"Scanpix" nuotr.

Naujosios Vyriausybės patvirtintas 2017 m. valstybės biudžeto projektas nuo spalį pateikto ir sudaryto jos pirmtakų beveik nesiskiria. Kuklesnė PVM surinkimo prognozė, daugiau dėmesio švietimo ir mokslo darbuotojams, tačiau biudžeto subalansavimas vis dar atidedamas ateičiai – toks biudžeto projekto variantas skinsis kelią Seime gruodžio 22 d.

Vyriausybės patvirtintas biudžeto deficitas sumažėjo 0,1 proc., jis sieks 0,7 proc. Struktūrinis deficitas taip pat mažės 0,1 proc., iki 1,2 proc. Tačiau, nors ir sumažinto, subalansuoto ar netgi perteklinio biudžeto galimybės nukeliamos į ateitį – bent 2019 metus. Tiesa, dar 2014 m. tuometis finansų ministras Rimantas Šadžius tokią perspektyvą žadėjo būtent 2017-aisiais.

„Valstiečių“ Vyriausybės patvirtintas biudžetas drastiškai nesiskiria nuo pirminio varianto, kurį patvirtino Algirdo Butkevičiaus Ministrų kabinetas, tačiau kai kuriose srityse ryškesnių pokyčių vis dėlto yra.

Valdantieji 2017-aisiais planuoja baigti kompensuoti sumažintas pensijas, jų grąžinimui kitąmet reikės 87,3 mln. eurų, todėl patobulintame biudžeto projekte tam skirta papildomai 44,5 mln. eurų.

20,1 mln. eurų papildomai skirta švietimui ir mokslui: universitetai ir institutai tyrėjų atlyginimams padidinti papildomai gaus 3,1 mln. eurų, mokytojų darbo apmokėjimo sąlygoms gerinti suplanuota 17 mln. eurų daugiau.

Valstiečių ir žaliųjų užmojai didinti alkoholio akcizus valstybės biudžeto projekte virsta 45 mln. eurų pajamomis. O štai 5 proc. PVM lengvata vaistams ir medicinos pagalbos priemonėms pajamų iš PVM prognozę sumažino 12 mln. eurų.

Patobulintame įstatymo projekte 2017 m. valstybės biudžeto pajamos, įskaitant Europos Sąjungos ir kitos tarptautinės finansinės paramos lėšas, padidėjo 43 mln. eurų (iš viso 8,519 mlrd.), asignavimai išlaidoms ir turtui įsigyti padidėjo 10 mln. eurų (iš viso 9,070 mlrd.).

Taip pat planuojama kitąmet daugiau investuoti. Vyriausybės patvirtintame projekte Valstybės investicijų 2017–2019 m. programai įgyvendinti numatoma skirti 6,5 mln. eurų daugiau – 1,451 mlrd. eurų.

Patobulintame Valstybės investicijų 2017–2019 m. programos projekte kitų metų kapitalo investicijoms numatoma skirti 6,5 mln. eurų daugiau – iš viso 1,421 mlrd. eurų. Daugiausiai papildomų asignavimų siūloma skirti švietimo ir mokslo įstaigoms modernizuoti – 2,1 mln., valstybės sienos su Rusija saugumui stiprinti – 2 mln., Valstybės saugumo departamento investicijoms – 1,1 mln. eurų.

Vis dėlto daugiausiai lėšų valstybė investuos į transporto ir ryšių sektorių, kuriam, palyginti su 2016 m., planuojama skirti 68 mln. eurų daugiau, taip pat 44 mln. eurų daugiau turėtų gauti aplinkos apsauga, 25 mln. eurų daugiau nei šiemet numatyta skirti krašto apsaugai. Kitąmet labiausiai mažės sveikatos apsaugos finansavimas (16 mln. eurų mažiau nei 2016 m.).

Nemažos investicijos laukia ir kai kurių valstybės nekilnojamojo turto objektų: Vilniaus koncertų ir sporto rūmų kompleksui Vilniuje rekonstruoti bus skirta 11,2 mln. eurų, dar 9 mln. eurų gaus kitame upės krante esantys Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai.

Švietimo įstaigų modernizavimo programos įgyvendinimas pareikalaus 12 mln. eurų, o Užsienio reikalų ministerijos ir Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovybių turto atnaujinimo programos įgyvendinimas kainuos 4,5 mln. eurų.

BFL

Saga, kaip tarp beveik 22 tūkst. savo narių socialdemokratai ilgai negalėjo rasti vieno kandidato į teisingumo ministrus, kurio biografijos netemdytų istorijos apie įtartinus ryšius ir sandorius ar keista vairavimo išgėrus epopėja, išryškino, kokia papuvusi mus valdžiusi ir vėl valdysianti partija.

Aušra LĖKA

Kandidato į ministrus paieškos ir apskritai per pastarąsias sa­vaites socialdemokratus vienas po kito krečiantys neskaidrumo skandalai at­skleidžia ne tik šios partijos pakrikimą pralaimėjus rinkimus, bet ir giluminį sugedimą.

Ydingos teisingumo etalono paieškos

Ironiška, kad socialdemokratai susimovė siūlydami būtent teisingumo – tos srities, kurioje įstatymų lai­kymasis turėtų būti etaloninis, – ministrą.

Pirmas dublis: Darius Petrošius pats pasitraukė po to, kai Valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) frakcijos narys Povilas Urbšys priminė apie anksčiau viešai skelbtus įtarimus dėl jo galimų ryšių su nusikalstamo pasaulio atstovu ir kontroversiškos žemės pirkimo istorijos.

Tačiau D.Petrošius praėjusią kadenciją buvo Sei­mo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narys, Kriminalinės žvalgybos parlamentinės komisijos pirmininkas, vadinasi, tikrintas pertikrintas spe­cialiųjų tarnybų (norisi tikėti, kad jos savo darbą at­liko atidžiai), turėjo leidimą dirbti su itin slapta in­formacija. Tad kai kurie politinio gyvenimo analitikai suabejojo, ar politikui, jei jis ir jo partija neabejoja esantys tiesūs, reikia trauktis. Juk taip galima iš posto pašalinti beveik kiekvieną.

Tačiau žodelis „beveik“ čia labai svarbus: kažin ar tokių kaip D.Petrošiui pavojų galėtų kilti būsimam socialinės apsaugos ir darbo ministrui Linui Ku­kuraičiui ar daugeliui kitų į Vyriausybę LVŽS pa­siūlytų žmonių? Antra vertus, tokios politinės etikos taisyklės: kilus įtarimų – pasitraukti, kad nekenktum visai partijai, ir toliau įrodinėti savo teisumą.

Antru dubliu per savo ydingą įpratimą nepaisyti po­litinės kultūros socialdemokratai į tikrai nepatogią padėtį pastatė savo partietį Julių Sabatauską. Kaip pratę, nederinę ne tik su premjeru ir valdančio­sios koalicijos partneriais, bet net ir iki sprendimo savo partijos prezidiume, kai kurie socialdemokra­tai paskelbė, kad partija į ministrus siūlo J.Sa­ba­tauską.

Jei ne šis socialdemokratų nenoras laikytis Kons­ti­­tucijos (o joje aiškiai pasakyta: „Ministrus skiria ir at­­leidžia Ministro Pirmininko teikimu Respublikos Pre­zidentas“), ši Vyriausybė būtų buvusi unikali pa­v­yzdingu procedūrų laikymusi. Saulius Skvernelis vis p­abrėždavo, jog ją formuojantys asmenys pirma ran­da konsensusą dėl personalijų, o tik tada jas paskelbia, kad atkritusių kandidatų vardai be reikalo ne­būtų tąsomi viešojoje erdvėje. Tačiau socialdemokra­tai savo įprastomis manieromis unikalumą sugadino. Žinoma, koalicijos partnerių teisė – parinkti jiems skirtos ministerijos vadovą, bet ji ne absoliuti: pa­gal Konstituciją jis turi tikti ir premjerui, ir preziden­tui.

Trečias dublis dar kartą atskleidė socialdemokratų įprotį užglaistyti ar net bandyti nuslėpti savo bend­­ražygių nuodėmes. Julius Pagojus įeis į Lietuvos po­li­tikos istoriją kaip trumpaamžiškiausias paskirtasis ministras: jo „kar­jera“ truko vos vieną dieną. So­cial­demokratų vir­­šūnės dievažijasi nežinoję buvusio teisingumo vi­ce­ministro promilių epopėjos, kurią nu­­slėpė jo bu­vęs vadovas ligšiolinis teisingumo mi­nis­tras, įtakingas socialdemokratas Juozas Berna­to­nis.

Tačiau kaip galėjo nutikti, kad neblaivus vairuojant sugautas, o dar ir galbūt bandęs išsisukti politikas nebuvo svarstomas partijos Etikos ir procedūrų komisijoje? Kodėl ministras nekėlė klausimo, ar po tokio fakto jis gali toliau eiti viceministro pareigas?

Na, į pirmą klausimą atsakyti lengva: juk pats J.Pa­gojus – socialdemokratų etikos sargų komisijoje.­ Pats nuslėpęs savo pražangą, jis toliau drįso būti k­itų moralės vertintoju.

Visą savaitę – korupcijos purvyne

Teisingumo ministro paieškos – ne vienintelis so­cialdemokratų pastarosios savaitės fiasko. Per kelias dienas viešumon iškilo dar dvi socialdemokratų galimos korupcijos istorijos.

Po STT ikiteisminio tyrimo dėl galimos korupcijos viešuosiuose pirkimuose, siekiant asmeninį na­mą statyti už viešuosius pinigus, įkliuvo Kauno rajono socialdemokratai: savivaldybės administracijos di­rektorius Ričardas Pudževelis ir vicemeras Kęs­tu­tis Povilaitis. Specialiuoju liudytoju apklaustas ir me­ras Valerijus Makūnas. Visų trijų narystė So­cial­demokratų partijoje suspenduota.

Dar painesnė socialdemokratų linija praėjusią sa­vaitę BNS paviešintoje „Lietuvos geležinkelių“ dos­­numo istorijoje. Atskleisti keisti sutapimai: iš­skir­tinio „Lietuvos geležinkelių“ dėmesio sulaukė dvie­jų regionų lopšeliai-darželiai ir sporto mokyklos: Vilkaviškio, kur jau dešimtmetį vienmandatėje apy­gardoje kandidatuoja socialdemokratų pirmi­nin­­kas Algirdas Butkevičius, ir Mažeikių, kurių savivaldybės tarybos narys yra ligšiolinio premjero patarėjas susisiekimo klausimais Darius Jarmantavičius. Stabiliai remta ir su ligšioliniu susisiekimo viceministru, „Lie­tu­vos geležinkelių“ valdybos pirmininku „darbiečiu“ Sau­liumi Girdausku susijusi įstaiga.

Be to, paviešinta, kad „Lietuvos geležinkeliai“ per savo antrinę įmonę Vilniaus lokomotyvų re­mon­­to depą be konkurso iš Rusijos bendrovės „Tran­s­mashholding“ pirko lokomotyvus.

Penktadienį „Lietuvos geležinkelių“ vadovas Stasys Dailydka pareiškė atsistatydinąs. Gal pagaliau Lietuvoje tikrai atsirado viltis, kad su ne­skai­­drumu nebus taikstomasi ir tam nebus parsiduo­da­ma? Juk „Lietuvos geležinkeliai“ metų me­tais su­­lauk­davo kritikos dėl savo abejotinų sandorių ir spren­­­dimų, bet dešimtmetį bendrovei vadovavusiam S.Dailydkai tai buvo nė motais.

2008 m. susisiekimo ministru tapęs liberalas Eli­gijus Masiulis buvo užsimojęs suvaldyti valstybę vals­tybėje, kaip „Lietuvos geležinkelius“ yra pavadinu­si Dalia Grybauskaitė. Bet netrukus liberalų mi­nistrui ši bendrovė stebuklingai ėmė patikti.

2008–2012 m. premjeras Andrius Ku­bi­lius taip pat bandė šią bendrovę priversti dirbti pa­gal valstybės valdomos įmonės principus ir mokėti vals­­tybei nustatytus dividendus. Bet „Lietuvos ge­le­žin­­keliai“ savo vals­tybėje elgėsi pagal savo taisykles ir net krizės įkarš­­tyje pasiskirdavo sau solidžias premi­jas.

„Lietuvos geležinkeliai“ kritikos sulaukdavo ne tik iš Lietuvos vadovų, bet ir iš Europos Komisijos – ir dėl „Rail Baltica“ įgyvendinimo vilkinimo, ir dėl sa­­vavališkai išardytų bėgių į Latviją, dėl ko Lietuvai gresia dešimčių milijonų eurų bauda ir pašlijusi re­putacija.

Viešųjų pirkimų tarnyba šiemet taip pat nurodė „Lietuvos geležinkeliams“ nutraukti porą konkursų, įtariant, kad jų sąlygos pritaikytos vienam konkrečiam pardavėjui.

Kritikos dėl skaidrumo stygiaus būta nuolat, bet valstybės įmonę valdančios Susisiekimo ministerijos va­­­­­dovai ją gynė. Juk ne veltui „Lie­­­tuvos geležinkeliai“ buvo vadinami socialdemok­­­ratų darbo bir­ža ir lesyklėle. Bet valdžia keičiasi.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-48-2016-m

BFL

Nauji, bet profesionalai – su tokia stebuklinga formule triuškinamai laimėjusios rinkimus Valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) pirma savaitė valdžioje atskleidė, kad  dauguma laimingos valstybės architektų – net be architekto diplomo.

Aušra LĖKA

Pirmadienis. Kur čia Seimo salė?

Vidudienis. Prasideda. Dar niekas nežino kas. Niekas – nei tie, kurie netrukus prisieks ištikimai val­­­dyti, nei tie, kuriuos valdys.

82 iš 141 Seimo nario – naujokai. Tarp 56 „valstiečių“ tokie visi, išskyrus Rimą Baškienę.

Viešojoje erdvėje daug pagiežingo kikenimo. Po­­litikos apžvalgininkai ir politologai negali susitaikyti, kad įvyko ne taip, kaip jie pranašavo. Bet taip ne tik Lietuvoje – ir JAV, ir Didžiojoje Bri­tanijoje politologai, žiniasklaida ir feisbukas prognozavo ne tai, kas galėjo įvykti, o tai, kas norėjo, kad įvyktų.

Etiketo „guru“ šaiposi iš per puošnių gausiausios frakcijos damų apdarų ar vyrų nežinojimo, kad užsisegti reikia tik viršutinę švarko sagą, be to, pastebi, jog viena „valstietė“ atėjo į pirmą Seimo po­sėdį… be makiažo. Teisybės dėlei, „aklinai“ už­seg­ti ir nemažai senbuvių švarkų. O pirmame Sei­mo posėdyje geriau be makiažo, nei su kūdikiu, kuriam pamaitinti čia pat išsitraukė krūtį viena par­lamentarė iš 2008–2012 m. kadencijos Seimo.

Kvatojimas – Seimo pirmininkas žurnalistų pa­klausė, kur čia Seimo salė. Na, tikrai sunku susilaikyti nesusijuokus.

Bet kai kur juokas kelia juoką. „To dar nebuvo“, – baisimasi, kad Seimo pirmininku tapo „niekam nežinomas asmuo“ Viktoras Pranckietis. Net kaip niekas kitas tiek patyčių patyrusi (ir kaip nė vienas Sei­mo pirmininkas tiek jų nusipelniusi) Loreta Grau­­žinienė staiga imama vadinti tinkamesne, nes bu­vo žinoma opozicijos veikėja (geriau jau būtų bu­vu­si mažiau žinoma). Vydas Gedvilas, anot kai ku­rių komentatorių, nors irgi buvo debiutantas, bet „ge­­resnis“ profesorius, mat jis – krepšinio, o V.Pranc­­kie­tis – agronomijos profesorius. O Seimo pir­mi­ninku tik iš antro karto išrinktas šoumenas Arū­nas Va­lins­kas negi labiau buvo tinkamas į tokį postą?

Tad „to“ buvo. V.Pranckietis kur kas mažiau nau­jokas politikoje nei kai kurie jo pirmtakai: jis – LVŽS vicepirmininkas, jau šešeri metai dirbo įvairiose darbo grupėse, rengusiose teisės aktus, buvo Kauno rajono savivaldybės tarybos narys. Tad jei kas jį pastebėjo tik dalijantį sodininkystės patarimus televizijos laidose, o ne rengiantį teisės aktų pro­jektus ar dirbantį vietos valdžioje, gal tai jų pačių problema.

Žinoma, V.Pranckietis toli gražu ne etaloninis par­lamento lyderis – ne Vytautas Landsbergis ir ne Česlovas Juršėnas. Net pats žodis „lyderis“ sunkiai prie jo dera. Bet pripažinimas, kad gal tik ka­da vėliau tapsiąs vertas šio posto (pagal šios dienos „vaizdelį“ – dar negreit), vertesnis už A.Va­lins­ko pasipūtimą, pareiškiant, kad jis – „vienas iš trijų“, tad su juo reikia elgtis pagarbiai.

Oratoriniais gebėjimais V.Pranckietis tikrai nepritrenkė. Bet po L.Graužinienės inauguracinės kalbos apie „Senį ir jūrą“ blogiau būti juk negali. Taip, kol kas jis jaučiasi kaip netyčia ne savo vietoje atsidūręs žmogus. Bet panašiai atrodo ne vienas pirmąkart atsidūręs Seimo tribūnoje ar TV studijoje.

