Lietuvos Seimo nariai yra susibūrę ne tik į komitetus, komisijas, frakcijas, bet ir į keliasdešimt įvairių parlamentinių bei tarpparlamentinių ryšių grupių, tačiau ką jose veikia – dažnai nežino net patys. Tokių grupių darbo rezultatų nemato nei visuomenė, nei politologai, net Seimo vicepirmininkė Virginija Baltraitienė sako nesuprantanti, kuo parlamentinėse grupėse užsiima jos kolegos.

Šios kadencijos Seime veikia penkiolika parlamentinių grupių ir dar penkios laikinosios parlamentarų grupės keistai skambančiais pavadinimais. Tarkim, parlamentinė grupė „Už latvių ir lietuvių vienybę“, Dzūkijos bičiulių, „Už Lietuvos futbolo ateitį“, „Už žmogaus orumą“, Metro idėjos paramos, Maldos, laikinoji Seimo narių grupė „Už lygybę“ ar „Už piliečių talką kuriant Lietuvą be korupcijos“. Jeigu tik atsirastų iniciatorių, mūsų Seime sėkmingai galėtų susiburti numizmatų, gero vyno mėgėjų, žvejų ar už varlių išsaugojimą pasisakančios grupės, ir iškart keliasdešimt parlamentarų pareikštų norą joms priklausyti, nes jokių problemų spręsti ten vis tiek nereikėtų.
Beje, ir daugelio dabartinių parlamentinių grupių nariai negali paaiškinti, nei kodėl prisijungė prie vienos ar kitos grupės, nei kokiam tikslui ji buvo įkurta. Tad ir nė vieno konkretaus darbo nėra.
Štai Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos narys Mantas Adomėnas prie Vilniaus miesto bičiulių parlamentinės grupės sako prisijungęs todėl, kad kažkas pakvietė kaip ketvirtos kartos vilnietį, tačiau ne tik negali pasakyti, ką veikia kaip šios grupės narys, bet ir prasitaria nelabai suprantantis, kam ji buvo įkurta.
Seimo nariams sunku paaiškinti ir tai, kuo jie užsiima tokiose tarpparlamentinių ryšių grupėse, kaip ryšių su Bangladešo Liaudies Respublika, Libanu ar Saudo Arabijos karalyste.

Vaidina, kad aktyviai dalyvauja įvairiose veiklose

Seimo vicepirmininkė Virginija Baltraitienė primena, kad parlamentinėms bei tarpparlamentinių ryšių grupėms finansavimas nėra skiriamas, tad priklausydami tam tikrai grupei Seimo nariai mokesčių mokėtojų pinigų nešvaisto. Nuo tiesioginių darbų tokia veikla jų taip pat neatitraukia, nes grupių nariai dažniausiai renkasi neformalioje aplinkoje. Vis dėlto Seimo pirmininkės pavaduotoja nepastebi jokios tokių grupių veiklos, negirdi, kad jų nariai inicijuotų kokius nors projektus ar dėstytų tam tikrą poziciją kaip vienos ar kitos grupės atstovai.
„Tokia veikla – tuščias dalykas. Priklausyti grupėms reikalinga tik tam, kad Seimo nariai galėtų savo darbo aprašymą papildyti dar viena eilute. Taip pat daugelis parlamentarų užsirašo į tam tikrą grupę, kad pasidemonstruotų, jog neva dalyvauja skirtingose veiklose, sprendžia visuomenei rūpimus klausimus. Tačiau tai vaidyba, nes jokio realaus darbo parlamentinėse grupėse nevyksta. Nematau nei kad Maldos grupė melstųsi, nei kad, tarkime, konkrečių iniciatyvų imtųsi grupė „Už Lietuvos futbolo ateitį“, – kolegas kritikuoja V.Baltraitienė. (…)

Meldžiasi ir siuntinėja informaciją

Dar viena mistinė parlamentinė grupė – Maldos. Jos pirmininkas Egidijus Vareikis paaiškina, jog tokia grupė 2005 m. įkurta tam, kad paskatintų Seimo narius sprendimus priimti iš meilės ir sielos, vienytų norinčiuosius dvasingai bendrauti. Vis dėlto atrodo, kad šios grupės nariai darbo metu užsiima nieko bendro su parlamentarų veikla neturinčiais reikalais.
„Grupė renkasi prieš kiekvieną plenarinį posėdį pasimelsti, skaitom dienos skaitinį. Taip pat švenčiam Šv. Tomo Moro – politikų, teisininkų, visuomenės veikėjų globėjo – dieną. Susitikę su bankininkais, policijos pareigūnais, verslininkais diskutuojam apie tai, ar jiems reikalingas profesijos globėjas“, – apie veiklą, kuria užsiima Maldos parlamentinė grupė, pasakoja E.Vareikis.
Tokiais pat nekonkrečiais, jokios naudos visuomenei neteikiančiais darbais užsiima ir Seimo nariai, priklausantys grupei „Už Lietuvos futbolo ateitį“. Vienas jos narių E.Vareikis, politikams būdingais šūkiais dėsto, kad kiekvienas privalome rūpintis visame pasaulyje populiariu sportu, kuris Lietuvoje nustumtas į šalį. Taigi ką nuveikė parlamentarų grupė, skambiai pasivadinusi „Už Lietuvos futbolo ateitį“? „Buvom susitikę su Lietuvos futbolo federacijos vadovais, sudarėm sąrašą, ko stinga, kad situacija pasikeistų“, – kiek Seimo nariai prisidėjo prie šviesios Lietuvos futbolo ateities, nurodo E.Vareikis. (…)

Popierinė Seimo narių veikla

Nieko Seimo nariai neveikia ir daugelyje tarpparlamentinių ryšių grupių, nors jų tikslai gana aiškūs: stiprinti ryšius su užsienio šalių parlamentarais, verslo atstovais, ambasadoriais. Seimo pirmininkės pavaduotojos V.Baltraitienės vertinimu, tokios grupės teoriškai reikalingos, nes tarp įvairių šalių parlamentarų gali vykti sėkmingas bendradarbiavimas sprendžiant švietimo, kultūros, sveikatos sričių klausimus, užmegzti ryšiai vėliau gali būti naudingi vykdomosios valdžios atstovams. Vis dėlto Seimo vicepirmininkė apgailestauja, kad iš daugiau kaip 60 tarpparlamentinių ryšių grupių aktyviai dirba vos kelios: ryšių su Vokietija, Indija, Taivanu, Kinija. „Visos kitos formalios – itin retai arba visai neorganizuoja susitikimų, neinicijuoja jokių kultūros ar kitokių projektų. Koks vyksta darbas, priklauso nuo grupės pirmininko iniciatyvumo. Deja, dažniausiai darbas grupėse tik imituojamas“, – kritikuoja V.Baltraitienė.
Kadangi nei parlamentinėse, nei tarpparlamentinių ryšių grupėse Seimo nariai nieko neveikia arba užsiima niekais, tai jos tarp parlamentarų labai populiarios. Štai grupė „Už tradicinę šeimą“ vienija beveik šimtą Seimo narių, Metro idėjos paramos – septyniasdešimt du, „Už demokratinę Baltarusiją“ – keturiasdešimt. Keturiolika parlamentarų, susibūrę į grupę „Už latvių ir lietuvių vienybę“, tikisi kažkokiu būdu suvienyti mus su kaimynais, net dvidešimt keturiems Seimo nariams atrodo prasminga priklausyti grupei „Už žmogaus orumą“, dvidešimt penkiems – Maldos grupei. Mūsų Seime yra ir dvidešimt parlamentarų, vadinančių save Dzūkijos bičiuliais, keturiolika – Šiaulių krašto bičiuliais, dar septyniolika – Mažosios Lietuvos bičiuliais. (…)

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Prieš 90 metų mūsų Steigiamasis Seimas priėmė Lietuvos Respublikos Konstituciją – pirmąjį tokį dokumentą Lietuvos istorijoje.

Kad naujoji XX amžiaus Lietuva turi būti demokratinė valstybė, daugumai jos kūrėjų buvo aksioma, neginčijamas dalykas. Vienas jų, Juozas Purickis, rašė: „Visą išganymą kiekvienas matė demokratijoje… Nusimetusi rusų valdininkų ir sulenkėjusių dvarininkų jungą, tauta veržte veržėsi prie laisvės.“ Tačiau, kaip buvo parašyta istoriniame Vasario 16-osios akte, mūsų valstybės pamatus galutinai nustatyti turėjo „steigiamasis seimas, demokratiniu būdu visų jos gyventojų išrinktas“. Suprantama, tam visų pirma reikėjo parengti ir priimti pagrindinį valstybės įstatymą – Konstituciją, kurioje būtų nustatytos piliečių teisės, laisvės ir pareigos, valstybės organizavimo principai ir tikslai, įtvirtinti visuomeninės santvarkos ir politikos pagrindai.
Tačiau sušaukti Steigiamąjį, dar vadinamą Konstituciniu, Seimą taip greitai, kaip tikėtasi, nepavyko: dar tęsėsi sunkios nepriklausomybės kovos su išorės priešais, ir laikinoji valdžia su prezidentu Antanu Smetona priešakyje kurį laiką delsė. Tuo duodama pagrindą lenkams skelbti, kad Lietuvos vyriausybė tėra vokiečių marionetė, neturinti jokios atramos žmonėse, kurie trokšte trokšta prisijungti prie Lenkijos. Pagaliau demokratiškai išrinktos valdžios nebuvimas trukdė ir Lietuvos pripažinimą de jure.

Kiek tarpukariu turėjome Konstitucijų?

