LRT

Vilniečių, kurie sudaro beveik penktadalį Lietuvos gyventojų, teisė būti atstovaujamiems Seime yra maždaug trečdaliu menkesnė nei mažėjančių, senstančių, skurdesnių ir mažesnio išsilavinimo vietovių gyventojų. Pagaliau parengtas projektas tokiai situacijai keisti.

Aušra LĖKA

Konservatorius Donatas Jankauskas ir „darbietis“ Šarūnas Birutis Seime turi vienodas galias, nors pirmasis atstovauja 44 254 rinkėjams, o antrasis – vos 27 160. Vadinasi, D.Jankausko rinkėjo balsas vertas 38,6 proc. mažiau nei Š.Biručio.

Skandalingi skirtumai tarp rinkimų apygardų

Kitose Europos šalyse tokių disproporcijų nebūna. Tačiau nors Europos Tarybos rekomendacijose įteisintas europinis demokratijos standartas – 10 proc. nuokrypis nuo vidutinio rinkėjų skaičiaus apygardose, Lietuvoje politikai nusprendė, kad mūsų piliečiai iškęs ir dvigubą nelygybę – Seimo rinkimų įstatyme leistas 20 proc. nuokrypis į didesnę ar mažesnę pusę (vadinasi, tarp apygardų galima iki 40 proc. disproporcija).

Maža to, demografinės tendencijos skirtinguose regionuose tokios kardinaliai priešingos, kad dabar net lietuviškų normų jau nebeatitinka net 13 iš 71 rinkimų apygardos (penkios per mažos, aštuonios per didelės), o iki 2016 m. rinkimų tokių neabejotinai atsiras dar kelios. Į europinius standartus telpa tik 29 apygardos.

Prieš kiekvienus rinkimus Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) leistiną ribą peržengiančių apygardų ribas kosmetiškai pabraukinėja, kiekvienąkart prisišaukdama skandalų laviną, neva specialiai iš vienos ar kitos partijos taip „atėmusi“ pačius lojaliausius jų rinkėjus. Tačiau ryškūs ir spartūs demografiniai pokyčiai verčia daryti esminę Seimo rinkimų vienmandačių apygardų reformą. VRK užsakymu jos projektą parengė visuomeninės geografijos ekspertas Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto lektorius dr. Rolandas Tučas.

Mokslininkas parengė du projektus. Pirmasis neišvengiamai būtinas jau 2016 m. rinkimams, kad visos apygardos „tilptų“ į 20 proc. rinkėjų skaičiaus nuokrypį, bet nekeičiantis šiuo metu esančių rinkimų apygardų sąrašo. Kitas projektas – radikalesnis, atitinkantis Europos Tarybos Venecijos komisijos ir ESBO rinkimų stebėtojų gerosios rinkimų praktikos reikalavimus (nuokrypis iki 10 proc.). Tačiau jį ketinama taikyti 2020 m. Seimo rinkimams.

Jei būtų manoma, kad ir Lietuvos rinkėjai verti europinių demokratijos standartų, jau dabar būtų įgyvendinamas radikalesnis ir ilgaamžiškesnis projektas. Bet kardinalūs pokyčiai atidėliojami jau antrą dešimtmetį. Gąsdinama džerimanderingu (taip vadinamas sąmoningas manipuliavimas rinkimų teritorijų ribomis ir rinkėjų skaičiumi, siekiant laimėti rinkimus, kai rinkimų apygardų ribos nustatomos suskaldant arba sujungiant teritorijas taip, kad tam tikrų politinių pažiūrų, tautybės, socialinio sluoksnio rinkėjai etc. turėtų kuo mažesnį atstovavimą).

Bet ar nėra džerimanderingo dabar, kai Vilniaus, dalies Klaipėdos rinkėjai (o kaip rodo statistika, didžiųjų miestų gyventojai labiau išsilavinę, turintys didesnes pajamas nei kita šalies dalis) diskriminuojami, o daugiau savo atstovų, vadinasi, ir teisių diktuoti politinę darbotvarkę, turi emigruojanti, senstanti, iš pašalpų gyvenanti provincija.

Demografija – sau, politikai – sau

Prieš 1992 m. Seimo rinkimus, kai buvo suformuotas rinkimų apygardų tinklas, jos buvo panašaus dydžio, nes vienas svarbiausių demokratijos principų – užtikrinti lygias rinkimų teises, kad apygardoose išrinkti parlamentarai atstovautų daugmaž vienodam skaičiui rinkėjų. Atspirties taškas nustatant apygardų dydį buvo siekis, kad ir mažiems rajonams būtų atstovaujama. Tačiau dėl natūralios gyventojų kaitos ir migracijos rinkėjų skaičius apygardose ėmė vis labiau skirtis.

Mokslininko R.Tučo projektuose – akivaizdūs ketvirčio amžiaus Lietuvos regionų demografiniai pokyčiai. Gauti rezultatai patvirtino teiginį, kad tuose Lietuvos regionuose, kuriuose jau dabar koncentruojasi rinkėjų skaičiumi mažiausios Seimo rinkimų vienmandatės rinkimų apygardos (Šiaurės, Šiaurės rytų, Pietų Lietuva), gyventojai yra santykinai vyresni, o jų skaičius dėl neigiamos natūralios gyventojų kaitos ir emigracijos bei migracijos saldo mažėja sparčiausiai.

Visagino, Pagėgių, Skuodo, Kelmės, Pakruojo, Akmenės, Biržų rajonų gyventojų vien per pastarąjį dešimtmetį sumažėjo beveik ketvirtadaliu. Santykinai daugiausia Lietuvos gyventojų emigravo taip pat iš Šiaurės Lietuvos. Čia santykinai daugiau ir vyresnio amžiaus gyventojų: Biržų, Akmenės, Skuodo, Kelmės, Pakruojo rajonų gyventojų amžiaus vidurkis – 46–47 metai (senesni tik Anykščių ir Ignalinos gyventojai, jų amžiaus vidurkis – 48–49 metai).

Ir atvirkščiai – tuose Lietuvos regionuose (Vilniaus mieste ir regione, tarp Vilniaus ir Kauno esančiose savivaldybėse, vakarinėje Žemaitijos dalyje, Suvalkijoje), kuriuose koncentruojasi daugiausia rinkėjų turinčios rinkimų apygardos, gyventojų mažėja lėčiau, o Vilniaus mieste ir rajone, Kauno ir Klaipėdos rajonuose, Neringoje net daugėja. Šių regionų gyventojai santykinai (palyginti su kitais Lietuvos regionais) jaunesni.

Tendencijos aiškios – rinkėjų skaičiumi mažiausios rinkimų apygardos ir toliau tuštės, o didžiausiose rinkėjų santykinai bus dar daugiau. Panaudojęs GIS (geografinės informacijos sistemos) duomenų sisteminimo, erdvinės analizės ir modeliavimo technologijas, R.Tučas parengė projektą, kaip privalu pakoreguoti apygardų ribas 2016 m. rinkimams, ir nubraižė visai naują apygardų žemėlapį 2020 m. rinkimams, kuris atitiktų lygią rinkimų teisę užtikrinančias Europos Tarybos rekomendacijas.

Beje, 1992 m. raikant Lietuvą į rinkimų apygardas laikytasi europinių standartų – 10 proc. paklaidos nuo vidurkio. Tačiau netrukus vienur rinkėjų sumažėjo, kitur padaugėjo tiek, kad nebeišsiteko įstatymo apibrėžtame intervale. Bet kai 2002 m. pribrendo klausimas, ar radikaliai keisti apygardų ribas, ar tik leidžiamą nuokrypio ribą, politikai pasirinko dvigubinti nuokrypį.

Šiuolaikinės technologijos padeda braižyti apygardų žemėlapį

Per 2012 m. rinkimus „įtilpusios“ į 20 proc. nuokrypio normą, dabar, pasak VRK pirmininko Zenono Vaigausko, 13 apygardų nebeatitinka galiojančio įstatymo, o iki rinkimų tokių neabejotinai bus dar daugiau. Aštuonios apygardos peržengė maksimalią ribą: Kauno kaimiškoji – net 25,1, Širvintų-Vilniaus – 23,9, Naujosios Vilnios – 23,3, Vilniaus Karoliniškių – 23 proc.

O dauguma Kauno, Šaulių miestų ir kai kurios kaimiškosios Šiaurės Rytų, Šiaurės Lietuvos apygardos balansuoja ties žemiausia leistina riba, penkios jau atsidūrė žemiau jos: Ignalinos-Švenčionių rinkėjų skaičius tesiekia 76,8 proc. vidutinės apygardos vidurkio, Kelmės – 77,8, Kauno Centro –78,3 proc.

Tad iki 2016 m. rinkimų teks koreguoti mažiausiai 34 apygardų ribas. Nors tai – tik kosmetiniai pakeitimai, bet ir jie sukelia grandininę reakciją. Tai tikrai nėra tik mechaninis apygardų teritorijų perbraižymas.

Projekto autorius R.Tučas pasakoja: visos Vilniaus miesto apygardos seniai perpildytos, tad jų perskirstyti neįmanoma, todėl kai kurios yra prijungtos prie Vilniaus rajono. Bet tada per didelės tampa Vilniaus-Švenčionių, Vilniaus-Trakų, Širvintų-Vilniaus apygardos, kurios ir dabar – vienos didžiausių. Tad dalį jų apylinkių tenka jungti prie Molėtų-Švenčionių, Ignalinos-Švenčionių, Varėnos-Eišiškių apygardų.

Siekta panaikinti iki šiol kitų apygardų apylinkių apsuptyje buvusias „salas“, tačiau ne visur pavyko. Justiniškių apygardos Įsruties rinkimų apylinkės salos nebeliko Karoliniškių apygardos apsuptyje – ji prijungta prie Karoliniškių apygardos. Bet Naujosios Vilnios apygardoje liko salų, o kai kurių apylinkių teritorinė konfigūracija itin sudėtinga.

Dar sudėtingiau buvo taip perbraižyti apygardų žemėlapį, kad jis atitiktų europinius 10 proc. atotrūkio nuo vidutinio rinkėjų skaičiaus standartus. R.Tučas kompiuteryje „stumdė“ apygardų ribas atsižvelgdamas į daugybę aplinkybių. Pirmiausia atrinko savivaldybes, kuriose gyvenančių rinkėjų skaičius jau dabar atitinka Europos Tarybos rekomendacijas, kodekso normas, ir stengtasi jų nedalyti, bet tai pavyko ne visur.

Kur įmanoma, paisė esamų savivaldybių teritorijų, bet kai kur rinkėjai kitaip „nepasidalijo“, tad teko peržengti jų ribas. Didžiuosius miestus juosiančios „žiedinės“ savivaldybės (Vilniaus, Kauno, Šiaulių, Panevėžio, Alytaus rajonų) neturi vidinio integralumo, tad, mokslininko manymu, ateityje jas skaldant turėtų būti sukurtos naujos apygardos.

R.Tučas siekė sukurti ilgaamžiškesnę apygardų schemą, kad rečiau būtų kaitaliojamos apygardų ribos, susiformuotų tam tikras jų stabilumas, būtų patogu rinkėjams, kandidatams ir rinkimų organizatoriams. Tad demografiškai perspektyvesniuose regionuose – Vilniaus regione, pajūryje braižė apygardas „išaugimui“, o senstančiuose ir senkančiuose – didesnes, nes jau daug metų jos natūraliai mažėja.

Vilniaus mieste vietoj dabartinių 10 apygardų R.Tučas siūlo suformuoti 13 apygardų, Kaune vietoj aštuonių liktų septynios. Sumažinta Kauno kaimiškoji apygarda, kuri galėtų būti pervadinta Garliavos apygarda, suformuota nauja Vilkijos apygarda.

Klaipėdoje siūloma palikti Danės, Marių, Baltijos ir Pajūrio apygardas, tik iš pastarosios būtų išimta Palanga ir prijungta prie Kretingos apygardos. Dėl per didelio rinkėjų skaičiaus suskaldyta ir šiek tiek integralesnė Klaipėdos rajono savivaldybė.

Naujajame projekte suskaldytos ir iki šiol vienai Seimo rinkimų vienmandatei apygardai priklaususios Kretingos ir Pakruojo rajonų savivaldybės. Tai buvo būtina, nes jų skaidymas – optimaliausias būdas išlaikyti kitų joms kaimyninių Seimo rinkimų vienmandačių rinkimų apygardų vientisumą.

Šiaulių ir Panevėžio miestų savivaldybių ribose turėtų likti po dvi rinkimų apygardas. Iš buvusių Šiaulių miesto Dainų bei Šiaulių kaimiškosios Seimo rinkimų vienmandačių apygardų būtų suformuota Šiaulių-Kuršėnų apygarda. Viena apygarda sumažėtų Alytuje.

Kaip primena VRK pirmininkas Z.Vaigauskas, problemiška ir Vilniaus Naujamiesčio apygarda, kurioje balsuoja užsienyje gyvenantys Lietuvos piliečiai. Jie turi patys užsiregistruoti balsavimui, dabar tokių būna apie 20 tūkst. Vidutinis rinkėjų skaičius apygardoje – 35 tūkst., leistinas su 20 proc. nuokrypiu – 28 tūkst., vadinasi, labai nedaug trūksta, kad kiltų klausimas, kodėl jie balsuoja ne atskiroje apygardoje.

