D. Matvejevo nuotr.

Metai scenose, kaip ir realybėje, prasidėjo be sentimentų. Teatrai vasarį rimtai ir su šypsena analizuos žudymo bei susinaikinimo instinktus.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Gintaro Varno „Pabaigos ugnyje“ demobilizuotas kareivis Rabė, vaidinamas Ainio Storpirščio, virto liepsnojančiu laužu, į kurį savo valia nužengė jį mylinti Zu­za­nė (Elzė Gudavičiūtė). Neryžtingasis Liudvikas (Sergejus Ivanovas) vonioje pasmaugė Alzhei­meriu sergančią motiną Rozmari (Kristiną Andrejauskaitę). Nusivylusi sistema policininkė Edna (Emilija Latėnaitė-Be­liaus­kienė) tapo teroriste savižude ir ketino susisprogdinti žmonių pilnoje kavinėje.

Paskutinėje scenoje kartu su kitais spektaklio veikėjais jie visi taikiai kalbasi „nuo debesėlio“, skatinančio abejoti optimistinėmis režisieriaus interpretacijomis, neva sena naikinanti ugnis atverianti kelią naujai pradžiai. Vienin­telė nauja pradžia iš senų dvasinių išgyvenimų gniau­žtų nesugebėjusiems išsivaduoti „Pabaigos ugnies“ gyventojams ir tėra tas banguojantis debesėlis.

Kaip ir Mariaus Ivaškevičiaus bei Arpado Schillingo pora „Didžiame blogyje“, Dea Loher ir G.Varno duetas veda žiūrovus prie bedugnės krašto ir leidžia suprasti, kad ilgiau egzistuoti dabartiniame visuomenės būvyje nebeįmanoma, tiesiog nebėra kaip. Čia neišvysi net ironiškosios „Didžiame blogyje“ Vaivos Mainelytės įkūnytos Vilties, su žvakide rankoje žengiančios į publiką per lavonus.

Prievartos švirkštas

Oskaro Koršunovo „Apvalytųjų“ žiūrovus pasitinka mokyklinės lentos stiliumi išmarginta erdvė ir stambus užrašas ant galinės studijos sienos, bylojantis: „Visi negyvi“. Taigi finalas iš anksto aiškus, o virš durų staktos atsidūrusi frazė „Pusiausvyra dingsta“ – irgi ne mažiau patikimas orientyras.

Šįkart išankstiniais režisieriaus samprotavimais apie centrinį Tinkerio, kaip mokytojo sadisto, personažą verta pasikliauti. Švirkšto iš rankų nepaleidžiantis Dariaus Meškausko Tinkeris įkūnija tipišką visuomenei privalomai diegiamų moralinių normų gynėją, kuris privačiame gyvenime visai neketina kitiems peršamų taisyklių laikytis pats.

„Kas yra tie mokytojai? Tai visi, pradedant tėvu ir baigiant visuomene, sutvarkyta pagal tam tikrą hierarchinį principą, kai vyresnieji moko jaunesniuosius, kaip reikia gyventi. Dažnai nuo pat ankstyvų dienų mokymas grindžiamas laisvės apribojimu“, – prieš premjerą konstatavo O.Koršunovas.

Mirtį ar bent laikiną atsipalaidavimą nešantis Tinkerio švirkštas čia traktuojamas kaip išsilaisvinimas nuo dogmatinės sistemos prievartos, kaip lengviausia bausmė, kurios maldaujama atsiklaupus. Tik štai gyvuosius nuo mirusiųjų skiriantį debesėlį atstoja nebe toks romantiškas vielinis beprotnamio lovos tinklas. Beveik netrukdantis meilei, kaip ir Tinkerio „apgenėti“ jaunuolių kūnai.

