"Shutterstock" nuotr.

Dovaidas PABIRŽIS

Paskutinėmis pavasario sesijos dienomis Seime netrūko aistrų. Įtemptos diskusijos virė ne tik per sudėtingą ir varginančią naujojo Darbo kodekso priėmimo procedūrą, dirbtinio apvaisinimo įstatymo svarstymą (abu juos atmetė Prezidentė), bet ir dėl elementarių sąvokų.

Kas yra šeima? Tokį klausimą iškėlė įvairių par­­tijų parlamentarai, užsimoję šiuo pa­aiškinimu papildyti pagrindinį valstybės do­kumentą ir už konstitucinės apsaugos ri­bų pa­likti nesusituokusius žmones. Po pirmojo svars­­tymo Seimo nariai pritarė Konstitucijos pa­­taisai, pagal kurią šeima apibrėžiama per san­­tuoką bei tėvystę ir motinystę.

Konstitucijos 38 straipsnyje iki šiol nurodoma, kad šeima yra visuomenės ir valstybės pa­grin­das, valstybė saugo ir globoja šeimą, motinys­­tę, tėvystę ir vaikystę, santuoka yra sudaroma laisvu vyro ir moters susitarimu, valstybė re­gistruoja santuoką, gimimą ir mirtį, bet pripažįs­ta ir bažnytinės santuokos registraciją bei kad sutuoktinių teisės šeimoje yra lygios. Taip pat šiam straipsnyje nurodomos tėvų ir vaikų pa­reigos. Tačiau pagrindiniame šalies įstatyme nė­ra tiksliai apibrėžta, kas yra šeima.

Sukilo dėl Konstitucinio Teismo sprendimo

Diskusija dėl šio klausimo kilo dar 2008-ai­siais, kai Seimas patvirtino Valstybinę šeimos po­­­litikos koncepciją, kurioje teigiama, kad šei­ma yra sutuoktiniai, vaikai ir įvaikiai. Ka­dangi pa­gal šią koncepciją turėjo būti formuojami bū­­simi teisės aktai, tuomet kreiptasi į Kons­ti­tu­cinį Teismą (KT).

2011-aisiais KT paskelbė išaiškinimą, kuriame teigiama, kad konstitucinė šeimos samprata negali būti kildinama tik iš santuokos institu­to. KT teigimu, santuoka paremtas modelis tu­ri išskirtinę reikšmę visuomenės gyvenime, ta­čiau turi būti saugomos ir ginamos kitokios nei santuokos pagrindu sudarytos šeimos, įs­kai­tant santuokos nesudariusių vyro ir moters bendrą gyvenimą, kuris grindžiamas „pastoviais emocinio prieraišumo, tarpusavio supratimo, atsakomybės, pagarbos, bendro vaikų auklėjimo ir panašiais ryšiais“.

Kas nebus įtvirtinama šiuo straipsniu? Tik­rai nebus įtvirtinama prievolė valstybei leisti susituokti tos pačios lyties asmenims.

Būtent šis KT išaiškinimas ir tapo šios pa­taisos, ilgai klaidžiojusios tarp įvairių Sei­mo ko­­mi­tetų, iniciatyvos priežastimi. „Kons­ti­tu­cinis Teis­mas, kišdamasis grubiai į mūsų su­pratimą, mūsų žmogaus, mūsų tautos supratimą, kas yra šeima, pasakė, kad gali būti kitokių kilmių, iš kitų dalykų gali kilti šeima. Tada atsakykime sau – iš kokių? Lieka tiktai vienalytės santuokos ir dar kokios nors išgalvotos kilmės“, – parla­mente kalbėjo konservatorius Rimantas Jo­na­s Dagys, kurio teigimu, Kons­titucijos pataisa su­mažins ir šalies demografines problemas.

Parlamentarai aiškino, kad iš esmės ši nuosta­ta nieko nekeičia, tik užkerta kelią homoseksualių asmenų santuokoms Lietuvoje įteisinti. „Kas nebus įtvirtinama šiuo straipsniu? Tik­rai nebus įtvirtinama prievolė valstybei leisti susituokti tos pačios lyties asmenims. Tikrai to ne­bus“, – pridėjo Vilija Aleknaitė-Ab­ra­mi­kienė.

Minėti ir du šimtai skirtingų šiandien teisės ak­tuose egzistuojančių šeimos apibrėžimų, ir esą ši pataisa nuo šiol įneš aiškumo į šeimos teisę.

Noras pakeisti realybę

Vytauto Didžiojo universiteto Sociologijos katedros profesorės ir Lietuvos socialinių tyrimų centro sociologės Aušros Maslauskaitės tei­­­­gimu, tokias iniciatyvas visų pirma skatina įsi­vaizdavimas, kad vienos ar kitos šeimos formos įteisinimas pagrindiniuose šalies įstatymuo­se iš tiesų pakeis šeimų realybę.

Šiandien egzistuojanti šeimos įvairovė yra taip toli pažengusi,kad įstatyminis reguliavimas niekaip neprisidės ir nepagerins šeimų gyvenimo.

„Bet toks tikėjimas yra gana klaidingas, nes jei pasižiūrėsime į šeimos gyvenimą, pokyčius, padėtį, kurią mes turime Lietuvoje, tai suprasime, kad ta šiandien egzistuojanti šeimos įvairovė yra taip toli pažengusi, susijusi su tiek daug sociologinių, demografinių veiksnių, jog iš tiesų tas įstatyminis reguliavimas, pasakant, kad šei­ma sukuriama tik santuokos pagrindu ir per mo­tinystę bei tėvystę, niekaip neprisidės ir nepagerins šeimų gyvenimo“, – įsitikinusi so­ciologė.

Šiandien skyrybomis baigiasi maždaug 60 proc. santuokų, daugėja kartu gyvenančių porų (apie 70 proc. jų vėliau susituokia) ir maždaug penktadalis vaikų gimsta ne santuokoje. Pagal 2011 m. Lietuvos gyventojų surašymą, daugiau nei 100 tūkst. ūkių yra vieniši tėvai, auginantys bent vieną vaiką iki 18 metų amžiaus. So­cio­lo­giniai tyrimai rodo, kad daugiau nei pusė žmonių kartu gyvenančius, bet nesusituokusius as­menis laiko šeima.

Akivaizdu, kad tai viena iš elektorato mobilizavimo priemonių.

„Kai kalbame apie šeimų skurdą, pajamų ne­lygybę, tai toks įstatymas yra neįgalus ir nie­ko nepakeis, nors tai yra svarbiausia. Ar ne­vertėtų šią daugybę energijos ir pastangų nu­kreipti į konkrečių problemų sprendimą? Ci­vili­nia­me kodekse numatytas partnerystės institutas iki šiol neveikia, ką jau kalbėti apie įvairių pa­slaugų šeimoms prieinamumą. Tik­riausiai to­kie klausimai yra mažiau rezonansiniai viešojoje erdvėje ir neduoda tiek politinių dividendų. Akivaizdu, kad tai viena iš elektorato mobilizavimo priemonių“, – teigia A.Mas­­lauskaitė.

Pasak sociologės, nėra jokių mokslinių duomenų, patvirtinančių, kad tokios ar panašios teisinės priemonės galėtų sumažinti skyrybų, padidinti gimstamumą ir pagerinti bendrą valstybės demografinę padėtį. Prie­­šingai, kur kas daugiau tyrimų rodo, kad subalansuota parama šeimai, adek­­­vati šeimų poreikiams ir orientuota į paslaugų plėtrą, turi kur kas didesnės įtakos demografiniam portretui.

Pataisa diskriminuojanti?

Mykolo Romerio universiteto profesorės, Advokatų kontoros „Za­­biela, Zabielaitė ir part­neriai“ advokatės Ingos Kudinavičiūtės-Mi­chailovienės teigimu, jeigu to­kia Kons­ti­tucijos pataisa išvys dienos šviesą, tikėtina, kad ji turės įtakos ir kitiems teisės aktams, o galimų šeimos kūrimo pagrindų, kurie laikytini šeimos atsiradimo kriterijais, akcentavimas gali būti vertinamas kontraversiškai.

„Įvairiuose įstatymuose turime daug skirtingų šeimos apibrėžimų ir tos sąvokos suformuluotos atsižvelgiant į reguliuojamų teisinių santykių rūšies ir turinio specifiką, todėl jeigu kalbame, pa­vyz­džiui, apie socialinę apsaugą, šeimos narių skaičius gali būti gerokai platesnis. Jeigu kalbame apie kitus reguliuojamus santykius, tar­­kime, paveldėjimo, ten nerasime žo­džio „part­neris“ ar „sugyventinis“ – šeimos su­vo­ki­mas yra branduolinis. Bet kokiu atveju pa­sek­mių bus, reikės peržiūrėti kitus teisės aktus. Šeima yra gyvas, dinamiškas procesas: ji susikuria, plečiasi, gana dažnai išyra, laikui bėgant kinta jos kompozicija – šeimą palieka suaugę vaikai, išsiskyrę šeimos nariai vėl sukuria šeimas, sutuoktinis miršta ir kt. Visi šie procesai nėra pavaldūs teisei, tačiau šeimos teisinių santykių dalyviams sukuria tam tikras teises ir pareigas“, – aiškina teisininkė.

Kita vertus, nesusituokę asmenys ir šiandien neturi tokios pat teisinės apsaugos, pavyzdžiui, pagal galiojančius teisės aktus sugyventiniai neprivalo vienas kito išlaikyti ir pan. Nors sugyventinio institutas Civiliniame kodekse numatytas dar nuo 2001-ųjų, iki šiol nėra šių nuostatų įgyvendinimo mechanizmo, todėl de fakto asmenų santykių reguliavimui yra taikomi kiti Civilinio kodekso straipsniai bei jų ginčai, pavyzdžiui turto padalinimas, atitinkamai yra interpretuojami ir teismų praktikoje.

Pasak I.Kudinavičiūtės-Michailovienės, kai ku­rios sritys, pavyzdžiui, vaikų išlaikymas, pašalpų jiems skyrimas, ne­sikeis, nes čia jokių diskriminacinių elementų nėra – santuokoje ir ne santuokoje gimusių vai­kų teisės yra identiškos. Tačiau vertinant šeimą tik per santuokos prizmę, tikėtina, kad neaiškumų iškiltų su globoti paimtais vaikais – tai nėra įvaikinimas, o ir kraujo ryšio tarp tėvų ir vaikų nėra.

Socialdemokratas Julius Sabatauskas Seime pateikė ir daugiau galimų teisinių pasekmių. Pa­vyzdžiui, nuostata, draudžianti versti duoti parodymus prieš savo šeimos narius ir kitus artimus giminaičius. Po tokio šeimos apibrėžimo kartu gyvenantys, bet nesusituokę žmonės privalės tai daryti. Arba Konstitucijos straipsnis, skelbiantis, kad valstybė globoja ir aprūpina einant karo tarnybą žuvusių ar mirusių ka­rių šeimas, – ši apsauga nesusituokusiems ne­bus taikoma.

„Manyčiau, kad ši pataisa gali įvelti daugiau neaiškumo, nes esame Europos Sąjungos narė ir viršvalstybinių teismų praktikos išvengti ne­ga­lėsime. Savo valios primesti jie negali, bet tam tikrų niuansų gali kilti ir kai ką gali tek­ti adap­tuoti. Negalime surašyti visų gyvenimo realijų ir manyti, kad niekas nekinta. Klau­­­simas ir ar tai yra labai savalaikis dalykas. Ką mes ban­­dome apsaugoti? Jei šeimos instituto likimą, drįsčiau abejoti, nes Lietuva yra tarp pirmaujančiųjų pa­­gal santuokų skaičių. Suprantu, kad yra noras įvesti teisinio aiškumo, bet šis pokytis gali sukelti tik daugiau sumaišties. Ta­čiau kol ne­turėsime konkretaus ginčo, šimtu pro­centų sakyti, kad bus vienaip ar kitaip, ne­ga­lima“, – tvirtina I.Ku­dinavičiūtė-Mi­chai­lo­vie­nė.

Pokomunistinių valstybių bruožas

Svarstymai apie šeimos sąvoką, sampratą ir reikšmę nėra naujiena pokomunistinėse Rytų ir Vidurio Europos valstybėse. Vengrija 2013-ai­siais priėmė tarptautinės bendruomenės ar­šiai kritikuotas konstitucines pataisas, tarp ku­rių buvo ir teiginys, kad pirmenybė valstybėje turi buvo suteikta tradiciniams šeimos santykiams, o santuoka ir tėvų bei vaikų santykiai yra tradicinės šeimos pagrindas.

Panašios diskusijos dažnai netyla ir kaimyninėje Lenkijoje, kur kairiosios politinės jėgos šiuo metu labai nepopuliarios, o Ka­talikų bažny­­čios įtaka politikoje yra didelė. Šiandien Len­­­kijos kons­titucijos 18 straipsnis sako, kad san­­­tuoka – vyro ir moters sąjunga, ir šei­­ma, tė­vys­­tė bei motinystė yra sau­­gomos valstybės. Kas konkrečiai yra šei­ma, pagrindiniame ša­lies do­ku­mente nenurodoma. Nuo tarpukario lai­kų iš esmės nekeista, o tik pil­dyta Latvijos kon­stitucija taip pat teigia, kad valstybė saugo ir re­mia santuoką – sąjungą tarp vyro ir mo­ters, šeimą, tėvų ir vaikų teises.

Tuo tarpu Vokietijos konstitucijoje šeima mi­­nima tik kartą („santuoka ir šeima yra saugo­ma valstybės“), bet kur kas detaliau išskiriamos vaikų teisės. Estijos konstitucijoje taip pat ak­centuojama tik būtinybė saugoti šeimą, ta­čiau nėra tiks­liai apibrėžiama, kas tai yra.

Šiose šalyse vertybe laikomas pats šeimos gy­venimas, o ne sąvokos ir jų reikšmės.

Shutterstock

Santykiai. Gausiu ištuokų skaičiumi viršijame rekordus Europoje ir vis labiau prarandame gebėjimą kurti tvirtus ir artimus ryšius. Psichologijos mokslininkai prognozuoja, kad jei situacija nesikeis, artimiausioje perspektyvoje matysime santuoką, kurią sudarys tik vienas asmuo.

„Investuodami į gyvenimo tempą, protą, bet ne tarpusavio ryšį neturėtume stebėtis likę vienui vieni. Greičiu paremtoje visuomenėje net ir susidūrę su tam tikra tarpusavio santykių problema nebesame linkę skirti tam savo laiko. Tai rodo ir mūsų skyrybų statistika“, – apie mūsų šalį, kuri jau trečią dešimtį metų stebina Europą vienu didžiausių ištuokų rodiklių, atsiliepia psichoterapeutas Raimundas Milašiūnas.

Drauge 60 metų santuokoje praleidę Vilius ir Ona Kaušiniai neslepia, kad net ir po tiek metų bendro gyvenimo visko pasitaiko: ir pykstasi, ir nesikalba vienas su kitu, bet kur dingsi – namai bendri, taigi vėl susitaiko. Apie jokius sėkmingos ir laimingos santuokos receptus sutuoktiniai sako negalvoję: „Nebuvo kada – namus statėmės, vaikus auginome. Žinote, kaip toje patarlėje: santuokos tik pirmi 25 metai sunkūs, o paskui vis lengviau. Nors šiandien kažin ar daug pasiryžusiųjų nugyventi drauge tiek metų.“

Apie tai, kad užmegzti ir palaikyti santykius – sunkus darbas, kalba ir dar viena mūsų pašnekovė klaipėdietė Dalia Bytautienė, su vyru užauginusi tris atžalas. Pasak jos, sunkiausia buvo augant vaikams. „Mūsų niekas nemokė, jokių seminarų neorganizavo, kaip bendrauti, taigi supykusi trenkdavau durimis ir išlėkdavau nakvynės pas seserį, o vyras kelias paras spėliodavo, ką pasakė ar padarė ne taip“, – pripažįsta šiandien poras padrąsinančius ir įkvepiančius DVD seminarus „Per juokus į geresnę santuoką“ organizuojanti moteris.

