"Veido" archyvas

Auklėjant vaikus, svarbiausia įskiepyti jiems atsakomybės jausmą už jų pačių veiksmus – o to nepasieksi nei griežtumu, nei lepinimu. Aukso vidurys – nuolatinė partnerystė su vaiku, atsižvelgiant į jo individualius poreikius, bet kartu nepamirštant suaugusiojo pareigų nubrėžti saugumo ir moralės ribas.

Visuomenę sukrėtusi žinia apie socialinio tinklo “Facebook” pažinties pražudytą mergaitę ypač daug diskusijų sukėlė jau ūgtelėjusius vaikus auginančiose šeimose. Kaip juos auklėti, kaip su jais bendrauti, kad jų nesusiurbtų interneto pažintys, gatvė, ar kad jie patys netaptų budeliais. Kuris auklėjimo būdas gali lemti geresnių rezultatų: griežtumas, kontrolė, paklusnumo ugdymas ar – priešingai – laisvos asmenybės svarbą aukštinanti pedagogika. Psichologai pabrėžia, kad nėra vieno visoms šeimoms tinkančio būdo, skiriasi ir vaikų charakteris, temperamentas. Juk vienas be jokių pastangų mokykloje renka dešimtukus, o kitam noras tokių pat rezultatų pasiekti reikštų sunkų kasdienį papildomą darbą namie. Yra situacijų, kur reikia griežtumo – tėvai turi nuosekliai laikytis savo nuostatų, susitarimų su vaikais, būti tvirti dėl savo įsitikinimų. Tačiau kai kada svarbi ir laisvė – galimybė vaikui pasirinkti saviraiškos formas, mąstyti, reikšti mintis, būti nebūtinai tik geram, dėl to neprarandant tėvų meilės ir glaudžių santykių.

Pradėti paauglystėje – per vėlu

Vilniaus universiteto Psichologinių inovacijų ir eksperimentinių tyrimų mokymo centro vedėja Roma Jusienė tikina, kad pelnyti paauglio atvirumą ir pasitikėjimą vienu ypu – praktiškai neįmanoma užduotis.

“Jei šeimoje nuoširdūs ir atviri pokalbiai buvo nepraktikuojami iki šiol, vargu ar jums pavyks sužinoti, kuo gyvena jūsų jau ūgtelėjęs vaikas”, – sako ji. Todėl psichologė pataria visiems tėvams nuo pat kūdikystės pirmučiausia išmokti kalbėtis ir išklausyti savo vaikus, stengtis suprasti jų problemas ir pasaulėžiūrą. “10–15 minučių pokalbis prieš miegą – apie tai, kas nutiko per dieną, kaip vaikas vertina įvykius ir aplinką, turėtų būti kaip profilaktikai nuo peršalimo vartojami vitaminai – tik tokia rutina padėtų išlaikyti ne fizinę, bet dvasinę šeimos sveikatą”, – pataria R.Jusienė.

Individualios psichologijos instituto direktorė Erika Kern antrina, kad bet kokie vaikų ugdymo modeliai yra tuo veiksmingesni, kuo anksčiau jie pradedami taikyti. “Jei jūsų vaikas dar tik rengiasi į mokyklą – vadinasi, tai puikiausias laikas išmokti atsakymus į klausimą, kaip padėti jam mokytis. Tačiau jei jūsų vaikas paauglys, manau, jau vėloka – keisdami poziciją, neišvengiamai susidursite su nesėkme ir reikės laukti bent metus, kol reikalai iš tiesų pagerės”, – sako specialistė.

Taisyklės geriems tėvams

“Auklėti reikia griežtai, bet su meile. Griežtai – nustatant leistino elgesio ribas, taikant bausmes už susitarimų nesilaikymą. Tik labai svarbu visada aiškinti savo elgesio motyvus – negalima tiesiog rėžti “turi būti tik taip ir ne kitaip, nes aš taip liepiu!” Jei norime, kad vaikams rūpėtų mūsų nuomonė, jie turi žinoti, kad tėvams jų pasaulis ir savijauta taip pat yra svarbūs”, – esmę dėsto R.Jusienė.

E.Kern pataria atsisakyti iliuzijų, kad auklėti vaikus labai lengva. “Nenoriu išgąsdinti, tačiau geriau jau prarasti nuostatą, kad auklėjant vaikus pakanka žinoti du tris kertinius atsakymus, o visa kita savaime atsitiks. Auklėti vaikus reikia mokytis”, – pabrėžia psichologė.

Ji yra pastebėjusi, kad daugelis tėvų remiasi klaidinga nuostata, esą vaiko interesai tai tėvų lūkesčiai, arba vaiko interesai tai tik vaiko įgeidžiai. “Demokratinis ir atsakingas vaikų auklėjimas – menas, kurio savo kultūroje dar neturim, tačiau galim pradėti jam daiginti šaknis, kad mūsų vaikai, tapę tėvais, turėtų kur kas geresnį pamatą nei mes, mūsų tėvai ir kitos ankstesnės kartos”, – mano pašnekovė.

Individualios psichologijos konsultantė, vedanti pagalbos tėvams užsiėmimus Rasa Kardaitė sako, kad kritikuodami vaiką dėl jo blogo elgesio tėvai labai dažnai pamiršta pasakyti, kokį jausmą išgyvena jie patys. “Tėvai dažniausiai pradeda ilgas ir pamokančias kalbas apie tai, ką reikia daryti ir ko nereikia, kas teisinga ir kas ne. Vietoj to, kad išgirstų vienu sakiniu suformuluotą problemą, suprastų, ką išgyvena tėvai, vaikai girdi ilgiausias prakalbas ir jų net nesiklauso”, – dažnoje šeimoje pasitaikančią situaciją atpasakoja pašnekovė.

Mokytis – vaikų, o ne tėvų pareiga

Mokykla ir pažymiai – bene dažniausias vaikų ir tėvų konfliktų poligonas. Vieni reikalauja gerų rezultatų ir baudžia dėl prastų pažymių, kiti jaučiasi nemylimi, kai mokosi blogai, bijo bausmių ir dėl to meluoja, slepia savo nesėkmes.

A.Kardaitė sako, kad tėvai daro klaidą, prisiimdami atsakomybę sau už vaiko mokymosi rezultatus. “Tėvai turi nugalėti savo baimę, kad vaikas mokysis blogai ir netrukdyti jam mokytis pačiam. Klausimą, ką tėvai turi daryti, kad vaikai pradėtų mokytis, reikėtų pakeisti, kaip padėti vaikams, kai jie susiduria su mokymosi sunkumais”, – mano ji.

Tris sūnus auginantis verslo konsultantas, filosofijos dėstytojas Algis Davidavičius tvirtina niekada nereikalaujantis iš vaikų vien tik gerų pažymių. Jei mato, kad kyla sunkumų, aiškinasi jų priežastis, stengiasi pažadinti vaiko domėjimąsi ta disciplina, argumentuoti, dėl ko svarbu ją gerai išmokti. “Pavyzdžiui, lietuvių kalbos gramatiką mokytis sunku ir nuobodu, bet sakau savo sūnui, kad joks kultūringas, savo šalį mylintis žmogus negali nemokėti gimtosios kalbos”, – pasakoja tėvas.

Kitas panašaus auklėjimo pavyzdys – šešių vaikų tėvas Rimvydas Bačkis. “Niekada su žmona nesikišame į mokymosi procesą, bet visada pabrėžiame ir nuolat kartojame, kad vaikai gali kreiptis į mus, kai tik kils keblumų, kas nors bus neaišku, o mokytis, įvertinti situaciją, atpažinti sunkumus turi jie patys”, – įsitikinęs jis.

Tokia tiek vieno, tiek kito tėvo pozicija atitinka ir teorinius psichologų patarimus. “Svarbiausias dalykas: vaikas turi būti atsakingas už savo elgesį ir laimėjimus mokykloje, ne tėvai. Bet kurioje su mokykla susijusioje situacijoje reikia klausti savęs: “Kaip turėčiau kreiptis į vaiką, reaguoti ar kalbėti, kad nesusidarytų įspūdis, jog man jo mokslai ir elgesys mokykloje rūpi labiau nei jam?”, – pabrėžia E.Kern. Ji yra pastebėjusi, kad tėvų verčiami vaikai beveik šimtu procentų mokosi prasčiau nei galėtų – dėl įvairiausių priežasčių, kurių dažniausia yra savęs nuvertinimas, ir kurį “tarp eilučių” nuolat vaikui primeta tėvai, dažniausiai to nė nenujausdami.

Būreliai – saviraiškai, o ne rezultatams

Ne vienam tėvui kyla klausimas, ką daryti, kai vaikai meta vos pradėtus užklasinio darbo užsiėmimus. Nebenori lankyti muzikos mokyklos, nes per sunku kasdien groti, atsisako sporto treniruočių, nes ten pernelyg didelis krūvis.

Specialistų patarimai čia panašūs į tuos, kaip ir mokslo atveju: būrelis turi patikti, juo turi domėtis pats vaikas, o ne jo tėvai. “Mes neretai perlenkiame lazdą, reikalaudami kažkokių stulbinamų rezultatų dar ir popamokinėje veikloje. O ji turėtų būti skirta saviraiškai, individualių pomėgių paieškai”, – pataria R.Jusienė.