Ir vis dėlto „Apvalytieji“ – daug tylesnis spektaklis, nei galima būtų tikėtis iš Sarah Kane ir O.Koršunovo tandemo. Šnabždesių jame daugiau nei riksmo, nebylaus siaubo – daugiau nei įžodinto. Būtų naivu tikėtis šokiruoti nūdienos žiūrovą į akį bedamais švirkštais, masturbacijos ar prievartavimo scenomis, todėl belieka metaforinės kalbos kelias. Tik įprastame simbolistiniame teatre baisybės slepiamos po nekaltais, kasdieniais ar netgi poetiškais įvaizdžiais, o čia – viskas atvirkščiai: rinktinės smurto scenos simbolizuoja iš pažiūros mažiau drastiškus, o nuplėšus mandagų konvencinį luobą – tiek pat baisius dalykus. Tinkeris gali „neteisingai“ mylintiems jaunuoliams nukapoti rankas ir kojas, gali nupjaustyti jų lyties organus, tačiau nesugeba priversti jų atsisakyti meilės.

O apsivalymas ir čia ateina ne per pamazgų kibirus, kuriuose mirkomi sienoms plauti naudojami skudurai, bet per ugnį, kuriai Tinkeris vieną po kito „adresuoja“ savo aukų lavonus. Ir vėlgi – jokios vilties, jokios naujos pradžios šioje ašarų pakalnėje.

Ledo egzaminas

Apie tą patį, bet visai kitais įvaizdžiais bei intonacijomis kalbama ir Agniaus Jankevičiaus spektaklyje „Ledas“ pagal to paties pavadinimo Vladimiro Sorokino romaną. Tiesa, režisierius apsiribojo tais daugiasluoksnio kūrinio epizodais, kurie pasakoja Varvaros Samsikovos istoriją. „Jai romane skirta daugiausia dėmesio ir ji nueina visą tą atsivertimo ir praregėjimo kelią, kuris išsamiai atskleidžia svarbiausias romano idėjas. Neketinu kaip režisierius piršti žiūrovams vienokios ar kitokios romano siužeto traktuotės, o stengsiuosi drauge su jais visa, kas jame pasakojama, priimti už gryną pinigą“, – teigia A.Jankevičius.

Varia Samsikova (ją vaidins aktorės Jelena Orlova ir Jevgenija Gladij) – viena iš Šviesos brolijos išrinktųjų, arba viena iš nedaugelio, kuriems pavyko atsigaivelėti gavus per galvą nuo Tunguskos meteorito nuskelta skeveldra. Brolijos nariai tiki, kad meteoritas yra ateivių užkoduotas ir tikslingai nuleistas Žemėn, o pagrindinė jo užduotis – padėti atskirti 23 tūkst. brolių ir seserų, apdovanotų ypatingomis sielos galiomis, nuo visų kitų „mėsos mašinų“.

Išrinktieji, padėdami vienas kitam ir nuoširdžiai mylėdami vienas kitą, sugebės išgelbėti skurstančią, nelaimėse skendinčią planetą, o neįveikusiųjų ledinės lazdos „egzamino“ mirtys, kurias Šviesos broliams nuolat tenka kažkaip pateisinti, yra neišvengiamos, bet didžiųjų tikslų fone – visiškai nereikšmingos smulkmenos.

Naujasis A.Jankevičiaus spektaklis bus rodomas kamerinėje Rusų dramos teatro scenos erdvėje, vieną vakarą jį galės stebėti ne daugiau kaip 70 žiūrovų, kurie patys turės progą pasijusti masoniškaisiais Šviesos brolijos išrinktaisiais.

Per solidarumą – į orumą

Žmonių bendrijos, atjautos idėja su šypsena, tačiau be lavonų kalnų bus svarstoma ir Gyčio Padegimo Kauno kameriniame teatre režisuotoje premjeroje „Akmenys jo kišenėse“ pagal šiuolaikinės airių dramaturgės Marie Jones komišką pjesę. Pagrindiniai jos veikėjai – paprasti Airijos užkampio žmonės, kurių gyvenimą aukštyn kojomis apverčia įsiveržusi filmavimo grupė iš Holivudo.