O kai kuriuos opozicijos bandymus pasišaipyti V.Pranckietis taikliai nugesina. Kritiką dėl politinio nepatyrimo pripažįsta, bet iš Andriaus Ku­bi­liaus išgavo pažadą padėti ir patarti debiutantui, ki­tiems atkirto, kad yra ir kitas kandidatas į pirmininkus Eu­genijus Gentvilas – patyręs profesionalas, tad galima rinktis.

Kur kas sunkiau suktis, kai į nemalonią situaciją patenki per savus. „Mes turbūt, kai skelbiame, net nespėjame gaudytis, kada kas ką pasakėme. (…) Matyt, nespėjau susipažinti, nes tikrai neturėjau šitos progos“, – blaškėsi naujasis Seimo pirmininkas, nesusigaudydamas, ką dėl Informacinės visuomenės plėtros komiteto sutarė, bet užmiršo jį informuoti tikrieji sprendimų priėmėjai LVŽS.

Matyt, taip ir bus, kad LVŽS pirmininkas Ra­mūnas Karbauskis, kaip Lenkijoje Jaroslawas Kaczynskis, vairuos valstybę nuo užpakalinės sėdynės. Tik ar mokomės iš tų pavyzdžių, iš kurių verta?

Antradienis, naktiniai pažadų tesėjimai

Laikrodžiui persiritus į antrą „valstiečių“ valdžios dieną (tiksliau, kol kas naktį) Seime tik pradėtas balsavimas dėl Seimo vicepirmininkų. Pir­masis posėdis baigėsi 1 val. 50 min. 42 sek., ir tai nė­ra rekordas.

Nors parlamento pavadinimas ir kilęs iš prancūziško žodžio „parla“, civiliokui taip juokinga, kai klausimais pretendentus į valdžią užpila ir šalia jų sėdintys savos frakcijos kaimynai. Toks jau politikos teatras. Svarbu kas – ką: ar bus daugiau su­menkinančių kandidatą opozicijos klausimų, ar savų, suderintų.

Renkant vicepirmininkus niekas neabejojo dėl ketvirtai kadencijai išrinktos „valstietės“ R.Baš­kie­nės (kuri ir buvo pirmasis LVŽS pasirinkimas į Seimo pirmininkus, bet atsisakė, nes nemoka ang­lų kalbos), valdančiosios koalicijos mažojo brolio – socialdemokratų atstovo Gedimino Kirkilo ir opozicijos atstovės, jau vadovavusios Seimui konservatorės Irenos Degutienės.

Tačiau už socialdemokratų pirmininką Algirdą Butkevičių, kuris nesusiprato prisiimti atsakomybę už pralaimėtus rinkimus, tokį sprendimą padarė patys valdantieji – ligšioliniam premjerui tapti Sei­mo vicepirmininku balsų pritrūko. Klausimas tik vienas – „valstiečių“ ar pačių socialdemokratų? Bet apie partijų vidines rietenas – vėliau.

Dar vienu Seimo vicepirmininku tapo „valstietis“ Arvydas Nekrošius. Jei jau V.Pranckietis turėjo aiškintis, kodėl jis savo partijos rinkimų sąraše buvo tik šeštas (tikino, jog partija neabejojo, kad jis laimės rinkimus vienmandatėje), tai visai sunku rasti logiką, kad, anot R.Karbauskio, svarbiausio po­litinio centro – Seimo vicepirmininku „valstiečiai“ pasirinko jų sąraše buvusį vertą vos 68 vietos. Ne­bent tai pateisina LVŽS koncepciją – politinė logika be politinės logikos.

Bet svarstant A.Nekrošiaus kandidatūrą di­džiau­sia nuostaba buvo jam pačiam, kai konservato­rius Kęstutis Masiulis jį apkaltino prorusiškumu. Netrukus teko atsiimti savo kaltinimus. Bet K.Ma­siulis aiškinosi taip: „Didžiulė bėda, kad jūs esate tokia tabula rasa, sunku jūsų nesumaišyti, sun­ku išmokti pavardes.“ O gal didžiulė bėda kita – kad į „valstiečius“ žiūrima su išankstine nuostata?

Renkant Seimo vicepirmininkus „valstiečiai“ gyrėsi, kad nuo pirmos dienos tesi pažadus rinkėjams: valdžia mažiau išlaidaus, nes sumažintas vi­ce­pirmininkų skaičius, jie neturės automobilių su vairuotojais, visi Seimo nariai negalės nuomotis automobilių iš parlamentinei veiklai skirtų lėšų, kam dabar ir išleidžia daugiausiai šių lėšų.

Bet oponentai kritikuoja, kad tai tik permainų imitacija, o ne sisteminės reformos. V.Pranckietis ne­ginčija tokios nuomonės, bet sako, jog žmonės tu­ri iš karto pajusti, kad požiūris keisis, tegu kol kas smulkiuose dalykuose. Kad tik parodomosiomis smulkmenomis neapsiribotų pažadų tesėjimas.

Trečiadienis, kai „valstiečiai“ norėjo, bet ne visi galėjo likti prie kaimo

Pasiskirstymas komitetais vėl sukelia kikenimą: kaip rasti „valstiečių“, nenorinčių į Kaimo reikalų komitetą? Tad net gavęs vieno svarbiausių ir įtakingiausių Biudžeto ir finansų komiteto pirmininko postą Viktoras Rinkevičius neslepia, kad mieliau būtų dirbęs toje srityje, kurią geriausiai išmano, – kaimo reikalų.

Pagaliau „valstiečiai“, kaip vėliau paaiškėja, vi­sai ne jų pačių valia perskirstomi į visus komitetus, nors kai kuriuose valdančiųjų persvara simbolinė. „Valstiečiai“ tesėjo pažadą – Audito komitetas atiduotas opozicijai. Nuo Švietimo ir mokslo komiteto atskirtam Kul­tūros komitetui, kuris visą laiką buvo įvardijamas kaip prioritetinis „valstiečiams“, vadovauti ėmė­si pats R.Karbauskis.

Komitetų valdžios dalybos leido spėlioti, kas bus ministrais. Žadėta taip: jei ministru bus Seimo narys, jis nebus tos srities Seimo komitete. Bet per daug rimtai į tai neverta žiūrėti. Juk kalbėta, kad nebus Seimo narių ministrų. Dabar jau kalbama apie asmeninį pasirinkimą tų, kurie išrinkti daugiamandatėje, o tokia prievolė įsigalios tik pakeitus Konstituciją.

Seimo komitetų pirmininkų portfelių dalybos nė iš tolo nepriminė kalbų apie profesionalumą. Bet už Seimo kokybę atsakingi rinkėjai – ką išrinko, tą išrinko. O kiek iš tikrųjų vertos „valstiečių“ kalbos apie profesionalumą, paaiškės padalijus ministrų portfelius.

Ketvirtadienį – būsimas premjeras tarp norų ir galimybių

Pristatydama būsimą premjerą Saulių Skver­nelį Prezidentė Dalia Grybauskaitė, su kuria jam būnant vidaus reikalų ministru nuomonės ne kartą susikirto, Seimo tribūnoje ilgai neužtruko: keli sa­kiniai apie tautos pasitikėjimo kreditą, įspėjimas ieškoti balanso tarp visuomenės norų ir valstybės galimybių – ir konstitucinė pareiga atlikta.

Bet „valstiečiai“ kol kas stengiasi su Pre­zi­dente sutarti. Nors S.Skvernelis po devyniais už­raktais slėpė siūlomųjų į ministrus pavardes, bet neoficialiai patvirtino, kad jos suderintos su Prezidente.

Seimo tribūna S.Skverneliui, priešingai nei jo partijos kolegoms, ne nauja. Mažiau jaudulio – daugiau oratorinių pasažų. Pabaigoje paironizuojant, kad tarnaus visiems – ir elitui, ir neelitui, mat visą savaitę aptarinėtas būsimo premjero atostogaujant prie jūros vietos žiniasklaidai duotas interviu, kuriame jis žadėjo atstovauti tiems, iš kurių elitas tyčiojasi feisbuke. Jei taip tikrai pasakė, akivaizdžiai užmiršo, kad rinkimai baigėsi, – reikėtų nustoti dirbti tik reitingui.

Būsimas premjeras tikina esąs laimės ekonomikos išpažinėjas. Tačiau paklaustas, kaip konkrečiai to sieks, sukasi sakydamas, kad čia – tik jo prisistatymas, o ne Vyriausybės programos pateikimas.

Bene taikliausia Seimo senbuvio liberalo Kęs­tučio Glavecko pastaba, kad kyla trys klausimai: ką premjeras darys, su kuo ir už ką. Intencijos gražios, bet atsakymų į kitus du klausimus – su kuo premjeras ketina tai įgyvendinti ir iš kur gaus tam pinigų – nėra. Tačiau atsakant ir į pirmą klausimą – ką įgiję tokią valdžią su ja darys „valstiečiai“, konkretumo juo toliau, tuo mažiau, o scenarijai skiriasi priklausomai nuo to, kas šneka.

Mįslė, ir kas iš tikrųjų gros pirmuoju smuiku – S.Skvernelis ar žadėjęs valdžios epicentrą į Seimą perkelti R.Karbauskis? Kad jųdviejų nuomonės ne visada sutampa – akivaizdu. Kad abu valdingi, am­bicingi – irgi. R.Karbauskis pats atidavė rinkimų sąrašo vedlio vietą S.Skverneliui, gerai skaičiuo­damas, kad taip išloš daugiau mandatų. Ta­čiau kai jis tą darė pirmą kartą – 2001 m. susijungė su tuomet ant bangos buvusios Kazimiros Pruns­­­kienės partija ir atidavė jai lyderystę, po to tai vadino didžiausia savo politine klaida.

R.Karbauskis pats atidavė rinkimų sąrašo vedlio vietą S.Skverneliui, gerai skaičiuo­damas, kad taip išloš daugiau mandatų. Ta­čiau kai jis tą darė pirmą kartą – 2001 m. susijungė su tuomet ant bangos buvusios Kazimiros Pruns­­­kienės partija ir atidavė jai lyderystę, po to tai vadino didžiausia savo politine klaida

Ar išliks tas tandemas visą kadenciją? Ar atlaikys išbandymus valdžia visa didžioji frakcija? Nors būtent tokia didelė valdžia šįsyk naujokams – kaip klijai. Iki rinkimų antrojo turo prognozuota, kad scenarijus kartosis: arba naujokus „išdurs“, kaip socialdemokratai 2004 m. padarė su rinkimus laimėjusiais „darbiečiais“, palikę juos net be premjero posto, arba naujokai patys išsivaikščios po senbuvių partijas, kaip buvo „valinskininkams“ ar „drąsiečiams“.

Žinoma, klausimas, ar „valstiečių“ ir dabar jau neprigavo socialdemokratai: turėdami proporciją 3:11 jie išsikaulijo „riebią“ Ūkio ministeriją. Bet jei, kaip žadama, bus panaikinta Energetikos mi­nisterija, tuomet proporcija taps 3:10, o skaičiuojant pagal „riebumą“ (valstybės ir ES valdomų pi­nig­ų kiekį) jų dalis būtų dar didesnė. „Valstiečiai“ tikina, kad viską daro iš idėjos, o ne pagal ES pinigų kapšą. Bet ar jie tikri, kad taip mąsto ir jų koalicijos partneriai?

Galų gale pažadas dėl superprofesionalų Vy­riau­sybės tampa pajuokos objektu. S.Skvernelis prisipažįsta, kad kviečiami asmenys perklausia, ar tikrai tokia yra ministro alga. Apie šešėlinėje Vy­riausybėje minėtus kai kuriuos asmenis, regis, jau nėra kalbos, nors ją „valstiečiai“ pristatė vos prieš porą mėnesių. Blaškymosi daug: vieną dieną neformaliame pokalbyje įtikinėjama, kad „valstiečiai“ turi puikų ūkio ministrą, kuris ateina su savo komanda, kitą dieną ministerija jau atiduodama socialdemokratams.

O dar politikos senbuviai šaiposi klausdami, iš kokių milijonų tiek skirtingų reformų pažadėję „valstiečiai“ jas įgyvendins ir kaip elgsis susidūrę su tuo, su kuo susidūrusios pasidavė visos ligšiolinės valdžios. Juk daug kas žadėjo liaudžiai daugiau naudos iš alkoholio prekybos ar tramdyti „Lie­­tuvos geležinkelius“… O ministerijose šaipomasi, kad jau paserviruoti peiliai ir šakutės politinės patirties ir politinės komandos neturintiems mi­nistrams profesionalams „suvalgyti“.

Penktadienis, savi prieš savus

Patys nesitikėję laimėti tiek daug valdžios, „vals­tiečiai“, atrodo, nebepajėgia ir užganėdinti vi­sų jos norinčių, ir rasti ne tik norinčių, bet ir ga­linčių. O kur dar kiti maištai.

Dovilė Šakalienė pratrūko feisbuke: prisiminė minėta kaip ministrė (iš tiesų pačiuose pirmuose galimų ministrų sąrašuose ji minėta, bet netrukus R.Karbauskis ir neklausiamas pridurdavo, kad jos kandidatūra nebėra svarstoma), o dabar net negavo geidžiamo komiteto.

Vidinės kovos verda visose didžiosiose partijose. Špagos remiamos aiškinantis santykius ir už už­darų durų, ir per žiniasklaidą.

Socialdemokratų lyderis A.Butkevičius, užsitraukęs dalies saviškių nemalonę, nes nesuderinęs su savo partijos derybininkais iškeitė socialdemokratišką Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją į Ūkio, net negavo Seimo vicepirmininko posto.

Neokonservatorių arogancija ir staigus „ideologinės“ krypties pokytis, pamačius, kad premjero postas jiems negresia, sunervino ne tik „valstiečius“, bet ir vienintelius galimus partnerius liberalus, o partijoje takoskyra tarp senųjų ir naujųjų kon­servatorių tik gilėja.

Liberalai tarpusavio kovas sprendžia šokdindami arogantiškąjį konservatorių lyderį Gabrielių Landsbergį (tiesą sakant, taip vadinti bene visi šios partijos lyderiai – negi tai kažkokia išskirtinė šios partijos savybė?), nesutikdami jo paremti kovojant dėl opozicijos lyderio posto. Na, G.Lands­bergis pats prisiprašė: laikydamas liberalus mažesniaisiais broliais, nederinęs pradėjo juos savaime laikyti konservatorių priedu kalbantis dėl valdžios su „valstiečiais“.

Jei taip toliau, mažesniaisiais broliais gali likti patys konservatoriai.

 

Savaitgalis prieš didžiųjų portfelių dalybas

Per mažą atokvėpį (bent jau oficialiai) galima pa­sverti: jei, kaip sakoma, gera pradžia – pusė darbo, ar ši naujos valdžios pradžia gera?

Kad ir kaip kai kas gąsdino, jog į Seimą atėjo (tiksliau reikėtų sakyti – buvo išrinkti) niekam ne­žinomi žmonės, jie gal nežinomi sostinės Ge­di­mino prospekte, o savo regionuose daugelis yra ge­rai žinomi asmenys, apie 40 jų – savivaldybių ta­rybų nariai. Tad jie leis prisiminti, kad Lietuva – ne tik Vilnius.

Bet ar turi nauji valdantieji realų planą, kaip te­sėti pažadą Lietuvą padaryti laimingą, ir kas jį įgyvendins? Susidaro įspūdis, kad atsakymo į šį klausimą neturi ir patys „valstiečiai“.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

A.Butkevičius, S.Skvernelis

Seimo rinkimus laimėjusios Valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininkas Ramūnas Karbauskis ir socialdemokratų lyderis Algirdas Butkevičius trečiadienį pasirašė koalicijos susitarimą. Naujuoju premjeru bus teikiamas valstiečių žaliųjų kandidatas Saulius Skvernelis, Seimo pirmininku – taip pat šios partijos atstovas, agronomas Viktoras Pranckietis.

„Veidas“ jau rašė, kad prie rinkimų čempionų – Valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) prisijungus keliems nepriklausomiems kandidatams gausiausia naujos kadencijos Seimo frakcija dabar skaičiuoja jau net 60 narių. Pastarąjį kartą tokios gausios frakcijos būta prieš 20 metų: 1996 m. Tėvynės sąjunga turėjo 63 mandatus. Tad žlugus originaliai valstiečių idėjai kartu suburti ir konservatorius, ir jų amžinus oponentus socialdemokratus (LSDP), valdančiajai daugumai jiems užteks ir pastarųjų su 17 mandatų. Nors 77 mandatų neužtenka Konstitucijai keisti, bet valstiečiai atskirais klausimais ketina burti neformalias koalicijas.

Jau buvo užmirštas atvejis, kai daugumai užtenka vos dviejų partnerių. O jų proporcija 60:17, akivaizdu, nesudaro valstiečiams didelių kliūčių Vyriausybės programą rengti daugiausia savo nuostatų pagrindu.

Jau buvo užmirštas atvejis, kai daugumai užtenka vos dviejų partnerių. O jų proporcija 60:17, akivaizdu, nesudaro valstiečiams didelių kliūčių Vyriausybės programą rengti daugiausia savo nuostatų pagrindu. Vyriausybės programoje, reikia tikėtis, atsiras ir skaičių. LVŽS rinkimų programoje jų nebuvo nė vieno, ir sąmoningai, mat laikytasi filosofijos, kad žmonėms svarbu vertybės, ne skaičiai. Iš tiesų kitos partijos lenktyniavo, kuri „duotų“ daugiau algos, bet rinkėjų tuo nesužavėjo. Tačiau Vyriausybės programa – jau šiek tiek kitas žanras.

