Lietuvoje kas dešimtas vaikas gyvena šeimoje, kurioje nedirba nė vienas iš suaugusiųjų. Kaip tai atsilieps šių vaikų ir visos Lietuvos ateičiai?

"Veido" archyvas

Vaikai – slaptosios krizės aukos. Darbą praradusių tėvų patiriamas stresas, pasireiškiantis barniais šeimoje ir irzlumu, verčia vaiką jaustis nesaugiai

51 metų vilnietė Jūratė slaugytojos darbo neteko lapkritį. Jau maždaug penkerius metus nedirba ir Jūratės vyras. Iki šiol šeima buvo nusiteikusi gana optimistiškai, tačiau prabėgo pusmetis, santaupos bemaž ištirpo, o darbo susirasti kol kas nepavyko. Netrukus Jūratė pradės gauti bedarbio pašalpą – 650 Lt. Iš šių kelių šimtų teks ne tik sumokėti už butą, bet ir išsimaitinti trijų asmenų šeimai – sutuoktiniai augina 11 metų sūnų Joną. Vasarą, kad galėtų pragyventi, šeima išsikels į savo seną kaimo sodybą, kurioje pasisodino daržovių.

Tris kartus sumažėjus šeimos pajamoms pasikeitė visų jos narių gyvenimas – Jono taip pat. Berniukui teko pradėti valgyti nemokamus pietus mokykloje, atsisakyti atostogų prie jūros, naujo dviračio.

Tokių kaip Jonas vaikų, kurių gyvenimas staiga apsivertė aukštyn kojomis, nes jie nebegali gauti įprastų pramogų ar daiktų, – tūkstančiai. Statistikos departamento duomenimis, praėjusių metų pabaigoje net 10,8 proc. Lietuvos vaikų gyveno šeimose, kuriose nedirba nė vienas iš kartu gyvenančių šeimos narių.

Kokią žymę jų gyvenime paliks šis sunkmetis? Psichologai pabrėžia, kad viskas priklauso nuo tėvų. Deja, ne visuomet suaugusieji moka tinkamai bendrauti su savo atžalomis.

Suprastėję mokslo rezultatai – dėl prastos atmosferos namuose

Psichologai įspėja, kad daugumai šeimų didžiausia sunkmečio sukelta žala esanti ne tiek finansinė, kiek emocinė ir psichologinė. Būtent vaikai tapo slaptomis krizės aukomis, dažnai sugeriančiomis daugiau neigiamų emocijų, negu gali įsivaizduoti jų tėvai.

“Swedbank” asmeninių finansų instituto vadovės Lietuvoje Odetos Bložienės nuomone, šių dienų patirtis, įgyta sunkmečio nulemto tėvų nedarbo, vaikams ateityje gali būti netgi vertinga ir pasitarnauti priimant jau savarankiškus sprendimus. Tačiau būtina, kad tėvai ne tik pasirūpintų tuo, kaip išgyventi šį laikotarpį, bet ir tinkamai parengtų savo vaikus: kalbėtųsi su jais ir aiškintų, kodėl namie mažiau pinigų, kodėl nebegalima sau leisti vieno ar kito pirkinio, pramogų, kaip teks gyventi artimiausiu metu, ko tikisi ir ką daryti planuoja patys tėvai ir – tai labai svarbu – kuo vaikai galėtų jiems padėti.

“Svarbu, kad patys tėvai išgirstų savo vaikus ir suprastų, kaip smarkiai prie visos šeimos finansinės padėties stabilizavimo gali prisidėti visų šeimos narių nuomonės išklausymas ir sprendimų priėmimas kartu”, – pabrėžia O.Bložienė.