Kaimiečiai tampa statistais filmavimo aikštelėje ir pamažu suvokia, kad jie yra mažyčiai sraigteliai ne tik sudėtingame kino gamybos mechanizme, bet ir gyvenime. Vis dėlto pamažu užguiti, atvykėlių išnaudojami vietiniai gyventojai susivienija, įgyja orumo, išmoksta turėti savo nuomonę ir apginti savo poziciją.

„Sveiki dvasiniai ryšiai subrandina sveiką visuomenės organizmą, o jų nebuvimas – visuomenės ligų metastazes. Daugybė žmonių šiandien palieka mūsų šalį būtent dėl dvasinės infrastruktūros nebuvimo, žmogiško orumo stokos. Visos ekonominės krizės yra dvasinės krizės padariniai. Susvetimėjimas, vienybės, orumo, bendruomeniškumo stoka yra tie akmenys mūsų kišenėje, kurie traukia mus į dugną. Jeigu mes gyventume normaliai, jeigu draugystė ir atjauta būtų mūsų duona kasdienė, nereikėtų nė akcijų mirštantiems iš bado gelbėti“, – teigia G.Padegimas.

Visą šią istoriją su daugybe įvairiausių veikėjų scenoje pristatys vos du aktoriai – Jonas Baranauskas ir Vytautas Gasiliūnas, kuriems žiūrovų akivaizdoje teks nuolatos „keisti kailį“.

Meilės trikampio išpažintys

Vasaris po ilgesnės pertraukos žada premjerą ir Nacionaliniame dramos teatre. Netgi labai įdomią, nes paremtą stipria literatūra: Vytauto Rumšo režisuojamo spektaklio dramaturginiu pamatu taps Ingmaro Bergmano romanas „Intymūs pokalbiai“.

Nelaimingai ištekėjusi Ana (ją vaidins Adri­ja Čepaitė) savo religiniam vadovui (Ra­mu­tis Rimeikis) prisipažįsta padariusi vieną iš didžiųjų nuodėmių: ji pamilo teologijos studentą ir buvo neištikima savo vyrui. Tikėjimo sergėtojas pasirinkimo nepalieka – Ana turinti tuoj pat pasakyti vyrui apie neištikimybę ir nutraukti santykius su meilužiu, nesvarbu, kad myli jį besąlygiškai. Tai jos, kaip tikinčiosios, pareiga.

Pirmą kartą pamilusi Ana nejaučia kaltės dėl draudžiamo ryšio. Bet kodėl tuomet verkia, žiūrėdama į akis žmogui, kuris visą gyvenimą klausėsi jos intymiausių išpažinčių ir davė nuoširdžios draugystės pilnatvę?

I.Bergmanas „Intymius pokalbius“ rašė remdamasis savo motinos dienoraščiais. Gimęs liuteronų kunigo šeimoje, kurioje tėvas griežtai auklėjo savo vaikus, vėliau didis režisierius pripažino, kad tikėjimą Dievu prarado būdamas aštuonerių.

„Pirmą kartą perskaitęs romaną „Intymūs pokalbiai“ buvau psichologiškai pritrenktas. Tuomet dar negalvojau apie spektaklį, tačiau šiame kūrinyje atpažįstama visa aplinka, kiekvienas jo sakinys – įtikinantis, be melo. Ir visai ne­svarbu, ar tu krikščionis, ar ne: šiame spektak­lyje svarbi išpažintis bendrąja prasme, kuri su­­teikia palengvėjimą, prašviesina žmogų. Tai bus keturios skirtingos išpažintys, o visus veikėjus sieja viena moteris – Ana“, – pasakoja V.Rum­šas.

Šokėjų pasakojimai

Jauną Belgijoje gyvenančią choreografę Vilmą Pitrinaitę naujam spektakliui „Pandora“ įkvėpė kitas kino pasaulio grandas Pieras Paolo Pasolini.

