"Veido" archyvas

Reaguodami į vėl suaktyvėjusią įstatymų leidybą vertybių ir tradicijų srityje, šį ketvirtadienį, gegužės 12d. 18:00 organizuojame diskusiją „Kas yra šeima?“, nes akivaizdu, kad mūsų valdžia to nežino. Vietoje to, kad laikytųsi ES politinės linijos: žmogaus teisių užtikrinimas kaip visuomenės gerovės ir valstybės klestėjimo pagrindas – mūsiškiai nutarė suklijuoti etiketes ant šeimų. Tikriausiai girdėjote apie Šeimos pagrindų įstatymo projektą, pagal kurį didžioji dalis šeimų nebebus laikomos šeimomis, nes įtvirtinamas griežtai apibrėžtas asmenų ratas, laikytinas šeima. Beje, šis įstatymas suteiktų realų pagrindą taikyti žymiąją Gražulio pataisą ATPK, kur už šeimos niekinimą būtų numatyta 6 tūkst. Lt bauda – aukščiau minėtu būdu įstatymiškai apibrėžus šeimą ne tik gėjai, bet ir vienišos mamos ar kitokios neteisingos šeimos turėtų labai atsargiai „demonstruotis“ viešumoje.

Žodžiu, pasikvietėme šeimos politikos klausimus viešajame diskurse nagrinėjančius ekspertus bei žinomus asmenis, tarp jų: psichiatrą, ŽTSI Valdybos pirmininką Dainių Pūrą, geros valios žmogaus teisių ambasadorę Nomedą Marčėnaitę, advokatą, VU profesorių Vytautą Mizarą, Nacionalinės šeimų ir tėvų asociacijos pirmininką Tomą Šalkauską bei SADM Šeimos politikos planavimo skyriaus atstovus, bet svarbiausia būtų sukviesti rašančią ir mąstančią broliją/seseriją, nes panašu, kad be aštrios ir racionalios diskusijos medijoj – nieko gero nebus. Jūsų kritiškos ir taiklios mintys viešojoje erdvėje leidžia viltis, kad galbūt visgi susidarys kritinė masė norinčių gyventi žmoniškai ir mąstančių ne kartą per metus. Nuoširdžiai kviečiame dalyvauti diskusijoje – ketvirtadienį 18:00 Žmogaus teisių stebėjimo institute (Didžioji g. 5, IV a. Konferencijų salė).

"Veido" archyvas

Daugelis šeimų augina vieną vaiką ir neplanuoja turėti daugiau nei dviejų atžalų

Tradicinė šeimos samprata per ši dvidešimtmetį stipriai pasikeitė. Dabar visuomenės nešokiruoja kartu gyvenanti nesusituokusi pora, kuri augina vaikus, skyrybos nėra smerkiamos, palikuonių susilaukti tapo įprasta perkopus trisdešimtmetį. Kas lėmė šeimos instituto kaitą?

Prieš porą savaičių Socialinės apsaugos ir darbo ministerija baigė rengti Šeimos politikos pagrindų įstatymų projektą, kuriuo siūloma įtvirtinti, kad šeima – tai sutuoktiniai su vaikais. Įvairiuose visuomenės sluoksniuose tai sukėlė pasipiktinimo bangą ir smarkias diskusijas. Mat šiandien šeima suvokiama kitaip negu XIX amžiuje, kai poros sąjunga buvo nulemta giminės pratęsimo ir ekonominių išskaičiavimų, o skyrybos nebuvo įteisintos.

Skiriasi šių dienų šeima ir nuo sovietiniais metais tradicine laikytos šeimos. Tada visuomenė smerkė ne tik skyrybas, bet ir nesusituokusias poras, gyvenančias kartu. Dabar vyrai ir moterys veda bendrą namų ūkį, augina vaikus ir be spaudo pase, o šeimos kuriamos partnerystės principu, kad kartu būtų gera gyventi. Jeigu sutuoktiniai nesijaučia laimingi, jie gali gana lengvai išsiskirti ir dėl to nejaus jokio visuomenės spaudimo.

Tai tapo įprasta, todėl daugėja vienišų tėvų, auginančių vaikus, antrą ar net trečią kartą besituokiančių. Tačiau net 80 proc. moterų ir 50 proc. vyrų, kartą jau išsiskyrę ir gyvenantys su kitu partneriu, tuoktis neketina. O net 80 proc. jaunų žmonių prieš vestuves kelerius metus pagyvena kartu, kad įsitikintų, ar partneris jiems tinkamas. Vaikų gimdyti jie taip pat neskuba. Vidutinis pirmą vaiką gimdančios motinos amžius – 25,5 metų. Be to, daugelis lietuvių, kaip, beje, ir kitų europiečių, neplanuoja turėti daugiau negu dviejų atžalų. Vakarų Europos šalyse net 10 proc. jaunų žmonių renkasi savanorišką bevaikystę.

Gyvenimas nesusituokus, skyrybos ir vaikų mažėjimas silpnina šeimos institutą, keičia tradicijas bei vertybes. Lietuvoje tokie pokyčiai pastebimi nuo nepriklausomybės atkūrimo.

Mažėjantis gimstamumas keičia šeimos modelį

Vilnietis Andrius Plesevičius su žmona augina septynerių metų dukrytę, tačiau antro vaikelio kol kas neplanuoja. 34-erių metų verslininkas sako, kad dėl įtempto darbo grafiko nedaug laiko praleidžia namie, bendraamžė žmona taip pat daug dirba, todėl šeimos pagausėjimas vis atidėliojamas. Be to, nemažai finansinių rūpesčių buvo sukėlusi ekonominė krizė.

Pirmagimės Plesevičiai taip pat neskubėjo gimdyti. “Susituokę pradėjome gyventi nuomojamame bute, todėl nusprendėme pirmiausia įsigyti nuosavą būstą, įsitvirtinti darbuose ir tik tada susilaukti vaikelio. Dukrytė gimė praėjus ketveriems metams po vestuvių, kai mums buvo po 27-erius. Aš norėčiau turėti tris vaikus, bet žmona mano, kad užtektų ir dviejų. Jos nuomone, geriau du visiškai aprūpinti, negu auginti tris, bet paskui graužtis, kad negali jiems suteikti visko, kas geriausia”, – argumentus, kodėl neplanuoja turėti trijų vaikų, dėsto A.Plesevičius.

Nors jo vieni seneliai augo su septyniais broliais ir seserimis, o kiti – net vienuolikos vaikų būryje, tėvai susilaukė tik dviejų atžalų, o pats Andrius kol kas turi vieną dukrą.

Toks aritmetine progresija mažėjantis vaikų skaičius įprastas daugelio lietuvių šeimose.

Socialinių tyrimų instituto Demografinių tyrimų centro vadovė profesorė Vlada Stankūnienė teigia, kad per pastaruosius dvidešimt metų gimstamumas Lietuvoje sparčiai mažėjo, o 2002–2005 m. buvo pasiekęs net žemesnį negu žemą lygį. Tais metais suminis gimstamumo rodiklis buvo tik 1,24. Dabar jis šoktelėjęs iki 1,5, tačiau vis tiek tebėra labai mažas. “Mažėjantis gimstamumas rodo, kad keičiasi šeimos formavimo modelis, bet tai nėra tik šių dienų reiškinys. Pirmasis demografinis perėjimas, kai moterys pradėjo gimdyti mažiau vaikų, pastebimas XIX a. pabaigoje. 1970 m. viduryje gimstamumas stabilizavosi iki kartų kaitą užtikrinančio lygio, kai suminis gimstamumo rodiklis buvo du”, – dėsto V.Stankūnienė.

Kad XIX a. pabaigoje pradėjo mažėti vaikų skaičius, lėmė medicinos pažanga, kuri užtikrino mirtingumo mažėjimą, ūkio modernizacija ir industrializacija. “Žmogus pradėjo pats valdyti daugelį procesų, taip pat kontroliuoti ir gimstamumą. Nebereikėjo gimdyti tiek, kiek Dievas duoda”, – sako Demografinių tyrimų centro vadovė.

Pasak sociologės Giedrės Purvaneckienės, iki tol tarpusavio santykiai šeimoje buvo paremti ekonominiais motyvais. Kuo daugiau vaikų, tuo daugiau darbo jėgos. Be to, pusė vaikų mirdavo, tad reikėjo jų daugiau gimdyti.

Pirma karjera, paskui vaikai

Antrasis demografinis perėjimas Lietuvoje prasidėjo 1991-aisiais, kai gimstamumo rodiklis per kelerius metus nukrito iki 1,3. Be to, padaugėjo neskubančių tuoktis porų ir atidedančių vaikų gimdymą iki trisdešimtmečio. Jau pirmaisiais nepriklausomybės metais 30 proc. porų iki santuokos gyveno nesusituokusios. “Galimybė pačiam rinktis, būti atsakingam už savo gyvenimą paskatino vertybių virsmą. Žmonės pirmiausia nori įsitvirtinti darbo rinkoje, realizuoti savo siekius, ambicijas profesinėje srityje, užsitikrinti finansinį stabilumą ir tik paskui kurti šeimą. O viso to pasiekiama dažniausiai iki trisdešimtojo gimtadienio, todėl vis daugiau moterų pirmą vaiką gimdo tokio amžiaus”, – pastebi V.Stankūnienė ir priduria, kad toks procesas, kai gimdymas atidedamas vėlesniam laikui, vadinamas kompensaciniu efektu.

Tad po 15–20 metų gimstamumas vėl padidėja. Tokią duobę, anot demografės, perėjo visos Vakarų Europos šalys, tik gerokai anksčiau. “Skandinavai, prancūzai pirmieji į ją pakliuvo, bet dabar suminis gimstamumo rodiklis pas juos vėl yra daugiau negu 2. Mes kartų kaitą užtikrinantį lygį turėtume pasiekti šimtmečio pabaigoje, nes Lietuvoje gimstamumo sumažėjimui įtakos turėjo ir ekonominiai sunkumai”, – prognozuoja V.Stankūnienė.

Šeimos kaita susijusi ne tik su gimdymų atidėjimu bei jų mažėjimu, bet ir su liberalesniu visuomenės požiūriu į skyrybas. Tai viena pagrindinių priežasčių, kodėl skyrybų pastarąjį dvidešimtmetį daugėja. 1990 m. šimtui sudaromų santuokų teko 35 ištuokos, 2009 m.– 45, o 2010 m.– 53. “Prieš šimtą ir daugiau metų santuoka buvo grindžiama tik pagarba, o kuriama dėl ekonominių priežasčių. Buvo didesnė socialinė kontrolė. Visi viską žinojo apie kaimynus, o skyrybos ne tik kad nebuvo įstatymiškai įteisintos, bet ir smerkiamos visuomenės. Šiandien, kai poros tuokiasi iš meilės ir todėl, kad tikisi kartu būti laimingi, nepasiteisinus šiems lūkesčiams greičiau išsiskiria”, – komentuoja G.Purvaneckienė.

Šeimos funkcija – emocinis palaikymas

Iki XX a. vidurio šeima pirmiausia buvo socialinė ūkinė bendruomenė, tačiau ji nebuvo susieta tvirtais emociniais ir psichologiniais ryšiais. Dabar jos funkcijos pasikeitusios. Dalį jų, pavyzdžiui, švietimo, sveikatos apsaugos, perėmė viešasis sektorius. Vaikai didesnę dalį laiko praleidžia darželiuose ir mokyklose, profesijos taip pat jų niekas namie nemoko, o sergančius senelius slaugo medikai.

Vis dėlto ir anksčiau, ir dabar žmogus sunkiai galėjo išgyventi be šeimos. Tik dabar poroms svarbiausia asmeninis ryšys, supratimas ir palaikymas. “Kai žmonės tuokėsi nemylėdami vienas kito, jų santykiai ir sukūrus šeimą išlikdavo gana šalti. Tačiau jie buvo saugesni emociniu požiūriu. Nereikėjo, kaip dabar, grumtis konkurencinėje kovoje, atremti puolimų darbe ir net gatvėje. Tad atsigauti, nusiraminti galima tik šeimoje”, – mano G.Purvaneckienė.