Tačiau, kaip matyti iš Gyventojų registro tarnybos statistikos, vien per pirmąjį šių metų pusmetį Lietuvoje susituokė 5,7 tūkst., o išsiskyrė 3,9 tūkst. porų (pernai tą patį pusmetį buvo užregistruota 8,2 tūkst. santuokų ir 5 tūkst. skyrybų). Akivaizdu, kad sutuoktinių, kuriems vedybinis gyvenimas nusisekė iš pirmo karto, mūsų šalyje ne tiek jau daug. Pasak Lietuvos socialinių tyrimų centro darbuotojų, ryžtis skyryboms žmones skatina patys įvairiausi motyvai: emigracija, sutuoktinių įsipareigojimas bankams, įsiskolinimai greitųjų kreditų bendrovėms, ūgtelėjęs individualizmas, pagerėjusi ekonominė moterų padėtis, sumenkęs noras aukotis ir pan.

Pasak sociologės Aušros Maslauskaitės, skyrybų priežastys Lietuvoje turi ir vieną specifinį bruožą: labai dažnai jų iniciatorės yra moterys. Įvairiais santuokos etapais jų pradeda netenkinti vyrų ekonominės arba psichologinės investicijos į santuoką.

Vis dėlto negalime lietuvių vadinti tauta, skubančia išsiskirti. Kita vertus, kaip pastebi Vilniaus universiteto Lyčių studijų centro direktorė prof. Dalia Leinartė, žvelgiant istoriškai, lietuviai turi šimtametę sugyventinių tradiciją, tiesa, neturinčią nieko bendro su palaidu seksualiniu gyvenimu. Tačiau poros gyvenimas drauge santuokos neįregistravus Lietuvoje egzistavo visada. Profesorės teigimu, matyt, ir ateityje to neišvengsime, todėl reikia ugdyti žmonių atsakomybę vienas kitam.

Psichologas, psichoterapeutas, savivaldybių mokymo centro „Dainava“ direktorius Zenonas Streikus neslepia, kad jam daugelio lietuvių bandymas gyventi santuokoje panašėja į pasivažinėjimą linksmybių traukinuku: kai tik pramogos baigiasi, norima skirstytis. Jo nuomone, šiandien vis dar per mažai pabrėžiama, kiek pastangų ir darbo reikia įdėti, kad santuoka klestėtų. Net Motina Teresė yra minėjusi, kad šeimai sukurti pakanka įsimylėti, o kad ją išlaikytum, tenka išmokti atleisti ir kentėti.

Tačiau, kaip pastebi bažnytiniame Panevėžio vyskupijos teisme pirmininkaujantis ir kasmet keliasdešimt skyrybų prašymų sulaukiantis kunigas Romualdas Dzanys, besituokiantieji šiandien negalvoja apie altruizmą, o egoizmas poroje, deja, toli neveda: „Siekis išlaikyti ryšį su šalia esančiu žmogumi reikalauja žmogiškųjų investicijų: pasiaukojimo, atsidavimo, kantrybės. Santuokoje būtina galvoti apie tą, kurį myliu, o tik po to apie save. Meilė nėra duotybė, todėl tik pajungus valią ir pastangas galima ją išsaugoti. Bet daugelis santuoką renkasi įsivaizduodami lengvą ir patogų gyvenimą drauge.“

O štai vokiečių seksologas Davidas Schnarchas nuolatinius poros tarpusavio santykius apibūdina kaip žmogiškojo tobulėjimo mechanizmą: „Tik tas, kuris nenori tobulėti, nes jam tai atrodo greičiausiai per sudėtinga, ieško naujos meilės ar romantiškų nuotykių, skiriasi arba tampa abejingas antrajai pusei.“

Seksologas neneigia, kad ne vienus metus trunkanti santuoka slopina tarpusavio geismą, tačiau kaip galimą išeitį jis siūlo partnerių augimą ir tobulėjimą poroje. Jo vertinimu, tai vienintelis būdas įpūsti aistros į poros gyvenimą, nes laikui bėgant intymumas blėsta, teikdamas vis mažesnį pasitenkinimą.

Vienu iš santuokos rūdijimo požymių, „Veido“ ekspertų nuomone, galime laikyti sutuoktinių nesikalbėjimą apie jausmus. Jokia santuoka nebus sėkminga, jei vienas iš dviejų nesijaus visavertis ir nesistengs būti savimi. Norintiems sustiprinti savo šeiminius ryšius Z.Streikus siūlo šnekamojoje kalboje dažniau vartoti itin mobilizuojančius ir kiekvieno žmogaus lūkesčius išpildančius žodžius: aš tave myliu, tu nuostabus, labai tavęs ilgiuosi, pagelbėsiu tau, kad ir apie ką tu svajoji, kad ir ką norėtum nuveikti drauge ir pan. „Jie geriau nei kas kitas išreiškia jūsų pagarbą, saugumo jausmą ir norą būti drauge“, – paaiškina Z.Streikus.

Vašingtono universiteto psichologijos profesorius Johnas Gottmanas, apibendrinęs atliktus tyrimus, sako, kad siekdami darnių tarpusavio santykių sutuoktiniai per savaitę vienas kitam turėtų skirti bent penkias valandas. Į jas turėtų tilpti bendra vakarienė, pasivaikščiojimas gryname ore ar bet kokia kita veikla, kuria užsiimdavote įsimylėję. Drauge leidžiamo laiko esmė – atnaujinti tarpusavio ryšį. Kartais tam pakanka ir apsikabinimo, kurio metu organizmas gamina meilės hormoną oksitociną, kelias sekundes ilgiau trunkančio žvilgsnio į akis, kuriuo be žodžių patvirtinate savo jausmus.

Norvegų psichiatras, kultūrologas Finnas Skarderudas naujausioje savo knygoje „Nerimas: klajonės po modernųjį Aš“ dėsto, kad šiandienos visuomenę į priekį varo nerimas, pakeliui griaunantis komforto, ramybės, pasitenkinimo jausmą. Žmones, jo nuomone, galima skirstyti pagal tai, kaip kiekvienas jų žvelgia į skirtingas situacijas: kaip jas įveikia, ką jose mato (privalumus ar tik trūkumus).

Su vadinamuoju tarpusavio santykių stresu gali būti susiję ir mažesni poros socialiniai bei ekonominiai ištekliai. Taigi poros, patiriančios daugiau materialinių sunkumų, kenčia nuo įtemptų santykių (moksliškai įrodyta, kad materialiniai nepritekliai, socialinis ir ekonominis nesaugumas gali turėti įtakos ir destruktyviam sutuoktinių elgesiui).

Lietuvos sociologai (A.Maslauskaitė, A.Jasilionienė, V.Stankūnienė ir D.Jasilionis) daro išvadą, kad Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų vakarietiškų visuomenių, dažniau skiriasi skurdesnio sluoksnio atstovai.

Antrindamas sociologams Z.Streikus išskiria asmeninei žmogaus laimei ir gerovei būtinus elementus: savęs priėmimą, socialinių santykių su aplinkiniais palaikymą, savarankiškumą ir gyvenimo tikslo turėjimą. Psichologas pabrėžia, kad tik aktyviai savo aplinką formuodamas ir nuolat augdamas žmogus yra pasirengęs kurti darnius tarpusavio santykius su kitu.

Remdamasis naujausiais psichoanalizės duomenimis, R.Milašiūnas prideda, kad kiekvienu atveju itin svarbi ir asmenybės branda. Psichoanalitikas nesiūlo vadovautis vien skaičiais, tačiau pabrėžia, kad greičiau bręsta tėvų pagarbą nuo mažens jaučiančios atžalos.

Drauge su kolegomis santuokų ir skyrybų fenomeną tyrinėjusi sociologė A.Maslauskaitė nustatė, kad santuokos, sudarytos vyresniame amžiuje, susijusios su mažesne ištuokos rizika (tai būdinga tiek Lietuvos moterims, tiek vyrams). Be to, šie rezultatai siejasi su daugelio kitų šalių patirtimi. Taigi moksliškai įrodyta, kad vyresniame amžiuje sukurta santuoka yra stabilesnė ir neretai trunka ilgiau.

Kalifornijos universiteto genetikas Stevenas Cole’as santuokinį ryšį lygina su uždegimą slopinančiais vaistais, kurie ne tik pagerina gyvenimo kokybę, bet ir dažnai pailgina jo trukmę.

Vis greičiau besisukančiame ir materialėjančiame pasaulyje išsaugoti santuokos ryšius tampa tam tikru iššūkiu. Vis dėlto „Veido“ pašnekovai sutaria, kad jei poros į tarpusavio santykius investuotų tiek pat laiko ir jėgų, kiek į pinigų uždirbimą, rezultatas būtų to vertas.

Lakmuso popierėliu, galinčiu parodyti santuokos tvirtumą, Z.Streikus vadina bendrą juoką: „Jei santykiai vėsta ar apkarsta, dingsta šypsena, o juokas prityla.“

Gana dažnai ties skyrybų slenksčiu atsidūrusiems sutuoktiniams pritrūksta noro susidoroti su kilusiais sunkumais ir dažnas renkasi pabėgti nuo problemų.

„Kai kurie mūsų gyvenimą nugyvena, bet taip ir nesuvokia, kad emocijos nėra nuolatinė būsena. Sėkmingų santykių esmė – išmokti susikurti teigiamų emocijų ir nepamiršti jomis dalytis su šalia esančiu žmogumi. Tai bene geriausiai atsako į klausimą, kodėl po skyrybų kai kurios poros nesugeba net kalbėtis: jie nespėjo išmokti gerbti vienas kito, o žvelgė į partnerį tik kaip į meilės subjektą“, – apibendrina Z.Streikus.

Įtakos santuokai bei tarpusavio santykiams turi ir vaikai. Kauno technologijos universiteto (KTU) Politikos ir viešojo administravimo instituto atliktas socialinis tyrimas „Šeima ir lyčių vaidmenys“ atskleidžia, kad, dažno lietuvio supratimu, šeimoje turėtų augti du vaikai. Pageidautina, jog prieš jiems gimstant tėvai susituoktų ir būtų pasirengę tam, kad vaikai apribos jų laisvę, karjeros galimybes ir finansinius išteklius, tačiau vaikų turėti verta, nes stebėti, kaip jie auga, – didžiausias gyvenimo džiaugsmas.

Vis dėlto Harvardo universiteto psichologijos profesorius Danielis Gilbertas, remdamasis JAV ir Europoje atliktais tyrimais, padarė išvadą, kad pasitenkinimo jausmas santuokoje išauga tik pirmaisiais metais, o gimus kūdikiui – atslūgsta.

Nepaisant tokių apibendrinimų, dažnos poros asmeninė patirtis liudija visai ką kita.„Nepažįstu nė vieno asmens, kuris gailėtųsi susilaukęs vaikų. Juk tai ir yra didžiausia gyvenimo prasmė“, – sako daug metų motinystei nesiryžusi Dovilė Ramoškienė. Su vyru daug keliavusi ir pradinei būsto įmokai taupiusi vilnietė po dukters gimimo santuoką pamatė visai kitoje šviesoje.

Šiandien jau ir mokslo įrodyta, kad, nepaisant visų vedybinio gyvenimo sunkumų, susituokę žmonės kone visais aspektais laimingesni ir sveikesni, nei nesukūrę ar neišsaugoję šeimos. Taigi apibendrinant galima teigti, kad jokia sėkmė viešajame gyvenime negali atstoti nesėkmės poros tarpusavio santykiuose. Tačiau jei priežastys rimtos ir santykių išgelbėti iš tiesų nebegalima, blogiausia, ką galima padaryti, – nuspręsti drauge gyventi dėl vaikų ar tėvų. „Tokiais atvejais neverta savęs apgaudinėti, nes tapsime pavyzdžiu, kad šio kelio nereikėtų rinktis kitiems“, – pataria pozityviosios psichologijos krypties atstovai.

Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė

Aktualusis interviu

Į „Veido“ klausimus atsako individualiosios psichologijos analitikas, seksologas Viktoras Šapurovas

VEIDAS: Poras konsultuojate ne vieną dešimtį metų. Kokių problemų dažniausiai kyla sutuoktiniams?

V.Š.: Jau kurį laiką apie lietuvius galvoju kaip apie labai kantrius žmones. Net ir nepatirdami tarpusavio džiaugsmo ir abipusio artumo, daugelis jų sugeba likti drauge. Susipažinę, susituokę, tačiau nejausdami seksualinio pasitenkinimo žmonės nesišneka ir pagalbos neieško metų metais. Tik tuomet, kai jau užaugina vaikus ir galutinai nusivilia vienas kitu, praveria specialistų duris.

VEIDAS: Kaip manote, ar žmonės nedrįsta, o gal neprisiruošia kreiptis seksologo pagalbos?

V.Š.: Man regis, didžioji dalis vyrų iki galo nesuvokia, kad jei mylėsis su žmona ir abu patirs malonumą, bus laimingesni. Seksualinis poros pasitenkinimas – viena svarbiausių bendro gyvenimo dalių, tačiau kuo ilgiau dirbu, tuo labiau suprantu, kad mūsų visuomenėje džiaugtis labai nepopuliaru. Kapitalistinėje visuomenė įprasta pakeisti savo nepasitenkinimą gausesniu vartojimu, bet tikro artumo tai vis tiek neatstoja. Žmonės, patirdami nepasitenkinimą, kantriai gyvena metų metus, kol vieną dieną kantrybė išsenka, tuomet ir praveriamos seksologo durys.

VEIDAS: Taigi dažniausiai sprendžiate uždelstas poros tarpusavio santykių problemas?

V.Š.: Jei per penkerius santuokinio gyvenimo metus porai nepavyko patirti pasitenkinimo lytinių santykių metu, jie praranda viltį, kad kas nors gali keistis. Taigi gyvenama nuolatiniu nusivylimu. Didžiausia klaida – per ilgas delsimas ieškoti profesionalios pagalbos. Jei vienos ar kitos problemos pora neišsprendžia per vidutiniškai 20 lytinių aktų, išeičių vertėtų ieškoti tariantis su seksologu.

VEIDAS: Atrasti tarpusavio artumą poroms padedate ir po dešimtmečiais trukusių nusivylimų?

V.Š.: Kuo ilgiau delsiama, tuo daugiau darbo ir pastangų tenka įdėti siekiant perkonstruoti nekokybiškus tarpusavio santykius. Kalbu apie pusmetį ir ilgiau trunkantį psichoterapijos kursą. Greitas gyvenimo tempas šiandien kuria iliuziją, kad pakanka paspausti mygtuką, ir situacija pasikeis. Bet žmogiškajam ryšiui, kaip ir bet kokiam pokyčiui, reikia laiko. Ne visi esame tokie kantrūs, todėl kartais einama tik iš pirmo žvilgsnio paprastesniu keliu: skiriamasi ir ieškoma naujo partnerio.

Mūsų visuomenei itin būdingas nesugebėjimas kurti tvirtų ir artimų tarpusavio santykių. Žinoma, čia daug ką lemiančiu veiksniu tampa ir intensyvus gyvenimo tempas: panaršiau internete, susibėgau, pasimylėjau ir man nereikia per daug stengtis. Labai svarbu laiku atkreipti jaunosios kartos dėmesį, kad nepaklystų elektroninio bendravimo džiunglėse. Tarpusavio santykiuose skubėti negalime: šiuo atveju abiejų partnerių pastangos yra didžiausia vertybė.

VEIDAS: Ką rodo mūsų statistika? Kaip greitai po pažinties poros ryžtasi pradėti lytinį gyvenimą?

V.Š.: Jei tikėsime neoficialia Lietuvos statistika, nuo pažinties pradžios šiandien įprasta pasimylėti po mėnesio laiko, tačiau jei pažintis užsimezgė internetu, suartėjimas galimas ir po pirmo ar antro pasimatymo. Kodėl viskas klostosi taip greitai? Vyras pageidauja, o moteris mano, kad jei iš karto neatsiduos, daugiau jos niekas nebekvies.

VEIDAS: Bet juk tokia mąstysena – tiesiausias kelias į aklavietę…

V.Š.: Iš tiesų, kaip rodo žmonių, susipažinusių internetu, apklausos, tokios istorijos dažnai neturi laimingo tęsinio. Per įmonės vakarėlį ar draugų gimtadienį pajutę vienas kitam simpatiją žmonės net dorai nepasikalbėję pasimyli. Kas būna toliau? Nusivylimai ir nepateisinti lūkesčiai. Viena iš mano klienčių skundėsi, kad vaikinas, su kuriuo ji jau kurį laiką mylisi, nekviečia jos į pasimatymą. Nelabai įsivaizduoju, kaip galėtų kviesti, kai pradedama ne nuo to galo… Tarpusavio santykiams reikia laiko, kad pora emociškai ir psichologiškai pažintų vienas kitą. Kaip mėgstu pajuokauti, kiekvieniems santykiams reikalingos pasivaikščiojimo paupiu valandos, į kurias telpa prisilietimai, šypsenos, pokalbiai, geresnis vienas kito pažinimas.