Kalbėtis apie sunkią padėtį su savo sūnumi stengiasi ir “Veido” pašnekovė Jūratė. Kaip į žinią, kad paskutinė šeimos maitintoja mama neteko darbo, reagavo sūnus? Jūratė pasakoja, kad iš slaugytojos 1800–1900 Lt atlyginimo šeima visuomet gyveno gana kukliai, tad sūnus niekada nebuvo lepinamas dideliais kišenpinigiais. “Kartais būna, kad Jonui prasiveržia pyktis, ir tai natūralu: “Kodėl aš negaunu pinigų, o Sauliaus mažiausi kišenpinigiai 50 Lt?” Tuomet aš klausiu, ką Saulius už tuos pinigus perka, ir išgirstu – traškučių, kokakolos. O aš sakau – jis juk išmėtė tuos pinigus, pats pagalvok, ar jam nuo to geriau. Mes nuo mažų dienų skiepijome Jonui sveiką gyvenimo būdą – įrodėme, kad gerti kokakolą nesveika”, – pasakojo Jūratė.

Prie minties, kad neteks darbo, Jūratė vaiką pratino iš anksto, nes įspėjimą apie atleidimą iš darbo gavo prieš keturis mėnesius. “Visą laiką sakydavau, kad reikia pasispausti. Kalbuosi su sūnumi kaip su suaugusiu žmogumi – pagalvojame, ko mums reikia nusipirkti, parduotuvėje leidžiu išsirinkti tik vieną prekę, kurios jis labiausiai nori”, – atskleidžia mama.

Vis dėlto Jūratė mano, kad Jonas dar labai nepajuto nepritekliaus, nes iki šiol užteko santaupų, tad pavykdavo su sūnumi susitarti. “Dabar jis kalba apie naują dviratį, o aš sakau – dar turi seną. Jis nori spausdintuvo, o aš dar raginu, kad palauktų, gal nuolaidų bus. Dar kažkaip susitariame”, – atsidūsta Jūratė.

Deja, ne visi tėvai kalbasi su savo vaikais taip kaip Jūratė. Vaikų ir paauglių psichiatras Linas Slušnys įspėja: blogiausia, jei tėvai praradę darbą apatiškai “išsijungia”, neieško darbo ir pareiškia, kad jų niekas nebedomina. Tokiu elgesiu tėvai moko vaiką, kad esant panašiai gyvenimo situacijai jis irgi gali nieko nedaryti.

“Kiekviena emocinė būsena užkrečiama. Jei abu tėvai penkis kartus pakartoja, kad tai, kas įvyko – katastrofa, vaikas supras, kad namie įvyko katastrofa. Jei norime tvarkingai auginti vaikus, turime būti atsakingi už tai, kokią žinią skelbiame. Mes to dažniausiai nemokame”, – daugiau pasisemti pozityvus požiūrio ragina psichiatras.

Užsienio psichologai pabrėžia, kad vaikai labai stipriai priklausomi nuo tėvų emocinės būklės: kai tėvai įsitempę, nuliūdę ar neiniciatyvūs, vaikams blėsta saugumo jausmas. Itin neigiamą įtaką vaikams daro ir tėvų konfliktai.

Keli užsienio mokslininkai savo tyrimais nustatė, kad tėvų darbo netekimas turi tiesioginį ryšį su pablogėjusiais vaiko mokymosi rezultatais mokykloje ir sumažėjusiu savęs vertinimui. 2009 m. pabaigoje atliktas Kalifornijos universiteto tyrimas atskleidė, kad praradusių darbą tėvų vaikai 15 proc. dažniau buvo linkę likti antrus metus toje pačioje klasėje. Čikagos universiteto viešosios politikos profesorės Alie Kalil bei Vaikų ir skurdo instituto Niujorke atstovės Kathleen M.Ziol-Guest tyrimas parodė, kad paaugliai, kuriuos augino nedideles pajamas gaunančios vienišos mamos, dažniau negu kiti vaikai mesdavo mokyklą, kai mama netekdavo darbo. Mokslininkai net ištyrė, kad vaikai, kurių tėvai buvo praradę darbą, suaugę uždirbdavo mažiau negu tie, kurių tėvai nebuvo praradę darbo.

Svarbiausias mūsų tikslas turėtų būti, kad visų mūsų bėgimo takeliai susieitų į vieną platų taką, kurio pradžioje ir gale būtų parašyta “Šeima”.