Tiesa, kai kur LVŽS ir LSDP pozicijos skiriasi: su triukšmu iš šios kadencijos premjero patarėjų pasitraukęs būsimos Vyriausybės finansų ministru minimas Stasys Jakeliūnas neslepia, kad pirmas darbas koreguojant ligšiolinės Vyriausybės parengtą biudžeto projektą – peržiūrėti išlaidas, skirtas socialinio modelio įstatymams įgyvendinti, mat nauji valdantieji ketina revizuoti pirmtakų svarbiausiu kadencijos darbu vadintus teisės aktus.

Proporcija 60:17 valstiečiams leis palikti koalicijos partneriams tik tuos postus, kurių valstiečiai patys nenori. Partijos pirmininkas Ramūnas Karbauskis laikosi pozicijos neiti į elitinėmis laikomas Seimo pirmininko ir ministro pirmininko pareigas. Jo oponentai įtarinėjo, kad neva taip jis bando apeiti tokiems postams būtiną griežtesnę specialiųjų tarnybų patikrą, nei kad taikoma Seimo nariui, turinčiam teisę dirbti su slaptaisiais dokumentais. Bet R.Karbauskis ramina jokių patikrų nebijąs. O būti tokios didelės frakcijos pirmininku, R.Karbauskio teigimu, – kur kas svarbesnė atsakomybė, nei pirmininkauti parlamentui, mat kad Vyriausybė galėtų kokybiškai dirbti, bus atsakinga frakcija. Juk LVŽS pažadėjo: valdžios centras persikels į Seimą, šis nebebus Vyriausybę aptarnaujanti institucija.

Negali sakyti, kad tokie teiginiai – be pagrindo: tokio dydžio frakcija, be abejonės, diktuos Seimo darbotvarkę. O Seimo pirmininkas, kaip žinome, netgi negali priklausyti jokiai frakcijai, tad formaliai nebūnant frakcijos nariu būtų sudėtinga diriguoti tokiai margai ir daugeliui patiems netikėtai į Seimą patekusiai kompanijai, susibūrusiai tik prieš rinkimus.

Be kita ko, daug kas prisimena, kad ir Andriui Kubiliui teko Seime „ganyti“ palyginti gausią Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakciją po 2008 m. rinkimų: būdamas premjeru, jis vis tiek didelę laiko dalį leido Seime.

Pirmasis naujos kadencijos Seimo posėdis šaukiamas lapkričio 14 d.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Shutterstock nuotr.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Moterų – penktadalis, du 25-mečiai

Seime turėtų šiek tiek sumažėti moterų, kurios po 2012 m. rinkimų sudarė beveik ketvirtadalį parlamento. Po šių metų antrojo rinkimų turo mandatus gavo 30 moterų, jos sudaro kiek daugiau kaip penktadalį, skaičiuojant nuo 141 parlamentaro. 2012 m. į Seimą buvo išrinktos 35, o 2008-aisiais – 26 moterys.
Per šiuos Seimo rinkimus partijų sąrašuose vyravusi „mada“ atsinaujinti ir pasiūlyti rinkėjams naujos kartos politikų galėjo lemti tai, kad 2016–2020 m. kadencijos parlamentaras šiek tiek pajaunėjo.
2012 m. išrinkto parlamentarų amžius vidurkis buvo 52,8 metų, šiemet jis svyruoja apie 51-erius. Po praėjusių Seimo rinkimų Vyriausioji rinkimų komisija suskaičiavo 12 išrinktų 25–34 metų amžiaus kandidatų. Šį kartą 15 išrinktųjų į Seimą yra ne vyresni kaip 34 metų amžiaus, o nepriklausomybės karta pamažu artėja prie Seimo rūmų: du Seimo nariais išrinkti kandidatai yra gimę 1990-aisiais.

2016–2020 m. tautos atstovai turi turto, verto maždaug 17,9 mln. eurų. Tokią sumą sudaro 141 išrinkto kandidato deklaracijose nurodomas privalomas registruoti turtas, taip pat visi kartu jie nurodo turį apie 4,8 mln. eurų piniginių lėšų.

25-erių Rūta Miliūtė nori tikėti, jog gavo rinkėjų balsų už tai, kad yra jauna, išsilavinusi politikos mokslų bakalaurė, o ne dėl pavardės, kuri yra tokia pati kaip ir garsios politinių laidų vedėjos. R.Miliūtė baigė politikos mokslų studijas Vilniaus universitete (VU), studijuoja magistrantūroje, jau spėjo padirbėti rinkodaros vadybininke dienraštyje „Kauno diena“, AB „Teo“ pardavimo projektų koordinatore, o dabar yra Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) veiklos koordinatorė.
Po antrojo turo mandatą R.Miliūtė gavo „pasislinkus“ LVŽS sąrašui, kai vienmandatėse apygardose laimėjo virš jos buvę „valstiečių“ kandidatai. Partijos rinkimų sąraše R.Miliūtės pavardė buvo įrašyta 114 vietoje, tačiau rinkėjai pakėlė ją į 28 vietą, greičiausiai manydami, kad balsuoja už žurnalistę Ritą Miliūtę.
LVŽS sąraše – dar du šuolininkai. Buvusiam konservatoriui Egidijui Vareikiui rinkėjai pakišo trampliną iš paskutinės, 141-os sąrašo vietos iššauti į 23-ią, o tada jau tiesiai į Seimą. Šilutės vienmandatėje apygardoje laimėjo Alfredas Stasys Nausėda, kuris, tikėtina, taip pat dėl savo pavardės po pirmojo turo padarė nemenką rokiruotę partijos sąraše, nes dalis LVŽS elektorato manė, kad šis ūkininkas – ekonomistas Gitanas Nausėda.
23 dienomis už R.Miliūtę vyresnis Virginijus Sinkevičius, antrajame ture Šeškinės vienmandatėje apygardoje nurungęs Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) kandidatą Audronių Ažubalį. Aberistvito ir Mastrichto universitetų absolventas, dalyvavęs jaunųjų profesionalų programoje „Kurk Lietuvai“, buvo naujienų portalo „The Lithuanian Tribune“ autorius ir redaktorius, stažavosi Lietuvos atstovybėje Vašingtone, dirbo Europos politikos analizės centre (CEPA) projektų vadovo padėjėju Vašingtone, buvo Lietuvos pašto tarptautinės grupės projektų vadovas. LVŽS deleguotas V.Sinkevičius dabar vadovauja VšĮ „Investuok Lietuvoje“ investicinės aplinkos gerinimo grupei.

Vyriausi šios kadencijos Seimo nariai greičiausiai bus 75 metų amžiaus „tvarkietis“ Juozas Imbrasas, 73-ejų socialdemokratas gydytojas, diplomatas Antanas Vinkus.

Didžiausias turtas – milijonų vertės, mažiausias – 0 eurų

2016–2020 m. tautos atstovai turi turto, verto maždaug 17,9 mln. eurų. Tokią sumą sudaro 141 išrinkto kandidato deklaracijose nurodomas privalomas registruoti turtas, taip pat visi kartu jie nurodo turį apie 4,8 mln. eurų piniginių lėšų.

Bet milijonieriai (pagal privalomo registruoti turto vertę) Seime kol kas tik du: LVŽS lyderis Ramūnas Karbauskis, turintis per 2 mln. eurų privalomo registruoti turto (ir 9,4 mln. eurų vertės vertybinių popierių, meno kūrinių bei juvelyrinių dirbinių) ir 1 mln. eurų viršijančio turto savininkas liberalas prof. Kęstutis Glaveckas.
Neturtingiausi – jauniausi parlamentarai: privalomo registruoti turto neturi 27-erių liberalė Aušrinė Armonaitė bei jauniausia parlamentarė R.Miliūtė, deklaravusi 0 eurų privalomo registruoti turto ir 0 eurų piniginių lėšų.
Nors jos bendraamžis V.Sinkevičius nurodo turįs 227 tūkst. eurų turto ir tokia suma lenkia nemažai vyresnių politinių bendražygių.
Įdomu, kad jokio privalomo registruoti turto esą neturi ir konservatorius Mykolas Majauskas, „valstietis“ Dainius Gaižauskas,
vienintelė „Lietuvos sąrašo“ partijos atstovė ekonomistė dr. Aušra Maldeikienė, socialdemokratas Gediminas Kirkilas ir LVŽS deleguotas istorikas prof. Eugenijus Jovaiša.

Istorikai, fizikai, medikai, teisininkai

Absoliuti dauguma netrukus darbą pradėsiančio Seimo narių turi aukštąjį išsilavinimą, yra keletas profesorių, dar keli studijas pradėję, bet turi tik vidurinį išsilavinimą. Pavyzdžiui, LVŽS atstovė Greta Kildišienė įstojo į Vilniaus kolegijos Teisės fakultetą, bet vėliau emigravo į Didžiąją Britaniją. Grįžusi atnaujino studijas ir pavasarį gaus aprangos technologijų ir verslo specialybės diplomą. Justas Džiugelis pradėjo ištęstines finansų studijas Tarptautinėje teisės ir verslo aukštojoje mokykloje.
Pagrindinė seimūnų alma mater – Vilniaus universitetas, kuriame išsilavinimą ar vieną iš diplomų įgijo bent keliasdešimt parlamentarų.

Po keliolika parlamentarų išsilavinimą arba vieną iš diplomų įgijo tuometėje Lietuvos žemės ūkio akademijoje (dabartiniame Aleksandro Stulginskio universitete, ASU), Kauno medicinos institute (dabartiniame Lietuvos sveikatos mokslų universitete, LSMU), Kauno politechnikos institute (dabartiniame Kauno technologijos universitete, KTU), Lietuvos policijos akademijoje ar Lietuvos teisės universitete (dabartiniame Mykolo Romerio universitete, MRU). Naujajame Seime turėtų būti maždaug 12 gydytojų, 10 agronomų, 7 istorikai, 6 fizikai, 5 žurnalistikos absolventai, apie 12 pedagogų, maždaug po 20 inžinierių ir teisininkų.

Darbo patirtis: ūkis, verslas ir universitetas

Mažiausiai pažįstami rinkėjams buvo LVŽS deleguoti kandidatai, kurie laimėjo ne tik kovą daugiamandatėje apygardoje, bet ir dvikovas vienmandatėse, kur nurungė ir ne vieną politikos senbuvį. LVŽS kandidatai gal ir naujokai nacionalinėje politikoje, bet ne visai žali, nes nemažai jų dirba savivaldybėse, nebe pirmus metus yra išrenkami į tarybą.
Kaip ir dera pagal partijos pavadinimą, LVŽS deleguotų kandidatų veikla neretai susijusi su žemės ūkiu. Pavyzdžiui, A.S.Nausėda, Valius Ąžuolas, Petras Nevulis yra ūkininkai, Aurimo Gaidžiūno įkurta įmonė „Auridana“ prekiauja naudota agrotechnika. Du išrinkti kandidatai – tiesiai iš ūkininkams atstovaujančių Žemės ūkio rūmų: jų pirmininkas Andriejus Stančikas ir vicepirmininkas Bronius Markauskas. Dar du – G.Kildišienė ir Tomas Tomilinas – LVŽS deleguoto europarlamentaro Bronio Ropės talkininkai.
Nemažai LVŽS deleguotų Seimo narių dirba universitetuose: prof. dr. E.Jovaiša yra LEU Istorijos fakulteto dekanas, prof. dr. Viktoras Pranckietis vadovauja ASU Agronomijos fakultetui, ASU dėsto dr. Arvydas Nekrošius, LSMU dirba dr. Kęstutis Mažeika, MRU – doc. dr. Agnė Širinskienė, Šiaulių universitete – prof. dr. Arūnas Gumuliauskas, dviprasmiškais pareiškimais apie Rusijos ir Ukrainos propagandą pagarsėjęs doc. dr. Mindaugas Puidokas dirba KTU.
Daugiausiai išrinktų parlamentarų nurodo mokantys angliškai, rusiškai ir lenkiškai.
Nemažai kandidatų nurodė mokantys dar vieną Europos kalbą – ar prancūzų. Jauniausia Seimo narė R.Miliūtė ir liberalas Simonas Gentvilas moka norvegų kalbą. Buvęs kultūros ministras dr. Arūnas Gelūnas galėtų susikalbėti japoniškai, keli parlamentarai kalba ispaniškai, keturi – itališkai, o konservatorius dr. Mantas Adomėnas bei A.Širinskienė moka ir lotynų kalbą.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Seimas, BFL nuotr.

Rinkėjus jau išvarginusius parlamentarus, kurių politiniai laimėjimai geriausiu atveju tapdavo humoro rubrikų perliukais, Seime pakeisti ruošiasi nauja kariauna, kurioje – ir nauji veidai, ir jauni profesionalai, ir patyrę ekspertai, ir… prieštaringos asmenybės.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

LVŽS mandatai: jei be politinės patirties, tai profesionalai kitose srityse

Šių rinkimų tautos gelbėtojai Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS) atspėjo pirmąsias tris porinkiminio sąrašo vietas: pirmuoju numeriu įrašytas buvęs vidaus reikalų ministras Saulius Skvernelis, antruoju – 1996–2004 m. Seimo narys, verslininkas ir mecenatas Ramūnas Karbauskis, trečiuoju – vienintelė LVŽS atstovė 2012–2016 m. kadencijos Seime Rima Baškienė po pirmojo turo reitingavimo išsaugojo tuos pačius numerius.
Absoliutus visų partijų reitingavimo šuolininkas – buvęs konservatorius Egidijus Vareikis. 2013 m. neblaiviam iš Vilniaus oro uosto pareigūnų išlydėtam E.Vareikiui valstiečiai suteikė šansą ir į kandidatų sąrašą jį įrašė 141-uoju numeriu. Tačiau tauta E.Vareikiui davė daugiau šansų – išreitingavo jį į 23 vietą ir suteikė realių vilčių pakliūti į Seimą.

Tauta E.Vareikiui davė daugiau šansų – išreitingavo jį į 23 vietą ir suteikė realių vilčių pakliūti į Seimą.

Pirmasis į Seimą iškopęs politikos naujokas – iš 5-tos į 4 vietą pakilęs prof. Aurelijus Veryga. Jis, kaip ir būdinga LVŽS sąrašui, patvirtina partijos iškeltų kandi datų dėsningumą: jei neturi politinės patirties, tai yra ekspertas, profesionalas, nors ir gana siauros srities.

Nacionalinės tabako ir alkoholio kontrolės koalicijos prezidentas, Vyskupo Motiejaus Valančiaus blaivybės sąjūdžio pirmininkas, gydytojas psichiatras, priklausomybių prevencijos ekspertas, pilietinių iniciatyvų ir šviečiamųjų projektų autorius A.Veryga rinkimų kampanijos metu kone geriausiai įprasmino partijos siekį išblaivinti Lietuvą.