Vilniaus rajono savivaldybėje galėtų būti sukurtos Nemenčinės ir Medininkų apygardos, taip pat dalis Vilniaus rajono savivaldybių rinkimų apylinkių prijungta prie Šalčininkų rajono, taip suformuojant atskirą Šalčininkų-Vilniaus apygardą. Kartu būtų išspręsta jau daug metų besitęsianti Vilniaus regiono dilema, kai į vieną apygardą jungiamos apylinkės, kurių rinkėjams būdingos labai nevienodos politinės preferencijos – tokios dabar Vilniaus-Širvintų,Vilniaus-Trakų, Varėnos-Eišiškių ir Molėtų-Švenčionių apygardos.

R.Tučas sako stengęsis atsižvelgti į regiono sociodemografinę ir kultūrinę specifiką, kad maksimaliai sumažėtų neatstovaujamų piliečių ir taip rinkimų sistema būtų dar demokratiškesnė.

Džerimanderingas?

Tiek rinkimų apygardų reformos projektų autoriaus R.Tučo, tiek VRK pirmininko Z.Vaigausko manymu, net radikalesnis rinkimų apygardų žemėlapio perbraižymas padarytų minimalią įtaką politiniam Seimo žemėlapiui. Juo labiau visuomeninės geografijos profesionalo atliktas darbas neduoda pagrindo įtarti, kad perbraižant apygardas būtų galima manipuliuoti rinkėjų valia.

Atvirkščiai, R.Tučas labai kruopščiai dalijo, pavyzdžiui, Varėnos-Eišiškių apygardą, kurioje Varėna visuomet balsavo už nacionalines partijas, Eišiškės – už Lenkų rinkimų akciją ir lenkiškoji dalis visuomet likdavo nusivylusi. Tokia pat situacija ir dar keliose Vilniaus krašto apygardose. R.Tučo prognozėmis, lenkų palaikomi politikai turėtų gauti tiek pat mandatų, kiek ir dabar, tik be nereikalingos įtampos. Nebandant išskaidyti lenkų nacionalinės mažumos bus mažiau neatstovaujamų rinkėjų, o demokratijos esmė ir yra, kad būtų atstovaujama kuo daugiau žmonių.

Keistas ligšiolinis lenkiškųjų regionų padalijimas po skirtingas apygardas neatmeta abejonių, kad taip buvo bandoma išskaidyti lenkų mažumos balsus. Tačiau rezultatas – tik priešprieša, vienvaldystė lenkiškose apygardose, o vietoj integracinių procesų – vos ne autonomijos ilgesys.

Džerimanderingas (angl. gerrymandering) – manipuliavimas rinkėjų valia braižant apygardas – ne naujas „išradimas“: šis terminas kilo nuo 1812 m. JAV Masačusetso gubernatoriaus Elbridge‘o Gerry sumanymo suformuoti salamandros formos apygardą ir taip sutelkti savo rinkėjus, o oponentus išskaidyti. Tiesa, JAV taip formuoti apygardas leidžiama tais atvejais, kai norima užtikrinti atstovavimą rasinėms mažumoms.

Vis dėlto džerimanderingo apraiškų galima įžvelgti dabartiniame apygardų žemėlapyje, kai nebe pirmi rinkimai akivaizdžiai diskriminuojamas vilnietis rinkėjas.

Vilniuje beveik visos apygardos viršija rinkėjų skaičiaus vidurkį 15–25 proc., todėl, dar šiek tiek pabalansavus rinkėjus su rajono apygardomis, čia siūloma suformuoti tris papildomas apygardas. Vilniuje visus, išskyrus vieną, mandatus yra laimėję konservatoriai, tad kas galėtų paneigti, kad teisingiau suformavus apygardas jie ir 2012 m. būtų laimėję trimis mandatais daugiau.

Tiesa, tradiciškai konservatorių Kaune, atvirkščiai, akivaizdžiai vieną mandatą jie prarastų, nes čia beveik visos apygardos nesiekia vidurkio, kai kurioms iki jo jau stinga beveik 22 proc.

Tačiau kas galėtų paneigti: jei kaimiškosios apygardos nebūtų privilegijuotos, Tėvynės sąjungai-Lietuvos krikščionims demokratams gal būtų nedaug tetrūkę iki lyderystės praėjusiuose Seimo rinkimuose.

Apskritai, net ir kol kas esant pertekliniam Kauno atstovavimui, visos Lietuvos mastu Seime kaskart vis gausiau atstovaujama provincijai nei didesniems miestams, nors demografinės tendencijos priešingos.

2015 m. pradžioje miestuose gyveno 67,2 proc., o kaime – 32,8 proc. Lietuvos gyventojų. Neįmanoma tiksliai apskaičiuoti, kokia dalis apygardų yra miestietiškosios, kurios – kaimiškosios, nes dabar daug jų mišrių. Tačiau akivaizdu, kad proporcijos pažeistos ir esama situacija neatitinka teisingo demokratiško atstovavimo.

Galima daryti prielaidą, kad ji net ir iškreipia rinkėjų valią, nes miestiečiai tradiciškai labiau balsuoja už centro dešinę, o provincija – už kairiuosius. Dabar stipresnį balsą ir atstovavimą Seime turi mažiau išsilavinę, mirštančiuose kaimuose iš socialinių pašalpų gyvenantys piliečiai. Gal todėl Lietuvoje ir per rinkimus, ir Seime toks gajus populizmas.

Siūloma kardinali apygardų žemėlapio reforma turėtų sumažinti šias disproporcijas. R.Tučas pripažįsta, kad daugiau mandatų turėtų gauti centro dešinieji, bet ne dėl sąmoningo apygardų perskirstymo, o todėl, kad senka kaimiškieji regionai, o jie daugiau balsuoja už kairiuosius.

Tačiau R.Tučas neabejoja, kad vieno svarbiausių demokratiškų rinkimų principų – užtikrinti lygios rinkimų teisės formuojant vienmandates rinkimų apygardas praktiškai neįmanoma, nes neįmanoma sukurti visiškai rinkėjų skaičiumi vienodų apygardų.

Todėl daugelyje brandžios demokratijos Europos šalių (taip pat ir Latvijoje, Estijoje) jau seniai suvokta, kad objektyviausia ir teisingiausia yra proporcinio atstovavimo rinkimų sistema. Ją taikant proporcingai išreiškiamos visų rinkėjų preferencijos, pagerėja atstovaujamumas įvairioms visuomenės grupėms. O mūsų rytiniai kaimynai linkę rinktis balsavimą už asmenis.

Bet antipatija partijoms ir piliečių politinio išprusimo stoka kol kas Lietuvoje neleistų nė pradėti svarstyti perėjimo tik prie proporcinės rinkimų sistemos (dabar pagal ją išrenkama tik 70 Seimo narių, o dar 71 renkamas vienmandatėse apygardose). Atvirkščiai, rinkėjai kovoja dėl didesnių galimybių balsuoti už asmenybes ir merų rinkimuose to jau pasiekė.

Dar vienas svarbus klausimas: netolygaus atstovavimo Seimo rinkimų vienmandatėse apygardose paklaida didėjo jau seniai. Kodėl – sąmokslo teorijų gali būti visokių. Kas galėtų paneigti, kad konservatoriai taip bandė išsaugoti garantuotus mandatus Kaune, kur vienmandatėse apygardose renkami net aštuoni Semo nariai, nors proporciškai turėtų būti septyni?

Kitai didžiajai partijai – socialdemokratams teisingumo atkūrimas Vilniuje kainuotų vieną kitą mandatą provincijoje. Tad jei didžiosioms politinių svarstyklių skirtingose pusėse esančioms partijoms ligšiolinė tvarka buvo palanki, kitos partijos turi susitaikyti. O juk ir VRK, turinčios galią keisti rinkimų apygardų ribas, didžioji dalis narių taip pat atstovauja partijoms.

Neatmestina ir dar viena priežastis, kodėl tiek metų nesprendžiama netolygaus atstovavimo rinkėjams problema: analizuojant mažėjantį rinkėjų skaičių neabejotinai kyla klausimas: 1992 m., kai parengtas Seimo rinkimų įstatymas, Lietuvoje gyventojų buvo per 3761 mln., dabar jų net 615 tūkst. mažiau, o jų atstovų Seime skaičius vis dar tas pats. 1992 m. Seimo rinkimų įstatyme bandyta įrašyti atstovavimo normą, bet Konstitucijoje įteisintas konkretus Seimo narių skaičius.

Visi ligšioliniai siūlymai mažinti Seimo narių skaičių subliūško, mat kas iš politikų balsuos už tai, kad jo potenciali darbo vieta, o dar tokia gerai apmokama ir komfortiška, būtų panaikinta.

Vis dėlto, R.Tučo nuomone, Seimo narių mažinimo siūlymai paprastai būna pernelyg drastiški ir neracionalūs. Jo manymu, optimalus skaičius galėtų būti 121 – tai ir sutaupytų valdymo išlaidų, bet ir nenukentėtų Seimo darbas.

Galima palyginti: Estija daugiau nei dukart mažesnė už Lietuvą, bet parlamento narių ten ne dukart mažiau, o 101, nes yra įvairių procedūrų, turi dirbti komitetai, tad reikia rasti optimalų parlamento dydį.

R.Tučas atkreipia dėmesį į dar vieną aspektą: Lietuvos savivaldybės per stambios, palyginti su Vakarų šalimis, ir tai taip pat atsispindi demokratijos procesuose. Skirtumus gerai iliustruoja rinkėjų aktyvumas: kuo mažesnė savivaldybė, tuo aktyviau joje balsuojama. Galbūt mažesnėse savivaldybėse labiau jaučiama, kad valdžia arčiau žmogaus, o tarp kandidatų būna daugiau pažįstamų asmenų.

Bet tai temos jau ateities diskusijoms. Dabar svarbiausia, kiek teisingiau būsime atstovaujami kitą spalį vyksiančiuose Seimo rinkimuose. Viltis, kad jau per 2016 m. rinkimus reikės laikytis europinių standartų, dar nemirė: Seimo rinkimų įstatymas dėl 20 proc. rinkėjų skaičiaus nuokrypio galimos neatitikties Konstitucijai apskųstas Konstituciniam Teismui.

Pagal Konstitucinio Teismo reglamentą bylos paprastai nagrinėjamos eilės tvarka – pagal prašymų ar paklausimų gavimo laiką. Bet, kaip informavo Teismo atstovai, bylų dėl rinkimų įstatymų atitikties Konstitucijai nagrinėjimas gali būti paankstintas. Byla dėl skirtingo rinkėjų skaičiaus vienmandatėse rinkimų apygardose bus svarstoma dar šiais metais.

Pagal galiojantį įstatymą rinkimų apygardų ribas VRK turi patvirtinti likus 95 dienoms iki rinkimų, tad laiko pokyčiams dar yra. Net jei jie suardytų apygardų dalybas politikams, rinkėjų balsas taptų objektyvesnis.

BFL

2K projektas – konservatoriaus Andriaus Kubiliaus sutarimas palaikyti socialdemokrato Gedimino Kirkilo mažumos Vyriausybę – jau devinti metai šių partijų „talibų“ primenamas kaip amžina gėda. Tačiau po 2016 m. Seimo rinkimų vėl tikėtina kairiųjų ir dešiniųjų brolystė, tik konservatorius pakeis liberalai.

Aušra LĖKA

Prasidedantis naujas politinis sezonas žada daug ikirinkiminių aistrų ir konvulsijų, tačiau, kaip nedažnai būna, kas užims pirmą vietą 2016 m. spalio 9 d. Seimo rinkimuose, intrigos beveik nėra.

Nežinia, kaip turėtų susimauti socialdemokratai ir kuo sužibėti kokia kita partija ar kokie stebukladariai neogelbėtojai, kad atimtų lyderystę iš socialdemokratų, kurie – unikalus atvejis – būdami valdžioje visą kadenciją išlaikė tokius pat aukštus reitingus.

Intriga tik tokia – kokią alternatyvą rinkėjai šįsyk jiems paliks renkantis politinius partnerius.

Ne tik politologai – ir sociologinėse apklausose pirmaujančių politinių oponentų lyderiai nesikrato galimos tarpusavio bičiulystės. Dabartiniai socialdemokratų koalicijos broliai – Darbo partija ir „Tvarka ir teisingumas“ gerokai apmenkę, kokių politinių vienišių gali neužtekti, be to, jie sunkiai prognozuojami.

Tai gal atėjo laikas pripažinti ir realybę: ir partijos, ir nauja rinkėjų karta jau nebeturi tokių griežtų ideologinių riboženklių.

Pyrago dalybos su liniuote

„Esu netinkamas žmogus paklausti, kas laimės rinkimus, nes tikiu geromis mūsų partijos galimybėmis rinkimuose“, – šypsosi Seimo rinkimuose kaip Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų vedlys debiutuosiantis Gabrielius Landsbergis.

Tačiau politines perturbacijas visą nepriklausomybės laikotarpį stebintis „Vilmorus“ visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro vadovas sociologas dr. Vladas Gaidys primena pastarojo meto tendencijas: kadenciją valdo konservatoriai su sąjungininkais, paskui dvi kadencijas – socialdemokratai su sąjungininkais, paskui vėl vieną konservatoriai, kuriuos pakeitė socialdemokratai.

Maža to, sociologas primena, kad naujausioje Eurobarometro apklausoje pirmą kartą net 74 proc. lietuvių pareiškė esantys patenkinti savo gyvenimu (2010 m. tokių buvo 50 proc.). Jei trys ketvirtadaliai gyvenimu patenkinti, kam keisti valdžią? Beje, šis rodiklis „mirtinas“ ir populistams, juk jų dirva – viskuo ir visų pirma valdžia nepatenkintas rinkėjas.