IPI vadovė E.Kern pastebi dar vieną problemą – daugybė tėvų baiminasi, kad jų vaikas nepritaps prie tokios sparčios visuomenės, jei neišmoks nuo vaikystės būti užimtas kiekvieną minutę. “Problema ta, kad daugybei suaugusiųjų nepakanka įgūdžių nepersidirbti. Tad mokydami vaiką nuo mažumės būti užimtam kiekvieną minutę, “gaminate” naują darboholiką, kuris, nesulaukęs nė trisdešimties, bus jau pavargęs nuo gyvenimo”, – perspėja ji.

Daug su tėvais bendraujanti R.Kardaitė sako, kad ir užklasinėje veikloje tėvai veržiasi būti atsakingi už vaikų muzikavimą, piešimą, sportą. “Čia tėvai neturėtų kištis. Skatinti vaikus dirbti turi muzikos mokytojas, sporto treneris, o ne tėvai. Jie tik gali padrąsinti savo vaikus – bet ne spausdami ir kritikuodami, o sukurdami jiems galimybes pademonstruoti, ko išmokę, lankydami vaikų varžybas, koncertus”, – pataria ji.

Tačiau yra ir visiškai kitokias auklėjimo nuostatas taikančių tėvų. Dvi Jurgitos Mačiulaitienės dukterys nuo mažų dienų rimtai užsiima sportu – viena lanko plaukimo, kita – lauko teniso treniruotes. Jos sportuoja kasdien ir intensyviai, kiekviena jau yra pasiekusi gerų rezultatų. “Gal ir geras patarimas leisti vaikams patiems keliauti iš būrelio į būrelį, ieškant, kas artima jų širdžiai. Bet sporte rimtų rezultatų nepasieksi, jei nepradėsi 5–6 metų – o tokio amžiaus nuspręsti gali tik tėvai”, – aiškina ji. Moteris vardija atsidavimo sportui pranašumus: abi mergaitės klojasi pamatus savo galimoms profesijoms, be to, joms atsiranda papildomų galimybių nemokamai studijuoti geruose JAV universitetuose, nes galės  įsitraukti į jų sporto komandas. “Maža to, nuoseklus užsiėmimas ir darbas ugdo charakterį – mano vaikai savarankiški, moka planuoti savo laiką”, – džiaugiasi mama.

Kur kas daugiau laisvės savo atžaloms suteikiantis A.Davidavičius į būrelius taip pat žiūri gana atsakingai. “Aš leidžiu vaikams rinktis patiems, bet nesutinku, kad jie užsiėmimus kaitaliotų vos pabandę. Vaikai turi išmokti svarbių pamokų, – kad pasitenkinimas savimi, malonumas dėl mėgstamos veiklos ateina tik tada, kai įdedi darbo ir pastangų, kai tau jau sekasi tai daryti”, – užbaigia tėvas.

Artėjant šv. Kalėdoms ir Naujiesiems metams vėl imame neramiai žvilgčioti į nuolat plonėjantį kalendorių. Tik šių švenčių išvakarėse bent akimirkai stabtelime ir nori nenori atsigręžiame į save. Matyt, žmogiška prigimtis taip sukonstruota, kad dažniausiai esame linkę matyti krislą kito akyse, pastebėti aplinkinių klaidas ir ydas, tačiau kažkaip užmirštame savo pėdsakus, paliktus prabėgusių metų sniege. O pripėduota ganėtinai…

Ne veltui sakoma, kad prieš šv. Kalėdas reikia susitaikyti ir paprašyti aplinkinių atleidimo. Paprašyti žmonių, kuriuos užgavome ar tiesiog palikome vienumoje tada, kai jiems labiausiai reikėjo šilumos ir galbūt vienintelio paguodos žodžio, kad suprastų, jog mano pėdsakai ne visuomet vedė taikos ir gėrio keliais ne iš blogos valios, o tik iš žmogiškos silpnybės, negalėjimo sustoti ir pajusti artimą, jo širdies plakimą.

Ir tik tada, kai nutyla kasdienybės šurmulys ir mes netikėtai tampame viena šeima, susėdančia prie Kūčių stalo, suvirpiname ir savo sielos stygas, pajutę didįjį žmonijos bendrumą ir netikėtai suvokę savo pačių prasmingumą. Ir turbūt tik tą vienintelį vakarą esame pasirengę išgirsti kito žmogaus skausmą ir liūdesį, pažvelgti į akis tiesai. Tik tą vienintelį vakarą išgirstame ir savo sielos kuždesius, ne vienas sustingstame su ašara akyje ir begaliniu ilgesiu širdyje…

Žmogus – dieviška būtybė. Jei kam norisi kildinti save iš beždžionės – prašom, tačiau aš norėčiau tikėti, jog nesame sukurti tik tam, kad tenkintume kūniškuosius poreikius ir bandytume nusiskinti nuo gyvenimo medžio labiausiai prisirpusį bananą. Juk beždžionė nejaučia ilgesio, ar ne?

Tad jei esame dieviškosios šviesos palytėti, matyt, esame pasirengę retsykiais pažvelgti į akis gyvenimui ir mūsų vietai jame. Esame pasirengę pamatyti vieni kitus ir atleisti vieni kitiems. Bet tuo pačiu metu esame pasirengę įvertinti ir savo indėlį į savo pačių gyvenimo taupyklę – pamatyti, kur link ėjome ir kur atėjome…

Pamenu, skaičiau knygą, kurios autorius pagrindinio herojaus lūpomis šaiposi iš psichoanalizės ir kitų sielos terapijų. Tačiau net ir jis ironišką knygą baigia žodžiais, kurie verčia susimąstyti. Neatkartosiu tiksliai, tačiau tie žodžiai skambėjo maždaug taip: “Galime šaipytis iš Freudo, galime jo nepripažinti, tačiau negalime paneigti, kad didžiausias šio žmogaus indėlis į žmonijos pasiekimų taurę – supratimas, jog kiekvienas mūsų žingsnis šioje žemėje, kiekvienas veiksmas ir kiekviena mintis yra prasminga…”

Labai paprasti žodžiai, tačiau ir labai gilūs. Įpratę suktis šiuolaikiniame sudaiktėjusiame pasaulyje, neigti ryšio su kitais žmonėmis svarbą bei aukštinti individualumą, bandome pabėgti nuo savęs pačių. Paradoksas tas, kad individualumas neegzistuoja. Kiekvienas ateiname į šį pasaulį iš kito žmogaus, apvaisinti dviejų žmonių santykio. Pažvelgęs į motinos akis, pirmą sykį pamatau savo atvaizdą ir pamažu virstu žmogumi. Pakylėtas tvirtų tėvo rankų, įsisąmoninu ir savo galią. Patyręs kovos su bendraamžiais skausmą, pasirengiu įžengti į pasaulį, kuriame, pasirodo, yra ir “beždžionių”. Seneliai, mokytojai, draugai, kiti žmonės – tik jų apsuptyje suprasiu, ar tikrai Dievas tvarko šį pasaulį, ar bus jis mane pamiršęs…

Kad ir koks individualus būčiau, visuomet esu apsuptas žmonių. Net ir tada, kai lieku vienas, kai ima atrodyti, kad nebeturiu į ką atsiremti, visuomet išlieku apsuptyje. Juk visi žmonės, visi skausmingi ar džiaugsmingi santykiai, visa patirtis jau slypi manyje, ir verkdamas iš nevilties ar vienišumo girdžiu užgaulius vidinių balsų šnabždesius arba įsiklausęs išgirstu raminantį mamos balsą.

Štai tada ir suprantu, kad mano paties balsas, matyt, skambės ne vieno žmogaus širdyje, o mano pėdsakai visam laikui įsispaus artimųjų sielose. Gal tai ir yra gyvenimo prasmė? Prisiminti, kad kiekvienas mano žingsnis yra reikšmingas ir jis palieka pėdsaką tiek mano, tiek kitų žmonių gyvenime. Ir, matyt, svarbu, ar liks švarūs lyg pirmasis sniegas pėdsakai, ar pripėduota bus purvinais batais…

Šiandien jau niekas nebesiginčija, kad ryšys su kitu žmogumi yra svarbus kiekvienam mūsų. Bet kodėl tuomet visais būdais keliame ant pjedestalo individualumą, savo sėkmę ir pamirštame apie artimo skausmą? Net psichologija, ir ta iškrypo. Vakaruose vis daugiau įsigali psichoterapijos mokyklos, skelbiančios, kad viskas priklauso tik nuo mąstymo, kurį tereikia pakeisti, ir pasaulis nušvis visomis vaivorykštės spalvomis. Kaip paprasta – nereikia metų metais gulėti ant psichoanalitiko kušetės, bandant pažinti savo jausmus ir save pačius, ar žvelgti į akis psichoterapeutui, bandant pamatyti savo sielą… Bet prisiminkime, kad tik motinos akyse pamatę save tapome žmonėmis!

Matyt, ne veltui Dievas davė šv. Kalėdas. Sveikindami vieni kitus, mes žvelgiame į artimojo sielos gelmes ir pamatome save. Kūčių vakarą susėdame prie stalo ir staiga pajuntame, kiek vis dėlto mūsų daug. Nes tą vakarą su mumis susijungia visas pasaulis, o pro mūsų dvasios duris į kambarį įžengia mūsų proseneliai, seneliai ir tėvai. Mus aplanko mūsų broliai, seserys ir vaikai. Gyvi ar seniai anapus iškeliavę – šią dieną visi jie randa savo vietą mūsų širdies kertelėse. O mes lygiai taip pat aplankome ir savo draugus bei artimuosius, sėdinčius prie savo stalų. Viliuosi, kad mano pėdsakai jų sielose švarūs, o jei ne – tegaliu prašyti atleidimo.