VEIDAS: Ar turite paaiškinimą, kodėl virtualioje erdvėje užsimezgusios pažintys evoliucionuoja greičiau nei realiame gyvenime?

V.Š.: Virtualių santykių palaikymas sukuria įspūdį, kad kontaktas visavertis, tačiau iš tiesų žmogaus nei lieti, nei jauti… Tačiau jausmas toks, tarsi pažįsti jį jau labai seniai, taigi viskas rutuliojasi greičiau: greitai susitinkama, greitai pasimylima, bet dažnu atveju tai ir lieka tik mechaninis veiksmas. Virtualus bendravimas žmonėms kuria iliuziją, kad galima apsieiti be gyvo kontakto, bet tai netikra.

VEIDAS: Kaip manote, kodėl Lietuvoje tiek daug ištuokų?

V.Š.: Skyrybos – viena iš demokratijos išraiškos priemonių, sakyčiau, net ir sovietiniais metais priežasčių nesiskirti buvo daugiau nei šiandien. Žmonės drauge išlaikydavo bendras gyvenamasis plotas. Šiandien tai – jau jokia kliūtis, taigi galimybių išsidalyti padaugėjo. Tačiau nevadinčiau lietuvių tauta, skubančia išsiskirti.

Kitas klausimas, kiek pastangų jie įdeda siekdami išsaugoti ir atkurti tarpusavio ryšį. Nepaneigsi, ištuokų mūsų šalyje iš tiesų labai daug (šimtui santuokų tenka 50 skyrybų), o jei dar priskaičiuotume tuos, kurie gyvena nesusituokę, šis skaičius gerokai ūgtelėtų. Deja, iki šiol jokia statistika to neatskleidžia.

Santuokų ir ištuokų Lietuvoje skaičius 2015 m. I pusmetį

Miestas    Vedybų     Skyrybų

Vilnius               1624                  784

Kaunas     545                   585

Klaipėda   276                   276

Šiauliai   203                   179

Panevėžys 160                   116

Alytus                99                    71

Marijampolė           113        97

Iš viso               5735       3972

Šaltinis: LR gyventojų registro tarnyba, 2015 m. gegužės 31 d. duomenys

Kada iš tiesų verta ryžtis skyryboms

Psichologė, psichoterapeutė Aušra Griškonytė pateikia keturias priežastis, kurios visame pasaulyje pateisina skyrybas. Jei savo santuokoje pastebėjote bent vieną iš jų, pats laikas pagalvoti apie santuokos nutraukimą.

1. Fizinis ir emocinis smurtas. Nors Lietuvoje imamasi priemonių kovoti su fiziniu smurtu, emocinis smurtas vis dar toleruojamas. Iki šiol mūsų šalyje taikstomasi su žeminimu, klyksmais, keiksmais ir pan., tačiau taip neturėtų būti.

2. Neištikimybė. Gana dažnai ji pasitelkiama kaip būdas spręsti savo problemas. Užuot susėdus ir pasikalbėjus su nuolatiniu partneriu(-e) apie tai, kas slegia, pasitelkiama neištikimybė. Reikėtų atminti, kad jei žmogus išdavė kartą, labai didelė tikimybė, jog tai pasikartos ir dar kartą.

3. Finansinė neištikimybė. Vertėtų sunerimti, jei partneris(-ė) bendras šeimos biudžeto santaupas naudoja lošimams, gėrimams, taip apgaudinėdamas bei apvaginėdamas savo šeimą. Šalia esantis partneris turi teisę nesileisti išnaudojamas.

4. Priklausomybė nuo alkoholio, narkotikų ar kitų žalingų medžiagų. Žmonės, gyvenantys su priklausomais nuo psichotropinių medžiagų sutuoktiniais, tiki, kad jų pastangomis žmogus pasikeis. Deja, tai didžioji iliuzija. Pasikeisti gali tik pats priklausomasis.

Akivaizdu – neįtikėtina. Apie Samerhilo (~Summerhill~) mokyklą Didžiojoje Britanijoje sužinojau pamačiusi filmuką Lietuvos tėvų forumo paskaitoje, į kurią buvo pakviesti pedagogai su tėvais. Po filmo užvirė diskusija: ar čia tikrai dokumentinis filmas? Ar tokia mokykla iš tiesų egzistuoja? Gal tai kokia fantastinė utopija?

Vedėjas paprašė balsuoti, kam demokratinė šios mokyklos idėja pasirodė patraukli, o kam ne. Didesnė dalis pedagogų buvo prieš…Greičiausiai todėl, kad dabartinei švietimo sistemai rengiami pedagogai nė sapne (košmare?) nesapnuoja tokios mokyklos, kurią iš esmės kuria patys mokiniai. Ir kurioje jau daugiau kaip devyniasdešimt metų įkūnytos laimingos vaikystės svajonės. Ir prieš kurią net garsiausios alternatyvios bei netradicinės mokyklos nublanksta.

Kad ši tarptautinė mokykla laikoma seniausia pasaulyje demokratinio švietimo įstaiga, iš Lietuvos emigravę Natalja ir Vladimiras Lekečinskai nė nenutuokė. Tiesiog po trejų metų gyvenimo Anglijoje pareigingi tėvai, šiek tiek nusivylę tradiciniu ugdymu, ieškojo sūnui kuo geresnės mokyklos. Apie Samerhilo mokyklą sužinojo atsitiktinai, vienam draugui paminėjus internete. Susirado „Wikipedia“ straipsnį, svetainę ir nuvažiavo į atvirų durų dieną.

Įvykiai klostėsi labai greitai, per keletą savaičių. Atvirų durų dieną vedė patys mokiniai. „Viskas atrodė kaip pasakoje ir negalėjome patikėti, kad tai iš tikrųjų veikia taip, kaip mums pasakoja ir rodo: tada dar nebuvome skaitę A.S.Neillo knygų, matę BBC filmo apie šią mokyklą. Ir nors sūnus svajonių mokyklos paieškoje nedalyvavo, buvo dar per mažas, po pirmojo vizito labai norėjo į tokią mokyklą. Nors ir jam viskas neatrodė tikra, kol nepradėjo jos lankyti…“ – prisimena šeima, mielai sutikusi pasidalyti įspūdžiais su „Veidu“.

Mama: Natalja Lekečinskienė, studijuoja psichologiją.

Tėtis: Vladimiras Lekečinskas, verslininkas, informacinių technologijų įmonės direktorius. Abu yra neseniai sukurtos socialinio verslo įmonės „Loki Education“ partneriai, tikisi panaudoti savo patirtį padėdami kitoms šeimoms – tėvams ir vaikams.

Pora kilusi iš Vilniaus rajono, čia praleido didelę dalį gyvenimo, kelerius metus gyveno ir Vilniaus mieste. Iš Lietuvos tvirtina nebėgę, kaip dauguma emigrantų, – tiesiog buvo įdomu pažiūrėti, kaip gyvena žmonės svetur, susipažinti su kitokia kultūra, keliauti. Jautėsi esą pasaulio piliečiais. Neslepia, jog renkantis šalį vaiko išsilavinimas buvo vienas svarbesnių prioritetų, – norėjo, kad sūnus galėtų laisvai bendrauti angliškai. Tad visi kartu ir išvyko į Londoną su dviem lagaminais: viename buvo sūnaus žaislai.

Sūnus: Artūras, 11 metų. Lietuvoje jis lankė tik vaikų darželį Vilniuje. Nuo septynerių metų lanko Samerhilo mokyklą, neseniai apsigyveno mokyklos bendrabutyje.

Šeimą sužavėjo paprasta šios mokyklos filosofija – mažiau kontrolės, daugiau pasitikėjimo. Tai net neatrodo kaip mokykla: viskas, kas čia vyksta, kaip organizuojama, labiausiai panašu į realų gyvenimą. Po ketverių metų glaudžios pažinties su šia unikalia ir kol kas nepakartojama švietimo įstaiga tėvų ir sūnaus santykiai pasikeitė į gerąją pusę.

Kyla klausimas: kodėl visi žmonės negalėtų taip gyventi? Kodėl mokykliniai metai visiems pasaulio vaikams negali būti šviesiausias prisiminimas?

Pokalbį su Natalja ir Vladimiru Lekečinskais „Veidas“ pradėjo klausimu, kodėl jie pasirinko Didžiąją Britaniją ir kaip juos pasitiko ši šalis.

Tėvai vieningai pareiškė, kad Didžiąją Britaniją rinkosi dėl anglų kalbos ir dėl to, kad nereikia vizų (į JAV persikraustyti daug sunkiau): „Nors, kaip ir visiems emigrantams, pradžia nebuvo lengva, ši šalis mus pasitiko labai gerai, viskas labai patiko, o pats persikraustymas įvyko daug geriau, negu tikėjomės. Galbūt kažkiek rizikavome, nes atvykome ekonominės krizės išvakarėse.“

Pasak sutuoktinių, draugų, pažįstamų nebuvo, viskuo rūpinosi patys, visus sutaupytus pinigus išleisdavo buto nuomai. Lengviau nei kitiems buvo todėl, kad Vladimiras iš Lietuvos „atsivežė“ verslą ir žmonai nereikėjo iš karto ieškotis darbo. Šiuo metu verčiasi kaip ir anksčiau: verslas informacinių technologijų paslaugų srityje, o dabar – ir naujai įkurtoje socialinėje įmonėje.

Pirmus trejus metus šeima gyveno labai gražioje Londono vietoje, šalia buvo didelis parkas. Mokėsi vietinių papročių, bendravimo ir gyvenimo kultūros. Patiko ir mokykla, kurią lankė Artūras.

VEIDAS: Ar aktyviai dalyvaujate lietuvių bendruomenės veikloje?

V.L.: Mūsų bendravimo ratas labai mišrus ir internacionalus, bendraujame su žmonėmis iš Australijos, Singapūro, Vengrijos, Vokietijos, Indijos, Ukrainos, Austrijos, Japonijos, Pietų Afrikos ir daugelio kitų šalių. Kartais bendraujame ir su lietuviais (buvau susitikęs su San Fransisko lietuvių bendruomenės atstovais), bet tai nėra kažkuo labai ypatingas bendravimas. Esame pasaulio piliečiai.

VEIDAS: Kuo jus sudomino būtent Samerhilo mokykla, juk yra ir kitų netradicinių švietimo įstaigų?

N.L.: Aš studijavau psichologiją, mokykloje teko dirbo savanore. Kažkas man nepatiko, iš karto pamačiau, kad ne viskas gerai: vaikai ne itin laimingi, nuliūdę, nenoriai lanko mokyklą. Kai labiau įsigilinau į tradicinį ugdymą, iškilo daug nemalonių detalių. Pavyzdžiui, gal nereikia spausti XXI amžiaus vaikų dėl dailiojo rašymo? Bet mokytoja pasakė, kad ne nuo jos priklauso, kad tokia sistema. Iš pradžių atrodė, kad gal čia tik posovietinėse šalyse tos sistemos ydingos, gal Anglijoje labiau pažengę? Šiek tiek žinojome apie Valdorfo, Montesori metodus, bet ir čia pradinėse klasėse daugiau šviesos, o kuo toliau, tuo prasčiau…

Pamatėme, kad tradicinėse mokyklose viskas nukreipta į reikalingų valstybei žmonių ugdymą, o ne į pastangas atskleisti paties žmogaus esybę. Tad po trejų metų Anglijoje pradėjome ieškoti mokyklos, kuri neribotų mūsų sūnaus augimo, nekeltų griežtų reikalavimų ir leistų jam vystytis laisvai ta linkme, kuria jis norėtų vystytis. Juk matėme, kad jis praranda susidomėjimą mokymu ir pasitikėjimą savimi. Praranda lūkesčius, kad laikas mokykloje gali būti įdomus, visavertis.

Žinoma, pasirinkus mokyklą teko persikelti iš Londono apie 150 km gyventi į Leistono miestelį. Dabar iki mokyklos nuo mūsų namų – trys minutės pasivaikščiojimo.

VEIDAS: Kokių procedūrų, testų, o gal net rekomendacijų reikia, norint patekti į garsiąją mokyklą? Kokio amžiaus vaikai priimami?

V.L.: Kad patektum į mokyklą, reikia užpildyti anketą, atsakyti į klausimus. Jokių rekomendacijų nereikia. Administracija supažindina su pagrindiniais principais, filosofija, o mokyklos direktorė Zoe Neill Redhead (įkūrėjo A.S.Neillo duktė) siūlo šeimoms labai gerai apsvarstyti, ar jos teisingai pasirinko. Netgi bando atkalbėti tėvus: ar jiems tikrai reikia tokios mokyklos?

Vaikai priimami nuo maždaug ketverių penkerių iki 11 metų amžiaus iš įvairių pasaulio kampelių. Vyresnių nei 11 metų jau nebepriima (su retomis išimtimis), nes manoma, kad kitoje sistemoje susiformavusiems bus sunku. Mokomasi iki 17–18 metų. Vienu metu mokykloje ugdoma maždaug 70–80 mokinių. Vietinių vaikų mokykloje beveik nėra.

Mokyklos aplinka naujokams gali atrodyti keista, pernelyg paprasta, natūrali, ne itin išpuoselėta. Kai kurie stebisi: privačioje mokykloje už tokius pinigus – tik tiek?.. Šeimininkų logika tokia: viskas turėtų būti lengvai sutvarkoma, pakeičiama, jei vaikai ką sulaužo, sugadina. Juk čia vaikų pasaulis.

VEIDAS: Kuo labiausiai ši mokykla skiriasi nuo tradicinių švietimo įstaigų? Kokie jos pliusai, minusai?

N. ir V.L.: Čia besąlygiškai tikima, kad vaikai patys geba atrasti savąjį kelią ir tvarkytis gyvenime. Atkartojami pagrindiniai demokratinės valstybės principai. Didžiausias skirtumas, jeigu galima būtų išskirti vieną, be abejo, tai, kad vaikas gali išeiti iš bet kurios pamokos arba ateiti, jeigu nusprendė tai padaryti. Tai pirmiausia krinta į akis. Nuo pirmos dienos mokinys užsirašo lankytinų pamokų sąrašą, bet tai nereiškia, kad jis visur eis, – gali apsigalvoti. Pamokoje yra tik tie mokiniai, kurie iš tikrųjų nori ten būti, tikrai nori tos medžiagos, nusprendė dalyvauti. Jei ne – jie neateina arba išeina iš pamokos. Tai keičia ir mokytojo darbą – jis dirba su žmonėmis, kurie labai nori būti pamokoje, yra suinteresuoti gauti žinių. Tai veikia šimtu procentų, nes seniai suvokta: be mažiausios motyvacijos, per prievartą kalamos žinios – ko vertos? Tiesa, tik iš pradžių čia atrodo viskas paprasta, geranoriška, kaip namuose, niekas nekreipia dėmesio, kaip naujokai rašo, skaito. Žiūri, kaip jie jaučiasi. Bet metams bėgant kyla daugiau reikalavimų mokiniams, mokymosi tonas griežtėja. Juk vadovėliai, medžiaga, metodai, egzaminai yra tokie patys kaip ir valstybinėse mokyklose.

Antras skirtumas – mokyklos susirinkimas, kuriame sprendžiami visi mokyklos reikalai, vyksta balsavimas, priimami mokyklos įstatymai (kurių čia turbūt daugiau nei kitose mokyklose ir kurie vienodai galioja tiek mokiniams, tiek mokytojams). Vienas susirinkimo dalyvis – vienas balsas, amžius nėra svarbus, net mažiausi vaikai dalyvauja lygiomis teisėmis. Mokinių yra daugiau nei mokytojų ir, žinoma, jie kartais nubalsuoja vaikiškai, bet greitai viskas stoja į vietas. Dažnai naujokai siūlo, kad būtų galima žaisti kompiuteriu neribotą laiką, ir labai stebisi, kad niekas nekelia rankos už… Kelis kartus buvo priimtas ir vėl panaikintas įstatymas dėl miegojimo laiko ribojimo. Jis paprastai galioja tik keletą dienų, kol už „laisvę“ tenka mokėti apsnūdimu ir prarastu aktyvumu…

Vaikystė – laikas, kai klaidos nedaug kainuoja. Vienas efektyviausių mokymosi būdų – suklysti, pamatyti, kas bus, ir įsidėmėti pamoką visam gyvenimui. Dažnai suaugusieji to nepaiso, tiek mokykloje, tiek namie saugodami atžalas nuo visų pavojų. Ir paprastai, ir metaforiškai kalbant vaikai nelipa į tuos medžius, kurie jiems per aukšti! Mūsiškis karstosi kaip beždžionė, bet nėra bandęs įlipti į aukščiausią mokyklos medį.