Iš ketvirtos partijos paskirtos vietos sąraše į 6-ąją smuktelėjo kitas naujokas – istorikas, nuo 1977 m. Lietuvos edukologijos universitete dirbantis Istorijos fakulteto dekanas profesorius Eugenijus Jovaiša. Nepartinis kandidatas turbūt neapsižiūrėjo pildydamas VRK skelbiamą turto deklaraciją: jis esą turi 0 eurų privalomo registruoti turto, 0 eurų piniginių
lėšų, 0 eurų gautų ar suteiktų paskolų, tačiau gavo 27 tūkst. eurų pajamų.
Iš 10-tos į 7 vietą rinkėjai išreitingavo žymiausią Lietuvos sveikuolį, LVŽS vicepirmininką Dainių Kepenį. Aštuonis kartus perrinktas Lietuvos sveikuolių sąjungos prezidentu, D.Kepenis vadovauja savo 1990-aisiais įkurtai Palangos sveikatos mokyklai. Jis skaičiuoja, kad per 26 metus išleido per 500 sveikuolių laidų, kurias baigė 31 tūkst. žmonių iš Lietuvos ir
dar 15 valstybių, Lietuvoje įkūrė per 60 sveikuolių klubų.
Iš 9-tos į 8 vietą rinkėjai šiek tiek kilstelėjo ekonomistą Stasį Jakeliūną. Šis kandidatas, nors ir neturi Seimo nario darbo patirties, nėra naujokas politikoje. S.Jakeliūnas dirbo premjero Algirdo Butkevičiaus patarėju, tačiau premjero komandą
paliko ir tapo aršiu jo kritiku. Net rinkimų naktį, žurnalistų klausiamas apie pirmuosius rezultatus, S.Jakeliūnas eteryje laidė kritikos strėles socialdemokratų lyderiui dėl konkrečių nepadarytų ar prastai padarytų darbų.
Toliau LVŽS profesorių gretose – Viktoras Pranckietis, Aleksandro Stulginskio universiteto Agronomijos fakulteto dekanas. Šis LVŽS kandidatas pernai buvo išrinktas į Kauno rajono savivaldybės tarybą, o su LVŽS ėjo ir į daugiau rinkimų: 2012 m. 17-uoju numeriu dalyvavo Seimo rinkimuose (buvo iš reitinguotas į 13 vietą), 2014 m. – rinkimuose į Europos Par lamentą (EP).
Iš 8-tos į 10 vietą po reitingavimo smuktelėjo Lietuvos žemės ūkio rūmų prezidentas Andriejus Stančikas. Narystę LVŽS A.Stančikas sustabdė, kai buvo perrinktas Lietuvos žemės ūkio rūmų pirmininku. 2004 m. A.Stančikas bandė pakliūti į Seimą, 2014 m. – į EP, o nuo 2000-ųjų priklauso Plungės rajono savivaldybės tarybai.
Į 11 vietą, viena pozicija aukščiau, išreitinguotas Vytautas Bakas, šiuo metu konsultuojantis vadovus strateginio valdymo, komunikacijos, organizacijų plėtros klausimais. Teisininkas, dirbęs tardytoju, analitinį, vadovo darbą, 2014 m. buvo paskirtas vidaus rei kalų ministro Sauliaus Skvernelio padėjėju. Kita jo patirtis politikoje – darbas Seimo nario Kęstučio Čilinsko padėjėju. Po talkinimo parlamentarui V.Bakas 2008–2012 m. vadovavo Nacionaliniam pareigūnų
profesinių sąjungų susivienijimui, 2009 m. su tuo pačiu K.Čilinsku, aktoriumi Regimantu Adomaičiu, ekonomiste Aušra Maldeikiene ir kitais bendraminčiais įsteigė Jungtinį / Nepartinį demokratinį judėjimą, kuriam pirmininkavo Povilas Gylys.
12-asis LVŽS porinkiminio sąrašo numeris priklauso Lietuvos kaimo bendruomenių sąjungos pirmininkei Guodai Burokienei. G.Burokienė, Aukštaitijos vienmandatėje apygardoje surinkusi 29 proc. balsų, antrajame rinkimų ture susikaus su konservatore Rasa Juknevičienė (27 proc.). 14-tas LVŽS numeris skirtas dvi kadencijas 2007–2015 m. Kupiškio rajono savivaldybės meru dirbusiam Jonui Jaručiui, kuris partijai priklauso nuo
1995 m. Kupiškio rajono savivaldybės taryboje J.Jarutis dirbo nuo 2000 m., dabar yra R.Baškienės patarėjas, o pagrindinė jo darbovietė, nurodoma anketoje, yra „UAB, apsaugos darbuotojas“.
Iš 22-tos į 16 vietą rinkėjai iškėlė nuo 2002 m. Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos narį Bronių Markauską. 2006 m., kai Kazys Bobelis atsisakė Seimo nario mandato, jo vietą Seime galėjo užimti tuometis Žemės ūkio rūmų pirmininkas B.Markauskas, bet tąkart jis mandato atsisakė. Lietuvos žemės ūkio rūmų vicepirmininkas B.Markauskas savo anketoje nenuslėpė teistumo – už žemdirbių protesto akcijos organizavimą 2005-aisiais.
Iš 22-os į 16 vietą po reitingavimo pakilo socialinių mokslų daktaras, Kauno technologijos universiteto
Viešosios politikos ir administravimo instituto docentas Mindaugas Puidokas. Politikos mokslų ir vadybos išsilavinimą turintis M.Puidokas konsultuoja kaimų bendruomenes projektų rengimo, organizaciniais, teisiniais klausimais. 2013 m. jis kartu su studentais atliko tyrimą, kurio pagrindu parengė peticiją dėl skalūnų dujų žvalgybos ir išgavimo uždraudimo
Lietuvos Respublikos teritorijoje.
Iš 30-tos į 17 vietą pakilo žmogaus teisių ekspertė, visuomenininkė Dovilė Šakalienė. Psichologijos absolventė D.Šakalienė 12 metų dirbo Žmogaus teisių stebėjimo institute – pradėjusi nuo projektų vadovo pareigų ji pakilo iki direktorių. Tačiau šių metų pradžioje žiniasklaidoje nuskambėjo „neskani“ istorija, kad su onkologine liga kovojančią ilgametę instituto darbuotoją jo dalininkai išprašė iš darbo.
Iš 29-tos į 19 vietą rinkėjai išreitingavo humanitarinių mokslų daktarą, Šiaulių miesto savivaldybės tarybos narį, mero pavaduotoją Stasį Tumėną. Į Šiaulių miesto savivaldybės tarybą S.Tumėnas, kaip nepriklausomas kandidatas, buvo išrinktas 2011 m., 2015 m. savivaldos rinkimuose jį iškėlė LVŽS. Kaip nepriklausomas kandidatas S.Tumėnas dalyvavo ir
2012 m. Seimo rinkimuose, Pakruojo-Joniškio rinkimų apygardoje pateko į antrąjį turą, tačiau surinkęs
42 proc. balsų pralaimėjo Vitalijui Gailiui.
Dar vienas LVŽS naujokas – 20-uoju numeriu išrinktas energetikas, finansininkas Virgilijus Poderys.
Jis yra vadovavęs Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai (dabar joje dirba vyriausiuoju patarėju), 1997–2006 m. dirbo Vertybinių popierių komisijos pirmininku, 2006–2007 m. finansų klausimais patarinėjo ministrui pirmininkui. 2009–2010 m. fiziko, verslo administratoriaus ir vadybininko išsilavinimą turintis V.Poderys dirbo projekto „Visagino atominė elektrinė“ ekonomikos direktoriumi, 2010–2013 m. ėjo AB „Litgrid“ generalinio direktoriaus pareigas, 2013–2015 m. vadovavo UAB „EPSO-G“.

Konservatoriai: permainų ir patirties balansas

Pirmajame rinkimų ture į Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) sąrašą rinkėjai pažiūrėjo dar liberaliau nei pati kone priverstinai atsinaujinusi partija. Po reitingavimo, pirmumo balsų suskaičiavimo, paaiškėjo, kad į pirmąjį dešimtuką iškilo kandidatai, kuriems partija buvo paskyrusi vietas dvidešimtuke, o į dvidešimtuką išsiveržė tie nariai, kuriuos partija nubruko į maždaug apie 30-ą sąrašo vietą.
Ne politikos naujokė, bet Seime nedirbusi buvusi finansų ministrė Ingrida Šimonytė be antrojo turo laimėjo rinkėjų simpatijas Antakalnio vienmandatėje apygardoje ir užsitikrino vietą Seime.
Žymiausias konservatorių naujokas Seime – pirmasis numeris Gabrielius Landsbergis. Jei ne pavardė ir dveji metai Europos Parlamente (EP), prof. Vytauto Landsbergio anūką užtikrintai būtų galima vadinti politikos naujoku.
Prieš 11 metų, kai Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute įgijo magistro laipsnį, jis pradėjo dirbti Užsienio reikalų ministerijoje, o po dvejų metų jau buvo paskirtas į atstovybę Belgijoje. Į Lietuvą dirbti tuomečio premjero Andriaus Kubiliaus komandoje G.Landsbergis grįžo 2011 m., 2014 m. jau buvo išrinktas į EP, o pernai iš A.Kubiliaus, kuriam pirmininkaujant Ministrų kabinetui talkino, perėmė ir partijos pirmininko postą.
Tapęs naujos konservatorių kartos simboliu, pradėjęs kurti naują planą Lietuvai, G.Landsbergis šiemet atsisakė europarlamentaro mandato.

Puiki komunikacija, ir jokių nešvarių istorijų. Tiesa, buvo aiškinamasi, kaip ir iš ko jo sutuoktinė

eduko logė dr. Austėja Landsbergienė nuomojo patalpas darželiams, vėliau, kai socialdemokratus toliau smukdė „auksinių šakučių“ istorija, atsirado informacijos, kad esą brangiai Lietuvos kariuomenę aprūpinusios įmonės „Nota Bene“ direktoriaus žmona – vieno iš A.Landsbergienės darželių vadovė.
TS-LKD pokyčius rinkėjams įprasminęs „Lietuvos anūkas“ atsivedė ir daugiau politikos naujokų, žadančių naujas galimybes Lietuvai. Iš 9-tos į 7-tą konservatorių sąrašo vietą pakilo penkias užsienio kalbas mokanti 32-ejų Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė. Buvusi EP narė turi partinės patirties. VRK pateiktos biografijos duomenimis, į partiją ji įstojo
metais anksčiau, nei baigė Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnaziją (2002 m.), o Jaunųjų konservatorių lygos nare tapo tais metais, kai baigė gimnaziją.
Studijuodama Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, vėliau – Vilniaus dailės akademijoje, kurioje 2008-ai siais įgijo magistro laipsnį, jaunoji konservatorė 2005–2008 m. padirbėjo Seimo nario Audroniaus
Ažubalio, Edmundo Pupinio, Vilijos Aleknaitės-Abramikienės padėjėja. O 2008 m. iš padėjėjos jau tapo patarėja: 2008–2009 m. R.Morkūnaitė-Mikulėnienė dirbo tuo mečio užsienio reikalų ministro Vygaudo Ušacko patarėja. Į partijos prezidiumą po to, kai jau pabuvo tarybos nare ir vadovavo jauniesiems konservatoriams, R.Morkūnaitė-Mikulėnienė buvo išrinkta 2009 m., tada jaunoji politikė ketvirtuoju sąrašo numeriu laimėjo vietą EP.

Iš 18-tos sąrašo vietos į 8-tą rinkėjai kilstelėjo diplo matą, aktyviai partijai dirbusį Žygimantą Pavilionį. Šaulių sąjungai priklausantis Ž.Pavilionis 1999–2001 m. dirbo Briuselyje, buvo Lietuvos nuolatinės misijos Europos Sąjungoje patarėjas, ministras patarėjas, tada – Lietuvos misijos prie Europos Bendrijų ministras patarėjas. 2002–2006 m. jis vadovavo Užsienio reikalų ministerijos Europos integracijos departamentui, buvo Lietuvos vyriausiojo derybininko su Europos Sąjunga pavaduotojas. 2010 m. penkias užsienio kal bas mokantį diplomatą Prezidentė Dalia Grybauskaitė paskyrė Lietuvos nepaprastuoju ir įgaliotuoju ambasadoriumi JAV ir Meksikai, o nuo 2015 m. rugpjūčio Ž.Pavilionis yra Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos ambasadorius ypatingiems pavedimams. Gali būti, kad Ž.Pavilioniui prieš akis – vadovavimas Užsienio reikalų ministerijai. Pats diplomatas išsiskiria ambicijomis ir, tikėtina, nespjauna į svajones apie prezidento postą.

Iš 29-tos į 11-tą vietą pakilo verslininkas ir visuomenininkas Tadas Langaitis, prie TS-LKD prisidėjęs 2014 m. 2012-aisiais „Veidas“ T.Langaitį išrinko Metų žmogumi už „Baltųjų pirštinių“ pilietinę iniciatyvą, kurios vienas iš lyderių ir buvo tada 35-erių T.Langaitis. Tais metais, Seime balsuojant dėl Viktoro Uspaskicho, Vytauto Gapšio ir Vitalijos Vonžutaitės neliečiamybės panaikinimo, posėdžių salės bal kone iki paskutinės minutės keliasdešimt žmonių laikė iškeltas rankas su baltomis pirštinėmis.

Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu apdovanotas T.Langaitis 2014-aisiais pasitraukė iš „Baltųjų pirštinių“ veiklos, tačiau tais pačiais metais pradėjo kitą po litikos keitimo projektą – „Įkalbėk.lt“, kviečiantį jau nus profesionalus eiti į politiką. Todėl, kai T.Langaitis atsidūrė TS-LKD rinkimų sąraše, internautai juokavo, kad jis pats save įkalbėjo eiti į politiką.

Stokholmo ekonomikos mokyklos Rygoje absolven tas T.Langaitis po studijų dirbo investicinės bankininkystės, rizikos kapitalo srityse, investiciniame banke „Lõhmus, Haavel & Viisemann“ dirbdamas jaunesniuoju partneriu, drauge su partneriais sukūrė pirmąjį rizikos kapitalo fondą Baltijos šalyse „New Economy Ventures“, kūrė ir finansavo įvairius technologijų ir medijų verslus Baltijos šalyse ir Skandinavijoje. Pats T.Langaitis skaičiuoja per dešimtmetį drauge su verslo partneriais sukūręs daugiau nei pusę tūkstančio darbo vietų, o verslo patirties įgijo dirbdamas ir investuodamas 15-oje šalių. Vis dėlto pilietinėmis iniciatyvomis skaidrių rinkimų ir skaidrios politikos siekęs T.Langaitis rinkimų kampanijos metu oponentų buvo verčiamas aiškintis dėl savo verslumo „šešėlių“: jis buvo vienas iš bankrutavusios „Kuro aparatūros“ vadovų, nors tokia detalė į jo biografiją neįrašyta.

Dar didesnį šuolį tarp partijos ir rinkėjų lūkesčių – iš 36-tos į 13-tą vietą – padarė sostinės meru tapti norėjęs Mykolas Majauskas, tiesioginiuose mero rinki muose pernai gavęs 8,71 proc. balsų.

Sidnėjaus universiteto absolventas darbus pradėjo nuo indų plovimo Australijos restorane, o ekonomis to karjerą – nuo dokumentų kopijavimo tarptauti nėje nekilnojamojo turto grupėje „Cushman & Wakefield“. Šioje grupėje M.Majauskas sakosi pamažu kilęs karjeros laiptais. Londone dar padirbėjęs investicinės bankininkystės srityje, „Barclay’s Capital“ grupėje, 2008-aisiais M.Majauskas grįžo į Vilnių ir 2008–2012 m. dirbo premjero A.Kubiliaus patarėju ekonomikos klausimais.

Tiesa, M.Majauskas netiesiogiai sietas su Mariaus personažu. Marius – tai tariamas asmuo, kurį savo tinklaraštyje aprašė vienas Londono Sičio bankininkas: esą jo kolega Marius nieko neveikė, tik darbo metu stebėjo savo gimtosios šalies naujienų tinklalapius ir netrukus tapo premjero patarėju.

A.Kubiliaus Vyriausybei siekiant bent kokio nors valstybės valdomų įmonių efektyvumo, pats M.Majauskas paskambino „Lietuvos geležinkeliams“ ir reikalavo dividendais ar grynaisiais, mažinant įstatinį kapitalą, išmokėti valstybei 250 mln. litų. Kilus skambučių skandalui M.Majauskas pasakė, kad jam telefonu grasino pats „Lietuvos geležinkelių“ vadovas Stasys Dailydka, o netrukus pranešė, kad kažkas įdėjo atlenkiamąjį peilį į dukters vežimėlį, kurį rado netrukus po telefoninių pokalbių su „Lietuvos geležinkelių“ vadovu. Esą tai buvo grasinimas. Pareigūnams tiesos nepavyko išsiaiškinti.

Iš 22-osios sąrašo vietos į 15-tą išreitinguotas Vytautas Kernagis jaunesnysis. Galima sakyti, kad šis
naujosios kartos konservatorius buvo mažiausiai vertas ir 22-tos sąrašo vietos, jei vertintume jo nuopelnus pagal politinę ir partinę patirtį. Tačiau skambi ir žinoma pavardė atidaro visas duris, beje, kaip ir dabartiniam konservatorių lyderiui. Prie partijos prisidėjęs tik pernai vasarą, V.Kernagis iškilo aukščiau už tokius senuosius konservatorius, kaip Stasys Šedbaras, Valentinas Stundys, ar jaunuosius, tik partijai daugiau nuveikusius – Moniką Navickienę, Aistę Gedvilienę ar tą patį T.Langaitį. Tačiau, nors ir visiškas naujokas, V.Kernagis Fabijoniškių vienmandatėje surinko beveik trečdalį balsų ir aplenkė politikos senbuvį Darbo partijos kandidatą Artūrą Paulauską, taip pat socialdemokratų iškeltą sostinės vicemerą Gintautą Palucką.

Iš 11-tos vietos į 18-tą po reitingavimo nusileido politologas dr. Laurynas Kasčiūnas. 2009–2012 m. dirbamas Seimo pirmininkės Irenos Degutienės patarėju, L.Kasčiūnas prieš penkerius metus įstojo į TS-LKD partiją. Tiesa, anksčiau jis priklausė ir kitai – Nacionaldemokratų partijai, tai pačiai, kuriai vadovavo nacionalistas Mindaugas Murza. L.Kasčiūnas aktyviai dalyvavo Lietuvos stojimo į ES priešininkų judėjime, o ir iki šiol neslepia savo gan radikalaus, nacionalistinio požiūrio. Todėl jį drąsiai galima vadinti „konservatorių talibų“ naujosios kartos atstovu.

Socialdemokratų rinkėjams „naujos kartos“ nereikia

Lietuvos socialdemokratų (LSDP) partija Seime turės vieną parlamento naujokę – dabartinę finansų ministrę Rasą Budbergytę. Profesionalė, kurios kompetencija abejonių nekelia net oponentams, nuo 2010 m. atstovavo Lietuvai Europos Audito Rūmuose. Prieš rinkimus sklandė gandai, kad jei prognozės išsipildys ir socialdemokratai išlaikys valdžią, tuomet būtent R.Budbergytė premjero poste galės pakeisti Algirdą Butkevičių, kuris sulaukdavo vis daugiau kritikos, o jų santykiai su Prezidente smarkiai pašlijo. Deja, prognozės neišsipildė.

Socialdemokratai tikėjosi geresnių rezultatų po pirmojo turo, todėl į sąrašą surizikavo įtraukti naujų pavardžių. Tačiau nauji LSDP kandidatai rinkėjų neįtikino: naujuosius sąrašo viršuje buvusius socialdemokratus rinkėjai nustūmė žemyn, senuosius iš žemesnių pozicijų traukė viršun.

Nors 2016-ųjų Seimo rinkimų tendencijos buvo „atsinaujinimas“, „permainos“, „nauji veidai“, apmažėjusio socialdemokratų elektorato ištikimiausi rinkėjai tokioms „madoms“ dar nepasirengę.