Psichologas Marius Daugelavičius patvirtina, kad nei puiki karjera, nei visuomenės pripažinimas nekompensuoja poreikio turėti šeimą. Mat tai svarbiausia, norint jaustis laimingam. Tik šeimoje žmogus gauna tokią šilumą ir palaikymą, kokių niekur kitur neras. Tačiau santuoką daugelis jaunuolių šiandien supranta kaip dar vieną pareigą, todėl neskuba sumainyti žiedų. “Šiandieniniai žmonės turi labai daug įsipareigojimų, todėl daugeliui per sunku prisiimti dar vieną. O ir kam tą daryti, jeigu galima išvengti? Juk visuomenė gyvenimo nesusituokus nesmerkia. Be to, toks pasirinkimas – savotiškas maištas prieš tėvų tradicijas”, – paaiškina psichologas.

Jo vertinimu, tai silpnina šeimą, kaip institutą. Kai pora neišgyvena iškilmingo įsipareigojimo momento ir perėjimo į aukštesnį moralinį lygį ritualo, lengviau bei dažniau keičia partnerius. Gyvendami nesusituokę jie jaučiasi nesaugiai, o tai ypač neigiamai veikia vaikus. Kaip ir tėvų skyrybos, gyvenimas tik su vienu iš jų. Tad nors pasikeitusios tradicinės šeimos vertybės yra neišvengiama liberalios demokratijos pasekmė, valstybė pagaliau turėtų pradėti vykdyti kompleksinę paramos šeimai politiką, padedančią užkirsti kelią skyryboms ir skatinančią gimstamumą.

Pasikeitusių šeimos vertybių pasekmės

• Gimstamumas. Suminis gimstamumo rodiklis (vidutinis gyvų gimusių vaikų, kuriuos moteris pagimdytų per vaisingą savo gyvenimo laikotarpį, skaičius) 2009 m. buvo 1,55. Gyventojų reprodukcijai užtikrinti reikalingas ne mažesnis kaip 2,1 rodiklis.

• Santuokos. 1990 m. tūkstančiui gyventojų teko 9,8, 2009 m. – 6,2, 2010 m. – 5,7 santuokos.

• Ištuokos. 1990 m. šimtui santuokų teko 35, 2009 m. – 45, 2010 m. – 53 ištuokos.

• Kohabitacija (gyvenimas nesusituokus). 80 proc. jaunų porų gyvenimą kartu pradeda ne santuokoje. Maždaug kas trečias vaikas pernai gimė santuokos neįregistravusiems tėvams. 1990 m. tokių vaikų buvo 2 proc.

• Vaikų skaičius šeimoje. 2009 m. maždaug pusė (50,8 proc.) visų gimusiųjų buvo pirmieji vaikai šeimoje, antrieji vaikai šeimoje sudarė apie trečdalį (35,2 proc.), tretieji – dešimtadalį visų gimusiųjų.

"Veido" archyvas

Nors gimstamumas šalyje padidėjo, vaikiškų prekių parduotuvių daugiau neatsirado. Bet tai nereiškia, kad lietuvių mažyliai dabar nuogi ir alkani: protestuodami prieš dideles kainas tradicinėse parduotuvėse, vis daugiau tėvų pigiai apsiperka internetu.

Kai prieš keletą mėnesių lankiausi Airijoje ir po dukters gimimo pirmąkart atkreipiau dėmesį į vaikiškų drabužių ir kitų prekių kainas parduotuvėse, labai pasigailėjau, kad pirkdama skrydžio bilietus neužsisakiau bagažo. Negalėjau patikėti, kad kojinių komplektas (5 vnt.) čia tekainuoja 1–2 eurus, treji šliaužtinukai – 8 eurus, kelnės, palaidinės, megztukai – irgi tik po kelis eurus, striukė – apie dešimtį eurų. Ir tai ne išpardavimo kainos. Bet labiausiai negalėjau suprasti, kodėl mes Lietuvoje už tas pačias kūdikių sauskelnes mokame maždaug trečdaliu brangiau nei airiai, kurie irgi išgyvena ekonominį sunkmetį, bet vis dėlto gauna beveik šešiskart didesnę minimalią algą (4,6 tūkst. Lt).

Airijoje stebino ir kūdikių maisto, ir įvairių higienos prekių, ir žaislų kainos. To paties prekės ženklo kūdikių servetėlių, šampūno, čiulptukų pirkau keliais litais pigiau nei Lietuvoje arba bent jau už tokią pat kainą.

Airijoje, Navano mieste, sutikome Eveliną Vaitkevičienę, šioje šalyje gyvenančią penkerius metus. Lietuvė čia susilaukė sūnaus Thomo, jam dabar treji. Evelina prisipažino, kad kaskart grįždama į Lietuvą aplankyti artimųjų įsidėdavo sauskelnių, nes pas mus maža jų pakuotė kainuoja tiek pat, kiek Airijoje – didelė. Ir taip daro dauguma vaikus auginančių emigrantų.

“Gegužę skrendame atostogų į Graikiją, o Tomukas visiškai neturėjo vasarinių drabužių. Bet visas vasarinis garderobas – daug marškinėlių, komplektukai su šortais, lininės kelnės, keleri marškinukai, lengvi megztukai ir kt. mums tekainavo 70 eurų, – skaičiuoja Evelina ir priduria: – Auginti vaiką Airijoje daug kartų pigiau nei Lietuvoje. Manau, darome klaidą konvertuodami kainas, reikia skaičiuoti valiutos vienetais. Tarkime, čia mėnesio atlyginimas yra 1000 eurų, o Lietuvoje – 1000 Lt. Tiek man, tiek mamai Lietuvoje reikia aprengti vaiką, tik aš už trejus glaustinukus sumoku keturis valiutos vienetus, o mama Lietuvoje – 30 valiutos vienetų už vieną drabužėlį.”

Vežimėlis iš užsienio – dvigubai pigiau

Tačiau grįžkime į Lietuvą. Ar lankydamiesi prekybos centruose atkreipėte dėmesį, kad juose veikia vos viena kita vaikiškų prekių parduotuvė ir kad jose beveik niekuomet nebūna eilių? Gali pasirodyti keista, nes juk gimstamumas pastarąjį penkmetį Lietuvoje didėjo. Kur tuomet apsiperka tėvai?

“Lietuvoje savo vaikams neperku nieko – užsisakome ir vežamės iš užsienio, nes taip kur kas pigiau, – atsako du sūnus (dvejų metų ir šešių mėnesių) auginanti kaunietė Giedrė Kuzminskienė, o jai pritaria vyras Tadas. – Ne tik drabužius ir kitus būtinus daiktus, bet ir sauskelnes tradicinėse parduotuvėse perku nebent ekstra atveju, jei būna geros nuolaidos.”
Kuzminskai, prieš kelerius metus susilaukę atžalų ir sužinoję, kad Airijoje ir Anglijoje vaikiški drabužiai pigūs, net ėmėsi nedidelio verslo – atidarė elektroninę parduotuvę “Manospinta.lt”.

“Mažyliui, kurį tenka gana dažnai perrengti, pirkti drabužėlius Lietuvoje atsieina gerokai brangiau, nei parsisiųsti jų iš užsienio, – antrina Vilniuje gyvenanti pusantrų metų Vakarės mama Roma Gudauskaitė. – Drabužėlius paprastai perkame Anglijoje, ypač mėgstame parduotuvę “Next”. Manau, jos produkcijos vaikams kainos atitinka kokybę. Esame pirkę ir H&M, GAP parduotuvėse. Dažnai naudojuosi tarpininkų paslaugomis: jie surenka užsakymus ir už tam tikrą mokestį pasirūpina, kad daiktai pasiektų tavo namus. Tiesiogiai šių kompanijų interneto parduotuvėse neperkame, nes užsakymų į Lietuvą jos nesiunčia. Dažnai apsiperkame ir patys keliaudami užsienyje.”

Iš užsienio tėveliai dažniausiai siunčiasi vaikiškų drabužėlių, bet kartais – ir gerokai didesnių dalykų. Pavyzdžiui, kita mūsų pašnekovė dviejų vaikų mama Laura Buitkuvienė Airijos “Mothercare” interneto parduotuvėje už 200 eurų (apie 700 Lt) nusipirko vaikišką vežimėlį “Mclaren XLR”, kurį jos pusseserė įdėjo į autobusiuką, ir jis buvo pargabentas už 20 eurų mokestį. Parduotuvėje Lietuvoje toks pat vežimėlis kainavo 1400 Lt, taigi net dvigubai daugiau. “Perkame ir Lietuvoje, bet visada laukiame išpardavimų. Pavyzdžiui, automobilinę kėdutę sūnui pirkome sulaukę 20 proc. nuolaidos. Batų irgi niekada neperku už visą kainą, palaukiu nuolaidų ir nuperku dviem dydžiais didesnius kitam sezonui”, – pasakoja L.Buitkuvienė.

Iš tiesų prekyba vaikų prekėmis sėkmingai keliasi į interneto erdvę. Nors kūdikių pastaraisiais metais gimė daugiau, tradicinė vaikiškų prekių rinka dėl to pagyvėjo labai nedaug tik todėl, kad neatlaiko konkurencijos su interneto parduotuvėmis ir pavieniais tarpininkais, vežančiais paklausias prekes iš užsienio ir parduodančiais jas tėvams Lietuvoje. UAB “Skubios siuntos” duomenimis, pirkimas internetu iš Europos ir JAV parduotuvių didėja geometrine progresija. Pavyzdžiui, perkančiųjų per “Amazon.com”, “eBay.com” ar kitas JAV parduotuves pernai padaugėjo apie 200 proc.

Dideli antkainiai, maža apyvarta

Akivaizdu, kad lietuvių šeimos nenori pirkti daiktų savo vaikams tokiomis didelėmis kainomis, kokias siūlo vietos prekybininkai, ir savo protestą išreiškia pirkdamos internetu. Juk brangiai mokėti už drabužius ar batus, kuriuos vaikai taip greitai išauga, paprasčiausiai neracionalu.

Vienoje tokių interneto parduotuvių “Assorti.lt” sunkmečiu sparčiai daugėja pirkėjų. Rinkodaros vadybininko Kęsto Burbos teigimu, per dieną priimama nuo šimto iki keturių šimtų užsakymų, populiariausios prekės – sauskelnės, kūdikių maistas, drėgnosios servetėlės.

O įprastose vaikiškų prekių parduotuvėse pagyvėjimą gali justi nebent per išpardavimus. Tinklo “Riki 2″ vadybininkė Rasa Blažienė pripažino, kad be nuolaidų prekyba merdi. Pavyzdžiui, neseniai buvo taikoma 40 proc. nuolaida visoms prekėms. “Tačiau tada gauni arba minusą, arba nulį geriausiu atveju”, – teigia vadybininkė.

Nuolaidos gerai, bet ar galima ką nors padaryti, kad kainos parduotuvėse ir be jų būtų mažesnės? Vaikiškų prekių antkainiai dabar nemaži, siekia 50–60 proc. Tai “Veidui” patvirtino ir vaikiškos tekstilės gamintojos UAB “Korlėja ir Ko” direktorė Laimutė Valeškienė.

Su tuo sutinka ir R.Blažienė, beje, taip pat neneigianti, kad patalpų nuoma vaikiškų prekių parduotuvėms atsieina pigiau nei, pavyzdžiui, avalynės pardavėjams. Tačiau šie esą nustato gerokai didesnį – 300–400 proc. antkainį. Pirkėjų nedaug, per sunkmetį perkamoji galia ir taip sumažėjo, nuomos ir kitos sąnaudos didelės – tai, pasak R.Blažienės, ir lemia dabartinę vaikiškų prekių kainą, kuriai mažėti nematoma galimybių.

Na, nebent gamintojai pasiūlytų produkcijos dar pigiau. Bet “Korlėjos ir Ko” vadovė L.Valeškienė purto galvą: kadangi kiekiai nedideli, siuvama Lietuvoje, o tai daug brangiau nei Kinijoje ar Indijoje. Smulkių lietuviškų užsakymų kinai nesiima. Kainų mažėjimo nematyti ir todėl, kad vis brangsta žaliavos.

“Vaikiškų prekių rinka Lietuvoje labai maža. Ir tėveliai nenori permokėti už vaikiškus daiktus, nes jų reikės neilgai, ir verslininkams neapsimoka”, – pastebi SEB banko šeimos finansų ekspertė Julita Varanauskienė, savo atžalas taip pat apiperkanti per išpardavimus arba išvykusi komandiruotėn į užsienį.