Jei kalbėtume apie Samerhilo mokyklos minusus, nieko, be didelės, draudžiamai didelės kainos, nežinome – per ketverius metus nesugebėjome rasti. Palyginti su kitomis privačiomis mokyklomis, kaina čia nėra didelė, bet daugeliui šeimų 1500–5500 svarų sterlingų per trimestrą yra labai dideli pinigai ir svarbus prioritetų lygio sprendimas. Galbūt dar vienas minusas būtų, kad daugeliui tėvų sunku persikelti ir sunku išsiųsti vaikus mokytis toli nuo namų. Vis dėlto daugelis tėvų tai padaro, vaikai vieni atvažiuoja iš Azijos, Amerikos.

VEIDAS: Kokias pamokas rinkosi jūsų sūnus?

N.L.: Artūras nuo pirmo trimestro rinkosi matematiką, skaitymą, muziką, vėliau psichologiją, informatiką, medžio darbelius. Būna visaip, pavyzdžiui, biologijos nepasirinko, bet kai kartą pamatė tikrus kiaulės plaučius – ir susidomėjo. Būna, kad per vieną pamoką vaikai labai daug gauna. Kiti vos ne visą laiką kokioje muzikoje praleidžia. Dabar sūnus pasirinko net tris muzikos pamokas per savaitę pas skirtingus mokytojus – profesionalius muzikantus. Čia labai daug užklasinės veiklos, projektų, įvairių menų. Žinoma, mažiukai dažnai užsirašo daug pamokų, o paskui neina. Bet vyresnieji, rengdamiesi egzaminams, mokosi savarankiškai ir rimčiau lanko pamokas. Vieni mokytojai užduoda pamokų, kiti ne.

Pamokos vyksta nuo 9 iki 15 val. Vaikai, kurie lanko mokyklą dienos metu (kaip paprastai), būna nuo 9 iki 17 val. Atostogos – tris kartus per metus: vienas mėnuo žiemą bei pavasarį ir du mėnesiai vasarą. Kaip sprendžiamas maitinimas? Mokykloje yra gera savitarnos valgykla, neblogas maisto pasirinkimas.

VEIDAS: Koks sūnus adaptavosi šioje mokykloje?

V.L.: Adaptacija truko pirmus du trimestrus, padedant direktorei Zoe ir „houseparent“ (globėjams). Iš pradžių jam buvo neįprasta laisvai sakyti savo nuomonę, kalbėti viešai. Bet įprato ir kas nepatinka – aiškinasi pats, kalbasi su mokytojais, jam ir šiaip patinka bendrauti su vyresniais. Mokykloje visi viską mato, ir jeigu yra problemų – pastebi. Kaip šeimoje. Žinios pažymiais nevertinamos, tik testai rengiantis egzaminams.

Vienas įdomesnių nuotykių – dėl šukuosenos Artūras gavo grybo pravardę („mushroom“), dėl kurios jautėsi dėmesio centre. Kažkas iškėlė šį klausimą susirinkime, ir Samerhilo mokykloje atsirado įstatymas „Niekam nėra leidžiama vadinti Artūro grybu“. O įstatymų pažeidėjai yra baudžiami. Bausmės – nuo įspėjimo iki sniego valymo, lapų rinkimo, piniginių baudų. Didžiausia bausmė – pašalinimas iš mokyklos. Tik reikia pabrėžti, kad vaikai nėra žiaurūs, kaip manoma, ir nesiekia žūtbūt nubausti. Turbūt ir sakyti nereikia, kad mokykloje patyčių nėra, jos greitai išaiškinamos, o „blogiukų“, jei tokių atsiranda, sąrašas iškabinamas viešai. Ypač stebina mažųjų atsakingumas: jie patys įspėja vieni kitus, kas galima, ko negalima.

VEIDAS: Kokių juokingų nutikimų yra įvykę mokykloje?

N.L.: Kartą jaunesnieji mokiniai nutarė atidaryti parduotuvę. Miesto parduotuvėje pripirko traškučių, dar kažko, paskui pardavinėjo. Bet susimetė skirtingas sumas pinigų ir niekaip nesugalvojo, kaip pasidalyti pelną. Vyresnieji jiems aiškino, kaip derėtų elgtis, kaip veikia kapitalo įmonės.

Dar prajuokino toks epizodas. Mačiau, kaip maniškis su draugu šokinėja ant batuto, o trečias vaikas nekantraudamas ir nepatenkintas laukia savo eilės – mat vienu metu galima šėlti tik dviem. Bešokinėdami berniukai jam aiškino, kad pagal mokyklos įstatymus jis kėsinasi į jų laisvę džiaugtis batutu…

VEIDAS: Koks mokyklos administracijos vaidmuo?

V.L.: Mokyklos administracija tarsi nematoma, nedaug turinti įtakos mokyklos gyvenimui, nes mokiniai didžiąją dalį klausimų (viską, kas juos tiesiogiai liečia) sprendžia patys. Tėvai bet kuriuo metu gali kreiptis į administraciją su savo rūpesčiais ir problemomis, bet įprastų tėvų susirinkimų nėra ir jokių ataskaitų apie vaikus mokykla nerengia ir nesiunčia. Manoma, kad jeigu tėvų santykiai su savo vaikais geri – vaikai viską papasakos patys, o jeigu nelabai geri – tai galbūt jiems ir nereikia žinoti. Mokytojai nepraneš net sužinoję, kad vaikas, pavyzdžiui, rūko. Mokykla visada yra vaiko pusėje ir pasitiki jo teise į autonomiją, jo galimybe adekvačiai reaguoti į gyvenimo problemas ir pasirinkimus.

Administracija saugo mokyklos kultūrą ir tradicijas: pasirinkimo ir sprendimo laisvę, vaiko teises. Emocinė vaiko sveikata mokykloje vertinama daug labiau negu akademiniai rodikliai. Beje, kai kurių mokinių tėvų čia patys mokėsi, užtat santykiai su tėvais nerealiai geri.

JTO 1989 m. yra priėmusi Vaiko teisių konvenciją, kurią dauguma šalių yra ratifikavusios, o po 20 metų parengtoje ataskaitoje Samerhilo mokykla buvo pripažinta kaip pavyzdys. Samerhilo mokyklos direktorė Z.Neill Redhead – didžiulės patirties žmogus, stipri, atkakli, pati buvusi šios mokyklos mokinė. Jos pedagoginė patirtis be galo vertinga.

VEIDAS: Kokie mokytojai: ar jie – tėvų, vaikų draugai?

N.L.: Mokytojai įvairūs ir amžiumi, ir išsilavinimu, ir tautybe. Yra tokių, kurie turi daktaro ar magistro laipsnius, yra neturinčių jokio išsilavinimo. Yra seniai dirbančių mokykloje, yra tokių, kurie ateina porai metų pasisemti patirties. Norinčiųjų pasidarbuoti yra labai daug, tad mokyklos šeimininkai turi iš ko pasirinkti ir turi pakankamai patirties, kaip atskirti tinkamus Samerhilo pedagogikai. Niekaip negali apsimesti, nes vaikai labai viską jaučia. Mokytojai yra labai „get real“ nuotaikos, nusiteikę mokymui blaiviai ir realistiškai – be negatyvumo ar ciniško gyvenimo vertinimo, bet ir be jokio perdėto pozityvumo ir spalvinimo rožinėmis spalvomis. Jie susikoncentravę į vaikų ugdymą, bet tikrai nėra nuolat besišypsantys. Viena aiškiai matomų savybių – kritinis mąstymas, nėra aklo pasitikėjimo niekuo.

VEIDAS: Ar tėvai – lygiaverčiai mokyklos partneriai?

V.L.: Šis klausimas ypač aktualus demokratinėms, alternatyvioms mokykloms. Tėvai nėra mokyklos partneriai ar klientai. Mūsų santykiai geri: mokykla gerbia ir vertina mūsų pastangas, bet ir mes labai vertiname jų sprendimą visą laiką skirti vaikams, o ne jų tėvams! Be abejo, bet kuriuo paros metu galime susisiekti su Zoe arba skambinti, rašyti į biurą – kartais to prireikia, bet labai retai. Žinoma, kai kurie tėvai vis tiek nori kištis į mokymosi procesą, nors neleidžiama. Buvo taip, kad japonai tėvai aktyviai kontroliavo, reguliavo vaiko mokymąsi, bet administracija paprašė to nedaryti ir netrukdyti.

VEIDAS: Kokie mokyklos renginiai ar projektai jums padarė ryškiausią įspūdį?

N. ir V.L.: Kiekvieną vasarą mokykloje vyksta koncertas. Tai didelis įvykis, kuriam vaikai ruošiasi ilgą laiką. Per koncertą atrodo, kad mokykla yra muzikos mokykla: vos ne kiekvienas (tikrai ne mažiau negu 80 procentų) groja kažkokiu instrumentu, dainuoja, yra septynios aštuonios grupės, kurios visai neblogai atlieka kūrinius kartu su mokytojais. Dar pavasarį vyksta „tėvų stovykla“, kai daugelis tėvų atvažiuoja su palapinėmis ir kelias dienas leidžia laiką kartu. Rudenį didžiulis laužas ir fejerverkai „Gunpowder Plot“ šventėje, „Guy Fox“ kaukės. Tai labai svarbi Anglijai diena, priminimas valdžiai. Helovino šventė dėl kostiumų irgi gana ryški.

Vienas ryškesnių projektų buvo, kai būrys vaikų sumanė pasidaryti žaidimą „Android“ telefonams, išleisti jį „Google Play“ parduotuvėje ir užsidirbti pinigų. Mes tokio amžiaus kūrėme kur kas kuklesnius „verslo planus“… Taigi, susibūrė 9–12 metų mokinių komanda, kurioje buvo grafikos dizaineris, programuotojas, vadybininkas ir reklamos vadybininkas, ryšių su visuomene atstovas. Jie kūrė vieną strategiją, paskui kitą, o po to komanda susipyko dėl veiksmų plano detalių, ir dizaineris ją paliko. Komanda bandė ieškoti naujo dizainerio, galvojo net susimesti pinigų ir pasisamdyti, bet paskui jiems pavyko įkalbėti dizainerį grįžti į komandą. Dėl to nuėjo į parduotuvę, nusipirko saldainių, sulčių ir surengė šventę. Kibo į darbus, vis dar dirba. Nežinia, kas išeis, bet visa ta istorija turbūt labai pamokanti…

VEIDAS: Ką iš šios mokyklos patirties labiausiai rekomenduotumėte Lietuvos mokykloms?

N. ir V.L.: Pasitikėjimas vaiko sprendimais, vaiko gebėjimu adekvačiai reaguoti į gyvenimo iššūkius ir problemas – vienas svarbiausių dalykų. Totalios, autoritarinės kontrolės atsisakymas. Manome, kad prasmingas „mažų žingsnių“ būdas – kai nedideli elementai taikomi klasės, mokyklos veikloje. Sakykim, pradinėse klasėse bent kartą per savaitę rengti demokratinius susirinkimus. Žinoma, reikia kuo daugiau informacijos iš knygų ar filmukų.

Jurgita Jurevičienė

Apie Samerhilo mokyklą

Šią įstaigą 1921 m. įkūrė progresyvus škotų švietėjas ir maištininkas Alexanderas Sutherlandas Neillas, manęs, kad „vaiko tikslas yra gyventi savo gyvenimą – ne tą gyvenimą, kurį jam siūlo jo nerimaujantys tėvai, ar gyvenimą, kurį perša švietėjai, manantys, kad jie žino geriausiai“.

Tai demokratinė savivaldos internatinė mokykla, kurioje suaugusieji ir vaikai turi vienodą statusą, bet, žinoma, labai skirtingus vaidmenis. Kasdienis gyvenimas mokykloje reglamentuojamas mokyklos susirinkimuose, paprastai vykstančiuose du kartus per savaitę, kuriuose kiekvienas turi vienodą balsą. Mokyklos filosofija: laisvę individui. Čia pirmiausia ugdomos mąstančios asmenybės, o tik paskui kaupiami faktai ir žinios. Mokytojai neturi teisės nurodinėti, nėra privalomų pamokų, tad… jei mokytojai nesistengs, kad jų pamokos būtų suvokiamos kaip svarbios ir įdomios, gali būti, kad jie taip ir nesulauks mokinių. Be to, mokykloje skatinamas ir alternatyvus, užklasinis mokymas, kuris dažnai gali būti net svarbesnis nei „pagrindinis“: mokiniai gali rinktis kalbų mokymąsi, menus, verslą.

Yra galimybė rinktis įvairius mokymosi dalykus, atitinkančius arba viršijančius GCSE (General Certificate of Secondary Education – tam tikri Jungtinės Karalystės mokymosi standartai, taikomi kiekvienam dalykui) lygius.

Naujas tvarkaraštis sudaromas kiekvieną semestrą, tačiau lankyti pamokas neprivaloma!

Galima rinktis tokius dalykus:

Gamtos mokslai (biologija, fizika, chemija);

Matematika;

Anglų kalba;

Vokiečių, ispanų, prancūzų, japonų, kinų kalbos;

Medžio darbai;

Dailė, fotografija;

Drama, teatras;

Istorija;

Geografija;

Muzikos technologijos, DJ darbas, įrašų studija;

Plaukimas mokyklos baseine arba Leistono laisvalaikio centre;

Grupė užsiėmimų, apimančių rankdarbius, piešimą, sportą (tenisą, futbolą, krepšinį, rankinį, stalo tenisą), rašymą mokyklos laikraštyje ir žaidimus kavinėje;

Muzika (pianinas, dainavimas, būgnai, gitara, smuikas, saksofonas).

Mokykla turi savo baseiną, teniso kortus, teatro, muzikos kambarius, kompiuterius. Be to, yra laisvos zonos, kuriose vaikai gali tiesiog leisti laiką, linksmintis, bendrauti, žaisti kūrybinius žaidimus ir t.t.

Visa mokyklos teritorija sudaro apie 4,8 ha kartu su dideliu sodu, mišku, taigi yra labai daug vietos važinėti dviračiais, statyti būstines, stovyklauti, laipioti po medžius ir, svarbiausia, – fantazuoti ar ką nors išsigalvoti… Čia daug vietų, kur nėra suaugusiųjų, kurie nurodytų, ką vaikams veikti, – ką veikti, jie turi susigalvoti patys.

Akivaizdu, kad Samerhilo mokykla buvo nuolat puolama ir menkinama, „tradicinė“ švietimo sistema Neillą laikė idealistu ir naivuoliu, tačiau Neillo idėjos paradoksaliai tapo svarbios ne tik švietimui, bet apskritai žmogaus teisių raidai visame pasaulyje. Didžiosios Britanijos švietimo standartų biuras OFSTED (oficiali švietimo įstaigų kokybės priežiūros institucija) dar 1999 m. norėjo apskritai uždaryti Samerhilą. Vyko teismo procesas, į kovą sukilo buvę ir esami mokyklos mokiniai, surinkę pinigų advokatų išlaidoms. Mokykla buvo ne tik palikta ramybėje, bet ir po kelerių metų inspekcijos ataskaitoje buvo rašoma: „Dvasinis, moralinis, socialinis ir kultūrinis moksleivių ugdymas (Samerhile) yra puikus (…) Mokiniai gali rinktis, ar eiti, ar neiti į pamokas, tačiau efektyvus mokymasis akivaizdus tiek klasėse, tiek už jų. (…) Moksleiviai išmoksta bendrauti darydami kompromisus, derėdamiesi ir komunikuodami bendrai, tad baigdami mokyklą jie tampa patyrusiais, užtikrintais ir subrendusiais jaunais žmonėmis.“

Dar vėliau buvo įkurtas labdaros fondas „Summerhill Trust“, kuris surenka pinigus ir padeda į finansiškai sunkią padėtį patekusiems tėvams, kai šie negali sumokėti už mokslą.

