SEB bankas, kaip teigiama pranešime spaudai, prognozuoja spartesnį Lietuvos ekonomikos augimą, todėl didina šalies bendrojo vidaus produkto (BVP) augimo prognozę nuo 2,5 iki 3,2 proc. Bankas nepakeitė BVP augimo prognozės 2018 m. – 3 proc.

SEB banko prezidento patarėjo Gitano Nausėdos nuomone, spartesnė pramonės ir kitų ūkio sektorių plėtra priklauso nuo pagerėjusių reikalų euro zonoje. ES bendroji valiuta sureagavo į rinkimus Prancūzijoje. Ėmęs kopti į viršų po pirmojo rinkimų turo, euras po Emmanuelio Macrono pergalės antrajame ture gegužės 7 d. pasiekė šešių mėnesių aukštumas – 1,10 JAV dolerio už eurą, paskui šiek tiek atpigo, nesitikint, kad Europos centrinis bankas atšauks priemones, skirtas eurui silpninti dolerio atžvilgiu.

G.Nausėdos nuomone, didesnį šių metų BVP pokytį lemia akivaizdžiai didesnės investicijos. Palyginti su 2016 m., šiemet rinkoje padaugėjo ir privačių bendrovių, ir ES paramos projektų. Investuoti turėtų skatinti ir žema palūkanų norma.

Ekonomistas teigia, kad ypač svarbu greitai apsispręsti, kokiais regionų politikos principais vadovausis šalis. 2020 m. baigsis gausios ES finansinės paramos laikotarpis, po to teks gyventi su gerokai mažesniais ištekliais. Nuo emigracijos labiausiai kenčia šalies regionai, ir šio klausimo sprendimo negalima atidėlioti.

Pasak G.Nausėdos, norint pritraukti vietos ir užsienio investicijų Lietuvoje reikia identifikuoti 10–12 ekonominio augimo centrų, kuriuose būtų sukurta tinkama infrastruktūra. Tokiais ekonominio gyvenimo centrais galėtų tapti penki šalies didmiesčiai, turintys profesinio rengimo mokyklas, laisvų darbo rankų ir tam tikros laisvųjų ekonominių zonų bei pramonės parkų kūrimo patirties. „Taip pat būtina sudaryti patrauklias teritorinio mobilumo sąlygas aplinkinių miestelių ir kaimo gyventojams“, – teigia G.Nausėda.

Nepalankus veiksnys – šiuo metu darbdavio kompensacija darbuotojui už atvykimą į darbą ir grįžimą namo yra laikoma darbuotojo pajamomis ir apmokestinama visais darbo mokesčiais.

G.Nausėdos nuomone, Lietuva turėtų apsispręsti ir dėl būsimos mokesčių politikos. Galima sekti teigiamu Latvijos pavyzdžiu: čia jau pateiktas svarstyti mokesčių reformos paketas. Vienas iš numatomų pokyčių – progresinis gyventojų pajamų mokestis (GPM). Pavyzdžiui, gyventojams, uždirbantiems iki 45 tūkst. eurų per metus, t.y. 3750 eurų per mėnesį, GPM tarifas būtų sumažintas nuo 23 iki 20 proc., o uždirbantiems daugiau, negu nurodyta suma, liktų galioti 23 proc. mokestis.

Latviai pritaikė ir diferencijuotą pelno mokesčio tarifą. Jei pelnas paskirstomas akcininkams, numatomas taikyti 20 proc., jeigu reinvestuojamas į plėtrą – 0 proc. mokesčio tarifas. „Kaimynų pavyzdys rodo, kad galima rasti protingą susitarimą, sujungiantį socialinės atskirties mažinimo ir investicijų skatinimo tikslus“, – mano G.Nausėda.

T.Povilauskas DELFI nuotr.

Vidutinis mėnesio bruto darbo užmokestis Lietuvoje šių metų antrą ketvirtį, palyginti su atitinkamu 2015 m. laikotarpiu, buvo 8,1 proc. didesnis. Darbo užmokestis į rankas per metus padidėjo 8,5 proc., o realusis užmokestis – 7,7 procento.

Tadas POVILAUSKAS, SEB banko analitikas

Šie pokyčiai nestebina, nes sąlygos sulaukti panašaus darbo užmokesčio augimo išliko tokios pat kaip ir pirmą ketvirtį: nedarbas  mažėjo, konkurencija dėl kvalifikuotų darbuotojų didėjo, minimalus darbo užmokestis augo, bendrovių pelningumo rodikliai ir galimybės didinti algas buvo neblogos. Tikėtina, kad didelių staigmenų nepateiks ir darbo užmokesčio pokyčiai antrą pusmetį, nepaisant to, kad ekonomikos augimas šiek tiek nuvilia, o eksporto rinkos daug pasitikėjimo nekelia.

Labiausiai algos augo apgyvendinimo ir aptarnavimo sektoriuje

Kalbant apie įvairias ekonomikos šakas, didesnių netikėtumų dėl darbo užmokesčio pokyčių nėra.  Labiausiai per metus atlyginimus pakėlė apgyvendinimo ir maitinimo paslaugas teikiančios įmonės – antrą ketvirtį vidutinis mėnesio atlyginimas buvo 13,7 proc. didesnis negu prieš metus.

Labiausiai per metus atlyginimus pakėlė apgyvendinimo ir maitinimo paslaugas teikiančios įmonės.