Tad kaip ir niekas nesiginčija: valdančiųjų socialdemokratų potencialas rinkimuose didžiausias. Beje, ši sėkmės aureolė aplenkė kitus valdančiosios daugumos partnerius – „darbiečius“ ir „tvarkiečius“, nes pirmasis smuikas – socialdemokratų, o kiti įsiminė kaip daugiau kakofonijos nei darnos įnešę orkestrantai.

Vis dėlto socialdemokratams partnerių reikės ir po 2016 m. rinkimų. Kaip tiksliai rinkėjai suraikys partijų rinkimų pyragą, prognozuoti, žinoma, dar ankstoka, juolab V.Gaidys dalijasi neseniai girdėtomis mintimis iš tarptautinės viešųjų nuomonės tyrinėtojų konferencijos, kad rinkėjai linkę vis vėliau priimti sprendimą, todėl prognozėse pasitaiko netikslumų.

Anksčiau buvo viskas aišku: kas balsuoja už Vytautą Landsbergį, tik košmariškame sapne galėjo balsuoti už Algirdą Brazauską. Dabar Lietuvoje, kaip ir kitur pasaulyje, ideologiniai skirtumai tarp partijų mažesni. Pokyčius lemia ir naujosios technologijos.

Pavyzdžiui, Izraelyje likus dienai iki šį pavasarį vykusių rinkimų, kai įstatymiškai kituose kanaluose agituoti jau buvo draudžiama, šalies premjeras Benjaminas Netanyahu per feisbuką kreipėsi į rinkėjus, kad tėvynė pavojuje, kad arabai gavo didžiulių išteklių ir bus blogai. Ir už jį balsavo daugiau rinkėjų, nei prognozuota.

Vis dėlto, pasinaudoję JAV sociologų naudojamu liniuotės principu – nubrėžus tiesę per partijų pastarųjų metų reitingus ir taip nustačius tendencijų kryptį (tiesa, prognozės tikslesnės, jei matuojama likus pusmečiui iki rinkimų), prie to dar prikalkuliavus savivaldybių ir merų rinkimų tendencijas, pabandėme suraikyti politinį pyragą ir padėlioti galimą koalicijų dėlionę.

Remdamasis apklausų duomenimis, V.Gaidys laurus irgi skiria socialdemokratams, nors ir nepastebi, kad jie pulsuotų energija, – matyt, dalis reitingo iš inercijos. Žinoma, partijoms balų prideda lyderiai, o Algirdas Butkevičius neturėtų tokio reitingo, jei jo teigiamai nevertintų ne tik socialdemokratų, bet ir konservatorių, kitų partijų elektoratas. Beje, kaip ir Prezidentę Dalią Grybauskaitę teigiamai vertinančių yra net tarp jos nemėgstamiausios Darbo partijos šalininkų.

Kitų partijų rėmėjų meilės sunkiau sulaukdavę konservatoriai, bet, gera žinia jiems, ar audra, ar vėtra, už juos ateidavęs balsuoti tas pats stabilus elektoratas. V.Gaidys turi konservatoriams ir dvi naujas geras žinias: naujasis lyderis G.Landsbergis „paaugino“ partijos reitingus apie 1–2 proc., nors jo paties teigiamų ir neigiamų vertinimų balansas ir su minusu (bet, žinoma, ne tiek kiek ankstesnio lyderio A.Kubiliaus, kuris pagal šį parametrą – ligi šiol tarp „lyderių“). Be to, anksčiau buvo taip, kad kuo vyresnio amžiaus rinkėjų grupė, tuo daugiau ten konservatorių rėmėjų, o dabar daugiau jų atsiranda tarp jaunimo.

Tačiau konservatorius aplenkė kiti dešinieji – Liberalų sąjūdis. Jie, kaip atkreipia dėmesį V.Gaidys, trykšta energija, noru laimėti, kažką keisti. Anksčiau liberalų partijos paprastai mobilizuodavo savo žmogiškuosius ir materialinius (o tai nėra neturtingų žmonių partijos) išteklius prieš pat rinkimus ir rezultatas juose dažnai būdavo geresnis nei ikirinkiminis reitingas. Nuo pernai lapkričio, vadinasi, likus porai metų iki rinkimų, Liberalų sąjūdžio reitingai ėmė augti ir liberalai stabiliai įsitvirtino antroje vietoje. Tokias tendencijas atkartoja ir jų sėkmės vektorius savivaldybių, merų, Europos Parlamento rinkimuose.

Kaip rodo Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorės dr. Ainės Ramonaitės tyrinėjimai, liberalų šuolį lemia taip pat įvairių partijų elektorato pareikštas palankumas, tačiau nuolatinio elektorato dydis nėra įspūdingas. Vadinasi, kaip greitai kilo, taip greitai reitingai gali ir kristi, jei tik liberalai imtų daryti klaidų. Bet kol kas vis daugiau žmonių juos įsimyli.

ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto Politikos disciplinų grupės vadovas dr. Vincentas Vobolevičius pataria liberalams nesusipainioti didelės partijos, o ne mažo idėjiškai artimų žmonių sąjūdžio vaidmenyje, prie kurio jie daug metų buvo įpratę.

Dalis „darbiečių“ ir „tvarkiečių“ šalininkų nutekėjo pas sociademokratus. V.Gaidys daro prielaidą, kad, be padarytų klaidų, tai lėmė ir šių partijų identiteto krizė: ankstesnis Darbo partijos pirmininkas Viktoras Uspaskichas pats ir buvo argumentas balsuoti už šią partiją, dabar tokio lyderio nėra. „Tvarkiečiai“ irgi laikėsi ant vieno asmens – Rolando Pakso skriaudos istorijos, bet nuo jos praėjo daugiau nei 10 metų ir šis potencialas senka.

„Ar Valentino Mazuronio žavesys trumpuoju laikotarpiu sugebės atstoti buvusį V.Uspaskicho žavesį? Trumpuoju laikotarpiu, nes ilguoju reikia ne vieno žmogaus žavesio, o kompetentingos komandos, kurios Darbo partijoje kol kas niekaip nematyti“, – svarsto V.Vobolevičius.

Gera žinia „darbiečiams“ – jų partija kartu su nauju lyderiu, buvusiu „tvarkiečiu“, ko gero, atsivilios ir dalį „tvarkiečių“. V.Vobolevičius net svarsto, kad Darbo partija gali visai dingti iš Seimo žemėlapio arba sumažėti iki kelių atstovų.

Užtat, jo prognozėmis, nedings Lenkų rinkimų akcija, gali atsirasti naujų partijų, bet jau kitas klausimas – kiek gausių.

Naujokų antplūdis neprognozuojamas

Tokios beveik revoliucijos, kokią rinkėjai per savivaldybių ir merų rinkimus užkūrė partijoms Kaune, Šiauliuose, Panevėžyje, Alytuje, per Seimo rinkimus, bent kol kas, neprognozuojama. Tikimybė, kad Seimas priimtų jau įregistruotą Vytauto Matulevičiaus projektą, leidžiantį ir parlamento rinkimuose lygiomis teisėmis su partijomis kandidatuoti visuomeniniams komitetams, praktiškai lygi nuliui. Antra vertus, nacionaliniu mastu suburti tokius darinius nėra lengva.

O naujoms partijoms rastis laiko dar lyg ir yra, bet negirdėti charizmatiškų vedlių, norinčių tai padaryti. Kaip potencialūs naujos jėgos vedliai minėti ir europarlamentaras Antanas Guoga, ir vidaus reikalų ministras Saulius Skvernelis, ir verslininkas Robertas Dargis, tačiau, tikėtina, jie „branginasi“ prezidento rinkimams. Arvydas Sabonis, turbūt visų partijų svajonė, kol kas, atrodo, turi ką veikti krepšinyje – jam ten prasmingiau, nei sėdėti Seime. Artūrą Zuoką eilinį kartą ištikusi politinė mirtis, šįsyk gal jau nepaliekanti šansų reanimacijai.

Visvaldo Matijošaičio, Vytauto Grigaravičiaus ar kitų merų partija, V.Vobolevičiaus nuomone, neatrodo įtikinamai: „V.Grigaravičius man atrodo pakankamai padorus žmogus, iš tiesų bandantis ką nors gero padaryti Alytuje. Kauno ir Šiaulių merai, net jei puoselėtų kokias nors oportunistines mintis, po metų mero poste nelabai turėtų kuo pasigirti. Tai jiems pakenktų rinkimuose, nes rinkėjai juos matytų būtent kaip oportunistus.“

Jei visuomenininkai, jau turintys savivaldybių mandatus, mestų savivaldybes ir imtų šturmuoti Seimą, rinkėjai gali jais nusivilti kaip ir partijomis. Juo labiau nusivils, jei, kaip ir partijos, į sąrašus įtrauks „puošmenų“, nė neketinančių dirbti Seime. Žmogiškieji rezervai rasti naujų žvaigždžių – daugelio riboti.

Parlamentarė Valstiečių ir žaliųjų sąjungos narė Rima Baškienė netgi siūlo įstatymu atgrasyti tokias rinkėjų apgavystes padidinant rinkimų užstatą tiems, kurių pareigos nesuderinamos su Seimo nario mandatu.

Alytaus meras V.Grigaravičius sako, kad rinkimų temos judėjimas „Alytaus piliečiai“ dar neaptarinėjo. Išrinkti į vietos valdžią (o išrinktas visas judėjimo žiedas – net trylika) davę pasižadėjimą dirbti čia, tad nebent keltų kitus savo narius. Beje, pats V.Grigaravičius, kuriam matuojami ir nacionalinio lygio politiniai krėslai, sako politinių ambicijų net ir kitiems rinkimams neturintis: atėjęs ketverių metų kadencijai, o po jos užleisiąs mero regalijas naujiems žmonėms ir naujoms idėjoms.

Prezidento rinkimuose sugebėjęs susirinkti protesto balsus Seimo narys, buvęs konservatorius Naglis Puteikis, savivaldybių rinkimuose bandęs repetuoti nacionalinio judėjimo „Puteikis plius“ scenarijų, prisipažįsta pralaimėjęs: „Siūliau tiems politikams, kurie mano, kad tų šešių partijų, kurios yra Seime, nepakanka demokratijai, jungtis rinkimams, steigti partiją. Bet sulaukiau ne tiek palaikymo, kiek kritikos, kad aš pats ir žmonės, kurie mane remia, tokie pat „blogiečiai“ kaip tos partijos Seime, kad man trūksta vertybių, esu egoistas, noriu valdžios ir turto.“

Tad jis nutaręs kandidatuoti toje pačioje Danės apygardoje, kur jau yra laimėjęs kaip konservatorius, o nesisteminių, oponuojančių kitoms parlamentinėms partijoms politikų vienijimosi esą tegu imasi kiti. „Per prievartą mielas nebūsi. Jei atsiras koks darinys, pakvies – svarstysiu“, – sako N.Puteikis, nors kol kas prisipažįsta neįžvelgiąs, kad kas norėtų praturtinti rinkėjams politinį meniu ir steigti partiją. O tai  reikia padaryti iki balandžio 2-osios.

Seimo politinis vienišius Valerijus Simulikas, nesėkmingai bandęs tapti Šiaulių meru, neslepia, kad visą vasarą diskutuoja su visuomeniniais komitetais (tiesa, kol kas daugiau Šiaulių apskrities ir kaimyninių rajonų), kaip susivienyti. Ne prieš partijas, bet prieš nomenklatūrą, rasti bent kokias 5–6 idėjas, kurios būtų pagrindas kurti vieningą visuomeninį darinį, mat parlamentaras tiki, kad projektas tokius įteisinti ir Seimo rinkimuose sulauks pritarimo.

Sociologas V.Gaidys primena, kad jau dešimtmetį tokių naujų partijų, kurios nušluodavo ligšiolines, kaip Naujoji sąjunga 2001 m. ar Darbo partija 2004 m., nebėra. Arūno Valinsko Tautos prisikėlimo partija 2008 m. dar laimėjo 16 mandatų. O praėjusiuose rinkimuose iš debiutavusių šešių partijų ar jų darinių sėkmingiausias buvo „Drąsos kelias“, ir tik su septyniais mandatais, nors jo lyderė Neringa Venckienė svaičiojo apie 30–40, o netrukus tokio darinio Seime ir visai neliko.

Protesto potencialas lyg ir mažėja. Bet sociologas atkreipia dėmesį, kad pasaulis kunkuliuoja, pavyzdžiui, imigracijos politika keičia rinkėjų politinius pasirinkimus kitose Europos šalyse. Jei esamos partijos neatsižvelgs į naujas aktualijas, tą padarys naujos. O metų iki rinkimų užtektų naujai partijai pakilti tiek, kad sudarytų rimtesnę konkurenciją senbuvėms, tik ir vėl kyla charizmatiško, visuomenei žinomo lyderio problema.

V.Vobolevičius taip pat neatmeta naujos partijos steigimo galimybės: „Nors ilgainiui naujų partijų potencialas mažėja (reikia vis didesnio stimulo ar skandalo, kad įtikintų rinkėjus pasikliauti nauja jėga, o po Garliavos įvykių sunku įsivaizduoti tokį naują stimulą), potencialių lyderių dar turime (A.Guoga ir kt.), pinigų taip pat („Misija – Lietuva“) ir politinio fermento (nepartinių sėkmė savivaldos rinkimuose).“

Bet net jei nepavyktų suburti naujos partijos, vienmandatėse politiniai vienišiai gali laimėti aukso puodą: ko nors vertingo Seime vienas nenuveiksi, bet tokie balsai gali gerokai aptirpdyti partijų laimėtus mandatus ir tapti auksiniais formuojant valdančiąją daugumą.

Koalicija: broliausis politiniai oponentai?