Taip mes ir ateiname į metų pabaigą ir atsisukame atgal. Pažvelgiame į savo sielą ir neretai pamatome, kad nešamės tik padrikas mintis ir begalinio bėgimo laiko ratu nuovargį. Tačiau nesugebame pamatyti pėdsakų, kuriuos mūsų sieloje bando palikti žmonės, nors kartais tereikia tik pažvelgti vienas kitam į akis ir išgirsti tylą. Tylą, kurioje gimsta ryšys – tikras ir amžinas, toks, koks gimė pirmąją mūsų gyvenimo akimirką, kai dar nebuvo žodžių, vien šiltas motinos žvilgsnis ir meilė. Meilė, kuri neša mus per gyvenimą, kuria bendrumą ir Kūčių vakarą susėdus prie stalo atveda mus vienus pas kitus.

Kaip sakė Richardas Bachas, “mus supantys dalykai – namai, darbas, automobiliai – tėra atrama, mūsų meilės fonas. Mūsų daiktai, vietos, kur gyvename, mūsų gyvenimo įvykiai – tiktai fonas. Labai lengva pulti vaikytis fono ir pamiršti tikrąsias brangenybes! Tačiau vienintelis dalykas, kuris lieka svarbus žemiškojo gyvenimo pabaigoje, yra tai, kaip mes mylėjome, kokia buvo mūsų meilės kokybė!”

Ketvirtadalis vaikus auginančių porų Lietuvoje nepalaiko artimesnių savitarpio santykių, tiek pat tėvų prisipažįsta, kad “nesusikalba” su savo vaikais. Priemonių šioms problemoms spręsti ieškos “Šeimų universitetas”.

Judėjimas “Augink atsakingai” atliko tyrimą, kuriame dalyvavo 500 Lietuvos gyventojų (57 proc. moterų ir 43 proc. vyrų), turinčių vaikų iki 16 metų amžiaus. Paaiškėjo, kad ketvirtadalis apklaustųjų šeimose nepalaiko artimesnių savitarpio santykių, jų tarpusavio ryšys vos rusena. Beje, priminsime, kad kas antra susituokusi pora Lietuvoje išsiskiria.

Iš apklausos sužinome, kad dar 25,4 proc. tėvų teigia nesusikalbantys su savo vaikais. O savitarpio nesupratimas gimdo kitą problemą: 19 proc. tėvų kylančias sumaištis stengiasi išspręsti tenkindami vaikų norus. Tėvai, kurie neturi laiko pabendrauti tarpusavyje, nesugeba užmegzti artimo ryšio ir su savo vaikais.

Negana to, mažai tarpusavyje bendraujančių tėvų požiūris į vaikų auklėjimą stipriai skiriasi, tad prasideda barniai, kurie dar labiau pagilina krizę. Minėtą tyrimą atlikę specialistai pastebėjo, kad vyro ir moters vaidmuo šeimoje šiais laikais nelygiaveris. Moterys prisiima per didelę atsakomybę. Tik trečdalis moterų patvirtino, kad jų vyrai užsiima bendra veikla su vaikais bent kelis kartus per savaitę. Todėl “Augink atsakingai” ir ėmėsi iniciatyvos, kurios tikslas – pakeisti tėvų požiūrį į vaikų auklėjimą, skatinti bendravimą šeimose.

Prie gražios iniciatyvos prisidėjo daug garsių žmonių

Taigi visai neseniai – šių metų lapkričio 18 d. buvo sutelkta judėjimo “Augink atsakingai” visuomenės taryba. Jos nariai diskutuoja vaikų lavinimo temomis, dalyvauja projektuose, renginiuose ir susitikimuose. Priminsime, kad “Augink atsakingai” visuomenės tarybą sudaro 15  gerai žinomų mokslo, meno, sporto, verslo ir kitų sričių atstovų. Minėtoje taryboje – ir režisierius Arūnas Matelis, ir gitaristas Artūras Chalikovas, ir krepšininkas Linas Kleiza, ir biochemikas Daumantas Matulis, ir žurnalistė Rita Miliūtė, ir knygų leidyklos vadovas Saulius Žukas, ir Lietuvos moksleivių akademijos direktorė Lina Danienė, ir kt. A.Matelis tvirtina, kad dirbdamas su jaunimu, padėdamas jaunųjų atstovams kurti filmus, pastebėjo, koks didelis kūrybinis potencialas slypi augančioje kartoje.

“Tačiau jaunų žmonių kūrybinės jėgos paslėptos. Jie bijo save išreikšti, kurti, suklysti. “Augink atsakingai” yra puiki priemonė, galinti tą kūrybinę energiją išlaisvinti”, – mano A.Matelis.

Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos valdybos pirmininkas Kęstutis Pikūnas priduria: “Tapti “Augink atsakingai” visuomenės tarybos nariu mane paskatino šios iniciatyvos puoselėjamos vertybės, galimybė savo pavyzdžiu ir darbais prisidėti prie pilietiškos ir visuomeniškos bendruomenės kūrimo”.

Unikalus “Šeimų universitetas”

Šiemet judėjimas “Augink atsakingai” pradėjo nacionalinę šeimų saviugdos programą “Šeimų universitetas”. Jos tikslas – atkurti artimus tėvų tarpusavio santykius. Čia svarbu pabrėžti, kad “Šeimų universitetas” – ne prievolė, o savanoriška veikla. Planuojama, kad programa tiesiogiai ar internetu per ketverius metus (2010–2013) pasieks apie 100 tūkst. šeimų, o tai yra apie 40 proc. visų šalies šeimų, auginančių vaikus iki 16 metų.

Iniciatoriai paaiškino, kad “Šeimų universiteto” programa sudaryta pagal 60 pasaulio valstybių taikomą ir veikiančią Tarptautinės šeimos vystymosi federacijos IFFD metodiką, pagrįstą atvejo analize. Lietuvos pavyzdys yra pirmas pasaulinėje praktikoje, kai kursai tėvams bus rengiami nacionaliniu mastu. Diskusijas ves “Šeimų universiteto” vedėjai.

Tai specialiai apmokyti savanoriai iš visos Lietuvos. Jau suburtas 100 vedėjų būrys, o norinčiųjų jais tapti buvo beveik 500. Ateinančiais metais planuojama parengti 235 vedėjus.

“Šeimų universiteto” kursai prasidės netrukus, gruodžio viduryje. Tėvai, norintys dalyvauti “Šeimų universiteto” kursuose, gali registruotis projekto interneto svetainėje www.seimu.lt.

Pirmais veiklos metais bus įgyvendintos dvi programos, skirtos tėvams, auginantiems vaikus iki 8-erių metų, – jų metu bus apmokyta 270 šeimų. Kitais metais planuojama apmokyti per 2 tūkst. šeimų.

Tik faktai

• Organizacijos Uncef duomenimis, Lietuvos vaikai jaučiasi nelaimingiausi Europoje;

• 2009 m. Statistikos departamentas užfiksavo 3353 nepilnamečių padarytus nusikaltimus; šis skaičius nuolat auga;

• Vaikų Lietuvoje sparčiai mažėja, dėl to nukenčia kartų kaita;

• “Eurostat” prognozuoja, kad 2060 metais Lietuvoje gyvens 2,5 mln. gyventojų, o darbingo amžiaus žmonių sumažės nuo 58,6 proc. iki 41,4 proc.; vyresnių žmonių skaičius išaugs nuo 16 proc. iki 32,7 proc.;

• Kyla natūralus klausimas: ką daryti, kad Lietuva “neišsivaikščiotų”, o ateities kartos augtų nežlugdomos fiziškai ir moraliai? Specialistai vienbalsiai sutinka, kad vaikų ir valstybės ateičiai itin svarbu tėvų santykiai ir tinkama atmosfera šeimoje.

Pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje kasmet gimsta vis daugiau dvynukų ir trynukų. Tarkime, 2000 m. gimė 337 poros dvynukų ir šeši trejetukai, o 2009 m. pasaulį išvydo net 462 poros dvynukų ir 19 šeimų susilaukė trynukų.

Tam, kad vienu metu užsimezga kelios gyvybės, įtakos turi paveldimumas, tačiau 15–17 proc. daugiavaisių nėštumų yra nevaisingumo gydymo taikant pagalbinius apvaisinimo metodus rezultatas. “Kiekviena nevaisinga pora ir gydytojas nori, kad procedūra, kuri yra brangi, būtų sėkminga. Todėl į gimdą įsodinami keli embrionai. Jeigu jie visi įsitvirtina ir sėkmingai vystosi, gimsta dvynukai arba trynukai”, – paaiškina KMU Akušerijos ir ginekologijos klinikos vadovė Rūta Nadišauskienė ir priduria, kad gydytojams daugiavaisis nėštumas – didelis iššūkis. Mat padidėja priešlaikinio gimimo, priešlaikinio vaisiaus vandenų nutekėjimo, vaisiaus augimo atsilikimo rizika. Gali būti, kad keli embrionai turės vieną placentą ir dvi vaisiaus vandenų ertmes.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę vis daugiau tėvų savo vaikučiams pradėjo suteikti krikščioniškuosius vardus, tokius kaip Jonas, Lukas, Dovydas, Matas, kurie sovietmečiu buvo laikomi senamadiškais. Taip pat išpopuliarėjo senųjų Lietuvos dievybių vardai: Gabija, Ugnė, Austėja. Šie vardai vieni populiariausių ir šiandien. Palyginus 2001-ųjų ir šių metų populiariausius vaikų vardus matyti, kad šiemet tėvai vaikams rečiau suteikia tokius vardus: Evelina, Greta, Viktorija, Karolina, Karolis, Paulius, Martynas, Mantas ir Deividas.