Tai ką daryti? Ieškoti alternatyvų: daugiau pirkti internetu ir užsienyje, keistis nebereikalingais daiktais su kitais tėvais, pirkti dėvėtus, bet vis dar kokybiškus daiktus. Jei taip besielgiančiųjų ir toliau daugės, rinka bus priversta keistis. Tą rodo ir didelės nuolaidos, kurių vis dažniau pasiūlo neturintys kur dėtis prekybininkai.

"Veido" archyvas

Didelė dalis šiandieninių trisdešimtmečių nemoka daugybės darbų

Šiais laikais daugelis paauglių namie neturi beveik jokių pareigų. Vienas kitas susitvarko kambarį, išsiskalbia kojines ar išsiplauna indus. Daugybę kitų darbų už juos atlieka buitinė technika ir tėvai. Tad auga išlepusi karta, kuri ekstremaliomis sąlygomis sunkiai išgyventų.

Dabartiniai tėvai kala vaikams į galvą, jog pagrindinė jų pareiga – mokytis, kad įgytų gerą profesiją, užsidirbtų daug pinigų ir galėtų patogiai gyventi. Tada nereikės rūpintis prakiurusiu vandens čiaupu, sukti galvos dėl išklibusių spintelės durų ar sugedusio kelnių užtrauktuko, nes tokias problemas gali išspręsti meistras. Formuojasi nuostata, kad kiekvienas turi dirbti savo darbą. Juk šiandien nebūtina mokėti pasisiūti sijono, išsivirti uogienės ar susiremontuoti automobilio, kaip sovietmečiu, kai nebuvo galima nusipirkti drabužių, maisto pusfabrikačių.

Seniau grįžę iš darbo žmonės turėdavo kur kas daugiau triūsti namie, todėl įtraukdavo ir vaikus. Dabar nemažai rūpesčių atkrito, nes kasdienius darbus atlieka buitinė technika arba įvairias paslaugas teikiančios įmonės. Visoje Vakarų Europoje paprasti kasdieniai darbai nuvertinami kaip nuobodūs ir beprasmiai. Skatinama vartoti, pirkti ir nieko nedaryti pačiam. Tad jau daugelis šiandieninių trisdešimtmečių dirba tik biure. Nors jie moka profesionaliai parengti projektą, puikiai vadovauja kelioms dešimtims darbuotojų, yra drąsūs ir veržlūs, tačiau namie tampa bejėgiai, nes nesugeba nei spynos ar automobilio padangų pasikeisti, nei kelnių pasilenkti.

Vaikai auga matydami, kad sumokėjus pinigus viską už tave gali padaryti kitas. Taip jie nesijaučia šeimos dalimi, neišmoksta dalytis užduotimis, planuoti laiko. Ir, žinoma, nesusiformuoja buitinės saviruošos įgūdžių, todėl auga ištižusi, bejėgė karta.

Namų ruošos darbai – beprasmiai

Šešiolikmetis Kristijonas Gudauskas prisipažįsta, kad jeigu jam reikėtų pakabinti paveikslą, nežinotų, kaip tą padaryti. Vaikinas niekada nėra taisęs jokio sulūžusio daikto, gaminęs vakarienės ir skalbęs drabužių rankomis. “O kam? Man neįdomu kalti vinis ar taisyti čiaupą. Bjauru būtų net jį atsukti. Kai kas nors sugenda, atvažiuoja meistras ir suremontuoja. O tvarkytis namie aš neturiu laiko. Po pamokų lankau papildomus matematikos ir anglų kalbos užsiėmimus, tris kartus per savaitę einu į dailės mokyklą”, – pasakoja Kristijonas.

"Veido" archyvas

Namų ruošos darbai vaikams atrodo beprasmiai, tada laisvalaikį jie leidžia tik pramogaudami

Jo vienintelė pareiga – kartą per savaitę susitvarkyti daiktus savo kambaryje. Nešvarius drabužius paaugliui tereikia įmesti į skalbinių dėžę, nes į skalbyklę viską sudeda mama. Ji nuvalo ir dulkes, išneša šiukšles, gamina maistą, plauna indus. “Kristijonas po įvairių užsiėmimų grįžta pavargęs, todėl nenoriu užkrauti jam dar ir buities darbų. Svarbiau, kad jis gerai mokytųsi ir puikiais pažymiais išlaikytų egzaminus, o dirbti dar suspės. Kai reikės, išmoks ir vinį įkalti, ir sriubos išsivirti”, – mano Auksė Gudauskienė.

Vilnietė Neringa Maskvytienė taip pat neverčia savo vaikų imtis buities darbų. “Mano vienuoliktokas sūnus labai domisi chemija, dalyvauja olimpiadose, kuriose jam gerai sekasi. Manau, kad laimėjimai šitoje srityje Rokui bus naudingesni. Be to, nežinau, kaip jį sudominti buities darbais. Vyras praėjusią vasarą dėjo namie parketą, tačiau Rokas tėčiui padėjo tik paduodamas dailylentes, ir už tai mes jam dar mokėjome po 10 Lt per dieną. Nors vyras tokio amžiaus su dėde jau mūrijo namą”, – pasakoja N.Maskvytienė ir priduria, kad ir sūnus, ir dukra mato pavyzdį, kaip galima namie tvarkytis patiems. Mat Neringa pati mezga, siuva, konservuoja daržoves, o jos vyras pats susiremontuoja automobilį, sutaiso sugedusį arbatinį ar viryklę, tačiau vaikų tokie darbai nežavi. Jiems tai atrodo nuobodu ir beprasmiška.

Psichologė-psichoterapeutė Genovaitė Petronienė sako, kad prie buities darbų vaikus reikia įpratinti dar iki paauglystės, nes vėliau tą padaryti vis sunkiau. Ir vien tėvų pavyzdžio neužtenka. “Vaikai jau pradinėse klasėse turi žinoti konkrečias savo pareigas namuose. Kai viskas padaroma už vaiką, jis jaučiasi, lyg turėtų aptarnaujantį personalą, nesuvokia, kad yra šeimos dalis ir privalo prisiimti dalį bendrų rūpesčių”, – paaiškina G.Petronienė.

Pasak psichoterapeutės, jaunuolis, kuris gyvendamas su tėvais tinginiavo, pradėjęs savarankišką gyvenimą nemoka susitvarkyti su užgriuvusiais darbais. Neįpratę prie rutinos, kai yra laikas dirbti, o paskui ilsėtis, jauni žmonės vis dažniau daug dirba be atostogų, o paskui viską meta ir pusmetį nieko neveikia. Be to, jie jaučiasi nesaugiai, nes persekioja nerimas, kad nespės laiku atlikti užduočių arba jas atliks blogai.

Nyksta darbštumo kultas

Kauno technologijos universiteto Sociologijos katedros vedėjas Gediminas Merkys pastebi, kad Lietuvoje nyksta tradicinė vertybė – darbštumas. Kaip ir visoje Vakarų Europoje, paprastiems fiziniams darbams jaučiama net panieka, nes jie prasčiau atlyginami. “Vartotojiškoje visuomenėje pabrėžiama, kad viską galima nusipirkti, tad neliko motyvacijos dirbti kasdienius darbus. Prie to prisidėjo ir buities prietaisų modernizacija. Šiandien nei šeima, nei mokykla, nei žiniasklaida nediegia darbštumo kulto, nors daug dirbti lietuviai buvo įpratę nuo seno”, – primena G.Merkys.

Dar XX a. pradžioje pati šeima turėjo ne tik nudirbti visus žemės ūkio darbus, bet ir pasigaminti nagines, drabužius, net siūlus. Pirkdavo tik geležį. Sovietiniais metais vyras mokėjo sienas dažyti, obliuoti, susiremontuoti automobilį, moterys – konservuoti, megzti, siūti. Kad tėvai viską spėtų, vaikai jiems daug padėdavo ir taip patys išmokdavo visus darbus. Šiandien retai kuriuose namuose suaugusieji dirba kartu su savo atžalomis.

G.Petronienės nuomone, tėvams, kurie nuolat skuba, greičiau ir paprasčiau viską padaryti patiems, negu, pavyzdžiui, pervalyti dvylikametės šluostytas dulkes. Kiti neskatina vaikų dirbti, nes lengviau susitvarkyti patiems, nei atitraukti paauglį nuo kompiuterio.

“Mokykloje darbinio ugdymo instrumentai taip pat sunaikinti. Sovietiniais metais vaikai eidavo į kapines grėbstyti lapų, sodindavo prie mokyklos gėles. Dabar mokiniai gali apkaltinti pedagogus išnaudojimu. Tokią situaciją sukūrė fetišizuotos vaikų teisės. Be to, beveik neliko jaunųjų technikų, medžio drožinėtojų būrelių. Popamokinė veikla tapo neformaliuoju švietimu”, – apgailestauja G.Merkys.

Pasak sociologo, vaikai šiandien ir mokykloje, ir ilsėdamiesi prie kompiuterio operuoja tais pačiais simboliais, todėl nepailsi. O juk geriausias būdas pailsėti ir vaikams, ir suaugusiems – pakeisti protinę veiklą fizine. Tai įprasmina laisvalaikį, nes pataisęs išklibusią durų rankeną, sukalęs inkilėlį ar net švariai nuvalęs buto langus žmogus gali pasididžiuoti savo atliktu darbu. Tai ypač svarbu vaikams. Tačiau kaip juos paskatinti namie imtis bent paprasčiausių darbų, jeigu daugeliui tai neatrodo būtina ir reikalinga?

Vaikas turi jaustis šeimos dalimi

G.Petronienė sako, kad svarbiausia su vaikais aiškiai aptarti pareigas, susitarti, iki kada jos turi būti atliktos, ir nuspręsti, kokios bus pasekmės už susitarimo nesilaikymą. Pavyzdžiui, vaikas negalės tą dieną žaisti kompiuterinio žaidimo. Reikia ne pareikšti, kad tu privalai išnešti šiukšles, o pasakyti, kad, pavyzdžiui, du kartus per savaitę iki 18 val. turėsi tą padaryti. “Tvarka sukuria psichologinį saugumą. Kai neaišku, ko tikėtis, sunku jaustis gerai. Su visiška laisve paaugliui sunku susitvarkyti, nes padaręs klaidą jis jaučia didesnę, nei vertėtų, kaltę, todėl taisyklės šeimoje būtinos”, – pabrėžia G.Petronienė.
Tačiau psichologė pataria vaiko neskubinti, įkyriai neklausinėti, kada jis pagaliau susitvarkys, nes taip provokuojamas priešiškumas. Svarbu kantriai išlaukti iki sutarto laiko ir tik tada priminus, kad buvo sulaužytas susitarimas, nubausti. Vaikas turi suvokti, kokios bus kiekvieno poelgio pasekmės.

“Šaukimas, žeminimas neduoda naudos. Atvirkščiai, toks elgesys silpnina tėvų ir vaikų ryšį. Jie pradeda kerštauti.

Pavyzdžiui, pametęs ne pirmą mobilųjį telefoną, vaikas tegu kelias savaites pagyvena be jo. Skirti namų ruošos darbų už tai, kad paauglys prasikalto, taip pat neteisinga. Taip jis nejaus motyvacijos dirbti ir pasitenkinimo atlikęs darbą”, – aiškina psichologė-psichoterapeutė ir priduria, kad skatinimas pinigais irgi nepadeda suvokti, kodėl reikia tvarkytis ar, pavyzdžiui, išmokti susiremontuoti sulūžusį dviratį. Mokant pinigus vien už tai, kad vaikas padeda tėčiui ar mamai, šeima tampa ekonominiu mechanizmu.

Kur kas efektyviau veikia pagyrimas už konkretų gerai atliktą darbą. Taip pat labai svarbu leisti vaikui pačiam nuspręsti, ar jis plaus indus, ar neš šiukšles. Jau dvylikametis parduotuvėje gali išrinkti grietinę ar vaisių visai šeimai. Taip jis jaučia vidinę motyvaciją ir atsakomybę, kad visiems būtų gerai. Vaikas jaučiasi šeimos dalimi, todėl stengiasi dėl jos. Ateityje jis bus labiau disciplinuotas, mokės susidėlioti prioritetus ir organizuoti savo veiklą.

