Kiek lygūs iš tiesų gali būti vyras ir moteris, kur yra jų lygybės riba? Tai klausimas, į kurį atsakymo kol kas nežino net patys švedai, nors Švedija pagal lyčių lygybę – viena pirmaujančių šalių pasaulyje. Užtat švedai įsitikinę, kad lygybė atsiperka, štai kodėl jai skiria tokį didelį dėmesį.

Lapkričio vidurys, Stokholmas, nerudeniškai saulėta popietė. Puiki diena pasivaikščioti, tačiau daugumai švedų dabar ne tai rūpi: dar tik trečiadienis, tad sostinės centre, kupiname kostiumuotų skubančių žmonių, tvyro labai darbinga nuotaika.
Vilniuje tokią dieną pamatytum daugybę kūdikių vežimėlius stumiančių mamų, kurioms dar nereikia niekur skubėti. Stokholmas ne išimtis: čia vežimėlių ir vaikų gatvėse, parkuose bei žaidimų aikštelėse matyti maždaug tris kartus daugiau nei Vilniuje, bet šalia jų – nebūtinai mamos. Dauguma esame girdėję, kad Švedijoje yra vienas aukščiausių tėčių, einančių vaikų priežiūros atostogų, rodiklių, o nuvykus į Stokholmą belieka pripažinti: švedai tikrai nemeluoja.
„Kai kas stebisi: kiek jūs, švedai, turite gėjų auklių! Bet ne auklės, o patys tėčiai stumia vežimėlius Švedijoje“, – Stokholme viešėjusiai Europos žurnalistų grupei sakė šalies valstybės sekretorė lyčių lygybės klausimais Maria Arnholm.
Iš tikrųjų niekur kitur, išskyrus gal tik Islandiją, nepamatysi tiek daug tėčių su kūdikiais ir mažais vaikais, kaip Švedijoje. Eiti tėvystės atostogų čia yra norma ir į jokį vyrą, būnantį su vaiku, kol žmona dirba, kad ir kokias pareigas jis eitų, Švedijoje dėl to nežiūrės kreivai. Nors reikia pripažinti, kad tam tikrų profesijų atstovai, tarkime, aukščiausio lygio įmonių vadovai, net ir tokioje iki tobulumo lygių galimybių šalyje tėvystės atostogų beveik neina.
Stokholmo centre pakalbiname vieną tėtį, einantį su dviem mažametėmis dukromis. 36-erių Paras Turessonas, mokytojas, mielai sutinka pasikalbėti. Jis pasakoja, kad auginant dukras Linneą (3,5 m.) ir Clementiną (2 m.) jis tėvystės atostogų buvo išėjęs dvejus metus. P.Turessonas mano, kad tiek vyras, tiek moteris turi tolygiai užsiimti vaikų priežiūra, tačiau sutinka, jog tai priklauso nuo kiekvienos šeimos individualių aplinkybių ir konkrečių profesijų. Tai yra mokytojui išeiti tėvystės atostogų kur kas paprasčiau nei kokiam verslininkui, ant kurio pečių laikosi visa įmonė.

Keičiasi kartos, keičiasi tradicijos
Švedai jau daug pasiekė laužydami stereotipus – 2011 m. moterys ir vyrai šalyje panaudojo atitinkamai 76 ir 24 proc. vaiko priežiūros atostogoms skirtų dienų (Lietuvoje 2011 m. vaiko priežiūros atostogų, iki vaikui sukaks 1–2 metai, išėję vyrai sudarė 7 proc.), vyrų, liekančių rūpintis vaikais, kasmet keliais procentais padaugėja, nors patys švedai tokiu rodikliu dar anaiptol nėra patenkinti. Kaip ir tuo, kad moterys ir toliau namie atlieka daugiau buities darbų bei kur kas dažniau lieka slaugyti sergančių vaikų, be to, palyginti su vyrais, ne tik gerokai rečiau užima vadovaujamas pareigas, bet ir uždirba mažiau.
Tiesa, visi šie rodikliai Švedijoje kur kas geresni nei kitose šalyse, bet vis tiek akivaizdu, kad keisti nusistovėjusias tradicijas net ir tokiai turtingai bei jau du šimtus metų karų išvengusiai valstybei nėra paprasta. Kita vertus, čia ir kyla klausimas, kur yra toji vyrų ir moterų lygybės riba ir kaip toli iki jos švedams dar liko eiti.
„Mano vyras yra visiškai kitoks tėvas ir vyras, nei buvo mano tėvas. O mūsų sūnus bus dar kitoks. Per pastarąsias kartas gyvenimas labai stipriai pasikeitė. Smagu būti šios evoliucijos dalimi, nors gaila, kad pokyčiai nevyksta taip greitai, kaip norėtųsi”, – sakė Švedijos valstybės sekretorė M.Arnholm.
Švedijos socialinio draudimo agentūros ekspertas Niklas Lofgrenas taip pat primena, kad prieš daugiau nei tris dešimtmečius atsiradus tėvystės pašalpoms ir švedų vyrai nenorėjo likti namie prižiūrėti vaikų. Pavyzdžiui, dar 1974 m. pradėjus teikti tokias pašalpas vyrai tokią galimybę visiškai ignoravo, tačiau vėliau požiūris keitėsi: vyrų, panaudojusių vaiko priežiūros atostogas, nuo 5 proc. 1980 m. pagausėjo iki 12 proc. 2000 m. ir galiausiai iki 24 proc. 2011-aisiais. Vien per pastaruosius šešerius metus vyrų, einančių tėvystės atostogų, šalyje padaugėjo 4 proc., tad švedai įsitikinę, jog tai dar tikrai ne riba.
Švedijos šeimose per pastaruosius kelis dešimtmečius smarkiai kito ir dalijimasis buities darbais: naujausiais duomenimis, švedės moterys nemokamam darbui (taip įvardijami buities darbai namie, vaikų priežiūra ir kt.) skiria vidutiniškai 26 valandas, o vyrai – vidutiniškai 21 val. Per dvidešimt metų standartinės moters buities darbai Švedijoje paprastą dieną sutrumpėjo daugiau nei viena valanda, o vyrų pailgėjo, tiesa, kol kas vidutiniškai tik aštuoniomis minutėmis per dieną. Taigi statistinis skirtumas tarp vyrų ir moters darbo namuose net ir Švedijoje išlieka maždaug penkios valandos per savaitę moterų nenaudai, ir čia riba, švedų nuomone, taip pat toli gražu dar nepasiekta.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-49-2012-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje

Kultūrinis savaitgalis mieste: kur vaikų turinčios šeimos linkusios leisti laisvalaikį ir kokių išskirtinių pramogų siūlo Vilnius, Kaunas bei Klaipėda.

Ne visos pramogos su šeima stipriai paplonina piniginę. Ją kur kas labiau ištuštiname savaitgalius leisdami didžiuosiuose prekybos centruose, į kuriuos ypač mėgstame sulįsti blogu oru. Pavasaris ragina juose neužsibūti ir pasidomėti, kokių savaitgalio šeimos pramogų rastume trijuose didžiausiuose šalies miestuose.

Nemokamos pramogos – ne tik kojoms pamankštinti
Visi šie trys didieji šalies miestai nestokoja gražių apylinkių, tad nieko nekainuojanti šeimos pramoga – gražią savaitgalio dieną pėsčiomis ar dviračiais įveikti pasirinkto pažintinio tako trasą. Vos atšilus riedučių, dviračių ir vaikiškų vežimėlių ratų dundesys nuolat girdimas vaikštinėjant populiariais Vilniaus pažintiniais takais – Pūčkorių bei Sapieginės.
Mėgsta miestiečiai ir parkus, į kuriuos mažesnius vaikus vilioja ten įsikūrę atrakcionai ar riedučių, mašinėlių ir kitokių jiems įdomių pramogų nuomos punktai. Nė vienas vilnietis neužaugo be Vingio parko, o kauniečiai savaitgaliais traukia į Vytauto, klaipėdiečiai – į Poilsio ar Skulptūrų parką.
Jeigu jūsų šeimai patinka aktyvios pramogos, Vilniuje galima nemokamai lankyti bėgimo treniruotes ir rengtis Lietuvos tautinio olimpinio komiteto kasmet organizuojamai Olimpinei dienai arba Vilniaus maratonui.
Taip pat nemokamai galima apžiūrėti kai kurias parodas, rengiamas sostinės galerijoje „Kairė-dešinė“, „Vartai“, „Arka“, „Artifex“, ekspozicijų salėse „Titanikas“ ar Klaipėdoje įsikūrusiame Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje.
Dar viena šeimų itin mėgstama pramoga – miesto šventės ir mugės, tokios kaip pavasario pradžią skelbiantis Kaziukas arba praėjusį šeštadienį Lietuvą drebinusi Gatvės muzikos diena. Gegužės 24–27 d. didelius ir mažus sostinės gyventojus bei svečius kvies festivalis „Skamba skamba kankliai“, o birželio pabaigoje tėveliai turėtų vaikams parodyti Kaune vyksiančią gyvą istorijos pamoką: birželio 22–24 d. bus minimas Napoleono armijos persikėlimo per Nemuną dviejų šimtų metų jubiliejus.

Laukia teatro ir kino salės
Tiek sostinėje, tiek laikinojoje sostinėje, tiek uostamiestyje apstu vaikų teatrų arba mažųjų laukiančių suaugusiųjų teatrų. Tad išsirinkti spektaklį – užduotis ne iš lengvųjų. Repertuaras – nuo Stalo teatre vaidinančių buities daiktų, lėlių teatrų, daugiau ar mažiau žinomų lietuviškų arba užsienio pasakų, vaikiškų pjesių ekranizacijų iki muzikinių spektaklių ir net tikrų roko operų, kaip antai neseniai per Lietuvą keliavusio geriausių „Voro vestuvių“ dainų turo. Pasilengvinti spektaklio paiešką galima nusprendus eiti ten, kur arčiau. Pavyzdžiui, sostinės Fabijoniškių mikrorajono gyventojai gali aplankyti šalimais įsikūrusį „Raganiukės“ teatrą, Justiniškių, Karoliniškių ir Viršuliškių gyventojų kaimynystėje yra Keistuolių teatras.
Kokio amžiaus vaikus galima vestis į teatrą, jei prie spektaklio mažojo amžius nenurodytas? Pastaruoju metu stebima tendencija su teatru supažindinti vos metukų sulaukusius ar dar tiek nė neturinčius pyplius. Esą kuo mažesnis susipažins, tuo greičiau susidraugaus. Kauno valstybinio lėlių teatro žiūrovų aptarnavimo, organizavimo ir reklamos padalinio vadovė Marija Lukševičienė patikino, kad į jų teatrą ateina tėvai ir su devynių mėnesių kūdikiais: „Prie kai kurių spektaklių būna nurodyta, kad jie skirti vaikams nuo trejų ar penkerių metų, bet ypač sekmadieniais tėvai atsiveda ir mažesnių vaikučių. Ir jiems to daryti niekas nedraudžia. Juk tokiems žmonėms, kurie nori nuo mažens ugdyti vaikus, galima tik nusilenkti. Aišku, būna, kad vaikas salėje neišsėdi, tada vedame jį į muziejų.“
Vykstant vaidinimams šio teatro Lėlių muziejus lankomas nemokamai. Jame eksponuojamos spektaklių lėlės, kaukės, čia vyksta teatralizuotos valandėlės vaikams ir tėveliams. Kai kurie taip pamilsta šį teatrą, kad to paties spektaklio pasižiūrėti eina ir tris, ir penkis kartus. „Dabar į spektaklius anūkus atvedančios močiutės sako: oi, mes su savo vaikais čia „Zuikio mokyklą“ žiūrėjom. O tos „Zuikio mokyklos“ mes jau trisdešimt metų nerodome“, – šypsosi M.Lukševičienė.