V.Vobolevičiaus manymu, visai reali socialdemokratų ir liberalų koalicija: „Liberalai jau kuris laikas siunčia signalus, kad sutiktų dirbti vienoje komandoje su bet kuo, kas formuos Vyriausybę. O socialdemokratams Liberalų sąjunga būtų, ko gero, stabilesnis, mažiau galvos skausmo keliantis koalicijos partneris nei „darbiečiai“, „tvarkiečiai“ ar Lenkų rinkimų akcija. Žinoma, tokia koalicija, kaip ir visos vaivorykštinės koalicijos, patirtų išbandymų artėjant kitiems Seimo rinkimams, bet tie išbandymai turėtų nebūti baisesni nei dabartinės koalicijos.“

Politologas matytų tokią dalijimosi valdžia formą: pasidalyti ministerijas ir duoti vieni kitiems pakankamai veikimo laisvės. Balsuodama dėl įstatymų tokia koalicija rastų bendrą kalbą kai kuriose srityse (pavyzdžiui, partnerystės, abortų, dirbtinio apvaisinimo klausimais liberalai ir dalis socialdemokratų turi beveik identišką požiūrį). „Ekonomikos srityje ideologijos turėtų skirtis, bet Lietuvoje nemažai socialdemokratų yra anokie kairieji“, – pastebi V.Vobolevičius.

Nespjauna į tokią koaliciją ir dabartinis premjeras, puikiai suvokdamas, kad lošia nepralošiamą partiją: socialdemokratai – reitingų viršūnėje, tad jie, tikėtina, turės pirmenybę rinktis.

Tiesa, pasak V.Vobolevičiaus, nėra aišku, ar socialdemokratai ir liberalai turės pakankamai balsų tik dviese suformuoti koaliciją. Kas būtų trečias ar ketvirtas? Darbo partija? Nauja partija? „Bet daugėjant žaidėjų mažėtų pyrago kąsnis už dalyvavimą koalicijoje. Jam daug sumažėjus galėtų imti neapsimokėti – ypač liberalams – rizikuoti rinkėjų nusivylimu dėl „obuoliavimo su socialdemokratais“,  – svarsto V.Vobolevičius.

Jis neatmeta ir tokio varianto, kad konservatoriams ir liberalams gavus po didelį, nors ne didesnį už socialdemokratus, vietų bloką šis tandemas bandytų suformuoti Vyriausybę. Nors formatoriaus teisė priklausytų socialdemokratams, niekas neverčia antrosios ar trečiosios partijos priimti jų pasiūlymų. Juos atmetus Ministrų kabinetą formuotų antroji pagal dydį partija. Dabartiniam premjerui ir ypač socialdemokratams simpatijų nejaučianti Prezidentė tokį scenarijų galbūt vertintų teigiamai.

Liberalų sąjūdžio vedlys Eligijus Masiulis nesibaido socialdemokratų, bet pirmenybę teiktų konservatoriams, juo labiau dabar, kai kartu su G.Landsbergiu ateina jaunesnių ir liberalesnių politikų, su kuriais liberalams daug lengviau bendrauti. Be to, liberalai jau dabar derinasi dėl vienmandatininkų iškėlimo su V.Matijošaičio „Vieningu Kaunu“.

Beje, liberalai artėjant rinkimams ne tik ketina paskelbti galimus savo ministrus, bet ir parengs įstatymų projektus pagrindiniais klausimais, kad rinkėjai – o ir potencialūs koalicijos partneriai – žinotų, kokie sprendimai laukia liberalų sėkmės atveju.

Bet, pasak V.Vobolevičius, Liberalų sąjungos ir Tėvynės sąjungos-krikščionių demokratų koalicija apsunkintų konservatorių tapatybės įtvirtinimą (darant prielaidą, kad jie tą tapatybę suras): „Norint diferencijuotis nuo liberalų (ko konservatoriams labai reikia), privalu patiems žinoti, koks jų identitetas, ir garsiai komunikuoti: mes geresni už liberalus. Liberalams nuėjus su socialdemokratais, konservatoriai galėtų taip kalbėti ketverius metus; būdami koalicijoje su liberalais – nelabai. Neradus savo naujos tapatybės ir jos nepardavus rinkėjui konservatoriams, manau, bus ne kas.“

Neaišku ne tik tai, kaip konservatoriams pavyks ieškoti savo naujo identiteto, bet ir kaip dėl jo sutarti partijos viduje. Konservatorių planuojama revoliucija rinkimų sąrašuose (vienmandatėse vietoj veteranų keliant naujus jaunesnius asmenis, nauja atrankos sistema) gana rizikinga. Nors, V.Vobolevičiaus prognozėmis, naujokai, jei tik kryptingai dirbs, gali susikurti naujas laiminčiąsias koalicijas apygardose. Žinoma, dar daug priklauso, ką prieš juos pastatys liberalai, nes konservatoriams konkuruoti su liberalais jaunumu yra tas pat, kas konkuruoti su popiežiumi katalikiškumu.

G.Landsbergis aiškina, esą konservatoriai turi parodyti, kad jų partija turi stiprių idėjų, stiprių žmonių, bet ir nėra užsidariusi viduje, atsiveria visuomenei. O nauja rinkimų sąrašų sudarymo tvarka remiasi panašiais principais, pagal kuriuos renkamas ir partijos pirmininkas, – su kandidatų debatais, diskusijomis, kodėl už jį turi būti balsuojama, ir čia lygias teises konkuruoti turi ir partijos senbuviai, ir naujokai.

Tačiau viešojoje erdvėje jau „padalytos“ prestižiškiausios apygardos – ir daugiausia G.Landsbergį remiančiam partijos jaunimėliui. „Žmonės jau diskutuoja su skyriais, informacija jau vaikšto. Kažkas susumavo bendrą paveikslą, bet jis nėra tikslus, tai tik kalbos – 100 proc. galiu garantuoti. Skyriai tik pradeda siųsti grafikus, kada organizuos debatus“, – dievažijasi G.Landsbergis.

Jis gali būti ir teisus, nes, kaip mano kai kurie partijos senbuviai, jaunasis partijos sparnas pasiskubino nutekinti informaciją, kaip jie norėtų, kad būtų, spaudimu ir skaldymu paimant viršų.

O partijos senbuviai neslepia apmaudo, kad jaunimas lipa per galvas. „Amžius diskriminuojamas, nors brandus politikas yra vertybė. Pavyzdžiui, Vytautas Landsbergis kandidatavo į Europos Parlamentą antrai kadencijai būdamas 77-erių, bet jį konservatoriai garbino. O ar blogai dirbo? Ne, juo didžiuojamės, nesvarbu, kad buvo garbaus amžiaus. O Valdas Adamkus į prezidentus antrai kadencijai kandidatavo 78-erių. Jie mano amžiumi tegu nesirūpina, aš pati juo pasirūpinsiu. Svarbu, kaip aš jaučiuosi“, –  piktinasi 78-erių Seimo narė Marija Čigriejienė.

Jai nepriimtinas, jos žodžiais tariant, jaunimo įžūlumas: pusę metų partijoje, ir jau viešpats. Kai per žiniasklaidą paskelbiama, kad iš politikų, laimėjusių vienmandatėse apygardose, jos atimamos, tai nedora, negražu, ir jokios demokratijos. Veidus reikia keisti, pripažįsta M.Čigriejienė, bet reikia žiūrėti kuo – reikia, kad žmonės tave žinotų, jei nori, jog išrinktų vienmandatėje apygardoje. Reikia pirma įdirbį padaryti. Tad kam į Kauną importuoti nieko čia nenuveikusį vilnietį Tadą Langaitį, kai yra politikų, kurie gali vesti Kauną?

Į Kauną bandoma stumti ir Vilniuje rinkimus pralaimėjusi buvusi europarlamentarė Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė, beje, ir į Europos Parlamentą išstumta be įdirbio partijoje. Vilniuje lyg ir logiška, kad vienmandatės atsisakys A.Kubilius, jau stovintis eilėje prie savo užsitarnauto aukso puodo – vietos Europos Parlamente. Bet kažin ar pasiteisins strategija, jei nuolatinius kai kurių vienmandačių laimėtojus staiga pakeis dar nedaug partijoje nuveikę jaunuoliai. Taip gali tik atsirasti papildomų konkurentų. Pavyzdžiui, M.Čigriejienė sako, kad ją tik juokas ima iš tokių rokiruočių, nes su savo įdirbiu ji galinti eiti ir kaip nepriklausoma kandidatė.

Bet, kaip tikina G.Landsbergis, svarbiausias žodis – vietos skyriaus. „Tai kad konservatoriai labai paklusnūs. Tik aš nepaklusni, galvoju savo galva. Aš tarnavau žmonėms, o nieko dar nenuveikę jaunuoliai sėdės ir atrinkinės, kam kandidatuoti“, – piktinasi M.Čigriejienė.

„Sutinku žmonių, kurie sako buvę arti mūsų partijos, tikėję jos idėjomis, kai kuriais lyderiais, bet iki tol neįsijungę. Mes privalome atsiverti. Rinkėjai taip pat nori naujų veidų, nori matyti kaitą. Tikiu atvira partijos bendruomene. Per ilgai buvome užsidarę, dogmatizuoti, skirstėme žmones į tinkamus ir netinkamus. Naujų žmonių jungimasis prie konservatorių – vertybė ir stiprybė. Bet, kaip ir kitos partijos, turime susiformavusį sluoksnį, kuris nesuinteresuotas kaita, atsargiai žiūri į naujų žmonių įsijungimą“, – aiškina kol kas Briuselyje reziduojantis ir į Lietuvą kitą pavasarį, kai bus sudaryti galutiniai rinkimų sąrašai, žadantis grįžti G.Landsbergis.

Atsinaujinti, žinoma, reikia. Bet gal metai iki rinkimų – per mažai laiko norint įsitraukti į partijos veiklą ir pretenduoti į vienmandatę apygardą, kaip kad Vytautas Kernagis jaunesnysis? Bet juk ir konservatorių pirmininkas juo išrinktas vos apie pusantrų metų pabuvęs eiliniu nariu.

Pasak socialdemokratų centrinio rinkimų štabo vadovo Algirdo Syso, nuostata tokia: jei politikas yra laimėjęs vienmandatėje apygardoje, jis turi nerašytą pirmenybę vėl joje kandidatuoti, nebent pats nenori, pavyzdžiui, kaip Bronius Bradauskas. O daugiamandatėje bus laikomasi kvotų, kad kiekviename dešimtuke būtų 4–6 vietos moterims ir jaunimui.

Socialdemokratai dar pavasarį patvirtino 39 iš 71 vienmandatininko. Vertino žmogaus žinomumą, ar neturi jokių „uodegų“, ar pajėgus laimėti rinkimuose. Socialdemokratų Achilo kulnas – didieji miestai: ieškoma, kas čia galėtų jiems pelnyti nors pusę tiek mandatų, kiek jie sugeba laimėti provincijoje. Juolab tikėtina, kad miestuose dar gali atsirasti daugiau apygardų, mat šiuo metu rinkėjų skaičius tarp jų miestuose ir provincijose labai neadekvatus.

A.Sysas neslepia: socialdemokratai siūlo ir vienmandatę apygardą, ir gražų skaičių rinkimų sąraše nepartiniam ministrui S.Skverneliui, dabar vadovaujančiam „Tvarkos ir teisingumo“ partijos atsakomybei priskirtai Vidaus reikalų ministerijai. Paprastai socialdemokratai nesivaiko „pirktinių“ kandidatų, mat paskui partijos patiria keblumų.

Tai gerai žino Liberalų sąjūdis: į Europos Parlamentą su liberalais patekę Margarita Starkevičiūtė, Leonidas Donskis ar dabar A.Guoga nelabai paisė partijos. Bet, kaip pasakoja Liberalų sąjūdžio pirmininkas E.Masiulis, liberalai mėgsta eksperimentuoti, tad politinių naujienų bus – tarp vienmandatininkų tokių bus apie 10–15.

Vieni jų – mažiau žinomi partijos nariai, kiti ne. Žinoma, liberalai norėtų, kad jie po to integruotųsi į partiją, bet nekelia tokios sąlygos. „Visur reikia sveiko proto ir balanso, partijos turi atsinaujinti. Diskusijų būna, bet tai normalus procesas, kuris negraso partijos skilimu“,  – tikina E.Masiulis, pabrėždamas, jog vasarį ir kovą sklandžiusios diskusijos, kad gal A.Guoga burs naują partiją, išsemtos ir iki Seimo rinkimų nieko daugiau nebus.

Tarp liberalų geidžiamiausių – tas pats S.Skvernelis. Vienų šaltinių teigimu, liberalai jam siūlo penktą numerį sąraše, kiti dar aukštesnį. Bet pats S.Skvernelis tikina kol kas dėl tolesnio dalyvavimo politinėje veikloje neapsisprendęs. Vis dėlto jo retorika akivaizdžiai rodo, kad neapsispręsta nebent dėl detalių: eiti vienam ar su kuria nors partija, į Seimo ar prezidento rinkimus.

Tad vaivorykščių tarp skirtingų ideologijų partijų ar politinių vienišių, kurių visi nori, o ir jiems praktiškai tinka beveik kiekviena partija, kuri tik gali pasiūlyti valdžią, kitą rudenį neišvengiamai bus įvairių. Vaivorykštė – nuostabiai gražus gamtos reiškinys. Tiesa, trumpalaikis. Ilgesniam laikotarpiui mūsų politinėje padangėje reikėtų didesnių ir ilgaamžiškesnių permainų.