Šiame sektoriuje beveik kas trečias darbuotojas gauna minimalų ar net mažesnį mėnesio atlygį, todėl pastarieji MMA didinimai turėjo įtakos vidutinių algų kilimui. Beje, šis sektorius sėkmingai auga – antrą šių metų ketvirtį apgyvendinimo įstaigos sulaukė 10 proc. daugiau svečių negu prieš metus, todėl šiuo metu didėja ir ateityje dar didės darbuotojų poreikis.

Nebestebina besitęsiantis darbo užmokesčio augimas informacijos ir ryšių ar apdirbamosios gamybos sektoriuose, nes juose sunkiausia pritraukti naujos kvalifikuotos darbo jėgos. Mažiausiai darbo užmokestis šių metų antrą ketvirtį augo viešojo valdymo, gynybos, socialinio darbo ir energetikos sektoriuose. Pastarojo sektoriaus plėtra nurimusi, o vidutinis darbo užmokestis jame yra vienas didžiausių Lietuvoje, taigi algas darbuotojams energetikos bendrovės kelia atsargiai. Beje, vidutinis darbo užmokestis viešajame sektoriuje augo lėčiau negu privačiame dėl valdžios siekio riboti valstybės išlaidų augimą.

Realusis darbo užmokestis pralenkė prieškrizinį lygį

Realusis darbo užmokestis, skaičiuojamas  įvertinant kainų pokyčius šalyje, šiais metais pranoko prieškrizinį lygį ir šiuo metu yra didžiausias šalies istorijoje.

Realusis darbo užmokestis, skaičiuojamas  įvertinant kainų pokyčius šalyje, šiais metais pranoko prieškrizinį lygį ir šiuo metu yra didžiausias šalies istorijoje.

Visgi pajamų nelygybė Lietuvoje nemažėja ir tik aštrina visuomenės susiskaldymą. Akis bado ir tai, kad vidutinis darbo užmokestis atskaičius mokesčius  Lietuvoje vis dar mažesnis negu Latvijoje. Tiesa, pastaraisiais ketvirčiais atsilikimas mažėja, o tam įtakos os šakas. Didžiausias algas visose Baltijos šalyse gauna IT, finansų ir energetikos sektoriuose dirbantys asmenys. Tai suprantama, nes šiuose sektoriuose kuriami didžiausios pridėtinės vertės produktai, paslaugos.

Mūsų šalyje visų užimtųjų skaičius 2015 metais buvo 2,1 karto didesnis negu Estijoje ir 1,5 karto didesnis negu Latvijoje. Vis dėlto Estijoje ir Latvijoje IT sektoriuje dirbo 26 tūkst. gyventojų, o Lietuvoje, kuri užimtųjų skaičiumi smarkiai lenkia kaimynes – vos 27 tūkstančiai gyventojų. Latvijoje finansų sektoriuje dirba daugiau žmonių negu visoje Lietuvoje. Energetikos sektoriuje padėtis panaši – Lietuvoje jame dirba mažiau žmonių negu Latvijoje ir tik šiek tiek daugiau negu Estijoje. Tačiau žemės ūkio veikla Lietuvoje verčiasi 4,8 karto daugiau žmonių negu Estijoje ir 1,7 karto daugiau negu Latvijoje. Beje, šiame sektoriuje, palyginti su kitais, dažniau dirbama pagal individualios veiklos pažymas, o ne darbo sutartis.

Apibendrinant, dažnai pastebima, kad mažesnės kvalifikacijos žmonės Vakarų Europoje uždirba santykinai daugiau negu Lietuvoje. Visgi dažnai pamirštama pridurti, kad ten daug daugiau žmonių dirba aukštesnę pridėtinę vertę kuriančiuose sektoriuose, tad ir žmonės gali daugiau mokėti už paslaugas, kurias teikia mažesnės kvalifikacijos asmenys.

Didelių darbo užmokesčio pokyčių artimiausiu metu neturėtų būti

Esminių vidutinio darbo užmokesčio pokyčių artimiausiais ketvirčiais nereikia tikėtis. Kitais metais MMA turėtų augti mažiau negu šiemet, tad šio veiksnio įtaka bus mažesnė ir vidutinis darbo užmokestis šalyje augs šiek tiek lėčiau. Verslininkams apsaugoti darbuotojus nuo konkurentų bus dar sunkiau, ypač dabar, kai lūkesčių dėl didesnio atlyginimo spiralė vis labiau įsisuka. Kita vertus, smarkus darbo užmokesčio augimas skatins įmonių investicijas į mašinas, įrenginius, programinę įrangą. O mažiau našioms bendrovės, kurios dirba eksporto rinkose, bus vis sudėtingiau.

Julita Varanauskienė

Julita Varanauskienė, SEB banko šeimos finansų ekspertė

Sako, kad po atostogų reikia bent dviejų savaičių, kad žmogus vėl įsivažiuotų į darbą. Laiko prireikia ir tam, kad sugrįžtume į įprastą finansinį režimą. Per atostogas paprastai atleidžiame išlaidų kontrolės vadžias. Jei buvome užsienyje, gali užtrukti, kol vėl priprantame prie Lietuvos kainų ir savo nuolatinių pajamų dydžio. Poilsiaudami galime praleisti įvairių finansinių įsipareigojimų terminus. Jūsų dėmesiui aštuoni dalykai, padėsiantys susidoroti, o gal ir išvengti poatostoginio finansų valdymo streso.