Aktyvios savaitgalio pramogos
Savaitgalį galima paįvairinti patraukus į ekskursiją. Toli nei važiuoti, nei skristi nereikia. Pasak kelionių organizatoriaus „Kiveda“, be kitų išvykų, jau penktus metus rengiančio ekskursijas ir po Vilnių, atstovės Ramunės, būsite nustebinti su gidu pasivaikščioję po sostinę: „Kiekvienoje savaitgalio ekskursijoje būna šeimų. Dažniausiai tėvai su vaikais eina į Vilniaus požemius, kiemelius, klausosi legendų, leidžiasi į vakarines išvykas. Savaitgalio iškylas dažniausiai renkasi vilniečiai. Ir 90 proc. jų pasibaigus ekskursijai būna labai nustebę, nes ne vienas sužino, pro kokį garsų paminklą kasdien vaikšto į darbą.“
Į ekskursijas su tėvais ateinančių vaikų amžius įvairus. Pasak „Kivedos“ atstovės, tėvai atsineša ir kūdikių. O kartais užsisakiusios ekskursijas šeimos švenčia gimtadienius ar krikštynas.
Iškylas po miestą siūlo ir informacijos centrai: su uostamiesčiu geriau susipažinti ragina Klaipėdos turizmo ir kultūros informacijos centras, su laikinąja sostine – Kauno regiono turizmo informacijos centras, su sostine – Vilniaus turizmo informacijos centras.
Aktyvų fizinį gyvenimą mėgstančios šeimos greičiausiai jau išbandė laipiojimą uolomis, čiuožyklų ledą, dažasvydį, šiek tiek ūgtelėjusius vaikus supažindino su kartingu. Be to, atšilus orams atgyja nuotykių parkai, kurių pridygę tiek pačiuose miestuose, tiek šalia jų, per žiemą pasiilgusiųjų vandens pramogų laukia laivai.
Daug bendros veiklos šeimoms siūlo Lietuvos vaikų ir jaunimo centras (LVJC). Čia veikia šeimos laisvalaikio klubas, kurio nariai gali tobulinti plaukimo įgūdžius, nardyti, išbandyti šuolius į vandenį ir kt. Taip pat šeimoms siūloma kartu imtis kūrybinės veiklos – LVJC veikiančioje meno laboratorijoje galima išmėginti daugybę menų: tapybą, grafiką, keramiką, dizainą ir kt. Jei patiko keramika, sekmadienio rytmečius galima praleisti keramikos dirbtuvėlėse, kuriose laukiami vaikai nuo ketverių metų. Jeigu atžalos mažesnės, dvimečių pyplių laukia „Mažylių lizdelis“.

Muziejai myli šeimas
Sostinės priemiestyje gyvenanti Petrošių šeima, auginanti šešiametį Dovydą ir vienuolikmetę Gretą, dažną savaitgalį atvyksta į Senamiestį. Ir neretai bevaikščiodami užklysta į muziejus, kurie labai patinka jaunėliui Dovydui. „Kai kurias vietas reikia aplankyti po kelis kartus, nes sūnus pareiškia, kad čia dar nebuvo. Kai įtikiname, kad jau buvo, sako viską pamiršęs. Tenka eiti iš naujo“, – pasakoja Dovydo mama Vijolė. Vyresnėlei Gretai labiausiai patinka Katedros požemiai, o jos broliui – Gedimino pilis ir Pinigų muziejus.
2012-uosius paskelbus Muziejų metais, šalies muziejuose užderėjo renginių. 2012 m. gegužės 12–rugsėjo 15 d. organizuojamas nacionalinis projektas „Lietuvos muziejų kelias“. Ta proga muziejuose vyks parodų atidarymai, edukacinės programos, kultūrinės akcijos, koncertai, kiti kultūros renginiai. Muziejų metų programą ir renginių kalendorių galima rasti svetainėje www.muziejai.lt.
Šiems metams paminėti Vilniaus miesto savivaldybės Turizmo skyrius sugalvojo konkursą-žaidimą „Vilniaus muziejų paslaptys“. Iki birželio 20 d. vyksiančio konkurso rengėjai ragina vilniečius ir miesto svečius su visa šeima ar klase aplankyti kuo daugiau muziejų, o juose surinktus atspaudus ir lankstinukus mesti į specialiai tam skirtas dėžes. Dalyvių kas mėnesį laukia prizai, o žaidimui pasibaigus bus renkamas aktyviausias dalyvis, aktyviausia klasė ir šeima.
Kauno miesto muziejus šeštadienį skelbia šeimos diena ir vaikus įleidžia nemokamai. Daugybė šalies muziejų įgyvendina edukacines programas, skirtas vaikams, moksleiviams ir šeimai. Į savaitgalio edukacinių programų ciklą „Šeima muziejuje“ kviečia Lietuvos nacionalinis muziejus, Bažnytinio paveldo muziejus, Maironio lietuvių literatūros muziejus.
„Klaipėdoje šeimų itin lankomas Laikrodžių ir Pilies muziejus, daug įdomių edukacinių užsiėmimų vyksta Kalvystės muziejuje. Labai aktyviai veikia Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras, rengiantis įvairius projektus Parodų rūmuose. Meno kieme šeimoms irgi netrūksta renginių. Vis dėlto pats įdomiausias, be abejonės, yra Jūrų muziejus“, – pasakojo Klaipėdos turizmo ir kultūros informacijos centro vadybininkė Jurgita Neniškienė.

Inga Necelienė

Ką išskirtinio turi Vilnius, Kaunas ir Klaipėda
Vilniuje yra vandens atrakcionų parkas, planetariumas, TV bokštas, Operos ir baleto teatras.
Kaune yra vienintelis valstybinis zoologijos sodas, funikulieriai, Velnių muziejus, Tado Ivanausko zoologijos muziejus, Botanikos sodas.
Klaipėda turi Lietuvos jūrų muziejų, Jūros šventę ir tik čia galima laivu išplaukti į uosto akvatoriją.

Ne vienas muziejus kviečia vaikus su draugais ir šeima švęsti gimtadienių. Nepamirštamą šventę siūlo surengti Klaipėdoje esantis Prano Domšaičio galerijos Meno pažinimo centras, Vilniuje įsikūręs Bažnytinio paveldo muziejus, Geležinkelių muziejus, Energetikos ir technikos muziejus. Gimtadienio lobių galima ieškoti ir Kauno tvirtovės VII forte.

Kaune siūlomos ne tik ekskursijos po miestą, bet ir ne varžybų metu galima aplankyti „Žalgirio“ areną, sužinoti, kiek tonų betono, kilometrų laidų panaudota ją statant

Nesiryžtate turėti daugiau vaikų, nerimaujate dėl paauglystės krizės ištiktos atžalos, o gal abejojate sutuoktinio ištikimybe? Neskubėkite kreiptis į šeimos santykių psichologą – gal verta pasidomėti, ką apie tai mano garsiausi pasaulio ekonomistai. O jie, pasirodo, šioms problemoms skiria daug dėmesio.

Lietuvoje jau daugiau nei dešimtmetį gyventojų miršta daugiau, nei gimsta. Padėtis nesikeitė nei auksiniais prieškriziniais laikais, nei krizės laikotarpiu, kai, rodos, jaunos šeimos turėjo idealias sąlygas ir solidžias išmokas gimdyti ir auginti vaikus. Tiesa, Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2009 m. kūdikių gimė beveik 15 proc. daugiau nei 2007 m., tačiau mirusiųjų vis tiek buvo kur kas daugiau. Na, o per keletą pastarųjų metų, ypač sumažinus išmokas, gimstamumas grįžo į 2007 m. buvusią padėtį. Tarkime, pernai mirė 7,1 tūkst. gyventojų daugiau, nei gimė.

Laikinas efektas – vaikas už pinigus
Gimstamumo mažėjimas ir spartus visuomenės senėjimas – ne tik Lietuvos, bet ir kitų modernių šalių, tokių kaip Austrija, Ispanija, Latvija, Lenkija, Rusija ar JAV, problema. Šeimos ekonomikos pradininkas, ekonomikos Nobelio premijos laureatas, Čikagos universiteto profesorius Gary Beckeris teigia, kad gimstamumo mažėjimą bei mažesnį vaikų skaičių šeimose lemia kelios priežastys. Visų pirma modernioje visuomenėje pasikeitė moters padėtis šeimoje: moterys mokosi, studijuoja, pradeda dirbti, įgauna finansinę nepriklausomybę bei didesnes teises šeimoje. Todėl vis daugiau moterų gimdymą atideda arba gimdo vieną vaiką, arba negimdo iš viso.
Antra priežastis yra ta, kad šiuolaikinėje visuomenėje didėja švietimo nauda. Šeimos nori investuoti į vaikų išsilavinimą, nes tai puiki galimybė užtikrinti jiems gerą ir turtingą gyvenimą, ir apsisprendžia turėti mažiau, bet labiau išsilavinusių atžalų. Trečia priežastis – seksualinė revoliucija bei veiksminga kontracepcija, kuri išplito visame pasaulyje nepriklausomai nuo religinių pažiūrų. G.Beckeris, vienintelis iš ekonomikos Nobelio premijos laureatų, įstojęs į Popiežiaus mokslų akademiją, teigia, kad nors Bažnyčia ir neigiamai žiūri į kontracepciją, jos neatsisako net ir tos šalys, kuriose tradiciškai stipri katalikybė, – Ispanija, Lenkija ar Airija.
Ne viena Europos šalis, taip pat ir Lietuva, gimstamumą bandė didinti šeimas paskatindamos dosniomis piniginėmis išmokomis už vaikus ar ilgesnėmis, mokamomis vaiko priežiūros atostogomis. Štai Rusijos planai padidinti gimstamumą tėvams skiriant solidžias išmokas sukėlė audringą diskusiją tarp G.Beckerio ir teisės profesoriaus Richardo Posnerio. G.Beckeris įsitikinęs, kad tokios subsidijos didina gimstamumą, tačiau R.Posneris suabejojo, ar tai turės poveikio Rusijoje. Esą žmonės netikės, kad planas bus įgyvendintas iki galo, ir gimstamumas nepadidės neužtikrinus ilgalaikio programos finansavimo.
G.Beckeris buvo teisus – gimstamumas išaugo: 2009 m. liepos mėnesį gyventojų skaičius po ilgos pertraukos Rusijoje vėl padidėjo. Panaši situacija buvo ir Ispanijoje, Austrijoje bei kitose šalyse, kurios piliečius gimdyti skatino pinigais. Taigi ekonomistai teigia, kad šeimai palanki politika – piniginės išmokos už vaikus, mokamos vaiko priežiūros atostogos iš dalies gali padidinti gimstamumą, tačiau to vis dėlto nepakanka.
Štai ekonomikos profesorius Bryanas Caplanas subsidijoms nepritaria dėl užkraunamų papildomų mokesčių, o vietoje išmokų siūlo žmonėms patiems keisti savo požiūrį į vaikus, jų auklėjimą ir auginimą.