„Šis spektaklis – tai nerimastingas ir bebaimis žaidimas su destrukcija. Mes sunkte persisunkę tuo veržliai save ginančiu, šleikščiu ir kartu dievišku griovimo įkarščiu, užprogramuotu mūsų ląstelių prigimtyje: juk kiekvienai mūsų ląstelei teks sugrįžti į pirmapradį chaosą, iš kurio ji sukurta. Tarsi dievai žaidžiame ženklais ir simboliais, praeities pasaulio svajonėmis, nes nenorime, kad kiti mums kurtų mitus. Norime patys juos susikurti“, – pabrėžia V.Pit­ri­naitė, šokį studijavusi Prancūzijoje – Tulū­zoje, Monpeljė ir Strasbūre, o „Pandoros“ kur­ti sugrįžusi į savo pirmąją trupę – Kauno šokio teatrą „Aura“.

Jos kolegė Indrė Puišytė savo šokėjos karjerą pradėjo nuo baleto pamokų Kauno valstybinio muzikinio teatro studijoje, vėliau studijavo choreografiją Klaipėdos universitete ir tik tuomet įsitikino, kad geriausiai seksis save išreikšti šiuolaikiniu šokiu. Taigi sugrįžo į tą pačią „Aurą“. Spektakliui „Rezonansas“, ku­ris bus rodomas Menų spaustuvėje, choreografę įkvėpė ne antikiniai, o vietiniai mitai, tiksliau – dabar heroizuojama kunigaikščio My­ko­lo Kleo­po Ogins­kio asmenybė.

„Ieškodami rezonanso su Mykolo Kleopo istorija, sutarėme tik dėl vieno: jis nėra didvyris. Mykolas Kleopas Europoje veikė lenkų vardu ir tradiciškai yra siejamas su Rusijos imperijos dvaru. Mažas, kresnas, greitai lakstantis tipelis. Garbingas, bet nuobodus žaidėjas šachmatais. Ir kartu – pilietis, suformuotas Apšvietos epochos idealų. Laisvas žmogus, mokėjęs gyventi jam primestomis sąlygomis. Racionalus pokštininkas, istorijos paverstas romantiku“, – taip apibūdina pagrindinį savo kūrinio veikėją I.Puišytė, kurios spektaklyje privalės „rezonuoti“ ir žiūrovai.

Dainuojantis Šerlokas Holmsas

Mažųjų laukia du nauji vaidinimai: aktoriaus Vytauto Kupšio režisuotas spektaklis „Išgelbėkime kengūriuką“ su kompozitoriaus Antano Jasenkos dainomis Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre ir Agnės Dilytės „Baltas žvėriūkštis“ pagal amerikiečių autoriaus Maurice’o Sendako iliustruotą knygelę Kauno lėlių teatre. Pirmasis – apie draugystės, kurios negalima nusipirkti, jėgą, antrasis – apie tamsiame kambaryje, po lova ar už lango vaikų tykančias baimes, iš kurių vėliau išauga visi suaugusiųjų spektakliuose (ir gyvenimuose) matomi košmarai.

Taigi dar kartą sugrįžkime prie negyvėlių. Tiksliau – vieno negyvėlio, kuriuo savo jubiliejaus šventėje, trenkus žaibui, staiga pavirsta aristokratiškų rūmų šeimininkas seras Čarlzas Henkinsas.

O tada savo tyrimą pradeda geriausias seklys Šerlokas Holmsas ir ištikimasis jo padėjėjas daktaras Vatsonas. Nes juk tai – „Angliškas detektyvas“, tik šį kartą – ne televizoriaus ekrane, o Vilniaus kamerinio teatro scenoje.

„Tai bus labiau pramoga, tačiau tikrai ne balalaika. Kuriame labai atsakingai, aktoriai vaidins labai rimtai. Publika turėtų juoktis iš pačios situacijos ir absurdo, išliks svarbios pa­vydo, keršto, gobšumo, melo temos. „Ang­liš­kas detektyvas“ bus išdidi muzikinė komedija su kilmingų aristokratų manieromis“, – žada pats pjesę savo spektakliui pagal mėgstamą Arthuro Conan Doyle‘io kūrinį parašęs režisūros studijas baigiantis aktorius Ramūnas Cicėnas.