Jau 1918 m. lapkritį sudarant pirmąją, nors ir laikinąją, Augustino Voldemaro vadovaujamą Vyriausybę, jai veikti prireikė tam tikros įstatymų bazės: teko nubrėžti ribas tarp Valstybės tarybos – įstatymų leidėjo, jos prezidiumo ir vykdomosios valdžios – Ministerių kabineto, išvardyti svarbiausias valstybės piliečių teises. Todėl Valstybės taryba savo lapkričio 2 d. posėdyje po ilgų diskusijų priėmė svarbų dokumentą – „Lietuvos valstybės laikinosios konstitucijos pamatinius dėsnius“. Tuo metu padėtis Lietuvoje sparčiai keitėsi, vokiečių valdžia pamažu jau perdavinėjo savo funkcijas lietuviams, todėl kilo naujų idėjų, naujų neaiškumų, kaip valdyti valstybę. 1919 m. balandį Valstybės taryba priėmė dar vieną, papildytą „Pamatinių dėsnių“ redakciją, kurioje atsirado skyriai „Valstybės Prezidentas ir jo kompetencija“ ir „Valstybės kontrolė“, žinoma, atsirado ir prezidentas – juo tapo A.Smetona.
Pagaliau Steigiamasis Seimas, susirinkęs 1922 m. gegužės mėnesį, jau pirmajame savo darbo posėdyje nusprendė, kad sukurti Konstituciją – ilgas ir sunkus darbas, todėl kol kas reikia parengti ir priimti Laikinąją Konstituciją. Jis sudarė tam komisiją, į kurią įėjo krikščionių demokratų, valstiečių liaudininkų, socialdemokratų partijų ir žydų frakcijos atstovai. Matyt, tai buvo teisingas sprendimas, nes jau šiame darbo etape išryškėjo dideli nesutarimai tarp kairiųjų ir dešiniųjų, o tikroji Konstitucija atsirado tik po dvejų metų
Seimo komisija Laikinos Konstitucijos projektą pateikė stebėtinai greitai – po keturių dienų, ir dėl jo užvirė karštos diskusijos, ginčai: ar reikalinga Lietuvai prezidento institucija, mirties bausmė, kariniai laipsniai, ordinai ir t.t. Šį dokumentą Seimas priėmė 1920 m. birželio 10 d., jis buvo žingsnis į priekį, palyginti su analogiškais ankstesniaisiais, – paskelbė Lietuvą demokratine respublika, tiksliau, išdėstė valdžių funkcijas, pabrėžė mirties bausmės panaikinimą ir t.t.
Lietuvos valstybės Konstitucijos projektą rengė 14 Seimo atstovų komisija – K.Bizauskas, G.Petkevičaitė, A.Tumėnas, K.Venclauskis, V.Čepinskis, J.Vailokaitis ir kt. Ši komisija peržiūrėjo net du šimtus atitinkamų kitų šalių dokumentų, bet tinkamo mūsų sąlygoms prototipo taip ir nerado. Šiek tiek daugiau pasinaudota Belgijos 1831 m. konstitucija. Šio projekto svarstymas prasidėjo 1922 m. vasario 24 d. ir truko beveik penkis mėnesius – tokie dideli ginčai dėl jo kilo.
Ypač aktyvus buvo socialdemokratų atstovas Vincas Čepinskis, kuriam Konstitucijos projekte nepatiko daug kas, pavyzdžiui, Respublikos prezidento institucija, kuri, jo nuomone, yra absoliutinės monarchijos liekana, savotiškas rudimentas, žeminantis liaudies atstovus (nes jam suteikiama veto teisė), apsunkinantis ir taip skurdų valstybės biudžetą. Jis prieštaravo ir lietuvių kalbos paskelbimui valstybine kalba, nes, kaip teigė V.Čepinskis, tada ji įgis prievartos pobūdį. Užtat jis gynė straipsnį apie ginkluotųjų pajėgų organizavimą milicijos pagrindais, nes taip esą būtų sutaupoma daug biudžeto lėšų.
Krikdemų atstovai, priešingai, teigė, kad milicijos pagrindais organizuota kariuomenė nėra gera, ji netinka Lietuvai dėl sudėtingos jos geopolitinės padėties, pagaliau kariuomenė jau yra ir ją griauti – neprotinga, todėl reikalavo tokį straipsnį išbraukti. Jų pareikšta nuomone, prezidentas reikalingas kaip Konstitucijos garantas, jis yra daugumoje demokratiškai valdomų šalių, tad neverta bandyti išrasti dviračio.
Labai ryškiai išsiskyrė kairiųjų ir dešiniųjų pozicijos dėl religijos vietos valstybės gyvenime. Socialdemokratai ir valstiečiai liaudininkai kategoriškai reikalavo atskirti. (…)

Kitos Konstitucijos – „smetoniškos“

Steigiamojo Seimo parengta ir priimta Konstitucija buvo pavykusi – pažangi, moderni, demokratiška. Tą pripažino didelis konstitucinės teisės žinovas prof. Mykolas Romeris ir net daugelis kairiųjų jėgų lyderių, nors jie jos ir nepalaikė. Ši Konstitucija pakėlė mūsų valstybės autoritetą, paspartino jos pripažinimą de jure. Net VLIK’as 1945 m. vasarą paskelbė, kad ateityje atkuriant Lietuvos nepriklausomybę reikėtų vadovautis ja, o ne vėlesnėmis, 1927 ir 1938 m. Konstitucijomis. Suprantama, kodėl: jos buvo aiškus žingsnis atgal demokratijos požiūriu. O jis buvo žengtas todėl, kad įvyko 1926 m. gruodžio valstybinis perversmas. Į valdžią kariškių padedami atėjo tautininkai, kurių lyderis Antanas Smetona viešai skelbė, kad atėjo „visuotinė demokratizmo ir parlamentarizmo krizė“, o „liberalizmas Lietuvoje seimo sukompromituotas.“
Naujai valdžiai prireikė ir naujos Konstitucijos. Ją 1928 m. gegužės 25 d. paskelbė Respublikos prezidentas – be referendumo ir net be Seimo pritarimo, nes jis tuo metu jau buvo paleistas. Tiesa, pažadant naujus Seimo rinkimus, bet jų nebuvo ištisus devynerius metus. Naujojoje Konstitucijoje skyrius apie Seimą išliko. Tačiau įstatymų leidimo monopolinė teisė, kuri buvo anksčiau, čia nenumatyta, įstatymus galėjo leisti ir prezidentas, jis galėjo vykdyti daugelį Seimo funkcijų jo nesant – tą jis tuos devynerius metus ir darė. (…)

Jonas Rudokas

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” Nr. 35, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-35-2) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Atskyrimo nuo Seimo pažadus visiems jos užgaidų netenkinantiems politikams į kairę ir dešinę dalijusi buvusi teisėja Neringa Venckienė pati bijo kelti savo kandidatūrą Garliavoje, tad į Seimą mėgins patekti išeivijos balsais. Tokia pagrindinė žinia, kurią praėjusią savaitę paskelbė „Drąsos kelio“ partijos aktyvas, pristatydamas savąjį rinkimų į Seimą sąrašą.
Kad violetinę vėliavą iškėlusi N.Venckienė ir kiti Kedžių giminaičiai suka į politiką ir šį rudenį bandys patekti į Seimą – anokia naujiena. Susiorganizuoti politinę partiją ir dalyvauti savivaldybių tarybų rinkimuose jie bandė dar prieš dvejus metus, bet, kaip ir reikėjo tikėtis, gebėjimų pritrūko. Dabar jiems į pagalbą atėjo įvairaus plauko aplinkpolitiniai veikėjai, turintys tegu nesėkmingos, bet vis dėlto dalyvavimo rinkimų kampanijose patirties, tad „Venckienės sąrašas“ veikiausiai Seimo rinkimuose dalyvaus. Tik štai jo sėkmė, apie kurią iš anksto svajingai šneka naujosios partijos veikėjai, – itin abejotina.
Pirmiausia, kaip minėta, todėl, kad N.Venckienė bijo kelti savo kandidatūrą Kauno kaimiškojoje rinkimų apygardoje ir atiduoti likimą į gimtosios Garliavos bei jos apylinkių gyventojų, gerai pažįstančių tiek pačią buvusią teisėją, tiek jos giminaičius, tiek tuos, kurie juos aršiausiai remia, rankas. Daug rašę apie Klonio gatvės minią, žurnalistai nelabai kreipė dėmesio į tai, kad tarp Kedžių ir Venckų gynėjų, be artimiausių kaimynų, tikrų Garliavos gyventojų buvo ne taip jau ir daug. Pats būdamas kilimo nuo tų vietų, peršnekėjęs su keliais pažįstamais jau senokai susidariau įspūdį, kad nors „garliavinis princas“ Drąsius Kedys su visa savo gimine ir buvo neginčijami vietos elito atstovai, bet didelės meilės garliaviškiai jiems nejautė.
Netiesiogiai tą patvirtino N.Venckienės šalininkai, prieš kurį laiką viešai užsipuolę Kauno rajono ir Garliavos valdžią, kodėl ši, užuot rodžiusi pagarbą ir paramą Klonio gatvės budėtojams, organizuoja bendruomenės šventę. Tai rimtas signalas, nes jeigu vietos valdžia, geriausiai iš visų politikų jaučianti bendruomenės nuotaikas, artėjant rinkimams nerado reikalo bent arbata ir pyragėliais su violetiniais pasidalyti, vadinasi, daugumos Garliavos ir Kauno rajono žmonių nuotaikos – toli gražu ne violetinės. Ir tarp „savų“ N.Venckienė neturi jokių šansų.
Garliava, kaip ir visa Kauno kaimiškoji rinkimų apygarda, politiniu požiūriu tradiciškai smarkiai raudona. A.Paleckio „frontavikai“ ten gauna daugiau balsų nei jaunalietuviai, o populistinės, paprastai prorusiškomis laikomos partijos – ne ką mažiau balsų nei konservatoriai. Jau antrą kadenciją Kauno rajono meras – socialdemokratas Valerijus Makūnas, kuris ir bus šios partijos kandidatas į Seimą. Konservatorių kandidatas Donatas Jankauskas irgi turi didžiulį įdirbį, dvi kadencijas paeiliui laimi rinkimus į Seimą, tad konkurencija N.Venckienei Kauno rajone būtų buvusi pernelyg stipri, nes rinkimus pirmiausia laimi organizacija, o tik paskui kandidatas.
Bet ir kitur Lietuvoje violetinės gretos nėra tokios gausios, kaip mėgsta aiškinti jų atstovai. Kai N.Venckienė keliavo po rajonus pristatinėdama savo knygą (iš esmės tai galima laikyti jos rinkimų kampanijos pradžia), kelių kolegų iš rajoninės žiniasklaidos teigimu, itin didelio dėmesio ar paramos ji nesulaukė. Tai neturi stebinti, nes netgi didžiausio emocinio pakilimo momentais – per D.Kedžio laidotuves ar po teismo sprendimo įvykdymo operacijos Garliavoje – D.Kedžio giminaičiai nesugebėdavo surinkti bent kiek įspūdingesnio žmonių būrio. Pirmu atveju buvo susirinkę mažiau nei 3 tūkst. žmonių, antru – per kelis miestus mažiau nei tūkstantis.
Tegu prie gausių mitingų ir demonstracijų nepratusioje Lietuvoje tai atrodė nemažai, bet politinės galios požiūriu – tai visiškai nereikšmingas kiekis, net jei laikoma, kad tradiciškai į gatvę išeina vienas iš dešimties pasipiktinusiųjų. Tai reikštų, kad violetiniai teoriškai gali tikėtis, pačiu geriausiu atveju, 30 tūkst. žmonių balsų, kai patekimo į Seimą riba – apie 55 tūkst. Negalima pamiršti, kad vien prijaučiančiųjų skaičius negarantuoja balsų per rinkimus. Politinė galia susideda iš rėmėjų skaičiaus, jų gebėjimo susiorganizuoti, kryptingai veikti ir vieningai balsuoti rinkimų dieną.
„Veide“ jau teko rašyti, kad didžioji violetinių dalis – iš tų, kurie per du dešimtmečius veikiausiai net nesužinojo, kur yra jų rinkimų apylinkė, nes santykius su valdžia pratę spręsti korupciniais metodais, o visus, kurie yra valdžioje ar siekia į ją patekti, laiko vagimis. Tokiems daug paprasčiau parėkauti, o po to emigruoti, nei susiburti ir nuosekliai politinėmis priemonėmis kovoti dėl savo interesų. Tai rodo ir daug didesnė nei Lietuvoje naujosios emigracijos parama Kedžiams: ji juos pirmiausia mato kaip saviškius, išsipildžiusios sovietinės gerovės svajonės apie nuosavą namą ir mersedesą simbolį, o tik paskui – kovotojus su pedofilija.
Todėl N.Venckienė ir kelia savo kandidatūrą Naujamiestyje, nes tie 7–10 tūkst. vargo emigrantų – vienintelė jos viltis išvengti prokurorų klausimų.