Savanaudiškos priežastys turėti vaikų
Vaikai, anot keturių vaikų tėvo B.Caplano, gimdomi visų pirma sau. Apie tai profesorius parašė knygą „Selfish reasons to have more kids“, kuri išleista ir lietuviškai – „Savanaudiškos priežastys turėti daugiau vaikų“. Šioje knygoje B.Caplanas išsamiai aptaria ir paneigia daugybę baimių, dėl kurių žmonės atsisako gimdyti ir auginti daugiau vaikų.
Visų pirma tėvai gali smarkiai pagerinti savo gyvenimą neskriausdami atžalų. Tėvai užsikrauna sau milžinišką naštą ir į palikuonių ugdymą investuoja daugybę laiko ir pinigų, todėl yra linkę turėti mažiau vaikų. Tačiau vis vis dėlto verta atsipalaiduoti ir daugiau laiko skirti sau. Vežioti vaikus iš vieno būrelio į kitą ar leisti juos į brangius darželius kitame miesto gale neverta dėl paprasčiausios priežasties: nuo to vaiko intelektas, gabumai, išsilavinimas ar finansinė sėkmė nepriklauso. „Vertingiausia tėvų dovana vaikams – ne pinigai, ryšiai ar pagalba darant namų darbus, o tinkami genai“, – teigia ekonomikos profesorius.
Savo nuomonę B.Caplanas grindžia įvairiais pasaulyje atliktais identiškų ir neidentiškų dvynių bei įvaikintų vaikų tyrimais, kurie įrodo, kad normaliose šeimose auklėjimo poveikis yra viso labo trumpalaikis, o vaikų panašumą į tėvus lemia tik genai. Pasak B.Caplano, auklėjimas neturi įtakos ūgiui, svoriui, protiniams gebėjimams ar charakteriui. Tiesa, dėl šeimos aplinkos poveikio vaikai paprastai pasirenka tėvų religiją ir politines pažiūras.
Be to, tėvai per daug nerimauja dėl vaikų saugumo. B.Caplanas siūlo nekreipti dėmesio į kraupias istorijas televizijos ekrane. Juk jaunesni nei penkerių metų vaikai JAV yra beveik penkis kartus saugesni nei prieš šešiasdešimt metų. Vaikai nuo penkerių iki keturiolikos saugesni beveik keturis kartus. Panaši situacija ir kitose moderniose šalyse.
Dalis tėvų neįvertina, kad senatvėje jiems gali atrodyti, jog reikėjo išauginti daugiau vaikų. Iš tiesų verta turėti daugiau atžalų, nes norėsite džiaugtis anūkais. Be to, verta pagalvoti ir apie žmonijos ateitį. „Daugiau kūrybingų žmonių plius daugiau pirkėjų lygu daugiau idėjų ir didesnė pažanga“, – argumentuoja profesorius. Be to, didesnis gimstamumas esą svarbus ir pensijoms: kol kiekvienam pensininkui tenka daug jaunų darbuotojų, mokesčiai gali būti nedideli, o išmokos didelės. Senstant visuomenei dirbančiųjų mažėja.
Kartu B.Caplanas nepamiršta patarti ir tiems, kurie turi nevaisingumo problemų, be skrupulų išvardydamas dirbtinio apvaisinimo, pakaitinių motinų pranašumus ir kainas. Šis autorius pragmatiškai žiūri ir į „vaisingumo turizmą“ – skurdesnėse šalyse dabar populiaru ieškoti pakaitinių motinų. Tai labai patogu turintiems menkesnes pajamas, tačiau trokštantiems bent tokiu būdu susilaukti kūdikio, o moterys, sutikusios būti pakaitinėmis motinomis, gauna atlyginimą ir taip pagerina savo bei savo šeimos gyvenimą. Vienišėms esą verta kreiptis į spermos bankus, juk esą ne taip ir brangu – biologinis tėvas už išmaniojo telefono kainą.
Kad ir kaip būtų keista, B.Caplano knyga nesulaukė daug kritikos. Kai kurie mokslininkai atkreipia dėmesį tik dėl to, kad autorius nepamini kontracepcijos, kaip vienos priežasčių, dėl kurių sumažėjo gimstamumas. Vis dėlto knygoje daugiau kalbama apie žmones, gaunančius vidutines ir didesnes pajamas. Atsakymų, kaip išlaikyti gausią šeimą gaunant nedidelį atlyginimą, čia nėra.

Išdykusio vaiko teorema ir suaugusiųjų santykiai
Dar anksčiau už B.Caplaną G.Beckeris bandė dėl savo atžalų sunerimusius tėvus raminti „išdykusio vaiko teorema“ (rotten kid theorem). Ši teorema teigia, kad jeigu šeimos galva yra pakankamai turtingas ir geranoriškas kitiems šeimos nariams, tai kiti šeimos nariai savanaudiškai elgsis taip, kad maksimaliai padidintų bendrąsias šeimos pajamas, netgi jei nuo to nukenčia jų asmeninės pajamos. Taigi visi šeimos nariai harmoningai elgsis taip, kaip naudinga visai šeimai.
Ši teorema ypač tinka analizuojant skyrybų dėsningumus. Daugumos šalių statistika rodo, kad turtingos šeimos skiriasi rečiau nei neturtingos – juk iš žemos kvalifikacijos bedarbio sutuoktinio didelės ekonominės naudos negausi. Priminsime, kad ekonomistas G.Beckeris šią teoremą sukūrė 1971 m., išsamiai aprašė 1981 m. knygoje „Traktatas apie šeimas“ ir taip paklojo pamatus visai šeimos ekonomikos teorijai, kuri remiasi naudos ir sąnaudų palyginimu.
Feministinės ekonomikos atstovai G.Beckeriui prieštarauja. Barbara Bergman žurnale „Feminist Econimics“ publikuotame straipsnyje negaili kritikos neoklasikinei dogmai, jog šeimos institucija yra tokia gera, kad valstybės įsikišimas čia nereikalingas ir netgi žalingas. O štai ekonomistei Frances Woolley keistai skamba ir G.Beckerio teiginiai, kad tipinis išsiskyręs asmuo yra mažiau malonaus charakterio ir labiau linkęs į barnius, negu vidutinis asmuo, išsaugojęs santuoką. Vis dėlto sekėjų ir gerbėjų G.Beckeris turi daugiau.
Verta paminėti ir dar vieną priežastį, kodėl moderniose pasaulio šalyse daugėja šeimų skyrybų ir mažėja gimstamumas. Du ekonomistai Justinas Wolfersas ir Betsey Stevenson analizuoja, kaip keitėsi istorinis šeimos modelis. Jų žodžiais, užmarštin žengia senovinė šeimos samprata: tėvų parinkimas, su kuo tuoktis, nepakeliamas socialinis spaudimas viengungiams, draudimas skirtis.
Šiais laikais naminį maistą ir vaikų priežiūrą šeimoje pakeitė restoranai ir vaikų darželiai, šeimų kapitalo sujungimą vedybomis – akcijų emisijos biržose, o socialinis draudimas sumažino šeimos narių tarpusavio pagalbos svarbą. Todėl šeimose svarbiausia tapo meilė ir buvimas kartu. Apibendrindami J.Wolfersas ir B.Stevenson dabartinį šeimos modelį pavadina hedonistiniu.

Daiva Urbienė

Nesuprantu, kodėl taip reikia tradicinei šeimai priešintis? Ko bijot? Atsakomybės? Prarasti kažkokią mistinę laisvę?

Noriu papasakoti jums porą istorijų. Nemanau, kad jos ką nors ypatingai nustebins, mat kasdien visi tokių nugirsta. Tačiau šiandieninėje karštoje diskusijoje, kas yra ir ko negalima laikyti šeima, tokios istorijos netgi labai reikšmingos. Beveik kasdien į mano kabinetą ateina žmonių, vienaip ar kitaip jas pasakojančių ar nuo jų kenčiančių.
Taigi, pirma istorija… Gyveno kartą vyrukas. Gyveno gerai, nieko netrūko, tačiau kartais labai liūdna jam būdavo, nes vienatvė juk nėra pernelyg didelis džiaugsmas. Pasisuko jam sykį mergina, patiko vienas kitam, tai ir nusprendė gyvenimą kartu pradėti. Susinešė mantą ir merginos bute įsikūrė. Viskas klojosi kuo puikiausiai, niekas bendro gyvenimo idilės negriovė. Kartais pamąstydavo abudu, kad gal šeimą ir įteisinti reiktų, tačiau nei patys tam ypatingą reikšmę teikė, anei draugų pritarimą tokiam žingsniui girdėdavo. Vis tik juokėsi: ir ką gi tas spaudas pase ar parašas ant kažkokių dokumentų keičia?
Nieko jis nekeičia, nusprendė abu, ir toliau sau gyveno. Bet sykį nutiko nelauktas dalykas. Grįžo vyrukas namo ir savo draugės nerado. Maža to, ji dar ir pietų jam nebuvo pagaminusi. O kadangi tą dieną ir darbe jis buvo gerokai nuvargęs, tai greitai pasijuto atstumtas, pamirštas ir niekam nereikalingas. O kai toks pasijuto, tai ir supyko žiauriai, ir nusprendė, kad laikas „bobai jos vietą parodyti“. Vakare ir parodė. Pareiškė, kad jis yra šeimos galva, o galva, žinia, turi ir burną. Tai malonėkit, ponia, tą burną ir maitint!
Bet panelė irgi ne iš kelmo spirta pasitaikė. Nužvelgė savo vaikiną ir pasiūlė šiam, jei nepatinka, geresnių namų pasiieškoti. O tas irgi ambicingas buvo – susirinko mantą, trenkė durimis ir išėjo naujų namų ieškoti. Juk moterų, kaip rodo statistika, gerokai daugiau nei vyrų šioje žemėje vaikštinėja – netruks kitos susirasti! O dar mokslininkai sako, kad vyras apskritai yra nykstanti rūšis, tai ko čia nerimauti? Abu tik atsikvėpė lengviau: „Ačiū Dievui, kad bent nesusituokę buvome.“ Niekas niekam neskolingas, nieko ir dalytis nereikės…
O štai ir antra istorija. Gyveno toks pat vyrukas, taip pat liūdėjo vienišas, tai ir nusprendė antrą pusę susirasti. Kaip tarė, taip ir padarė. Pasisuko ir jam nebloga mergina, susimetė savo daiktelius krūvon ir apsigyveno kartu. Bet kad aiškumo abiem atsirastų, nusprendė abu savo santykius teisiškai įtvirtinti. Ir koks skirtumas, kad draugai kartais iš tokių norų šaipėsi – abu manė, kad parašas ar spaudas vis dėlto kažką keičia. Nuėjo ar nenuėjo į bažnyčią, niekas šiandien nepamena, tačiau valstybėje nauja šeima atsirado. Žodžiu, parašai sudėti buvo.
Gyveno sau ir jie laimingai, tačiau kokia gi pora povandeninių srovių ar nesantaikos išvengia? Neišvengė jos ir mūsų aprašytieji. Kartą vyras irgi piktas namo parėjo, ir jam darbe nenusisekė. O čia jo moteris dar meile laiku nesuspindo… Ir vyrukas pabandė gyvenimo tiesas jai „paaiškinti“. Žodis, kitas, ir kibirkštis įžiebė gana karštą ugnį. Ginčas baigėsi tokiu pačiu pasiūlymu pasiieškoti geresnio gyvenimo. Durų trankymas, ir atrodo, kad keliai išsiskyrė…
Bet ne! Kaip rodo patirtis, ne taip lengva duris užtrenkti, kai spaudai ant dokumentų uždėti ir parašai suraityti. Mat jų taip lengvai neištrinsi, visus kryžiaus kelius teks nueiti, kol iš šeimos „pančių“ išsivaduosi… Tai ir sustoja žmogus, susimąsto prieš duris paskui save užtrenkdamas. Ir ne vien parašai sulaiko. Atsakomybė didesnė, pasirodo, saisto, kai dokumentai parašais sutvirtinti. Ne taip lengva tuomet ir mokslininkų ar statistikos „tiesas“ pasitelkti – na, ir kas, kad vyrai nykti ima ar vienišų moterų daugiau vaikšto?
Pažįstama, ar ne? Pamenu, kaip viena mano pacientė ilgokai tekėti delsė, nes irgi manė, kad spaudas ar parašas nieko nekeičia. Vis dėlto kartą ištekėjusi atėjo ir prisipažino: „Keičia, oi, dar ir kaip keičia…“ Ir, patikėkit, ji žinojo, ką kalba – mat keletą metų su būsimuoju vyru šiaip, kaip dabar įprasta sakyti, susimetę gyveno. O kai vestuves atšventė, pajuto, kad kažkaip naujai su vyru susisaistė, kažkokį naują ryšį, naują atsakomybę už jį atrado.
Todėl ir neturiu nei noro, nei tikslo moralizuoti tradicinės šeimos priešininkams. Patirtis už mane kalba – girdžiu daug panašių istorijų, kurios tik patvirtina, kad šeima yra tik tada, kai ji dokumentuota. O jei ne, tai kada gi, sakykit, šeima reikėtų „susimestus skudurus“ laikyti: ar tada, kai nusprendžiau pirmą naktį su žmogum kartu praleisti, ar kai dantų šepetuką su savim atsinešiau? Kas atsakys man?
Ir kodėl gi, sakykit, taip reikia tradicinei šeimai priešintis? Ko bijot? Atsakomybės? Prarasti kažkokią mistinę laisvę? O gal, jei taip baisu laisvę prarasti, jos net niekada ir neturėjot? Juk laisvė – ne išorinė sąvoka, tai mūsų vidinė būklė. Tik vidinės laisvės stokojantis žmogus ją prie išorinių sąlygų priskiria.
Ir vis dėlto yra viena sąlyga, kuri, mano akimis žiūrint, tradicinės šeimos sąvoką keičia ar labiau nei bet koks spaudas arba parašas ją sutvirtina: tai – kraujo ryšys. Ir tą kraujo ryšį sukuria ne kas kitas, bet vaikas, toje poroje gimęs. Ir joks parašas ar spaudas čia nieko nebepakeis: kūdikio gyslomis tekantis kraujas yra bendras tėvo ir motinos kraujas, sukuriantis amžiną ir jau niekada nebepasikeisiantį ryšį. Ryšį, kurio nebenutrauks joks durų trankymas ir jokie konfliktai. O jei bent vienas iš tokios šeimos ir pabandys nutraukti tą ryšį, jis nepajėgs nutraukti likusiojo šeimos nario ryšio su vaiku. Ir jokia valstybinė institucija nepajėgs pakilti virš tokio ryšio ir nebus pajėgi įrodyti, kad viena vaiką auginanti motina ar su kūdikiu likęs vienišas tėvas nėra šeima. Nes juos sujungė ne žmogus ir ne kažkokia antžmogiška jėga – juos sujungė bendras kraujas…