Muzika šiame spektaklyje bus atliekama gyvai, skambės gerai žinomos dainos ir arijos, kurioms naujus tekstus parašė aktorė Rimantė Valiukaitė. Taigi velionis bus iškilmingai palydėtas su muzika.

Pirmasis laidotuvių seansas – jau šį šeštadienį.

Kovo 27-ąją, penktadienį, minėsime Tarptautinę teatro dieną. Tradiciniai „Auksiniai scenos kryžiai“ šįmet bus teikiami Kauno valstybiniame muzikiniame teatre.

Teatro Baltojoje salėje jau 16 val. prasidės apskritojo stalo diskusija „Ar tikrai šis sezonas auksinis?“, kurią moderuos žurnalistė Jolanta Kryževičienė. Diskusijoje dalyvaus muzikologė, šių metų „Auksinių scenos kryžių“ komisijos pirmininkė Veronika Janatjeva, teatrologai Jurgita Staniškytė, Ina Pukelytė ir Edgaras Klivis, profesorius Egidijus Aleksandravičius, Muzikos ir teatro akademijos atstovės Elona Bajorinienė bei Ramunė Marcinkevičiūtė. Į renginį įėjimas laisvas.

Tuo tarpu sodelyje priešais teatrą jau nuo 16 val. bus rengiamos šventinės linksmybės miestiečiams: lėlių, kaukių ir scenos kostiumų demonstracijos, teatralizuotas „šerno kepimas“ ir vaišės.

17.30 val. pajudės „Auksinių scenos kryžių“ nominantų eisena į teatro pastatą improvizuotu „raudonu kilimu“. 18.15 val. prasidės kviestinis šventinis vakaras, kurį transliuos LRT Kultūros TV kanalas. Renginio, kurį režisuoti patikėta Kęstučiui Jakštui, koncertinėje programoje dalyvaus Kauno valstybinio muzikinio teatro artistai, taip pat vakaro viešnia Karina Krysko. Diriguos Jonas Janulevičius.

Už 2014-ųjų geriausius scenos darbus metų režisieriais šįkart pretenduoja tapti Arūnas Areima („Kartu“, „Ričardas II: Post factum“), Eimuntas Nekrošius („Jobo knyga“), Jonas Vaitkus („Karalius Lyras“, „Nebylys“) ir Gintaras Varnas („Kornetas“, „Biografija: vaidinimas“). Į geriausias metų aktores už pagrindinius vaidmenis pretenduoja Agnė Ramanauskaitė („Šokis Delhi“, „Maži stebuklai“), Agnė Šataitė („Dėdės ir dėdienės“, „Savižudis“) ir Eglė Špokaitė („Biografija: vaidinimas“, „Ričardas II: Post factum“), geriausius aktorius – Vytautas Anužis („Karalius Lyras“), Dainius Svobonas („Biografija: vaidinimas“) ir Remigijus Vilkaitis („Jobo knyga“). Metų operos solistais gali tapti Joana Gedmintaitė („Sevilijos kirpėjas“), Asmik Grigorian („Trubadūras“), Arūnas Malikėnas („Jonas ir Greta“) ir Jovita Vaškevičiūtė („Kornetas“, „Trubadūras“, „Jonas ir Greta“). Geriausiais baleto solistais pretenduoja būti paskelbti Anastasija Čumakova („Spragtukas“), Kristina Gudžiūnaitė („Spragtukas“, „Sniego karalienė“) ir Genadijus Žukovskis („Spragtukas“, „Sniego karalienė“).

Auksiniu scenos kryžiumi apdovanotas aktorius Marius Repšys bandys atsikratyti tvirtai prilipusio Vandalo amplua.