1. Peržiūrėkite kortelių išrašus.

Reikėtų peržiūrėti, ar nurašytos visos sumos ir ar jos nurašytos teisingai – už viešbutį, už kelionę, už automobilio nuomą, už įvairius pirkinius. Dėl to per atostogas pravartu rinkti kasos kvitus. Jei pastebėjote netikslumų, pirmiausia reikėtų kreiptis į kortelę išdavusį banką. Patiems aiškintis su pardavėju užsienyje nebus taip efektyvu. Kartais keliautojai pastebi, kad nors ir susimokėjo už viešbutį, už lėktuvo bilietus, dar liko ir papildomai rezervuotų lėšų (pavyzdžiui, automobilio nuomos užstatas). Paprastai po poros savaičių šios rezervacijos panaikinamos automatiškai, bet, kreipusis į savo banką, galima lėšas atlaisvinti ir greičiau.

2. Peržiūrėkite atidėtąsias išlaidas.

Atostogaujant užsienyje gali padidėti telekomunikacijos paslaugų išlaidos – už pokalbius telefonu, žinutes, interneto duomenis. Kad vėliau už šias paslaugas nurašyta suma nebūtų staigmena, verta pasitikrinti iš anksto, kokia bus sąskaita. Jei užsienyje „pavyko“ užsidirbti baudą už kelių eismo taisyklių pažeidimus, derėtų pasirūpinti, kad ji būtų sumokėta. Nors, kaip pripažįsta atsakingi asmenys, tokių baudų išieškojimo mechanizmas tarp šalių dar nėra suderintas, bet tai tik laikinas „džiaugsmas“: informacija apie pažeidimus ir nesumokėtas baudas, kurios laikui bėgant sparčiai auga, lieka, todėl kito susitikimo (pavyzdžiui, per kitas atostogas) su užsienio pareigūnais metu, nesumokėtos baudos gali būti prisimintos ir gerokai pagadinti reikalus.

3. Sugrįžkite į kasdieninių išlaidų gimtinėje režimą.

Atostogos baigėsi, vasara – dar ne. Ilgi vakarai, geras oras, tebesitęsiančios vaikų atostogos, gausūs pramogų pasiūlymai – viskas tarsi kviečia ir toliau ilsėtis: pietauti kavinėse, pramogauti, mėgautis kitais malonumais – tik jau namuose. Visgi jau reikėtų griežčiau apsibrėžti, kiek tam galime skirti pinigų – per savaitgalį ar per savaitę. Kartais žmonėms pabuvus užsienyje (kur didesnės ir vidutinės pajamos, ir kainos, ir vidutinės išlaidos), užtrunka vėl prisiminti, kas, atsižvelgiant į mūsų pajamas, vis tik yra per brangu.

4. Peržiūrėkite atostogų sezono daiktus.

Vasara Lietuvoje kaprizinga. Neretai itin vasarišką aprangą, avalynę, poilsio inventorių, kitus saulėtam ir šiltam orui ir vandeniui skirtus reikmenis tepanaudojame tik tas kelias atostogų dienas ar savaites. Po atostogų reikėtų atlikti sezoninių daiktų inventorizaciją – peržiūrėti, ką pasilikti, ką atnaujinti, ko neprireikė ir veikiausiai nebeprireiks. Antroje vasaros pusėje mūsų parduotuvėse pradedamos išparduoti sezoninės prekės. Taupiems, planuoti gebantiems žmonėms – tai tinkamas metas atnaujinti vasaros daiktų arsenalą.

5. Patikrinkite, ar nesibaigė dokumentų ar sutarčių galiojimo laikas.

Per atostogas namų rūpesčiai pasimiršta. Siunčiami pranešimai – apie bebaigiančias galioti būsto, automobilių draudimo, mokėjimo kortelių, indėlių, periodinio lėšų pervedimo ar kitų paslaugų teikimo sutartis – būnant užsienyje gali nepasiekti arba tiesiog likti nepastebėti. Grįžus iš atostogų vertėtų pasitikrinti – peržiūrėti dokumentų galiojimo laiką, galiojančias finansines sutartis: draudimo, paskolų ir pan., kad vėliau dėl to nekiltų nepatogumų.

6. Padenkite per atostogas susidariusias skolas.

Jei per atostogas teko skolintis, atėjo laikas paskolas grąžinti ar bent jau pradėti tą daryti. Klasikinių finansų valdymo požiūriu, reikėtų pradėti grąžinti nuo brangiausiai kainuojančių paskolų – tų, kurių palūkanos didžiausios. Psichologiniu požiūriu, jei paskolų ir skolų atsirado ne viena, vertėtų pradėti nuo mažiausios. Sako, kad sėkmingai išsprendus pirmą problemą, tegul ir mažą, atsiranda įkvėpimas, įgyjame pasitikėjimo ir jėgų susidoroti ir su visomis likusiomis problemomis.

7. Sumažinkite kitas skolas.

Liūdnai juokaujama, kad kita šventė po Joninių – Kalėdos. Nors dar ir vasara, šildymo sezonas ir su juo susijusios didesnės išlaidos neišvengiamai artėja. Jei atostogoms skolinomės imdami vartojimo kreditą – didesnę sumą ir ilgesniam laikui, – kad tokių paskolų grąžinimo našta žiemą būtų lengvesnė, kiek įmanoma, daugiau grąžinti reikėtų, kol radiatoriai dar nepradėjo šilti. Paprastai vartojimo kreditą ar jo dalį galima grąžinti anksčiau nustatyto termino be papildomų mokesčių.