N.Venckienė žino, kad Garliava, kurioje Kedžių šeimyną pažįsta visi, už ją nebalsuos, tad pasislėpti nuo prokurorų Seime tikisi posovietinių ekonominių emigrantų balsais.

Kaip šios kadencijos Seimo, Vyriausybės darbas pakeitė Lietuvą, kokie įvyko teigiami ir kokie neigiami pokyčiai dėl Seime priimtų sprendimų? Kas laukia pradėtų stambių energetinių projektų po Seimo rinkimų rudenį? Apie tai kalbamės su Seimo Pirmininke Tėvynės sąjungos-Krikščionių demokratų pirmininko pirmąja pavaduotoja Irena Degutiene.

VEIDAS: Kurie šios kadencijos Seimo darbai, Jūsų manymu, valstybei davė daugiausia naudos?
I.D.: Nėra sunkesnio laikotarpio būti valdžioje nei finansų krizės metu. Visuomenė daugiausia kalba apie naktinę mokesčių reformą, tačiau reikia objektyviai įvertinti, kokį palikimą gavo dabartinė valdžia: buvo įtarimų, kad situacija blogėja, bet be konkrečių duomenų buvo sunku įvertinti to mastą. Suprantu, kiekvienas žmogus vertina per asmeninio gyvenimo prizmę, ir 2008-ųjų vėlyvą rudenį žmonės savo gyvenimo kokybe dar nebuvo pajutę krizės. Tačiau valstybė, jei nieko nebūtų buvę daroma, šiandien būtų tokioje situacijoje, kokioje atsidūrė Graikija ar Ispanija. Vertinant retrospektyviai galima pasakyti: kad ir kaip buvo skaudu priiminėti tokius sprendimus, bet buvo padaryta teisingai, ir šiandien, esant geresnei, nors nesakau, kad gerai situacijai, jau galime atstatyti tada įšaldytas pensijas, kitą sumažintą finansavimą.
VEIDAS: Gal jei krizės našta būtų tolygiai užkrauta ir privačiam, ir viešajam sektoriui, būtų ir verslas mažiau nukentėjęs, ir žmonės ne taip keikę valdžią už  naktinę mokesčių reformą?
I.D.: 2009 m. biudžetas buvo iš karto sumažintas, krizės metais Seimo narių algas susimažinome apie 40 proc., sumažintos lėšos ir parlamentinei veiklai.
VEIDAS: Tačiau kalbant apie visą viešąjį sektorių, krizės našta privačiam sektoriui buvo daug didesnė nei viešojo. Net ne prie krizinio biudžeto akivaizdu, kad tokio didžiulio viešojo sektoriaus išlaikyti neįmanoma. Ekspertai peikė šią valdančiąją dauguma, kad ji nepasinaudojo krize – kaip geriausiu laiku reformoms.
I.D.: Rezervų yra: štai visi kalba apie centrinę valdžią, tačiau manau, kad galima būtų labiau optimizuoti ir savivaldybių aparatą. Daug tikėjausi iš Saulėlydžio komisijos – užmojai buvo ambicingi, bet rezultato, kokio tikėtasi, nepasiekta. Nelabai kas ar per mažai padaryta socialinėje srityje. Ji imli pinigams, o krizės metu dar padaugėja remtinųjų, tad labai svarbu paskirstyti pinigus tik tiems, kuriems labiausiai reikia. Teigiamų rezultatų yra, pavyzdžiui, sėkmingi pilotiniai projektai dėl socialinių pašalpų teikimo. Bet aiškiai matome, kad esant tokiai didelei socialinei atskirčiai šią sistemą reikia toliau reformuoti, ir tai ne vienos kadencijos uždavinys. Gaila, kad prieš tai per aštuonerius socialdemokratų valdymo metus veikė dosnumo sistema ir dosnumo ministerija, nevyko jokių reformų.
Buvo norų reformuoti sveikatos sistemą, tai pradėta. Tačiau negalime sukurti skandinaviško sveikatos sistemos modelio su Lietuvos vienkiemių pragyvenimo lygiu. Žmonės neturi tiek pinigų, kad galėtų sėsti į automobilį ir nuvažiuoti keliasdešimt kilometrų pas gydytoją. Sveikatos paslaugų prieinamumas Lietuvoje labai pablogėjo.
Beje, tarptautiniai sveikatos ir socialinės apsaugos ekspertai nepataria šiose srityse daryti kardinalių reformų krizės metu, nes tai pačios socialiai jautriausios sritys, kurios ir taip tokiu metu labiausiai nukenčia.
VEIDAS: Tačiau kodėl ir konservatorių didžiausio prioriteto – energetinių projektų teisinė bazė imta kloti tik kadencijos pabaigoje?
I.D.: Šie projektai didžiuliai, ypač naujos atominės elektrinės statybos, kuris net ne vien Lietuvos projektas. Pasiekti finišo tiesiąją reikėjo didelio įdirbio. Atlikome daug parengiamųjų darbų – vieni matomi, kiti nematomi, diplomatiniai, net konfidencialūs. Prisiminkime: 2008 m. pabaigoje – 2009 m. pradžioje ES, jos institucijų, kitų ES šalių tvirtos pozicijos dėl Lietuvos energetinės nepriklausomybės nebuvo, o paskui mūsų pastangų dėka atsirado stipri parama.
Dirbome iš karto keliomis energetinių projektų kryptimis: ėmėmės ES trečiojo paketo įgyvendinimo dujų sektoriuje ir suskystintų dujų terminalo, naujos atominės elektrinės projektų, atsinaujinančių energijos išteklių vystymo, elektros tiltų į Švediją ir Vakarų Europą. Žinoma, norėtųsi, kad viskas vyktų greičiau, tačiau koks buvo pasipriešinimas. Bet realūs darbai pradėti ir dar krizės laikotarpiu. Kai oponentai sako, kad po poros kadencijos metų šie projektai jau galėjo būti baigti, norisi paklausti, ypač socialdemokratų, kur jie buvo prieš tai aštuonerius metus turėdami valdžią.
VEIDAS: Ar Jūs asmeniškai tikite, kad bus pastatyta Visagino AE?
I.D.: Tikiu, kad ji turi būti. Bet tai priklauso, kaip po Seimo rinkimų susidėlios nauja valdančioji koalicija. Vis dėlto esu įsitikinusi, kad privalo būti darbų tęstinumas. Kaip vienodai politinės jėgos matė stojimą į NATO ir ES, taip šiandien svarbus vienodas naujos AE projekto matymas.
VEIDAS: Bet akivaizdu, kad mato nevienodai – didžiausia opozicinė frakcija  socialdemokratai balsavo prieš.
I.D.: Bet kaip iššifruoti jų tezę – mes už atominę, bet dabar prieš? Gali būti, kad tai tik priešrinkiminė retorika, todėl tikiu, kad viskas su AE projektu bus gerai.
VEIDAS: Ar manote, kad imantis tokio grandiozinio projekto visuomenė ir net sprendimus priimantys politikai buvo pakankamai informuoti apie jo naudą ir grėsmes?
I.D.: Šiandien jau turime daug informacijos. Seimo nariai, kurie nori, gali susipažinti net su konfidencialia informacija. Bet ją perskaitė du – Vidmantas Žiemelis ir Julius Veselka. Kur kiti, ypač tie, kurie taip garsiai protestuoja?
Bet, sutinku, informacijos visuomenei trūko. Viešųjų ryšių ar darbo su visuomene prasme informacijos apie VAE stygius – tikrai didelė spraga, kaip ir apskritai tai šios Vyriausybės didžiausias trūkumas. Andriaus Kubiliaus Vyriausybės darbai geri, bet jų pateikimas prastas.
VEIDAS: Kaip prognozuojate – ar Seimas balsuos už referendumą dėl VAE ir, jei taip, kokia bus žmonių nuomonė?
I.D.: Visuomenė savo poziciją išsakė – už referendumą reikėjo surinkti 300 tūkst.parašų, o pasirašė tik 46 tūkst. Tačiau nepaisant to Seime bus neeilinė sesija, gali būti nubalsuota, kad referendumas vyktų kartu su Seimo rinkimais. Manau, žmonės dalyvaus Seimo rinkimuose, bet kažin ar pildytų ir referendumo lapą.
Vis dėlto apmaudu, kad didelis sujudimas kilo tada, kai jau prasidėjo konkretūs, o ne teoriniai darbai. O juk įstatymas dėl atominės elektrinės buvo priimtas 2007 m., valdžioje esant socialdemokratams. Bet tada nei referendumo kas inicijavo, nei visuomenės reakcijos negirdėjau.
VEIDAS: Tačiau nuo to laiko situacija pasikeitė: galimai greta atsiras dar dvi AE, propaguojama skalūninių dujų gavybos plėtra.
I.D.: Tai reikėjo anksčiau VAE statyti. Bet jei galvojama, kad reikia viską sugriauti ir vėl pradėti nuo nulio, tai amžinai trypčiosime vietoje.
VEIDAS: Kaip vertinate: ar įvykdėte užmojį kovoti su korupcija?
I.D.: Korupcija – didžioji Lietuvos piktžaizdė. Buvo didelis pasipriešinimas, bet liūto dalis antikorupcinių įstatymų priimti ir pradeda veikti. Pavyzdžiui, buvo daug kalbų apie politinių partijų finansavimą kaip apie korupcinį židinį, tačiau veiksmo – ne. O dabar pirmą kartą Seimo rinkimai vyks pagal naują įstatymą.
VEIDAS: O kas, atvirkščiai, neprisidėjo prie normalaus valstybės gyvenimo?
I.D.: Šios kadencijos Seimas labai spalvingas, buvo daug skandalų. Jų svarstymai, nepasitikėjimai, apkaltos atima daug laiko, kurį būtume galėję skirti teisėkūrai ar parlamentinei kontrolei. Jau nekalbant apie atgarsį visuomenėje – per vieną kitą Seimo narį dėmė krenta visiems. Pritrūko politinės valios priimti Seimo narių garantijų įstatymas. Rudens sesijoje turėsime priimti jį ir iš esmės perrašytą Seimo statutą.
O ko nepadarė Vyriausybė – tai namų renovavimas, nors tai buvo labai rimta programa ir energijos taupymo, ir darbo vietų prasme.
VEIDAS: Kiek procentų valdančioji dauguma įgyvendino savo įsipareigojimus?
I.D.: Jei imtume papunkčiui Vyriausybės programą, įgyvendinome apie 70 proc. įsipareigojimų. Beje, kai kalbama apie šiandienę valdžią, vis girdžiu sakant „konservatoriai”. Bet mūsų valdančiojoje daugumoje – tik pusė, esame koalicinė dauguma ir norint priimti sprendimus teko daryti kompromisus.
VEIDAS: Kodėl Jūs balsavote prieš PVM lengvatinį tarifą žiniasklaidai, kaip kad yra daugelyje demokratinių valstybių, nors visada kalbėjote priešingai?
I.D.: Aš – už PVM lengvatą žiniasklaidai ir taip balsavau svarstant šį siūlymą, kuris, beje, būtent mano pastangomis atsidūrė Seimo darbotvarkėje. Bet ši siūlymas buvo apkabinėtas lengvatomis neįgaliesiems, transportui, kas biudžeto pajamas sumažins 100 mln. Lt. Tikėjausi, kad tos „priekabos“ prie lengvatinio PVM žiniasklaidai bus atmestos, deja, net mūsų frakcijos nariai balsavo už. Po to, kai Seimas ką tik buvo priėmęs europinį fiskalinės drausmės susitarimą, būdama Seimo pirmininkė negalėjau balsuoti už visą PVM lengvatų paketą.
VEIDAS: Ar tikite, kad po Seimo rinkimų atsidursite ne opozicijoje?
I.D.: To reikia klausti rinkėjų.
VEIDAS: O kaip jiems šią kadenciją reikėjo susigaudyti, kas yra Tėvynės sąjunga – Aurelija Stancikienė, Saulius Stoma, Rokas Žilinskas ar Irena Degutienė? Ar partija, vis prisijunginėdama kitas ir priiminėdama į savo gretas bet kokius politinius turistus, nepraranda savo identiteto?
I.D.: Mes – skėtinė partija, kuri apjungia keturias dešiniąsias sroves – konservatyviai mąstančiąją, krikščioniškąją, politinius kalinius ir tremtinius, tautininkus (su Gintaru Songaila išėjo tik dešimtoji jų dalis). Į partiją priima partijos skyriai. Jei jiems tai draustume, būtų autoritarizmas. Žmonės į mūsų partiją laisva valia ateina ir išeina. O minėti žmonės buvo dešiniųjų pažiūrų.
VEIDAS: Kaip prognozuojate Seimo rinkimų rezultatus, naujų politinių jėgų debiutą juose?
I.D.: Manau, Lietuvos žmonės protingi ir mato, kas vyksta. Vienadienių gelbėtojų buvo prieš kiekvienus rinkimus, bet po pastarųjų turbūt suprato, kad rezultato tai neduoda. Nenorėčiau prognozuoti, kas kiek laimės, bet bendrauju su žmonėmis įvairiuose miestuose, rajonuose ir girdžiu, kad jie komentuoja įvykius net įžvalgiau nei politologai.
VEIDAS: Jei buvusi teisėja Neringa Venckienė, kaip minėjo, eis su jumis susirungti toje pačioje rinkimų apygardoje, ar nebijote konkurencijos?
I.D.: Kodėl turėčiau bijoti? Šioje apygardoje kandidatuosiu trečią kartą. Joje būna keturiolika penkiolika kandidatų. Visi yra lygiaverčiai konkurentai.