Kai aktorius Marius Repšys „Išvaryme“ pradeda repuoti – per žiūrovų salę nuvilnija toks energijos pliūpsnis, kad toliau sėdintys gali pamanyti patekę į gyvą atlikėjo Selo koncertą. Švelni Vandalo daina apie meilę kaipmat suvirpina jos išsiilgusias sielas.
O juk, atrodytų, kas gali būti atokiau: meilė ir vandalizmas. Bet Mariaus sukurtame personaže vienas su kitu puikiausiai dera. Kultūringi žiūrovai, kuriems tikrame gyvenime kelionė autobusu į Londoną šalia tokio pakeleivio virstų košmaru, iš teatro skirstosi šiek tiek draugiškiau nusiteikę panašioms personoms. Spektaklį vertina ir šiaip, ir anaip, bet vieningai sutaria, kad „Vandalas buvo jėga“.
Ar pačiam Mariui dar neapkarto Vandalo kailyje praleisti mėnesiai, ar nevaržo tvirtai prilipusi sukurto personažo etiketė? „Taip. Dabar norėčiau visiškai kitokio vaidmens. O tai galiu taip ir likti Vandalu, kaip Gediminas Girdvainis – visą gyvenimą Pinčiukas“, – neslepia aktorius.
Tačiau lengva tikriausiai nebus: buvusiam sportininkui (imtynininkui, boksininkui, kikboksininkui…) „jėginiai“ vaidmenys dera prie kūno. Štai ir „Kino pavasario“ lietuviškoje programoje M.Repšį matėme dviejose trumpo metražo juostose. Andriaus Blaževičiaus filme „Dešimt priežasčių“ jo herojus Vytas patykojęs prie laiptinės „pamoko“ savo buvusios merginos draugą. O Deimanto Narkevičiaus filme „Draudžiami jausmai“ – antraplanis iš „neteisingos orientacijos“ suimtojo besityčiojančio uniformuoto saugumo klapčiuko vaidmuo. Trumpas, bet įtaigus epizodas.
Tiesa, prieš metus buvo dar vienas filmas – Romo Zabarausko „Porno melodrama“, kuriame pats Marius vaidino gėjų. „Vaidmuo, ir tiek. Neverta sureikšminti“, – nelinkęs plėtoti šios temos pašnekovas. Jis – buvęs režisieriaus Gintaro Varno studentas, taigi homofobinių bėdų neturi. Kartu su kurso draugais vaidina ir Federiko Garcios Lorcos „Publikoje“.
Savo mokytoją G.Varną aktorius gerbia už tai, kad palyginti nedaug pamokslavo, o daugiau leido dirbti, pačiam ieškoti, kas tinka vaidmeniui ir kas ne. Ilgų oracijų klausymasis – ne Mariaus stilius. Ilgos prakalbos – taip pat. Tačiau paklaustas, kas kelyje į sceną labiausiai žeidė, netikėtai prisipažįsta: režisierių, kuriems negalėjo įtikti, pastabos. Reikėjo laiko išmokti jas nuryti.
Ar būna skaudu, kai negauna norimo vaidmens? „Priklauso nuo to, koks vaidmuo. Jei kitas aktorius su juo susitvarko – skaudu nebūna, – svarsto M.Repšys. – Bet, aišku, kartais žiūrėdamas spektaklį galvoji: būčiau padaręs geriau. O jei dabar reikėtų stebėti, kaip kažkas kitas vaidina Vandalą – turbūt išprotėčiau!“