Įkirta
Yra viena sąlyga, kuri tradicinės šeimos sąvoką keičia ar labiau nei bet koks spaudas arba parašas ją sutvirtina: tai – kraujo ryšys.

Europiečiams abejonių nebekyla: jei nori turėti šeimą ir vaikų, tuoktis nebūtina. Kai kuriose šalyse ne santuokoje gimsta jau netgi daugiau kūdikių nei susituokusiems. Nors Lietuvoje politikai ir teisininkai nesutaria, ką turime laikyti šeima, vakariečiams pavymui žengia ir lietuviai.

Pernai Švedijoje 54,1 proc. visų kūdikių gimė nesusituokusiems tėvams. Šioje šalyje daugiau kūdikių ne santuokoje pirmą kartą gimė jau 1992 m. Tai reiškia, kad jau užaugo nauja švedų, nuo kūdikystės matančių netradicinį šeimos modelį, karta, ir ji dar labiau linkusi pirmenybę teikti partnerystei, o ne santuokai.
„Aš dar pagalvoju, kad kai dukrytė paaugs, mes su jos tėvu galėtume susituokti – mane laiko senamadiška, bet man gražu vadinti vienas kitą vyru ir žmona. Santuoka tikrai nėra garantas, kad liksime kartu, bet kodėl gi ne? – pasakoja Stokholme gyvenanti 36-erių Johanna Kjelson, su draugu Benu auginanti pusantrų metukų dukrelę. Pora kartu jau devynerius metus. – Tuo tarpu jaunimas, dabartiniai dvidešimtmečiai, santuoką vertina jau daug mažiau. Jiems tai atrodo visiškai nebūtinas santykių atributas.“
Tarp Europos Sąjungos šalių, kuriose, naujausiais duomenimis, ne santuokoje gimę kūdikiai jau lenkia gimusius susituokusioms poroms, taip pat patenka Slovėnija ir netgi Estija, nedaug atsilieka Danija ir Nyderlandai, o daugelyje kitų šalių, kaip skelbia Eurostatas, ne santuokoje gimsta trečdalis ir daugiau visų naujagimių.

Santuokos svarba toliau mažėja

Iš tiesų europiečių šeimos sampratoje per paskutinius kelis dešimtmečius įvyko lemiamas lūžis. Sugrįžę į praėjusio amžiaus aštuntąjį dešimtmetį pamatytume, kad tipinė europiečių šeima buvo susituokusi ir auginanti du tris ir daugiau vaikų. Pavyzdžiui, Nyderlanduose ne santuokoje 1975-aisiais gimė vos 2 proc. visų kūdikių. Tuo tarpu iš visų pernai šioje šalyje gimusių vaikų net 44 proc. paaugę sužinos, kad jų gimdytojai tapo tėvais nebūdami vyras ir žmona.
XXI amžiuje viskas pasikeitę iš esmės: santuoka neišnyko, poros ir toliau tuokiasi, bet jau gerokai rečiau nei anksčiau, o pagal modelį pirma kūdikis ir tik po to santuoka (nors nebūtinai) gyvena jau maždaug kas trečia europiečių pora.
Lietuva šiuo klausimu – ne išimtis. Pernai Lietuvoje maždaug trys iš dešimties kūdikių gimė ne santuokoje. Prieš trisdešimt metų gimusieji nesusituokusiems tėvams sudarė tik mažiau nei 7 proc. visų gimusiųjų.
Mat sovietmečiu buvo sukurta daugybė kliūčių, kad niekam nekiltų nė minties gyventi nesusituokus, ką jau kalbėti apie vaikus. Ir ši sistema kuo puikiausiai veikė.
Žinia, nesusituokus sovietmečiu nebuvo įmanoma turėti ne tik bendro turto (skirtingai nei dabar, kai net būsto paskolos išduodamos nesusituokusiems), bet net ir apsistoti viename viešbučio kambaryje per atostogas: priešingu atveju grėsė rimti nemalonumai. Be to, nesusituokusieji turėdavo mokėti vadinamąjį viengungio mokestį. Santuokų buvo daugiau ir todėl, kad sovietmečiu buvo kur kas paprasčiau išsituokti – nesant vaikų ir pretenzijų dėl turto dalybų, santuoką nutraukdavo civilinės metrikacijos įstaiga. Dabar skyrybos kur kas sudėtingesnės ir be teismo įsikišimo jau nėra įmanomos.
Taigi išsituokti tapo sunkiau, bet nebeliko daugybės kliūčių gyventi kartu nesusituokus. Tai viena priežasčių, kodėl ir Lietuvoje padaugėjo nesituokiančių arba santuoką vėlesniam laikui atidedančių porų. Lietuvos politikams beliko tik tai pripažinti ir galų gale apsispręsti, ar tokias poras taip pat laikyti šeima.
Tuo tarpu Kaune gyvenantis 34-erių verslininkas Antanas Pakula sako, kad jam su gyvenimo drauge Vilma net nekyla klausimų, ar jie – šeima. Pora kartu jau apie dešimt metų, augina dvejų metukų dukrelę Goją. „Kūdikį planavome, o tai, kad nesame susituokę, mums mažiausiai rūpėjo. Daugybė porų anksčiau tuokdavosi iš inercijos, bet šiandien tradicijų šantažas jau nebėra toks stiprus. Tuo labiau kad dabar jau aiškiai matome: priimtas santuokos sakramentas nepadeda išsaugoti šeimos. Apie tai liudija gausios skyrybos“, – požiūrį dėsto A.Pakula.
Vyras mano, kad Lietuvoje, kaip ir Vakaruose, ne santuokoje gimusių vaikų toliau daugės. A.Pakula prognozuoja, kad vedybų itin sumažės, kai Lietuvoje pasikeis politikų karta ir pagaliau bus realiai įteisinta partnerystė kaip alternatyva santuokai.
Kita vertus, A.Pakula sako nesantis prieš santuoką. Pora norėtų ateityje susituokti, bet, kaip sako, tik tam, kad pasidarytų sau šventę. „Nesu tikras, kad santuoka tikrai reikalinga ir ką nors gyvenime keičia, bet tai kaip Kalėdos – gali jas švęsti, nors gali ir nešvęsti, – svarsto A.Pakula. – Mes nutarėme, kad švęsime. Norime susituokti kur nors Indonezijoje ir pakeliauti aplink pasaulį. Santuoka neturi būti prievolė artimiesiems, tai – tik mūsų šventė, ir matome, kad tai suvokia vis daugiau porų.“