Samerhilo mokyklos svetainė: ~http://www.summerhillschool.co.uk~

Svetainė „Sėkmės Mokyklos“: ~www.sekmesmokykla.lt~

Internete galima rasti filmą apie Samerhilo mokyklą: ~https://vimeo.com/22205368~

Knyga apie buvusius mokinius lietuviškai : Hussein Lucas. „Ugdymo revoliucijos vaikai“

~https://www.knygos.lt/lt/knygos/ugdymo-revoliucijos-vaikai~

Greitai ims veikti Nataljos ir Vladimiro Lekečinskų svetainė ~www.libertysoil.org~

Kodėl net apie 4 tūkstančius jų tėvams nereikalingų vaikų demokratinėje ir krikščioniškoje mūsų valstybėje gyvena globos įstaigose, kokių kitos valstybės neturi, o kai kurios niekada nė neturėjo.

„Vaiko, netekusio tėvų, priėmimas į šeimą visų pirma suteikia  labai daug džiaugsmo ir laimės. Patyrimas auginti vaiką praturtina ir augina mus, suteikia gyvenimo prasmę. Dalinimosi džiaugsmas labai didelis, net kai labai sunku, kai jautiesi kaip po šienapjūtės ar kai vaikas nepateisina lūkesčių. O kai ateina pagunda nusivilti savimi kaip tėvu, ar nusivilti vaiku, tai pagalvoji, kas būtų, jei jis būtų likęs vaikų namuose, ko mes visi būtume netekę ir vėl džiaugiesi“, – savo pojūčiais dalijasi vilnietė Loreta Juravičienė, su vyru Alvydu auginanti penkis iš globos namų pasiimtus vaikus.

Tokių sėkmės istorijų Lietuvoje palyginti nedaug. Kasmet tėvų globos netenka apie 2,1 tūkst. vaikų, ir ne todėl, kad taptų našlaičiai: absoliuti dauguma jų – asocialių asmenų atžalos. Tačiau pernai įtėvius įgijo vos 187, 834 įgijo globėjus, o kiti patenka į globos namus. Iš net 10,2 tūkst. tėvams nereikalingų vaikų, kas sudaro beveik 2 proc. visų Lietuvoje šalies vaikų, 6 tūkst. auga artimųjų šeimose, o apie 4 tūkst. –  globos namuose. Ir šis skaičius, nepaisant įvairių koncepcijų ir vizijų nemažėja, nors daugelyje šalyse tokių, kaip pas mus,  net per šimtą vaikų talpinančių globos įstaigų net nėra, o kai kuriose šalyse niekada nė nebuvo. Kodėl jų nemažėja demokratinėje ir krikščioniškoje valstybėje, kokia esame?

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 352014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt/1,16 EUR. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-35-2014-m

Apie nevaisingumą Lietuvoje kalbama tik puse lūpų. Politikai delsia priimti įstatymus, kurie leistų kompensuoti pacientams pagalbinio apvaisinimo išlaidas. „Žmonės nevaisingumą tapatina su lytine negalia ar nemokėjimu „daryti vaikų“, – karčia patirtimi su „Veidu“ dalijasi tie, kuriems susilaukti vaikų pagelbėjo medikai.

Vėlyvas šeimos planavimas – rizikingas

Šiandien su nevaisingumo problemomis šalyje susiduria kas penkta lietuvių pora, tačiau gydytoja endokrinologė doc. dr. Birutė Žilaitienė prognozuoja, kad netolimoje perspektyvoje nuo to kentėti gali kas trečia pora.

Mokslininkė šiuos pokyčius linkusi sieti ne tiek su aplinkos užterštumu ar vis labiau įtemptu gyvenimo būdu, kiek su vis vėlyvesniu šeimos planavimu. „Vaisingiausias moters laikotarpis – apie 25 gyvenimo metus, tačiau šiandien vis didesnis procentas moterų gimdo sulaukusios daugiau nei 35 metų. Dabartinis laikmetis iš abiejų sutuoktinių reikalauja panašių investicijų, tačiau atidėlioti šeimos planavimo link keturiasdešimtmečio nepatarčiau“, – pabrėžia B.Žilaitienė.

Psichologė Romena Kačienė, beveik dešimtmetį konsultuojanti atžalų susilaukti negalinčias poras, nevaisingumą tapatina su žmogaus netektimi: „Žmonės, negalintys susilaukti atžalų, su tuo labai sunkiai susitaiko: pyksta, liūdi, nesijaučia visaverčiai, sunkiau bendrauja su aplinkiniais, ilgainiui praranda pasitikėjimą savimi. Jų problema labai asmeniška, o kai prisideda visuomenės spaudimas, tėvų ir giminaičių lūkesčiai, noras džiaugtis vaikaičiais, kompleksuojama dar daugiau.“

Bene geriausiai gelbstinčia priemone minėtu atveju psichologė vadina išsikalbėjimą ir atsipalaidavimą. Tam tikslui organizuojami įvairūs seminarai, skaitomos paskaitos, taikomi atsipalaidavimo pratimai, tačiau šalyje vis dar nėra kompleksinio požiūrio į šią problemą. Kaip rodo užsienio šalių praktika, sėkmę sprendžiant poros nevaisingumo klausimus lemia komandinis specialistų – ginekologo, andrologo, embriologo ir psichologo darbas. Juolab kad kai kuriais atvejais aiškios fiziologinės nepastojimo priežasties nėra.

„Atviriau kalbėti apie tai, kad negalime susilaukti atžalų, ėmiau tik po aštuonių mėnesių konsultacijų, o iki tol, kaip sako mano psichologė, kalbėti buvo per daug sunku. Man labai padėjo grupiniai psichoterapijos užsiėmimai, per kuriuos susipažinau su dar dviem moterimis, kenčiančiomis nuo nevaisingumo“, – prisimena šiandien jau metukų dukrytę sūpuojanti Asta.

Jausdami visuomenės spaudimą dėl to, kad negali susilaukti atžalų, žmonės priversti teisintis. Būtent tai, Ajovos universiteto komunikacijos studijų profesorės Keli Ryan Steuber teigimu, ir sukuria vadinamąsias visuomenės stigmas. Taigi, užuot klausus, kada planuojate atžalas, verčiau išlikti taktiškiems ir šį klausimą tiesiog praleisti. Suvokę, kad žmonės nesirenka neturėti vaikų, o tiesiog negali jų susilaukti dėl pačių įvairiausių priežasčių, pasistūmėtume bent vienu tolerancijos žingsniu.

Slogi prognozė: kas trečia Lietuvos pora nevaisinga

Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė

Apie nevaisingumą Lietuvoje kalbama tik puse lūpų. Politikai delsia priimti įstatymus, kurie leistų kompensuoti pacientams pagalbinio apvaisinimo išlaidas. „Žmonės nevaisingumą tapatina su lytine negalia ar nemokėjimu „daryti vaikų“, – karčia patirtimi su „Veidu“ dalijasi tie, kuriems susilaukti vaikų pagelbėjo medikai.

Vėlyvas šeimos planavimas – rizikingas

Šiandien su nevaisingumo problemomis šalyje susiduria kas penkta lietuvių pora, tačiau gydytoja endokrinologė doc. dr. Birutė Žilaitienė prognozuoja, kad netolimoje perspektyvoje nuo to kentėti gali kas trečia pora.

Mokslininkė šiuos pokyčius linkusi sieti ne tiek su aplinkos užterštumu ar vis labiau įtemptu gyvenimo būdu, kiek su vis vėlyvesniu šeimos planavimu. „Vaisingiausias moters laikotarpis – apie 25 gyvenimo metus, tačiau šiandien vis didesnis procentas moterų gimdo sulaukusios daugiau nei 35 metų. Dabartinis laikmetis iš abiejų sutuoktinių reikalauja panašių investicijų, tačiau atidėlioti šeimos planavimo link keturiasdešimtmečio nepatarčiau“, – pabrėžia B.Žilaitienė.

Psichologė Romena Kačienė, beveik dešimtmetį konsultuojanti atžalų susilaukti negalinčias poras, nevaisingumą tapatina su žmogaus netektimi: „Žmonės, negalintys susilaukti atžalų, su tuo labai sunkiai susitaiko: pyksta, liūdi, nesijaučia visaverčiai, sunkiau bendrauja su aplinkiniais, ilgainiui praranda pasitikėjimą savimi. Jų problema labai asmeniška, o kai prisideda visuomenės spaudimas, tėvų ir giminaičių lūkesčiai, noras džiaugtis vaikaičiais, kompleksuojama dar daugiau.“

Bene geriausiai gelbstinčia priemone minėtu atveju psichologė vadina išsikalbėjimą ir atsipalaidavimą. Tam tikslui organizuojami įvairūs seminarai, skaitomos paskaitos, taikomi atsipalaidavimo pratimai, tačiau šalyje vis dar nėra kompleksinio požiūrio į šią problemą. Kaip rodo užsienio šalių praktika, sėkmę sprendžiant poros nevaisingumo klausimus lemia komandinis specialistų – ginekologo, andrologo, embriologo ir psichologo darbas. Juolab kad kai kuriais atvejais aiškios fiziologinės nepastojimo priežasties nėra.

„Atviriau kalbėti apie tai, kad negalime susilaukti atžalų, ėmiau tik po aštuonių mėnesių konsultacijų, o iki tol, kaip sako mano psichologė, kalbėti buvo per daug sunku. Man labai padėjo grupiniai psichoterapijos užsiėmimai, per kuriuos susipažinau su dar dviem moterimis, kenčiančiomis nuo nevaisingumo“, – prisimena šiandien jau metukų dukrytę sūpuojanti Asta.

Jausdami visuomenės spaudimą dėl to, kad negali susilaukti atžalų, žmonės priversti teisintis. Būtent tai, Ajovos universiteto komunikacijos studijų profesorės Keli Ryan Steuber teigimu, ir sukuria vadinamąsias visuomenės stigmas. Taigi, užuot klausus, kada planuojate atžalas, verčiau išlikti taktiškiems ir šį klausimą tiesiog praleisti. Suvokę, kad žmonės nesirenka neturėti vaikų, o tiesiog negali jų susilaukti dėl pačių įvairiausių priežasčių, pasistūmėtume bent vienu tolerancijos žingsniu.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 332014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt/1,16 EUR. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-33-2014-m

Išmanieji namai gali ne tik sumažinti mokesčius ir taip pastorinti mūsų pinigines. Gyvenimas išmaniuosiuose namuose – tai didžiulis komfortas, buities palengvinimas ir jaukumas.

Kaip išmanieji namai gali pagerinti gyvenimo kokybę, rūpintis vaikais tuomet, kai jie vieni namuose ar net prižiūrėti jūsų augintinus, pasakoja Raimundas Skurdenis, kompanijos „Jung Vilnius“ – automatizuotų namų valdymo sistemų mokymo bei techninės priežiūros centro – direktorius.
Vaikai namuose bus saugūs
Nerimaujate, kad vaikas gali pamiršti įjungtą buities prietaisą ar tiesiog, užuot ruošęs pamokas, visą dieną žiūrės televizorių? Išmaniosios sistemos tėvams suteiks daugiau ramybės dėl jų atžalų, kurie, sugrįžę iš mokyklos, dalį dienos praleidžia namuose vieni. „Išmaniųjų namų žavesys – galimybė kiekvienam šeimos nariui priskirti skirtingas funkcijas, pvz., vaikui namų sistema tiesiog neleis įjungti lygintuvo, virtuvinio kombaino ir visų kitų buities prietaisų, kurie, tėvų manymu, yra nesaugūs, – pasakojo R. Skurdenis. – Jei vaikas žiūri per daug televizoriaus, protingą namą galima suprogramuoti taip, kad po valandos televizorius ar kompiuteris tiesiog išsijungtų“.
Kas atėjo į namus – vaikas ar suaugęs ir kokias namų funkcijas jam priskirti, sistema atpažįsta iš įėjimo kodo – skaičių kombinacijos ar net piršto atspaudo. Pastarasis būdas ypač tinka mažesniems vaikams, kurie skaičius gali pamiršti.
„Galimybė skirtingiems žmonėms priskirti skirtingas funkcijas ypač patogi tuomet, kai į namus ateina pašaliniai – auklė ar valytoja. Pavyzdžiui, namų tvarkytojai skirtas kodas leis įjungti dulkių siurblį, bet gali neleisti įjungti kompiuterio, televizoriaus ar apskritai užrakinti kai kurias namų patalpas“, – sakė R. Skurdenis. Jis pastebėjo, jog priskirti skirtingas namo funkcijas skirtingiems žmonėms ypač populiaru tarp pedantiškų ir savo privatumą itin saugančių vokiečių.
Pasirūpins jūsų augintiniu
Užsibuvote darbe ilgiau, o jūsų šuo – vis dar neišvestas į lauką? Išmanusis namas gali jūsų augintinį „pavedžioti“ ir pašerti, o jūs galėsite ramiai užbaigti savo darbus. Nustatytu paros metu prie gyvūnui skirtos angos duryse nuskamba skambutis, kuris po šiek tiek treniruočių gyvūnui ima sietis su galimybe išeiti į lauką. O specialus jūsų šuns ar katės antkaklis, kurį atpažins išmanusis namas, gyvūną įleis atgal. „Kartais gyvūnai į namus nori pareiti ne vieni, o su kompanija. Išmanusis namas apsaugo nuo nepageidaujamų svečių – į patalpas jis įleis tik tą keturkojį, kurį atpažins, tai yra būtent jūsiškį“, – sakė R. Skurdenis.
Galimybė pasirūpinti jūsų keturkoju nuotoliniu būdu itin pravarti planuojant atostogas. Išmanusis namas gali pašerti augintinį tuomet, kai jūsų nėra namuose. Maitinimas vyksta dozėmis, kartą ar kelis kartus per dieną – priklausomai nuo jūsų augintinio mitybos įpročių ar net dietos. O tai reiškia, kad, šeimininkams kelioms dienoms išvykstant iš namų, gyvūnui nereiks palikti per daug maisto ir jis nepersiės, netuks ir nebadaus. Jei namuose yra kameros, augintinį galima stebėti ir net pakalbinti jį, paguosti ar nuotoliniu būdu pakelti jam nuotaiką papildomu skanėstu – pakaks paspausti mygtuką jūsų telefone.
„Lietuvoje tai – dar tik ateitis, tačiau labiau pažengusiose Europos šalyse automatizuotos namų valdymo sistemos padeda prižiūrint senyvo amžiaus žmones, kurie dėl tam tikrų aplinkybių yra priversti ar patys renkasi gyventi vieni. Filmuoti žmones jų namuose yra draudžiama, tai – jų privatumo pažeidimas, tačiau namų sistemas galima sureguliuoti pagal žmogaus gyvenimo algoritmus. Pavyzdžiui, jei asmuo namuose ir tam tikru metu, kaip jam yra įprasta, nesiverda kavos ar nebesijungia šviesa tualete, išmanusis namas siunčia šią informaciją-įspėjimą socialiniams darbuotojams, kurie gali paskambinti ir paklausti namo gyventojo, ar viskas gerai, taip niekam nesukeliant didesnių nepatogumų. Ir tik jei žmogus kelis kartus neatsiliepia į skambutį, vykstama į namus“, – pasakojo „Jung Vilnius“ direktorius.
Jei pykstatės dėl neišjungtos šviesos…
Didžiulis išmaniųjų namų privalumas, kuris leidžia ne tik taupyti, bet ir sumažinti konfliktų „lygioje vietoje“, yra automatinis apšvietimo valdymas. Judesio jutikliai įjungs šviesas kai esate patalpoje ir išjungs jums pasišalinus – daugiau jokių barnių dėl per naktį vonioje ar garaže degusios šviesos! Ypač pravartu auginant vaikus, kurių nerūpestinga vaikystė neturi nieko bendra su taupymu. Jei naktį sumanysite pasivaikščioti, užsidegs tik 10 proc. apšvietimo – kad nebūtų budinami namiškiai, o jūs vonios kambarį ar virtuvę pasiektumėte saugiai.
Išmaniuosiuose namuose įdiegta klimato kontrolė užtikrins, kad oras būtų tinkamos temperatūros ir pernelyg neišsausėtų, o patalpos būtų gerai vėdinamos – automatizuoti namai net moka suskaičiuoti, kiek žmonių yra patalpoje ir kokio klimato reikia, kad visi jaustųsi komfortiškai.
Kiek už tokį malonumą?
Išmaniosios sistemos, paprastai tariant, tai elektros laidai ir keli atskiri nepriklausomai vienas nuo kito funkcionuojantys valdymo blokai. Statant namą, butą ar kitokias patalpas, elektros instaliacijoms tenka apie 5-7 proc. nuo visų statybos bei įrangos išlaidų. Pasak sistemų diegėjų, pasirinkus įvesti automatizuotas namų valdymo sistemas, elektros instaliacijai skirti kaštai, pvz., brangesniame, didesniame name, padidėja 2-3 proc. Priklausomai nuo patalpų ploto ir energijos panaudojimo racionalumo, automatinės namų valdymo sistemos leidžia sumažinti energijos suvartojimą nuo 25 iki 40 proc., tad į griežtą taupymą orientuota sistema atsipirks per kelerius metus. Vis dėlto žmonių poreikiai yra skirtingi ir jei sistema orientuota į didesnį komfortą, ji gali ir neatsipirkti.
Automatizuotos namų valdymo sistemos skirtos ne tik dideliems namams – jos diegiamos ir mažesniuose namuose bei butuose, loftuose, biuruose ir kitos paskirties patalpose. Sistemos tvarios,  apskaičiuotos ištisiems dešimtmečiams.
Didelis išmaniųjų sistemų privalumas – statant būstą galima įdiegti tik bazinę įrangą, kurią galima papildyti vėliau. Taigi jums nereikia disponuoti milžiniškais pinigais, kad galėtumėte mėgautis išmanaus namo komfortu. Sistemą papildomomis funkcijomis galima pagerinti ir vėliau, sulig besikeičiančiais jūsų poreikiais bei finansinėmis galimybėmis.
„Vis dėlto smagiausia yra tai, kad įsirengę išmaniuosius namus ir kartą sureguliavę juos pagal savo poreikius, labai greitai pamirštame, kas ką daro už mus. Pamirštame net tai, kad namas taupus ir mažina išlaidas – tiesiog gyvename taupiai ir nė nebeįsivaizduojame, kad galėtų būti kitaip. O štai gyvenimo komfortas išmaniajame name išlieka ir lydi kiekvieną dieną“, – sakė R. Skurdenis.