Pavasaris gyvas ne tik atgimstančia gamta, bet ir šventėmis. Nespėjame pasidžiaugti grįžusiu pavasariu ir prisikėlusiu Kristumi, kai į duris beldžiasi dar dvi labai artimos savo reikšme ir turiniu dienos – Motinos diena ir Tėvo diena. Vieną neseniai paminėjome, kita irgi ne už kalnų.

Keistos dienos… Keistos šventės… Vien tokiu požiūriu turėčiau užsitraukti ne vieno normalaus žmogaus nemalonę ir nusistebėjimą. Vis dėlto norėčiau paaiškinti savo ne mažiau keistą požiūrį.

Niekam nekelia abejonių: tiek motina, tiek tėvas verti pagarbos ir padėkos. Tėvus sekinančios nemigos naktys, begalinė kantrybė, rūpestis ir atsakomybė kiekviename žingsnyje jau būtų pakankamas argumentas šias šventes versti ne išskirtinumu, bet kasdienybe. Ir net jei kasdien tokias dienas minėtume, to tikrai nebūtų per daug. Bet ar visuomet vertai?

Šiuolaikinė psichologija neabejotinai taptų pagarbos motinai ir tėvui atrama. Jau nuo Sigmundo Freudo laikų psichologai nepailsta nagrinėti tėvų vaidmens ne tik vaiko raidai, bet ir tolesniam gyvenimui. Visi šiandien žinome, kad be motinos (ar ją atstojančio globėjo) vaikas neužaugtų ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai. Mama mus ne tik išmaitina, globoja ir augina, bet ir sukuria mūsų vidinį pasaulį. Be jos vaikas niekuomet nepažintų savo jausmų, neišmoktų su jais tvarkytis, būtų bejėgis santykiuose su kitais žmonėmis, nes paprasčiausiai ir liktų “naujagimis” – nepajėgus suvokti tiek savo, tiek ir kito dvasios.

Pakankamai, matyt, visi prisiklausome apie tokius iš smurtaujančių, geriančių ir apskritai nekreipiančių dėmesio į savo vaikus šeimų paleistus į pasaulį vargetas. Vargetas, kurie niekaip negali užsigydyti žaizdų ir pasirengę bet kada nuskriausti kitą – silpnesnį, vienišesnį, apleistesnį. Nepykim ant jų: jie tikrai nesupranta, ką darą – juk niekas jų neišmokė atjausti artimo. Jie niekada nesužinojo, kad skausmas būna ne tik fizinis, bet ir dvasinis. Todėl kartais ir “eksperimentuoja” su kitu žmogumi: o gal ims ir supras, kaip skauda sielą?

Galinga ta mama… O ir tėvas nė kiek ne silpnesnis. Jei ne jis, tai vaikas niekuomet netaps vientisa asmenybe. Tik tėvas padeda mažyliui pajusti kitokį gyvenimo skonį: su savo fizine jėga, tempu ir kintančiu ritmu. Ne veltui kiekvienas vaikas taip džiaugiasi, kai tėtis paima ant rankų ir pamėtėja į viršų. Dar sykį… Ir dar. Skrydis ir visuomet pasirengusios sugauti tėvo rankos sukuria tą neapsakomą saugumo jausmą bei begalinį pasitikėjimą žmogumi. Tik tėvo dėka vaikas pažįsta pasaulį, kuris susideda iš daugelio žmonių, tik jam padedant kūdikis palieka mamos glėbį ir tampa savarankiška būtybe. Ir tai ne viskas: tik tėvas iš berniuko sukuria vyrą, o iš mergaitės – moterį. Ir vėl tas prakeiktas klausimas: ar visuomet?

Nebekalbėkime apie nuskriaustas šeimas – tuos mirkstančius alkoholio ir savo vaikų ašarų vandenyne žmogelius, tuos bejėgius suaugusiuosius, kurie jaučiasi visaverčiai tik skriausdami savo vaikus. Jau daug apie tai prikalbėta. Kalbėkime apie tą šiandien įsivaizduojamą normalią šeimą, galbūt ir apie mus visus.