Mažiau vaikų, daugiau keturkojų augintinių

Demografai ir sociologai savo ruožtu pastebi, kad atsiranda vis naujų šeimos formų. Pavyzdžiui, Europos senbuvėse daugėja porų, kurios kartu praleidžia didžiąją dalį laiko, bet neveda bendro ūkio ir gyvena atskirai. Kaip sako Vilniaus universiteto docentė sociologė Giedrė Purvaneckienė, tokių porų daug tarp vyresnio amžiaus žmonių – jie nenori tuoktis ar kitaip įteisinti savo santykių, kad jų vaikai iš ankstesnių ryšių būtų ramūs dėl tėvų užgyvento turto (kad nereikės jo dalytis su svetimais žmonėmis), bet tokie santykiai plinta ir tarp jaunesnių įsipareigoti neskubančių porų. Ypač – tarp vadinamųjų tarptautinių porų, kai partneriai gyvena skirtingose šalyse.
„Šiaurės Europos šalyse tai labai populiaru: vienas gyvena Švedijoje, kitas – Danijoje, o susitinka tik savaitgaliais, nes nė vienas nenori keisti savo gyvenamosios vietos, darbo, palikti draugų ir artimųjų“, – pasakoja G.Purvaneckienė.
Pasak docentės, Europoje sparčiai plinta ir kitokie nauji šeimos dariniai, pavyzdžiui, bevaikės šeimos. Pasak pašnekovės, Ispanijoje ir Italijoje pastaruoju metu labai padaugėjo sąmoningai neturėti vaikų apsisprendusių šeimų. Dažniausiai šiam žingsniui pastūmėja noras siekti karjeros, bet pamažu atsiranda ir tokių porų, kurios kaip pagrindinį motyvą nesusilaukti palikuonių įvardija ekologinių katastrofų ir karų baimę: tiksliau, baimę, kad jų vaikams gali tekti šio pasaulio negerumus patirti.
Tačiau tai jau kraštutinumai. Europiečiai gal ir nebedega dideliu noru tuoktis, bet moterys vaikus dar tebegimdo, tiesa, statistinė europietė per savo vaisingą gyvenimą šiandien susilauks jau tik maždaug 1–1,5 vaiko, o ne dviejų, trijų ir daugiau, kaip prieš kelis dešimtmečius. Tai viena priežasčių, kodėl, tarkime, Austrijos sostinės Vienos gyventojai, kalbėdami apie savo demografinę padėtį, pusiau rimtai, pusiau juokais kalba, kad šiandien jų gatvėse dažniau pamatysi porą su šuniuku nei su kūdikiu vežimėlyje. Tai nėra visai laužta iš piršto: vaikų austrų šeimose yra gerokai mažiau nei keturkojų augintinių.
Panašios tendencijos ir Lietuvoje. Statistika rodo, kad penkerius metus didėjęs gimstamumas Lietuvoje nuo praėjusių metų vėl ėmė mažėti: 2010 m. gimė 35,9 tūkst. kūdikių, arba 734 mažiau nei 2009-aisiais. Suminis gimstamumo rodiklis (t.y. vidutinis gyvų gimusių vaikų, kuriuos moteris pagimdytų per vaisingą savo gyvenimo laikotarpį, skaičius) 2009 m. buvo 1,55, ogyventojų reprodukcijai užtikrinti šis rodiklis turėtų būti ne mažesnis nei 2,1.
Keičiasi ne tik šeimos veidas, bet ir patys porų santykiai sparčiai transformuojasi. Ištuokoms (ar skyryboms tarp nesusituokusiųjų) tapus norma, Vakaruose pastebimas santykių tarp buvusių partnerių atšilimas: tai yra prie Kalėdų stalo Danijoje neretai susėda buvę sutuoktiniai su savo naujomis antrosiomis pusėmis ir jųdviejų bendrais bei iš naujų santykių gimusiais vaikais, ir anaiptol nepasakysi, kad jie jaučia kokias nors nuoskaudas. Taigi kinta požiūris ne tik į santuoką, bet ir skyrybas. Šeimų, kuriose auga kelių skirtingų tėvų vaikai, pastarąjį dvidešimtmetį itin padaugėjo ir Lietuvoje (pavyzdžiui, pernai po ištuokos su vienu iš tėvų, dažniausiai su motina, liko apie 8 tūkst. vaikų).
O pabaigai siūlome pamėginti įsivaizduoti, kaip ateities kartoms seksis sudarinėti savo šeimų geneologinius medžius. Ko gero, šis užsiėmimas bus iš anksto pasmerktas.

Vilniaus universiteto doc. G.Purvaneckienė: „Europoje sparčiai plinta įvairiausi nauji šeimos dariniai.“

Gimusieji ne santuokoje kai kur jau lenkia gimusius susituokusioms poroms
(ne santuokoje gimę kūdikiai, proc. nuo visų gimusiųjų)

1975/2010 m.
Danija    Vokietija    Estija    Airija    Ispanija    Latvija    Lietuva
21,7/47,3    8,4/33,2    n.d./59,1    3,7/33,8    2/32,4    11,7/44,1    6,1/28,7
Liuksemburgas    Nyderlandai    Slovėnija    Švedija
4,2/33,9    2,1/44,3    9,8/55,7    32,8/54,1

Šaltinis: Eurostatas

Lietuvių kūdikių, gimusių tėvams nesusituokus, daugėja
(proc. nuo visų gimusiųjų)

1955    1989    2000    2006    2010
9,7    6,7    22,6    29,6    28,7

Lietuvių santuokos (susituokusieji pirmą kartą)

Vyrai
1970    1980    1990    2000    2010
25357    25737    28584    13248    14713

Moterys
1970    1980    1990    2000    2010
26187    25980    29097    13478    14967

Ištuokų skaičius tūkstančiui gyventojų prieš penkiasdešimt metų ir dabar

1960    1970    1980    1990    2000    2010
0,8    2,2    3,2    3,4    3,1    3

Šaltinis: Statistikos departamentas

Konstituciniam Teismui paskelbus, kad šeima Lietuvoje gali būti ne tik vyro ir moters teisėtai, laisva valia, prieš Dievą ar įstatymą sudaryta santuoka, bet ir kitokios, emociniu ryšiu pagrįstos, dviejų (o gal ir daugiau?) asmenų bendrabūvio formos, viešoji erdvė tiesiog sprogo.
Nelabai ir pamenu, kada dar ir kokiu vertybiniu klausimu Lietuvoje būtų virusi tokia karšta, bekompromisė ir į asmeniškumus nusivažiuojanti diskusija, kaip dėl santuokos, kaip esminio ir neatsiejamo šeimos pagrindo. Nebent prieš pusantro dešimtmečio, kai siekiant Lietuvos integracijos į Europą buvo sprendžiama dėl mirties bausmės panaikinimo. Tuomet, kaip ir dabar, klausimo: „O ką tu manai?“ buvo galima sulaukti pačioje netikėčiausioje vietoje netgi iš menkai pažįstamų žmonių. Dabar yra ir internetas su socialiniais tinklais, tad matant, kas jame vyksta, galima teigti, kad požiūrio į santuoką ir šeimą klausimas nepaliko abejingų didžiulės dalies Lietuvos piliečių.
Tai yra gerai, nes rodo, kad kalbos apie Lietuvos žmonių abejingumą pamatinėms moralinėms ir gyvenimiškosioms vertybėms gerokai perdėtos. Mat diskusija apie santuoką ir šeimą – tai ne tiek diskusija apie Konstitucinį Teismą ar teisinius jo sprendimo argumentus. Tai daug platesnė, kur kas gilesnius visuomenės ir valstybės pagrindus, nei įrašas apie santuoką Konstitucijoje, Bažnyčios metrikoje ar piliečio pase, apimanti diskusija.
Kalba apie santuoką ir šeimą – tai kalba apie ne tik Lietuvos, bet ir visos Europos bei ją sukūrusios krikščioniškosios civilizacijos dabartį ir ateitį (taip, santuoką, kaip būtiną sąlygą šeimai gimti, teigia ne tik krikščionybė, bet ir kitos pagrindinės pasaulio religijos bei jų pagrindu susikūrusios civilizacijos, bet dabar kalbame apie mums artimus dalykus).
Siekiant vaizdžiau paaiškinti diskusijos esmę, galima pasitelkti tokį palyginimą – toji tradicinė, krikščioniška, santuoka paremta šeima, kaip ją suprato ir kaip ją į Konstituciją 1992-ųjų vasarą įrašė ir valstybės bei visuomenės pagrindu įvardijo Konstitucijos autoriai, – tai tarsi mūro siena, kurios plytos (šeimos) sutvirtintos jungiamuoju skiediniu (santuoka). Istorija liudija, kad tokie mūrai stovi tūkstantmečius, be didelio vargo atlaikydami įvairiausias gamtines ar žmogiškosios kilmės negandas.
Ta modernioji, šiuo metu Europos Sąjungoje vyraujančia liberaliąja pasaulietine ideologija paremta šeimos, kaip emocinės dviejų individų jungties, samprata, kurią įdiegė Konstitucinio Teismo išaiškinimas, – tai tarsi ta pati mūro siena, tik sukrauta iš palaidų plytų, be jungiamojo skiedinio. Kol viskas gerai, toks mūras gali gana ilgai stovėti, bet pakanka smarkesnio išorinio poveikio, ir jis subyra it kortų namelis. Tokia šeimos samprata paremta visuomenė ir valstybė kurį laiką gali gyvuoti ir vystytis, bet savo pagrindu būdama palaida ir nevisavertė, anksčiau ar vėliau pateks į gilią krizę, iš kurios jei ir išsikapanos, tai tik atsigręždama į tas pačias pamatines krikščioniškas vertybes, kurias taip neapdairiai buvo paneigusi.
Negalima pamiršti, kad dabartinės, liberaliosios europinės šeimos sampratos ištakos – tai XIX amžiaus revoliucionieriai marksistai bei kitokie socialistai, siekę sugriauti tuometes Europos valstybes ir tradicines visuomenes. Po dviejų pagreit pasaulinių karų nukraujavusi, priblokšta, sutrikusi, nuo Pirėnų kalnų iki Narvos upės svetimų kariuomenių užimta Europa patikėjo, kad taikos ir gerovės laidas bus socializmas ir pacifizmas su visomis iš to išplaukiančiomis visuomenės pertvarkomis. Įskaitant Bažnyčios, kaip neginčijamo moralinio autoriteto, ir teisėtos santuokos, kaip būtinos sąlygos šeimai sukurti, visuomeninio vaidmens sumenkinimą.
Amerikos durtuvų nuo Sovietijos tankų ordų saugiai atitverta Europa po karo atsipalaidavo ir, atkūrusi ūkinę gerovę, ėmė gyventi savo malonumui: viskas leistina, kas tik neuždrausta žmogiškųjų įstatymų, o moralinių varžtų nebėra jokių, nes jokio moralinio autoriteto irgi nebėra – Bažnyčia, tūkstantmetį buvusi Europos gėrio ir blogio arbitru, virto tiesiog viena iš visuomenės ginčo dėl priimtinų vertybių (pakeitusių krikščioniškąsias dorybes) pusių.
Pasekmių netrukta sulaukti. Praėjo vos penki gero gyvenimo dešimtmečiai, ir Europą jau kamuoja didžiausia demografinė krizė nuo XVII amžiaus laikų. Dar ketvirtajame XX amžiaus dešimtmetyje pasaulines politines, ekonomines, pasaulėžiūrines, karines madas diktavusi Europa šiandien virtusi sočių, tingių, bevalių pacifistų visuomene, nedrįstančia skirti gėrio nuo blogio, nes tuomet reikėtų kovoti, gėrį ginant, o blogį – naikinant. Ir liberalioji, Konstitucinio Teismo išaiškinimo įdiegta šeimos samprata – tai šios, istorinio išbandymo neišlaikiusios, pokarinės Europos socialistinės minties produktas.
Šiandien tik aklas gali nematyti, kad Europa gręžiasi į savo senąsias, pamatines, jos suklestėjimą ir dominavimą pasaulyje lėmusias tradicijas. Visos kelis šimtus metų kartojamos kalbos apie „Europos žlugimą“ nė karto nepasitvirtino, nepasitvirtins ir dabar. Taip, tokia didžiulė ir nerangi struktūra, kaip Europa, ypač jos teisinės sampratos, nepasikeis nei per metus, nei, galimas daiktas, per dešimtmetį. Tačiau posūkio kryptis aiški jau dabar, tad Lietuva ateityje neišvengiamai turės grįžti ir dar kartą persvarstyti, kas yra santuoka ir kas yra šeima.

BFL

Vis tolyn nuo žagrės tolstanti lietuvių tauta praranda vieną labai mielą atgyveną: vaikystės vasaras kaime pas senelius. Vietoj jų – įkaitęs miesto asfaltas ir į kompiuterius nosį sukišę mokiniai, kurių ilgus atostogų mėnesius paįvairina nebent brangios stovyklos ir pačių tėvų atostogų planai.