8. Pradėkite taupyti kitoms atostogoms.

Po atostogų kurį laiką gyvename prisiminimais. Tačiau ilgainiui jie blėsta, o mes pradedame laukti kitų atostogų – kas žiemos, o kas vasaros. Gera žinia ta, kad pradėjus ruoštis iš anksto galima susirasti geriausias įmanomas pagal mūsų galimybes atostogas: išsirinkti, susiplanuoti kelionę ir jai bent šiek tiek susitaupyti. Sakoma, kad pradėjus planuoti, galvoti, įsivaizduoti, kaip ir kur atostogausime, pradedame gyventi tų būsimų gerų įspūdžių nuotaika. O ji pragiedrina kasdieninių rūpesčių padangę, kai dienos trumpėja ir ima dangus niauktis.

ekonom

Atrodytų čia niekam neturėtų kilti klausimų – kuo spartesnė ekonomikos plėtra, tuo daugiau žmonių susiranda darbą ir tuo žemesnio nedarbo lygio įmanoma pasiekti. Taip teigdami mes pirmiausia prisimename 2004-2007 m., kuomet dviženklis BVP ūgtelėjimas per metus neatrodė fantastiškas, o darbo rinka priminė Sacharos dykumą ir buvo galima ramiausia širdimi išsiųsti Darbo biržos darbuotojus atostogauti, kadangi darbo neturėjo tik tie žmonės, kurie labai nenorėjo dirbti.

Šiandien situacija yra iš esmės kitokia. Viena vertus, jau pasiekėme prieš krizę buvusį BVP lygį, atsigauna nekilnojamojo turto rinka ir investicijos, optimistiškesni tampa verslo ir gyventojų lūkesčiai. Kita vertus, teiginys, kad mūsų ekonomika auga bene sparčiausiai Europos Sąjungoje pridengia tą aplinkybę, kad augimo tempas yra tris kartus lėtesnis nei bumo metais. Be to, pastarąjį dešimtmetį dėl demografinių veiksnių ir emigracijos šalies darbo jėgos struktūra pakito tiesiog neatpažįstamai tiek amžiaus, tiek kvalifikaciniu požiūriu.

Prieš dešimtmetį nebuvo preteksto kalbėti apie struktūrinio nedarbo problemas (jos ir tada egzistavo), kadangi darbo rinka it galingas siurblys pasiglemždavo bent kiek judančius ir dirbti galinčius žmones. Dabar taip nebėra – tuo pat metu registruojame tūkstančius laisvų darbo vietų ir naujų bedarbių. Darbdaviai jau choru skundžiasi, kad formaliai laisvos darbo jėgos yra, tačiau rasti norimų darbuotojų sunku ar net neįmanoma.

Nors ekonomikos augimo tempu lenkiame kitas Europos Sąjungos valstybes, nedarbo lygis yra didesnis nei regiono vidurkis ir, svarbiausia, nebedemonstruoja tendencijos mažėti. Antai skaičiuojame jau penktuosius atsigavimo po globalinės finansų krizės metus, o pirmąjį 2014 m. ketvirtį nedarbo lygis Lietuvoje vis dar sudarė 12,4 proc. ir, beje, didėjo antrą ketvirtį iš eilės.  Jeigu nieko nebus daroma ir įvykiai tekės natūralia vaga, nedarbo lygis smuktelės artimiausiais mėnesiais dėl sezoninio aktyvumo protrūkio nekilnojamojo turto, statybų, prekybos ir viešbučių bei restoranų sektoriuose, tačiau atėjus šaltajam sezonui darbo rinkos problemos taps dar aštresnės. Vargu ar čia padės ir vakar ES institucijų galutinai palaimintas euro įvedimas 2015 m.

Paradoksalu, tačiau ambicingi planai kelti minimalią mėnesio algą šiandien nėra didžiausias pavojus užimtumui, kadangi laisva darbo vieta dažniausiai neužimama ne dėl pernelyg aukštos darbo jėgos kainos, o jos netinkamumo kvalifikacijos ir patirties požiūriu. Efektyviausias problemos sprendimo būdas – aktyvaus darbo jėgos profesinio orientavimo ir perkvalifikavimo programa, fokusuojant dėmesį ne tik į jaunimą, bet ir ilgalaikius bedarbius, kurių lyginamasis svoris bedarbių gretose sustingo grėsmingai aukšto 40-45 proc. lygio. Teritorinėse darbo biržose įsiregistruojančių bedarbių srautą padėtų sumažinti taip pat smulkiojo ir vidutinio verslo reguliavimo liberalizavimas bei mokesčių naštos palengvinimas.

Jeigu šios priemonės bus taikomos pernelyg vangiai, anksčiau ar vėliau teks spręsti nemalonią dilemą, ar nevertėtų atpalaiduoti darbuotojų iš trečiųjų šalių imigracijos varžtų. Esant dviženkliam nedarbo lygiui, pagrįsti tokios politikos reikalingumą šalies gyventojams būtų nepaprastai sunku.

Pasaulio finansų rinkų situaciją analizuojantis leidinys „Bloomberg Markets“ paskelbė 20-ties 2014 metų stipriausių pasaulio bankų sąrašą, kuriame devintą vietą užima SEB bankas Švedijoje. SEB bankas taip pat išrinktas trečiuoju tarp stipriausių Europos bankų.

Pirmą vietą „Bloomberg“ geriausiųjų dvidešimtuko sąraše užima Honkonge veikiantis bankas „Hang Seng Bank“, antrą – Kanados „Desjardins Group“, trečioji vieta atiteko Japonijos bankui  „Norinchukin Bank“. Stipriausio Europos banko titulą „Bloomberg“ suteikė Vokietijos bankui „Bayerische Landesbank“, antrą vietą  skirdamas Suomijos bankui „Pohjola“.