Automobiliai seimūnams ir parlamento biurokratams kainuoja net trečdaliu pigiau nei paprastiems piliečiams. Kur čia šuo pakastas?

Aušra Pocienė

Apklausos rodo, kad labiausiai Lietuvos gyventojai nepasitiki Seimu. O verslininkai neriasi iš kailio norėdami įtikti valdžiai, kuri yra geidžiamiausias klientas.

Seimo kanceliarija prieš didžiąsias metų šventes sulaukė prabangios kalėdinės dovanos – jos autoūkį papildė dešimt naujutėlaičių juodai žvilgančių BMV520i automobilių. Vieno jų kainą – vos 26 tūkst. Eurų, arba trečdaliu mažesnė, nei tokie automobiliai kainuoja autosalone, kur jų kaina prasideda nuo 40 tūkst. eurų.

Tiems, kurie piktinasi prabangiais Seimo kanceliarijos pirkiniais, vertėtų prikąsti liežuvį, nes, kaip sako automobilių rinkos žinovai, Seimas aukštos „premium“ klasės automobilius gavo beveik už dyką.

„Čia tiesiog nemokamai“, – stebisi automobilių ekspertas, žurnalo „Keturi ratai“ redaktorius Valdas Valiukevičius, išgirdęs, kokią kainą už BMV automobilius sumokėjo kanceliarija. Pasak jo, po poros metų pardavus tuos automobilius galima būtų gauti tuos pačius už juos paklotus pinigus.

„Neįtikėtinai gera kaina. Dabar paprasčiausias golfas apie 29 tūkst. eurų kainuoja“, – kraipo galvą ir automobilių specialistas Artūras Pakėnas.

Konkurse – vos du dalyviai

Šiuos prestižinius automobilius kanceliarija nusipirko dar praėjusių metų vasarą, surengusi viešųjų pirkimų konkursą, kuriame buvo vos du dalyviai –  BMV automobiliais prekiaujanti bendrovė „Krasta Auto“ ir  „Mercedes-Benz“ atstovas Lietuvoje bendrovė „Silberauto“. Konkursą laimėjo bendrovė  „Krasta Auto“, pasiūliusi automobilius už 926 904,50 Lt (268 667,97 euro) kainą. „Silberauto“ pasiūlymas buvo šiek tiek brangesnis – 1 074 878 26 Lt (311 558,92 euro) ir ji liko antroje vietoje.

Tiesa, dabar Seimo kanceliarija nurodė, kad pirkinio kaina iš tiesų yra dar mažesnė – 899 434,60 Lt, arba 260 705,68 euro. Vadinasi, vienas BMV520i automobilis kainuoja vos daugiau nei atitinkamos komplektacijos „Škoda Superb“, kurios minimali kaina – 23 560 eurų.

Kaip numatyta pirkimo sąlygose, Seimo kanceliarija pirko ne mažesnės kaip E2 klasės automobilius (pagal bendrovės „Auto Tyrimai“ rinkos klasifikaciją). Pagal šią kvalifikaciją – tai prestižiniai, dideli automobiliai.

Seimo kanceliarija „Veidą“ informavo, kad naujus automobilius pirko norėdama atnaujinti ir sumažinti savo automobilių parką. Iki šio pirkimo autoūkis turėjo 74 automobilius, kurių apie 80 proc. yra senesni nei dešimties metų. Įsigijus dešimt naujų BMV, dvidešimt vieną seną automobilį nuspręsta parduoti. Pernai buvo surengti du aukcionai, per kuriuos parduoti penki automobiliai.

Seimo kanceliarijos automobiliais naudojasi Seimo nariai ir Seimo kanceliarijos darbuotojai, jie aptarnauja Seimo svečius ir oficialias užsienio delegacijas pagal tarptautinio protokolo reikalavimus, automobiliai taip pat naudojami valstybinių švenčių ir kitų renginių metu.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-01-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Dvejų metų sukaktį mini ne tik valdantieji, bet ir Seimo opozicija. Таčiau iš tiesų Lietuvos politinėje padangėje debesų nedaug.

Martynas Šimulis

Nors opozicijos lyderis Andrius Kubilius ir kiti jo bendražygiai nepraleidžia progos pažerti kritikos Algirdo Butkevičiaus Vyriausybės ir Seimo daugumos darbui, ekspertai teigia, kad tai – tik parodomoji „kovos“ versija.

Atrodytų, kad opozicija itin nepatenkinta valdančiųjų darbu. Tačiau “Veido” kalbinti politikos ekspertai tikina: valdančiosios daugumos ir opozicijos santykiai yra geri, o pati opozicija savo politinę valią gali išreikšti nebent viešųjų ryšių akcijomis, nes realiems politiniams manevrams neturi vietos. O noro greičiausiai irgi – aktyviausi Seimo nariai priklauso valdančiosioms partijoms.

Strateginis opozicijos veiksmas: 2014 m. prezidento rinkimuose konservatoriai ir liberalai vieningai palaikė Dalios Grybauskaitės kandidatūrą, nenorėdami kelti savo kandidatų, sudaryti jai konkurecijos ir taip sustiprinti socialdemokrato Zigmanto Balčyčio šansų.

Vis dėlto negalima sakyti, kad opozicija tik tiek tematoma. Jos atstovai ne kartą protestuodami buvo palikę parlamentinių posėdžių salę. Spalio viduryje opozicijos atstovai išėjo iš Seimo Etikos ir procedūrų komisijos, nes buvo nepatenkinti, anot jų, politiniu valdančiųjų balsavimu svarbiais klausimais komisijos viduje.

A.Kubilius Valstybės kontrolei pateikė prašymą išaiškinti, ar 2014 m. nebuvo pažeistas Fiskalinės drausmės įstatymas ir ar Finansų ministerija bei Vyriausybė ėmėsi visų reikalingų priemonių, kad jis nebūtų pažeistas.

Neseniai įsiplieskus korupcijos skandalui Vidaus reikalų ministerijoje, opozicija suskubo rinkti parašus tuometinio ministro Dailio Alfonso Barakausko interpeliacijai. Jos neprireikė, nes ministras iš pareigų pasitraukė pats.

Dar viena „vyriausybė“

Per pirmuosius metus A.Butkevičiaus Vyriausybė nuolatos kritikavo valdžiusiuosius A.Kubiliaus kadencijos laikotarpiu. Visas šalyje esančias problemas ministrai aiškindavo maždaug taip: „Tai, ką pridirbo konservatoriai, dabar mums reikia taisyti.“

Opozicijoje esantys konservatoriai ir liberalai, regis, perėjo prie tokios pat retorikos, teigdami, kad visi Vyriausybės laimėjimai yra tik tąsa to, kas buvo pradėta 2008–2012 m. kadencijos Seimo.

Apskritai Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD)

2013 m. balandį, praėjus pusmečiui po dabartinės Vyriausybės darbo pradžios, paskelbė formuojantys šešėlinę vyriausybę, kurios tikslas, jų teigimu, „efektyviai atlikti parlamentinę priežiūrą, tinkamai, reguliariai ir rezultatyviai kontroliuoti Vyriausybę“. Šį politinį darinį sudaro 17 ministerijų – prie įprastų ministrų portfelių ekvivalentų prisidėjo šešėliniai ministrai, atsakingi už regioninę plėtrą, bendruomeninius reikalus bei pažangą. Ir, žinoma, pats šešėlinės vyriausybės pirmininkas A.Kubilius.

Opozicijos lyderis įsteigus šią valdančiųjų darbui vertinti skirtą organizaciją teigė, jog dabartiniai jos nariai negali būti tikri, kad po kitų Seimo rinkimų jie ir eis ministrų pareigas. Viena vertus, tai gali būti traktuojama tarsi patarimas saviems: neužmikite ant laurų.

Kita vertus, tokios „vyriausybės“ suformavimas rodo du dalykus. Pirmiausia opozicija yra įsitikinusi, kad per kitus Seimo rinkimus surinks daugumą. Antra, neslėpdama pareiškia, kad yra kompetentinga imtis savotiškų prievaizdo pareigų ir vertinti Vyriausybės darbą.

Dar aiškiau tai tampa pažvelgus į šešėlinės vyriausybės paskyrą „Facebook“ socialiniame tinkle, kur pagrindinis dėmesys skiriamas valdančiųjų kritikai, be to, nuolat dedami premjerą A.Butkevičių ir jo bendražygius pajuokiantys paveikslėliai bei nuotraukos.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-44-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

seima

Suderėti ir priimti kitų metų valstybės, savivaldybių, Valstybinio socialinio draudimo ir Privalomojo sveikatos draudimo fondų biudžetus – didžiausias rugsėjo 10-ąją prasidedančios Seimo rudens sesijos darbas. Tačiau šįsyk neatidėliojant, iki spalio pabaigos, reikės suskubti apsispręsti dėl 125 teisės aktų projektų, susijusių su euro įvedimu. Juos būtina priimti ne vėliau kaip likus dviem mėnesiams iki euro įvedimo dienos. Visus galiojančius teisės aktus, kuriuose dabar įrašytas litas, reikės pakeisti nacionalinę valiutą perskaičiuojant į europinę.

Teisės aktai, susiję su euro įvedimu, sudaro daugiau nei trečdalį visų Vyriausybės siūlomų rudens sesijai daugiau kaip puspenkto šimto projektų.

Finansiniams klausimams skirti dar keli: Fiskalinės sutarties įgyvendinimo įstatymu siekiama užtikrinti Lietuvos viešųjų finansų drausmę, Mokesčių administravimo įstatymo pataisomis – efektyviau surinkti nedeklaruojamus ir nedeklaruotus mokesčius, Administracinių teisės pažeidimų kodekso ir Baudžiamojo kodekso pataisomis – suderinti administracinę ir baudžiamąją atsakomybę už kontrabandą ir neteisėtą disponavimą akcizais apmokestinamomis prekėmis bei jų pirkimą. Vyriausybė taip pat teikia svarstyti įstatymų projektus, siūlančius riboti atsiskaitymus grynaisiais pinigais.

Rudens sesijoje parlamentarai dar svarstys statybos leidimo dokumentų išdavimo procedūrų supaprastinimo, statybos saugomose teritorijose sąlygų projektus.

Seimas turės apsispręsti, ar nuo kitų metų socialinės paramos teikimą visose 60 savivaldybių priskirti savarankiškai savivaldybių funkcijai.

Tarp Vyriausybės teikiamų – Mokslo ir studijų įstatymo pataisos, susijusios su studijų kokybės reglamentavimu, studijų proceso organizavimu, studentų priėmimo į aukštąsias mokyklas, paramos studentams tobulinimu.

Vasara – atostogų metas ir politikams. Liepos 17 d. pasibaigė pratęsta Seimo sesija ir į rudens sesiją parlamentarai rinksis tik rugsėjo 10 d. Pagal Seimo statutą parlamentarai atostogų neturi, o laiką tarp sesijų turi išnaudoti darbui komitetuose bei komisijose ir susitikimams su rinkėjais, tačiau dažnai šiuo laikotarpiu Seimo nariai spėja ir pailsėti.
Ministras pirmininkas Algirdas Butkevičius planuoja ilsėtis liepos pabaigoje–rugpjūčio pradžioje. Savaitę premjeras ketina praleisti Lietuvos pajūryje, Palangoje, kitą atostogų laiką skirs poilsiui Europoje. Dvi savaites nuo liepos 28 d. Vyriausybės posėdžių nerengs.
Tačiau atostogauti žada ne visi Lietuvos politikai. Kaip ir ankstesniais metais, Prezidentė Dalia Grybauskaitė ilsėtis neketina. Prezidento įstatymas nenumato atostogų šalies vadovui.

Data: 2014 m. gegužės mėn. 9 diena (penktadienis).

Vieta: Lietuvos Respublikos Seimo III-ųjų rūmų „Konferencijų“ salė.

Trukmė: Vienos dienos renginys.

Organizatorius: Lietuvos teisininkų draugija kartu su Lietuvos Respublikos Seimo teisės ir teisėtvarkos komitetu. Kongreso sklandų darbą užtikrina Kongreso organizacinis komitetas.

Dalyvių skaičius: Apie 300.

Tikslinė auditorija: Lietuvos ir užsienio šalių teisininkai (teisėjai, advokatai, notarai, antstoliai, prokurorai ir kiti viešojo ir privataus sektoriaus teisininkai, teisės mokslininkai) ir teisės klausimais besidomintys visuomenės atstovai.

Kongreso kalba: Lietuvių. Užtikrinamas sinchroninis vertimas į anglų kalbą.

Viešinimas: Informaciją apie renginį bus viešinama per televiziją, radiją, laikraščius ir žurnalus bei internetą.

Trumpas Kongreso aprašymas

2014 m. gegužės 9 d. 9 val. Lietuvos Respublikos Seimo III-ųjų rūmų „Konferencijų“ salėje vyks V-asis Lietuvos teisininkų kongresas „Teisinės institucijos modernioje visuomenėje“, skirtas Lietuvos teisininkų draugijos 25-mečiui paminėti.

1920 m. vasario 21 d. įsikūrusi Lietuvos teisininkų draugija vienijo žymius Lietuvos teisininkus. Draugijai vadovavo Antanas Kriščiukaitis (1920-1933 m.), Petras Leonas (1934 -1935 m.), Jonas Gudauskas (1937-1938 m.) ir Česlovas Butkys (1938-1940 m.), draugijos valdybos nariais buvo prof. Mykolas Riomeris, Augustinas Janulaitis, advokatas Zigmas Toliušis, Vladimiras Stan­kevičius ir kiti. Viena iš itin svarbių Draugijos veiklos krypčių buvo teisinis švietimas, seminarų, konferencijų ir kongresų organizavimas. Penktasis visuotinis Lietuvos teisininkų suvažiavimas turėjo būti surengtas dar 1940 metų rusėjo mėnesį, tačiau dėl Sovietų Sąjungos okupacijos šis kongresas neįvyko: Draugija kartu su kitomis visuomeninėmis organizacijomis buvo uždrausta ir 1940 m. birželio 15 d. nustojo egzistuoti.