Kiek kainuoja Seimo narys? Šis klausimas, ypač Seimo rinkimų metais, skamba vis dažniau. Taigi kiek?

Skaičiuojama, kad vieno jau išrinkto parlamentaro išlaikymas mokesčių mokėtojams atsieina apie 1 mln. Lt per metus, tai yra 52 Lt per metus vienam balso teisę turinčiam piliečiui, arba 107 Lt, jei skaičiuosime tik tuos, kurie atėjo balsuoti, vadinasi, manė, kad jiems Seimo narys reikalingas. Bet kuriuo atveju tai nėra daug, ypač dalijant visiems.

Seimo mandato kaina – 250 tūkst. Lt

Tačiau šalia Seimo nario išlaikymo yra dar jo išrinkimo kaina, kuri susideda iš dviejų dalių: pačių rinkimų organizavimo ir aptarnavimo, apmokama iš valstybės biudžeto, ir Seimo rinkimų agitacijos, kurios didžiąją dalį dengia privatus verslas. Kiek kainuos šį rudenį vyksiantys rinkimai, kurių finansavimas, šiemet uždraudus verslui finansuoti partijas, daugiausia vyks valstybės biudžeto pinigais, kol kas pasakyti sunku, nes tai, kas bus finansuojama ne iš valstybės biudžeto, panirs į dar didesnį šešėlį.
Valstybės dotacijos partijoms bendrai sudaro 20 mln. Lt, dar kažkiek jos susikaupė privačių rėmėjų pinigų iš tų laikų, kai galėjo gauti verslo paramą. Vis dėlto tikimasi, kad šiemet kampanija bus pigesnė nei 2008-aisiais, kai partijos iš viso paklojo daugiau nei 33 mln. Lt. Padalijus iš Seimo narių skaičiaus išeitų, kad vieno mandato kaina – 234,6 tūkst. Lt. Turint galvoje, jog iš šios sumos dar reikia atimti tą dalį, kurią sudarė rinkimuose dalyvavusių, bet nieko nelaimėjusių partijų pinigai, išeitų, kad išrinkti vieną Seimo narį kainuoja apie 200 tūkst. Lt. Ne taip jau ir daug, atsižvelgiant, kad parlamentaras dirbs (ir, manykime, duos naudos rinkėjams be rėmėjams) ketverius metus.
Kad geriau įsivaizduotume – 2011-aisiais, kai Seime vyko batalijos dėl alkoholio reklamos draudimo, buvo vertinama, kad alkoholio gamintojams bei tiekėjams uždraudus reklamuoti savo gaminius žiniasklaidos verslas gali prarasti iki 17 mln. Lt pajamų. Kaip kompensacija už tai žiniasklaidai buvo siūloma 32 mln. Lt metinė kompensacija, arba 2 proc. nuo tabako ir alkoholio gamintojams taikomų akcizų.
2004–2008 m. išrinkti Seimo narį kainavo dar pigiau – 146 tūkst. Lt už mandatą, arba 20,7 mln. Lt už visą oficialiąją rinkimų kampaniją. Į akis krinta du dalykai: viena, Seimo rinkimų kampanija, nepaisant santykinio pigumo, vis dėlto pabrango trečdaliu – nuo 20,7 iki 33 mln. Lt. Tai rodo, jog partijų rėmėjai padarė išvadą, kad investuoti pinigus į Seimą apsimoka. Antra, tuo pat metu, kaip ir Seimo rinkimai, vykusių Europos Parlamento rinkimų kaina, priešingai, smuko: 2004-aisiais išrinkti 13 europarlamentarų kainavo 4,4 mln. Lt, arba po 338,5 tūkst. Lt už vieną, o 2009-aisiais 12 europarlamentarų rinkimai atsiėjo tik 3,7 mln. Lt, arba po 308,3 tūkst. Lt už vieną.
Žinoma, įtakos tam turėjo ir pats finansų krizės įkarštis, bet negalima atmesti galimybės, jog verslas padarė išvadą, kad į Seimo narius investuoti apsimoka kur kas labiau nei į europarlamentarus. Nors gali būti, kad Lietuvos verslas tiesiog dar nemoka europarlamentarų išnaudoti, kaip ir daugelio kitų Briuselio koridorių teikiamų galimybių.