Į geriausiųjų dvidešimtuko sąrašą pateko aštuoni Azijos ir aštuoni Europos bankai, keturi Šiaurės Amerikos bankai ir vienas Artimųjų Rytų bankas.

Tarp „Bloomberg“ pasaulio stipriausiųjų dvidešimtuko sąraše vietą išsaugojusių Europos bankų yra ir Švedijos bankai „Svenska Handelsbanken“ (11-oji vieta) ir  „Swedbank“ (14-oji vieta), taip pat Swiss UBS (12-oji vieta) ir Vokietijos „Unicredit“ (16-oji vieta) ir „Deutsche Bank“ (20-oji vieta).

„Bloomberg“ vertino bankus, kurių turto vertė ne mažesnė kaip 100 mlrd. JAV dolerių ir lygino tokius jų rodiklius kaip pirmo lygio kapitalo ir pagal riziką įvertinto turto, neveiksnaus turto ir viso turto, atidėjinių kreditams ir neveiksnaus turto, indėlių ir finansavimo santykio bei efektyvumo.

Namų ūkių finansinė padėtis 2014 metų pirmą ketvirtį buvo geresnė, palyginti su 2013 metų pradžia: ūgtelėjo vidutinis darbo užmokestis į rankas, mažėjo šildymo išlaidos. Statistika rodo, kad namų ūkiai dėl mažesnių išlaidų netikėtai sutaupytų lėšų piniginėse neužlaiko. Taip pat yra požymių, kad kai kurie žmonės jau iš anksto „savarankiškai įsiveda“ eurą, teigiama naujausiame SEB banko leidinyje „Namų ūkių finansinio turto barometras“.

„Dėsninga, kad pirmas metų ketvirtis namų ūkiams dažniausiai būna vienas sudėtingesnių finansiškai. Pirmiausia todėl, kad tenka atriekti didesnę dalį pajamų šildymo sąskaitoms. Vis tik ši žiema buvo ne tokia šalta ir gerokai trumpesnė, be to, pastebimai mažėjo šildymo kainos. Tai lėmė, kad namų ūkiai, palyginti su praėjusių metų pirmais mėnesiais, galėjo sutaupyti apie penktadalį šildymui skirto biudžeto“, – sako Julita Varanauskienė, SEB banko šeimos finansų ekspertė.

Pasak J. Varanauskienės, paanalizavus gyventojų finansinę elgseną, matyti, kad dėl šių priežasčių sutaupytas lėšas jie skyrė vartojimo reikmėms.

„Matyti, kad mažėjant pirmo būtinumo prekių kainoms, daugiau nuperkama ne pirmo būtinumo prekių. Be to, yra ir kitų vartojimą skatinančių veiksnių – rinkoje ir toliau mokamos menkos indėlių palūkanos, gerėja gyventojų lūkesčiai dėl didesnių pajamų. Kai kam laukiamas euras taip pat yra priežastis keisti  finansinę elgseną“, – sako J. Varanauskienė.

Naujas pastebimas reiškinys – grynųjų pinigų mažėjimas. Preliminariais SEB banko skaičiavimais, šių metų pradžioje vienam namų ūkių litui, laikomam finansų institucijų indėlių sąskaitose, teko maždaug 21 centas, laikomas grynaisiais pinigais. Pernai ir užpernai buvo maždaug 23 centų, tenkančių vienam litui, santykis.

„Šis naujas grynųjų pinigų mažėjimo reiškinys gali būti aiškinamas dvejopai. Pirma, gyventojai pamažu įpranta dažniau atsiskaityti negrynaisiais pinigais. Antra, kai kurie žmonės jau keičia grynaisiais turimas litų santaupas į eurus. Pastarasis momentas šiuo metu yra gal net labiau lemiantis, nes, mažėjant grynųjų pinigų, indėlių nedaugėja“, – sako ekspertė.

Vis tik, pasak J. Varanauskienės, ne visų žmonių noras jau dabar santaupas grynaisiais keisti į eurus yra finansiškai pagrįstas, kadangi litai į eurus šiuo metu keičiami dar komerciniu kursu, be to, taikomas valiutos keitimo mokestis.

Kita vertus, kitų su euro įvedimu susijusių gyventojų elgsenos požymių rinkoje kol kas nepastebima. Didžioji dalis (78 proc.) santaupų finansų institucijose tebelaikoma litais, o būsto paskolų ir iki šiol buvo išduodama  daugiau eurais.

„Akivaizdu, kad gyventojams, jau pradėjusiems ruoštis euro įvedimui, daugiausia rūpesčių kelia grynieji pinigai. Ir nors šiuo metu gyventojai neskuba turimų santaupų litais nešti į finansų institucijas ir dėti indėlių, metų pabaigoje turėtų padaugėti žmonių, kurie taip padarys, kad lėšos sausio 1-ąją automatiškai virstų eurais be jokių papildomų mokesčių“, – sako J. Varanauskienė.

BFL

„Lietuva, Latvija ir Estija geografiškai yra šalia, tačiau mokėjimo kortelių rinka  kiekvienoje šalyje skirtinga – šalių rinkos vystėsi atskirai, susiklostė skirtingos sąlygos, skirtingi klientų įpročiai. Mokėjimo kortelių rinka ir infrastruktūra Estijoje yra labai gerai išplėtota, todėl gyventojai čia daug rečiau atsiskaito  grynaisiais pinigais. Nors Lietuvos gyventojai vis dar daugiau moka grynaisiais pinigais, mokėjimo kortelių populiarumas kasmet auga – palyginti su 2010 metų pirmu ketvirčiu,  mokėjimo kortelėmis dalis Lietuvoje išaugo daugiau negu 7 procentiniais punktais per mėnesį“, – sako SEB banko prezidento pavaduotojas, Mažmeninės bankininkystės tarnybos direktorius Virginijus Doveika.