Pastaraisiais metais nemažai tėvų savo mažyliams ieško kuo originalesnių vardų. Tad susižavi įmantriais, pavyzdžiui, Lela, Tėja, Atėnė, Stela. Arba suteikia originalius, bet neįprastus vardus: Rūkas, Perkūnas, Vasara, Vilnelė, Vėtra.

Esama ir tokių, kurie patys sukuria vardą iš savo vardų pirmųjų skiemenų. Beje, šiandien madinga naujagimiui duoti du vardus. Taip tėvai tarsi apsidraudžia – jeigu užaugusiam vaikui nepatiks vienas vardas, jis galės prisistatyti kitu. Tačiau dažniausia du vardus turi vaikai iš mišrių šeimų.

Lietuvoje labai išaugus nedarbui tenka girdėti, kad kai kurioms šeimoms vaiko gimimas padeda išspręsti laikinas finansines problemas. Jei sprendimas turėti vaikų priimamas tik iš finansinių paskatų, jis yra ydingas, kadangi tariama finansinė nauda – labai trumpalaikė.

Yra apskaičiuota, kad vos gimus vaikui šeimos išlaidos padidėja maždaug 20 proc. Tai palyginti nedidelis procentas, kadangi kūdikio poreikiai dar nedideli, o bendrosios išlaidos, tokios kaip būsto šildymas, dažniau priklauso nuo šildomo ploto, nei nuo jame gyvenančių šeimos narių skaičiaus. Be to, šeimos, auginančios vaikus, sparčiai išaugamų drabužių, batų, baldų, žaislų problemą kur kas dažniau nei kitos šeimos sprendžia mainais, dalybomis ar už mažesnę kainą pirkdamos jau panaudotus daiktus.

Tačiau nereikia pamiršti, kad vaikui augant išlaidos jam išlaikyti nuolat didėja. Skaičiuojama, kad vidutinės išlaidos vaikui iki 14 metų siekia pusę vidutinių išlaidų suaugusiam šeimos nariui. Nuo 14 metų – jau tiek pat kaip ir suaugusiajam. Remiantis šia prielaida galima suskaičiuoti, kiek kainuoja užauginti vaiką iki 18 metų. Šios dienos kainomis tai būtų vidutiniškai apie 130 tūkst. Lt.

Be to, motinystės (tėvystės) išmokos mokamos ribotą laiką. O kur dar tėvų noras sukaupti lėšų vaiko savarankiško gyvenimo pradžiai?

Taigi vaikai jokiu būdu negali tapti “finansiniu projektu”. Kur kas labiau suprantamas rūpestis, ką aš galėsiu duoti savo vaikui, o ne kokią naudą iš jo gausiu.

Vakarų Europos šalyse į klausimą, ką galėsiu duoti savo vaikui, padeda atsakyti ir valstybė, suteikdama įvairių garantijų ir galimybių. Mūsų šalyje valstybė taip pat remia vaikus – jiems suteikiamas sveikatos draudimas, užtikrinamas nemokamas ugdymas mokykloje, mažas pajamas gaunančių šeimų vaikams mokamos išmokos, kad ir simbolinės. Tačiau ir tėvams lieka dar nemažai rūpesčių, kurie reikalauja papildomų finansų: tai ir ikimokyklinio amžiaus vaikų priežiūra, vyresniųjų popamokinė veikla, tolesnis atžalų išsilavinimas ir netgi jų išlaikymas iki jie pradės dirbti. Taigi, kalbant apie siekį didinti gimstamumą, nereikėtų apsiriboti tik diskusijomis dėl motinystės pašalpų dydžio.

Paradoksalu, tačiau ekonominio nuosmukio metu gimstamumo statistika gerėja. Taip atsitiko daugiausia dėl to, kad dalis tėvų nusprendė imtis keistų finansinių projektų – “antras vaikas iš išskaičiavimo”. Šimtai mamų apsisprendžia iš karto po pirmojo lauktis antro vaikelio. Taip jos gali sunkmetį prabūti namie, turėdamos garantuotas pajamas.

Ši šiemet išryškėjusi tendencija iškart išnyks nuo kitų metų liepos pirmosios, kai dar kartą, ir šįkart jau labai skaudžiai, finansiškai atsilieps pakeisti motinystės (tėvystės) išmokų skyrimo įstatymai. Tačiau kol kas Lietuvos demografinė gimstamumo statistika vis dar gerėja. Per dešimtį šių metų mėnesių šalyje gimė per 30 tūkst. vaikų. Veikiausiai gimusiųjų skaičius metų pabaigoje bus toks pats, kaip ir pernai.

“Sodros” duomenimis, šiemet į vaiko priežiūros atostogų, dar nepasibaigus ankstesnėms, jau yra išėjusios 954 mamos ir tėčiai, pernai jų buvo pustrečio šimto mažiau. Darbdaviai skaičiuoja, kad iš karto antro vaiko priežiūros atostogų išeina maždaug 10 proc. tuo metu vaikus auginančių darbuotojų. Dalis pačių mamų pripažįsta, jog taip nusprendžia ir dėl finansinių sumetimų, mat tai viena iš galimybių išsaugoti nestabilią darbo vietą ir šeimos pajamas, kurios sugrįžus dirbti drastiškai sumažėtų. Tačiau tarp moterų atsiradęs posakis, esą “nori vaiko – pirmiau eik pas darbdavį, o ne pas vyrą” veikiausiai išnyks. Mat darbdaviai suprato, kad jų įmonės finansai ir “Sodros” pinigai, šiaip ar taip, tas pats indas, kurį pripildyti reikia jiems patiems.

Šeimų finansus gelbėja pametinukai

Į viename interneto forume užduotą klausimą, ar finansai lemia nėštumo planavimą, viena internautė atsiliepia: “Taip, lemia”.

Kita jai antrina, esą ji su vyru jau nepataikė į dar palankių “Sodros” išmokų traukinį, todėl atidėjo antro vaiko planavimą ir jau sausį eis į darbą. Trečia mamytė pasidžiaugia, kad vasarį ruošiasi gimdyti antrą vaikutį, o pirmajam dar tik dveji metai. Iškart pasibaigus pirmojo vaiko pašalpos mokėjimui pradedama mokėti už antrąjį ir skaičiuojama pagal buvusias pirmojo vaiko išmokas. Ir tai, kad antro kūdikio ji susilauks iki liepos pirmosios, galios sena išmokų skyrimo tvarka – 90 proc. pirmaisiais metais ir 75 proc. antraisiais.

“Veidas” primena, kad kitų metų liepos pirmąją įsigalios nauja Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo pataisa, kai pasirinkus pašalpos mokėjimą iki vaikui sueis metai bus mokama 100 proc. kompensuojamojo darbo užmokesčio dydžio pašalpa. Jei asmuo pasirinktų pašalpą gauti iki vaikui sukaks dveji metai, tai pirmaisiais vaiko metais bus mokama 70 proc., o nuo metų iki dvejų vaiko metų – 40 proc. dydžio išmoka. Maksimalus kompensuojamasis uždarbis yra ir bus 4 dydžių einamųjų metų draudžiamųjų pajamų suma. Dabar išmokos lubos siekia 4680 Lt. Šiuo metu motinystės pašalpa mokama pagal vienų metų uždarbį, o nuo 2011 m. liepos bus skaičiuojama pagal dvejų metų uždarbį.

Pasak asociacijos “Nacionalinis aktyvių mamų sambūris” atstovės Rasos Paulavičienės, šeimos pagausėjimą planuojančios šeimos išties stengėsi patekti į kol kas palankią “Sodros” sistemą. “Pagrindinė antrojo vaiko planavimo priežastis – pašalpa, mokama pagal pirmam vaikui pritaikytą kompensuojamo darbo užmokesčio pašalpą. Tai reiškia, kad šeimos pajamos nemažėja. Čia derėtų turėti omenyje, kad per pastaruosius dvejus metus ekonomika smuko, atlyginimai mažėjo, darbo sąlygos keitėsi, todėl daug kas atitinkamai įvertino, kad sugrįžę į darbą gali rasti kitokias darbo sąlygas ir kitokius atlyginimus. O kai kurioms moterims po mėnesio kito gresia netgi būti atleistai iš darbo. Todėl ir jaučiamas antrojo vaikelio iš karto po pirmojo besilaukiančių ar jau susilaikiusių šeimų pagausėjimas”, – paaiškina R.Paulavičienė. Pasak jos, esą sužinojusios apie pašalpų mokėjimų pasikeitimus, daugelis šeimų greičiau apsisprendė susilaukti vaikų, tiek pirmojo, tiek antrojo ar trečiojo. Ir netgi jau yra tokių šeimų, kurios numato sau cezario pjūvį kaip gimdymo formą, kad nė vienos dienos nepavėluotų išeiti motinystės atostogų, kurios prasideda pasibaigus 56 gimdymo atostogų dienoms. Pašnekovė nė neabejoja, kad kitąmet gimstamumas Lietuvoje tikrai mažės, ir tam turės įtakos būtent pasikeitusi motinystės išmokų tvarka.