1989 m. kovo 9 d. Vilniuje, buvusiuose Profsąjungų kultūros rū­muose, įvyko atkuriamasis visuotinis teisininkų draugijos susirinkimas, kuris rezoliucijomis pasmerkė Sovietų okupaciją, reikalavo užtikrinti pagrindines žmogaus teises ir laisves, kvietė puoselėti vertybių Lietuvą. Per 25-erius metus atsikūrusi Lietuvos teisininkų draugija periodiškai rengė Pasaulio lietuvių teisininkų kongresus. 2014 metais buvo nuspręsta tęsti prieškario Lietuvos teisininkų draugijos puoselėtą tradiciją ir surengti V-ąjį Lietuvos teisininkų kongresą.

Kongreso tikslas – sukviesti įvairių teisinių institucijų vadovus diskusijai apie Lietuvos teisininkų ir teisinių institucijų vietą šiuolaikinėje visuomenėje, jų teises ir pareigas, veiklos garantijas, tarpinstitucinę sąveiką ir tarpusavio bendradarbiavimą, santykis su kitomis valstybės institucijomis, veiklos galimybes ir atsakomybę Lietuvos narystės Europos Sąjungoje perspektyvoje bei veiklos probleminius aspektus.

Kongrese pranešimus skaitys žymūs teisininkai ir svarbiausių teisinių institucijų vadovai. Pranešimus skaityti kviečiami Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo Pirmininkas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Pirmininkas, Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo Pirmininkas, Lietuvos Respublikos Generalinis Prokuroras, Policijos Generalinis Komisaras, Lietuvos advokatūros Pirmininkas, Notarų rūmų Pirmininkas, Antstolių rūmų prezidiumo Pirmininkas, Vilniaus komercinio arbitražo teismo Pirmininkas ir kiti garbūs teisininkai.

V-asis Lietuvos teisininkų kongresas – tai puiki proga pasidalinti patirtimi, nubrėžti ateities teisinių institucijų veiklos gaires ir maloniai pabendrauti.

Loreta Graužinienė Seimo pirmininko pareigas eina dar tik pusketvirto mėnesio, bet, pasirodo, ir tiek laiko užtenka savo reitingams suniokoti. Taip, L.Graužinienė iš tiesų aktyvi: ji daug kalba, daug žada, daug reikalauja, daug keliauja, daug siūlo, ji vis dar beatodairiškai gina Viktorą Uspaskichą, tačiau visa ši veikla Lietuvos gyventojams atrodo apgailėtinai.

Kaip paaiškėjo “Veido” užsakymu tyrimų bendrovei “Prime consulting” atlikus naujausią sociologinę apklausą, daugiau nei keturi penktadaliai respondentų pastarųjų mėnesių L.Graužinienės veiklą ir darbus vertina neigiamai, o teigiamai – vos 1,6 proc. Vidutiniškai Seimo pirmininkės veiklą vertina 16,8 proc. apklaustųjų. Taigi L.Graužinienė pagal neigiamus vertinimus ėmė lenkti net anksčiau išties prastais Seimo pirmininkais laikytus Arūną Valinską ir Viktorą Muntianą.
Kartu metų pradžioje nusprendėme pasidomėti ir kaip Lietuvos gyventojai vertina ministrus, tai yra paprašėme išskirti prasčiausiai dirbantį ministrą. Kadangi jie darbuojasi jau daugiau nei metai, per tiek laiko tikrai pasimatė, kas yra kas. Taigi, respondentų vertinimu, prasčiausiai šiandien dirba ūkio ministras Evaldas Gustas, vidaus reikalų ministras Dailis A.Barakauskas ir teisingumo ministras Juozas Bernatonis. Juos prie blogiausių priskyrė 38,4 proc. apklaustųjų. Beje, pagal prastus vertinimus J.Bernatoniui ant kulnų lipa socialinės apsaugos ir darbo ministrė Algimanta Pabedinskienė. Na, o mažiausiai neigiamų vertinimų sulaukė susisiekimo ministras Rimantas Sinkevičius, užsienio reikalų ministras Linas A.Linkevičius ir švietimo bei mokslo ministras Dainius Pavalkis. Palyginti su ankstesnių apklausų rezultatais, šį kartą mažiau neigiamų vertinimų sulaukė finansų ministras Rimantas Šadžius ir sveikatos apsaugos ministras Vytenis P.Andriukaitis.

Kaip jūs vertinate Seimo pirmininkės Loretos Graužinienės pastarųjų mėnesių veiklą ir darbus? (proc.)

Neigiamai    81
Vidutiniškai    16,8
Teigiamai    1,6
Nežinau / neturiu nuomonės    0,6

Išskirkite , jūsų nuomone, prasčiausiai dirbantį ministrą (proc.)

Evaldas Gustas (ūkio)    14,4
Dailis Alfonsas Barakauskas (vidaus reikalų)    13,4
Juozas Bernatonis (teisingumo)    10,6
Algimanta Pabedinskienė (socialinės apsaugos ir darbo)    10,4
Jaroslavas Neverovičius (energetikos)    9,4
Vytenis Povilas Andriukaitis (sveikatos apsaugos)    9,2
Valentinas Mazuronis (aplinkos)    7
Visi dirba blogai    6,8
Rimantas Šadžius (finansų)    4,2
Vigilijus Jukna (žemės ūkio)    3,6
Šarūnas Birutis (kultūros)    2,2
Juozas Olekas (krašto apsaugos)    2,2
Visi dirba gerai    2,2
Dainius Pavalkis (švietimo ir mokslo)    1,4
Nežinau / neturiu nuomonės    1,4
Linas Antanas Linkevičius (užsienio reikalų)    1
Rimantas Sinkevičius (susisiekimo)    0,6

Šaltinis: „Veido“ užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime consulting“ 2014 m. sausio 6–8 d. atlikta Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų apklausa. Cituojant apklausą, nuoroda į „Veidą“ būtina.

Socialdemokratai, prieš porą mėnesių vieningai balsavę už Loretos Graužinienės skyrimą Seimo pirmininke, turėtų suvokti, kad provincijos buhalterės žaidimai užsienio politika prezidentei Daliai Grybauskaitei pakenkti negali, užtat Lietuvai jau tampa pavojingi.

Nežinia, dėl ko penktadienį labiau sopėjo galvą Lietuvos politikams, ypač atsakingiems už šalies užsienio politiką, – dėl Ukrainos prezidento Viktoro Janukovyčiaus siekio išsiderėti iš Europos Sąjungos porą dešimčių milijardų eurų mainais į parašą ant Asociacijos sutarties, ar dėl Seimo pirmininkės Loretos Graužinienės vizito Latvijoje?
V.Janukovyčius, tegu ir nepateisino ES bei jai pastarąjį pusmetį pirmininkavusios Lietuvos vilčių ir Asociacijos sutarties nepasirašė, tačiau tai buvo prognozuojamas, nieko pernelyg nenustebinęs Ukrainos prezidento sprendimas. Juoba iš V.Janukovyčiaus pusės aiškiai argumentuotas, kartu nurodant, kad derybos nėra baigtos ir ateityje sutarimas įmanomas. Tad nors ir prezidentė Dalia Grybauskaitė, ir kitos svarbios ES galvos kritikos Vilniuje V.Janukovyčiui nepagailėjo, veiksmai iš abiejų pusių neperžengė diplomatijoje priimtinų ribų.
Tačiau galima kirsti lažybų, kad niekas ketvirtadienį ir penktadienį Vilniuje nebūtų drįsęs garantuoti, jog nuvykusi į Baltijos Asamblėjos posėdį Rygoje Seimo pirmininkė L.Graužinienė nepadarys kokių nors pareiškimų, dėl kurių vėl tektų raudonuoti Lietuvos diplomatams. Ypač po to, kai dėl ciniškų „Maxima Latvia“ vadovo pasisakymų, atsiribojant nuo vienoje iš parduotuvių įvykusios tragedijos, sukėlusios ir Valdžio Dombrovskio vyriausybės griūtį, santykiai tarp Latvijos ir Lietuvos įkaito iki raudonumo. O paskui pasirodė pranešimas, kad įtampą tarp šalių švelninti ėmėsi prezidentai Andris Bėrzinis ir D.Grybauskaitė.
Kas galėjo garantuoti, kad ir Rygoje L.Graužinienė, siekdama pasirodyti aktyvesnė užsienio politikos žaidėja nei D.Grybauskaitė, nesurengs tokio pat skandalingo spektaklio kaip praėjusį trečiadienį Kijeve?
Jei praėjusį pirmadienį kas būtų pasakęs, kad Seimo pirmininkė gali atšaukti kelis mėnesius rengtą ir derintą oficialų vizitą į Jungtinę Karalystę ir, pasičiupusi porą Seimo vicepirmininkų, nieko nederindama, tiesiog, kaip sakoma, „ant durniaus“ nulėkti į Kijevą Lietuvos vardu pašnekėti opozicijos mitinge, sukelti diplomatinį skandalą ir išstatyti Lietuvą pajuokai tiek prieš Ukrainos valdančiuosius, tiek prieš opozicijos politikus, niekas nebūtų patikėjęs. Taip, L.Graužinienė protu niekada neblizgėjo, taip, nuolat nusišneka, taip, po išrinkimo Seimo pirmininke siaubingai pasikėlė ir, praradusi tikrovės jausmą, ėmė rimtai įsivaizduoti esanti svarbiausia Lietuvos vadovė. Bet kad šitaip?! Bet kuris politologas ar apžvalgininkas, paprašytas įvertinti tokią galimybę, būtų atsakęs, kad tai neįmanoma ir neįtikėtina.
Ką gi – dabar žinosime, kad norint prognozuoti L.Graužinienės veiksmus reikės stebėti, kokius juokus jos adresu laido „Facebook“ aštrialiežuviai. Šie, nugirdę, kaip „darbiečiai“ siūlo D.Grybauskaitei pasekti Valdo Adamkaus pavyzdžiu ir važiuoti į Kijevą paremti Ukrainos proeuropietiškų jėgų surengto mitingo prieš prezidentą V.Janukovyčių, priešingai nei rimti apžvalgininkai, visiškai teisingai prisijuokavo, kad ten pažaisti Lietuvos vadovės nulėks L.Graužinienė. Netrukus po to internetą užplūdo filmukai su Maidane rusiškus žodžius iš lapuko sunkiai “slebizavojančia” Seimo pirmininke, kuriai netrukus į burną buvo įdėtas jau legendiniu tapęs „Konsti-tu-ti-taa“ repas. Būtų juokinga, jei nebūtų gėda. Ypač po to, kai šio L.Graužinienės benefiso Maidane apstulbinti susitikimus su ja atšaukė ne tik Ukrainos Rados pirmininkas Volodymyras Rybakas, bet ir opozicijos parlamentarai.
Įsivaizduojate, kaip turėjo jaustis Kijeve dirbantys Lietuvos diplomatai, kuriems, iškviestiems pasiaiškinti dėl Lietuvos Seimo pirmininkės veiksmų, teko formaliai ar neformaliai aiškinti Ukrainos diplomatams, kad L.Graužinienė Kijeve atsidūrė iš esmės privačiai, nederinusi savo kelionės nei su Prezidentūra, nei su Užsienio reikalų ministerija, nei su Vyriausybe? Neįsivaizduoju, kokius apibūdinimus L.Graužinienės atžvilgiu tuo metu vartojo diplomatai, siekdami išsaugoti bent kokius Lietuvos Seimo orumo likučius, bet nesunkiai įsivaizduoju, ką jie kalbėjo tarpusavyje, išėję iš Ukrainos užsienio reikalų ministerijos.
Tai ir yra šioje istorijoje bjauriausia – prisidirbo į Kijevą nulėkusi provincijos buhalterė, bet visa gėda tenka ne jai, o Lietuvai. Nes kaip įtikinti ukrainiečius, kad visas vizitas į Maidaną – tai tik vienos susireikšminusios parlamentarės, likimo ironija tapusios Seimo pirmininke, išsidirbinėjimas, neturintis nieko bendra su oficialia Lietuvos užsienio politikos linija dėl Ukrainos derybų su Europos Sąjunga, jeigu ją atlydėjo net du Seimo vicepirmininkai? Vienas, Gediminas Kirkilas, – nuo svarbiausios valdančiosios Socialdemokratų partijos, neseniai buvęs premjeru, kitas – nuo opozicijos, liberalas Petras Auštrevičius, buvęs vyriausiasis euroderybininkas ir kandidatas į prezidentus. Savo esme tai buvo aukščiausio lygio Seimo delegacija, nors ir neturinti absoliučiai jokių įgaliojimų.
Beje, L.Graužinienės skrydžio į Kijevą motyvaciją atgaline data dar galima suvokti, tačiau klausimas, kokio galo kartu su ja vyko ir solidumo pridėjo du patyrę politikai ir diplomatai – G.Kirkilas ir P.Auštrevičius, lig šiol tebėra be atsakymo. Vieni sako, esą du užsienio politikos profesionalai važiavo tam, kad Kijeve prižiūrėtų L.Graužinienę ir visais būdais švelnintų jos daromą žalą. Bet pasiklausius jųdviejų, jau grįžusių į Vilnių, nerišlių pasiaiškinimų, kažkaip nesinori tikėti šia versija.
Nori nenori į galvą ateina mintys, kad G.Kirkilas kadaise premjeru buvo daromas skandalingojo Darbo partijos veikėjo Jono Pinskaus pirtelėje. O kai P.Auštrevičius 2004-aisiais kėlė savo kandidatūrą prezidento rinkimuose, jam paramą suteikė ne kas kitas, o pats Darbo partijos pirmininkas Viktoras Uspaskichas. Tas pats, kurio padavimu L.Graužinienė tapo Seimo pirmininke ir kuris dabar siūlo džiaugtis, kad ji važiavo į Kijevą įkalbinėti Ukrainos eiti į Europą.
Vis dėlto nereikia pamiršti, jog L.Graužinienė Seimo pirmininke tapo ne todėl, kad V.Uspaskichas pasiūlė jos kandidatūrą, o todėl, kad už ją balsavo Seimo Socialdemokratų frakcijos nariai. Jei ne jų balsai, Seimas šiandien neturėtų šios savo gėdos. Socialdemokratai L.Graužinienę pastatė – jų atsakomybė ir ją nuimti iš pareigų. Ir daryti tai reikia skubiai, nes kai Seimo pirmininkė nuskris ir ką nors prišnekės Maskvoje arba Varšuvoje, tai daryti bus per vėlu.