Pasak jo, du trečdalius mėnesio išlaidų (69 proc.) sudaro atsiskaitymai lėšomis, paimtomis iš bankomato. „Ši dalis yra labai didelė, ypač atsižvelgus į tai, kad neretai piniginėse lietuviai turi po kelias mokėjimo korteles, ir tai, kad dažnai atsiskaitydami už prekes ir paslaugas  gali mokėti mokėjimo kortele ar internetu“, – pastebi V. Doveika.

SEB bankų duomenimis, visose Baltijos šalyse mokėjimo kortelėmis prekybos vietose ar internetu daugiausiai atsiskaito jaunesni klientai (18–35 metų). Statistika taip pat rodo, kad atsiskaitymas mokėjimo kortelėmis už prekes ir paslaugas visose Baltijos šalyse populiaresnis didžiuosiuose miestuose. Didžiausią dalį savo pinigų iš bankomatų dažniau pasiima 55 metus perkopę žmonės.

Pasak V. Doveikos, visose Baltijos šalyse pastebima tendencija, kad dažniau atsiskaitantieji mokėjimo kortelėmis yra labiau linkę naudotis ir kitomis elektroninėmis banko paslaugomis, pavyzdžiui, interneto banku. „Natūralu, kad elektroninės banko paslaugos yra patrauklesnės naudotis jaunesniems klientams. Vis tik, analizuodami statistiką matome, kad aktyvesnių mokėjimo kortelių, taip pat interneto banko naudotojų kasmet daugėja ir tarp vyresnių klientų . Jie įgunda  mokėti banko kortele ar pervesti pinigus internetu ir tai tampa jiems įpročiu“, – sako V. Doveika.

Šių metų pirmo ketvirčio duomenimis, SEB bankai Baltijos šalyse buvo iš viso išdavę daugiau kaip 2 mln. įvairių mokėjimo kortelių: Lietuvoje – 945 tūkst., Latvijoje – 578 tūkst., Estijoje – 536 tūkstančius.

Pernai visose Baltijos šalyse augo vidutinis bendras darbo užmokestis, kuris praėjusiais metais viršijo prieškrizinį lygį, teigiama Baltijos šalių SEB bankų namų ūkių finansų apžvalgoje („SEB Baltic Household Outlook“). 2013 metais vidutinis darbo užmokestis prieš atskaitant mokesčius Estijoje padidėjo 7,6 proc., Lietuvoje – 4,7 proc., Latvijoje – 4,6 procento.

SEB banko finansų ekspertų teigimu, dėl didinamo minimalaus atlygio ir mažėjančios infliacijos visose Baltijos šalyse augo ir gyventojų perkamoji galia. Paskutinį 2013 metų ketvirtį realusis darbo užmokestis (atsižvelgiant į infliaciją)  sparčiausiai augo Latvijoje (6,2 proc.), tuo pačiu laikotarpiu Estijoje – 6 proc., Lietuvoje – 4,2 procento.

„Nepaisant palyginti lėto ekonomikos augimo tempo, darbo užmokestis Baltijos šalyse didėja jau trečius metus iš eilės. Tam įtakos turi ne tik minimalaus atlygio didinimas, bet ir gana įtempta padėtis darbo rinkoje: dėl kvalifikuotų darbuotojų trūkumo įmonės priverstos siūlyti didesnius atlyginimus ieškomiems darbuotojams. Be to, dėl palyginti nedidelės infliacijos didėja ir realusis darbo užmokestis, kuris, tikimasi, augs ir šiais metais“, – sako SEB banko Lietuvoje šeimos finansų ekspertė Julita Varanauskienė.

Remiantis SEB bankų namų ūkių finansų apžvalgoje pateiktais duomenimis, nors visose Baltijos šalyse vidutinis grynasis darbo užmokestis viršijo prieškrizinį lygį, tačiau Estijoje jis augo greičiau negu Latvijoje ir Lietuvoje. Vidutinis darbo užmokestis atskaičius mokesčius paskutinį 2013 metų ketvirtį Estijoje buvo 14 proc., o Lietuvoje ir Latvijoje – 2 proc. didesnis negu prieš pat prasidedant sunkmečiui.

Praėjusių metų paskutinį ketvirtį vidutinis į rankas gaunamas darbo užmokestis Estijoje buvo 785 eurai (2 710 litų), Latvijoje – 530 eurų (1 830 litų), Lietuvoje – 524 eurai (1 809 litai).

Visgi SEB finansų ekspertų teigimu, šis atotrūkis tarp Baltijos šalių ateityje turėtų mažėti – 2014 metais Lietuvoje ir Latvijoje tikimasi spartesnio atlyginimo augimo negu Estijoje. Prognozuojama, kad Lietuvoje vidutinis bendras darbo užmokestis turėtų didėti 5,5 procento. Latvijoje tikimasi 5-5,5 proc. atlyginimo didėjimo, kurį iš dalies lems minimalaus atlygio padidinimas iki 320 eurų (1 105 litų). Estijoje, kur metų pradžioje minimalus atlyginimas padidintas iki 355 eurų (1 226 litų), prognozuojamas 5 proc. vidutinio darbo užmokesčio augimas.