Ekonomikai atsigaunant, gimstamumas mažės

Tuo neabejoja ir pakalbintas Kauno krikščioniškųjų gimdymo namų gydytojas ginekologas Virgilijus Rudzinskas. Kol kas jis nepastebėjo mažėjančių gimstamumo prielaidų, mat esą vis dar veikia finansinės paskatos. “Skurdžioje visuomenėje, kai gresia nedarbas, šeimas gelbsti pašalpos, ir tai paskatina vaikelį gimdyti būtent dabar, neretai nesusimąstant, į kokią visuomenę ateina naujas žmogus”, – sako V.Rudzinskas. Jis pastebi, kad visuomenė sumaterialėjo, mat iki ekonominio nuosmukio esą buvo labai daug jaunų žmonių, kurie kopė karjeros laiptais ir vaikų gimdymą nukeldavo ateičiai. Bet paaiškėjo, kad toji ateitis visai ne šviesi, o krizinė.

Kauto technologijos universiteto Sociologijos katedros vedėjas profesorius Gediminas Merkys teigia, kad visais ekonominiais sunkmečiais, bado, karų metu žmonės telkiasi, glaudžiasi vienas prie kito ir gimdo vaikus. “Šios krizės metu gimstamumo rodikliai gerėja iš inercijos, o ekonominei situacijai pagerėjus, esu įsitikinęs, gimstamumas šalyje vėl pradės mažėti. Tiesa, vienas iš gimstamumo motyvų yra ne tik materialinis, bet ir mados. Kai viena bendradarbė laukiasi, kita jau susilaukė vaiko, draugės irgi planuoja, todėl ir pačiai atsiranda noras”, – mano profesorius.

Beje, Lietuvos darbdavių konfederacijos direktorius Danas Arlauskas pateisina mamas ir tėčius, kurie šiuo metu nusprendžia gimdyti po antrą ar trečią vaikelį ir dar negrįžta į nestabilią darbo rinką, kurioje jų galimybės yra mažesnės. Tačiau čia pat ir perspėja, kad du vaikus iškart auginusi ir darbo rinkoje trejetą ar ketvertą metų nedalyvavusi moteris, sugrįžti vis tiek turės, ir tada jau susidurs su žiauria realybe. “Turiu didelių abejonių, ar taip pasielgusios moterys sugebės integruotis į stipriai per tą laikotarpį pasikeitusią darbo rinką”, – sako jis. Anot darbdavių atstovo, savo vertę žinantis kvalifikuotas darbuotojas dažniausia nesistengia ilgam atsisveikinti su savo darbo vieta.

UNICEF organizacijai atlikus tyrimą 29 valstybėse, paaiškėjo, kad Lietuvos vaikai jaučiasi patys nelaimingiausi Europoje. Mūsų psichologų duomenimis, beveik pusė pradinukų jau yra agresyvūs.

Įvairių šalių psichologai, vaikų auklėjimo metodikų ir teorijų kūrėjai vieningai sutaria, kad vaikų agresyvumo, išlepimo, suaugusiųjų negerbimo, tėvų ir jų atžalų nesusikalbėjimo priežasčių reikia ieškoti šeimoje. Patys tėvai sukuria tokius santykius, kurie vėliau vaikus pastūmėja užsisklęsti nuo suaugusiųjų, atveda prie narkotikų, svaigalų ar net savižudybės. Kad vaikas pasitikėtų mama ir tėčiu, vos susilaukę atžalos tėvai turi mokytis bendrauti su juo. Netiesa, kad geru tėvu gimstama. Tai ilgas, viso gyvenimo tobulėjimo kelias.

Laisvė – ne netvarka

Gražius tėvų ir vaikų santykius galima sukurti tik gerbiant vaiką. “Tėvai turi gerbti vaiko pomėgius, polinkius ir visus jo eksperimentus. Kantriai padėti vaikui domėtis pasauliu yra pagrindinė tėvų užduotis auklėjant vaiką. Pirmiausia reikia suprasti, kad vaikutis vystosi ne pagal suaugusiojo norus, o pagal individualius raidos etapus. Todėl nereikėtų jo skubinti ar nutraukti veiklos”, – paaiškina Lietuvos M.Montessori asociacijos tarybos pirmininkė Aušrinė Indilienė.

Pasirodo, tik kada vaikui sudaromos sąlygos rinktis, jis nebūna piktas, suirzęs, viskuo domisi ramiai. Taip sukuriamos sąlygos natūraliai atsiskleisti mažylio gebėjimams. Namie jam siūloma leisti daryti viską, kas jį domina. Išskyrus sveikatai ir gyvybei pavojingas veiklas. “Namuose turėtų būti kuo daugiau priemonių, lavinančių loginį mąstymą: enciklopedijų, dėlionių, konstruktorių. Vaikas pagal savo vystymosi etapą prieina pats prie tos priemonės, kuri jam tuo metu padeda suvokti naujus interesus”, – mano A.Indilienė ir priduria, kad laisvė nėra netvarka, ribas nustatyti būtina, tačiau drausmė neturėtų būti prievarta.

“Vaikai gerbia suaugusiuosius tada, kai šie sugeba aiškiai nustatyti taisykles, o svarbiausia – jų laikosi. Vaikas, pavyzdžiui, pats gali pasirinkti, kaip apsirengęs jis eis į lauką, tačiau turėtų aiškiai žinoti, kada reikia daryti namų darbus, o kada galima susitikti su draugais”, – sako psichiatrė psichoterapeutė Dalia Mickevičiūtė.

Ką nors tvirtai nusprendus savo nuostatų būtina laikytis, kad ir kaip gražiai vaikas prašytų ar kaip graudžiai verktų. Jei ko negalima – vadinasi, negalima ir kai tėvų nuotaika gera, ir kai bloga. D.Mickevičiūtė pataria tėvams nepamiršti, kad vaikų prašymai yra šiek tiek panašūs į suaugusiųjų norą lošti. “Jei tik laimėjote vieną iš dešimties kartų, jums atrodo, kad esate labai sėkmingi, todėl bandote iš naujo, nesvarbu, kad devynis kartus pralaimėjote. Panašiai ir vaikai, jei jiems suaugusieji vieną kartą nusileido – jie zyzia, prašo, įkalbinėja, verkšlena ir daro visa kita, ką tik sugalvoja, kad tik laimėtų dar kartą”, –  vaikų taktiką atskleidžia specialistė.

Kuo daugiau leidi, tuo labiau pasitiki

Daugeliui tėvų iškyla dilema, kaip viską leidžiant pasiekti, kad vaikas neperžengtų nustatytų ribų? “Kuo daugiau vaikui leidi daryti dalykų, kurie nepavojingi sveikatai, tuo labiau jis įsiklauso į tėvų pastabą, kad kai ko ir negalima. Tada vaikas pasitiki tėvais, nes jam ne viskas draudžiama, o tik kai kurie dalykai. Jeigu tėvai daugiau kartų sako negalima, nei galima, tai vaikas, susiduręs su iš tikrųjų pavojinga situacija, neišgirs tėvų”, – dėsto A.Indilienė, kuri savo du vaikus augino laikydamasi tokių principų.

Moteris prisimena, kad kai jos sūnus, šiandien jau atšventęs 21 metų gimtadienį, būdamas pyplys sugalvojo piešti ant sienos, ji berniuko nebarė. Taip pat nesakė, kad negalima, o parodė, kaip reikėtų piešti – pastatė prie sienos didelę braižymo lentą, kad mažylis galėtų piešti atsistojęs. Kai labai judrus berniukas išmėtydavo kubelius, moteris kartu su juo kasdien daugybę kartų juos rinkdavo, kad nereikėtų naudoti prievartos.

Taip, anot A.Indilienės, yra apibrėžiamos ribos, nežeminant vaiko. Mat daugelio psichologų nuomone, blogai ne griežti, o žeminantys vaiko asmenybę tėvai.

Apie tai, kad suaugusiajam nereikšmingas žodis ar poelgis įžeidžia atžalą, daugelis tėvų net nesusimąsto. Visuomeninės organizacijos “Gelbėkit vaikus” generalinė sekretorė Lietuvoje Rasa Dičpetrienė siūlo kuo dažniau apsikeisti vietomis su savo mažyliu. “Pavyzdžiui, sugriuvo vaiko pilis, o šalia stovi seneliai ir juokiasi. Jiems atrodo, kad nuoširdžiai. Bet čia tas pats, tartum iš mūsų juoktųsi, pavyzdžiui, keturi dinozaurai. Kaip mes konflikto metu kalbame su vaiku? Mažas pypliukas sėdi susigūžęs, o mes stovime ir pirštu grūmojame. Jeigu mums taip kasdien koks milžinas grūmotų vien todėl, kad išpylėme ant kilimo vandenį?” – šypsosi  R.Dičpetrienė.

Daiktų gadinimas ar kūrybiškumo ugdymas?

A.Indilienė sako, kad vaikai tampa kaprizingi, kai nepasitiki savimi ir tėvais, kai jaučia nerimą. O tokie jausmai atsiranda dėl to, kad tėvai trukdo vaikams pažinti pasaulį.