BFL

1960 m. Lietuvoje vienos moters pagimdyti tretieji ir paskesni vaikai sudarė 29,7 visų gimusių gyvų vaikų, o 1995 m. šis rodiklis jau tesiekė 15,2 proc. Tai rodo, kad daugiavaikių šeimų šiuo laikotarpiu Lietuvoje sumažėjo beveik perpus. Nuo 1995 iki 2000 m. vėl buvo matomas šioks toks didėjimas (19,1 proc.), tačiau tai netruko ilgai ir 2000–2008 m. vėl buvo stebima mažėjimo tendencija (iki 14,2 proc.).
Šiandien gyvename laikotarpiu, kai šeimų, nusprendusių turėti tris ir daugiau vaikų, vėl pamažu daugėja: 2012-aisiais tretieji ir paskesni vaikai sudarė 15,6 proc. gimusiųjų.
Pasak Mykolo Romerio universiteto Socialinės politikos katedros profesorės Vidos Kanopienės, nėra vieno atsakymo, kokių sąlygų reikia, kad žmonės norėtų turėti didesnes šeimas. Taip, ekonominis aspektas labai svarbu, bet ne mažiau svarbu ir konkrečios visuomenės nuostatos bei vertybės. „Yra aiškinimų, kad šiuolaikinės postmodernios visuomenės žmonės turi visai kitokią vertybių sistemą: svarbiau tampa individualizmas, profesinės karjeros siekis, o ne vaikai“, – teigia V.Kanopienė.
Nepaisant to, šiandien Lietuvoje tarp daug gyvenime pasiekusių, sėkmingą karjerą padariusių žmonių matome nemažai pavyzdžių, kai sprendimas turėti daugiau vaikų anaiptol netapo kliūtimi savo profesinėms ambicijoms įgyvendinti.

Būtina dalytis pareigomis šeimoje

Austėjos ir Gabrieliaus Landsbergių šeima džiaugiasi jau spėjusiais ūgtelėti keturiais vaikais – dviem vyresniais berniukais ir dviem jaunėlėmis mergaitėmis. A.Landsbergienė yra socialinių mokslų daktarė, didžiausio privataus darželių tinklo Lietuvoje „Vaikystės sodas“ bei Karalienės Mortos mokyklos įkūrėja, o šiuo metu dažnai viešojoje erdvėje matomas G.Landsbergis – Vyriausybės kanceliarijos Užsienio ir Europos Sąjungos reikalų skyriaus patarėjas, buvęs diplomatas, kandidatuojantis gegužę vyksiančiuose Europos Parlamento rinkimuose.
Pasak A.Landsbergienės, jos vyras labiau nei ji šeimos norėjo anksčiau ir didesnės. Ji buvusi tos nuomonės, kad pirmiau reikia tapti mokslų daktare. Vis dėlto Austėjai ir Gabrieliui susitikus planai pasikeitė – pora nutarė rizikuoti ir pasistengti viską suderinti nieko neaukojant.
„Neleidau, jog į galvą ateitų tokia mintis, kad galėčiau paaukoti mokslinę karjerą dėl šeimos, – prisipažįsta A.Landsbergienė. – Kadangi priėmėme sprendimą kurti šeimą, tai atrodė labai natūralu, jog reikia daryti bet ką, kad tik studijos nenukentėtų. Niekada nesvarsčiau galimybės pasiimti akademines atostogas – bijojau, kad tada imčiau galvoti, jog gal geriau jų ir nebetęsti. O juk mano tikslas buvo iki trisdešimties metų spėti apsiginti disertaciją.“
Kaip sako A.Landsbergienė, jų šeimos paslaptis yra ta, kad jie labai anksti suprato labai svarbų dalyką: norėdami suderinti studijas, profesines ambicijas ir šeimą, privalo veikti kartu. Abu sutuoktiniai visą laiką sąžiningai dalijosi visais darbais ir atsakomybe, o pagalbos iš aplinkinių retai sulaukdavo: kadangi tiek Austėja, tiek Gabrielius savo tėvams buvo pirmi vaikai ir šeimą apsisprendė kurti gana anksti, jų tėvai seneliais tapo taip pat labai jauni ir patys dar turėjo neužaugintų vaikų, todėl anūkams gimus jaunai šeimai nelabai galėjo padėti. Vis dėlto sunkumai Austėjai ir Gabrieliui buvo ne tik iššūkis, bet ir stipri motyvacija: jie anksti suprato, kad turi tik vienas kitą ir privalo vienas kitam padėti, antraip vienam iš jų reikės aukoti savo svajones.
Pasak Austėjos, reikia suprasti, kad jei vyras, grįžęs iš darbo, dar turi skirti laiko magistro darbui rašyti, tai žmona turi pabūti su vaikais, ir atvirkščiai. „Ir tikrai negalima pasiteisinti, kad esi pavargęs. Manau, jei šeimoje yra tarpusavio sutarimas, jei tai, dėl ko stengiamasi, yra vertybė ir prioritetas, tuomet būna lengva. Taigi sinergija bei tokio paties šeimos modelio matymas – nepaprastai svarbu“, – teigia A.Landsbergienė.
Be abejo, bemiegių naktų taip pat būta. „Neretai, būdavo, pasižiūri, kad keltis reikia jau po valandos, ir svarstai, ar iš viso verta eiti miegoti. Prisimenu, kai rašiau savo magistro darbą po cezario operacijos, viena ranka laikau vaiką ant kelių, o kita rašau. Pasidėdavau pagalvę, visaip sukdavausi, kad tik mažiau skaudėtų. Vis dėlto gavau dešimtuką, tad viskas baigėsi gerai. Taigi jei tik užtenka motyvacijos, viskas gyvenime yra įmanoma“, – įsitikinusi pašnekovė.
Jei tektų rinktis dar kartą, Landsbergiai priimtų tokį patį sprendimą – jie nemano tėvais tapę per anksti. „Daug draugių tik dabar susilaukia vaikų, o mūsų beveik visi vaikai eina į mokyklą, jau visur keliaujame drauge. Kai išgirstu apie bemieges naktis, džiaugiuosi, kad mums šis etapas jau praėjęs. Labai smagu turėti jau ūgtelėjusius vaikus“, – priduria keturių vaikų mama.
Tarpusavio pagalbą pabrėžia ir aktorių Jurgio Damaševičiaus bei Editos Zizaitės šeima, auginanti tris atžalas. J.Damaševičius prisipažįsta tokios didelės šeimos nesitikėjęs, tačiau dabar labai džiaugiasi, kad tokią turi, ir drąsiai vadina save šeimos žmogumi. Tačiau dėl šeimos teikiamo džiaugsmo tenka daryti daug kompromisų ir įdėti nemažai pastangų: trijų vaikų tėvas atvirai sako, kad derinti aktoriaus karjerą ir tėvystę buvo labai sunku. Juolab kad šeima visus reikalus visada stengėsi tvarkyti pati.
„Net ir vakarykštė situacija yra tinkamas pavyzdys: grįžti po vienuolikos valandų darbo namo ir žinai, kad dar turėtum pasikartoti tekstą, papildomai pasirengti rytojaus darbui, tačiau padedi ruošti namų darbus, turi nuvažiuoti į mokyklą, nes vaikas pamiršo pratybų sąsiuvinį, paskui dar turi pabūti su kitu vaiku, nes jis serga, o trečiam vėlgi reikia skirti dėmesio. Iš tikrųjų tai labai sunku, bet mes jau pripratę ir nesiskundžiame“, – kasdienybėje tebekylančius sunkumus apžvelgia aktorius.
Neretai aktoriams tenka derinti ir savo darbų grafikus. „Pavyzdžiui, ir dabar artėja vienas kompromisas: žmonai bus spektaklis, o man repeticija, bet kadangi mažoji serga, man teks pasilikti namie“, – dėsto J.Damaševičius.
Pasak jo, kad bus nelengva, turi žinoti visi tėvai. Visada vaikų gyvenime bus daugybė dalykų, kurių tėvams nevalia pamiršti ar praleisti, nesvarbu, kas tai būtų: ar dalyvavimas šventėje, kuriai sūnus ar dukra ilgai ruošėsi, ar kokios svarbios datos paminėjimas.
Nepaisant įvairių sunkumų J.Damaševičius niekada nelaikė vaikų trukdžiu savo profesinėms ambicijoms įgyvendinti. Veikiau priešingai – neretai vaikai aktorių porą kaip tik įkvėpdavo labiau stengtis.

Europoje gerindami ištuokų rekordus primiršome, kad iš tiesų santuokai būtinas dėmesys ir nuolatinės pastangos.

„Kokia jūsų sėkmingos santuokos paslaptis?“ – netikėtai pradedame pokalbį su deimantines vestuves atšventusia vilniečių ekonomistų Onos ir Vytauto Ažušilių pora.
„Jei tik žmonės žinotų laimingos santuokos receptą, tai gyventų ir nesiskirtų. O dabar vyksta kažkas baisaus“, – liūdnai nerimą keliančią skyrybų statistiką įvertina kur kas stipriau nei prieš 60 metų šiandien vienas kitą mylintys sutuoktiniai.
Savo likimus prieš dešimtmečius sujungusiems Onai ir Vytautui Ažušiliams išlaikyti meilės egzaminą padėjo nuolankumas ir prisitaikymas prie šalia esančio. „Tuokėmės pliki basi: nei mes pinigų, nei turto turėjome, apskritai nežinojome, ką reiškia prabanga, o visus nesutarimus, nuoskaudas ir asmeniškumus mokėmės palikti nuošalyje“, – savo vedybinio gyvenimo patirtimi dalijasi prie laimingos santuokos paslapties išsiaiškinimo priartėjusi pora.
Sėkmingai vedybinio gyvenimo keliu žengianti ir tris atžalas auginanti Vilniaus mero Artūro Zuoko ir Agnės Zuokienės šeima šiuo metu skaičiuoja 21-us bendro gyvenimo metus.
Agnės sprendimą susieti savo gyvenimą su būsimu meru anuomet nedaug kas palaikė. „Nežinau, ar dar yra buvę vestuvių, kuriose išlieta tiek ašarų“, – atvirai prisipažįsta pašnekovė, tąkart pasakiusi sau, kad nepaisant to, ar jos šeima bus didelė, ar maža, gyvens kukliai ar turtingai, jai su Artūru bus įdomu. Vienus būsima Agnės santuoka su A.Zuoku gąsdino, nes jis nesistengė atrodyti geresnis, nei yra, kiti baiminosi, kad jis – iš neatsakingos šeimos (Artūrą užaugino svetimi žmonės), o štai pati Agnė būsimu vyru tikėjo. Regis, tai nepasikeitė iki pat šiol.
„Su vyru esame partneriai. Daugelį dalykų vertiname labai panašiai, esame ryžtingi, veiklūs, laikomės duoto žodžio. Be to, abu mes – idealistai, daug reikalaujantys ir iš savęs, ir iš aplinkos. Niekada jam nepavydėjau ir su juo nekonkuravau. Kartais pagalvoju, kad man pasisekė: Artūras į mūsų šeimą neatsinešė jokio šeimos modelio. Mes nuo pat pradžių su juo kūrėme savo šeimą“, – vedybinio gyvenimo užkulisius praskleidžia pašnekovė.
Sutuoktinių, kuriems vedybinis gyvenimas nusisektų iš pirmo karto, mūsų šalyje ne tiek jau daug. Statistikos departamento duomenimis, per metus Lietuvoje susituokia daugiau nei 20 tūkst., o dokumentus dėl skyrybų pateikia apie 10 tūkst. porų. Vis didėjant ištuokų skaičiui, Lietuvoje gausėja ir skyrybų paslaugas teikiančių įmonių.
Mykolo Romerio universiteto docentės, šeimos teisės specialistės dr. Ingos Kudinavičiūtės-Michailovienės teigimu, šiandien teisininkai susiduria su vis didėjančia ištuokų priežasčių puokšte. Paprastai viena priežastis skatina kitą. Kaip pavyzdį pašnekovė mini emigraciją, už kurios slypi neištikimybė, alkoholizmas, smurtas, azartiniai žaidimai, finansinis nepriteklius, nedarbas, o kartais koją pakiša finansinė neištikimybė.
Tačiau I.Kudinavičiūtė-Michailovienė nemano, kad lietuviai linkę išsižadėti tradicinės santuokos. Nesutapus interesams ar dėl kitų priežasčių žmonės nelieka vieniši, nes vos išsiskyrę vėl ima dairytis antrosios pusės.
Nuo kitų valstybių skiriamės tuo, kad Lietuvoje sutuoktinių nuo skyrybų niekas neatkalbinėja, netgi priešingai, tarsi skatina tai atlikti kuo greičiau (sostinės gatvėmis rieda automobiliai, išpuošti užrašais “Greitos skyrybos”). Skandinavijos šalyse praktika visiškai kitokia. Pavyzdžiui, jei išsiskirti sumanysite Suomijoje, jūsų santuoką bus mėginama išsaugoti bent metus (tai pajusite net nuvedę vaiką į darželį).