Enjoying the time together

Nuo šiandien (balandžio 21 d.) iki gegužės 13 d. Gausių šeimų asociacijai galima teikti kandidatūras garbingam „Gausios metų šeimos“ titului laimėti.

Dalyvavimui konkurse kviečiama nominuoti vieningas, darbščias bei pavyzdingas Lietuvoje gyvenančias šeimas, auginančias tris ar daugiau vaikų. Nominacijai siūlyti šeimas gali visi tos šeimos nariai, pažįstami bei susijusios institucijos ar kitos įstaigos.

Šeimų kandidatūras nominacijai galima pateikti užpildžius elektroninę formą internetinėje svetainėje, adresu http://www.bigbank.lt/lt/bigbank/seimos-diena/registracija. Pildant formą reikia nurodyti nominacijai siūlomą šeimą, jos narius, gyvenamąją vietą, tėvų darbovietes ir pareigas bei glaustai pagrįsti, kodėl būtent ši šeima yra verta „Gausios metų šeimos“ titulo. Nominaciją teikiantis asmuo turi nurodyti savo kontaktinius duomenis.

Gausių šeimų asociacijos vadovės Angelės Kostogrizienės teigimu, komisija vertins šeimų vieningumą, užimtumą, visuomeniškumą ir kitus kriterijus. „Antrus metus iš eilės pagerbdami gausias ir pavyzdingas Lietuvos šeimas, norime atkreipti visuomenės dėmesį į kasdienybėje primirštamas tvirtos šeimos vertybes, jas skatinti bei puoselėti,“ – teigė A. Kostogrizienė.

Garbingo „Gausios metų šeimos“ titulo šeima-laimėtoja bus paskelbta gegužės 21-ąją per renginį „Gausios šeimos diena“, vyksiantį Europos parke (Vilniaus r., Joneikiškių k.). Titulą pelniusiai šeimai bus įteiktas padėkos raštas ir 2000 litų vertės piniginis prizas. Praėjusiais metais pirmą kartą rengtą „Gausios šeimos dieną“ laimėtojais tapo Zitos ir Kęsto Mačiulių šeima.

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (SADM) parengė Šeimos politikos pagrindų įstatymo projektą, kuriuo siūloma įtvirtinti, kad šeima – tai sutuoktiniai su vaikais.

Opozicijoje esantys socialdemokratai tokią nuostatą kritikuoja ir sako besibaiminantys, kad gali nukentėti ne santuokoje gyvenantiems tėvams gimę vaikai.

Projekte šeimos sąvoką apibrėžia kaip “sutuoktiniai, taip pat jų vaikai (įvaikiai), kuriuos jie turi pareigą auklėti ir išlaikyti”.

Iki šiol įstatymuose šeimos sąvoka nėra apibrėžta – Konstitucija numato, jog santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters

sutarimu, šeima pripažįstama visuomenės ir valstybės pagrindu, tačiau nėra nurodoma, kokia ji.

Civiliniame kodekse atskiro šeimos apibrėžimo irgi nėra, bet skyriuje apie šeimos teisiniams santykiams taikytiną teisę numatomos sutuoktinių, taip pat tėvų ir vaikų teisės bei pareigos.

Sąvoka “šeima” pirmą kartą apibrėžta tik Seimo patvirtintoje Valstybinėje šeimos koncepcijoje, kurioje šeima laikoma tik santuokoje gyvenantys žmonės. Tačiau čia esama ir apibrėžimo nepilna šeima – kurioje “santuokai pasibaigus vaikai yra netekę vieno ar abiejų tėvų”.

Šeimos politikos pagrindų projektą teikianti SADM teigia, jog jis parengtas siekiant apibrėžti šeimos politikos pagrindus, sudarančius prielaidas vykdyti “nuoseklią, konceptualią, ilgalaikę ir koordinuotą šeimos politiką”.

Šeimos politikos pagrindų įstatyme, be sąvokų apibrėžimo ir pagrindinių principų, kuriais remiantis turėtų būti vykdoma šeimos politika, numatyta steigti šeimos politiką formuosiančias atskiras institucijas – tarpinstitucinę Šeimos politikos komisiją, visuomeniniais pagrindais veikiančią Nacionalinę šeimos tarybą, Šeimos tarybos savivaldybėse.

Šeimos politikos koncepciją aštriai kritikavusi socialdemokratė Birutė Vėsaitė sako, jog teikiamos įstatymo nuostatos, dar labiau siaurinančios šeimos apibrėžimą, prieštarauja tiek Vaiko teisių apsaugos konvencijai, tiek Konstitucijai, tiek, anot jos, sveikam protui.

“Toks apibrėžimas prieštarauja ir elementariam sveikam protui. Tikiuosi, Seime bus pakankamai sveikos nuovokos jo nepriimti. Įstatymas į paribį nustums ir ne santuokoje gyvenančius tėvus su vaikais, ir išsiskyrusių tėvų auginamus vaikus”, – BNS sakė B.Vėsaitė.

Pasak B.Vėsaitės, jei formuojant šeimos politiką dėl lengvatų ar paramos ji bus teikiama tik į siūlomą sąvoką pakliūnančioms šeimos, bus diskriminuojami ne santuokoje gimę, vienišų tėvų vaikai.

“Visi vaikai valstybei turi būti lygūs, nepriklausomai nuo to, kokį asmeninį gyvenimą pasirinko gyventi jų tėvai”, – sakė parlamentarė.

Europos Sąjungos (ES) statistikos agentūros duomenimis, Lietuvoje nesusituokusiems tėvams 2008-aisiais gimė 28 proc. visų mažylių, o nuo 1990 metų Lietuvoje ne santuokose gimusių vaikų procentas šoktelėjo 4 kartus – nuo 7 iki 28 procentų. ES vidurkis – 35,1 procento.

"Veido" archyvas

Norėdami kompensuoti tai, ko patiems trūko vaikystėje, tėvai apgaubia vaiką perdėta globa

Dabartiniai tėvai, norėdami suteikti vaikui viską, kas geriausia, ir tai ko patiems trūko vaikystėje, dažniausiai perlenkia lazdą. Anot psichologų, mama, aprengianti keturmetį ar sudedanti devintokui knygas į kuprinę, trukdo skleistis savo atžalos asmenybei.

Amerikoje ir visoje Europoje pastarąjį dešimtmetį ypač padaugėjo tėvų, kurie beveik viską padaro už vaikus: jau paaugliams pakloja lovas, paruošia pusryčius, sudeda sportinę aprangą, nusprendžia, kokius būrelius jiems reikėtų lankyti, daro kartu pamokas. Suplanuoja visą dieną ir stengiasi iš savo atžalų kelio pašalinti net menkiausias kliūtis.

Danų psichologas Bentas Hougaardas apibūdinti tokiems tėvams sugalvojo kerlingo sindromą. Mat kaip ir žaidžiant akmenslydį (ang. curling) žaidėjas vis valo ledą, kad akmuo greičiau atsidurtų prie taikinio, taip ir tėvai stengiasi, kad vaikų gyvenime nepasitaikytų jokių nesklandumų. Amerikiečiai tokį elgesį vadina helikopterio sindromu, nes tėvai kiaurą parą tarsi skrenda virš savo atžalos. Kai pamato, kad iškilo problema, nusileidžia, išsprendžia ją ir vėl iš aukštai stebi vaiką. Taip norėdami apsaugoti savo brangenybę nuo sunkumų ir leisdami mėgautis nerūpestinga vaikyste, tėvai vaikui padaro meškos paslaugą. Jis neišmoksta spręsti problemų, savarankiškai priimti sprendimų. Dėl to visuomenėje ryškėja naujos tendencijos – jaunuoliai į pokalbį dėl darbo eina kartu su vienu iš tėvų, nepasitarę su mama negali apsispręsti, kuriuos batus pirkti ir neskuba išsikraustyti iš gimdytojų namų. O tėvai yra taip įsijautę, kad toliau gyvena vaikų gyvenimą. Pavyzdžiui, skambina universiteto dėstytojui, kad sužinotų, kokių knygų jam reikėtų nupirkti arba po pokalbio dėl darbo, įmonės vadovo teiraujasi, kodėl jų sūnus nebuvo priimtas. Nuo vaikystės įpratęs, kad tėvai visada už jį numatė kelis žingsnius į priekį, ir suaugęs toks žmogus laukia, kol kiti juo pasirūpins.

Aš ne Pelenė, kad tvarkyčiausi

Vilnietės Gintarės Kairytės puspenktų metų dukra Dorotėja pati labai retai apsirengia, apsiauna batus, susitvarko savo žaislus ar nusiplauna rankas. Į darželį mergaitė eina tik tada, kai pati nori, o tais rytais, kai reikia anksti keltis, mama jai neša pusryčius į lovą. “Kiekvienam iš mūsų patiktų, jeigu jam kas nors atneštų pusryčius į lovą, tik ne kiekvienam taip pasiseka. Dorotėjai pasisekė, taigi džiaugiuosi už ją”, – sako G.Kairytė. Ji supranta, kad dažnai palepina dukrytę, tačiau nemano, kad daro jai meškos paslaugą. Jos nuomone, nebūtina spausti vaiko tvarkytis ar eiti anksti miegoti, jeigu jam tuo metu norisi kitaip, nes anksčiau ar vėliau jis pats susipranta. Štai Dorotėja, būdama trejų metukų, keletą mėnesių guldavosi tik antrą valandą nakties. Tačiau mama kantriai su ja žaisdavo, kol tai savaime baigėsi. Dabar mergaitė nesitvarko, o kai tėvai paragina susidėti savo žaisliukus, atšauna: “Aš ne Pelenė, kad tvarkyčiausi.” Kai ko nors įsigeidžia, o mama ar tėtis neskuba vykdyti jos norų, pareiškia: “Nereikėjo tau manęs gimdyti, jeigu negali su manimi pažaisti, įjungti filmo, duoti saldainio ar pan.”

“Tai, ko man trūko vaikystėje, stengiuosi, kad dukra turėtų su kaupu. Aš labai nemėgau tvarkytis, bet mane priversdavo, todėl Dorotėjai leidžiu patinginiauti. O į darželį vedu tik tada, kai ji nori, nes man pačiai labai ten nepatiko. Žinoma, dėl to prisidarau sau papildomų rūpesčių – kasdien po kelias valandas sugaištu, kol nuvežu ją pas senelius.

Tačiau tikiuosi, kad Dorotėja prisimins savo vaikystę kaip nerūpestingą ir žavų laiką”, – tikisi 31-erių moteris ir priduria, kad nori būti rami, jog nenuskriaudė savo vaiko. Todėl ji su vyru ir vasaros atostogų kelionę suplanavo lėktuvu, nes Dorotėja dar nėra skridusi.

Vaikų ir paauglių psichiatrė Jolanta Trinkūnienė teigia, kad norėdami kompensuoti tai, ko patiems trūko vaikystėje, tėvai apgaubia vaiką perdėta globa. Tačiau sulaukęs trejų metukų mažylis pradeda tam priešintis, nes viską nori daryti pats. “Jeigu tėvai neleidžia, pavyzdžiui, pačiam rengtis, praustis, plauti grindų, vaikas pyksta, prieštarauja, gali prasidėti isterijos priepuoliai. O vėliau jis nustoja rodyti iniciatyvą, laukia, kol viskas bus padaryta už jį. Kam vaikui tvarkytis, jeigu jis žino, kad ryte atsikėlęs vis tiek ras tvarkingą kambarį? Kodėl turėtų klotis lovą, juk kol nusipraus, tą už jį padarys mama, o kol suvalgys pusryčius, prie durų stovės tvarkingai sukrauta kuprinė”, – vaikų mąstymą atskleidžia psichiatrė.

Nusprendus keistis, rezultatai po dviejų mėnesių

Edukologės Austėjos Landsbergienės nuomone, tėvai, išvaduodami vaiką nuo sunkumų, kurie yra būtini normaliam jo vystymuisi, išlepina savo atžalą. Norėdami nuraminti verkiantį vaiką, tėvai jam viską leidžia, pasiduoda jo reikalavimams, tačiau ateityje toks vaikas verks daug daugiau. “Vaikams skirti dėmesio yra būtina, tačiau tas pats dėmesys gali tapti žalingas, jei jo yra per daug, kai vaikui nesudaromos galimybės pačiam mokytis ir susidoroti su iškilusiais sunkumais. Kai dėmesys suteikiamas tučtuojau, vaikas niekada neišmoks laukti”, – paaiškina A.Landsbergienė.