“Gelbėkit vaikus” generalinė sekretorė savo ketverių metų sūnui neleidžia pilstyti vandens ant kilimo namie, tačiau vasarą lauke tokių dalykų nedraudžia, nebijo, kad berniukas išsiteps ar sušals. “Piešimas ant sienos ar terliojimasis namuose su vandeniu – daiktų gadinimas, o ne kūrybiškumo ugdymas. Tačiau kai tėvai atsiveža vaiką prie jūros ir neleidžia jam lipti į vandenį, nes sušlaps batus arba sušals – tai jau mažylio pasaulio pažinimo slopinimas. Jeigu per šalta, visai neik prie jūros, o ne pasodink penkiametį ant kranto ir drausk artintis prie jūros”, – mano R.Dičpetrienė.

Dar blogiau, kai dėl tokių dalykų tėvai rėkia ant vaiko. Psichoterapeutės D.Mickevičiūtės nuomone, kai baramas vaikas žeminamas, niekinamas, jam prikaištaujama, tai yra psichologinis smurtas ir tėvų silpnumo išraiška. “Jeigu su vaiku nuolat kalbama pakeltu balsu – jis galiausiai ima “nebegirdėti”, tiesiog nereaguoja į tėvų pakeltą toną. Įsisuka užburtas ratas: vaikas neklauso, tėvai šūkauja, vaikas ir toliau neklauso, tada tėvai dar garsiau ir daugiau rėkia”, – patirtimi dalijasi D.Mickevičiūtė.

Gerbiami vaikai auga laisvi

Visi specialistai sutaria, kad nesusitvardžius, ko tikriausia nepavyksta išvengti nei vienam tėvui, labai svarbu vaiko atsiprašyti. Tai nelengva, nes riksmas ar pliaukštelėjimas reiškia, kad suaugusysis yra bejėgis išdėstyti savo tiesas žodžiais, vadinasi, yra pralaimėtojas, nors tuo metu lyg ir pasiekė norimų tikslų. “Susitvardyti labai padeda fizinis atstumas. Supykus reikia eiti ne link vaiko, o nuo jo. Atsitraukus ir suskaičiavus iki dešimties ta pati situacija jau atrodo kitaip. Ką gali baisiausio padaryti mažas vaikas: sudaužyti kvepalus ar vazą, išversti kruopas ant žemės? Juk tai ne pasaulio pabaiga. Žinoma, paskui reikia mažyliui paaiškinti, kad blogai pasielgė”, – sako R.Dičpetrienė ir priduria, kad apšauktas ar supurtytas vaikas jaučiasi nesaugus.

Psichologai sako, kad vaikams šiandien labai trūksta ne tik meilės, bet ir dėmesio. “Aš ant veidrodžio esu užsirašiusi: “Pabendrauk su vaiku trisdešimt minučių”. Nereikia su juo būti visą parą, tačiau bent pusvalandį per dieną tėvai turėtų ne plaudami indus ar žiūrėdami televizorių pasikalbėti su vaiku, o pažaisti, pabendrauti, išklausyti, paskaityti knygutę”, – mano R.Dičpetrienė.

Kai ji pradėjo kiekvieną rytą ir vakarą savo ketverių metų sūnui sakyti, kad jį myli, pastebėjo, jog ir jis dažniau kalba apie tai, kaip myli tėtį, mamą, šunį.

A.Indilienė priduria, kad auklėdama sūnų ir dukrą ne griežtais draudimais, o suteikdama laisvę veikti, užsitarnavo vaikų pasitikėjimą. “Kai sūnus susidomėjo kompiuteriu, užteko kelis kartus paaiškinti, kodėl negalima ilgai prie jo sėdėti, ir jis net nebandė prašyti, kad leisčiau žaisti ilgiau nei pusvalandį. Ir šešiolikmetė dukra dėl visų iškilusių problemų tariasi su manimi”, – džiaugiasi A.Indilienė ir priduria, kad gerbiami vaikai auga laisvi, moka išreikšti savo nuomonę,  susikaupti ir ramiai dirbti.

5 proc. vaikų nuolat baudžiami

• Lietuvoje tėvai savo vaikams per parą vidutiniškai skiria maždaug septynias minutes dėmesio.

• Kas septintas fizinį smurtą patyręs vaikas nukentėjo nuo tėvo ar motinos.

• 50 proc. 12–17 metų vaikų turi depresijos požymių, net 41,7 proc. mokyklinio amžiaus vaikų turi su psichikos sveikata susijusių problemų.

• Kasmet mūsų šalyje nusižudo apie 20 vaikų.

• Po visuomeninės organizacijos “Gelbėkit vaikus” atliktos mokinių apklausos paaiškėjo, kad tik 45 proc. vaikų niekada nepatyrėę fizinės bausmės, o 5 proc. nuolat baudžiami fizinėmis bausmėmis. Daugiau kaip trečdalis vaikų teigė, kad fiziškai nubausti jie visada pasikeičia savo elgesiu, 6 proc. elgiasi kai ir anksčiau.

Pozityvaus auklėjimo principai

• Rečiau kritikuokite vaiką už blogą elgesį, kuo dažniau pastebėkite ir pagirkite gerus poelgius.

• Nustatykite ribas ir nuosekliai jų laikykitės.

• Leiskite vaikui pasirinkti, pavyzdžiui, ką rengtis, važiuoti troleibusu ar autobusu, išsivalyti dantukus prieš skaitant pasakėlę ar po jos. Vaikui svarbu pajusti, kad jis kai ką gali pats nuspręsti ir kad jūs atsižvelgiate į jo nuomonę.

• Jeigu vaikas pyksta – leiskite jam išlieti savo jausmus. Nepulkite raminti, nes tada atrodys, kad tėčiui ar mamai pyktis yra pernelyg nepakeliamas.

• Rodykite vaikui pakankamai dėmesio.

• Stenkitės patys elgtis taip, kaip norėtumėte, kad vaikas elgtųsi su aplinkiniais. Pasirodo, vaikai (beje, kaip ir kiti žinduoliai) elgesio mokosi ne iš žodžių, bet stebėdami ir mėgdžiodami savo tėvų elgesį.

Visos Lietuvos šeimos, auginančios vaikus iki 8 metų, nuo gruodžio kviečiamos lankyti unikalų Lietuvoje ir visame regione Šeimų universitetą.

Visuomeninės iniciatyvos “Augink atsakingai” įkurtame universitete bus mokomasi kurti tarpusavio santykius, kūrybingai ugdyti vaikus ir stiprinti ryšį su jais.

Su šeimomis įvairius gyvenimiškus klausimus gvildens ir atsakymų kartu ieškos šimtas kruopščiai atrinktų savanorių iš penkių  Lietuvos miestų.  Šiuo metu jie lanko parengiamuosius dviejų mėnesių moderatorių mokymų kursus, parengtus pagal specialią Tarptautinės šeimų vystymosi federacijos IFFD metodiką. Tapti šio universiteto moderatoriais panoro beveik pusė tūkstančio žmonių.

Tikimasi, kad lygiai tokio pat susidomėjimo universitetas sulauks ir tarp šeimų. Nemokamoms studijoms registruotis šeimos gali jau dabar, specialiame projektui sukurtame tinklalapyje www.seimu.lt. Vienintelė “studentams” keliama sąlyga – kad universitetą lankytų tiek tėtis, tiek mama.

“Turbūt sunkiausia užduotis kaip tik ir bus mamoms įkalbėti tėčius, nes kursus lankyti būtina abiem”, – spėja būsima moderatorė Donata Baniūnienė. Ji pabrėžia, kad daugiau jokių šeimos atrankos kriterijų nebus. Pirmaisiais Šeimų universiteto metais planuojama apmokyti 270 šeimų.

O kad jtiek susirinks šeimų, D.Baniūnienė teigia neabejojanti. “Jei atsirado šimtas savanorių, kurie be jokio atlygio dirbs universitete, tai per visą Lietuvą atsiras ir daug šeimų, kurios norės mokytis bendravimo ir suvoks, kad mamos ir tėčio pareigų negalima palikti savieigai, kad tai labai sunkus ir atsakingas darbas”, – apibendrina savanorė.

Seimo Socialinių reikalų komiteto (SRDK) pirmininkas konservatorius Rimantas Dagys sako, jog gimstamumas didėja, bet nepakankamai, nes šeimoms auginant po du vaikus ateityje nebus iš ko mokėti pensijų.

“Gimstamumas šiuo metu didėja, bet ne tiek pakankamai, kad jaustumėmės saugūs dėl savo ateities. Reikėtų orientuotis į trijų-keturių vaikų vaikų šeimą”, – ketvirtadienį Seime surengtoje diskusijoje, skirtoje Nacionalinio susitarimo dėl šeimai palankios aplinkos kūrimo įgyvendinimo prioritetams aptarti, sakė R.Dagys.

“Kalbant apie socialinę sferą, dviejų vaikų šeima neišlaikys amžiaus išbandymo, ir turėsime skurdžias pensijas ir skurdžias socialines garantijas, trijų-keturių vaikų šeima turėtų būti mūsų tikslas, o tikslą dar reikėtų pakelti ir aukščiau – penki, tai keturi gal ir bus, o trys tai tikrai”, – kalbėjo komiteto vadovas.

Pasitarimo dalyviai apgailestavo nesulaukiantys žiniasklaidos dėmesio savo idėjų sklaidai ir buvo pateiktas pasiūlymas skelbti draugiškos ir nedraugiškos šeimai žiniasklaidos nominacijas.

Tiesa, tokią idėją iškėlęs SRDK vadovas R.Dagys siūlė ją raštu pateikti nevyriausybinių organizacijų atstovams, “nes politikams labai pavojinga su žiniasklaida kariaut”.