Kokia nauda iš politinių investicijų

Natūralu, kad ir tokie didieji netgi ne paskirų rinkimų kampanijų, o viso Lietuvos politinio proceso rėmėjai, kaip pastarojo dvidešimtmečio turtingiausias ir įtakingiausias verslininkas Bronislovas Lubys, duodami pinigus ar partijoms, ar kandidatams į Seimą, ar kandidatams į prezidentus, tikėjosi iš to naudos sau. Tai, beje, savaime nėra blogas dalykas, kaip lig šiol pas mus dar mėgstama skelbti.
Viena, verslininkai yra tokia pati neatsiejama ir visateisė Lietuvos visuomenės dalis, kaip ir vadinamieji paprasti žmonės, kurių interesams dažniausiai raginami atstovauti Seimo nariai. Antra, privatus verslas yra Lietuvos ekonomikos pagrindas ir varomoji jėga, tad tie pinigai, kuriuos kasmet tvirtindami valstybės biudžetą skirsto bei dalija Seimo nariai, yra uždirbti verslo ir per mokesčius paimti iš verslo. Šį akivaizdų, bet garsiai įvardyti kažkodėl nemėgstamą faktą reikia visuomet atminti, kai prasideda kalba apie verslo ir politikos santykį. Jeigu Seimo ir Vyriausybės nariai negirdės verslo balso, gyventi Lietuvoje bus tik blogiau.
„Tikrai negalėčiau pasakyti, kad dirbdamas Seime būčiau matęs, kaip vienas ar kitas kolega atvirai atidirbinėja jį parėmusiems verslininkams, – „Veidą“ tikino kova su „rubikonine korupcija“ išgarsėjęs konservatorius Kęstutis Masiulis, kurį sutikome susitikime su Kelmės verslininkais. – Tačiau anksčiau, kai verslas turėjo teisę remti politikus, buvo taip: jeigu partija gavo iš ko nors paramą, rėmėjai turi moralinę teisę ateiti ir pasakyti, kas, jų manymu, Seimo daroma blogai. Žinoma, už to „blogai“ visados slypi kažkieno interesai. Bet supraskime, kad Seimas – tai skirtingų visuomenės grupių interesų derinimo vieta. Savo interesų turi verslininkai, savo interesų – samdomi darbuotojai, o Seimo narys turi padaryti taip, kad vienos pusės interesai neturėtų esminės persvaros.“
K.Masiulis pateikė savo santykių su Kelmės, kurioje jis išrinktas, verslininkais pavyzdį: „Kai tik buvau išrinktas, pas mane į priėmimą atėjo įmonės, užsiimančios miško medžiagos vežimu, savininkas. Beje, jis atėjo ir į pastarąjį susitikimą, priminė savo reikalą, kuris dar neišspręstas. Jo esmė – Lietuvoje kažkodėl taikomas 40 tonų apribojimas bendram vilkiko ir priekabos svoriui, neatsižvelgiant į ašių skaičių. Tai neteisinga, nes kelio dangą gadina ne pats transporto priemonės svoris, o ašies apkrova. Juoba gretimoje Latvijoje maksimalus leistinas svoris – 48 tonos, ES limitas – irgi 48 tonos. Išeina, kad Lietuvoje į priekabą galima krauti aštuoniomis tonomis mažiau nei kitur.“
Seimo narys sako pradėjęs aiškintis, kodėl taip yra. „Nuėjome kartu į Susisiekimo ministeriją, ten sako – problema sena kaip pasaulis, bet norint ją išspręsti reikia įveikti „Linavos“ lobistų pasipriešinimą. Mat „Linavai“, vežėjams, naudinga, kad krovinius siunčiantys verslininkai užsako daugiau reisų. Trejus metus vaikščiojau į ministeriją, bendravau su ministru Eligijumi Masiuliu. Galiausiai jau net jie patys ėmė stebėtis, kaip uoliai ir atkakliai „Linava“ gina savo interesą, prieštaraujantį krovinių siuntėjų interesui. Galų gale parengtos įstatymo pataisos pasiekė Seimo Ekonomikos komitetą ir antri metai guli jame įstrigusios, nes ana pusė irgi turi savo interesų gynėjų“, – konstatuoja K.Masiulis.

Pastaruoju metu bandau pats sau atsakyti į klausimą, ar ryžčiausi investuoti vieną kitą tūkstantį litų į būsimos Visagino atominės elektrinės akcijas. Su sąlyga, kad investuoti reikėtų dabar, o elektrinė pastatyta bus tik po aštuonerių ar dešimties metų.
Būtent tokią galimybę visiems Lietuvos piliečiams, regis, ketina pasiūlyti Vyriausybė, praėjusią savaitę Seimui pateikusi visą energetikos įstatymų paketą, įskaitant patį svarbiausią – Atominės elektrinės statybos koncesijos įstatymą.
Šis įstatymo projektas yra visos Andriaus Kubiliaus Vyriausybės veiklos kvintesencija. Negalima sakyti, kad visus ketverius metus Vyriausybės dirbo vien atominiam projektui, tačiau tai, be jokios abejonės, yra pats svarbiausias darbas iš visų, kuriuos jai pavyko nuveikti. Prieš jį, ko gera, blanksta netgi finansų sistemos stabilizavimas, kuris yra tik taktinis veiksmas, o atominis projektas – strateginis, jo įgyvendinimas pakeis ne tik Lietuvos ekonomiką, bet ir viso Baltijos regiono geopolitiką.
Kaip sako Liberalų sąjūdžio lyderis Eligijus Masiulis, įstatyme numatyta galimybė, kad naujosios atominės dalininkais galėtų tapti ir Lietuvos piliečiai. Kokiu būdu ir sąlygomis būtų platinamos VAE akcijos, kol kas nėra numatyta, iš pradžių siūloma įteisinti tik principinę galimybę, o konkrečių veiksmų būtų imtasi tik tuo atveju, jeigu Seimas VAE koncesijos įstatymui pritars. Bet pati tokia galimybė, neslėpsiu, labai patiko ir verčia sukti galvą dėl jau minėto klausimo.
Visą Baltijos šalių, Lenkijos ir Skandinavijos regioną aptarnaujanti atominė jėgainė šiandien tikriausiai yra vienas tų nedaugelio verslo projektų, į kuriuos iš tiesų būtų verta investuoti bent dalį santaupų priedui prie būsimos pensijos. Ypač turint galvoje, kad „Sodros“ ketvirčio amžiaus perspektyva visiškai nedžiuginanti. O VAE planuoja dirbti šešis dešimtmečius ir jos gaminamos elektros energijos tikrai reikės pirkėjams – vadinasi, akcijos, net jei neduos didelių dividendų, vertę tikrai turės. Tad rizikuoti lyg ir apsimoka, bet yra vienas esminis „bet“: jeigu VAE bus pastatyta.
Norinčių užkirsti kelią Visagino atominės statybai pastaruoju metu – nors vežimu vežk: žalieji, tautininkai, alternatyvios energetikos lobistai, referendumininkai, netgi tos partijos, kurios visą dešimtmetį kėlė rankas ir dėjo parašus už atominę elektrinę. Bet kai tik iš tiesų pakvipo statybomis, staiga ėmė sukti uodegą: o ar apsimokės? O ar ne per daug įsipareigojimų?
Viena vertus, šie antiatominiai balsai džiugina: jie rodo, kad lėlininkai, tampantys už iš Rytų ateinančių elektros laidų į pensiją išėjusius sovietmečio energetikos šulus ir prieš rinkimus pinigų ištroškusius politikus, mato, jog Lietuva kartu su kitomis Baltijos šalimis iš tiesų pajėgi pastatyti atominę elektrinę. Kita vertus, nerimą kelia tai, kad iki dienos, kai VAE statybos jau niekaip nebebus galima atšaukti, dar likę dveji su puse metų. Per kuriuos, žinant, kokie politikai svajoja rudenį formuoti Vyriausybę, dar visko gali nutikti.
Dideliuose projektuose politinės rizikos veiksnys visuomet yra labai svarbus. Ne veltui kadaise trečdalį „Mažeikių naftos“ akcijų pirkdami amerikiečiai prikaišiojo į sutartį daugybę saugiklių, jeigu pasikeitus Vyriausybėms juos mėgintų vienaip ar kitaip išstumti. Laikas parodė, kad jie neapsiriko. Bet kartu tie saugikliai darė „Mažeikių naftą“ patrauklią kitiems pirkėjams, tad galiausiai Lietuva gavo pelno, kurio 1999-aisiais net įsivaizduoti negalėjo. Tie, kurie tuomet prisipirko rekordiškai nupigusių „Mažeikių naftos“ akcijų, vėliau turėjo gražaus pelno.
Matyt, atmindama tuos laikus, Andriaus Kubiliaus Vyriausybė ir į VAE koncesijos sutartį prikaišiojo įvairių saugiklių. Kiek galima suprasti iš to, ką kalba finansų ministrė Ingrida Šimonytė ir VAE direktorius Rimantas Vaitkus, atominės statyba galėtų būti tęsiama netgi tuo atveju, jeigu Lietuvos Vyriausybės dėl kokių nors (šiaip žinoma, kokių) priežasčių nutartų iš jos pasitraukti. Tai yra jeigu Seimas, kaip numato Koncesijos įstatymas, per likusius pusantro mėnesio spės pritarti VAE koncesijos sutarčiai, pagal kurią statybai išskiriama vieta ir nustatomos sąlygos, toliau viską gali daryti privatininkai: VAE statybos įmonė, „Hitachi“, Latvijos ir Estijos energetikos kompanijos.
Nors, žinoma, Lietuvos Vyriausybės, kuri yra VAE statybos iniciatorė ir pagrindinis variklis, pasitraukimas iš statybų dėl politinių sumetimų būtų stiprus smūgis projektui. Kiek galima suprasti, būtent šiuo atveju numatyta, kad VAE koncesijos projekto sąlygų nesilaikymas užtrauktų Lietuvai iki 1 mlrd. Lt dydžio sankcijas. Milijardas litų – tai suma, kurią netgi viena didžiausių atominės priešininkių socialdemokratė Birutė Vėsaitė vargu ar sutiktų mokėti. Juoba kad paimti tokią sumą nelabai būtų iš kur. Gal todėl ši socdemų lyg ir į energetikos ministres numatyta dama, dar neskaičiusi pačios koncesijos sutarties, jau šoko prieštarauti Vyriausybės teikiamam įstatymui.
Neišnagrinėjus (juoba neišgirdus rimtų teisininkų vertinimo) VAE koncesijos sutarties, ką nors kategoriškai teigti sunku, bet atrodo, kad Energetikos ministerija ir Vyriausybė padarė, kaip žadėjo: imtasi visų priemonių, kad energetikos projektai taptų nebesustabdomi. Jeigu juos pavyks patvirtinti šiame Seime, tikimybė, kad jie numatytu laiku bus įgyvendinti, taps labai didelė. Tokia didelė, kad jau bus galima galvoti apie akcijų pirkimą.