Moteris prisimena, kad kai jos aštuonmetis sūnus pirmą kartą pamiršo pasiimti plaukimo aprangą, metusi visus darbus pati nuvežė reikalingus daiktus į mokyklą. Kitą dieną berniukas vėl pamiršo, tačiau mama telefonu paaiškino, kad negali atvažiuoti ir į verkšlenimus, kad jis turės vienas sėdėti, kol jo klasės draugai plaukios baseine, nereagavo. “Nuo to karto krepšelį su reikalingais daiktais visada pasiimdavo. Kai abu vyresnėliai (aštuonerių ir dešimties metų) tris kartus namo neparsinešė dėžučių, į kurias jiems sudedu pietus, ketvirtą kartą pietų visai neįdėjau. Buvo neramu, kaip jie visą dieną bus nevalgę, tačiau vaikai turi išmokti atsakomybės”, – įsitikinusi keturių vaikų mama.

VŠĮ “Procoaching” vadovė Rūta Kacucevičiūtė, vedanti seminarus apie auklėjimą, sako, kad tėvai turi patarti, padėti vaikams, o ne viską padaryti už juos. Ji pastebi, kad dažnai tėvai, ruošdami kartu su vaikais namų darbus, ištaiso klaidas ir pasako, kaip reikėtų atlikti užduotis, o ne skatina pačius vaikus ieškoti teisingų atsakymų.

Anot psichiatrės Jolantos Trinkūnienės, pasitikrinti, kaip tėvai elgiasi, labai padeda atsitraukimas ir pasižiūrėjimas į save tarsi iš šalies. “Vaikui reikia leisti daryti pačiam viską, ką jis sugeba pagal amžių. Svarbu labiau pasitikėti vaiku ir paleisti jį”, – pataria J.Trinkūnienė.

“Pradėti keisti požiūrį niekada nevėlu. Svarbiausia apsispręsti taip elgtis ir griežtai laikytis savo sprendimo. Blogiausia, kai tėvai kaitalioja nuomonę, tada vaikas visai sutrinka, jaučiasi nesaugus”, – mano R.Kacucevičiūtė.

A.Landsbergienė pastebi, kad įvedus naujas taisykles, sunkiausios pirmosios šešios savaitės. Jeigu tėvai nepasiduoda vaikų spaudimui, reikalavimams, po dviejų mėnesių įvyksta lūžis. O jeigu ribos jau nubrėžtos, bet mama nusileidžia, pavyzdžiui, po kelių valandų zyzimo ar klykavimo, vaikas kitą kartą tėvų kantrybę bandys tris valandas, nes žinos, kad jie vis tiek pasiduos.

Svarbiausios taisyklės – nediskutuotinos

Pojūčio, kad viskas slysta iš rankų, o vaikas jau užlipo ant galvos, geriausiai padeda išvengti taisyklės. Jeigu jos atitinka vaiko amžių, tai nepakerpa sparnų, atvirkščiai, padeda skleistis vaiko asmenybei, suteikia jam saugumo. “Kai viskas leidžiama ir vaikas nežino aiškių ribų, jis jaučiasi nesaugus, tampa viskuo nepatenkintas. Maži vaikai nelabai žino, ką daryti su turima valdžia, todėl išlepimas neišvengiamas”, – mano A.Landsbergienė.

Anot jos, tėvai turi būti autoritetas vaikams, todėl privalo nubrėžti aiškias taisykles. Svarbiausios jų neturėtų būti diskutuotinos. Pavyzdžiui, kad važiuojant automobiliu reikia sėdėti kėdutėje, negalima mušti kitų vaikų, bėgioti per gatvę ir pan. Tačiau vaikas gali pasirinkti, kokią nori skaityti knygą, kokius žaisliukus pasiimti į vonią ir kt.

R.Kacucevičiūtė sako, kad tėvai neturėtų vaikams nurodinėti, vadovauti ir manipuliuoti, pažadėdami saldainį už tai, kad greičiau apsirengs ar išgers vaistus. “Vaikams būtina paaiškinti, kodėl reikia vaistų, negalima meluoti, kad jie bus skanūs. Jau trejų metukų mažylis supranta, kad ašaros nepadės, jeigu mama nenusileidžia ir nežada dovanų. O susitarimas, jeigu tu padarysi tą, tada aš tau duosiu tą, yra šantažas. Vaikas įpras už viską reikalauti atlygio. Taip elgsis ir suaugęs. Pats nesiims iniciatyvos, lauks pasiūlymų, idėjų iš kitų”, – tvirtina R.Kacucevičiūtė ir priduria, kad vaikas, už kurį viską darė tėvai, visą gyvenimą bus priklausomas nuo kitų, sunkiai įsilies į kolektyvą. Paauglystėje tokie vaikai lengviau pasiduoda bendraamžių įtakai ir pradeda vartoti alkoholį, narkotikus, suaugę be vadovo nurodymų nesiima jokio darbo.

"Veido" archyvas

“Sunku būti mama. Gal dėl to, kad nemoku ja būti…Atrodo, stengiuosi ant vaikų nerėkti, susivaldyti – bet vis neišeina. Susipykusi su vaikais jaučiuosi kalta ir bloga mama. Taip norisi tapti Mama iš didžiosios raidės, tobula mama…” (iš mamos dienoraščio).

Tai ar įmanoma tapti tobula mama? Atrodo, ne – ir labai gerai, kad ne! Vaikui užtenka paprastos geros mamos, o tobulos jam tikrai nereikia. Nes jeigu mama visaip stengiasi būti ideali, tai ir iš vaiko ji tikėsis, kad jis bus tobulas.

Tobulumas – kaip gniaužtai

Įsivaizduokite vaiką, gyvenantį tokioje šeimoje, kur tėvai siekia būti neklystantys ir geriausi. Jeigu vaikas tokioje šeimoje elgiasi neleistinai ar daro klaidų – tėvams jis tarsi kliudo, nes prikišamai parodo, kad gimdytojai nemoka auklėti tobulai (nes tobulų tėvų vaikai turi nedaryti klaidų ir būti idealūs). Tada tėvai tokį “neidealų” vaiką atstumia, būna juo nusivylę, nepatenkinti, nori jį pakeisti ir patobulinti. O kaip jaučiasi vaikas? Ogi nereikšmingas, kaltas, neįtinkantis, susigėdęs, nepasitikintis savimi ir nelaimingas. Argi norėtumėte, kad jūsų vaikas taip jaustųsi? Aišku, kad nė vienas tėtis ar mama sąmoningai nenori, kad jų atžalos būtų nelaimingos. Tačiau vis tiek vaikosi idealios mamos ar tėvo įvaizdžio. Įdomiausia, kad paklausus vaikų apie tai, kokios mamos jie labiausiai norėtų, galima sulaukti atsakymų: kad daug šypsotųsi, kad būtų laiminga, kad jai sektųsi, kad nesirgtų, kad pailsėtų, ir pan. Nė vieno atsakymo apie tobulybę…

Kodėl norisi būti tobula?

Šiuolaikinė visuomenė atakuoja mamą būti pačia geriausia ir tobuliausia: jeigu nemaitini krūtimi vaiko iki vienų metų – tu nelabai gera mama, jeigu leidi vaiką į darželį nuo dvejų metų – tu vėl nekokia mama, jeigu nesurandi vaikui pačių brangiausių ir prestižinių būrelių – vėl prasta mama, jeigu primaitini vaiką ne ekologišku ir savo rankomis taisytu maistu, o pirktu iš parduotuvės – vėl blogai, jeigu nevedi vaiko kiekvieną dieną į lauką – tai pasibaisėtina, jeigu vaiko kasdien nemaudai – blogai, ir t.t. Tai kaip atsilaikyti mamai prieš tokį spaudimą?

Dar labai neigiamai veikia lyginimasis: “Kaimynės vaikas jau išmoko pats atsisėsti, o mano – dar ne. Gal aš nemasažuoju mažylio, gal reikia dažniau su juo mankštintis, gal dažniau sodinti?” O gal tiesiog jūsų vaikas vėliau išmoks sėdėti dėl to, kad jis lėtesnio būdo negu kaimynės atžala? Kitas pavyzdys: “Darželyje jau visi grupės vaikai moka užsirišti batų raištelius, o mano mažylis – ne. Nuo šiol reikės penkis kartus per dieną daryti pirštukų lavinimo pratimus!” O gal jūsų vaikas yra labai judrus ir domisi visu pasauliu, jam reikia visur nubėgti, visur užlipti ir viską pasiekti – tai ką jam čia tie batai…

O kai vaikas pradeda lankyti mokyklą, prasideda tikriausios tobulų mamų varžytuvės: “Ar mano vaikas jau moka geriausiai skaityti, o gal jis pirmas išmoko rašyti, o gal vienintelis moka kelis žodžius angliškai, o gal geriausiai dainuoja?” Jeigu tik vaikui kas nors mokykloje nepasiseka – mama puola ieškoti savo kaltės, stengiasi dar daugiau su vaiku mokytis, ruošti kartu namų darbus, netgi atsisako savo darbų ir pomėgių, kad daugiau pabūtų namie ir galėtų pakontroliuoti vaiką.

O kur mamos gyvenimas? Argi ji neturi savo užsiėmimų, pomėgių, draugių? Vaikui tiesiog per sunku atstoti mamai visą jos gyvenimą, jis norėtų, kad mama ir jam paliktų erdvės, ir pati savęs nepamirštų. Jeigu labai sureikšminami vaiko laimėjimai ir rezultatai darželyje ar mokykloje, jam tampa tiesiog per sudėtinga išpildyti tokius didelius tėvų lūkesčius ir į jį sudėtas viltis. O mamai svarbu prisiminti, kad vaikas nėra jos tobulumo įrodymas, jis neprivalo tapti pirmūnu vien tam, kad ji galėtų visiems pasigirti, kokia puiki šaunuolė motina.

Kiekviena mama turi teisę

• Turėti laiko tik sau. Svarbu nepamiršti per dieną nors kartą leisti sau pasilepinti mažais malonumais: kavos puodeliu, parduotuvės aplankymu, išėjimu su draugėmis, knygos skaitymu, filmų žiūrėjimu, muzikos klausymu, taure vyno ir pan.

• Pykti ir parodyti, kad pyksta. Tikrai normalu, kai mama pyksta, o kartais pakelia toną ar griežčiau pakalba su vaikais. Tos mamos, kurios visaip stengiasi nepykti ir savo susierzinimą nuslepia – daro vaikams meškos paslaugą, nes pyktis jų viduje vis tiek lieka, o vaikai labai gerai tą jaučia ir įtaria, kad mama yra nenuoširdi ir veidmainiauja.

• Pasakyti “ne”, kai ko nors nenori. Visai normalu nenorėti su vaiku žaisti ar skaityti pasakos, todėl tikrai galima atsakyti “nenoriu” ir paprašyti, kad vaikas palauktų ir atidėtų vėlesniam laikui pasiūlytą žaidimą. Taip pat nebūtina pasiduoti vaiko spaudimui nupirkti žaislą ar saldainį, kai jūs neplanavote to daryti. Girdėdamas jūsų tvirtą “ne” mažylis išmoksta palaukti ir įsisąmonina, kad kiti žmonės irgi turi poreikių ir norų.

• Nepamiršti savo pomėgių. Netgi tos mamos, kurios augina tris ar keturis vaikus, turėtų neapleisti savo pomėgių, nors ir atrodytų, kad jiems neužtenka laiko. Jeigu mėgstamas užsiėmimas vyksta ne namie – tuo geriau, nes tada mama turės progą pasižmonėti, ištrūkti iš buities ir darbų sūkurio.

• Mylėti ir puoselėti savo kūną. Labai dažnai mamos, auginančios mažus vaikus, pamiršta, kad jos yra moterys ir turi kūną, kuriuo reikia rūpintis. Taigi svarbu nueiti į kirpyklą, į baseiną ar SPA procedūras, pagulėti vonioje, pilnoje putų ir kvepiančių aliejų, nusipirkti vieną kitą naują drabužį, papuošalą ar kvepalų.