Aukščiausią 9 vietą LSDP rinkimų sąraše gavusi ministro pirmininko A.Butkevičiaus patarėja Auksė Kontrimienė buvo nureitinguota į 35 vietą. Atvirkštinę rokiruotę padarė užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus rinkėjai. Kažkodėl į 34-tą socialdemokratų sąrašo vietą nustumtą ministrą rinkėjai pakėlė į 9 vietą.
Kitas naujas veidas, arba dar vienas premjero patarėjas, galėjo būti jaunasis socialdemokratas Marijampolės politikas Martynas Burokas, kuriam partija patikėjo 11 vietą. Vis dėlto rinkėjai jam paskyrė 25 poziciją. O Broniui Bradauskui socdemų elektoratas simpatijų negaili – iš 30 vietos nuo 2000-ųjų iš Seimo nepajudinamą socialdemokratą rinkėjai ištraukė į 15 vietą.
LSDP sąrašas dar keisis – 7-uoju numeriu rinkėjai išrinko 8-uoju į partijos sąrašą įtrauktą sveikatos apsaugos ministrą Jurą Poželą, kurį netrukus po rinkimų pasiglemžė sunki liga.
Tad nors 2016-ųjų Seimo rinkimų tendencijos buvo „atsinaujinimas“, „permainos“, „nauji veidai“, apmažėjusio socialdemokratų elektorato ištikimiausi rinkėjai tokioms „madoms“ dar nepasirengę.

Trys iš aštuonių Liberalų sąjūdžio mandatų – naujokams

Ryškiausia apokaliptines nuotaikas prieš rinkimus išgyvenusių liberalų naujiena parlamente – 27-erių Aušrinė Armonaitė. Naujos kartos politike prisistatančią A.Armonaitę rinkėjai iš 19 sąrašo vietos pakėlė į 6-tą. Liberalų sąjūdžio pirmininko pavaduoto ja, Vilniaus miesto tarybos narė sulaukė daug jaunimo simpatijų, ypač socialiniuose tinkluose, nes aktyviai
pasisakė už medicininių kanapių legalizavimą. Jaunoji politikė su liberalais jau bandė laimę vienuose rinkimuose – 2014 m. nesėkmingai kandidatavo į EP.
Antrasis liberalų sąrašo numeris į Seimą atvedė ir lengvaatletį olimpinį čempioną Virgilijų Alekną.
Lengvaatlečio pasiekimai sporte yra neįkainojami, tačiau patirties politikoje V.Alekna turi mažiau nei
kai kurie nacionalinės lygos sportininkai – sporto pasiekimų: nuo 2011-ųjų V.Alekna sporto klausimais patarinėjo Vidaus reikalų ministerijai. Vien mandatėje Naujamiesčio apygardoje per pirmąjį turą olimpinis čempionas V.Alekna surinko 18,89 proc. balsų ir pateko į antrąjį, kuriame varžysis su konservatoriumi Ž.Pavilioniu, pelniusiu 42,94 proc. balsų.
Ne naujokas politikoje, bet naujokas Seime – ir buvęs kultūros ministras Arūnas Gelūnas. Jis iš 5 vietos po reitingavimo smuktelėjo į 7-tą. Susikalbėti japoniškai galintis A.Gelūnas yra dailininkas, filosofas,
humanitarinių mokslų daktaras, 2012 m. jis buvo paskirtas Lietuvos ambasadoriumi prie UNESCO.
Iškart už aštuonių mandatų brūkšnio – iš 6-tos į 9-tą sąrašo vietą nuleistas partijos lyderio Eugenijaus Gentvilo sūnus Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos narys Simonas Gentvilas.

„Tvarkos ir teisingumo“ naujokai – verslininkas ir teisininkas

„Tvarkiečiai“, kuriuos iš nacionalinės politikos išlydėti planuota jau po šių Seimo rinkimų, vis dėlto iškovojo penkis mandatus. Drauge su sąrašo lyderiu Remigijumi Žemaitaičiu bei partijos veidais – Kęstu Komskiu bei Petru Gražuliu vietą parlamente laimėjo ir iš 10-tos į 3-iąją sąrašo vietą rinkėjų pakeltas Kęstutis Pūkas. Nevienareikšmiškai vertinamas Kauno politikas ir verslininkas, kuriam priklauso jo pavardės pavadinimo radijo stotys ir TV kanalas, yra Kauno miesto savivaldybės tarybos narys. Su visuomeniniu komitetu „Kaunas – kitokia Lietuva“ K.Pūkas į savivaldybę bandė pakliūti ir 2011 m., tačiau tąkart VRK jį pašalino iš kandidatų sąrašų už tai, kad nuslėpė teistumą.

Pasirodo, 1982 m. Kauno teisme K.Pūkas buvo teisiamas už „sunkų nusikaltimą“ – spekuliaciją. Trečiuoju numeriu į „tvarkiečių“ kandidatų sąrašą buvo įtrauktas advokatas Rimas Andrikis. Nors rinkėjai jam paskyrė 5-tą vietą, R.Andrikis dar gauna mandatą Seime. SPES kontoros advokatas R.Andrikis 1980–1992 m. buvo Aukščiausiojo Teismo teisėjas, 1992 m. pradėjo advokato praktiką, 1993–1995 m. dirbo Prezidento Algirdo Brazausko patarėju, 2002–2008 m. pirmininkavo Lietuvos advokatūros Advokatų tarybai. 2015 m. R.Andrikis buvo išrinktas į Vilniaus miesto savivaldybės tarybą.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

BFL nuotr.

Šeštadienį prasidėsiančioje paskutinėje šios kadencijos Seimo sesijoje posėdžių bus vos apie dvidešimt, o po rinkimų jau naujas Seimas daugiausia užsiims organizaciniais klausimais ir biudžeto 2017 m. projektu. Tačiau vien Vyriausybė rudens sesijai pasiūlė daugiau kaip pusketvirto šimto teisės aktų projektų. „Trolina“?

Aušra LĖKA

Kai šios kadencijos Seimas šeštadienį susirinks į pirmą savo paskutinės sesijos posėdį, iki rinkimų bus likęs be dienos mėnuo. Tad iš viso šiam Seimui posėdžiauti nuo rugsėjo 10 iki lapkričio 10  d. liko keliolika dienų, apie 20 posėdžių. Jo pirmtakai 2012 m. rudenį posėdžiavo 17 dienų, bet buvo sušaukta ir neeilinių posėdžių.

Tačiau dabar kadenciją baigiančiųjų užmojai – kaip visiems metams. Pripažįsta, kad paskutinei mi­nutei paliko privalomus atlikti darbus? Bando imituoti darbštumą? Ar tiesiog „trolina“?

Vyriausybė taip ir neparengė pusės savo siūlytų projektų

Per aštuonias šios kadencijos sesijas parlamentarai iš viso priėmė 2611 teisės aktų, iš jų beveik pusė – 1277 pasiūlyti Vyriausybės. Vadinasi, per se­siją parlamentarai vidutiniškai palaiko apie 160 Mi­nistrų kabineto pasiūlytų projektų.

Tačiau šįsyk Vyriausybė siūlo svarstyti 374 (174 pagrindinius ir 200 lydimuosius) teisės aktų projektus, beveik pustrečio karto daugiau, nei Seimas paprastai priima Vyriausybės pateiktųjų per vieną eilinę sesiją, o ši juk trumpesnė nei įprastinė.

Vyriausybė siūlo svarstyti 374 teisės aktų projektus. Tai beveik pustrečio karto daugiau, nei Seimas paprastai priima Vyriausybės pateiktųjų per vieną eilinę sesiją, o ši juk trumpesnė nei įprastinė.

Bent jau praėjusios kadencijos paskutinėje sesijoje priimti 53 Vyriausybės pasiūlyti projektai, tai yra septyniskart daugiau, nei dabar siūloma.

Tiesa, rudens sesijai siūloma programa – ne tik paskutinei, bet ir pirmajai jau naujos kadencijos Seimo sesijai. Bet joje paprastai darbai koncentruojasi į du prioritetus: pirma, suformuoti naujo Sei­­mo vadovybę, komitetus, patvirtinti Vy­riau­sy­bės programą, antra, priimti valstybės, savivaldy­bių, „Sodros“, Privalomojo sveikatos fondo biudžetus. Šios kadencijos Seimas pirmojoje sesijoje su­skubo priimti 73 Vyriausybės pa­siūlytus teisės ak­tus. Vadinasi, susumavus šios kadencijos paskutinės sesijos ir naujosios debiutinės sesijos palaikytus Vyriausybės siūlymus jie triskart viršija dabartinius Ministrų kabineto teisėkūros užmojus.

Gal Vyriausybė susipainiojo skaičiuose? Tai kad ne, nes Vyriausybės posėdyje, patvirtinusiame jos nutarimą dėl Seimo rudens sesijos darbų programos, Vyriausybės Strateginio planavimo ir stebėsenos skyrius pateikė pažymą, kurioje atkreipė dėmesį į šias disproporcijas.

Kyla klausimų ir dėl Ministrų kabineto siūlomų projektų parengimo kokybės ir apskritai ar jie bus parengti, nes šiuo metu iš siūlomų Seime registruota tik pusė. Rudens sesijai siūlomi 183 teisės aktai dar rengiami ar Seimo grąžinti tobulinti. O šių metų pavasario sesijos metu, Vyriausybės Stra­teginio planavimo ir stebėsenos skyriaus skaičiavimais, Ministrų kabinetas nepateikė 119 projektų, sudarančių daugiau nei pusę (55 proc.) visų numatytų pateikti projektų.

Svarbiausi sesijos darbai – vetuotas Darbo kodeksas ir biudžetas

Paskutinę savo sesiją šios kadencijos parlamentarai, pasak Seimo Pirmininkės Loretos Grau­žinienės pradės netradiciškai – turės apsispręsti dėl trijų Prezidentės veto – Darbo kodekso, Pagalbinio apvaisinimo ir Užsieniečių teisinės padėties įstatymų. Jau pirmajame posėdyje rugsėjo 10 d. bus paskelbta apie šalies vadovės veto, kitame posėdyje jos atstovas pristatys Prezidentės dekretą, jos siūlomas pataisas. Seimas turės apsispręsti, ar laiko savo įstatymą nepriimtu, t. y. ar lieka galioti dabar galiojantis senasis kodeksas, ar priima svarstyti Prezidentės pasiūlytas pataisas. Per savaitę ir komitete, ir Seime turi būti priimti sprendimai.

Jeigu Seimas apsispręs svarstyti Prezidentės siūlomas pataisas, dokumentas vėl grįš į Seimo Socialinių reikalų ir darbo komitetą. Jam pateikus išvadas, Seimas balsuos. Šiuo atveju galimi tik du keliai: arba Seimas priima Prezidentės pataisas visas be pataisymų, arba atmeta veto. Tam reikia 71 Seimo nario balso. Pažymėtina, kad Seimo Statutas nenumato jokių papildomų procedūrų teikti pasiūlymus ir pataisas šiame etape.

Beje, valdantieji su­skaičiavę turimus valdančiosios daugumos balsus, jau prakalbo, kad gal paliks galioti senąjį Darbo kodeksą, nors socialinis modelis buvo įvardytas vienu svarbiausių ar net svarbiausiu šios Vy­riausybės darbu. Kol diskutuos, ateis ir spalio 9-oji, Seimo rinkimai.

Pasak L.Graužinienės, pagrindinis rudens sesijos akcentas – užbaigti pradėtus darbus, kurie yra svarstymo stadijoje arba laukia priėmimo: tai biudžeto projektas, Prezidentės veto, piliečių iniciatyvos.

Kaip ir kiekvieną rudenį Vyriausybė turi pateikti Seimui tvirtinti kitų metų valstybės ir savivaldybių, Valstybinio socialinio draudimo fondo ir Pri­va­lomojo sveikatos draudimo fondo biudžetus. Tai pa­gal įstatymą privalu padaryti spalio viduryje, va­dinasi, jau bus po rinkimų. Tad šios kadencijos Seimas tik pradės jį svarstyti, o priims jau naujasis.

Trumpajai paskutinei sesijai Vyriausybė dar siū­lo krūvą projektų, susijusių su administracinės naštos ūkio subjektams mažinimu, atsisakant perteklinių reikalavimų, kai kurių leidimų (licencijų), gerinančių verslo sąlygas ir investicijų pritraukimą – nustatant palankesnes sąlygas smulkiojo ir

vidutinio verslo subjektams pasinaudoti ES parama.

Siūloma priimti teisės aktus, susijusius su valstybės ir savivaldybės įmonių valdymo kokybės gerinimu, su vaiko teisių apsaugos institucijų sistemos pertvarkos koncepcijos įgyvendinimu, profesionalių fizinių globėjų sistemos formavimu.

Seimui svarstyti Vyriausybė ketina teikti teisės aktų projektus, padedančius kovoti su šešėline eko­nomika, didinant kontrolės efektyvumą ir galimybes atsekti daugiau neteisėtų sandorių, stiprinant įmonių finansinę drausmę, mažinant kontrabandos mastą.

Šio politinio sezono Prezidentės prioritetai – socialinė gerovė, politinis skaidrumas ir valstybės turto apsauga. D.Grybauskaitė siūlo į Seimo ru­dens sesijos darbotvarkę įtraukti 16 naujų įstatyminių iniciatyvų, kurios prisidėtų prie socialinės žmonių gerovės kūrimo, padėtų apsaugoti valstybės turtą ir žemę, užkirstų kelią sukčiavimui, mo­kesčių vengimui, nebaudžiamumui, valstybės apgaudinėjimui ir padėtų kurti skaidresnę politinę sistemą šalyje.

Į Seimo rudens sesijos programą pretenduoja ir 384 parlamentarų siūlomi projektai (pagrindiniai, neskaičiuojant lydinčiųjų). Iš viso į Seimo rudens sesiją įrašyta 780 projektų. Dalis jų vis dar neparengti. „Šios sesijos darbų programą projektuoju taip, kad neįtrauksiu į ją neregistruotų teisės aktų projektų. Turime daug atsakingo darbo ir labai mažai laiko. Asmeniškai sieksiu užtikrinti, kad nesusidarytų keblių situacijų. Privalome išvengti klaidų ir neišleisti nesuderintų įstatymų į gyvenimą“, – sako L.Graužinienė.

Populizmas ir fantazijos

„Ką siūlo Vyriausybė – iš fantazijų srities. Ir Sei­mo valdyboje kėliau klausimą, nes buvo sakoma, kad Vyriausybė dar tą ir tą svarsto, tad dar pateiks projektų ir juos turėsime skubiai priimti. Bet Vy­riausybė turėjo beveik ketverius metus, tad jei buvo neatidėliotinų darbų, reikėjo juos ir spręsti. O da­bar tai labiau populizmas prisiūlyti neįmanomą priim­ti kiekį projektų, gal bandant parodyti, kad Vy­riausybė žino, ką reikia daryti, o paskui vėl su­vers bėdą Seimui, kad šis nepadarė savo darbo, nepriėmė projektų“, – piktinasi Seimo vicepirminin­kė kon­servatorė Irena Degutienė.

Tai labiau populizmas prisiūlyti neįmanomą priim­ti kiekį projektų, gal bandant parodyti, kad Vy­riausybė žino, ką reikia daryti, o paskui vėl su­vers bėdą Seimui, kad šis nepadarė savo darbo, nepriėmė projektų

Iš savo patirties ji puikiai žino, kiek įmanoma nuveikti per paskutinę sesiją, juolab praėjusią ka­den­ciją pati buvo Seimo pirmininkė. Iki rinkimų bus posėdžiaujama kokias šešias dienas, o paskutinę sesiją prieš rinkimus, pasak I.Degutienės, Seimo salė būna pustuštė – sėdi tik tie, kurie nedalyvauja rinkimuose ar yra pavyzdingi parlamentarai, o dauguma pasineria į rinkimų kovas ir net sunku surinkti tiek parlamentarų, kad būtų galima priimti kokį įstatymo projektą.

Po rinkimų susirinkęs naujas Seimas koncentruo­jasi į organizacinius klausimus ir biudžetų projektus, tad kitiems projektams laiko beveik nelieka.

Toks dabartinės valdančiosios daugumos „darbš­­­tumas“ teisėkūroje – gerokai pavėluotas.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

BFL

Dovaidas PABIRŽIS

65 už, 12 prieš, 14 susilaikė – tokiu balsavimu Seimas priėmė bene reikšmingiausią šios kadencijos teisės aktą – naująjį Darbo kodeksą, tačiau Prezidentė vetavo jį. Kodėl? Kas tokio blogo šiame dokumente?

Darbo kodekso priėmimas truko gerą pusdienį, nes parlamentarams reikėjo apsvarstyti ir balsuoti dėl kiekvieno kodekso straipsnio atskirai. Seimo nariai buvo užregistravę daugybę pataisų, tačiau didžiajai jų daliai nebuvo pritarta ir iš esmės pasilikta prie dar pernai mokslininkų parengto Darbo kodekso projekto, kuris yra platesnio socialinio modelio projekto dalis. Visą jį sudaro Darbo kodeksas ir įstatymai, reformuojantys socialinės apsaugos sistemą. Iš viso tai daugiau kaip 40 naujų ar taisomų teisės aktų. Tačiau baigęs pavasario sesiją šios kadencijos Seimas šių įstatymų jau nebepriims.

„Pasiūlymai, kurie nukrypo nuo to, ką mes prieš metus siūlėme Socialinių reikalų ir darbo komitete, nepraėjo, todėl balansas buvo išlaikytas, nors jį ir bandyta patraukti į profsąjungų ir darbuotojų pusę“, – po balsavimo sakė Lietuvos socialinį modelį kūrusios mokslininkų darbo grupės vadovas Vilniaus universiteto Teisės fakulteto profesorius Tomas Davulis.

Liberalai apgailestavo, kad kodeksas galėjo būti ambicingesnis, o darbo santykiai reglamentuoti dar lanksčiau.