Prasidėjusios vasaros atostogos – didelis galvos skausmas daugeliui mieste gyvenančių tėvų. Ne vienas jų su nostalgija prisimena savo pačių vaikystės vasaras: mažiausiai du mėnesius pas vienus ir kitus senelius kaime, kur paskubomis nudirbamus ūkio darbus (pagalba šienaujant, ravint daržus, skinant serbentus) keisdavo nesibaigiančios maudynės vietiniame tvenkinyje, o pamiškės pridygdavo partizanų bunkerių arba piratų slėptuvių, kurias vieni nuo kitų gynė persimaišiusios kaimietukų ir vasaroti suvažiavusių miestiečių gaujos.

Dabar tuometiniai seneliai jau virtę proseneliais (tie, kurie dar sulaukė šių dienų) ir, jei dar nėra atvažiavę pasitikti saulėlydžio į patogius savo vaikų namus miestuose, nebėra pajėgūs suganyti proanūkių būrio. Dabartiniai seneliai – dauguma jau patys miestiečiai, nemaža dalis vis dar dirbantys, o ir tie, kurie jau pensininkai, savo anūkams tegali pasiūlyti prieglobstį tokiame pat daugiabutyje ar, geriausiu atveju, atokvėpį sodų bendrijoje. Neįdomu, suraukia nosį dauguma moksleivių ir vėl įkiša nosį į kompiuterį, kurį išjungia tik išsiųsti į brangias, ne kiekvienai šeimai įperkamas vasaros stovyklas.

Atostogos – visos šeimos rūpestis

Vilniuje augantys broliai Andrius (12 m.) ir Nojus Anskis (7 m.) džiaugiasi pagaliau sulaukę vasaros atostogų ir šalin nustūmę per mokslo metus įkyrėjusius vadovėlius. Tačiau berniukų vasara kelia galvos skausmą jų mamai Linai: ir vėl trijų mėnesių atostogos, ir vėl rūpestis, kaip organizuoti vaikų poilsį. “Pavydžiu savo tėvams – jiems tokių bėdų nekildavo: prasidėjo vasara, ir mudvi su seserimi jau kaime pas senelius. Ir ten – kone visą vasarą, išskyrus trumpas pertraukas pionierių stovyklose ir atostogas pajūryje su tėvais”, – prisimena moteris.

Panašiais prisiminimais galėtų pasidalyti daugelis dabartinių moksleivių tėvų: jų vaikystės vasaros bėgdavo kaime, kuris dabar jau nebepažįstamas jų vaikams. Dauguma senelių iškeliavę anapilin, sodybos arba parduotos, arba virtusios vien vasaros poilsio rezidencijomis, į kurias net ir dabartiniai seneliai užsuka tik tada, kai turi laisvo nuo darbų laiko.

Taip susiklostė ir Linai: jos senelių kaimo nebėra, o tėvai patys dar dirba. Tiesa, jie turi šeimos poilsiavietę sodų bendrijoje netoli Vilniaus – ten berniukai praleis vieną šios vasaros savaitę. Dar savaitė poilsio gamtoje jų lauks pas kitus senelius, tėčio tėvus. “Ir viskas – daugiau poilsio gamtoje šią vasarą vaikams vargu ar galėsiu pasiūlyti”, – apgailestauja moteris. Ji pati neseniai pradėjo dirbti naujoje darbovietėje, tad šią vasarą atostogų neturės, panašiai aplinkybės susiklostė ir berniukų tėčiui.

Panašų galvosūkį – kaip savo vaikui suorganizuoti kuo daugiau poilsio gamtoje – šiuo metu sprendžia ir vienuolikmetės vilnietės Elzės mama Laura. Vieno iš jos pačios vaikystės kaimų jau seniai nebėra, o antrajame tebegyvena 86-erių metų močiutė, pas kurią visada smagu apsilankyti, tačiau ji savo proanūkių be jų tėvų jau nebesugebėtų prižiūrėti.

Todėl Elzės poilsis gamtoje sutaps su jos tėvų atostogomis: liepą mergaitė dvi savaites ilsėsis pajūryje su tėčiu, vidurvasarį – su močiute, o vasaros pabaigoje – su mama. Dar – savaitgaliai ir maudynės ežere šalia šeimos vasarnamio Molėtuose, tačiau ten per savaitę, kol tėvai dirba, vienos moksleivės juk nepaliksi.

Du berniukus auginanti Lina su džiaugsmu prisimena praėjusią vasarą, kai jai pavyko vaikus išsiųsti į ne vieną stovyklą gamtoje. Vyresnėlis Andrius grįžo labai laimingas iš stovyklos Balsiuose Akmenės rajone. Jis, pasak mamos, iki šiol pasakoja apie naktinius žygius, nesibaigiančias maudynes Virvytės upėje, įvairias rungtis ir konkursus. Vėliau abu broliai poilsiavo socialiai remtinų šeimų vaikams skirtoje stovykloje Šventojoje, dar savaitę stovykloje Nemenčinės miškuose abiem savo vaikams mama gavo kaip atlygį iš buvusios darbovietės. “Buvo labai gerai ir man, ir vaikams. Deja, šią vasarą neturiu galimybių sumokėti už turiningą abiejų vaikų poilsį gamtoje”, – apgailestauja mama.

Elzė šią vasarą, kaip ir praėjusią, važiuos į dvi jai labai patikusias stovyklas: Kristinos Piekautaitės šokių studijos “Šoksiukų” stovyklą poilsinėje gražiame gamtos prieglobstyje netoli Vilniaus bei Vilniaus krašto skautų organizuojamą stovyklą “Skautai – neskautams” palapinėse Pabradės rajono miškuose. “Elzei labai patiko abi stovyklos – kaip ir visos mergaitės, ji mėgta šokti, tad šokių stovykla mūsų tvarkaraštyje yra jau ketvirti metai. O pernai iš skautų stovyklos ji grįžo pakerėta laužų, žygių, varžybų ir naujų draugų, nors aš ją ten išleisdama, tiesą sakant, dvejojau, ar savaitė palapinėje, lauko tualetas ir košė iš bendro katilo nebus pernelyg didelis išbandymas mano lepūnėlei”, – dabar jau juokiasi Elzės mama Laura.

Vaikai nori į gamtą

Agentūros “Zigzag Travel” rinkodaros vadovė Daiva Bartusevičiūtė taip pat sako, jog labiausiai tėvai, o ne vaikai jaudinasi, kad stovykla laukinėmis sąlygomis gamtoje gali būti pernelyg didelis išbandymas, tačiau vaikai iš tokių stovyklų paprastai grįžta laimingi ir kitąmet vėl nori į jas važiuoti. “Kai kalba tėvai – jie pabrėžia patogias gyvenimo sąlygas, gerą maistą. O vaikai gerą stovyklą apibūdina kaip tokią, kurioje linksma, yra daug veiklos, sukurta draugiška atmosfera”, – skirtumą pastebi kelialapius į vaikų ir jaunimo vasaros stovyklas pardavinėjančios agentūros atstovė.

Pasak jos, stovyklos, siūlančios poilsį gamtoje, labai populiarios, ypač tos, kurios pasiūlo kažkokią konkrečia stovyklavimo temą: išgyvenimas robinzoniškomis sąlygomis, indėnų papročiai. Pastaraisiais metais ypač populiarėja ir sukarintos vasaros stovyklos gamtoje. “Matyt, ir vaikams, ir tėvams į naudą, kai vaikai stovykloje išmoksta tvarkos ir disciplinos”, – svarsto D.Bartusevičiūtė.

“Gamtoje kiekvienas, nepaisant amžiaus, yra truputį kitoks – paprastesnis ir atviresnis”, – tvirtina Lietuvos skautijos Ryšių su visuomene skyriaus vedėja Laima Dagytė.

Visas skautų judėjimas paremtas mokymusi veikiant, ogamta čia laikoma svarbiausia tokio mokymosi aplinka. “Nuo pat skautų judėjimo įkūrimo gamtos pažinimas skautui buvo būdas išmokti bendrumo, įsisavinti bendražmogiškas vertybes”, – pasakoja atstovė.

Pats skautų įkūrėjas britų karininkas Robertas Baden-Powellis yra pasakęs, kad “tiems, kurie turi akis ir ausis, miškas tuo pačiu metu yra laboratorija, klubas ir šventykla”. Todėl ir dabar visa skautų veikla vasarą perkeliama tik į mišką – čia jaunuoliai gali save išbandyti neįprastomis sąlygomis. “Buvimas gamtoje suteikia iššūkių ir nuotykių, kurių niekaip nepatirtum ant miesto asfalto”, – įsitikinusi L.Dagytė.

"Veido" archyvas

Kas penktas 18–29 metų lietuvis turi pradelstų skolų, kurias mokėti dažniausiai padeda tėvai. Finansų ekspertai pataria, kaip elgtis, kai bėdų dėl pinigų turi jau suaugę vaikai.

Inga Marčiukaitė – 27-erių diplomuota viešojo administravimo specialistė, bet vis dar išlaikoma savo į pensiją netrukus išeisiančių tėvų. Po studijų ji kelerius metus dirbo ir nuomojosi butą Klaipėdoje, bet per krizę darbo neteko ir grįžo atgal pas tėvus. “Man buvo gėda, nes jau buvau įpratusi gyventi savarankiškai. Tačiau tėvai priėmė su džiaugsmu – esu jų vienintelė duktė. Šiuo metu intensyviai ieškau darbo ir tikiuosi, kad greitai atsistosiu ant kojų. Nesinori apsunkinti tėvų, nes jų pajamos ir taip nedidelės”, – sako I.Marčiukaitė.

Tiek Lietuvoje, tiek Vakaruose dauguma suaugusių vaikų iki trisdešimties metų dar nėra visiškai finansiškai nepriklausomi nuo savo tėvų – tyrimai rodo, kad daugeliui tenka naudotis vienokia ar kitokia finansine gimdytojų parama. Sunkmečiu į tėvų namus grįžtantys suaugę vaikai tapo itin dažnu reiškiniu.

Tai nestebina, nes jaunimo nedarbas šalyje tebėra gana didelis ir siekia 7,7 proc. Darbo biržos duomenimis, gegužės 1 d. buvo įregistruota 35,9 tūkst. jaunų bedarbių, iš jų 7,1 tūkst. – absolventai. Profesinės kvalifikacijos neturi daugiau nei kas antras jaunas bedarbis (58 proc.), beveik pusė (46 proc.) jaunų bedarbių darbinę veiklą pradeda pirmą kartą.

Be to, kreditų biuro “Creditinfo” duomenimis, apie 20 proc. visų pradelstų skolų portfelio sudaro 18–29 metų gyventojų skolos. Šiuo metu gyventojų pradelstos skolos siekia iš viso 2,51 mlrd. Lt. Pasak asmeninės kredito istorijos sistemos “Manocreditinfo.lt” projekto vadovo Mariaus Zaikausko, 75 proc. visų pradelstų skolų tenka finansų sektoriaus įmonėms, o dar apie 20 proc. siekia skolos už telekomunikacijų paslaugas.