• b Nereikėtų mamai besąlygiškai tikėti viskuo, kas rašoma žurnaluose ir knygose apie vaikų priežiūrą ir auklėjimą, aklai nevykdyti nurodymų, kuriuos duoda kaimynė, mama, anyta, sesuo, močiutė ir net geriausia draugė, nes tik pačios mamos intuicija geriausiai jaučia, kas jos vaikui labiausiai tinka ir patinka.

• Daryti klaidų. Kiekviena mama yra žmogus, o klysti – žmogiška. Todėl jei kartais vesdama į lauką aprengėte vaiką per plonai ir jis pradėjo kosėti – tikrai nereiškia, kad jūs labai bloga mama. Tiesiog ne visada įmanoma nuspėti, kaip vaiką rengti ir koks lauke bus oras. Jeigu vaikas ropšdamasis ant lovos neišlaikė pusiausvyros ir nusirito – tai nereiškia, kad jūs visai nemokate vaiko prižiūrėti ir nematote, kur jis laipioja. Galbūt jūsų mažylis tiesiog labai aktyvus, o dar vienas gumbas jam nesugadins gyvenimo ir greitai pasimirš.

• Būti silpna, verkti, paprašyti pagalbos. Mama tikrai neprivalo viską daryti pati ir visada būti tvirta. Kartais verta parodyti savo silpnumą ir leisti kitiems jumis pasirūpinti. Vaikai irgi mielai padeda mamai, paguodžia ją, nuramina, o matydami, kad ji verkia – jie ir patys supranta, kad verkti yra normalu ir kad liūdesys vis tiek kada nors baigiasi.

• Būti laiminga. Mama neturėtų gyventi vien dėl vaikų ir motinystės nereikėtų priimti kaip labai sunkaus, sekinančio darbo. Taip, auginti vaikus tikrai nelengva ir sudėtinga, tačiau juk būnant su atžalomis nutinka tiek daug puikių, džiugių ir nuostabių dalykų. Todėl verta pastebėti ir pasidžiaugti tuo, kas malonu, nes iš mažų smulkmenų susideda didelė laimė…

Raseiniuose į rajono tarybą išrinktas partijos “Tvarka ir teisingumas” atstovas Remigijus Ačas palieka Seimą.

Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) pirmininkas Zenonas Vaigauskas BNS patvirtino, kad R.Ačas įteikė prašymą nutraukti jo Seimo nario įgaliojimus.

R.Ačas anksčiau BNS yra sakęs, jog parlamentaro mandatą į savivaldybės tarybos nario keistų, jei jam būtų pasiūlytas mero postas. Antradienį parlamentaras tarnybiniu telefonu buvo nepasiekiamas.

“Tvarkiečiai” Raseinių rajono taryboje gavo šešias vietas iš 25, lygiai tiek pat mandatų gavo nepriklausomų kandidatų koalicija “Rasai”. Socialdemokratai taryboje gavo penkias vietas, Darbo partija – keturias, po du mandatus gavo dar viena nepriklausomų kandidatų koalicija ir konservatoriai.

R.Ačą Seime turėtų pakeisti kitas partijos narys pagal rinkimų sąrašą – Evaldas Lementauskas. Už kyšininkavimą teisiamas buvęs sostinės vicemeras E.Lementauskas tapdamas Seimo narių įgytų teisinę neliečiamybę.

Gal tai nuskambės paradoksaliai, tačiau, pasirodo, kad darželinukams nereikia lankyti jokių estetinio lavinimo mokyklėlių, piešimo, dainavimo ar keramikos būrelių. Psichologai tvirtina, kad tėvai taip lavindami vaikus, daro jiems meškos paslaugą.

Pastaraisiais metais Lietuvoje tapo madinga pradėti vaiką lavinti įvairiose muzikos pamokėlėse dar mamai besilaukiant. Mamos klauso mokytojų atrinktų dainų, linguoja į taktą ir įsivaizduoja, kad gims ne tik muzikai, bet ir matematikai, kitiems mokslams gabus vaikutis. Kai mažylis sulaukia metukų, tėvai jau veda jį mokytis šokti ar dainuoti.

Dvejų užrašo į prancūzų ar anglų kalbos pamokėles, o jeigu trejų mažylis dar nieko nelanko, tai tėvai neva nekloja pamatų jo ateičiai, todėl yra nepareigingi ir niekam tikę. Jiems patiems taip pat pradeda atrodyti, kad yra blogi tėvai, nes visų pažįstamų vaikai lanko kokį nors būrelį, o neretai ir kelis. Tad šiandien mokyti dainuoti, piešti ar vaikščioti podiumu gali bet kas. Svarbu tik skambiai suformuluoti, kas pamokėlėse bus lavinama ir norinčiųjų ploti po šimtą litų už vieną užsiėmimą per savaitę atsiras dešimtys. Populiarūs papildomi būreliai ir valstybiniuose darželiuose, į kuriuos užrašyti savo atžalas tėvai aktyviai agituojami. Taip būrelių organizatoriai be didesnių pastangų užsidirba, auklėtojoms reikia mažiau laiko užsiimti su vaikais, o tėvai džiaugiasi, kad vaikai ne tuščiai leidžia laiką žaisdami, bet lavinasi.

Vilnietė Agnė Eidukonytė prisimena, kad trejų metų dukrą užrašė mokytis šokti tik todėl, kad visi mergaitės grupės draugai jau lankė papildomas dainavimo, aikido ar piešimo pamokas darželyje. “Jaučiau spaudimą iš auklėtojų, kad vaikui labai svarbu lavintis. Įtikinėjo, kad kuo anksčiau pradės mokytis, tuo daugiau pasieks ateityje. Be to, jaučiau, kad ir pačiai dukrai nesmagu, nes ji vienintelė nelankė jokio būrelio”, – pasakoja moteris. Nors Aleksandra ketverius metus mokėsi šokti, tačiau tik septynerių gimtadienį atšventusios mergaitės judesiai tapo plastiški. “Anksčiau ji šokdavo kaip meškutė. Grakštumas atsiranda vaikui augant, o ne todėl, kad jis mokosi šokti”, – mano A.Eidukonytė, todėl trejų metų sūnaus ji nevedžioja į jokius būrelius. Tačiau kartu su abiem vaikais vakarais lipdo iš modulino, leidžia jiems piešti dažais ant vitrininių buto langų, beveik kiekvieną savaitgalį čiuožinėja rogėmis.

Pagrindinė veikla iki septynerių metų – žaidimas

Tėvų, kurie nevežioja darželinukų į jokius būrelius, šiandien vienetai. Atvirkščiai, daugelis didžiuojasi, kad jų keturmetis lanko ne tik dainavimo ar keramikos pamokas, bet ir plaukimo, aikido treniruotes. Štai šešiametis Rokas neturi nė vieno laisvo vakaro. Pasiėmusi iš darželio mama jį du kartus per savaitę veža į pramoginių šokių pamokas ir tiek pat kartų į keramikos užsiėmimus. Taip pat jis turi mokytoją, kuri padeda mokytis rašyti. O netrukus berniukas pradės lankyti dar ir karatė treniruotes. Viktorija Kazlauskienė sako, kad taip suteikia sūnui saviraiškos laisvę, leidžia išbandyti kuo daugiau įvairių užsiėmimų, kad berniukas suprastų, kas jam patinka. “Vaikai turi būti kuo labiau užsiėmę, kad neturėtų laiko sėdėti prie kompiuterių ar nesišlaistytų gatvėmis”, – mano V.Kazlauskienė.

Psichologas Andrius Atas sako, kad būreliai gera alternatyva kompiuteriui ar televizoriui, tačiau tokių vaikų kaip Rokas jam gaila, nes yra perlenkta lazda. Psichologo nuomone, tėvai, skatindami ikimokyklinio amžiaus vaikus lankyti įvairias mokyklėles, bijo, kad kitaip jie nebus gabūs muzikai ar dailei, nesusidomės sportu, prasčiau mokysis mokykloje, todėl negaus gero išsilavinimo, paskui mažai uždirbs ir negalės nusipirkti daiktų, be kurių, tėvų manymu, jie neišsivers.

“Lietuviams būdingas perfekcionizmas. Daugelis nori, kad vaikai būtų tobuli, paskui tobulai, kaip sraigteliai, atliktų savo pareigas. Tai instrumentinis požiūris. Neatsižvelgiama į tai, ką vaikas geba ir ko dar nepajėgus padaryti pagal savo amžių, o dresuojamas, kad elgtųsi taip, kaip nori tėvai”, – teigia A.Atas ir priduria, kad tėvystė – tai ne darymas, o meilė, kurią reikia nuolat rodyti.

“Vaikas savarankiškam mokymuisi subręsta septynerių metų. Gali susikaupti, atidžiau klausytis. O iki tol vaiko mastymo procesai tiek neišlavėję, kad, pavyzdžiui, trejų metų mažylis išmoktų užsienio kalbą, jeigu jos negirdi šeimoje.

Vieną kitą žodį gali įsiminti, tačiau netruks vėl pamiršti”, – paaiškina psichologė Rosita Pipirienė. Jai antrina ir A.Atas: “Mokyti dvejų trejų metų vaiką piešti, šokti, lipdyti ar užsienio kalbos – tai tas pats, kas dešimtmetį mokyti valdyti kosminį laivą.” Todėl vaikams pradėti lankyti būrelius reikėtų tik pirmoje arba dar geriau – antroje klasėje. Principu, kad vaikams iki septynerių metų reikia leisti gyventi, užsiimti mėgstama veikla ir žaisti, nes mokytis jiems dar per anksti, jau seniai vadovaujasi skandinavai, japonai, prancūzai.

Pervargimo pasekmė – ligos

Ypač lietuvaičiai persistengia ir padaro meškos paslaugą, jeigu į būrelius užrašo vaikus, kurie lanko darželį. Taip jiems užkraunamas per didelis krūvis, kurio pakelti darželinukai nepajėgia. R.Pipirienės nuomone, vaikai darželyje visas aštuonias valandas taip pat sunkiai dirba, kaip ir suaugusieji darbe. Pasirodo, išspręsti konfliktą, pavyzdžiui, nepasidalijus žaislo, trimečiui reikia tiek pat jėgų, kaip suaugusiam parengti projektą. Tad grįžęs iš darželio mažylis nori pailsėti, o ne mokytis šokti ar dainuoti. Savaitgalį jam taip pat reikia leisti atgauti jėgas. Be to, darbo dienomis su tėvais bendraudamas po kelias valandas, vaikas nori šeštadienį kuo daugiau laiko praleisti su mama ir tėčiu. “Jeigu grįždamas iš būrelio vaikas automobilyje užmiega, tai rimtas signalas, kad jis pervargsta. Išskyrus po plaukiojimo baseine, nes vandenyje atsipalaiduoja”, – paaiškina R.Pipirienė ir priduria, kad tėvai į tai neturėtų numoti ranka, nes pervargimas gali būti rachito, mažakraujystės, nemigos, naktinių košmarų, valgymo sutrikimų priežastis. Taip pat vaikai, kurie tempia krūvį ne pagal savo jėgas, dažnai būna agresyvūs.

Edukologės Laimos Abromaitienės nuomone, naujos mados – lavinti vaiką nuo kūdikystės, pasekmės juntamos ir mokykloje. “Vaikai pamokose sunkiai susikaupia, ateina į mokyklą pervargę. Išbandę įvairius būrelius dar iki pirmos klasės, jie nenori jokios popamokinės veiklos, nes jau būna viskuo persisotinę. O jeigu lanko kokius nors užsiėmimus, tatai jiems dažniausiai nesuteikia malonumo”, – sako socialinių mokslų daktarė ir priduria, kad įvairių mokyklėlių lankymas su metų ar dvejų mažyliu prasmingas tik tada, kai mamai norisi ištrūkti iš namų ir jai patinka kartu su vaiku piešti ar dainuoti. R.Pipirienė pritaria, kad vaikai galėtų vaikščioti į užsiėmimus, jeigu iki keturių metų nelanko darželio. Tačiau veikla turi būti organizuojama žaidimų forma. Nemokoma piešti, dainuoti, šokti, bet lavinami bendravimo įgūdžiai, pavyzdžiui, žaisti kartu su bendraamžiais, palaukti savo eilės, pasėdėti ilgiau ratelyje. “Ir labai svarbu, kad šalia būtų mama, nes vaikai mokosi žaisdami ir mėgdžiodami”, – pabrėžia psichologė.