Svarstant naująjį Darbo kodeksą ideologinės takoskyros peržengė partijų ribas. Socialdemokratai, teoriškai labiau turintys ginti darbuotojus, vieningai balsavo „už“, išskyrus iki tol aktyviu kodekso šalininku buvusį Algirdą Sysą, kuris pareiškė apskritai nebalsuosiąs. O konservatoriai pasidalijo į priešingas stovyklas: kone aktyviausiu kodekso priešininku tapo Rimantas Dagys, liberalesnes įstatymo pataisas siūlė kitas konservatorius Dainius Kreivys. Liberalai apgailestavo, kad kodeksas galėjo būti ambicingesnis, o darbo santykiai reglamentuoti dar lanksčiau, nors kai kurie Mišrios grupės parlamentarai būsimą padėtį lygino su Afrikos šalimis ir piešė liūdniausius emigracijos scenarijus.

Senasis kodeksas nefunkcionavo

Tačiau su Afrikos valstybėmis Lietuva lygiavosi kaip tik iki tol. Pasaulio ekonomikos forumo reitinge pagal darbo santykių lankstumą mūsų šalis pernai užėmė 106 vietą, kai kaimyninės Latvija ir Estija – atitinkamai 24-ą ir 9-ą pozicijas. Apie darbo santykių nelankstumą Lietuvoje ne kartą kalbėjo Tarptautinis valiutos fondas, Europos Komisija ir kiti ekspertai. Palyginus šį trijų regiono valstybių rodiklį, nesudėtinga nuspėti, kuria kryptimi potencialūs investuotojai tikriausiai nepasuks.

Naujojo Darbo kodekso priešininkai kovoja už dokumentą, įsigaliojusį 2003-iaisiais. Maždaug pusė nuostatų į jį buvo tiesiogiai perkeltos iš 1972 m. sovietinio teisės akto, pritaikyto tuometei ekonominei realybei, visų pirma fabrikų darbui. Todėl, pagal senąjį teisės aktą, skirtumo tarp gamyklos darbuotojo ir samdomos namų auklės iš esmės nebuvo. Tačiau maždaug du trečdalius darbo vietų šiandien sukuria smulkusis ir vidutinis verslas.

Užsienio įmonės, pratusios prie vakarietiškų standartų ir pažodžiui besilaikančios įstatymo raidės, dažnai vos pradėjusios veiklą pasijusdavo nekonkurencingos, nes neišmanė „vietinio konteksto“.

Dar didesnė problema buvo ta, kad senasis Darbo kodeksas dažniausiai tiesiog neveikė. Per ekonominę krizę masiškai atleidinėjant žmones, vos ketvirtadalis jų sulaukė išeitinės išmokos, o kiti esą išėjo savo noru arba buvo atleisti susitarus. Vos 5 proc. šalies įmonių darbuotojams mokėjo už viršvalandžius, nors manoma, kad realus viršvalandžių skaičius yra gerokai didesnis. Be to, apklausos rodo, kad 42 proc. apklaustųjų aplinkoje yra žmonių, dirbančių neoficialiai arba greta oficialaus atlyginimo gaunančių nelegalius vokelius.

Dėl to užsienio įmonės, pratusios prie vakarietiškų standartų ir pažodžiui besilaikančios įstatymo raidės, dažnai vos pradėjusios veiklą pasijusdavo nekonkurencingos, nes neišmanė „vietinio konteksto“.

Žingsnis „lankstisaugos“ ekonomikos link

Tą patį pabrėžia ir Lietuvos pramonininkų konfederacija. Jos vertinimu, naujojo Darbo kodekso priėmimas yra pirmas realus žingsnis vykdant būtinas reformas, kurios įgyvendintų vadinamąjį „lankstisaugos“, arba „flexicurity“, modelį, galintį ne tik užtikrinti Lietuvos ekonomikos augimui palankią aplinką, bet ir atverti galimybes greičiau bei lanksčiau reaguoti į globalios ekonomikos aplinką, taip pat didinti darbuotojų gerovę.

Ateityje darbdavių siekis įmonėje išlaikyti darbuotojus bus grindžiamas vieninteliu būdu – gerinant jiems darbo sąlygas.

„Didesnė darbo sutarčių įvairovė sudaro platesnes galimybes darbdaviui ir darbuotojui susitarti. Viešai keliamos abejonės, kad šis priimtas variantas nėra palankus darbuotojams, neatitinka tikrovės, nes nė vienas darbdavys neatsisakys įmonei pridėtinę vertę kuriančio darbuotojo ir, rinkoje esant kvalifikuotos darbo jėgos trūkumui, visomis išgalėmis stengsis tokį darbuotoją išlaikyti. Svarbu atkreipti dėmesį, kad Lietuvoje jau dabar jaučiamas darbuotojų trūkumas, tad ateityje darbdavių siekis įmonėje išlaikyti darbuotojus bus grindžiamas vieninteliu būdu – gerinant jiems darbo sąlygas“, – teigia šalies pramonininkai.

„Flexicurity“ modelis, kaip „Veidui“ yra sakęs Danijos užimtumo ministerijos vyriausiasis politikos patarėjas Thomas Molstedas Jorgensenas, atsiremia į tris bazinius elementus: tam tikro lygio nedarbo draudimą ir socialinį saugumą, lanksčius ir dinamiškus darbo santykius, leidžiančius darbdaviui lengvai pasamdyti ir atleisti darbuotoją, bei dialogą ir konsensusą tarp socialinių partnerių.

Devynių rūšių darbo sutartys

Naująjį Darbo kodeksą iš viso sudaro 260 straipsnių, todėl jiems visiems apžvelgti būtų reikalinga atskira studija. Vis dėlto daugelis ekspertų ir darbdavių sutaria, kad viena svarbiausių darbo reglamentavimo naujovių yra net devynių rūšių darbo sutartys. Iki šiol šalyje buvo galima pasirašyti neterminuotas, terminuotas, trumpalaikes ir sezonines sutartis, taip pat susitarimus dėl antraeilių pareigų bei nuotolinio darbo. Terminuota darbo sutartis galėjo būti sudaroma ne ilgesniam nei penkerių metų laikotarpiui, trumpalaikė – dviem mėnesiams, sezoninė – aštuoniems mėnesiams.

Naujajame Darbo kodekse greta šių sutarčių atsiranda pameistrystės, laikinosios, nenustatytos apimties, projektinio darbo, darbo keliems darbdaviams darbo sutartys. Terminuotas darbo sutartis bus galima sudaryti tam tikram laikotarpiui arba konkrečių darbų atlikimo laikui. Šias sutartis bus galima sudaryti ir nuotoliniam darbui, tačiau jos negalės sudaryti daugiau nei penktadalio visų darbdavio sudarytų darbo sutarčių.

Laikinojo darbo sutartyje darbuotojas įsipareigos tam tikrą laikotarpį atlikti darbus laikinojo įdarbinimo įmonės nurodyto asmens naudai. Daug aistrų Seime sukėlė faktas, kad laikinojo įdarbinimo įmonės nebus licencijuojamos, o tik prižiūrimos valstybės. Tuo tarpu pameistrystės darbo sutartis bus sudaroma priimant į darbą asmenį, siekiantį darbo vietoje įgyti profesijai reikalingą kvalifikaciją ar kompetencijų pameistrystės mokymo organizavimo forma. Maksimali jos trukmė – šeši mėnesiai.

Dar viena svarbi naujovė yra vadinamoji tuščia darbo sutartis, pagal kurią darbo funkcijos atlikimo laikas iš anksto nėra nustatytas, tačiau darbuotojas įsipareigoja darbo funkciją atlikti darbdavio kvietimu, o darbdavys įsipareigoja darbuotojui sumokėti už jo atliktą darbą. Minimalioji darbo trukmė, kurią turi išdirbti darbuotojas, yra tik aštuonios valandos per kalendorinį mėnesį. Tokių sutarčių skaičius negali viršyti dešimtadalio visų darbdavio darbo sutarčių.

O pagal projektinio darbo sutartį darbdavys ir darbuotojas gali susitarti dirbti, apsibrėžiant konkretų projekto rezultatą ir nustatant jo pabaigą. Maksimalus jos terminas – dveji metai, o tokių sutarčių skaičius taip pat negali viršyti dešimtadalio visų sutarčių.

Daugiau viršvalandžių, lengvesnis atleidimas

Naujajame Darbo kodekse didinama maksimali viršvalandžių trukmė. Šiuo metu jie negali viršyti 120 valandų per metus, taip pat numatyta, kad darbuotojo darbas su viršvalandžiais per dvi dienas iš eilės neturi viršyti keturių valandų, o per savaitę – aštuonių valandų. Už šį darbą turi būti mokama ne mažiau kaip pusantro darbo užmokesčio.

Pagal naująjį įstatymą maksimali viršvalandžių trukmė išaugo iki 180 valandų per metus, o kolektyvinėje sutartyje galima susitarti ir dėl ilgesnių viršvalandžių. Per savaitę negalima dirbti daugiau kaip aštuonių valandų, nebent darbuotojas pats sutinka dirbti iki 12 valandų. Tokiu atveju per apskaitinį laikotarpį negalima dirbti daugiau kaip 48 valandų viršvalandžių. Išliko nuostata, kad už tokį darbą turi būti mokama pusantro darbo užmokesčio, už tokį darbą poilsio dieną arba naktį nustatytas ne mažesnis kaip dvigubas, už švenčių dieną – pustrečio darbo užmokesčio dydis.

Šiuo metu nutraukiant darbo sutartį darbdavio iniciatyva darbuotojas turi apie tai būti įspėtas prieš du mėnesius, o išeitinė kompensacija jam išmokama pagal darbo stažą įmonėje. Išdirbus daugiau nei 20 metų išeitinė siekia net šešių mėnesių vidutinį darbo užmokestį. Darbo sutartis su darbuotojais, kuriems iki teisės gauti visą senatvės pensiją liko ne daugiau kaip penkeri metai, neįgaliaisiais, darbuotojais, auginančiais vaikus iki 14 metų, gali būti nutraukta tik ypatingais atvejais, o įspėjimas turi būti pateiktas prieš keturis mėnesius.

Nuo 2017 m., jeigu priimtas Darbo kodeksas įsigalios, nutraukiant darbo sutartį darbdavio iniciatyva darbuotojas turės būti įspėtas prieš mėnesį, o išdirbus trumpiau nei metus – prieš dvi savaites. Terminai dvigubinami prieš tai minėtoms labiau pažeidžiamoms darbuotojų grupėms.

Atleidžiamam darbuotojui turės būti išmokėta vieno jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka, o jeigu darbas truko trumpiau nei metus – pusės vidutinio dydžio išeitinė. Bus sukurtas Ilgalaikis darbo išmokų fondas, iš kurio bus papildomai mokama ilgesnį stažą turintiems darbuotojams. Darbo kodekse numatyta galimybė darbuotoją atleisti labai greitai ir nenurodant priežasties – tuomet apie tai reikės įspėti prieš tris darbo dienas ir išmokėti pusės metų darbo užmokesčio dydžio kompensaciją.

Naujajame teisės akte taip pat numatyta pasikeitusi atostogų trukmė: vietoj 28 kalendorinių – 20 darbo dienų. Tai reiškia, kad skirtumą pajus darbuotojai, mėgstantys išnaudoti po vieną ar keletą atostogų dienų. Tokiu atveju laisvadienių jiems sumažės. Atostogaujant po 10 dienų iš eilės laisvadienių nebus prarandama.

Darbo santykių reglamentavimo Baltijos valstybėse palyginimas

Lietuva (pagal naująjį Darbo kodeksą)

1) Pasaulio ekonomikos forumo reitingo vieta (darbo santykių lankstumas): 106.

2) Vidutinis atlyginimas (neto) – 583 Eur.

3) Mokamos atostogos: 20 darbo dienų per metus.

4) Viršvalandžiai: galima dirbti ne daugiau kaip 180 val. viršvalandžių per metus, tačiau kolektyvinėse sutartyse galima susitarti ir dėl ilgesnių viršvalandžių. Už viršvalandžius darbdavys gali atsiskaityti tiek pinigais, tiek atostogomis.

5) Darbo sutartys: kodeksas numato 9 skirtingų rūšių darbo sutartis: neterminuota, terminuota, laikinojo darbo, pameistrystės, nenustatytos apimties, projektinio darbo, darbo vietos dalijimosi, darbo keliems darbdaviams bei sezoninio darbo.

6) Atleidimas: darbuotojui turi būti išmokėta vieno jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka, o jeigu darbo santykiai tęsiasi trumpiau negu vienus metus, – pusės jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka. Atleidžiamam darbuotojui papildomai iš Ilgalaikio darbo išmokų fondo išmokama ilgalaikio darbo išmoka atsižvelgiant į to darbuotojo nepertraukiamąjį darbo stažą toje darbovietėje: 1 mėn. užmokesčio dydžio – 3–5 m.; 2 mėn. – 5–10 m.; 3 mėn. dydžio – 10–20 m., 4 mėn. – esant daugiau kaip 20 m. darbo stažui.

7) Įspėjimas: darbo sutartį nutraukiant darbdavio iniciatyva ir be darbuotojo kaltės, darbuotojas turės būti įspėjamas prieš vieną mėnesį iki atleidimo, o jei jis išdirbo įmonėje mažiau nei vienus metus – prieš dvi savaites. Šis terminas dvigubės darbuotojams, kurie augina vaiką iki 14 m. ir kuriems iki pensijos likę mažiau kaip 5 m., trigubės – jei iki senatvės pensijos lieka mažiau kaip 2 m., ir neįgaliesiems.

Nėštumo ir gimdymo atostogos: 70 kalendorinių dienų iki gimdymo ir 56 kalendorinės dienos po gimdymo (komplikuoto gimdymo atveju arba gimus dviem ir daugiau vaikų – 70 kalendorinių dienų). Darbuotojams po vaiko gimimo suteikiamos 30 kalendorinių dienų nepertraukiamos trukmės tėvystės atostogos. Šios atostogos suteikiamos bet kuriuo laikotarpiu nuo vaiko gimimo, iki vaikui sukanka 3 mėn.

Latvija

1) 24 vieta.

2) 664 Eur.

3) 20 darbo dienų (4 kalendorinės savaitės).

4) Gali būti dirbami darbdaviui ir darbuotojui sutarus. Negali viršyti 144 val. per 4 mėnesius.

5) Darbo sutartys sudaromos neribotam laikui, išskyrus konkrečius atvejus, kai leidžiamos terminuotos sutartys. Tokių išimčių yra daug: sezoninio darbo sutartys, darbas veiklos srityse, kuriose nuolatinis darbas negalimas, nesamo darbuotojo pakeitimas, atsitiktinis darbas, paprastai įmonėje nevykdomas darbas ir pan. Terminuoto darbo trukmė negali viršyti 2 m. (įskaitant pratęsimus), o sezoninis darbas – 10 mėn. per metus. Jei darbuotojo ir darbdavio darbo santykiai tęsiasi ilgiau, laikoma, kad pasirašyta neterminuota darbo sutartis.

6) Darbuotojui išmokama 1 mėn. atlyginimo dydžio išeitinė kompensacija, jei jis išdirbo įmonėje mažiau nei 5 m., 2 mėn. – išdirbus 5–10 m., 3 mėn. – turint daugiau nei 10 m. darbo stažo ir 4 mėn. atlyginimo dydžio kompensacija – išdirbus daugiau nei 20 m.

7) Įspėjimo terminas nepriklauso nuo darbuotojo išdirbto laiko ir visada yra toks pat – 1 mėn., nesvarbu, ar darbuotojas dirbo mažiau nei metus, ar daugiau nei 10 m., nebent kolektyvinėje sutartyje būtų numatyta kitaip.

56 dienos iki gimdymo ir 56 dienos po gimdymo (komplikuoto gimdymo atveju arba gimus dviem ir daugiau vaikų – papildomos 14 dienų). Tėvystės atostogos po vaiko gimimo – 10 kalendorinių dienų per 2 mėn. po vaiko gimimo.

Estija

1) 9 vieta.

2) 903 Eur.

3) 24 darbo dienos, nebent darbuotojas ir darbdavys susitaria kitaip. Kai kurioms profesijoms numatytos ilgesnės atostogos.

4) Viršvalandžiai reglamentuojami darbdavio ir darbuotojo susitarimu. Už viršvalandžius darbdavys turi mokėti 1,5 karto didesniu tarifu. Darbuotojo darbo laikas negali viršyti 52 val. per savaitę.

5) Darbdaviai ir darbuotojai gali pasirašyti tiek terminuotas, tiek ir neterminuotas darbo sutartis. Neterminuotos darbo sutartys nėra griežtai reglamentuotos, tačiau numatyta, kad jos turi būti pagrįstos ir negali būti ilgesnės nei 5 m. laikotarpiui. Darbo sutartys gali būti pasirašomos konkrečiam terminui, jeigu tai yra sezoninis darbas arba laikinas įmonės poreikių padidėjimas.

6) Nepaisant išdirbto laiko, darbuotojui išmokama 1 mėn. atlyginimo išeitinė kompensacija. Papildomos kompensacijos mokamos iš analogiško Lietuvoje kuriamam Ilgalaikio darbo išmokų fondo.

7) Įspėjimo terminas priklauso nuo darbuotojo išdirbto laiko. Mažiau nei metus išdirbusį darbuotoją reikia įspėti prieš 15 kalendorinių dienų, 1–5 m. – 30 kalendorinių dienų, 5–10 m. – 60 dienų, daugiau nei dešimtmetį – 90 kalendorinių dienų.

70 dienų iki gimdymo ir 70 dienų po gimdymo. Tėvystės atostogos po vaiko gimimo – 10 kalendorinių dienų per 2 mėn. prieš arba po vaiko gimimo. Kompensacija už tėvystės atostogas apskaičiuojama pagal vidutinę algą, bet negali viršyti 3 vidutinių Estijos atlyginimų dydžio.