“Galbūt reikėtų pradėti aktyvią visuomeninę kampaniją, nevyriausybinės organizacijos galėtų įvardinti draugiškos šeimai žiniasklaidos nominacijas, ir nedraugiškos šeimai žiniasklaidos nominacijas. Mes padarysime šitą balsavimą internete, jei tai bus jūsų siūlymai, nes politikams labai pavojinga su žiniasklaida kariauti”, – sakė komiteto vadovas.

Diskusijoje, kurioje Seimo pirmininkė Irena Degutienė garbės raštais apdovanojo susitarimo rengime dalyvavusių nevyriausybinių organizacijų atstovus, buvo pateikta informacija, jog susitarimą pasirašė 107 Seimo nariai iš 141.

Susitarimą, jį vadindami diskriminaciniu, pasirašyti yra atsisakiusi opozicinė Socialdemokratų partija. Nuo jo yra atsiriboję ir 15 dokumento rengime dalyvavusių visuomeninių organizacijų.

SRDK pirmininkas R.Dagys ketvirtadienį pabrėžė, jog paramą dokumentui pareiškusių organizacijų – keliskart daugiau, per 50, jam pritarė ir daugiau nei trečdalis šalies savivaldybių.

Nacionaliniame susitarime iškeliami šie pagrindiniai tikslai: paslaugų ir infrastruktūros šeimai plėtra, teigiamo visuomenės požiūrio į šeimą stiprinimas, šeimos gerovės ir materialaus saugumo užtikrinimas, sąlygų įgyvendinti šeimos prokreacinę funkciją gerinimas.

Tarp susitarimu siūlomų naujovių numatoma diegti pasirengimo santuokai ir šeimai bei privalomą konsultacijų prieš skyrybas sistemas.

Taip pat siūloma suteikti vaikus šeimoje auginantiems tėvams papildomų socialinių garantijų ar paslaugų, siekiant, kad vaikų auginimas būtų prilyginamas visuomenei naudingam darbui, sudaryti geresnes sąlygas šeimoms, ypač auginančioms vaikus, nuomotis arba įsigyti pirmąjį būstą.

Susitarimu siūloma “visokeriopai remti pastangas, prisidedančias prie asmens vaisingumo išsaugojimo ir puoselėjimo”, taip pat diegti konsultavimo prieš abortus sistemą bei “šviesti visuomenę apie gyvybės vertę ir abortų žalą”.

Kurti šeimos gerovei susitarime numatyta ir nauja institucija – Seimui siūloma Socialinių reikalų ir darbo komitete sudaryti Šeimos pakomitetį.

Rengiant susitarimą dėl šeimai palankios aplinkos jam teikti siūlymus galėjo ir parlamentinės partijos, ir savivaldybės, ir visuomeninės organizacijos, ir kiti suinteresuoti asmenys.

Šie siūlymai varijavo nuo nemokamos kontracepcijos iki “daugiavaikės šeimos kortelės”, suteikiančios nuolaidas kino teatruose, prekybos centruose, transporte.

Vienas esminių siūlymų, į kurį neatsižvelgta – atsisakyti šeimos apibrėžimo ją išimtinai siejant su santuoka. Seimo Krikščionių partijos frakcija bei viešoji įstaiga “Draugiški šeimai” siūlė šeima vadinti bet kurį namų ūkį, neišskiriant ir nediskriminuojant bevaikių šeimų, vienišų tėvų, auginančių vaikus, ar vienišų asmenų.

Pirmosios dvynukės, gimusios po Lietuvos medikų atliktos dirbtinio apvaisinimo procedūros, šiemet atšventė šešioliktąjį gimtadienį. Tačiau iki šiol tebevyksta aršios diskusijos dėl dirbtinio apvaisinimo įstatymo priėmimo. Lietuva vienintelė iš ES valstybių jo vis dar neturi.

Daugiau nei dešimtmetį vilkinamas įstatymo priėmimas nevaisingoms poroms, neišgalinčioms sumokėti 10 tūkst. Lt už dirbtinio apvaisinimo procedūrą, atima paskutinę viltį susilaukti vaikelio. Mat kol nėra įstatymo, ligonių kasos nekompensuoja gydymo išlaidų.

Kaunietė Alma, po dirbtinio apvaisinimo procedūrų pagimdžiusi du vaikučius, sako, kad jų namuose galėtų krykštauti dar vienas ar net du mažyliai, tačiau kol pora susitaupė pinigų pirmajai procedūrai, prarado ketverius metus. O bėgant metams silpnėja žmogaus reprodukcinė sistema ir net padedant medikams vis sunkiau pastoti.

Tačiau moteris kiekvieną vakarą dėkoja Aukščiausiajam, kad gali džiaugtis penkerių Gabijos ir pusantrų metukų Vidmanto krykštavimu. Dukrytės ji su vyru laukė net dešimt metų. “Susituokę iškart neskubėjome planuoti vaikučių, o kai nusprendėme, kad jau laikas, paaiškėjo, jog mano kiaušintakiai nepraeinami. Buvo atlikta daugybė įvairių procedūrų, tačiau niekas nepadėjo”, – pasakoja 38-erių metų Alma.

Kai po kelerių metų gydymo medikai konstatavo, kad natūraliai pastoti jai nepavyks, pora pradėjo taupyti pinigus dirbtinio apvaisinimo procedūrai. “Žinojau, kad yra vilties turėti savo vaikelį, nes tokiu būdu draugai jau buvo susilaukę dvynukų, tačiau iš karto sau to negalėjome leisti. Tik kai po ketverių metų vyrui pradėjo gerai sektis darbe, pavyko surinkti reikiamą sumą. Apmaudu, kad nors medikai ir gali padėti, bet jei pinigų neturi, lieki be savo vaikų”, – sako dviejų vaikučių mama.

Žūstantys embrionai – didžiausia problema

Poros skausmas sužinojus, kad negalės susilaukti vaikelio, dažnai būna persmelktas ne tik kančios, bet ir kaltės, gėdos, nevisavertiškumo jausmo. “Porai susitaikyti su tuo, kad yra nevaisinga, labai sunku, – pastebi kunigas Andrius Narbekovas. – Ji turi ieškoti visų įmanomų medicininių priemonių nevaisingumo priežastims pašalinti. Bet jeigu nepavyksta, beje, kaip ir pagydyti daugelio ligų, tokie žmonės turi išmokti gyventi su savo problema”.

Bažnyčios atstovas ir Mykolo Romerio universiteto profesorius įsitikinęs, kad vaikai – tai dovana, o ne savaime suprantamas dalykas. Mažylio negalima trokšti dėl savęs, jo reikia norėti dėl paties vaiko. “Kai atžalos siekiama susilaukti naudojant dirbtinį apvaisinimą mėgintuvėlyje ar taikant lytines ląsteles iš donorų – tai nemoralus elgesys. Gydytojai manipuliuoja gyvybe, paneigdami žmogaus orumą atitinkantį atėjimą į pasaulį. Juk jai atsirasti gali padėti tik Dievas. Be to, sunaikindami nepanaudotus embrionus, šiurkščiai kišasi į gyvybės pradėjimą”, – mano A.Narbekovas.

Vaisingumo centro vadovė Gražina Bogdanskienė sutinka, kad embrionų užšaldymas – silpniausia šios procedūros dalis, šiandien sukelianti bene daugiausiai diskusijų ir moralinių vertinimų. Bažnyčios atstovai užšaldytus ir nepanaudotus embrionus vadina žmogaus žūtimi, todėl ir nepritaria dirbtinio apvaisinimo procedūroms. Tačiau medikai mano, kad embrionas yra ląstelė.

“Mes nesakome, kad ji nieko neverta. Tai žmogeliuko pradžia. Atliekant dirbtinio apvaisinimo procedūras dalis jų žūva. Tačiau užauginti daugiau embrionų būtina, nes ne visi jie įsitvirtina gimdoje”, – primena G.Bogdanskienė ir paaiškina, kad matematika čia labai paprasta. Atliekant dirbtinį apvaisinimą iš moters paimamos aštuonios kiaušialąstės, iš kurių specialioje terpėje spermatozoidai apvaisina šešias. Jos laboratorijoje padedamos į specialų inkubatorių auginti. Tačiau dalijasi, auga tik trys keturios, kurios visos po kelių dienų įdedamos į moters gimdą. “Tik 20-iai proc. pacienčių lieka ką šaldyti – pasidalija daugiau nei keturios ląstelės”, – aiškina nevaisingumo gydymo specialistė.

Pasak jos, nepanaudotus embrionus būtina šaldyti, nes jeigu šeima norės dar vieno vaikelio, moteriai nereikės kartoti sudėtingo gydymo kurso, gerti vaistų, stimuliuojančių kiaušides, kad subręstų daugiau kiaušialąsčių. Beliks tik atšildyti ir perkelti embrionus į gimdą. Taip šeima sutaupys ir nemažai pinigų.

Ligų rizika ne didesnė, nei pastojus natūraliai

Daug žmonių vis dar įsitikinę, kad vaikutis, gimęs po dirbtinio apvaisinimo procedūros, yra ne toks kaip natūraliai pradėtas, dažnai net vadinamas dirbtiniu. Bet Lietuvos vaisingumo asociacijos valdybos pirmininkė Rūta Vyšniauskaitė su tuo nesutinka. Jos tvirtinimu, kai moteriai pastoti padeda medikai, nėra nieko dirbtinio.