Prasmingiau tėvams lankyti kursus

V.Kazlauskienė sako, kad nevežiotų sūnaus į būrelius, tačiau jis pats veržiasi ir lipdyti iš molio, ir šokti. Be to, labai didžiuojasi, kad šoka su dviem partnerėm. Tačiau psichologų nuomone, ne tik trimečiai, bet ir šešiamečiai dažnai patys nesuvokia, ko nori, o elgiasi taip, kaip pageidauja tėvai, kad suteiktų jiems džiaugsmo. Mat mažyliams labai svarbu jausti, kad tėvai jais didžiuojasi. Be to, vaikai labai imlūs tėvų emocijoms. Todėl, kai mama atžalą į būrelį veda tik iš pareigos, aukodamasi dėl vaiko ateities, jis patiria daugiau žalos, nei gauna naudos, nes nesidžiaugia užsiimdamas viena ar kita veikla. Panašiai vaikas jaučiasi ir tada, kai tėvai jį veda į įvairius sporto būrelius, bet patys nesportuoja. “Jau trimečio loginis protas labai gerai veikia. Vaikui kyla klausimas, kodėl jam naudinga sportuoti, jeigu tėvai to nedaro.

Vaikai geriausiai jaučiasi, kai tėvai su jais užsiima patiems patinkančia veikla. Vaikas laimingas, kai mato laimingus tėvus. Todėl prasmingiau būtų tėveliams lankyti kursus, kuriuose aiškinama, kas yra tėvystė, užuot tampius vaikus po įvairius būrelius”, – mano A.Atas.

O tiems, kurie bijo, kad anksti nepradėję lavinti atžalos, nesudarys sąlygų skleistis talentui, psichologas paaiškina: “Dvejų trejų metų vaikui saviraiškos gebėjimas dar nereikalingas. Šiame amžiaus tarpsnyje jam reikia mokytis pačiam apsirengti, nueiti į tualetą, pavalgyti. Tik keturių sulaukęs mažylis patiria džiaugsmą bendraudamas su kitais vaikais. O gabumai kinta ir vystosi iki paauglystės, todėl nuspręsti, kad keturmetis gabus dailei ar muzikai, galima itin retais atvejais. Tik šešiolikos metų jaunuolis jau gali tvirtai žinoti, kas jam patinka, o kas ne.”

Tad neverta iš mažylių atimti vaikystės ir svarbiausio jų užsiėmimo – žaidimų. Ikimokyklinio amžiaus vaikas kur kas daugiau gerų emocijų patiria namie su mama kepdamas sausainius, su tėčiu čiuoždamas nuo kalno ar statydamas iš kubelių bokštą. O užsienio kalbos, taip pat piešti, dainuoti ar šokti jis spės išmokti pradėjęs lankyti mokyklą.

"veido" archyvas

Tai – tokios akimirkos, kai net aukščiausią IQ turintys žmonės praranda pusiausvyrą. Kodėl? Todėl, kad tuo metu labiausiai reikia ne IQ, o EQ – emocinio intelekto! Mes esame pirmieji vaikų mokytojai, o jie mokosi stebėdami, kaip kontroliuoti impulsus, palaukti apdovanojimo, “skaityti” kitų žmonių emocijas, “susidoroti” su sėkmėmis ar su nesėkmėmis.

Visi normalūs tėvai nori su savo vaikais elgtis sąžiningai, kantriai ir pagarbiai, tačiau ar visada taip pasielgiame tikrovėje, ypač plykstelėjus emocijoms? Tėvystė reikalauja daugiau nei intelektas. Tėvystė neįmanoma be emocijų.

Pastarąjį dešimtmetį vis daugiau rašoma apie emocinį intelektą ir jo svarbą. Tyrimais buvo įrodyta, kad gebėjimas įvardyti jausmus ir “susidoroti” su jais lemia sėkmę gyvenime.

Johnas Gottmanas, tyręs daugybę šeimų, teigia, kad visas šeimas galima skirstyti į dvi kategorijas: į tas, kuriose vaikus moko apie emocijas, ir į tas, kuriose to nemoko! Tuos, kurie moko, jis vadina “emocijų treneriais”. Šie tėvai neneigia ir neignoruoja vaikų pykčio, liūdesio ar baimių. Šie tėvai vertina jausmus kaip natūralią gyvenimo eigos dalį ir išnaudoja emocijų proveržius gyvenimo pamokoms ir santykiams stiprinti.

Emociniai momentai yra tie momentai, kai vaikams labiausiai mūsų reikia! Tai yra akimirkos, kai mes galime pasakyti: viskas bus gerai, tu išgyvensi, ir – patikėk! – bus dar daug problemų, kurias taip pat išgyvensi!

Ignoruoti – klaida

Daugelis žinome, bet vis tiek neigiame ar ignoruojame vaikų emocijas, sakome, kad čia “nieko baisaus”. Blogiau, kai už jausmus kritikuojame ar net baudžiame. O jei jausmus ir suprantame, kartais nepadedame spręsti su jais susijusių situacijų…

Ką atsidūrę sudėtingose situacijose daro tėvai – emocijų treneriai? Jie žengia keletą žingsnių: įvardija jausmą ir padeda jį įvardyti vaikui, leidžia išsikalbėti, suteikia fizinį ryšį, kai vaikui reikia išsiverkti, parodo, kad gerbia jo jausmus, brėžia ribą – suteikia dėmesio ir vaikui, tačiau leidžia suprasti, kad nesulaužys pažado, jau duoto kitiems.

Taip auginami vaikai geriau mokosi ir geriau sutaria su bendraamžiais, rečiau griebiasi agresijos, yra atsparesni neigiamiems jausmams (greičiau nusiramina, susidoroja su stresu ir pan.). Ir net yra geresnės fizinės sveikatos – tai rodo tyrimai!

Ką laimite

Tai, kad jūs su vaikais kalbėsite apie emocijas, nereiškia, kad nebekils konfliktų, nebus piktų žodžių, nuoskaudų. Konfliktas – šeimos gyvenimo kasdienybė. Tačiau pradėję įvardyti emocijas ir kalbėdami apie jas su savo vaikais, tapsite artimesni, o kai yra artumas, tai ir visos problemos atrodo lengviau sprendžiamos!

Įvardyti emocijas visiškai nereiškia, kad jūs atsisakysite auklėjimo. Atvirkščiai. Būdami artimi savo vaikams glaudžiau dalyvausite juos auklėdami, nes jie labiau jumis pasitikės. Jūs galite būti griežti, kai to reikia. Jūs galite pasakyti, kad vaikas klysta. Jūs nebijote brėžti ribų. Jūs nebijote pasakyti, kai vaikas jus nuvilia, kai matote, kad jis galėjo padaryti šį ar tą geriau. Dėl abipusio emocinio ryšio jūsų žodžiai tampa svarbūs jūsų vaikui. Vaikams rūpi, ką jūs manote, todėl jie nenori jūsų nuvilti.

Viskam reikia pastangų

Jei norite, kad vaikas puikiai žaistų krepšinį, ką darote? Lygiai taip pat treniruoti reikia emocijas – pasiraitojame rankoves ir dirbame! Pradžia tikrai bus nelengva, nes – deja – diduma žmonių vis dar laikosi nuomonės, esą vaikas mažas, neracionalus, nepatyręs, neįtakingas, todėl kam apskritai gaišti su juo laiką? Dar visai neseniai – 1900 m. – Sigmundas Freudas sakė, kad visi vaikai iš esmės yra agresyvūs, tačiau jau 1930 m. Lois Murphy savo tyrimais įrodė, kad vaikai yra empatiški altruistai, jei mato, kad kitas kenčia!

Žengtas didžiulis žingsnis nuo tų dienų, kai buvo manyta, kad už vieną muštą 10 nemuštų duoda. Šiandien žinome, kad meilumas, šiluma, optimizmas ir kantrybė auklėja daug geriau nei rykštė. Girdėkime ne tik tai, ką vaikas sako, bet ir tai, ką jaučia! Turime brėžti ribas elgesiui, o ne emocijoms ir norams. Pykstate? Geriau pykti, nei “virti” viduje. Tik pykite už elgesį, o ne kritikuokite asmens ar charakterio. Tinkamas tėvų pyktis yra puiki auklėjimo priemonė!

Kaip tapti emocijų treneriu?

Įsivaizduokite, kad gyvenate namuose, kur tėvai tikisi, kad jūs visada būsite geros nuotaikos, laimingas ir ramus. Liūdesys ir pyktis yra nepageidaujami. Tėvai nori, kad apie visus kalbėtumėte gražiai, nesiskųstumėte. O juk vaikas mano, kad tėvai yra teisūs! Tačiau kaip sunku būti linksmam, kai brolis sugriauna kubelių pilį, kurią statei; kai norėjai būti apdovanotas mokykloje, tačiau to negavai; kai tėvai pyksta, kad “burbi”, neva jų pasirinktos atostogos yra nuobodžios! Ką mes vaikams sakome, kai jie parodo neigiamas savo emocijas? “Prašau taip nesakyti sesei!” “Na, pagalvok, ar tikrai nepasakei nieko, kad nusipelnei tokios mokytojos reakcijos?” “Nieko tokio. Kitą kartą pasiseks!” “Mes šitiek pinigų išleidome, kad tave atsivežtume čia!”

Ko tokiomis savo frazėmis mokome savo vaikus? Tylėti! Juk iš tikro vaikui visiškai nereikia, kad mes pataisytume padėtį, jam tik reikia, kad jį išklausytų, pagal galimybes suprastų ir padėtų!

Žinodamas, kad bus išklausytas ir suprastas, vaikas visada galės kreiptis į jus, nes jūs suprantate, ką jis jaučia. Kai vaikų nekritikuojame, nenuvertiname jų jausmų ir nenukreipiame dėmesio – jie įsileidžia mus į savo pasaulį. Jie pradeda pasitikėti.

Penki žingsniai tikslo link

1. Įvardijame jausmus. Kad įvardytum savo jausmus ir juos suprastum, visiškai nereikia būti labai ekspresyviam ir ašaroti žiūrint filmus. Kodėl įvardyti emociją gali būti sunku? Galbūt todėl, kad jaučiame ją per stipriai, o gal nepatinka, kaip elgiamės, kai ją jaučiame. Nenorime demonstruoti ir apsimetame, kad “nieko tokio”… Taigi mes tą emociją slepiame ir taip tarsi užtrenkiame duris, užuot pamokę vaiką, kaip tokius jausmus įveikti. Emocijų nereikia slėpti. Jūs vaiko tikrai netraumuosite, jei pasakysite jam, kad esate supykęs. Kai supykstame ant vaiko, jam parodome, kad pyktį galima parodyti ir kontroliuoti, ir kad jums rūpi, ką daro vaikas! Svarbiausia – elgtis pagarbiai. Venkite sarkazmo, paniekos, menkinamų komentarų, grasinimų, fizinių bausmių. Jūs turite parodyti: “Nepatinka tavo elgesys, o ne tu!”
2. Išnaudojame emocijas gyvenimo pamokai ir tampame artimesni. Vaikų pyktis nėra lipimas ant galvos. Jų baimė nėra šou, kuriuo jie nori mūsų dėmesio. Jų liūdesys ir visi kiti jausmai nėra tai, ką reikia “pataisyti”. Vaikas turi pats išmokti nusiraminti, tačiau kai emocijos “užaštrintos” – jam reikia mūsų. Kuo anksčiau įvardijame, tuo didesnė tikimybė, kad vaikui išgyvenimai nesikaups ir po to neišsiverš viesulu. Pradėdami kalbėtis apie jausmus tada, kai jie dar neįsisiūbavę, jūs turėsite galimybę mokytis spręsti nelabai dideles problemas. Vaikas turi suprasti, kad esate jo sąjungininkas, todėl – kai užklups didesnė krizė – kreipsis į jus ir drauge galėsite su ja susidoroti!
3. Klausyti ne tik ausimis, klausyti akimis ir širdimi. Klausantis reikia stebėti vaiko kūno kalbą, grimasas, gestus. Stebėkite ir savo kūno kalbą, nes vaikai – nors ir iš pasąmonės – visada ją mato ir interpretuoja. Kai kalbate su vaiku, neklauskite, kodėl jam liūdna – dažniausiai jis nežinos. Vaikas neturi tiek daug patirties, kad jau galėtų sieti vieną įvykį su kitu. Geriau sakyti: “Tau šiandien liūdna, ar ne?”
4. Pabūname už žodyną. Žodžiai padeda kažką abstraktaus paversti suprantama, kasdieniška. Kai įvardijame jausmą: “Tu dabar piktas, ar ne?” – tai ne tik padeda vaikui jaustis suprastam, bet ir duoda žodį, kuriuo jis gali nusakyti, kaip jaučiasi. Vadinasi, jūsų užduotis – būti žodynu! Tik čia reikia atkreipti dėmesį, kad jūs ne pasakote, kaip vaikas turi jaustis, o įvardijate jį apėmusias emocijas. Nepamirškite, kad galima išgyventi keletą (ir net tarpusavyje prieštaraujančių) jausmų vienu metu. Jūsų užduotis – patikinti vaiką, kad tai – normalu. Tyrimai rodo, kad emocijų įvardijimas nuramina nervų sistemą.
5. Pagalba sprendžiant problemas. Emocijų treneriai nėra tokie tėvai, kurie viską leidžia ir bijo vaikui žodį pasakyti, kad tik vargšelio netraumuotų. Žinoma, jūs turite nustatyti taisykles. Apgalvodami sprendimus padėkite vaikui, tačiau neperimkite iniciatyvos. Jeigu vaikas, ieškodamas išeities, bando viską iš eilės, tiesiog po to paklauskite, kas labiausiai padėjo. Nebijokite su vaiku pasidalyti savo patirtimi ir savo nuomone, tačiau įsisąmoninkite, kad vaikai irgi mokosi iš savo klaidų. Jeigu matote, kad vaikas nori išbandyti sprendimą, kuris nepavyks, tačiau tikrai niekam nepakenks – tegul bando. Kai nepasiseks, pasiūlykite priimti kitą sprendimą, aptarkite jo įgyvendinimo planą. Analizuokite, kodėl nepavyksta. Kai nepavyksta, visiškai nereiškia, kad vaikas nevykėlis. Pasakykite, kad mes visą gyvenimą mokomės.