Pagal skyrybų statistiką pirmaujame

Pabrėžtina, kad pastaraisiais metais Lietuva įvardijama kaip skyrybų rekordininkė: mūsų šalies ištuokų rodikliai – vieni aukščiausių visoje Europoje. Sovietmečiu mus lenkė latviai ir estai, tačiau pastaraisiais metais savo ištuokų statistika juos pranokome.
Remiantis “Eurostato” duomenimis, kitose šalyse tūkstančiui gyventojų santuokų tenka daugiau nei Lietuvoje, o skyrybų ten nepalyginti mažesnis.
Socialinių tyrimų instituto Demografinių tyrimų centro vadovės prof. habil. dr. Vlados Stankūnienės teigimu, Lietuvoje kasmet išsiskiria per 10 tūkst. žmonių, ir tai tęsiasi jau apie 40 metų. Jos žodžiais, net ir šie dideli skaičiai tikrosios padėties šalyje neparodo: kur kas daugiau skyrybų manoma esant tarp tų, kurie gyvena nesusituokę, tačiau to neatskleidžia jokia statistika.
Kita vertus, net šios dramatiškos tendencijos nereiškia, kad tradicinė santuoka Lietuvos gyventojams nėra svarbi. Socialinių tyrimų instituto Demografinių tyrimo centro sociologė prof. Aušra Maslauskaitė, tyrinėdama ištuokų raidą Lietuvoje, atkreipia dėmesį į tai, jog lietuviai ir dabar tebemano, kad jų vaikams saugiausia augti susituokusių tėvų šeimoje. Nors šiais laikais poros Lietuvoje dažnai gyvena susimetusios, o ne susituokusios, pradėjus lauktis palikuonių įvyksta lūžis ir paprastai susituokiama. Nepaisant to, vis garsiau kalbama, kad ateityje šeimos transformacija (gyvenimas nesusituokus) dar labiau populiarės. Vakarų Europos šalyse šis procesas prasidėjo kur kas anksčiau (XX a. pradžioje) ir tebevyksta iki šiol. Taigi, matyt, naivu tikėtis, kad Lietuvą tai aplenks.
Štai Prancūzijoje jau 90 proc. porų bendrą gyvenimą pradeda nesusituokusios ir tik po kurio laiko kai kurios žengia šį žingsnį. Gyvenimas nesusituokus daliai visuomenės atrodo patraukli ir tinkama forma auginti vaikus net ir Lietuvoje: santuoka baigiasi apie 55 proc. tokių partnerysčių. Beje, gyvenimas nesusituokus visoje Europoje nėra vien jaunimo mada, tokią santykių formą dažnokai renkasi ir antrą šeimą kuriantys asmenys.
„Gal dabar svietas daugiau pasileidęs? Jauni sugula, paragauja vadinamosios laimės, o paskui nebeįdomu, tai ir ieško kito partnerio. Reikėtų atsiminti, kad ne vien lova žmones jungia. Gal mūsų karta buvo reiklesnė žodžiui „šeima“? Tarkime, aš pati iki 19 metų nežinojau, kaip daromi vaikai“, – juokiasi paskutinėje santuokoje su vyru Jurgiu 42 metus pragyvenusi režisierė Galina Dauguvietytė.
Jos įsitikinimu, gyvenant su mylimu žmogumi svarbiausia yra draugystė ir prisirišimas, kad „prieš savo vyrą nereikėtų vaidinti gražuolės“. „Santuokiniam gyvenimui būtina ypatinga draugystė, darna. Tarkime, su paskutiniu vyru per visą bendrą gyvenimą nebuvome susibarę nė karto. Beje, net ir praėjus devyneriems metams po jo mirties aš jį beprotiškai myliu. Nėra nė dienos, kad apie jį nepagalvočiau“, – atsidūsta G.Dauguvietytė.

Visame pasaulyje daugėja šeimų, turinčių vos vieną vaiką.

Amerikiečių šeimose šiandien auga 14 mln. vienturčių, kurie jau sudaro 20 proc. visų šalies vaikų, nors prieš pusšimtį metų jų tebuvo dešimtadalis. O štai Didžiojoje Britanijoje šeimų, auginančių vienintelį vaiką, vien per pastaruosius šešiolika metų padaugėjo 5 proc. ir šiuo metu tokios šeimos sudaro 47 proc. visų šeimų. Šeimos, kuriose auga trys ir daugiau atžalų, dabar tesudaro 14 proc. Visoje ES daugiavaikių šeimų vidurkis siekia 11 proc., o žemiausias rodiklis užfiksuotas Graikijoje – vos 4 proc.
Septintojo dešimtmečio pradžioje Europoje gyveno penktadalis visų pasaulio gyventojų, tačiau dabartinės prognozės, kaip skelbia žurnalas „The Time“, rodo, kad 2030 m. Europoje gyvens vos 7,5 proc. viso pasaulio gyventojų, ir visa tai nepaisant gana aukštų gimstamumo rodiklių tarp imigrantų. Imant laikotarpį nuo šių dienų iki 2030 m., Europa praras apie 13 mln., arba 4 proc. gyventojų, kurių amžius svyruoja nuo 15 iki 64 metų. Užtat vyresnių nei 65 metų gyventojų padaugės daugiau nei 40 proc.
Taigi žemyne, kuriame gimstamumo rodiklis yra mažesnis nei 2, neišvengiamai susidursime su bent keliomis problemomis: iš kur gausime taip reikalingos darbo jėgos ir kas išlaikys neproporcingai didelę gyventojų dalį sudarančius senjorus.
Ši statistika verčia mus užduoti ir dar kelis svarbius klausimus. Visų pirma kas lemia, kad mažėja šeimų, pasiryžusių auginti daugiau nei vieną vaiką? Antra, kokį poveikį vaikui turi faktas, kad jis šeimoje auga vienturtis? Ši tema vis labiau domina pasaulio mokslininkus.
Vienturčiai vaikai apipinti įvairiausių mitų. Vieni teigia, kad tokie vaikai dažniausiai būna labiau išsilavinę nei jų bendraamžiai, augę daugiavaikėse šeimose. Kitų tvirtinimu, vienturčiai yra linkę tapti „mažaisiais imperatoriais“. Jie trokšta visą dėmesį sutelkti į save, nenori dalytis su kitais ir sunkiai užmezga socialinius ryšius.
Panagrinėkime mokslinius tyrimus, kad galėtume pagrįsti arba atmesti šias visuomenėje paplitusias nuostatas.

Gimdyti nebeapsimoka?

Remiantis 2011 m. “Eurostato” statistika, daugiausiai gimimų vienai moteriai tenka Airijoje – 2,05. Tiesa, 1960 m. šis rodiklis ten buvo kone dvigubai didesnis – siekė 3,78. Mažiausias gimstamumas fiksuojamas Vengrijoje, kur vienai moteriai tenka vos 1,23 gimdymo. Lietuvoje šis rodiklis siekia 1,76, nors 1970 m. dar buvo 2,4. Tendencijos aiškios: gimstamumas Europoje mažėja, tačiau skirtingu tempu.
Prie to, pasak ekspertų, labiausiai prisideda socialinės rūpybos sistema. Štai Karen Gask, atlikusi gimstamumo tyrimą Didžiosios Britanijos nacionalinės statistikos biurui, teigia, kad Skandinavijos šalyse, kur gimstamumas šiek tiek didesnis nei kitose valstybėse, vykdoma šeimai palankesnė politika, sudarytos puikios sąlygos tėvams dirbti ir auginti vaikus. O štai pietinėje Europos dalyje motinos dažnai verčiamos rinktis: arba vaikai, arba karjera.
Be to, kaip rodo statistika, gimstamumas smarkiai sumažėja per ekonominį sunkmetį. Puikus to pavyzdys – XX a. pirmoje pusėje kilusi Didžioji depresija. Jos laikotarpiu tik vieną vaiką auginančių šeimų JAV staiga pagausėjo iki 23 proc., nors tuo metu šalyje tai tikrai nebuvo populiaru.
Būtent ekonominės priežastys yra vienas pagrindinių atsakymų į klausimą, kodėl daugėja šeimų, kurios turi vos vieną vaiką arba apskritai atsisako minties susilaukti atžalų. Štai patarėjas finansiniais klausimais Tony Rigby teigia, kad Australijoje tipinei vidutinių pajamų šeimai užauginti du vaikus šiandien atsieina vidutiniškai 812 tūkst. dolerių, o tai net 50 proc. daugiau nei 2007 m.
Panaši situacija yra ir daugelyje Vakarų pasaulio šalių, kur sparčiai didėja pragyvenimo išlaidos. Nemaža dalis žmonių paprasčiausiai teigia, kad turėti daugiau nei vieną vaiką – neapsimoka.
Pernai per susitikimą su daugiavaikėmis italų šeimomis popiežius emeritas Benediktas XVI pareiškė, kad be vaikų nėra jokios ateities. Gausios šeimos, anot pontifiko, šiandieniniame kontekste rodo tikėjimą, ryžtą ir optimizmą. „Viliuosi, kad bus įgyvendintos atitinkamos socialinės priemonės ir priimti įstatymai, reikalingi remti didelėms šeimoms, kurios yra šalies turtas ir viltis“, – teigė Benediktas XVI.
„Tiesa, kad vaiko gimimas tėvams reiškia daugiau darbo, naują finansinę naštą ir tolimesnius nepatogumus, kurie gali atvesti prie pagundos neturėti daugiau vaikų… Ar tai reiškia, kad vaikas nėra dovana? Ar tai reiškia, kad vaikas į pasaulį ateina tik tam, kad imtų, o ne tam, kad duotų?“ – savo laiške šeimoms klausė Benedikto XVI pirmtakas Jonas Paulius II.

Tradicinė šeima – vieną kartą susituokę tėvas, mama ir santuokoje gimę vaikai – nebėra dominuojanti. Nors konservatyvūs politikai nuolat kišasi į šeimos gyvenimą, jau ir Lietuvoje įsitvirtina vakarietiški šeimos kūrimo modeliai.

Seimo pirmininko Vydo Gedvilo pirmoji santuoka pernai nutrūko po 32-ejų bendro gyvenimo metų: ilgą laiką pavyzdine laikyta politiko šeima sugriuvo neatlaikiusi neištikimybės išbandymo. Su pirmąja žmona Elena užauginęs dukrą Akvilę ir sūnų Martyną, Seimo nariu išrinktas V.Gedvilas pateko ne tik į politikos sūkurį, bet ir į naujos moters glėbį. Kol pasiryžo skyryboms, dvilypį gyvenimą slapčia nuo pašalinių akių Seimo pirmininkas gyveno net kelerius metus. Gegužės viduryje, spaudžiamas naujosios gyvenimo draugės, už jį devyneriais metais jaunesnės Jolantos Grizickaitės, ir vis dar kreivokai, anot paties politiko, į sugyventinius aukščiausiuose politiniuose postuose žiūrinčios visuomenės, V.Gedvilas susituokė antrą kartą.
Viešumon išėjęs meilės romanas nepadarė garbės Seimo pirmininkui, bet ir jo reputacijos ar juolab politinės karjeros nesugriovė. Per pastaruosius kelis dešimtmečius Lietuvos visuomenėje įvyko lūžis – dažnos skyrybos išmokė tautą toleruoti šį reiškinį ir prisitaikyti prie naujų gyvenimo standartų, pagal kuriuos šeimos kuriamos tuokiantis antrą, trečią kartą arba iš viso nesituokiant, o vis daugiau vaikų gimsta ne santuokoje. To kol kas nenori pripažinti tik į šeimos gyvenimą nuolat kištis mėginantys Lietuvos politikai, nors tarp jų pačių yra daugybė išsiskyrusių ar santuokoje gyvenančių dvilypį gyvenimą, kaip tą darė V.Gedvilas.
Šiandien Lietuvoje yra maždaug milijonas tradicinėje šeimoje – pirmoje santuokoje – gyvenančių žmonių ir apie 1,6 mln. niekad nesituokusių, jau išsituokusių ir pakartotinai susituokusių asmenų, įskaitant sugyventinius ir vienalytes poras, kurios, nors ir šešėlyje, bet egzistuoja ir gyvena tokį pat gyvenimą, kaip ir tradicinės šeimos – kartu rūpinasi buitimi, namais, augina vaikus.
Per pastaruosius kelis dešimtmečius gyvenimas ir požiūris į šeimą stipriai pasikeitė ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje. Šeima keičiasi, ir bet kokie politikų bandymai tam priešintis, koncepcijomis ir kitais įstatymais diskriminuoti netradicinius šeimos modelius – įskaitant nesenas pastangas uždrausti abortus ir užsimerkti prieš vienalyčių šeimų egzistavimą – prieš visus šiuos pokyčius yra bejėgiai.

Kaip keičiasi šeima

Pirmas didžiulis šeimos gyvenime įvykęs pokytis – jau 70 proc. visų partnerysčių Lietuvoje pradedama nesusituokus, tai yra šeimyninis gyvenimas pradedamas nesudarius santuokos, ir tik vėliau arba susituokiama, arba ne. Dar prieš dvidešimt metų tai atrodė neįsivaizduojama, nes nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje sugyventinių beveik nebuvo. Be to, net trečdalis visų kūdikių šiandien gimsta ne santuokoje: vienišų motinų per dvidešimtmetį išliko tiek pat, bet smarkiai padaugėjo porų, kurios nusprendžia susilaukti vaikų nepriėmusios santuokos įžadų. Tokios pat tendencijos matomos ir Vakaruose, tik ten tuoktis neskubančių ir vaikų ne santuokoje susilaukiančių porų yra dar daugiau (Švedijoje, Prancūzijoje, Slovėnijoje ir net Estijoje ne santuokoje gimsta jau daugiau nei pusė visų vaikų).
Kitas pokytis – mūsų visuomenės gyvenime įsitvirtino dažnos skyrybos. Šiandien maždaug penktadalį visų santuokų sudaro pakartotinės sąjungos – kuriamos antrą, trečią ir daugiau kartų. Tiesa, priešingai nei amerikiečiai, kurie, žlugus pirmai santuokai, labai noriai vėl tuokiasi, kartą nudegę lietuviai dažniau renkasi jau ne naują santuoką, o partnerystę – gyvenimą kartu nesusituokus.
Dar vienas visuomenėje įvykęs lūžis – daugiau nei šimtas tūkstančių vaikų turi atskirai gyvenančius tėtį ir mamą. Skyryboms tapus norma 1998–2012 m. 146 tūkst. vaikų liko gyventi su vienu iš tėvų – tai sudaro maždaug trečdalį visų vaikų Lietuvoje.
Visa tai reiškia kelis dalykus: pirma, jei susituokę žmonės nesijaučia laimingi, jie jau nebegyvena kartu dėl vaikų, kaip XX amžiaus Lietuvoje. Antra, lietuviai, kaip ir vakariečiai, dabar kur kas lengviau ryžtasi skyryboms.
Daugybę metų šeimos kūrimo modelius Lietuvoje tyrinėjanti sociologė, Vytauto Didžiojo universiteto profesorė Aušra Maslauskaitė pastebi, kad žvelgiant istoriškai šeima visą laiką keitėsi, nors dalis visuomenės ir politikų to nenori pripažinti. Mokslininkų duomenimis, jokio pagrindo neturi ir tikėjimas, kad kadaise egzistavo šeimos aukso amžius, kai visi gyveno susituokę ir santarvėje, gimdė ir augino daug vaikų, niekada nesiskyrė ir neturėjo nesantuokinių atžalų. Jei prieš šimtmetį oficialių skyrybų buvo mažiau, tai tik todėl, kad tam nebuvo sąlygų – moterys negalėjo skirtis, nes nedirbo ir buvo finansiškai priklausomos nuo sutuoktinių vyrų. Tad manoma, kad anksčiau nelaimingų šeimų buvo ne mažiau nei dabar.
Kokia ta naujoji šeimos realybė Lietuvoje?