Šios kadencijos Seimas pasiekė rekordą: teigiamai jo veiklą vertina vos 0,2 proc., o neigiamai – net 80,2 proc. apklaustųjų Lietuvos gyventojų.

Tai paaiškėjo iš „Veido“ užsakymu tyrimų bendrovės „Prime consulting“ atliktos naujausios sociologinės apklausos.
Net šiaip jau viena nepopuliariausių Andriaus Kubiliaus Vyriausybė vertinama geriau. Nors 48,6 proc. respondentų dabartinės Vyriausybės 3,5 metų darbą vertina neigiamai, tačiau 45,4 proc. vertina vidutiniškai, o 5,6 proc. – netgi teigiamai.
Pats A.Kubilius mano, kad nepasitikėjimą politikais lemia ne tik jų klaidos, – tai ir tam tikro vyraujančio visuomenės mąstymo atspindys. „Reikia skatinti didesnį pasitikėjimą tiek savimi, tiek kitais, taip pat tikėjimą Lietuvos ateitimi. Tam labai svarbi švietimo sistema, žiniasklaida. Reikia pasistengti save matyti platesniuose horizontuose“, – pataria premjeras.

Kaip jūs vertinate A.Kubiliaus Vyriausybės 3,5 metų darbą? (proc.)

Neigiamai    48,6
Vidutiniškai    45,4
Teigiamai    5,6
Nežinau / neturiu nuomonės    0,4

Kaip jūs vertinate šios kadencijos Seimo veiklą? (proc.)

Neigiamai    80,2
Vidutiniškai    19
Nežinau / neturiu nuomonės    0,6
Teigiamai    0,2

Šaltinis: „Veido“ užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime consulting“ 2012 m. balandžio 23–25 d. atlikta Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų apklausa. Cituojant apklausą, nuoroda į „Veidą“ būtina.

Į „Veido“ klausimus atsako Seimo Tėvynės sąjungos frakcijos seniūnas Jurgis Razma

VEIDAS: Ar per daugelį darbo Seime metų jums yra tekę susidurti su partijų ar atskirų politikų atidirbinėjimu rinkėjams už finansinę paramą? Gal bent įtarimų tokių yra kilę?
J.R.: Kaip čia pasakius? Tokio, kaip sakote, tiesioginio atidirbinėjimo atvejų nesu pastebėjęs. Bet žinoti, kad kurie nors priimami teisės aktai yra palankūs kuriai nors verslo šakai, kurios atstovai yra parėmę Tėvynė sąjungą, aišku, yra tekę. Tarkime, jei priiminėji mažesnį pelno mokestį nustatantį įstatymą, tai, aišku, supranti, kad jis naudingas pelną gaunančioms įmonėms. Nors tokių tarp mūsų partijos rėmėjų, aišku, visa krūva. Paieškojus galima rasti ir konkretesnių sutapimų, kai įstatymo projektas, už kurį balsavo mūsų partijos atstovai Seime, buvo palankus mus parėmusiam verslui. Tikriausiai netgi kiekvienais metais.
Bet tikrai nesu susidūręs su situacija, kad, tarkime, ateina koks verslininkas ir užsimena, jog paremtų, jeigu Seime būtų priimtas koks nors jam naudingas projektas.
VEIDAS: Pastaruoju metu daug kas kraipo galvas, matydami, kad Tėvynės sąjungos kandidatų Seimo rinkimuose sąraše atsidūrė Artūras Listavičius: viena vertus, įtakingo, anksčiau ne kartą į Seimą rinkto konservatoriaus sūnus, antra vertus, koncerno „MG Baltic“ viceprezidentas. Šis koncernas valdo alkoholio gamintoją „Stumbras“, o prieš Naujuosius metus Seimas jūsų ir kitų įtakingų konservatorių teikimu panaikino visišką alkoholio reklamos draudimą, turėjusį įsigalioti šiemet. Ar tai tik sutapimas?
J.R.: Betgi žiūrėkite – visos kitos frakcijos Seime už alkoholio reklamos draudimo panaikinimą balsavo kone vieningai, o mūsų frakcijoje tos vienybės tikrai nebuvo. Už balsavo gal tik šeši ar septyni mūsų parlamentarai. Tad galima drąsiai teigti, kad visoms kitoms Seimo partijoms alkoholio gamintojai ir reklamuotojai turėtų būti dėkingi daug labiau nei konservatoriams.
Juo labiau kad jokių esminių pokyčių to draudimo panaikinimu nebuvo padaryta. Visi tie gana griežti alkoholio reklamos apribojimai, kurie galiojo lig šiol, išliko. O jeigu susumuotume, kiek paskui dar papildomų sugriežtinimų priėmėme… Vien naktinės prekybos uždraudimas yra akivaizdžiai nepalankus tiems alkoholio gamintojams, kurie legaliai realizuoja savo produkciją.
O A.Listavičiaus atsiradimas mūsų partijos sąraše – tiesiog natūrali kartų kaita politikoje: sūnus pasuko tėvo pėdomis. Juoba jokių išskirtinių sąlygų jam nedarėme, pažiūrėkite, kokią apygardą skyrėme: Akmenės ir Joniškio, kur kairieji paprastai triuškinamai laimi. Suprasčiau, jei būtume pasiūlę kurią iš „dešiniųjų“ apygardų Kaune arba Vilniuje ar aukštą vietą sąraše.
VEIDAS: Žiūrėkime: 2004-ųjų Seimo rinkimų kampanija oficialiai kainavo 21 mln. Lt, 2008-ųjų – beveik 33 mln. Lt, taigi padidėjo trečdaliu. Jeigu verslas tiek investuoja į Seimo rinkimus, vadinasi, jam apsimoka?
J.R.: Nereikia taip primityviai skaičiuoti, esą verslas žiūri į Seimo rinkimus kaip į investiciją, iš kurios tikisi finansinės grąžos. Ką reiškia milijardines apyvartas turinčiai bendrovei paaukoti 40 tūkst. Lt? Tai tikrai nereikšminga suma bendrame įmonės finansų sraute, tad savininkai pagal savo politines ar vertybines pažiūras gali paaukoti tokius pinigus nesukdami galvos dėl atsipirkimo.
Tikrai negalima manyti, kad verslas nenori remti demokratinio proceso Lietuvoje. Bronislovas Lubys partijas tikrai remdavo daugiausia iš idealizmo – pats esu su juo nemažai apie tai diskutavęs. Jo principinė nuostata buvo, kad verslas turi remti partijas, tad ir duodavo visoms.

Didžioji dalis praeitą savaitę prasidėjusios oficialios Seimo rinkimų kampanijos išlaidų bus apmokėta valstybės biudžeto dotacijų, skiriamų partijoms, pinigais, ir didžiausią naudą iš to turės didžiosios politikos senbuviai – konservatoriai, socialdemokratai, liberalai, Darbo bei „Tvarkos ir teisingumo“ partijos.

Rinkimų kampanijos artėjimą lengviausia pajusti per nežinia iš kur užplūstančios politinės reklamos gausą ir amžinas kalbas apie jos finansavimą vadinamaisiais juodais pinigais, taip partijoms siekiant įgyti nesąžiningą pranašumą prieš varžovus. Kita vertus, konkurentai – visados patys geriausi kontrolieriai.
„Žiūrėk, kaip šauniai Liberalų sąjūdis Klaipėdoje ruošiasi Seimo rinkimams“, – su tokiu prierašu man į pašto dėžutę prieš kokį mėnesį įkrinta paveikslėlis iš Centrinio viešųjų pirkimų portalo, liudijantis, kad Klaipėdos valstybinis jūrų uostas iš vieno šaltinio – Klaipėdos radijo stoties „Laluna“ perka reklaminės informacinės medžiagos transliavimo paslaugą. Esmė ne tai, kad, kaip teigia viešųjų pirkimų konkursų dalyviai, po virtinės skandalų, kai reikalavimai būdavo pritaikomi vienam dalyviui, šiais laikais kategoriškai draudžiama perkančiajai organizacijai minėti konkretų paslaugos pardavėjo pavadinimą. Esmė ta, kad perkamas reklamos transliavimo laikotarpis – nuo 2012 m. sausio 25 iki gruodžio 19 d. – „persidengia“ su Seimo rinkimų kampanija, prasidedančia balandžio viduryje ir pasibaigiančia lapkričio viduryje. O Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direktorius, kaip žinome, yra Liberalų sąjūdžio krikštatėvis Eugenijus Gentvilas, uostas – Susisiekimo ministerijos, kuriai vadovauja E.Gentvilo studentas, Liberalų sąjūdžio pirmininkas Eligijus Masiulis, pavaldumo, Klaipėdos meras – žymus Liberalų sąjūdžio politikas Vytautas Grubliauskas-Kongas.
Galiausiai pats uostamiestis – viena liberalsąjūdininkų politinių tvirtovių, kurioje surinkti balsai tiesiogiai lemia ir bendrą partijos rezultatą per rinkimus, kaip Kaunas – konservatorių ar Vilnius – Artūro Zuoko. Tad, kaip sakoma, kas galėtų paneigti, jog atsidėkodama už uosto nupirktą reklamą „Laluna“ savo laidose ne tai kad šlovins liberalsąjūdininkus, bet tiesiog neras už ką jų kritikuoti?
Net pats Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) pirmininkas Zenonas Vaigauskas pripažįsta, kad tokių dalykų, priešingai nei daugiau ar mažiau paslėptos juodais pinigais apmokėtos politinės reklamos, jie negalėtų sugaudyti.