Kas visada padeda

• Kuo daugiau žinokite apie savo vaiko gyvenimą. Eikite į darželį, mokyklą, dalyvaukite tėvų komiteto veikloje. Kuo geriau pažinosite draugus ir mokytojus, tuo bus lengviau.

• Nebūkite “priešo” pusėje. Pvz., baleto mokytoja apvalainai mergaitei kažką pasakė dėl jos figūros. Ką tokiu atveju dažnai kalba tėvai? Ypač, jei ir jie mano, kad dukrai reikėtų numesti šiek tiek svorio?.. O esant tokiai situacijai reikėtų sakyti: “Užjaučiu, mažute. Tikriausiai jauteisi pažeminta!”

• Vaiko rūpestis nėra “vaikiškas”. Jam jo rūpestis – lygiai toks pat svarbus kaip jums jūsų rūpesčiai.

• Vaikui nereikia jūsų sprendimo, jam reikia jūsų meilės. Įsivaizduokite atvejį – grįžot iš darbo susipykę su kolega. Jūsų sutuoktinis išklauso ir po kelių minučių pasiūlo, kaip spręsti problemą. Tik kodėl tuomet jaučiate ne dėkingumą, o pyktį? Todėl, kad jums viso labo reikėjo būti išklausytai. O kai jaučiatės suprasta, pradedate ir pati galvoti, kaip išspręsti ir… dažniausiai paklausiate patarimo! Patarimai be empatijos yra kaip namas be pamato. Tas pats galioja ir vaikams, ir suaugusiesiems.

• Leiskite vaikui rinktis, gerbkite jo norus. Vis dar gaji nuomonė, kad vaikas visą laiką turi paklusti, dažnuose namuose vaikas turi labai mažai teisių priimti sprendimus, nekontroliuoja savo gyvenimo. O jūs įsivaizduokite sutuoktinio reakciją, jei pareikštumėte: “Jokio deserto, kol lėkštė nebus tuščia!”. Kai išklausote vaikus, kai leidžiate jiems rinktis, jie susimąsto: tai, ko aš noriu, ką jaučiu – jiems svarbu! Visada paklauskite savęs, ar tikrai negalite vieno ar kito dalyko vaikui leisti? Ir prisiminkite: kartais verta pralaimėti keletą mūšių, kad laimėtumėte karą!

"Veido" archyvas

Konkurencija tarp šeimoje augančių dviejų ar daugiau atžalų yra normalus ir sveikas reiškinys, tačiau kartais ši konkurencija įgyja fizinei ar emocinei sveikatai (kartais net gyvybei) pavojingų požymių: smurtą, kerštą, patyčias, nevaldomą agresiją ir pan. Todėl reikia stabdyti ir kontroliuoti ne pačią konkurenciją (“tu privalai nepykti ant savo brolio, nes jis dar toks mažas”), o agresyvią konkurencijos išraišką (“aš suprantu, kad tave labai supykdo brolis, kai ima tavo daiktus iš stalčiaus, bet mušti broliuko negalima, geriau sugalvokim, kaip padaryti, kad jis nepasiektų tavo žaislų).

O jeigu nesikištume?

Didžiausią problemą tėvams kelia brolių ir sesių konkurencinės kovos, kurios dažniausiai pasireiškia konfliktais. Vaikams susikivirčijus tėvai sutrinka, supyksta, bando konfliktą sustabdyti arba patys įsivelia į nesibaigiantį ginčą – kas teisus, o kas – kaltas? Tikrai nėra svarbu išsiaiškinti, kuris vaikas kaltas, o kuris – ne, kuris pradėjo pirmas, o kuris – tik gynėsi. Daug svarbiau su vaikais pasikalbėti, kuo būtent jie yra nepatenkinti ir kaip kiekvienas iš jų jaučiasi.

Psichologai pataria, kad susipykus broliams ir sesėms tėvams vertėtų kuo kantriau ir ramiau laukti, kol jų atžalos patys išspręs konfliktą. Aišku, viena ausimi reikėtų girdėti, kas tame “karo lauke” vyksta ir būti budriems, tačiau įsikišti reikėtų tiktai tada, kai į kovą pasitelkiami “ginklai”: kumščiai, sunkūs ar aštrūs daiktai ir pan. Jeigu tėvams pavyksta išlikti ramiems ir nepulti spręsti vaikų ginčų, ilgainiui jų atžalos įgyja puikių konflikto sprendimo įgūdžių, išmoksta derėtis ir bendradarbiauti, išsiugdo aukštą savivokos jausmą, išmoksta išsakyti savo nuomonę, išklausyti kito ir apginti savo ribas.

Dažnai konflikto metu kuris nors vaikas atbėga ieškoti mamos ar tėčio užtarimo ir pagalbos. Kaip tada pasielgti tėvams? Reikėtų su vaiku pasišnekėti, ar jis pats negalėtų išspręsti ginčo, ką jis pats gali pasakyti broliui ar sesei, kad konfliktas pasibaigtų? Jeigu tėvai tuojau pat bėgs padėti “vargšeliui”, jis niekuomet ir neišmoks apsiginti, pakovoti už save, bus priklausomas ir nepasitikės savimi.

Kaip sušvelninti konkurenciją

1. Leiskite kiekvienam vaikui turėti asmeninę erdvę. Tegu kiekvienas vaikas šeimoje turi nors po mažytę tik jam skirtą vietelę: stalą, spintelę, dėžę, atskirą stalčių, jeigu yra galimybė – savo kambarį. Būtų puiku, jeigu į jo erdvę be leidimo negalėtų patekti brolis ar sesė, kad vaikas galėtų užrakinti ar kitaip apsaugoti savo nuosavybę.
2. Suteikite progą vaikams išsikalbėti ar kitaip išreikšti nemalonius jausmus vienas kitam. Konkurencija tampa nevaldoma ir agresyvi tada, kai broliai ar sesės neturi progos išsakyti vienas kitam pykčio, susierzinimo, nuoskaudos ar kitų panašių jausmų. Todėl visaip skatinkite juos išsikalbėti, kokiu vienas kito elgesiu jie nepatenkinti. Neišsigąskite ir nenutildykite vaiko, kai jis įniršęs išrėžia: “Aš nekenčiu brolio, norėčiau jį užmušti; arba kad jis susirgtų ir numirtų!” Tegu išsišneka, nes tik taip jis gali išreikšti nemalonius jausmus, o jeigu jam šnekėti bus uždrausta, veikiausiai vaikas griebsis veiksmų: įkąs broliui, užgaus jį ar kitaip nuskriaus.
3. Kalbėkite apie savo nemalonius jausmus. Jeigu jus erzina ar pykdo tam tikras vaiko elgesys – pasakykite tai garsiai, kad brolis ar sesė išgirstų ir taip pat galėtų laisviau reikšti savo nepasitenkinimą. Pavyzdžiui, kai jūsų kelių mėnesių mažylis nesustodamas verkia jau kokią valandą, atvirai prisipažinkite, girdint jo broliui ar sesei: “Mane taip erzina šitas rėkimas, atrodo, nebegaliu daugiau tverti.” Tai girdėdami kiti vaikai savęs nekaltins ir nesijaus baisiai nusidėjusiais, kai pyks ant verkiančio broliuko.
4. Skirkite nedalomą dėmesį kiekvienam vaikui. Bent kartą per savaitę pabūkite tik dviese su kiekvienu vaiku: išeikite pasivaikščioti, pažaiskite jo mėgstamą žaidimą, nueikite į žaidimų aikštelę ar kiną ir pan. Svarbiausia – kad tuo metu būtumėte tik jūs ir vaikas, aplink nebėgiotų ir jums netrukdytų brolis ar sesė.
5. Nesureikšminkite vaikų konfliktų. Priimkite kaip savaime suprantamą dalyką konkurencinę kovą tarp brolių ir sesių, nepanikuokite, kai jie susipyksta, kažko nepasidalija ar prasivardžiuoja. Žinokite, kad tik jūsų ramybė, kantrumas, supratingumas gali sustabdyti įsisiautėjusį vaikų konfliktą. O kartais – humoro jausmas: “Oho, na ir vaizdingai tu čia jį pavadinai – knysliagalvis! Gal galėčiau pasiskolyti ir kada nors taip pavadinti savo brolį?”
6. Skatinkite vaikus pastebėti vienas kito patrauklumą. Kuo dažniau pasikalbėkite su vaikais, kuo juos brolis ar sesė žavi, patinka, ką įdomu ir malonu kartu su juo veikti: “Matai, kaip Saulė kantriai dėlioja dėlionę – mudu su tavimi seniai jau būtume spjovę… O jei ne Lukas, visi vaikai tavo gimtadieny būtų susipykę, bet jis sugebėjo išspręsti ginčą.” Jeigu vaikai gražiai žaidžia kartu ir sutaria – pagirkite, paskatinkite jų norą bendradarbiauti, padėti vienas kitam.
7. Papasakokite apie savo vaikystę. Prisiminkite, kaip jūs sugyvendavote su broliais, seserimis (jeigu buvote vienturčiai, galima pasakoti apie santykius su pusseserėmis, pusbroliais). Kaip ir dėl ko jūs pykdavotės, kaip išspręsdavote konfliktus, kaip į jūsų ginčus reaguodavo tėvai? Galbūt jus skaudino, kai tėvai kišdavosi ir palaikydavo garsiau rėkiantį? Papasakokite, kaip sykį jie nubaudė jūsų sesę, nors jūs širdy žinojote, kad visai ne ji buvo kalta… Taip pat verta papasakoti ir malonias akimirkas, išgyventas būnant su broliais ir sesėmis, ką jums kartu patikdavo veikti, kuo jums broliai, sesės patiko. Dažnai vaikai susimąsto papasakojus, kaip vaikystėje tėtis su broliu nekentė vienas kito, bet dabar pirmi skuba vienas kitam į pagalbą ištikus nelaimei: “Ar pameni, kaip dėdė Gintas paskolino visas santaupas, kai tėčiui nesisekė verslas? Mes irgi padarytume lygiai tą patį.” Arba kaip mažoji sesė buvo jums it inkaras prie kojos – ak, kaip ji trukdė siautėti su vyresniais draugais, bet būtent ji padėjo jums auginti jūsų papurgalvius.