SEB bankas suteikė 5 mln. litų vertės grįžtamojo lizingo paslaugų krovos technikos ir  industrinės įrangos bendrovei „Willenbrock Baltic“, prekiaujančiai nauja ir naudota įranga, besverčiančiai ilgalaike ir trumpalaike nuoma bei technine priežiūra Baltijos šalyse, Rusijoje ir Baltarusijoje. Gautą finansavimą bendrovė skirs nuomojamam mašinų parkui atnaujinti ir jo plėtrai.

„Atsigaunanti gamyba ir pramonė Lietuvoje ir kitose kaimyninėse šalyse sudaro palankias sąlygas bendrovių, besiverčiančių industrinės įrangos nuoma, plėtrai. Be to, daugeliui įmonių patogiau techniką nuomotis, o ne investuoti į jos įsigijimą – taip su tiesiogine įmonės veikla nesusijusios problemos perleidžiamos spęsti tos srities specialistams. Atsižvelgdami į tai, pasiūlėme tinkamiausią finansavimo sprendimą – grįžtamąjį lizingą. Įmonė įkeitė valdomą įrangą ir gavo reikiamą finansavimą investicijoms ir tolesnei veiklos plėtrai greičiau ir palankesnėmis sąlygomis“, – sako SEB banko prezidento pavaduotojas Mažmeninės  bankininkystės tarnybos direktorius Virginijus Doveika.

„Willenbrock Baltic“ bendradarbiauja ir su mažomis įmonėmis, ir su didžiaisiais šalies gamintojais bei logistikos centrais, jūrų ir oro uostais. Bendrovė siūlo visą krovos logistikos darbams reikalingą techniką – nuo  industrinių krautuvų  logistikos ir  gamybos bendrovėms iki sunkiasvorės technikos, skirtos uosto krovos darbams. Taip pat bendrovė siūlo specializuotą krovos techniką metalo laužo, apvalios medienos ir birių krovinių krovos darbams, metalo laužo perdirbimo įrangą ir įvairios specializuotos komunalinės technikos. Baltijos šalyse bendrovė yra oficiali pasaulyje gerai žinomų technikos gamintojų, tokių kaip „LINDE Material Handling” „Terex Fuchs“, „SMV-Konecranes Lifting Businesses“, „TERBERG Benschop“ ir kt., atstovė.

„Pagrindinis mūsų uždavinys – užtikrinti nepertraukiamą darbą klientų įmonėse, tad daug dėmesio skiriame ir mūsų siūlomos technikos kokybei, ir kvalifikuotai bei greitai technikos priežiūrai“, – sako UAB „Willenbrock Baltic“ direktorius Tadas Blaževičius.

SEB bankų pirmą kartą atlikta Baltijos šalių didelių įmonių finansų vadovų apklausa parodė, kad 51 proc. Lietuvos, Latvijos ir Estijos didelių bendrovių verslo perspektyvas vertina kaip geras arba labai geras.

Vis tik, nepaisant teigiamų prognozių, didelės Baltijos šalių įmonės nuosaikiai vertina apyvartos augimo perspektyvas, o iššūkius sieja su  trimis sritimis – paklausa, tinkamos darbo jėgos trūkumu ir žaliavų kainų svyravimais.

„Nors dėl pastarojo meto geopolitinių įvykių atsirado naujų prielaidų didėti įmonių neužtikrintumui dėl ateities, vis dėlto akivaizdu, kad nemaža dalis Baltijos šalių didelių įmonių ekonominiu sunkmečiu priėmė reikiamus sprendimus, leidusius stabilizuoti veiklą ir finansinę situaciją. Kita vertus didelės įmonės susiduria su naujais iššūkiais tiek vietinėse, tiek eksporto rinkose. Akivaizdu, kad pamažu atsigaunanti vidaus rinka Lietuvoje atsveria lėtėjantį eksportą, todėl didžiųjų įmonių nusiteikimas dėl ateities optimistiškesnis negu Estijoje, kur verslas reaguoja į smarkiai sulėtėjusį ekonomikos augimą, kuris prasidėjo 2013 metais, ir todėl Estijos įmonės linkusios ateitį vertinti atsargiau“, – sako Aivaras Čičelis, SEB banko prezidento pavaduotojas ir Verslo bankininkystės tarnybos direktorius.

Apklausos duomenimis, optimistiškiausiai regione nusiteikusios Latvijos didelės įmonės – daugiau kaip pusė (59 proc.) šios šalies apklaustų finansų vadovų nurodė, kad verslo ateitį vertina palankiai. Panašiomis nuotaikomis gyvena ir Lietuvos didelės įmonės – 55 proc. jų taip pat mato geras verslo perspektyvas. Tuo tarpu Estijos stambus verslas, lyginant su Lietuva ir Latvija, nusiteikęs nuosaikiau – čia verslo perspektyvas gerai arba labai gerai vertina 37 proc. didelių įmonių finansų vadovų.

Apklausos rezultatai taip pat parodė, kad 69 proc. didelių Baltijos šalių įmonių palankiai arba labai palankiai vertina dabartinę bendrovės finansinę situaciją. Tuo tarpu 8 proc. regiono didžiųjų įmonių ją vertina atsargiai, o dar apie ketvirtadalis (23 proc.) – vidutiniškai. Lietuvoje savo finansinę situaciją palankiai vertina  daugiausia – 72 proc. – didelių įmonių, vidutiniškai – 24 proc., ne taip palankiai – 3 procentai.