Dainius Radzevičius / BFL/T.Urbelionio nuotr.

Vakar Seimas pasigyrė, kad įtvirtino atsakomybę už teismo bylos medžiagos atskleidimą. Tačiau Seimo pranešime spaudai nutylima apie tikrąsias tokios „atsakomybės“ pasekmes – siekiama „prevenciškai“ gąsdinti bausmėmis viešai skaudžias problemas viešinančius žurnalistus ir jų informacijos šaltinius.

Dainius Radzevičius, Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas

Jau dabar aiški, kad tos pataisos tyliai negalės būti įgyvendinamos. Galima tik retoriškai klausti, kodėl apie pensijų didinimą politikai šaukia garsiai, o apie naujų kriminalinių bausmių įvedimą  jokio pasigyrimo? Šati kaip formaliai skambėjo Seimo pranešimas:

„Seimas priėmė Baudžiamojo kodekso papildymo 247(1) straipsniu įstatymą (projektas Nr. XIIP-309(3). Šiuo teisės aktu kodeksas papildytas nuostata, reglamentuojančia atsakomybę už teismo bylos medžiagos ar jos dalies atskleidimą, ar viešą paskelbimą.

Kodekse įtvirtinta, kad tas, kas atskleidė arba viešai paskelbė neviešame (uždarame) teismo posėdyje nagrinėjamos ar išnagrinėtos bylos medžiagą ar jos dalį arba viešame teismo posėdyje išnagrinėtos bylos medžiagą ar jos dalį, kurią teismas nustatė, kad yra nevieša, padarė baudžiamąjį nusižengimą ir yra baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu.

Už šiame straipsnyje numatytas veikas atsakys ir juridinis asmuo. Pataisos priimtos už balsavus 79, prieš – vienam, susilaikius 11 Seimo nariams.“

Ir tiek? Jokio rimto pagrindimo, jokios analizės. Kodėl? Jei jau taip, tai priminsiu, ką man su kolege Gražina Petrošiene teko apie tas pataisas jau prieš trejus metus viešai paskelbti. Tada šias kriminalines bausmes įvesti mintis kilo Seimo narėms Irenai Šiaulienei ir Rimantei Šalaševičiūtei.

Ypatingai griežtos bausmės žurnalistams ir redakcijoms: teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimas, viešieji darbai, bauda, laisvės apribojimas arba areštas.

Su kolege kad naujos kriminalinės bausmės yra didelis smūgis tiriamajai žurnalistikai. Nauju projektu buvo siūloma įtvirtinti, jog už nurodytą nusikalstamą veiką galėtų būti taikomos ypatingai griežtos bausmės žurnalistams ir redakcijoms: teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimas, viešieji darbai, bauda, laisvės apribojimas arba areštas.

Tekstas pirmą kartą publikuotas tinklaraštyje dainius.org 2016 m. balandžio 15 d.

Evaldas Pašilis / BFL / V.Skaraičio nuotr.

Šiandien Seime prisistatė kandidatas į generalinius prokurorus Evaldas Pašilis. Vienas įvykis, tačiau skirtingos Lietuvos žiniasklaidos priemonės pateikė skirtingas naujienas apie tą patį įvykį. Veidas.lt pateikia pagrindinių naujienų svetainių naujienas apie E.Pašilio prisistatymą Seime:

1. delfi.lt kandidato prisistatyme įžvelgė Seimo ir prezidentės susipriešinimą:

delfi

2. 15min.lt akcentuoja, kad E.Pašilis žada nesidangstyti nepriklausomumu:

15min

3. tv3.lt išryškino nepasitenkinimą kandidatu:

tv3

4. lrytas.lt tik konstatavo faktą:

lrytas

5. alfa.lt akcentavo, tariamą naujų žmonių nebuvimą prokuratūroje:

alfa

Shutterstock nuotr.

2010-aisiais Seimo kanceliarija bandė nuspėti, kaip 2014-aisiais atrodys Seimo interneto svetainė. Pranašystė kainavo 292 tūkst. eurų ir visuomenės kritikos pliūpsnį dėl morališkai pasenusio dizaino ir vėl nežinia kur išleistų pinigų.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Kone karščiausia technologijų skilties naujiena pastarosiomis savaitėmis tapo Seimo interneto svetainė, o šalia buvo linksniuojama sunkiai suvokiama, bet su šiuo produktu kažkodėl gretinama 4 mln. eurų suma. Geroji žinia – į šuns dienas išdėta interneto svetainė be feisbuko ir versijos anglų kalba tiek nekainavo. Mokesčių mokėtojams ji atsiėjo 292 tūkst. eurų.

Bet 4 mln. eurų suma apdainuojama ne be reikalo. Būtent tiek kainavo visas projektas „Elektroninės demokratijos plėtojimas Lietuvos Respublikos Seime“. Naujoji Seimo interneto svetainė yra viena ir, kaip sako šio projekto ekspertai, pigiausia jo dalis. Brangesnė prailgusio projekto pusė – 6 informacinių sistemų modernizavimas ir dviejų naujų sukūrimas – atsiėjo 1,43 mln. eurų, o daugiau kaip pusę projekto išlaidų surijo aukšto patikimumo dubliuotų duomenų centrų įranga.

„Keturi milijonai eurų išleisti, bet atsakymų nėra. Nedirbame su šešiomis informacinėmis sistemomis, jos neveikia taip, kaip turėtų veikti. Gali būti, kad teisės aktų registrui dar prireiks papildomų pirkinių, kad būtų baigtas teisės aktų paieškos sistemos kūrimas“, – kritikos kitoms projekto „E. Seimas“ dalims, kuriomis neva abejoti negalima, nes ne profesionalams jas vertinti, negaili Seimo Audito komiteto pirmininkė Jolita Vaickienė.

Projektas „E. Seimas“ sulaukė ne tik internautų pašaipų: J.Vaickienės žiniomis, Seimo kanceliarijos informacinių technologijų vidaus audito išvados turėtų būti paskelbtos dar šį mėnesį. Galimybės atskleisti daugiau šio projekto detalių neatmeta ir Audito komitetas, tik nežinia, kada jis pats gaus atsakymus.

Į Seimo kanceliariją šis komitetas kreipėsi dar 2014-aisiais, kai projektas „E. Seimas“ pernelyg užsitęsė, bet atsakymų negavo iki šiol. Skaičiuojant nuo 2011-ųjų sutarties su viešojo pirkimo konkurso laimėtoju pasirašymo, technologinį stebuklą užtikrinsiantis projektas turėjo baigtis per trejus metus – pernai.

Vis dėlto 2015-ųjų spalį pagaliau buvo pristatyta naujoji Seimo interneto svetainė. Prie ką tik iškeptos ir ne tik nuo kritikos, bet ir nuo tobulinimo dar karštos svetainės „suaktualinimo“ pluša 13 Seimo kanceliarijos darbuotojų. Maža to, dar iki jos pasirodymo, pristatant bandomąsias versijas, Seimo atstovai jau svarstė, kaip ją reikės priartinti prie šiandienos.

Vienu pirmųjų, bet svarbiu tobulinimo pasiekimų, ko gero, galima laikyti tai, kad nuo praėjusios savaitės lankytojai jau galėjo pasidalyti svetainėje skelbiamomis naujienomis socialiniuose tinkluose – feisbuke, tviteryje. Kitaip tariant, 2015-aisiais atsiradusia svetainės informacija su draugais nebuvo galima pasidalyti, nors ji atnaujinta tam, kad stiprintų Seimo ir visuomenės sąveiką.

2010 m., kuriant reikalavimus ateities projektui, buvo numatyta sukurti ir rubriką vaikams, bet tokios Seimas.lt nėra. Pasirodo, rubrika mažiesiems sukurta buvo, tik Seimo pirmininkė jau ne ta. Vaikams parengtoje skiltyje informacija paseno, nes buvo sukurta pagal praeities projektą, o ne pagal realijas.

„Pristačius atnaujintą svetainę buvo įvairių nuomonių. Daug parlamentarų pasigedo integracijos su socialiniais tinklais. Viena iš paslaugų, kurios iki šiol nėra, – svetainės pritaikymas mobiliesiems telefonams, planšetiniams kompiuteriams. Kai tik galės, mūsų informatikai tai padarys. Nepaisant to, atnaujintoje Seimo interneto svetainėje atsirado privalumų, pavyzdžiui, elektroninės paslaugos“, – Seimo interneto svetainės turinį ir būsimus darbus apžvelgia jos tobulinimo darbo grupės vadovė, Seimo kanceliarijos Komunikacijos departamento direktorė Loreta Raulinaitytė.

Neišpranašavo, ko reikės po penkerių metų

Seimo kanceliarijos Informacijos technologijų ir telekomunikacijų departamento direktorius Jurgis Bridžius aiškina, kad bepigu komentuoti Seimo interneto svetainės dizaino subtilybes, remiantis principu gražu-negražu, nes dizainas pritaikomas greitai ir paprastai. Pasak jo, sudėtingiausia sukurti ir užtikrinti mechanizmo veikimą, kad įvairūs duomenys į svetainę suplauktų iš skirtingų informacijos šaltinių.

J.Bridžius skaičiuoja, kad maždaug trys ketvirtadaliai Seimas.lt arba Lrs.lt esančios informacijos ateina iš kitų duomenų bazių. Tarkime, informacija apie Seimo narius suplaukia bent iš dviejų informacinių sistemų: parlamentaro vardas ir pavardė atkeliauja iš personalo sistemos, nuotrauka – iš kitos, Seimo nario pateikti projektai – iš teisės aktų informacinės sistemos. Todėl už akiai patrauklų dizainą gerokai svarbiau yra informacijos surinkimo mechanizmas.

Vis dėlto J.Bridžius pripažįsta, kad kai kurias Seimo interneto svetainės detales jau galima laikyti „nebemadingomis“. Priežastis paprasta – projektas užsitęsė ilgiau, nei planuota, o jį įgyvendinant kaitalioti reikalavimų ir konkursų sąlygų jo vykdytojams Seimo kanceliarija jau nebegalėjo dėl viešųjų pirkimų tvarkos.

„Kai svarstėme dizainą, niekas neplanavo, kad projektas užsitęs, o vėliau pagal viešojo pirkimo konkurso sąlygas nebegalėjome nieko keisti. Kita vertus, nematau nieko, kas būtų labai pasenę. Svarbiausia, kad yra sukurtas puikiai veikiantis informacijos surinkimo mechanizmas, o turinį „pakišti“ po dizainu galima palyginti greitai“, – viešojoje erdvėje išsakytą kritiką atremia J.Bridžius.

Tačiau toks pasiteisinimas neįtikina Audito komiteto pirmininkės J.Vaickienės. Ji įsitikinusi, kad dar projekto pradžioje iš karto reikėjo formuluoti pagrįstus uždavinius ir tinkamas konkurso sąlygas, kitaip tariant, žinoti, ką nori nusipirkti.

„2014 m. pabaigoje Audito komitetas paprašė Seimo kanceliarijos išsamių šio projekto vykdymo planų, nes projektas jau buvo užsitęsęs ir nebetilpo į jokius terminus. Atsakymo nesame gavę iki šiol, – penkmetį trukusio projekto organizavimu stebisi Seimo Audito komiteto pirmininkė. – Niekas neturi atsakymų į konkrečius klausimus. Net neaišku, kas formulavo projekto užduotis, visi trūkčioja pečiais.“

J.Bridžius patvirtina, kad projektas jau baigtas – visos informacinės sistemos jau sukurtos ir veikia. Tačiau informacinių sistemų naudotojai dar neišnaudoja visų įdiegtų galimybių, pavyzdžiui, funkcijų su elektroniniu parašu, tačiau tai laikina.

Visą projektą „E. Seimas“ planuota įgyvendinti per trejus metus – užbaigti 2014 m. Viešojo pirkimo konkursas dėl informacinių sistemų, finansuojamų iš ES struktūrinių fondų, kūrimo ir diegimo paslaugų buvo paskelbtas dar 2010-ųjų gruodį. O sutartis su laimėtoja – „Affecto Lietuva“ pasirašyta 2011 m. vasarį.

Kaip sako „Affecto Lietuva“ verslo plėtros vadovas Romualdas Budriūnas, pagrindinės projekto gairės buvo nustatytos dar 2006-aisiais, kai buvo parengtas investicinis projektas, o techninės sąlygos ir reikalavimai baigti detalizuoti 2010-aisiais.

„Be abejo, ilgas laikotarpis (šio projekto atveju – ypač ilgas) tarp reikalavimų nustatymo ir projekto įgyvendinimo itin mažina galimybes atsižvelgti į besikeičiančią aplinką ir įgyvendinti inovacijas“, – sako „Affecto Lietuva“ atstovas.

Nė viena pusė – nei užsakovas, nei vykdytojas negali atsakyti, kodėl projekto įgyvendinimas užtruko tiek, kad net Seimo ir Vyriausybės atstovai, turėję būti vaikams skirtoje rubrikoje, spėjo pasikeisti. Viena iš priežasčių, bet ne pagrindinė, yra projekto darbą pakoregavęs 2012 m. priimtas Teisėkūros pagrindų įstatymas.

Štai 2012 m. Seimo kanceliarijos veiklos ataskaitoje minima, kad Seimo kanceliarijos prašymu pratęsta projekto „E. Seimas“ vykdymo trukmė ir skirtas papildomas finansavimas naujai veiklai vykdyti. Tokios nuolaidos padarytos, nes 2012 m. priimtame Teisėkūros pagrindų  įstatyme Seimo kanceliarijai pavesta nauja funkcija – teisės aktų registro tvarkymas.

„Veido“ kalbinti šio projekto ekspertai aiškina, kad tai, kas plika akimi matyti naujoje Seimo interneto svetainėje, visai nieko nerodo apie darbo apimtis ir projekto sudėtingumą. Neva, nors labiausiai sureikšminama interneto svetainė, pagrindinė projekto dalis buvo sukurti būtent Teisėkūros pagrindų įstatymo įgyvendinimo priemones, kurios reikalingos Seimo, Seimo kanceliarijos ir visų teisėkūroje dalyvaujančių institucijų darbui.

„Affecto Lietuva“ atstovas R.Budriūnas pabrėžia, kad projekte „E. Seimas“ buvo kuriamos ir vidinės darbo organizavimo, informacijos valdymo, apdorojimo ir saugojimo sistemos, reikalingos Seimo kanceliarijai.

„Pateikiamos informacijos įvairovė yra didžiulė. Įvairiose vidinėse sistemose ją kuria, tvarko ir saugo daug žmonių, vėliau tik dalis informacijos pateikiama visuomenei interneto svetainėje. Paprastai elektroninių paslaugų projektuose tai, kas matoma visuomenei, būna tik ledkalnio viršūnė, palyginti su organizacijos viduje vykstančių procesų ir sistemų apimtimi bei sudėtingumu“, – apibendrina projektą „E. Seimas“ įgyvendinusių įmonių konsorciumo atstovas R.Budriūnas.

1,5 tūkst. punktų reikalavimų

„Affecto Lietuva“ Centrinėje viešųjų pirkimų informacinėje sistemoje minima kaip vienintelė viešojo pirkimo konkurso dalyvė, su kuria ir pasirašyta 1,53 mln. eurų vertės sutartis. Tačiau, nors sutartyje figūruoja tik vienos įmonės pavadinimas, pasirodo, kad ji pagal jungtinės veiklos sutartį konkurse dalyvavo kartu su „Sintagma“ ir dar dviem subrangovais.

„Affecto Lietuva“ verslo plėtros direktorius R.Budriūnas, paklaustas, kuo specifinės buvo konkurso sąlygos, kad laimę jame bandyti panoro vos viena įmonė, atsako, jog nemažai įmonių domėjosi galimybe drauge dalyvauti viešojo pirkimo konkurse, tačiau pasiūlymo nepateikė. Kitas įmones atbaidyti esą galėjo itin specifiniai įvairių sričių reikalavimai, kurie buvo nurodyti techninėje užduotyje: teisėkūra, dokumentų ir užduočių valdymas, vaizdo ir garso įrašų, nuotraukų apdorojimo ir saugojimo sprendimai, Seimo interneto portalas (įskaitant ir interneto svetainę) su sudėtingomis elektroninėmis paslaugomis. Be to, Seimo kanceliarija iškėlė ir daugiau reikalavimų – el. dokumentų ir el. parašo sprendimų, lietuvių kalbai specialiai pritaikyto indeksavimo ir paieškos sprendimų su atitinkamų LRS kanceliarijos specifikai pritaikytų žodynų pateikimu.

Vienas tiekėjas šių visų sprendimų įgyvendinti negalėjo, tad norėdama įvykdyti įvairiausias užduotis „Affecto Lietuva“ į konsorciumą pasitelkė bendrovę „Sintagma“ ir kitų subrangovų, kurie atsakomybę pasiskirstė pagal savo kompetencijas. R.Budriūnas skaičiuoja, kad iš viso reikėjo įgyvendinti per 1,5 tūkst. punktų funkcinių ir nefunkcinių reikalavimų.

„Akivaizdu, kad tokie projektai imlūs tiek laikui, tiek žmogiškiesiems ir finansiniams ištekliams. Tenka tik apgailestauti, kad viešumoje pradėta diskusija neįvertinus viso projekto apimties, jo sudėtingumo ir nesuvokiant, jog svetainė – tai tik projekto ledkalnio viršūnė“, – „Veidui“ atsiųstame atsakyme teigia „Affecto Lietuva“ atstovas.

2014 m. Seimo interneto svetainės kūrimą iš „Affecto Lietuva“ perėmė „Sintagma“, šiai bendrovei atiteko ir vadovavimas Seimo kanceliarijos informacinių sistemų kūrimo konsorciumui.