Greitai valgome, greitai skolinamės, greitai skiriamės

XX a. pradžioje šeimos nesiskyrė ne tik Lietuvoje, bet ir daug kur pasaulyje. Skyrybų banga kilo, kai ir Baltijos šalyse, ir visoje Europoje, ir JAV šeima ėmė išgyventi esminius pokyčius, kuriuos visų pirma lėmė visuomenės modernizacija: tiek Lietuvoje, tiek jau anksčiau Vakaruose įvykusi teisinė skyrybų reforma (išsiskirti tapo lengviau), perėjimas iš agrarinės visuomenės į industrinę, persikėlimas iš kaimų gyventi į miestus.
„Kai žmonės palieka kaimus, įsikelia gyventi į butus, iš esmės pasikeičia visas gamybos procesas: pradedi gauti pinigų už parduodamą darbą kokioje nors gamykloje ir jau nebegyveni iš to, ką pagamini savo namų ūkyje, galų gale kai moterys pradeda gauti pinigų už savo darbą – visa tai susiję su milžiniškais gyvenimo pokyčiais, kurie daro didelę įtaką šeimos gyvenimui. Paprastai tariant, keičiasi lyčių vaidmenys šeimoje, o tai irgi prisideda prie žmonių supratimo pokyčių, kiek galiu gyventi šeimoje, kuri manęs netenkina, kokios gaunu naudos ir kokių nuostolių patiriu būdamas šeimoje. Ir kai susidaro pakankamos teisinės sąlygos netenkinančiai padėčiai pakeisti, tada kalbame apie skyrybų gausėjimą. Turime suprasti, kad šeima yra dalis visuomenės, labai stipriai veikiama joje vykstančių procesų“, – pabrėžia sociologė A.Maslauskaitė.
Šiandien lietuviai šeimą ir toliau kuria tikėdami, kad tą daro visam gyvenimui, bet ištikus nesėkmei jau drąsiau ryžtasi pradėti naujus santykius. Tokios pat tendencijos matomos ir Vakaruose. Tai lemia, kad Lietuvoje kasmet išsituokia apie 10–11 tūkst. porų.
Psichologai ir sociologai šį reiškinį vertina dvejopai: viena vertus, dabar daugiau šeimų išyra be rimto pagrindo, nes žmonės nebelinkę palaikyti santykių, kurie jiems neteikia pasitenkinimo. Užuot kantriai įveikę šeimą užgriuvusią krizę, jie skuba ieškoti naujų partnerių, o tada neretai istorija kartojasi iš naujo. Kita vertus, tokie tie šiuolaikiniai žmonės, kurie gyvendami kitaip tiesiog nebemoka būti laimingi.
Gydytojas psichiatras Mindaugas Šablevičius turi savo teoriją, kodėl poros dabar dažniau skiriasi. Jis porų santykius skirsto į tris pagrindines stadijas. Pirmoji santykių fazė, kurią išgyvena visos poros, yra partnerio idealizavimo: tuomet žiūrėdamas į partnerį žmogus mato tai, ką pats nori matyti, o idealizuojamas partneris, atsiliepdamas į tokią reakciją, natūraliai stengiasi dar labiau atitikti idealaus partnerio kriterijus. Ši stadija gali trukti nuo kelerių metų iki dešimtmečio, o tuomet, pasak M.Šablevičiaus, įžengiama į antrąją, pačią sunkiausią ir labiausiai varginančią, santykių fazę – nuvertinimo ir nusivylimo stadiją. Tada pamatome, kad idealizuotas partneris ne tik nėra tobulas, bet ir turi nemažai ydų, o blogiausia, kad blogi bruožai ima užgožti gerąsias jo savybes. Tuomet kyla didžiulis nepasitenkinimas vienas kitu. Šis santykių etapas gali tęstis keletą metų ir būtent tada nusivylę sutuoktiniai neretai pasiduoda neištikimybės pagundai bei išsiskiria – atsiranda kitas partneris, ir galimybė pereiti į kitą santykių stadiją žlunga.
Jei taip neatsitinka, pora įžengia į trečiąją – integracijos stadiją, kai abu partneriai įsisąmonina, jog jų mylimieji turi ir idealaus, ir neidealaus partnerio bruožų, ir su tuo susitaiko. Taip atsiranda didesnė tolerancija partneriui, o anksčiau kildavę konfliktai išnyksta. Pasak psichiatro M.Šablevičiaus, skyrybos, pasiekus trečiąją santykių stadiją, jau gerokai retesnės.
„Gyvenimas pasikeitė: dabar žmonės gyvena greitesniu tempu: įprato greitai pavalgyti, greitai gauti kreditą, greitai išsiskirti. Todėl pasiekę nusivylimo stadiją žmonės neretai nebeieško būdų, kaip pasiekti trečiąją integracijos stadiją, ir, užuot išsaugoję santykius, partnerystę nutraukia“, – vertina M.Šablevičius.
Kai 2009 m. tuokėsi dar viena garsi pora – aktorius Ramūnas Abukevičius ir režisierė Inesa Kurklietytė, abiem tai buvo jau ne pirmas bandymas kurti šeimą. Aktorius tuokėsi trečią, režisierė – antrą kartą, abu turėjo vaikų iš ankstesnių partnerysčių. „Gyvenimas sparčiai keičiasi, jame nebėra stabilumo, tai atsiliepia ir žmonėms”, – šiandien sutinka R.Abukevičius, su trečiąja žmona susilaukęs dukters Vilnės. Jis viliasi, kad abiejų su žmona dedamos pastangos išsaugoti šeimą, nepaisant visų laukiančių išbandymų, šįkart nebus bevaisės.

Tėvai, pabandę savo šeimose pritaikyti verslo aplinkoje gimusius sprendimus, teigia, kad tai padėjo išspręsti daugelį problemų ir suvaldyti chaosą.

Sekmadienį septintą vakaro Hiden Springso miestelyje Aidaho valstijoje šeši Starrų šeimos nariai susirinko aptarti parėjusios savaitės įvykių. Starrai – tipiška amerikiečių šeima, tradiciškai paskirstanti kasdienius darbus. Davidas yra programinės įrangos inžinierius, jo žmona Eleonora rūpinasi keturiais jų vaikais, kurių amžius – nuo 10 iki 15 metų (vienam jų diagnozuotas autistinis raidos sutrikimas). „Iš tiesų mūsų gyvenimą buvo galima pavadinti visišku chaosu“, – sako Eleonora.
Kaip ir daugelis tėvų, Starrai pateko į spąstus tarp kadaise įsivaizduotos namų ramybės ir sekinančios kasdienybės rutinos. “Bandžiau taikyti “tiesiog mylėk juos, ir viskas bus gerai” filosofiją, bet tai nesuveikė, kol vieną dieną Eleonora tarė: “Dėl Dievo meilės, aš negaliu to pakelti”, – pasakoja Davidas.
Tai, ką vėliau padarė Starrai, stebina ir glumina. Užuot konsultavęsi su draugais ar giminėmis, jie atsigręžė į Davido darbovietę. Šeima ėmė taikyti pažangią programą, kuri vadinasi „paslankus vystymasis“ (angl. agile development). Ši programa populiari tiek JAV Silicio slėnio įmonėse, tiek Japonijos gamyklose. Programos esmę sudaro grupės dinamikos sistema, kai darbuotojai suskirstomi į mažas komandas, stebima kasdienė pažanga ir rengiamos savaitės peržiūros.
Davidas aiškina, kad kas savaitę organizuojami jo šeimos susitikimai praplečia bendravimą, didina produktyvumą, mažina stresą ir padaro kiekvieną laimingesnį dėl to, kad jis priklauso šeimos komandai. “Kai mes su žmona pritaikėme paslankaus vystymosi projektą savo namuose, savaitiniai susitikimai su penkerių metų dukromis dvynėmis greitai tapo šeimos gyvenimo puošmena, aplink kurią organizuojamas mūsų gyvenimas. Susitikimai pakeitė mūsų santykius su savo vaikais ir mūsų pačių santykius. Beje, susitikimai užima mažiau nei 20 minučių per savaitę.”

Idėjos perimamos lėtai

Pastarieji dešimtmečiai beveik panaikino ribą tarp darbo ir šeimos. Naujosios technologijos leidžia užduotimis apkrautiems darbuotojams dalykinius klausimus spręsti būnant namie su šeima, o kai kurie užsiėmę tėvai su savo vaikais bendrauja tiesiog iš darbo vietos. Tačiau, nepaisant nykstančių ribų tarp šeimos ir darbo pasaulių, idėjų perėmimas vyksta daug lėčiau. Tikėdamiesi pagerinti gyvenimą šeimoje, tėvai patiria vieną nesėkmę po kitos, nes naudoja pasenusias technikas ir klauso vadinamųjų “guru” ar „šeimos ekspertų“ patarimų.
O nauja tėvų karta perima sprendimus, gimusius verslo aplinkoje, ir tiesiog pritaiko juos namuose. Kitaip tariant, kai kurios šeimos jau ragauja dešimtmečiais trukusių novatoriškų grupės dinamikos tyrinėjimų vaisius, tokius kaip atskaitomybės blankai, šeimos „prekės ženklo“ kūrimas, lanksčiai organizuojamas maitinimas, efektyvesnis konfliktų sprendimas ir kt. Rezultatas – laimingesnė šeima.
1983 m. Jeffas Sutherlandas, Naujojoje Anglijoje dirbantis technologas, tyrė organizacines kliūtis kuriant programinę įrangą. Dauguma bendrovių taikė „krioklio modelį“, pagal kurį direktoriai dalijo ambicingus įsakymus užguitiems ir desperatiškai juos įgyvendinti bandantiems programuotojams. Dauguma tokių projektų žlugo. J.Sutherlandas nusprendė sukurti lankstesnę sistemą, kad idėjos būtų ne šiaip nuleidžiamos iš viršaus, bet galėtų prasismelkti ir iš apačios. Ir jam pavyko. Šiuo metu paslankaus vystymosi programa naudojama šimte šalių, ją taikant pertvarkoma daugybės įmonių vadyba.
Neįtikėtina, bet paslankumo gerbėjai pradėjo taikyti šias technikas savo šeimose, ypač bendraudami su vaikais. Pagrindinis paslankaus vystymosi programos elementas – atskaitomybė. Tai yra komandos naudoja „informacijos spinduliuotuvus“, pavyzdžiui, dideles, visiems matomas lentas, kuriose visi žymi savo pažangos žingsnius. Tarkime, Starrai sukūrė kontrolinį kasdienių darbų sąrašą, kuriame vaikai pasižymi savo atliktas užduotis. Štai ketvirtadienį Starrų vaikai rūpinosi pietumis, krovė nešvarius indus į indaplovę ir šėrė šunį. Į komentarą, kad kiti vaikai nebūtų tokie sukalbami, Eleonora atsakė: „Būtent taip maniau ir aš. Net pasakiau Davidui, kad dingtų su savo idėjomis iš mano virtuvės. Tačiau aš klydau.“
“Tą savaitę, kai mes su žmona pristatėme kontrolinį sąrašą savo vaikams, riksmų šeimoje sumažėjo per pusę. Bet tikru laimėjimu tapo šeimos susitikimai. Mes iškėlėme tris iš paslankaus vystymosi programos pasiskolintus klausimus: 1) Kas mūsų šeimai pasisekė šią savaitę? 2) Kas nepasisekė? 3) Dėl ko mes susitariame padirbėti kitą savaitę? Kiekvienas pasiūlo savo atsakymą, tuomet mes balsuojame dėl dviejų probleminių klausimų, kuriuos reikia išspręsti”, – pasakoja D.Starras.
Na, ir kas šioje šeimoje pasikeitė per trejus metus?
Pirma, vaikų įgalinimas. Susitikimų paslaptis yra leisti vaikams pasirinkti apdovanojimus ir bausmes. Vaikai, kurie planuoja savo laiką, nustato savaitės tikslus ir įvertina savo nuveiktus darbus, tampa labiau motyvuoti ir išsiugdo stiprius savikontrolės įgūdžius.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-11-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Mūsų šalyje skyrybas patiria kas antra pora. Neretai skyrybų centrai šį procesą siūlo atlikti pigiai ir greitai, bet ar įmanoma greitai pamiršti buvusį ryšį? Su kokiais sunkumais susiduria žmonės, bandantys po skyrybų kurti gyvenimą iš naujo?
Skyrybos su vyru Rūtai buvo labai netikėtos. Po septynerių bendro gyvenimo metų apie jas vyras moteriai pranešė vieną rytą. Tuo metu augo trys dar labai maži vaikai. „Buvo labai baisu. Gyvenimas staiga dingo, sustojo, – išgyvenimais dalijosi Rūta. – Apėmė apatija, tiesiog egzistavau ir nieko daugiau.“ Iš pradžių apie tai Rūta niekam nepasakojo, gyvendama viltimi, kad galbūt visa tai laikina. Bet paskui pasisakė vienai draugei, kuri paragino moterį kreiptis į sielovados centre „Bendrakeleiviai“ renkamas išėjimo iš skyrybų krizės grupeles.
Kasmet Vilniaus senamiestyje įsikūręs sielovados centras „Bendrakeleiviai“ sulaukia daugybės žmonių, ieškančių pagalbos po skyrybų. Kiekvieną rudenį ir pavasarį tokiems žmonėms centras siūlo dešimties susitikimų programą. Pati prieš daugelį metų skyrybas išgyvenusi viena šio centro įkūrėjų Elvyra Kučinskaitė tvirtina, kad toks sielovados centras išsiskyrusiems Lietuvoje yra bene vienintelis. Jo pavyzdžiu veikia dar kelios grupės kituose Lietuvos miestuose.
Į savigalbos grupes išsiskyrę žmonės dažniausiai ateina vejami skausmo, jaučiasi sužeisti ir sutrikę, nežino, kaip gyventi toliau. Būtent tokius žmones priima centras. „Mes ne receptus pateikiame, ne kažko mokome, bet išklausome, o savo įžvalgomis ar patirtimi dalijamės atsargiai, tik tam, kad padėtume kalbantiesiems atsiverti. Taip užsimezga šiltas kontaktas“, – pasakoja Elvyra.

Susigrąžinti gyvenimą
Į išsiskyrusiųjų grupes ateinantys žmonės atsineša neatsakytų klausimų, neišspręstų bėdų ir norą būti suprasti, priimti. Nors sielovados centras „Bendrakeleiviai“ teturi tris nedideles patalpas Šv. Kazimiero bažnyčios bokšte, atjautą čia randa daugybė žmonių. Išėjimo iš skyrybų krizės grupėse dažniausiai dalyvauja 10–12 asmenų, kuriems vadovauja patyrę psichologai, sielovadininkai, tai pat ir dvasininkas.
Paklausta, kokie dažniausi klausimai ir temos rūpi į skyrybų krizę patekusiems žmonėms, „Bendrakeleivių“ sielovadininkė Daiva Beliūnienė atsako, kad dažniausias santykių su buvusiu sutuoktiniu klausimas, kaip jam atleisti, kaip jį palikti. Kaip susigrąžinti savivertę, kuri po skyrybų dažniausiai būna visiškai sugniuždyta, kaip gyventi naujomis sąlygomis. Senasis žmonių ratas keičiasi, vyksta gyvenimo pokyčiai, todėl kyla klausimų, kaip išlaikyti santykius su draugais, su buvusiomis giminėmis. Svarbūs pykčio, neatleidimo, kaltės, nesaugumo, įvairių baimių klausimai. Žmones kamuoja staiga atsiradusi finansinė nežinia, kiek pajėgs vienas rūpintis vaikais ir pan. Svarbu šnekėti ir savasties tema.
„Pastebime, kad šeimose gyvenę žmonės, šioms ėmus ir sudužus, labai dažnai ateina tarsi save pametę, tarsi visą tą laiką gyvenę kito žmogaus gyvenimą, būdami visiškai priklausomi nuo jo poelgių, jausmų, pasirinkimų. Tada sunku ir savo jausmus suvokti, negali sau leisti jausti, nes tai per daug drastiška, nes viskas iki tol buvo daroma dėl kito, dėl šeimos. O kur tada esu aš? Kartais žmogui labai sunku suprasti, ko jis nori iš tikrųjų“, – patirtimi dalijosi Daiva.
Neretai krizę išgyvenantis žmogus nesugeba susigaudyti, kas jo širdyje. Todėl šiose grupėse siekiama padėti žmogui įsivardyti savo vyksta jausmus. Stengiamasi, kad tokie jausmai kaip neapykanta, pyktis, neatleidimas, baimės būtų išsakyti. „Kai įsisąmonini, ką jauti, tada su tuo jausmu gali kažką daryti, antraip jausmai žmogui kažką daro, – įsitikinusi E.Kučinskaitė. – Neįsisąmoninti jausmai griauna fizinę ir emocinę sveikatą. Maža to, jie daro įtaką mūsų laikysenai, sprendimams, nuo kurių priklauso, kaip elgsimės tolesniame gyvenime. Jei žmogus yra neatleidęs, gyvena jausdamas neapykantą, jis vaikšto aptemdyta širdimi. Ir kaip gali skirtis jo gyvenimo kokybė, kai tą neapykantą pripažįsta, išgyvena ir jos atsisako.“
Kitas labai svarbus tokių grupių aspektas – krizę patiriantys asmenys atranda tokios pat patirties žmonių. Suvokimas, kad ir daugiau yra tokių, kurie labai skaudžiai išgyvena šeimos griūtį ir patiria panašių dalykų, sustiprina. Grupę lankiusi Rūta prisimena, kad tą patį išgyvenantys žmonės jai buvo lyg vaistai, numalšindavę begalinį širdies skausmą. „Čia gali išsikalbėti, tau paaiškina, užveda ant kelio, net padeda pamatyti šviesą tunelio gale, suvokti, kad įmanoma toliau gyventi ir gyvenimas skyrybomis nepasibaigia“, – pasakoja moteris. Dabar jos didžiausias noras – sugebėti atleisti ją palikusiam buvusiam sutuoktiniui.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-8-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.