“Naudojamos moters kiaušialąstės ir vyro spermatozoidai. Tik jų susijungimas vyksta ne moters kūne. Ketvirtą dieną embrionas perkeliamas į gimdą ir toliau vystosi lygiai taip pat, kaip ir natūraliai pastojus. Su klonavimu dirbtinio apvaisinimo procedūra neturi nieko bendro. Ligų ar apsigimimų rizika taip pat nepadidėja, nes naudojamos moters kiaušialąstės. Jeigu jų genetikoje yra užkoduota kokia nors liga, tai nesvarbu, ar moteris pastos natūraliai, ar ne, vaikutis ją atsineš”, – aiškina R.Vyšniauskaitė.

Jai antrina ir gydytoja G.Bogdanskienė: “Ir pastojus natūraliai, ir po dirbtinio apvaisinimo apsigimimų rizika yra vienoda. Išskyrus tuos atvejus, kai vyrų spermoje yra ne milijonai spermatozoidų, o vienas kitas. Tokių vyrų chromosomose yra tam tikrų sutrikimų. Tokiu atveju po dirbtinio apvaisinimo procedūros padidėja rizika, kad berniukas gali turėti panašų įgimtą chromosomų sutrikimą, kokį turi jo tėtis”.

Kitų chromosominių ligų, pavyzdžiui, dauno sindromo rizika padidėja vyresnio amžiaus moterims, kai pastojama po 36 metų. Tačiau tai, anot G.Bobdanskienės, nepriklauso nuo to, ar pastojama natūraliai, ar po dirbtinio apvaisinimo procedūros.

Tik savas vaikas įprasmina gyvenimą

Dirbtinis apvaisinimas įtakos neturi ir vaikučių fizinei bei psichinei raidai. Manoma, kad taip pradėti vaikai yra netgi intelektualesni nei natūraliai pastojusių tėvų atžalos. Mat pirmiesiems tėvai skiria daugiau dėmesio bei laiko, nes jie buvo ypač laukiami.

Kaunietė Alma, kuriai medikai du kartus padėjo pastoti, sako, kad vaikų nelepina ir perdėtu dėmesiu neapgaubia. Tačiau ji pastebėjo, kad mažyliai, pradėti mėgintuvėlyje, yra stipresni, mažiau serga, greičiau įsisavina daugelį dalykų. “iš mūsų draugų trys šeimos susilaukė vaikų po procedūros ir visi auga sveiki, išsivystymu lenkia bendraamžius. Gabija aštuonių mėnesių pradėjo aiškiai tarti tokius žodžius, kaip “mama”, “lelia”, “tete”, – džiaugiasi Alma.

Moteris tikina, kad kai Gabija ir Vidmantas paaugs, nuo jų tikrai nebus slepiama, kaip jie atėjo į pasaulį. “Tai normalus dalykas. Tik reikia kuo daugiau apie tai kalbėti. Svarbu, jog žmonės, negalintys susilauktų vaikučių, žinotų, kad jie tokie ne vieni. Jeigu visi užsisklęs ir slėps savo bėdą, tai nevaisingumas ir toliau liks kažkokia gėda”, – svarsto Alma, kuri niekada nekaltino savęs ar likimo dėl to, kad yra nevaisinga.

Ji prisimena, kad matydama mamas su vaikučiais visada pagalvodavo, jog ir ji anksčiau ar vėliau susilauks savo mažylio. Tiesa, su vyru pasvarstydavo ir apie įsivaikinimą, tačiau pirmiausia norėjo išbandyti viską, kad susilauktų biologinio vaiko. Nors Bažnyčios atstovai ypač aktyviai ragina nevaisingas poras įsivaikinti, tačiau tik savas mažylis, anot moters, įprasmina gyvenimą.

Ir R.Vyšniauskaitė mano, kad Bažnyčios raginimas vietoj gydymosi rinktis įsivaikinimą nėra teisingas. “Nevaisingos šeimos, kaip ir kitos, lygiai taip pat nori susilaukti savo palikuonių. Ar galima už tai jas smerkti? Įsivaikinimas negali būti kompensacija už tai, ko neturi. Kai veja skausmas, sunku auginti svetimą vaiką”, – apibendrina R.Vyšniauskaitė.

Iš mėgintuvėlio – jau trys milijonai vaikų

• Tarptautinėje ligų klasifikacijoje nevaisingumas įvardytas kaip liga, kurią būtina gydyti. Nevaisinga vadinama pora, kuri gyvena normalų lytinį gyvenimą, nenaudoja kontraceptinių priemonių ir negali pastoti ilgiau nei vienus metus.

• 40 proc. porų vaikų negali susilaukti dėl moters sveikatos sutrikimų, tiek pat šeimų nevaisingumą lemia vyrų ligos, 20 proc. moterų nepastoja dėl neaiškių priežasčių.

• Pirmasis pasaulyje dirbtinio apvaisinimo būdu pradėtas kūdikis Louise Brown gimė Didžiojoje Britanijoje 1978 m. Prieš trejus metus ji natūraliai pastojo ir susilaukė sūnaus.

• Iki šiol pasaulyje jau daugiau kaip 3 mln. vaikų yra pradėti mėgintuvėlyje.

• Lietuvos gydytojai pirmąsias dirbtinio apvaisinimo procedūras atliko Londone 1993 m. Pirmoji apvaisinimo mėgintuvėlyje laboratorija Lietuvoje atidaryta 1998 m.

• Lietuvoje kas penkta šešta pora negali susilaukti vaikų. Kasmet atliekama apie 500 dirbtinio apvaisinimo procedūrų. Iki dabar mūsų šalyje jau yra gimę apie 1200 vaikų “iš mėgintuvėlio”.

Dar liko keturios dienos pasirašyti daugiau kaip pusantrų metų svarstomam Nacionaliniam susitarimui dėl šeimai palankios aplinkos kūrimo. Penktadienį pavakare jį buvo pasirašiusios dvi partijos – valstiečiai liaudininkai ir Liberalų sąjūdis. Negausiai. Be abejonės, dar prisidės 2V idėjos autorius konservatorių lyderis Andrius Kubilius. Juk jis taip mėgsta gražiai skambančias deklaracijas ir nenustebčiau, kad būtent savo 2V – dviejų vaikų koncepciją jis tiki buvus gimstamumo bumo postūmiu. Tačiau gyvenimas kur kas banalesnis nei šūkiai: ne vienos šeimos pagausėjimą lėmė ilgesnės ir sotesnės vaikelio auginimo atostogos. Kurias, beje, 2V įkvėpėjas jau atėmė.

Kažkaip sunku patikėti, kad ir naujasis Nacionalinis susitarimas paskatins žmones oficialiai įteisinti santuokas, darniai gyventi, gerinti šeimos prokreacinę funkciją, kaip kad rašoma dokumente, o žmoniškai tariant, tiesiog gimdyti ir auginti vaikučius, kad įtikins visuomenę į šeimą žiūrėti teigiamiau. Tiesa, reikia tikėtis, kad ultrakonservatoriškos vertybės neskatins moters kęsti smurtaujantį vyrą, nes buvimas oficialioje šeimoje teiktų daugiau socialinių garantijų, ar nepastūmės diskriminuoti vaikų, gimusių nepilnoje šeimoje.

Beje, apie tą naują gyvybę: visi žino, kad vos jai užsimezgus reikia bėgti į vaikų darželį – priešingu atveju jo galima nesulaukti, iki vaikui jau reikės į mokyklą. O ne visi juk dirba Seime, kur žindyvė drąsiai darbo vietoje traukia krūtį, o vaikelį paaugina nė neprašydama atostogų. Mat kitur dar ir dirbti reikia.

Taip, Nacionaliniame susitarime pirmu numeriu siūloma siekti plėtoti ikimokyklinio ugdymo įstaigų tinklą. Tačiau dėl ko čia dar tartis? Reikėjo ne kokio dar vieno nacionalinio susitarimo, o liberalizuoti vaikų darželių steigimo reikalavimus. Jei dar tiksliau, neapsimetinėti, kad niekas nežinojo apie nelegalius darželius visai tam nepritaikytuose butuose, kuriuose mokesčių valstybei nemokančios mamytės kartu prižiūri ne tik savo, bet ir dar keletą vaikelių.

Vargu ar šeimas gausinti jauni žmonės ryšis ir dėl tokių lingvistinių susitarimo vingrybių, kaip “taikyti socialines, ekonomines priemones, sudarančias prielaidas šeimoms įgyvendinti troškimą turėti vaikų”. Vakarų šalyse seniai suvokta, kad realus skatinimas gimdyti vaikus – net ne išmokos ar ilgos atostogos, o lankstūs darbo santykiai, kai jaunos šeimos gali derinti karjerą ir šeimą.

Politikams nėra jokio reikalo kištis į šeimų reikalus, pripažįsta Seimo pirmininkė Irena Degutienė, bet mano, kad valstybė turi pareikšti palankų požiūrį į šeimą. Tad tegu ir reiškia. Jauni žmonės sau piršlius, o savo vaikams krikštatėvius pasirinks patys, o politikai tegu dirba savo darbą – leidžia tokius įstatymus, kad nereikėtų siūlymo, kurį Nacionaliniam susitarimui dėl šeimai palankios aplinkos kūrimo pateikė Rokiškio rajono savivaldybė: “sukurti mobilias grupes savižudybių prevencijai”.