Per artimiausius 12 mėn. didelės Baltijos šalių įmonės daugiausia tikisi iki 10 proc. apyvartos augimo – tokias prognozes pateikė 47 proc. tyrime dalyvavusių įmonių finansų vadovų. Didesnio negu 10 proc. augimo laukia 18 proc. įmonių, o 24 proc. jų mano, kad apyvarta artimiausiu metu išliks tokia pati. Bene optimistiškiausiai šiuo klausimu vėlgi nusiteikusios Lietuvos ir Latvijos didelės įmonės – didesnį negu 10 proc. pajamų augimą planuoja atitinkamai 20 ir 22 proc. stambaus verslo. Tuo tarpu Estijos didelės bendrovės linkusios rinktis atsargesnes prognozes – dviženklio didėjimo tikisi apie 12 proc. įmonių.

Apklausos duomenimis, didelės įmonės Baltijos šalyse artimiausiu metu orientuojasi į vidaus rinkų diktuojamą plėtrą, todėl daugiausia investicijų numato būtent namų rinkose – tokių planų turi 44 proc. didelių bendrovių. Apie 10 proc. didelių įmonių turimas perteklines lėšas ketina investuoti į plėtrą užsienyje, o apie 27 proc. skirs turimiems įsiskolinimams padengti.

Visgi, stambus verslas mato ir tam tikrų sričių, kurios kelia susirūpinimą. Labiausiai Lietuvos (44 proc.), Latvijos (55 proc.) ir Estijos (53 proc.) didelės įmonės nerimauja dėl paklausos, t. y. kur parduoti gaminamą produkciją, kai eksporto rinkos nebėra tokios stabilios.

Pasak A. Čičelio, tokie verslo nuogąstavimai, nulemti užsienio rinkų nestabilumo, jau tęsiasi kuris laikas, o pastarieji įvykiai Ukrainoje ir Rusijoje verslui stabilumo nesuteikia. „Vis tik, Lietuvos stambus verslas yra gana neblogai diversifikuotas ir tai atsispindi didelių įmonių lūkesčiuose, kadangi jų rezultatai priklauso nuo kur kas platesnės eksporto geografijos. Tuo tarpu, pavyzdžiui, Estijos didelės įmonės susiduria su kur kas didesniu neapibrėžtumu dėl ekonomikos nuosmukio vienoje pagrindinių eksporto rinkų – Suomijoje“, – sako A. Čičelis.

Visose trijose šalyse opia problema stambiam verslui ir toliau išlieka tinkamos darbo jėgos trūkumas. Su šiais sunkumais nuolat susiduria informacinių technologijų, transporto, statybų ir kiti sektoriai. Be to, remiantis apklausos rezultatais, matyti, kad kai kurioms didelėms įmonėms 2014 m. rūpesčių gali sukelti ir darbo užmokesčio augimas – tiesa, labiausiai Estijoje (42 proc.), nes  Lietuvoje ir Latvijoje tokių įmonių yra beveik perpus mažiau, atitinkamai 22 ir 24 procentai. Tokius skirtumus lemia nevienodas vidutinio darbo užmokesčio augimas regione: Estijoje jis ir toliau didėja sparčiausiai ketvirtus metus iš eilės, o Lietuvoje ir Latvijoje vidutinis darbo užmokestis auga beveik du kartus lėčiau.

Nemažą susirūpinimą stambiam verslui kelia ir žaliavų kainos: Lietuvoje, kur lyginant su kaimyninėmis šalimis yra didžiausia pramonės ir gamybos koncentracija, šis klausimas neramina daugiausia – 29 proc. – didelių įmonių.

Pirmą kartą SEB bankų Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje atliktoje didelių įmonių finansų vadovų apklausoje iš viso dalyvavo beveik 200 bendrovių. Apklausa buvo atlikta 2014 m. vasario pabaigoje – kovo pradžioje.

Tarptautinis verslo ir finansų žurnalas „Global Finance“ SEB banką išrinko geriausiu 2014 metų banku Lietuvoje. Šiemet „Global Finance“ jau dvidešimt pirmą kartą sudarė augančių Vidurio ir Rytų Europos rinkų geriausių bankų sąrašą. Nuo 1999 metų SEB geriausiu banku Lietuvoje žurnalo ekspertų pripažįstamas dvyliktą kartą.

Pagrindiniai kriterijai, pagal kuriuos „Global Finance” specialistai vertina finansų institucijas, yra turto augimas, pelningumas, strateginė partnerystė, klientų aptarnavimo kokybė, konkurencinių kainų politika ir paslaugų naujovės.

„Bankininkystės sektoriuje labai svarbu ilgalaikiai ryšiai su klientais. Todėl daug dėmesio skiriame ir gyventojų, ir įmonių konsultavimui, paslaugų tobulinimui, atsižvelgdami į besikeičiančius klientų poreikius, kuriuos ypač lemia sparčiai didėjantis technologijų vaidmuo kasdieniame gyvenime. Tai mums padeda išlaikyti patikimo finansų partnerio vardą ir nuolat judėti pirmyn. Džiaugiamės, kad šią SEB strategiją vertina ir tarptautiniai ekspertai“, – sako SEB banko prezidentas Raimondas Kvedaras.

Populiarus finansų specialistams ir šia sritimi besidomintiems skaitytojams skirtas žurnalas „Global Finance” yra leidžiamas nuo 1987 metų. Žurnalas turi apie 50 tūkst. prenumeratorių ir apie 284 tūkst. skaitytojų 158-iose pasaulio šalyse. Dauguma jų – įmonių ir institucijų vadovai bei finansų specialistai.