„Nors projekto pradžioje „Affecto Lietuva“ dirbo prie Lrs.lt svetainės koncepcijos, galutiniame svetainės sprendime nėra jokių tiesiogiai naudotojams matomų „Affecto Lietuva“ sukurtų komponentų“, – patikslina R.Budriūnas.

Tačiau dabar interneto svetainės tobulinimu rūpinasi tik kanceliarijos darbuotojai, o ne visą „E. Seimas“ projektą įgyvendinusios įmonės. L.Raulinaitytė svarsto, kad sprendimas patiems darbuotojams kurti svetainės turinį yra geriausias. Pavyzdžiui, už Danijos parlamento Folketingo interneto svetainės kūrimą buvo atsakingas vienas darbuotojas Monginas Forrestas, kuris dirbo kartu su rangovu: tris dienas jo įmonėje, dvi – parlamente.

Pagal lietuvišką Seimas.lt svetainės versiją netrukus planuojama bent kai kurias jos dalis pristatyti ir anglų kalba. Dalį rubrikų planuojama papildyti, kad, pavyzdžiui, renginių rubrikoje informaciją apie posėdžius skelbtų ir frakcijų vadovai. Planuojama lankytojus supažindinti ir su intensyviu Seimo darbu tarptautinių ryšių srityje: Seimo Užsienio reikalų komiteto biuras ir Tarptautinių ryšių departamentas turėtų suaktualinti, iliustruoti savo informaciją tarptautinių ryšių rubrikai, o Seimo Europos reikalų komitetas ir Europos informacijos biuras turėtų padėti tobulinti rubriką „Seimas ir Europos Sąjunga“.

O abejones dėl atnaujintoje Seimo interneto svetainėje išlaikyto „valdiškumo“ L.Raulinaitytė išsklaido kitų valstybių patirtimi. Ji aiškina, kad visų ES parlamentų interneto svetainėse pirmiausia turi būti matoma svarbiausia, parlamento darbą pristatanti informacija, todėl šios tvarkos jaukti negalima. Dėl darnos ir įpročio išsaugotas ir tamsiai raudonos bei pilkšvos spalvos derinys – pilkas fonas dera prie Seimo logotipo, o tamsiai raudona interneto svetainės aplinka atrodo kur kas geriau nei žalia, kuri buvo išbandyta.

„ES nacionalinių parlamentų interneto svetainių centre visada yra informacija apie plenarinius posėdžius, nes juose priimami sprendimai viso parlamento vardu. Antra labai svarbi rubrika yra komitetai ir komisijos, tada – frakcijos. Naujoje svetainėje frakcijos nuspalvintos skirtingomis spalvomis. Artimiausiu metu šią iliustraciją patobulinsime ir nurodysime, kas sėdi kiekvienoje kėdėje“, – komentuoja L.Raulinaitytė.

Sunku būtų detaliau suskaičiuoti, kiek pinigų išleista valstybės ir savivaldybės institucijų ir įstaigų informacinių technologijų poreikiams – sistemoms, svetainėms ir kitoms priemonėms.

Elektroninėms ir viešosioms paslaugomis kurti 2007–2013 m. finansiniu laikotarpiu buvo skirta 96 mln. eurų ES paramos lėšų. Kaip anksčiau apskaičiavo „Veidas“,  nors šios investicijos turėjo apkarpyti valdininkų skaičių, jis išaugo 10 tūkst.

Praėjusį birželį Seimo Audito komitetas atkreipė dėmesį į brangiai kainuojančių, bet abejotinos naudos informacinių sistemų kūrimą, įrangos, kuri turėtų palengvinti gyvenimą žmonėms ir verslui, pirkimą. Seimo Audito komitetas birželį skelbė, jog, nepaisant 1 mlrd. Lt valstybės investicijų į informacines technologijas, prireikus pasinaudoti kokia nors sistema paaiškėja, kad ji neveikia.

„Yra sukurta arti 100 įvairių informacinių sistemų ir registrų, kuriuos valdo skirtingos institucijos. Ir nors teisės aktuose numatyta, kad valstybė negali reikalauti pakartotinai teikti informaciją, kuri jau yra pateikta, realiai dėl sąveikų trūkumo tai neveikia. Ir atrodo, kad tai tenkina informacijos valdytojus, savo sistemų palaikymui ir tobulinimui reikalaujančius nuolatinių investicijų. Be to, nėra vieno atsakingo asmens ar institucijos, kuri disponuotų visa informacija apie tai, kokie duomenys turimi registruose ir informacinėse sistemose. Neturint bendro vaizdo neįmanoma pagrįsti sprendimų nei dėl informacijos poreikio, nei dėl jos valdymo, nei dėl reikalingų investicijų“, – birželį komentavo Audito komiteto pirmininkė J.Vaickienė.

Per pusmetį aktualijos mažai tepasikeitė. Atrodo, kad šių metų pabaigos „E. Seimas“ trileryje taško padėti dar negalima. „Šis projektas ne tik kelia klausimų. Į juos nėra atsakymų tą pačią dieną ir tą pačią minutę“, – apibendrina J.Vaickienė.

BFL

Kiekvienas prabangų automobilį perkantis valstybinės įstaigos vadovas ne išlaidauja, o skatina vidaus vartojimą ir ekonomiką. „Bent jau taip galima iššifruoti finansų ministro pareiškimą, kad 2016 m. valstybės biudžeto išlaidos didinamos sąmoningai, siekiant skatinti vidaus vartojimą ir ekonomiką“, – piktinasi Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) ekspertė Dovilė Sujetaitė.

Aušra LĖKA

„Leisti ne savo pinigus, skolas užkrauti ateities kartoms ir teigti, neva darai gerą darbą, yra ekonomiškai trumparegiška ir moraliai ciniška“, – finansų ministro Rimanto Šadžiaus filosofiją, kodėl pučiamos valstybės biudžeto išlaidos, kritikuoja D.Su­jetaitė.

Ekspertę stebina, kad valdantieji nereaguoja nei į Europos Komisijos, nei į Valstybės kontrolės kritiką ir nemažina išlaidų. Priešingai: Seimas buvo užsimojęs jas dar padidinti beveik 800 mln., gerai bent tai, kad tam kelią užkirto Vyriausybė, atmesdama didžiąją dalį Seimo narių pageidavimų.

Nepaisant to, jog pagal ankstesnius valstybės projektus žadėta, kad 2016-aisiais biudžetas bus nedeficitinis, galutiniame projekte (šis „Veido“ numeris iškeliavo į spaustuvę dar iki galutinio balsavimo) žiojėja net 640,3 mln. Eur „skylė“, nors šiemet ji buvo vos ne perpus mažesnė – 343 mln. Eur. Kitąmet valstybės biudžeto pajamos sieks beveik 8,1 mlrd., o išlaidos – beveik 8,7 mlrd. Eur.

Biurokratija kainuos dar brangiau

Lėšų didinimą gal ir būtų galima pateisinti dėl įsipareigojimų kompensuoti pensijas, kelti atlyginimus mažiausiai uždirbantiems darbuotojams, didinti finansavimą krašto apsaugai ir vidaus saugumui. Bet, kaip pabrėžia D.Su­jetaitė, net ir šių išlaidų didinimas turėtų būti paremtas prioritetų perskirstymo principu: jei vienur jos didinamos, kitos, mažiau prioritetinės, turėtų būti mažinamos.

Tačiau sunku pateisinti vis brangstantį valstybės biurokratinį aparatą. 2016-ieji – Seimo rinkimų metai, tad papildomai kainuos valdžios pasikeitimas. Vien Seimo narių ir jų politinės komandos išeitinėms kompensacijoms numatyta beveik 1,8 mln. Eur.

Čia dar galima guostis, kad demokratija kainuoja. Bet didės ir kitos išlaidos: Seimui prireiks 100 tūkst. Eur daugiau nei šiemet tarptautinėms konferencijoms, susitikimams Seime  organizuoti, mokymų išlaidoms ir komandiruotėms padengti, 35 tūkst. Eur augs sumos kvalifikacijai kelti. Vyriausybės veiklai kitąmet reikės beveik 300 tūkst. Eur daugiau nei šiemet.

D.Sujetaitė stebisi: turime 370 tūkst. viešojo sektoriaus darbuotojų armiją, tačiau Energetikos ministerija kitąmet papildomoms ekspertų konsultacijoms išleis milijonu daugiau, Ūkio ministerija – 290 tūkst. Eur daugiau nei šiemet.

Valstybės kontrolė prieš keletą metų yra atkreipusi dėmesį į rekordines valstybės išlaidas IT sistemoms modernizuoti. Šios srities profesionalai iš „Baltnetos komunikacijų“ yra lyginę, kad valstybės biudžete metams skirta suma prilygsta bent dešimčiai „Barclay“ investicijų į Lietuvą per penkerius metus arba už ją galima būtų pastatyti 25 duomenų centrus. Bet ir kitąmet planuojamos net penkiaženklės ar šešiaženklės sumos įvairių valstybės įstaigų IT sistemų tobulybei pasiekti. Vis dėlto sunku įžvelgti, kad dėl to sumažėtų išlaidų ar darbuotojų, o juk modernios technologijos turėtų leisti našiau dirbti.

Vyriau­sybės informacijos valdymo ir apsaugos sistemų tobulinimo projektui, pradėtam 2005 m., kitąmet vėl skirta 942 tūkst. Eur, Seimo posėdžių salės infrastruktūros ir programinei įrangai modernizuoti – 206 tūkst. Eur, valstybės informacinių  sistemų ir registrų saugos atitikties vertinimui atlikti – 25 tūkst. Eur ir t.t.

LLRI ekspertė D.Sujetaitė apgailestauja, kad mokesčių mokėtojų pinigais ir kitąmet bus dengiami valstybinių įmonių nuostoliai, pavyzdžiui, 2 mln. Eur turėtų gauti Lietuvos paštas nuostoliams dėl paslaugų teikimo ir leidinių pristatymo į nuostolingus regionus kompensuoti.

Mokytojų atlyginimams didinti numatoma skirti papildomus 9 mln. Eur. Tačiau šalia šio džiugaus mokytojams skaičiaus normalu būtų pateikti planą, kiek sumažės mokytojų.

Tarptautinis valiutos fondas (TVF) šių metų gegužę paskelbtoje studijoje nežinia keliasdešimtą kartą atkreipė dėmesį, kad Lietuvos viešasis sektorius išsipūtęs ne pagal Europos standartus ir daugiausia dėl itin didelio švietimo darbuotojų skaičiaus: pagal mokytojų ir mokinių skaičiaus santykį lenkiame net turtingiausias Europos šalis.

Kai darbuotojų nepagrįstai daug, menkos ir algos, o dėl to darosi sunku išlaikyti kvalifikuotą personalą. Tad, nepaisant santykinai aukšto valstybės išlaidų švietimui lygio (Lietuvoje – 5,6 proc., euro zonoje – 4,8 proc. BVP), mūsų švietimo kokybė, pagal įvairius tarptautinius tyrimus, atsilieka nuo ES vidurkio.

TVF studijoje atkreiptas dėmesys, kad ir Lietuvos valstybės lėšų sveikatos apsaugai lygis artimas ES vidurkiui, bet sveikatos sektoriaus rezultatai – tarp blogiausių. Tačiau nuolat skundžiantis lėšų sveikatos apsaugai stygiumi, užuot investavus į medicinos priemones, nutarta geriau kreiptis tiesiai į Dievą: 124 tūkst. Eur numatyta skirti Respublikinės Šiaulių ligoninės koplyčiai įrengti.

O efektyvumui, kokybei, skaidrumui teismuose didinti 2016 m. prireiks beveik 5,3 mln. Eur iš mokesčių mokėtojų kišenės.

Vieną stogą dengia 10 metų

Stebuklais, ne kitaip galima pavadinti kai kurias valstybės investicijas į statybas. Valstybės negebėjimo investuoti simbolis – jau trylika metų, nuo 2002-ųjų, vykdomas Valsty­bės saugumo departamento pastato projektas. Į jį jau investuota per 130 mln. Eur. Pastatą planuota baigti 2007 m., paskui – 2016 m., dabar – 2020 m. Kitąmet jam skirta per 4,3 mln., o iki 2020 m., LLRI skaičiavimu, teks išleisti dar mažiausiai 35,8 mln. Eur.

Ką ten didžiulį pastatą, jei Konstitucinio Teismo stogą valstybė planuoja suremontuoti per 10 metų. Šiemet tam ketinama skirti dar 164 tūkst. Eur. Nuo 2006 m. renovuojama Martyno Mažvydo biblioteka, Muzikos ir teatro akademijos pastatas Tado Kostiuškos g., o pabaigos dar nematyti.

Investuotojų asociacijos valdybos narys, turto valdymo įmonės „INVL Asset Mana­gement“ fondų investicijų vadovas Vaidotas Rūkas lygina: „Verslo įmonės, investuotojai projektus vykdo kitaip – nusistato kažkokį protingą laikotarpį ir per jį projektą užbaigia. Ekonomiškai efektyviau imti ir pabaigti pradėtus projektus, bet politikams „vertingiau“ kasmet visiems skirti po truputį.“

V.Rūko manymu, apskritai valstybės investicijos dėliojamos ne pagal prioritetus, dėl kurių politikai būtų sutarę, o toms sritims, kuriose galima gauti ES lėšų.

D.Sujetaitė atkreipia dėmesį ir į valstybės pomėgį investuoti į didžiulius rūmus. Štai Valdovų rūmams kitąmet numatyta 10 mln. Eur. Kitąmet 1,3 mln. Eur planuojama skirti valstybės už 5,6 mln. Eur įsigytų Sporto rūmų rekonstrukcijai. Nors jau giriamasi, kad rūmus rekonstravus ir pritaikius konferencijoms, kultūros renginiams, koncertams per 15 metų jie galėtų duoti 110 mln. Eur pajamų, tačiau, LLRI skaičiavimu, kad tai įvyktų, valstybei dar reikės investuoti mažiausiai 20 mln. Eur.

Valstybės investicijų programoje yra ir sensacingų užmojų. Pavyzdžiui, Edukologijos universitetas jau antrą dešimtmetį 500 vietų valgyklą rekonstruoja į biblioteką-valgyklą. Kitąmet mokesčių mokėtojai už tai užmokės 500 tūkst. Eur. Gal ji iš aukso?

O paanalizavus Seimo narių įregistruotus papildomus siūlymus dėl biudžeto lengva atsekti, kurioje rinkimų apygardoje jie išrinkti, mat siūlo remontuoti mokyklas ar parapijų namus jų rinkimų apygardoje. Investicijų eksperto V.Rūko vertinimu, regionai sulaukia net daugiau dėmesio nei didieji miestai. Vertinant sąnaudų ir naudos analizės principu toks pataikavimas savo rinkėjams labai neefektyvus.

Efektas trumpalaikis

„Beveik 2 mln. Eur Seimo narių išeitinėms kompensacijoms gal ir paskatins jas gavusiųjų, tačiau ne jų rinkėjų vartojimą. O milijonai Valdovų rūmams, keliams ir renovacijoms – ar tai ekonomikos skatinimas?“ – D.Sujetaitės nuomone, daug valstybės biudžeto eilučių neatitinka finansų ministro tezių apie biudžeto orientaciją didinti vartojimą ir skatinti ekonomiką.

Ji sutinka, kad investicijos į statybas iš dalies duoda postūmį vidaus paklausai, pavyzdžiui, išauga statybos paslaugų poreikis, tačiau tai trumpalaikis efektas, o ne sisteminės reformos, kurios iš tikrųjų skatintų ekonomiką.

„Kol šiame „skatinime“ pamirštamas žmogus, galiausiai nebus kam naudotis nei naujais pastatais, nei naujais keliais. Užuot ėmusis ilgalaikių žmonių pajamų didinimo sprendimų ar pensijų reformos, valdžia siūlo trumpalaikius sprendimus – kelia minimalią algą, keliais eurais padidina pensijas. Taip norėdama pamaloninti savo rinkėjus, iš tikrųjų valdžia juos apgauna. Neva rūpinamasi, kaip padidinti žmonių pajamas, tačiau nesprendžiamos ilgalaikės šalies problemos“, – kritikuoja Vyriausybę ir valdančiąją daugumą LLRI ekspertė.

Jos manymu, jei iš tikrųjų norima skatinti vartojimą, tai galima padaryti efektyvesniais būdais, nei išlaidaujant. Kažkodėl pamirštama, kad mažesni mokesčiai irgi skatina ekonomiką. Paprastas būdas – mažinti darbo apmokestinimą ir palikti didesnę žmonių uždirbamų pajamų dalį.

Kitas LLRI siūlomas būdas – sumažinti PVM. Jį didinant nuo 18 iki 19, vėliau iki 21 proc. buvo žadama, kad šis pokytis laikinas, krizės laikotarpio. Bet šalies ūkis augs jau septintus metus iš eilės, o apie mažesnį PVM tarifą nebekalbama, nors tai leistų atpiginti maistą, degalus, drabužius ir kitas būtiniausias prekes. O didesnis PVM tarifas skatina vengti mokesčių ir prisidėti prie šešėlinės ekonomikos.

„Tikrasis ekonomikos skatinimas turėtų būti ne kuo didesnis išlaidavimas, o atsakingas lėšų naudojimas ir galimybė patiems žmonėms spręsti, kur savo pinigus panaudoti. Deja, teikiant šį biudžetą apie tai nepagalvota“, – apgailestauja LLRI ekspertė D.Sujetaitė ir primena liaudies išmintį: veltui išleistas pinigas – velniui džiaugsmas, žmogui žala.