Visuomeninės organizacijos – pinigų landa

Bet viešai matoma politinė reklama – tik viena, tegu labai svarbi, rinkimų kampanijos išlaidų eilutė. Jai skirtus pinigus partijos iš esmės tik administruoja, perskirstydamos iš rėmėjų gautus pinigus reklamos agentūroms ir žiniasklaidai. Ne mažiau svarbi, o gal net svarbesnė išlaidų dalis – partijų bei kitų rinkimų dalyvių investicijos į save, nes kas iš to, kad išleisi pinigus reklamai, jeigu ji nepasieks tikslinės auditorijos. Tam būtini informacijos rinkimas ir analizė, programų rengimas, kandidatų bei rinkimų štabų darbuotojų mokymai, viešųjų ryšių konsultantų paslaugos. Štai tam apmokėti, pasirodo, galima visiškai teisėtai skirti pinigus, formaliai nepatenkančius į oficialią Seimo rinkimų dalyvio išlaidų sąmatą, kurios atitiktį tikrovei griežtai tikrina VRK.
„Žiūrėkit, A.Zuokas į Seimo rinkimus eina su judėjimu TAIP, – aiškino „Veidui“ su „zuokiniais“ konkuruojančios partijos atstovas. – Bet kažkaip visi praleido pro akis, kad šalia šio politinio darinio egzistuoja dar vienas paralelinis juridinis asmuo – visuomeninė organizacija TAIP, kuriai, formaliai nedalyvaujančiai politiniame procese, negalioja nuo Naujųjų metų įvestas draudimas gauti paramą iš verslo įmonių bei kitų juridinių asmenų. Galite neabejoti, kad A.Zuokas, atsižvelgiant į visą ankstesnę jo patirtį, kuo puikiausiai pasinaudos šia partijų finansavimo įstatymo spraga. Ir ne vien jis – dauguma didžiųjų partijų turi įvairių institutų, fondų, jaunimo organizacijų, kurie formaliai nėra sudėtinė partijų dalis, nedalyvauja rinkimuose, turi viešųjų, visuomeninių, ne pelno siekiančių organizacijų statusą ir visiškai neprivalo atsiskaitinėti už savo pajamas bei išlaidas VRK. Štai per juos ir prasukama didžioji dalis tų juodųjų rėmėjų pinigų, kurių partijos nerodo savo viešuose balansuose.“

Smūgis naujokams ir liberalams

Nuo šių metų sausio 1-osios įsigaliojęs draudimas partijoms gauti paramą iš juridinių asmenų, kitaip sakant, verslo, buvo didelis netikėtumas ir nemenkas smūgis politikos naujokams bei šiuo metu Seime ar savivaldybių tarybose neatstovaujamų partijų atstovams. Pastarieji praktiškai prarado galimybę gauti nors kiek ženklesnę finansinę paramą ir kone automatiškai buvo išbraukti iš politinio gyvenimo.
Smogė šis įstatymas ir abiem liberalų partijoms, kurios lig šiol stebino savo gebėjimais surinkti iš verslo paramos tiek pat ir netgi daugiau, nei abi kertinės Lietuvos politinės sistemos partijos – konservatoriai ir socialdemokratai. Štai per paskutinį 2011-ųjų ketvirtį, kai dar buvo galima gauti pinigų iš verslo, Liberalų ir centro sąjunga (Algio Čapliko) surinko per 670 tūkst. Lt, o Liberalų sąjūdis (E.Masiulio) – per 447 tūkst. Lt paramos. Nors dvigubai daugiau už jas vietų Seime ir ministerijose turinti Tėvynės sąjunga – tik 631 tūkst. Lt. Iš viso pernai juridinių asmenų paramos Liberalų sąjūdis gavo apie 1,473 mln., liberalcentristai – apie 1,448 mln., Socialdemokratų partija – per 957 tūkst. Lt.
Užtat su partijų rėmimu iš biudžeto buvo atvirkščiai. 2011 m. partijoms buvo skirta 5,46 mln. Lt, iš kurių Tėvynės sąjungai teko 1,3 mln., Socialdemokratų partijai – 0,9 mln., „Tvarkai ir teisingumui“ – 0,64 mln., Liberalų sąjūdžiui – 0,54 mln., Liberalų ir centro sąjungai – 0,45 mln., Darbo partijai – 0,43 mln. Lt.
Šiemet rinkimų laikotarpiu partijos gaus 10 mln. Lt (iš 20 mln. priklausančių): Tėvynės sąjungai skirta 2,6 mln., socialdemokratams – 1,75 mln., partijai „Tvarka ir teisingumas“ – 1,3 mln., Liberalų ir centro sąjungai – 1,56 mln., Darbo partijai – 1,64 mln., Liberalų sąjūdžiui – 0,7 mln. Lt.

„Du svarbiausi moderniojo amžiaus Lietuvos seimai – 1920 m. Steigiamasis ir 1990 m. Atkuriamasis – ypatingomis sąlygomis atliko ypatingus uždavinius – panašius, bet skirtingus“, – Kovo 11-osios išvakarėse išėjusios knygos „Lietuvos Respublikos Steigiamojo ir Atkuriamojo Seimo nariai“ įžangoje rašo politologas Kęstutis K.Girnius.
Tiek Steigiamojo, tiek ir Atkuriamojo Seimo narių biografijos – skirtingo ilgio, kaip ir skirtinga jų svarba įtvirtinant Lietuvos nepriklausomybę ir valstybingumą. Vieni 1920 m. Steigiamojo Seimo nariai nusipelnė vos vienos kitos eilutės – kad buvo mokytojas iš Prienų, „ligi buvo išrinktas į Seimą, vertėsi žemės ūkio darbu savo ūkyje“, ar buvo kalvis iš Ginkūnų dvaro Šiaulių valsčiuje. Kitų ženklai Lietuvos istorijoje buvo verti ilgesnio išvardijimo, kartais ir su labai dramatiškais faktais.
1990-ųjų Kovo 11-osios signatarų biografijos pateikiamos su trumpu jų indėlio į valstybingumo atstatymą ir įtvirtinimą vertinimu, citatomis, kaip jie vertina dabartinę situaciją valstybėje. Pavyzdžiui, Jonas Liaučius prisipažįsta kaip signataras besijaučiąs kaltas, nes „idealistai pralošinėja „naujiesiems lietuviams“. Zigmas Vaišvila mano, kad pritarę ES Lisabonos sutarčiai, prarandame valstybingumą: „Tauta niekam nesuteikė teisės stumti Lietuvą į federaciją“. Povilas Varanauskas sako, kad „nereikia pykti ant tėvynės, nes viskas priklauso nuo mūsų pačių“. O Egidijus Jarašiūnas siūlo: „Seime reikia jaunų, išmanančių teisę ir ekonomiką žmonių. Kai tokie žmonės sudarys daugumą, tikėtina, kad bendri reikalai bus tvarkomi geriau.“
Šio knygos sumanytojas – Kovo 11-osios Akto signataras šviesaus atminimo dr. Bronislovas Lubys. Pirmoji knygos dalis – 1924 m. leidinio „Trumpos Steigiamojo Seimo narių biografijos su atvaizdais“ kopija, į antrają sudėtos Atkuriamojo Seimo narių, balsavusių už Kovo 11-osios Aktą, trumpos biografijos.

Visuomenės apklausos liudija, kad šį spalį dėl valdžios realiai varžysis keturios partijos. Kas mūsų laukia kiekvienos iš jų sėkmės atveju?

Seimo rinkimų švytuoklė rudenį į valdžią vėl turėtų sugrąžinti socialdemokratus. Bent jau per „Vilmorus“/„Lietuvos ryto“ apklausą vasarį socialdemokratams teko 16,3 proc. rinkėjų simpatijų, „darbiečiams“ – 11,1, Tėvynės sąjungai – 9,3, „Tvarkai ir teisingumui“ – 7,8 proc., o kitos partijos nė neperžengtų 5 proc. barjero. „Veidas“ bandė pamodeliuoti, kas keistųsi dabar svarbiausiose valstybės gyvenimo srityse, kiekvienai iš šių partijų tapus valdančiąja dauguma.
Žinoma, kai kuriais priešrinkiminiais pažadais sunku patikėti. Štai socialdemokratai žada neperžengti 3 proc. biudžeto deficito, nors praėjusią Seimo kadenciją būdami valdančiaisiais jie iš visų jėgų pūtė burbulą ir taip dar labiau komplikavo Lietuvos padėtį užgriuvus pasaulinei krizei. Tačiau, nors dievažijasi taupysią, tuo pačiu metu socdemai ketina palikti viešąjį sektorių patį mažintis natūraliai, be to, dar mažinti PVM. Belieka viltis, kad jei socdemai vėl grįš į valdžią, gal jiems pavyks įgyvendinti ūkio gaivinimo programą geriau nei dabartinei daugumai.
Keistai skamba ir kai „darbiečių“ lyderis Viktoras Uspaskichas žada imtis priemonių, kurios panaikintų vokelius, nors būtent jo šeimos valdomos įmonės ypač pagarsėjo vokelių istorijomis. Bet būtų tikrai gerai, jei realizuotųsi „darbiečių“ pažadas palengvinti mokesčių naštą verslui.
O jei valdžią rinkėjai ir vėl patikėtų konservatoriams, galėtume laukti tąsos darbų, kuriuos jie ketino nuveikti šią kadenciją, bet daugumos taip ir nenuveikė. Tačiau jau sunku patikėti, kad jie pagaliau imtųsi realios viešojo sektoriaus reformos, užuot dusinę privatų verslą.
Belieka pridurti: kad ir kas taptų valdančiąja dauguma, stebėsime, kaip jie vykdo tai, ką pažadėjo.