Mūsų pašnekovė I.Marčiukaitė į tėvų namus prieš gerą pusmetį grįžo nuleista galva, nors neturėjo nei paskolų, kurių nebeišgalėtų mokėti, nei kitokių finansinių įsipareigojimų, o juk dažnas į tėvų namus pasibeldžia jau turėdamas tokį “bagažą”. Apsidairę pamatytume daugybę atvejų, kai senstelėję tėvai priglaudžia ne tik sūnų, bet ir marčią su vaikais, nes šie nebepajėgia sukrapštyti būsto paskolos; arba moka už suaugusių vaikų šeimas paskolų įmokas, kad tik jie neprarastų skolinto būsto. Daugybė tėvų savo atžalas nuolat remia pinigais, kuriuos ilgai atidėliojo senatvei, nes ekonominė krizė parodė, kad vaikai nemoka tvarkytis su pinigais.

Ar mokėti už vaikus paskolas

Žinoma, vaikams padėti reikia, net jei jie seniai suaugę ir jau turėtų būti savarankiški, bet kaip tą padaryti, kad geranoriška pagalba nevirstų meškos paslauga? Finansų ekspertai pataria nepersistengti, nes tėvų parama greit pradedama piktnaudžiauti.

Štai gana dažna situacija: po studijų universitete sūnus ar dukra grįžta į tėvų namus, nes neturi darbo patirties ir nesugeba įsidarbinti, arba grįžta todėl, kad darbą prarado, kaip atsitiko mūsų pašnekovei I.Marčiukaitei. Ką daryti?

“Veido” kalbinti finansų patarėjai vieningai sutaria, kad priimti finansinių bėdų turinčius suaugusius vaikus namo yra nebrangi išeitis finansiniam stabilumui vėl įgyti. Tačiau kad ir koks didelis būtų noras padėti, patariama iš karto nustatyti tam tikras sąlygas: tarkime, sutarti, kad pirmus tris mėnesius sūnus ar dukra tėvų būste galės gyventi nemokamai ir tuo tarpu ieškotis darbo, o po to jau privalės prisidėti tam tikra suma prie šeimos ūkio. Na, o jei tokios galimybės dar neturės – galės “atsiskaityti” atlikdamas kokius nors darbus, pavyzdžiui, kaip sako “Swedbank” Asmeninių finansų instituto vadovė Odeta Bložienė, tvarkant namus, nupjaunant žolę sode ir pan. Kitaip tariant, pagalba vaikams bus efektyvi tik tuomet, jei nebus visiškai nemokama.

“Tėvai visiškai neturėtų gėdytis pasakyti atžalai, kad tavo išlaikymas, komunalinės paslaugos kainuoja tiek ir tiek, mes dabar tau tam tikra prasme skoliname, bet vėliau turėsi tuos pinigus grąžinti”, – sako bendrovės “Vilniaus finansiniai patarėjai” direktorė Rasa Mažrimienė.

Finansinio savarankiškumo mokyklos vadovas Žilvinas Jančoras papildo, kad padėti vaikams atsistoti ant kojų yra tėvų pareiga, bet pagalba bus veiksminga tik tuomet, jeigu ją gaunantieji dės pastangas susitvarkyti gyvenimą – išsikels tam tikrus tikslus ir jų sieks. “Jei to nėra, jei pradedama piktnaudžiauti tėvų išlaikymu, reikėtų susirūpinti ir pagalvoti, kaip sukurti tam tikrą diskomfortą – pavyzdžiui, duoti mažiau pinigų, nei vaikas prašo, arba visai nebeduoti, nes tai yra pagrindinis į priekį varantis variklis”, – teigia Ž.Jančoras.

Kita pastaruoju metu vis dažniau pasitaikanti situacija – vaikai nebeišgali mokėti būsto ar kitokių savo paskolų ir prašo laikinos tėvų pagalbos. Padėti patariama ir tokiu atveju, tačiau pinigai turi būti ne dovanojami, o skolinami – pasak Ž.Jančoro, net jeigu jūsų finansinė padėtis puiki, remti vaikus didelėmis pinigų sumomis nieko už tai nereikalaujant nėra geras dalykas. Be to, prieš tai reikėtų išsiaiškinti, ar šie sunkumai tikrai laikini, ar vis dėlto nepanašu, kad pinigų paskoloms greitu metu vėl atsiras. “Jei iš karto matyti, kad būsto paskola tapo nebepakeliama našta ir kad nebus kaip atiduoti skolų tėvams, reikėtų pagalvoti apie būsto keitimą pigesniu”, – pataria pašnekovas.

Jei suaugusi atžala turi ne vieną, o keletą smulkesnių finansinių įsipareigojimų, patariama neskubėti padengti juos visus iš karto. Tarkime, pritrūkstama lėšų studijų paskolos palūkanoms mokėti ir nebeišgalima atiduoti skolos draugui. Tokiu atveju geriau keletą mėnesių sumokėti studijų paskolos palūkanas, nes šių įsipareigojimų nevykdymas gresia rimtais nemalonumais – vėliau  kils sunkumų kreipiantis būsto paskolos ir pan., o susitvarkyti su draugo skola verčiau pasiūlyti patiems – tai taptų gera pamoka ateičiai. Taip pat patariama kiek įmanoma vengti apmokėti, pavyzdžiui, kreditinių kortelių skolas: tai skatina vaikus manyti, kad nors jie ir suaugę, vis tiek gali ir toliau jūsų sąskaita išlaidauti.

Kaip  užbėgti problemai už akių

Kaip teigia O.Bložienė, mūsų visuomenėje giliai šaknis įleidęs požiūris, kad tėvai privalo paremti ar net išlaikyti savo vaikus visą gyvenimą, net jei pastarųjų pajamos yra didesnės nei jų senstančių tėvų. Todėl tėvai, priimdami į savo namus pagyventi suaugusius vaikus, neretai vengia jų prašyti bent minimaliai prisidėti prie šeimos ūkio, nes mano, kad tai bus jų išnaudojimas. Na, o vaikai įsivaizduoja, kad tėvai turi juos ilgai išlaikyti ir visuomet besąlygiškai padėti. Tai negerai, nes nėra ugdomas finansinis savarankiškumas, gebėjimas taupyti ir išsiversti su tiek pinigų, kiek turi, užuot skolinusis. Tuo labiau kad iš tėvų atimama galimybė gyventi geriau.

“Neseniai susidūriau su keliais gyvais pavyzdžiais. Viena mama pasakojo, kad jos sūnus, netekęs darbo, sugrįžo į namus. Ji visą laiką rūpinasi ir šaldytuvo turiniu, ir visas sąskaitas apmoka, o kai paprašė sūnaus šiek tiek prisidėti prie šeimos ūkio išlaikymo, buvo nesuprasta. Vaikinas paprasčiausiai nemano, kad tai būtų normalus atsakomybės pasidalijimas. Mūsų šalyje daugelis tėvų verčiau sutiks nusivilkti paskutinius marškinius, nei atsakys pagalbą savo vaikams”, – tvirtino O.Bložienė.

Kaip tokių dalykų išvengti? Imtis prevencijos, t.y. daryti tai, kas Lietuvoje dar labai nepopuliaru: nuo mažens kalbėti su vaikais apie pinigus, kartu planuoti šeimos biudžetą bei spręsti kylančias finansines problemas.

“Nušalinti vaikus nuo šitų dalykų žalinga, – tvirtino R.Mažrimienė. – Vaikai turi žinoti pinigų vertę ir suprasti, kad šeimos ūkis yra visų bendras reikalas. Tai reiškia, kad sulaukęs savo pirmųjų pajamų jis jau turi prisidėti prie jo išlaikymo savo dalimi.” Ž.Jančoras priduria, kad kur kas pigiau ir naudingiau yra leisti suklysti ir prarasti kokį tūkstantį litų savo paaugliui sūnui, nei nieko nedarant vėliau stebėti, kaip jis patiria kelių šimtų tūkstančių litų nuostolį, sulaukęs trisdešimties. Per krizę išryškėjusios gyventojų finansinės klaidos kuo aiškiausiai parodė, kad ši sritis – finansinio savarankiškumo skatinimas, pajamų ir išlaidų planavimas – lietuvių šeimose visiškai nustumta į šalį.

Simbolines studijų paskolų palūkanas vėluoja mokėti kas dešimtas studentas

“DnB NORD” banko duomenimis, vidutinė valstybės remiamų studijų paskolų suma siekia 5,5 tūkst. Lt, o kas mėnesį mokamos palūkanos sudaro apie 17 Lt (pačią paskolą, kaip žinoma, galima grąžinti per 15 metų). Dauguma studentų palūkanas moka laiku, bet maždaug dešimtadalis vėluoja tai daryti, ypač – vasarą. Nors palūkanų dydis ir simbolinis, bankai pasigenda studentų supratimo, kad tai lygiai tokie pat kreditoriniai įsipareigojimai, kaip ir visi kiti, tuo labiau kad jų nevykdymas palieka juodą dėmę skolinimosi istorijoje – ateityje gali kilti sunkumų kreipiantis dėl kitų paskolų.

Valstybinio studijų fondo duomenimis, 2010–2011 m. valstybės remiama paskola studijoms ar gyvenimo išlaidoms suteikta daugiau nei šešiems tūkstančiams studentų. Bendra garantuojama šių paskolų suma siekė per 30 mln. Lt.

Scanpix

Popiežius Benediktas XVI sekmadienį pasmerkė šeimos gyvenimo “irimą” Europoje ir paragino poras duoti santuokos įžadus bei susilaukti vaikų, o ne vien gyventi kartu.

Pontifikas pabrėžė, kad “sekuliarizuotas mentalitetas” kelia pavojų šeimai ir kad bendras gyvenimas negali pakeisti santuokos.

“Mes raginame priešintis tokiam mentalitetui!” – paskelbė 84 metų Katalikų Bažnyčios vadovas, aukodamas mišias po atviru dangumi Zagrebo hipodrome, kuriame susirinko nuo 300 iki 400 tūkstančių tikinčiųjų.

Pontifikas dar kartą išsakė Katalikų Bažnyčios poziciją dėl abortų ir tradicinės šeimos vertybių per dviejų dienų vizito Kroatijoje programos svarbiausią dalį, minint šios šalies Bažnyčios inicijuotą nacionalinę Šeimos dieną.

Dešimtys tūkstančių žmonių, mojuojančių plastikinėmis Kroatijos ir Vatikano vėliavėlėmis, nuo paryčių rinkosi į hipodromą, pažliugusį dėl naktį prapliupusios liūties su perkūnija.

“Mielos šeimos, būkite narsios! Nepasiduokite sekuliarizuotai mąstysenai, kuri siūlo bendrą gyvenimą kaip pasiruošimą santuokai ar netgi jos pakaitalą!” – ragino popiežius.

“Deja, esame priversti pripažinti plintančią sekuliarizaciją, kuri veda prie Dievo išstūmimo iš gyvenimo ir skatina šeimų irimą Europoje”, – konstatavo jis.

Šventasis Tėvas taip pat ragino priimti įstatymus, kurie “palaikytų šeimų uždavinį gimdyti vaikus ir juo lavinti”.

“Kaip sako Bažnyčia, krikščioniškos šeimos liudijimas ir įsipareigojimas jai… yra labai svarbus”, – sakė jis.

Kroatijoje beveik 90 proc. gyventojų laiko save katalikais, tačiau šioje šalyje iš dalies pripažįstamos tos pačios lyties asmenų sąjungos, taip pat leidžiami abortai iki 10-osios nėštumo savaitės.