L.Graužinienė tapo Seimo pirmininke ne todėl, kad V.Uspaskichas pasiūlė jos kandidatūrą, o todėl, kad už ją balsavo Seimo Socialdemokratų frakcijos nariai.

Pati dabartinė Vyriausybė ir Seimas savo pirmųjų metų veiklą ir darbus vertina labai teigiamai ir net puikiai, o opozicija, žinoma, neigiamai. O ką šiuo klausimu mano Lietuvos gyventojai?
Kaip paaiškėjo “Veido” užsakymu tyrimų bendrovei “Prime consulting” atlikus naujausią sociologinę apklausą, teigiamai, tai yra puikiai ir labai gerai, šį Seimą ir šią Vyriausybę vertinančių respondentų tėra vienetai. Kitaip tariant, devynetą ir dešimtuką šiam Seimui rašo tik 1,4 proc., o Vyriausybei – dar mažiau, vos 0,2 proc. apklaustųjų. O štai vienetą ir dvejetą šiai valdžiai rašo maždaug 20 proc. respondentų.
Apibendrinus visus rezultatus matyti, kad apklaustieji rinkėjai šiai valdančiajai koalicijai nenori skirti net patenkinamo įvertinimo: kone trys ketvirtadaliai respondentų šiam Seimui teskyrė balus nuo dvejeto iki penketo pagal dešimtbalę sistemą. Vyriausybė įvertinta šiek tiek geriau: penktadalis apklaustųjų jai parašė šešetą. Bet kokiu atveju tokie balai nėra įkvepiantys ir tikrai nerodo, kad Lietuvos gyventojai alpėja iš susižavėjimo dabartine valdžia.

Kaip vertinate šios kadencijos Seimo darbo kokybę pagal dešimtbalę sistemą, kai vienetas reiškia blogiausią pažymį, o dešimt – geriausią? (proc.)

Ketvertu    22,4
Penketu    21,6
Trejetu    14,8
Dvejetu    14,2
Šešetu    8,6
Septynetu    6,2
Vienetu    4,8
Aštuonetu    3,4
Nežinau / neturiu nuomonės    2,6
Devynetu    1
Dešimtuku    0,4

Kaip vertinate dabartinės Vyriausybės darbo kokybę pagal dešimtbalę sistemą, kai vienetas reiškia blogiausią pažymį, o dešimt – geriausią? (proc.)

Penketu    25
Šešetu    20,6
Dvejetu    14,8
Trejetu    13,4
Ketvertu    11,2
Vienetu    7,2
Septynetu    3,6
Nežinau / neturiu nuomonės    2,2
Aštuonetu    1,8
Devynetu    0,2
Dešimtuku    0

Šaltinis: „Veido“ užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime consulting“ 2013 m. lapkričio 18–20 d. atlikta Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų apklausa. Cituojant apklausą, nuoroda į „Veidą“ būtina.

Naujoji Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė patvirtino tendenciją, kad Seimo pirmininko postas vis labiau devalvuojamas.

Kuo rimčiau naujoji Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė bando ką pasakyti, tuo komiškiau tai nuskamba. Ką tik apsijuokė savo somnambuliškais pasažais apie nemigo naktį su „Seniu ir jūra“ prieš savo politinį skrydį į Seimo pirmininkus, postringavimais, kad ji esanti ori, bet ne „onorava“ ir dar moteriškai paslaptinga, lyg tai būtų vertingiausios savybės parlamento pirmininko poste.
Po kelių dienų – naujas parlamento spikerės anekdotas: ji pasisiūlė koordinuoti užsienio politiką, mat Užsienio reikalų ministerija ir prezidentė neva nesutaria dėl savo kompetencijų ribų. Jai nė motais net Konstitucija, kurioje aiškiai padalytos valdžios institucijų galios, akivaizdu, kad nelabai kritiškai ji vertina ir savo personalinius gebėjimus.
Apskritai, jei L.Graužinienė save vertintų adekvačiai, vargu ar būtų dabar sėdusi į Seimo pirmininko kėdę, o 2009 m. – ėmusis varžytis dėl prezidento posto, kai tesurinko 3,6 proc. balsų ir sugebėjo aplenkti tik didžiojoje politikoje nedalyvaujantį generolą Česlovą Jezerską. Bet čia ir yra didžiausia problema, kad sprendimus net dėl savo pačios politinės karjeros priima ne ji pati, o Viktoras Uspaskichas. Tiesa, jai tai – ne problema, o karjeros šuoliai. Tai problema valstybei.
Taigi kas ji – naujoji Seimo pirmininkė? Kaip ji atrodo tarp ankstesnių Seimo pirmininkų?

Įvaizdis blogesnis už vaizdą
Apie politikus dažnai sakoma, kad jų tikrasis vaizdas daug prastesnis nei viešųjų ryšių specialistų sukurtas jų įvaizdis. Apie L.Graužinienę neretas sako atvirkščiai. Trečią kadenciją dirbdama Seimo Audito komitete, o praėjusią kadenciją net jam vadovaudama, įvairiuose darbiniuose susitikimuose, ypač tuose, kurie susiję su jos, kaip auditorės, patirtimi, ji daro visai nuovokios specialistės įspūdį. Tačiau dažnai sudaro priešingą įspūdį, vos viešai atvėrusi burną.
Ne vienas Seimo narys pripažįsta: jos pirmtakas Vydas Gedvilas nebuvo už ją aukštesnės prabos, taip pat ne kartą „sublizgėjo“ idėjomis – kad nuo JAV dujų neprisijungsime ar kad neišvengiamai skolinsimės papildomą milijardą. Labiausiai jis atkusdavo, paklaustas apie krepšinį, apie kurį jis neabejotinai išmano. Tačiau V.Gedvilas, palyginti su L.Graužiniene, turėjo vieną didžiulį pranašumą – mažiau viešai kalbėjo. O L.Graužinienė jau prarado ir, regis, toliau praradinės daug progų patylėti.
Antra vertus, o kas gi šaiposi iš jos kalbos tampant Seimo pirmininke, kurios, anot pačios L.Graužinienės, ji apgalvojusi kiekvieną žodį (vaje, kas bus, kai ji, kaip Seimo pirmininkė, prašneks ekspromtu?)? Piktinasi dėl gėdos valstybei labiau išsilavinę, didmiesčių žmonės, tai yra ne „darbiečių“ elektoratas, kurio, „Vilmorus“ analizės duomenimis, didelė dalis – mažiau išsilavinę provincijos gyventojai. Viešųjų ryšių specialistai neatmeta, kad L.Graužinienės paprastumas, naivumas nemažai daliai lietuviškojo elektorato gali netgi labai patikti, mat ji atrodo tokia pat kaip ir jie.
„Taip, Lietuva turi provincialę Seimo pirmininkę, na, ir kas? Premjeras irgi šiaip sau su smokingu atrodytų. Iš daugelio mūsų dar styro žagrė, bet reikia nebijoti būti savimi. L.Graužinienė kompleksuoja, nedrįsta būti tuo, kuo yra. Taip, ji – buvusi auditorė, kolūkio buhalterė. Ji visą laiką atrodo apsiverkusi. Bet ji tokia, ir tai jos pranašumas. Jai nereikia Manto Petruškevičiaus ar Juozo Statkevičiaus – ji juokinga, kai bando būti ne savimi“, – neabejoja viešųjų ryšių specialistė Rūta Vanagaitė.
Vis dėlto L.Graužinienė yra kreipusis į šiuos du mados guru prieš svarbius sau politinius įvykius, tačiau bandymas paprastą provincialią moteriškę įsprausti į Margaret Thatcher politikės įvaizdį tik sukėlė dar vienus pajuokos pliūpsnius.
O prisistatančią kaip būsimą Seimo vadovę, R.Vanagaitės manymu, L.Graužinienę parklupdė jos naivumas, ir tai ji ilgai srėbs, kaip ir koks Žilvinas Šilgalis: televizijoje kartą pasirodęs karvės su tešmenimis kostiumu, politikas su tešmenimis ir rodomas.
Nors L.Graužinienės įvaizdis ilgainiui jai gali net pelnyti politinių dividendų tarp rinkėjų, tai nenustoja būti minusu valstybės mastu: tiek dėl užsienio kalbų prasto mokėjimo, tiek dėl negebėjimo reikšti minčių L.Graužinienei, ko gero, sunkiai pavyks vykdyti pirmu numeriu įrašytą Seimo pirmininko funkciją – vadovauti ir atstovauti Seimui, juolab pirmininkaujant ES Tarybai. Ar galima tikėtis iš žmogaus, kuris akivaizdžiai neturi kalbos dovanos, kad jis bus geras parlamento spikeris, pažodžiui verčiant – kalbėtojas?

Pliusas – politinė patirtis, bėda – politinis nesavarankiškumas
Jei kalbėsime ne apie įvaizdį, o apie tai, ko iš jos leidžia tikėtis ligšiolinė politinė veikla, yra ir gerų, ir blogų žinių. „L.Graužinienė nėra politikos naujokė: Seime – trečią kadenciją, yra vadovavusi Seimo Audito komitetui, o jis svarbus ir įtakingas. Tai geros žinios, nes čia ne ta situacija, kaip praėjusią kadenciją, kai Seimo pirmininku tapo žmogus iš gatvės“, – vertina Kauno technologijos universiteto Politikos ir viešojo administravimo instituto direktorius prof. dr. Algis Krupavičius.
Jo manymu, tarp artimiausių pavyzdžių, su kuriais būtų galima lyginti naująją Seimo pirmininkę, – Viktoras Muntianas, kuris taip pat netikėtai tapo Seimo pirmininku dėl tos pačios Darbo partijos žingsnių, bet L.Graužinienė netgi turi daug ilgesnę parlamentinės veiklos patirtį. Ją neabejotinai lygins ir su Irena Degutiene, ir ne tik todėl, kad L.Graužinienė tapo antra moterimi Seimo vadove. Abi politikės vertinamos kaip nuosaikios, neįsiveliančios į skandalus, tikėtina, ir L.Graužinienė bandys Seime būti moderatore, derinant skirtingus interesus. Tačiau ji vertinama kaip V.Uspaskicho bendražygė, tad kalba su opozicija nebus lengva.
“Apskritai svarbu, kiek ji bus nepriklausoma nuo buvusio lyderio: ar ji bus tik V.Uspaskicho protežė, marionečių teatro veikėja, ar sugebės vykdyti savarankišką politiką“, – A.Krupavičiaus manymu, į šį klausimą atsakymo dar reikia palaukti. Politologas primena, kad Darbo partija yra įsivėlusi į įvairiausius skandalus, o L.Graužinienė, būdama itin lojali V.Uspaskichui, vis dėlto sugebėjo išlikti nuošaly, jai nereikėjo sėdėti teisiamųjų suole.
Antra vertus, kaip primena Vytauto Didžiojo universiteto prof. Mindaugas Jurkynas, L.Graužinienės lojalumas kaltu dėl juodosios buhalterijos vedimo teismo pripažintam politikui patikrintas ne vienus metus. Net kai V.Uspaskichas buvo pabėgęs į Maskvą, ji jam atstovavo, įrodė, kad yra viena lojaliausių bendražygių ne tik partijos, bet ir asmeninėje dimensijoje.
“Taip, L.Graužinienė turi politinės patirties, ji ne naujokė. Tai tarsi ramina. Bet žinant, kad ji lojali Darbo partijai, kuri veikia labiau ne kaip partija, o kaip firma, korporacija, kuri išsisukinėja nuo teisėsaugos – persiregistruoja, kad išvengtų atsakomybės, bet paima valstybinę dotaciją, kyla kitų neramumų. L.Graužinienė – tokios partijos atstovė, tad kelia susirūpinimą, kam ji atstovaus Seimo pirmininko poste. Jos pirmtakas V.Gedvilas laikėsi nuosaikesnės pozicijos“, – vertina M.Jurkynas.
Politologai neatmeta ir L.Graužinienės, kaip įrankio prezidento rinkimų kampanijoje, vaidmens: nors ji pati neketina juose kandidatuoti, bet gal V.Uspaskichas turi užduočių jai, kaip partijos narei. „Nemanau, kad ji pamiršto politinį pažeminimą, kai prezidentė jos nepatvirtino socialinės apsaugos ir darbo ministre. O Seimo pirmininko postas gali būti vienas tų, iš kurių galės kritikuoti prezidentę“, – primena M.Jurkynas.
V.Uspaskicho rokiruotės Seimo vadovybėje, ISM vadybos ir ekonomikos universiteto lektoriaus, politologo dr. Vincento Vobolevičiaus pastebėjimu, – su aiškiu išskaičiavimu: „Darbo partijai L.Graužinienė Seimo pirmininko poste naudinga, nes ji, palyginti su V.Gedvilu, labiau konfliktuos su prezidente ir labiau nei Vytautas Gapšys mobilizuos “darbiečių” elektoratą.”
Politologo vertinimu, turint omeny tarp Darbo partijos ir prezidentės tvyrančią įtampą, jei V.Uspaskichas į Seimo pirmininkus būtų pastatęs V.Gapšį, vyresnio amžiaus mažesniuose miesteliuose gyvenančiam “darbiečių” elektoratui psichologiškai būtų ne itin priimtina, kai kur kas jaunesnis asmuo kritikuoja ir konfliktuoja su vyresne, itin gerbiama moterimi. V.Gedvilas – vyresnis, malonus ir nekonfliktiškas, bet mesti tokį žmogų į konflikto su prezidente smaigalį reiškia švaistyti politinį „resursą“. Jis daug geriau tinka “darbiečių” kandidatų sąrašo į Europos Parlamentą viršūnėje. O L.Graužinienė – moteris, vyresnė nei V.Gapšys ir artimesnė paprastam “darbiečių” rinkėjui.
“V.Uspaskicho žingsnis „tvirtinti“ L.Graužinienę Seimo pirmininke buvo iššūkis ir akibrokštas valstybės vadovei, atmetusiai L.Graužinienės kandidatūrą į socialinės apsaugos ir darbo ministrus. Nors Lietuvai tai nežada nieko gero, abiem pusėms apsimokės nesutarti: L.Graužinienė konfliktu sustiprins savo pozicijas tarp Darbo partijos rinkėjų ir padidins elito bei paprastų žmonių priešpriešą, o D.Grybauskaitė, reikšdama pretenzijas Seimo pirmininkei, puoselės turtingesnių, labiau išsilavinusių miestiečių palankumą”, – prognozuoja V.Vobolevičius.

Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos pirmininkas, opozicijos lyderis Andrius Kubilius atsako į „Žinių radijo“ laidos „Opozicija“ vedėjo Raigardo Musnicko klausimus apie pokyčius Seimo vadovybėje ir Darbo partijos (leiboristų) politinius užmojus.

R.M. Labas rytas. Dabar jau ne tik konservatoriai gali pasigirti, kas turėjo Seimo pirmininkę.

Andrius Kubilius. Nežinau, kaip mes, vyrai, turime tai vertinti – nuliūsti, kad buvo atkovota pozicija, kurią vėl praradome?

R.M. Tikėjotės, kad Seimo primininko postas ir vėl tradiciškai atiteks vyrams, bet žiūrėkit kas atsitiko…

A. K. Čia smagioji šių permainų pusė.

R.M. O kokia nesmagioji?

A.K. Vakar turbūt jau visi viską pasakėme, nieko nauja jau nebepasakysi. Galima nagrinėti kelis aspektus. Pirma, ką reiškia V. Gedvilo pakeitimas L. Graužiniene. Antra, kaip tas pakeitimas įvykdytas, ir ką tai reiškia. Ir trečia, kaip turime vertinti politinę situaciją, valstybės gyvenimą. Nuo to ir pradėsiu. Man atrodo, vaizdas darosi vis prastesnis ir liūdnesnis. Iš tikrųjų Lietuvos politiniame gyvenime vis mažiau vietos lieka rimtam valstybiniam mąstymui ir veiklai. Apibendrinant galėčiau pasakyti, kad Lietuvos politika provincialėja. Matau labai stiprią politinės sistemos eroziją ir tam tikra prasme – degradaciją. Dar kartą sakau – vienos pavardės keitimas į kitą – atskira tema, bet kaip tai padaryta ir ką tai gali reikšti – štai čia didžiausia problema. Padaryta taip, kad primena vos smuklėje praloštą dvarą. O čia – postą.

R.M. Pati L. Graužinienė Jums turbūt nekelia neigiamų emocijų. Ir Jūsų kadencijos metu, kai buvo 4 plius, irgi po metų A. Valinskas krito.

A.K. A. Valinsko kritimas susidėjo iš keleto problemų: suskilo jo partija, buvo visokių nuotraukų ir panašiai. Jam mes aiškiai pasakėme: bus permainos, jis su tuo nesutiko, todėl balsavome. Buvo natūraliai subrendusi politinė situacija. Šioje situacijoje matome kelis faktorius, kurie lėmė tokį pasikeitimą. Pirmiausia, kad Darbo partija (leiboristai) yra vienasmenio V. Uspaskicho valdymo instrumentas. Jis eilinį kartą grįžęs iš Maskvos pasakė, kad bus tokia kaita. Seimo primininkas, kuris pagal visą konstitucinę sąrangą turėtų būti antra figūra valstybėje, buvo, liaudiškai tariant, išprievartautas ir dar priverstas pasakyti, kad jam buvo labai smagu. Kitaip sakant, dėl asmeninių priežasčių pats atsistatydino. Taigi kyla klausimas, kokius instrumentus turi V. Uspaskichas savo rankose, kad gali priversti žmogų, einantį tokias pareigas, būti taip sumindžiotu. Ir čia galima kelti klausimą, ar jis neturi instrumentų žmones, kuriuos pastato į tokius postus, šantažuoti.

R.M. Dėl ko gali būti šantažuojami tie žmonės? Jeigu žmogų gali šantažuoti, panašu, kad jis pats dėl to kaltas, nes leidosi kažką padaryti, būti pamalonintas, kažkaip kitaip paskatintas, kad galėtų jį vėliau šantažuoti.

A.K. Aš nesiimu atsakyti, čia galbūt gali atsakyti tam tikros tarnybos. Štai vakar žurnalistai kalbėjo apie tą pačią 24 mln. Lt bylą. Ten prirašyta visokių pavardžių, kas tuos pinigus gaudavo, Loretos ar kiti vardai minimi. Aš tikrai nežinau, kokį ten V. Uspaskichas įtakų tinklą ir kokius instrumentus yra susikūręs, tačiau kai matai tokią kaitą ir tokias permainas, natūraliai kyla klausimas: kokius instrumentus turi partijos bosas? Ir vaizdas susidaro toks, kad net nežinau su kuo palyginti – su gauja ar vos ne su kalėjimu, kur egzistuoja terminai „vierchas“, „šešiukės“ ar kitokie.

R.M. Tai tada taip išeitų, kad vienas yra, kalėjimo terminais kalbant, „vierchas“, o visi kiti partijoje yra „šešiukės“. Taip?

A.K. Na, taip, turi daryti tokią išvadą, jeigu tokiu būdu yra elgiamasi, kaip buvo vakar, socialdemokratams nuolankiai priimant bet ką, kas vyksta toje grupuotėje. Deja, tenka pasakyti, kad santykiai tos partijos viduje tampa visos valstybės reikalu.

R.M. Šnekant vėl tais terminais – tai kam vieną „šešiukę“ keisti kita „šešiuke“?

A.K. Čia mums nereiktų įžeidinėti, – gali taip nuskambėti, bet, matyt, yra tam tikrų tikslų, sumetimų. Aš galiu tiktai pakartoti tą patį, ką ir vakar visą dieną sakiau: vieną nelabai ką reiškusį Seimo primininką keičia kita personalija, kuri tame poste taip pat nelabai ką reikš, bet, matyt, ji turi kažkokių savybių, kurių neturėjo V. Gedvilas. Ji yra uolesnė, lojalesnė, kartais galbūt agresyvesnė vykdydama partijos primininko instrukcijas. Turbūt tai pamatysime.

R.M. Gali kaip nors atsispindėti politikoje lojalumas V. Uspaskichui ir, kaip Jūs sakėte, agresyvumas kažkam? Galbūt bus kažkokių ryškesnių pareiškimų?

A.K. Galiu kalbėti apie tai, ką matome pastaruoju metu. Yra susiklostę du faktoriai. Pirmas – V. Uspaskichas ir jo gebėjimas asmeniškai valdyti savo partiją, kai vieną pastato, kitą nuima. Antras faktorius yra garsioji byla, kuri rodo pačios Darbo partijos (leiboristų) ir V. Uspaskicho veikimo logiką. O ta logika yra tokia: iki galutinio teismo sprendimo kelti daugiau agresyvių karų su visomis kitomis valstybės institucijomis – su Prezidente, generaline prokuratūra. Galime galvoti, kad bus daugiau kovojama su socialdemokratais koalicijos viduje ir t.t. Taigi kovų, galiu spėti, matysime daugiau, agresyviau ir uoliau vykdant instrukcijas.

R.M. Jūsų akimis žiūrint, pagrindinis dalykas, kad į areną su pareigomis išėjo žmogus, kuris labiau kibs į atlapus visiems – ir koalicijoj, ir Prezidentei. Kokia užduotis jai turėtų būti?

A.K. Seimo pirmininkei norisi palinkėti sėkmės ir atsakomybės suvokiant, kokios tai yra pareigos, bet elgesys ir savybės, kurias iki šiol matėme, yra labai aiškios. Tai tikrai labai lojali V. Uspaskicho šalininkė, važiavusi į Maskvą ir visur kitur. Ne tik lojali, bet ir labai uoli visų tų instrukcijų įgyvendintoja, turinti savybes garsiai ir reikšmingai ginti savo poziciją. Ta pozicija bus formuojama V. Uspaskicho, ir aš spėju, kad mes tai pamatysime viso Seimo darbe.

R.M. O tai, kad nevyko labai daug diskusijų dėl Seimo primininko kandidatūros, paprastai tariant, ir net nelabai buvo daugiau kandidatų. E. Gedvilas turbūt daugiau dėl akių savo kandidatūrą iškėlė, nors šansus žinojo. Galėjo juk Darbo partija (leiboristai) ir daugiau kandidatų pateikti. Tai rodo, kad buvo nuspręsta, nutarta, kad socialdemokratams tiko tai, kas čia vyksta.

A.K. Manau, kad čia nereikia ieškoti demokratijos apraiškų. Yra V. Uspaskicho instrumentas, ir ką jisai pasako, tas ir būna. O jeigu dar kažkas suabejoja, tai, matyt, yra instrumentų, kaip tas abejones išsklaidyti. Mane labiau stebina socialdemokratų tylėjimas ir leidimas tokiu elgesiu ir tokiomis permainomis diskredituoti svarbią valstybės instituciją – Seimo pirmininko postą. Matyt, socialdemokratai su palengvėjimu atsiduso dėl to, kad jiems nereikėjo spręsti V. Gapšio problemos.

R.M. Bet iš esmės jie ir išsprendė. Tas pokalbis prieš balsavimą, matyt, priežastis ir buvo, kad V. Gapšys atsistatydino ir su juo kartu V. Gedvilas.

A.K. Mes kėlėme nepasitikėjimo klausimą ir sakėme, kad tai testas socialdemokratams ir pačiam A. Butkevičiui. Jam po mūsų keliolika kartų pakartoto teiginio užteko sveiko proto suvokti, kad jeigu jie liks su V. Gapšiu, tai taps jų problema. Jie problemą galėjo spręsti kur kas efektyviau ir greičiau.

R.M. Matyt, negalėjo, nes tai, ką mes matome dabar, tas kerštas, kuris dabar vyksta – V. Gedvilo nuėmimas, yra kerštas ir socialdemokratams. Iš esmės buvo pasakyta, jeigu socialdemokratai nuiminės V. Gapšį, tada neteks ir V. Gedvilo.

A.K. Aš nežinau, ar V. Gedvilas buvo toks didelis socialdemokratų turtas, bet socialdemokratams buvo parodyta, jog Seimo daugumoje vienasmenis šeimininkas yra V. Uspaskichas ir kad jis elgsis taip, kaip nori. Nežinau, ar socialdemokratams maloni tokia įvykių raida.

R.M. Jei žiūrėti socialdemokratų reakciją, žiūrint užkulisiuose, jie apsidžiaugė kas čia įvyko? Jie išlošė V. Gapšį, jiems nebereikia balsuoti. Bet, kita vertus, jie gavo L. Graužinienę, kuri galės kritikuoti pačią koaliciją.

A.K. Tai mes pamatysime. Man kartais atrodo, kad socialdemokratai, užliūliuoti savo aukštų reitingų ir populiarumo, nelabai žiūri į kai kurias ilgalaikes tendencijas. Todėl leidžia vykti tokiems procesams, kaip aš vadinu, svarbiausių valstybės institucijų erozija, ir to pasekmė ilgalaikėje perspektyvoje socialdemokratams gali būti taip pat labai neigiama. Jie yra atsakingi pasikvietę Darbo partiją (leiboristus) į koaliciją, žinodami, kad ji turi problemų su teismais. Jie yra atsakingi už tai, kas dabar vyksta valstybėje. Valstybės politikams vis mažiau ir mažiau lieka erdvės valstybės reikalams. Taurę, kurią socialdemokratai prisiėmė išgerti kartu su Darbo partija (leiboristais), dar iki dugno neišgerta ir tokio pobūdžio problemų matysime vis daugiau.

R.M. Aišku labai būtų liūdna, jeigu Jūsų prognozės išsipildytų. Nieko gero nežadate valstybės valdyme, nei gyventojams, todėl labai norėtųsi, kad Jūsų intuicija Jus pavestų, bet ką gali žinoti. Dėkoju Jums.

A.K. Ačiū.