Laukia „Kovos klubas“

Vis dėlto pasiūlymas vaidinti „Išvaryme“ buvo gana netikėtas. „Turėjau pinigų ir ramų darbą – vertinau vieno kuriamo interneto portalo puslapius. Todėl ketinau pusmetį nevaidinti – padėti žmonai auginti mūsų dukrytę. Bet gyvenimas viską sutvarkė savaip“, – teigia Marius.
Užtat po Vandalo, kaip pats pripažįsta, siūlymų vaidinti jau netrūksta ir kitokių darbų griebtis nebereikia. Pasijuto „ant bangos“, ko anksčiau nebuvo. Tad ir mintys palikti teatrą aplankydavo ne kartą.
Ar pats galėjo išaugti tokiu Vandalu, kokį dabar vaidina? „Žinoma, taip. Jei būdamas penkiolikos nebūčiau sutikęs merginos, kuri dabar yra mano žmona, ir būčiau toliau intensyviai sportavęs… Gal būčiau tiesiog geras sportininkas, o gal ir ne. Ji labai stipriai mano gyvenimą sukrėtė“, – pasakoja Vilniuje, kriminaliniais elementais garsėjančios „Krasnuchos“ (t.y. buvusio Raudonosios Armijos, o dabar – Savanorių prospekto) rajone užaugęs M.Repšys. Čia tebegyvendamas sutinka alkoholį ar narkotikus pamėgusių savo vaikystės draugų. Nesibaido – su visais stengiasi šnekėti „žmoniškai“.
„Iš tikrųjų daugelio žmonių, kaip ir mano Vandalo personažo, išorinis žiaurumas, kietumas tėra paviršutinė kaukė. Viduje jie geraširdiški, netgi naivūs. Jeigu su jais bendrauji nestatydamas savęs aukščiau – mielai atsiliepia. Bet jeigu pats kažkuo apsimetinėsi – tik paskatinsi juos įrodinėti, kieno viršus“, – dalijasi patirtimi buvęs sportininkas.
Dabar visas jo sportas – pasibėgiojimai netoliese esančio Vingio parko takeliais. Žinoma, ne kasdien: Marius šiuo metu vaidina kone dešimtyje skirtingų spektaklių. Ir jau pradėjo ruoštis dar vienam – Vido Bareikio ketinamam inscenizuoti Chucko Palahniuko „Kovos klubui“. Sakote, ne tas veikalas, kuris padėtų atsikratyti Vandalo amplua? „Na, konkretūs vaidmenys spektaklyje dar nepaskirstyti“, – atremia ironiją M.Repšys.
Daugiau nei penkių valandų trukmės „Išvarymas“ – ir šiaip nebloga treniruotė. Aktorius patvirtina, kad po premjeros Oskaro Koršunovo spektaklis turėjo tendenciją ilgėti, o ne trumpėti: pridėta daugiau muzikos, pailgėjo pertraukos. Anksčiau žiūrovai teatrą palikdavo dar prieš vidurnaktį, o dabar aplodismentai pilnoje žiūrovų salėje gausiai atlikėjų trupei nugriaudi 10–15 minučių po dvyliktos.
„Ar po tokio darbelio aktorius leidžia sau pamiegoti bent iki vidurdienio?“ – teiraujuosi stebėdama, kaip darbininkas teatro fojė montuoja oro uosto keleivių patikrinimo kabinas, kurias vakare privalės įveikti visi „Išvarymo“ žiūrovai. Mariaus atsakymas konkretus: „Rytoj vienuoliktą ryto – „Kovos klubo“ repeticija“.