"Veido" archyvas

Dažnoje šeimoje bandymai sustyguoti finansinį gyvenimą virsta į nuolat besisukantį tarsi užburtą nesutarimų ir ginčų ratą. Priežasčių gali būti įvairiausių: nesutarimus gali lemti ir skirtingas indėlis į šeimos biudžetą, ir tai, kad kuriai nors vienai pusei tenka daugiau atsakomybės už šeimos finansus, ir paprasčiausias nepasitenkinimas antrosios pusės finansiniais sprendimais bei veiksmais.

Kaip to išvengti? Pirmiausia vertėtų suprasti, kad ne visi vyrų bei moterų finansiniai įpročiai, žinoma, ir pareigos, yra lemiami gaunamo darbo užmokesčio (kitaip tariant, sumos, kuria viena ar kita pusė papildo šeimos biudžetą) dydžio. Yra ir kitų svertų, lemiančių tai, kas ir kaip šeimoje tvarko finansinius reikalus.

Nors moterų gaunamas vidutinis darbo užmokestis Lietuvoje vis dar mažesnis nei vyrų, pastaruoju metu skirtumas kito moterų naudai. Paskutinio praėjusių metų ketvirčio statistiniai duomenys rodo, kad Lietuvos moterys, į rankas per mėnesį gaudamos vidutiniškai 1539 Lt, uždirbo 15 proc. mažiau nei vyrai, kurių vidutinio atlyginimo dydis siekė 1772 Lt per mėnesį. Tačiau dar 2007-ųjų pabaigoje moterys uždirbo net ketvirčiu mažiau nei vyrai. Taigi pastaruosius kelerius metus skirtumas tarp vyrų ir moterų gaunamo darbo užmokesčio mažėjo. Situacija pasikeitė, nes ekonominiai sukrėtimai labiausiai palietė tas sritis, kuriose didžiąją dalį darbuotojų sudarė vyrai: statybas, transportą ir pan. Tad ne tik mažėjo vyrų atlyginimai, bet daugiau jų apskritai neteko darbo ir buvo priversti likti namie.

Galima daryti prielaidą, kad tokia situacija dar labiau pakeitė vyrų bei moterų pareigų pasidalijimą, mat pokyčių būta jau ir anksčiau. Nagrinėjant laiko panaudojimo tyrimų duomenis matyti, kad XXI amžiaus lietuviai (pastarasis toks tyrimas atliktas 2003 m.) namų ūkio ir šeimos priežiūrai skyrė kur kas mažiau laiko nei prieš dešimtmetį. Daugiau laiko kitoms veikloms ėmė skirti būtent moterys. 1990 m. namų ūkiui ir šeimai jos skirdavo po penkias valandas per parą, o prabėgus keliolikai metų pradėjo šiek tiek ilgiau miegoti ir daugiau laiko skirti laisvalaikiui, tad namų ūkiui skiriamo laiko sumažėjo daugmaž valanda. Tiesa, moterys namų ūkio ir šeimos priežiūrai vis tiek skiria vidutiniškai dviem valandomis daugiau nei vyrai, tad, tikėtina, tvirčiau laiko ir namų kampus. Atrodo, kad daugiau pareigų namie kartu reiškia ir didesnę atsakomybę už šeimos finansus.

Kaip parodė “Swedbank” Asmeninių finansų instituto užsakymu vasario mėnesį atliktas šalies gyventojų nuomonės dėl gyvenimo partnerio finansinės elgsenos sociologinis tyrimas, didesnę dalį namų ūkio biudžeto dažniau valdo moterys. Tačiau tai, be jokios abejonės, didelėje dalyje šeimų vis tiek tebėra diskusijų objektas ir tarpusavio nesupratimo priežastis.

Tyrimo metu gavę progą įvardyti pokyčius, kurių pageidautų savo antrosios pusės finansinėje elgsenoje, respondentai vyrai dažniau sakė norį, kad jų antroji pusė racionaliau apsipirktų (36 proc.), dažniau pasitartų prieš ką nors pirkdama (32 proc.). Taigi atrodo, kad vyrai jaučiasi praradę kontrolę. Tuo tarpu biudžetą valdančios moterys žino, ko reikėtų, kad jis būtų pilnesnis: vyrai turėtų pasiieškoti geriau atlyginamo darbo (taip mano 38,5 proc. respondenčių).

Natūralu, kad tokia padėtis, kai abi pusės turi skirtingų lūkesčių, gali sukelti nesutarimų. Vis dėlto priekaištų daugiausia atsiranda tuomet, kai norima pakeisti kitą. O tai nėra būtina – valdant šeimos finansus svarbesnis yra pasitikėjimo, saugumo ir susitelkimo dėl bendro tikslo jausmas. Tad svarbu nepamiršti, kad už sėkmingą finansų valdymą vienodai atsakingi abu partneriai, kurie gali vienas kitą papildyti, paaiškinti, o suklydus – padėti.

BFL

Kauno miesto savivaldybės Visuomenės sveikatos biuras, pažymėdamas gegužės 15-tąją – Tarptautinę šeimos dieną, nori atkreipti visuomenės dėmesį į šeimos svarbą ir priminti, kad šeima yra pamatinė institucija, kur efektyviausiai moko vaikus tam tikro gyvenimo būdo, puoselėja bendravimo kultūros ir tradicinių vertybių. Ta proga iki gegužės 15 d. Kauno miesto mokyklose vykdoma akcija „Mano super-šeimos receptas“. 3–8 klasių mokiniai teikia įvairiausius super šeimos receptus – išbandykite juos.

Kauno miesto savivaldybės Visuomenės sveikatos biuro psichologės teigimu, mokinių darbeliai dar kartą atskleidė, kad pats bendravimas, buvimas kartu šeimoje ir turiningas laiko praleidimas yra didžiausia vertybė mūsų vaikams. Tai buvo pagrindiniai receptų ingredientai.

Kokius super šeimos receptus pateikė Kauno miesto mokyklų vaikai? Receptai buvo patys įvairiausi: nuo skaniausių obuolių pyragų, lazanijų ir picų iki stebuklingų šeimos eliksyrų… Štai keletas jų:
• Laimingos šeimos eliksyras. Receptas:4 stiklinės meilės, puodelis pasitikėjimo, 2 šaukštai nuoširdumo, 3 šaukšteliai draugiškumo, 100 gramų vaikų juoko ir 0,5 litrai sveikatos. (Kauno Vaidoto pagrindinės mokyklos 5a klasės mokinė Gabija Svivaitytė)
• 1 kilogramas saldžių meilės miltų, 1 lašelis barnių aliejaus, 50 gramų pasiaukojimo kepimo miltelių, 50 gramų pasitikėjimo cukraus, 50 gramų nesavanaudiškumo kremo ir 50 gramų draugiškumo sviesto. Viską gerai išmaišome ir supilame į skardą, po to kepame. Kai pyragas iškeps, viską apipilame saldžiu, gardžiu meilės glaistu. (M. Mažvydo vidurinės mokyklos 4a klasės mokinė Beatričė Jocytė)
• Sausainiai „Sraigelė“: 1 pakelis marmeladinių saldainių, 1 pakelis margarino, 1 kiaušinio trinys, 1 pakelis grietinės, 2-3 stiklinės miltų. Saldainiai supjaustomi į 8 dalis, tešla minkoma įdėjus trynį, supylus grietinėlę, išlydytą margariną ir įpylus miltų. Tešlą palaikyti šaldytuve apie 2 valandas. Paskui tešla kočiojama, supjaustoma siauromis juostelėmis, apvyniojama saldainiukais. Dedame į skardą, apibarstome cinamonu. Kepame 15 orkaitėje labai karštoje orkaitėje. Skanaus. (Kauno Vydūno pagrindinės mokyklos 4a. klasės mokinė Greta Pukenytė)
• Mūsų šeimos slaptasis super receptas: 200 geros nuotaikos, žiupsnelis pipirų ir druskos, juk be pykčių jokia šeima ne šeima, 300 gramų rūpesčio, 400 gramų meilės ir begalinio džiaugsmo, 600 gramų nuotykių, 50 gramų nuostabių akimirkų, lašelis šypsenų ir didelis dubenėlis paguodos. Viską sumaišome į didelį puodą ir gauname super šeimą. (S. Daukanto vidurinės mokyklos 8d klasės mokinė Evelina Valytė).
• Super picos receptas: 1 picos padas, 1 pakelis sviesto, 2 šaukštai majonezo, 3 dešrelės, 4 sūrio gabaliukai, 5 grybai ir 10 minučių kepti orkaitėje. Skanaus. (Roko, besimokančio S. Daukanto vidurinėje mokykloje, receptas).

Tarptautinės šeimos dienos proga iš paruoštų mokinių darbų iki gegužės 15 d. Kauno miesto mokyklose eksponuojami stendai „Mano super šeimos receptas“. Gražiausių darbų paroda bus eksponuojama Kauno miesto rotušėje tradicinio Kauno miesto savivaldybės Visuomenės sveikatos biuro renginio „Lai mūsų šeima būna pavyzdys kitiems…“ metu.

BFL

Ar pasiilgote ko nors jaukaus, linksmo, įdomaus ir skirto visai šeimai? Gegužės 20 – 22 dienomis Klaipėdoje antrus metus iš eilės šurmuliuos unikali ir analogų Lietuvoje neturinti šventė – mugė „Šeimynėlė 2011“. PC „Elektromarkt“, įsikūrusiame adresu Taikos pr. 56, bei lauko prieigose klaipėdiečių ir miesto svečių šeimų laukia puiki proga pasižvalgyti į šeimoms skirtas prekes, paslaugas, gauti visą reikiamą informaciją apie tai, kas palengvintų buitį ir paįvairintų kasdienybę.

Anot renginio koordinatorės Dovilės Vertelytės, šiemet mugėje jos svečių lauks išskirtinė seminarų ir pranešimų vaikų auklėjimo ir ugdymo, šeimos santykių gerinimo temomis.

„Praėjusiais metais per tris mugės dienas buvo surengta apie keturiasdešimt seminarų – visi jie sulaukė ypatingo susidomėjimo. Šiemet seminarų gausa nenusileisime, juos ir vėl ves garsūs ir žinomi psichologai, socialiniai pedagogai. Seminarams nereikalinga išankstinė registracija, už juos papildomai mokėti nereikės. Tikimės, jog idėjų pasisemti galės ir pedagogai bei darželių auklėtojai, nes apie bendravimą su vaikais, jų ugdymą, stiprybės bei kantrybės ugdymą savyje taip pat bus kalbama“, – sako D. Vertelytė.

Mugės metu taip pat bus įrengta kino salė, kurioje visas dienas nuo ryto iki vakaro bus rodomi žinomi naujausi filmai vaikams ir visai šeimai. Filmai bus įgarsinti lietuviškai.

„Šiemet spektakliai, pramogos ir kiti renginiai karaliaus lauke ir vyks po atviru dangumi. Seminarus ir filmus kviesime žiūrėti viduje“, – naujovę komentuoja mugės koordinatorė.

Į mugę bus atvežtas ir populiarus Lietuvoje Lietuvos automobilininkų sąjungos organizuojamas socialinis projektas, skirtas taisyklingam vaiko saugos kėdutės automobilyje pritvirtinimui.

Nuo šių metų mugė „Šeimynėlė 2011“ pasivadino Klaipėdos miesto šeimos švente. Mugės globėjas  –  Socialinė apsaugos ir darbo ministerija.