Dairausi aplinkui ir akis vis kliūva už to paties. Bėgimas, nuolatinės lenktynės su laiku ir su savimi. Verslą vežantis ir nuolat užsiėmęs šeimos galva, kasdienybės rūpesčiuose, o ir darbe skęstanti mama. Ir vaikai, kurie neretai pamiršta, kas yra dėmesys ir šiltas pokalbis. Vakaruose vis kartojamas, o psichologijos knygose primenamas kaip blogas pavyzdys posakis: “Vaikai turi būti matomi, bet nebūtinai girdimi…” Ir tikrai: kada gi juos išklausyti, jei net sau laiko nebelieka?

Vieniša, vyro primiršta motina neranda kitos galimybės, kaip rinkti dėmesio trupinius iš vaikų, o ne skirti jiems. Tuomet ji įsikabina už savo sūnaus kaip vienintelio tikro vyro, kuris pagaliau pasirūpins ir ja. Ir tai nėra vien reikalavimai, bet ir idealizavimas, aukštinimas. Tuo tarpu dukrai telieka viena – visais būdais kabintis už įsiteikimo motinai tam, kad neliktų už šeimos, kurią jau sudaro mama ir brolis, borto. Apie bręstantį moteriškumą net kalbos nebėra… Sūnus, deja, irgi nelaimi nieko. Ne jo jėgoms atstoti tėvą. Kas jam belieka? Tik pyktis ir atšiaurumas, kuris jo vidiniame pasaulyje susisieja su vyriškumu, nes tokį tėvo paveikslą jis dažniausiai ir mato.

Kas toliau? Toliau jau psichoterapeutams gerai pažįstamas vaizdas: nuolat aukštinamas princas užauga karaliumi, kuriam viskas galima, kuriam visi turi tarnauti, o viduje tiksi pykčio bomba. Vargšė jo žmona, vargšai vaikai. Ir čia užburtas ratas vėl ima suktis – jo žmona atsigręžia jau į jo sūnų, kuris turi “pakeisti” vyrą. O šis kartais eina toliau, spjaudydamas pyktį ant visų moterų. Gal čia ir rastume arogancija trykštančios paniekos moteriai, kartu ir savo motinai, paaiškinimą: juk jos visos bobos! Jiems net prezidentė virsta tiesiog boba. O gal čia ir atsakymas, kodėl garbieji seimūnai imasi vaiko priežiūros atostogų motinoms trumpinimo?

Motinos diena… Tėvo diena… Keistos šventės. Keistos, nes kažkodėl atskiros. Motina ir tėvas “gyvena” skirtinguose kalendoriaus lapeliuose, net skirtinguose mėnesiuose. Ir vaikai juos tarsi skyrium turėtų lankyti. Ir po to patys su savo šeima skyrium gyventi.

Sakysit, perdeda. Bet apsidairykit aplinkui, pažvelkit į save. Ar tikrai esate kartu? Ar nebėgat šitoj gyvenimo trasoj kiekvienas savo takeliais? Ir nė ant vieno jų nėra užrašytas to begalinio bėgimo tikslas – šeima… Begalinio tol, kol staiga pamatome, kad takelis baigėsi, o tas užrašas, pasirodo, liko toli už nugaros – bendro bėgimo tako pradžioje. Po to takai išsiskyrė: vienas į karjerą, kitas – į buitį, trečias dar kažkur… O iš paskos atbėga vaikai. Tik bėda, kad ir jie turi rinktis atskirus takus, nes mes jiems kitokios galimybės nepalikome. Tiesiog vietos nebėra.

Kažin ar kada švęsime Šeimos dieną? Ir gal tada aplankysime abu tėvus, o jie gal aplankys ir savo vaikus. Nes, matyt, pasiutusiai teisus buvo psichoanalizės klasikas Donaldas Winnicottas, sakydamas, kad nėra tokio daikto, kaip kūdikis be motinos ar motina be vaiko. Ir gal tada mūsų bėgimo takeliai susieis į vieną platų taką, kurio pradžioje ir gale bus parašyta “Šeima”.