Maža išpažintis

Artėjo šventų Velykų savaitgalis – tokiu metu tinka teirautis, o ką gi Auksiniu scenos kryžiumi neseniai palaimintas Vandalas mąsto apie Dievą ir tikėjimą. „Mano vaikystės namuose Velykos nebuvo kažkokia ypatinga šventė, o dabar jos laukiu. Žinokit, aš ir Bibliją perskaičiau tik prieš gerus metus. Visą iškart. Ir viską supratau“, – tvirtina Marius. Tik išpažinties pas kunigus aktorius niekada nėjo – sako nejaučiąs tokios būtinybės.
Tuomet belieka išpažinti savo mažas nuodėmes žurnalistams – kokios jos būtų? Minutėlę pasvarstęs taria, kad labiausiai gailisi netikėtai išsprūdusio aštresnio, artimuosius įskaudinusio žodžio.
Kaip tai toli nuo scenoje besikeikiančio ir besižargstančio Vandalo! Tačiau dėl scenoje tariamų necenzūrinių žodžių aktorius neatgailauja: „Žmonės tikrai taip kalba“. Dramaturgas Marius Ivaškevičius ant jų su Ainiu Storpirščiu po premjeros pyktelėjo už tai, kad aktoriai laisvai improvizavo Beno ir Vandalo susitikimo Londone scenoje. Bet jie abu vaidino taip, kaip jautė: dėl to irgi nesigaili. „Lietuviai – tokia santūri tauta, kad nuo to santūrumo bloga darosi. Jeigu kas nepatinka – geriau sakyti. Visi sveikesni būtume“, – diagnozuoja Marius.
Primenu: jo bendrakursiai iš pradžių kartu su režisieriumi G.Varnu mitinguose kovodavo dėl kirtavietėse gyvenančių paukščių teisės ramiai perėti savo jauniklius. Vėliau, prieš naujo Nacionalinio dramos teatro vadovo rinkimus, surengė akciją neįmantrių komedijų ištroškusiems žiūrovams. Ir ką gi? Dabar pagrindinėje šalies dramos teatro scenoje vaidina patys. „Vadinasi, vertėjo protestuoti“, – daro išvadą Marius.
Prieš metus aktorius dalyvavo jaunimo pilietinio aktyvumo skatinimo kampanijoje „Man ne dzin“, suvaidindamas McMandziną. Ir nors nufilmuota akcijos medžiaga nėra labai patenkintas, žino viena: Lietuvos jis, priešingai nei Vandalas, ilgam tikrai nepaliktų. „Man čia patinka“, – be skambių frazių paaiškina M.Repšys.

Pernai dėl ekonominio sunkmečio Kultūros ministerijoje vykusi teatro menininkams skirtų “Auksinių scenos kryžių” apdovanojimo ceremonija šiemet grįžta į Lietuvos nacionalinį dramos teatrą, teigia ministerijos atstovė.

“Kovo 27-ąją ceremonija vyks Nacionaliniame dramos teatre (…) Nacionalinis dramos teatras parodė iniciatyvą, kad Teatro diena būtų šiek tiek šventiškesnė, sutiko ir parodė geranoriškumą “, – BNS trečiadienį sakė Kultūros ministerijos Profesionalaus meno skyriaus vyriausioji specialistė Rasilda Žygienė.

Pasak jos, dar nėra aptartas konkretus apdovanojimų scenarijus.

Meninkams bus įteiktos premijos, kurios sieks 7,15 tūkst. litų. Iš viso, remiantis Profesionalaus teatro meno kūrėjų darbų premijavimo nuostatais, bus skiriama 17 premijų.

“Pagal nuostatus yra 17 premijų, bet ekspertai iki kovo 15-osios žiūri spektaklius, ir tik kitą savaitę turėtų paaiškėti preliminarūs trejetukai (…) Yra galimybė ekspertams spręsti, kiek premijų teikti”, – teigė R.Žygienė.

Praėjusiais metais geriausiu režisieriumi paskelbtas Eimuntas Nekrošius, sukūręs spektaklį “Idiotas”. Geriausio aktoriaus apdovanojimas buvo įteiktas Valentinui Kirejevui už Balakirevo vaidmenį spektaklyje “Juokdarys Balakirevas”, o geriausios aktorės – Tomai Vaškevičiūtei už Luizės vaidmenį spektaklyje “Laimingi”.

“Auksinius scenos kryžius” kartu su piniginėmis premijomis Kultūros ministerija skiria labiausiai per metus nusipelniusiems teatro kūrėjams.

“Auksinis scenos kryžius” pradėtas teikti 2004-aisiais, šis apdovanojimas pakeitė nuo 1995 metų teiktą “Kristoforą”.

Į “Auksinį scenos kryžių” įkomponuotas 1930 metais įsteigtas Valstybės teatro garbės ženklas. Juo tarpukario Lietuvoje būdavo apdovanojami labiausiai nusipelnę teatro menininkai.

Kovo 27-oji yra paskelbta Tarptautine teatro diena. Šventė minima nuo 1962 metų. Ši diena paskelbta švente 11-ajame Tarptautinio teatro instituto kongrese, vykusiame Vienoje, patvirtinus UNESCO.