Jei po Seimo rinkimų būtumėte valdančiojoje daugumoje:
Ar laikytumėtės taupymo režimo, kad biudžeto deficitas neviršytų 3 proc. BVP?
Ar imtumėtės kardinalaus viešojo sektoriaus mažinimo?
Ar siektumėte nuo 2014 m. įsivesti eurą?
Ką keistumėte mokesčių sistemoje?
Kaip spręstumėte „Sodros“ biudžeto deficito problemą?
Ar pritartumėte naujos AE statybai? Ar jai skirtumėte lėšų iš valstybės biudžeto?
Kaip spręstumėte energetikos problemas?

Socialdemokratų partijos pirmininkas Algirdas Butkevičius
Taip. Dar būdamas finansų ministru 2006 m. siūliau siekti nulinio fiskalinio deficito, neperskirstyti viršplaninių pajamų metų viduryje. Tačiau vien taupymas neturi perspektyvos: lygia greta vykdysime ūkio gaivinimo programą, kurios ypač daug priemonių – energetikos srityje. Kardinaliai pasikeistų žemės ūkio finansavimas iš ES: šiais pinigais skatinsime žemės ūkio gamybą, o ne pasitraukimą iš žemės ūkio gamybos. Viešojo sektoriaus dydis bus reguliuojamas natūraliai pagal deleguotas funkcijas ir pasiekiamą rezultatą. Nepritariu, kai uždarinėjamos kaimo mokyklos, jei trūksta vieno mokinio, bet, žinoma, jei lieka viena klasė, nereikės ir antro mokytojo. Neliks netvarkos, kai sveikatos apsaugos įstaigos didžiules sumas laiko banke, o žmonės turi mokėti už jų paslaugas.

Siekti galima, bet realybėje tai prasilenkia su sveiku protu.

Reformuosime sistemiškai: pagrindinė kryptis bus skatinti smulkųjį ir vidutinį verslą. Mažinsime PVM maisto produktams, mėsai, žuviai, nes šiandien pralaimime konkurencinę kovą su Lenkija; 9 proc. PVM bus žiniasklaidai, viešbučiams. Maksimaliai skatinsime eksportą, mažindami importą, už kurį energetikos sektoriuje dabar sumokame 8 mlrd. Lt per metus. Progresiniai mokesčiai bus svarstomi kartu su socialinio draudimo, nekilnojamojo turto ir kitais įstatymais.

Skatinsime smulkųjį ir vidutinį verslą, kad atsirastų daugiau dirbančiųjų, didėtų darbo užmokestis. Kito kelio nėra. O pastaruoju metu juk pradėjo mažėti dirbančiųjų visą darbo dieną skaičius, vidutinis atlyginimas.

Kai pamatysiu ekonominį pagrindimą: kokia gamybos kaina, finansavimo šaltiniai, jei bus skolinamasi, už kokias palūkanas ir ar valstybei reikės prisidėti grąžinant skolą ir t.t., tada galėsiu atsakyti į šį klausimą.

Jau nekalbant apie tarptautinius projektus, didinsime biokuro gamybą, nukreipsime ES pinigus į šilumos ūkio pertvarką, viešojo sektoriaus pastatų renovaciją, taupų gatvių apšvietimą. Skubiai vykdysime daugiabučių renovavimą, įspėdami gyventojus, kad po kurio laiko nebebus mokamos kompensacijos už šildymą.

Darbo partijos pirmininkas Viktoras Uspaskichas
Taip, jei taip sutars partijos. O už valstybės lėšų iššvaistymą ir valstybės praskolinimą turi būti baudžiamoji atsakomybė. Turime planų mažinti valstybės aparatą mažinant įstaigų, ministerijų skaičių, perduodant funkcijas vieni kitiems. Sveikatos apsaugos, švietimo, policijos ir kt. viešojo sektoriaus darbuotojų skaičių reikia mažinti iki protingumo ribos, nepažeidžiant normalaus valstybės egzistavimo.

Euras neturi būti pagrindinė ekonominė strategija, jis turi padėti vystytis ekonomikai. Iš šios platformos spręsime, kaip naudingiau valstybei, bet drastiškų taupymo priemonių, kad tilptume į Mastrichto kriterijus, neplanuojame.

Būtinai. Visam verslui, kuris dalyvauja generuojant ekonomiką, turi būti sudarytos geresnės sąlygos nei kaimyninėse valstybėse, kad būtume konkurencingi, nes tik tada valstybė gali vystytis. Per pirmus metus po rinkimų minimalus atlyginimas turi pasiekti 1,5 tūkst. Lt: ne tik žmonės gautų daugiau pinigų, bet tai subalansuotų ir pačią rinką, išnyktų vokelių poreikis.

Dengtume iš valstybės biudžeto, kol „Sodra“ nesugebėtų pati surinkti reikiamos sumos. Socialines išmokas subalansuotume taip, kad labiau apsimokėtų dirbti, o ne nedirbti, kad bedarbio pašalpa būtų gerokai mažesnė už atlyginimo minimumą.

Jei viešai pristatomi naujos AE elektros gamybos savikainos skaičiai – iki 15 ct už kWh, šį projektą palaikysime. Valstybei kontrolinio paketo turėti nebūtina, prioritetą teiktume investuotojui. Svarbiausia, kad AE bus Lietuvos teritorijoje, jos veiklos mokesčiai eis į mūsų valstybės iždą, ji padės užtikrinti energetinę nepriklausomybę.

Suskystintų dujų terminalas suteiks galimybių dujų kainai būti konkurencingai. Pastatų renovavimą diktuoja sveikas ekonominis protas, ir mes tikrai neklampinsime gyventojų į kreditus, o panaudodami ES pinigus padarysime specialų fondą. Šilumos ūkyje skatinsime kogeneravimą, sieksime subalansuoti dujų ir atsinaujinančios energijos kiekį, bet nereikia atsigręžti vien į ją, nes, pavyzdžiui, saulės energijos kaina gali būti per 1 Lt už kWh.

TS-LKD pirmininkas Andrius Kubilius
Taip, per krizę įsitikinome, kad geriausias vaistas nuo ekonominių negandų – sveika finansų politika. Sunku kalbėti apie kardinalų viešojo sektoriaus mažinimą po visų mažinimų, kurie buvo padaryti per krizę, tačiau galima kalbėti apie viešojo sektoriaus efektyvumo didinimą, geresnį lėšų panaudojimą švietimo ir sveikatos apsaugos srityse, esmines, į rezultato siekimą nukreiptas reformas valstybės tarnyboje, tolesnes reformas valstybės įmonių valdymo srityje.

Pirmiausia yra ir bus siekiama atitikti Mastrichto kriterijus, kurie garantuoja sveiką finansų politiką, o sprendimas įsivesti eurą priklausys nuo euro zonos būklės tuomet, kai tą sprendimą bus galima priimti. Strateginis tikslas 2014 m. įsivesti eurą išlieka.

Toliau efektyviai kovosime su šešėliu, mokesčių vengimu, siekdami užtikrinti lygias galimybes visiems pradėti ir plėtoti verslą, taip skatindami konkurenciją ir apsaugodami vartotojus.

Siekiant ilgalaikio „Sodros“ biudžeto tvarumo, kuris leistų ne tik šiandien, bet ir ateityje tinkamai vykdyti įsipareigojimus apdraustiesiems ir laipsniškai padengti susikaupusį deficitą, jau priimti sprendimai dėl pensinio amžiaus vėlinimo, parengti teisės aktai dėl kaupiamųjų pensijų sistemos tobulinimo. Be to, jau pakeista motinystės draudimo pašalpų skyrimo tvarka, realiau atspindinti „Sodros“ galimybes mokėti tokio pobūdžio išmokas.

Taip, pritarsime, tačiau šis projektas – komercinis, ir lėšų iš biudžeto skirti nenumatoma.

Per trejus metus pasiekta daugiau negu per visus ankstesnius nepriklausomybės metus: dujų sektoriuje vykdomas atskyrimas pagal veiklas, vadovaujantis ES trečiojo energetikos paketo direktyvomis, sėkmingai plėtojami suskystintų gamtinių dujų terminalo, elektros jungčių su Lenkija ir Švedija statybos, Visagino AE projektai. Esame tvirtai pasirengę tęsti darbus energetikos srityje.
„Tvarkiečių“ lyderis Rolandas Paksas kalba viską, ką žmonės nori girdėti: medikų ir mokytojų skaičiaus ir socialinių išmokų nemažins, dėl euro įvedimo atsiklaus tautos, energetikos projektus, priešingai nei dabartinė valdžia, vykdys realiai, o ne žodžiais. Kokiomis lėšomis? R.Paksas turi idėjų ne tik gauti lėšų iš gaivinamo smulkiojo ir vidutinio verslo, bet netgi naujos atominės statybos sąskaitas priversti apmokėti ir ES. Būtų gerai, bet vargu ar realu.

Partijos „Tvarka ir teisingumas“ pirmininkas Rolandas Paksas
Svarbiausia esant šiandienos situacijai – ne aritmetiniai skaičiai, bet ekonomikos skatinimas, darbo vietų išsaugojimas ir naujų kūrimas, gamybos efektyvumas. Turi būti labai sveikas balansas tarp taupymo ir ekonomikos skatinimo. Viešojo sektoriaus veiklos efektyvumas taip pat neturėtų būti išimtis. Sveikatos apsaugos, švietimo sričių karpyti neketiname, nes ten jau tiek prikarpyta, kad daugiau nėra kur.

Nacionalinė valiuta yra vienas iš valstybės savarankiškumo ir nepriklausomumo kertinių ramsčių. Svarbiausi valstybei klausimai sprendžiami referendumu. Tad tauta ir turėtų spręsti, ar Lietuvai reikia euro, ir jei reikia, tai nuo kurių metų.

Mokesčiai turi būti aiškūs ir paprasti, jie neturėtų būti dažnai keičiami, o mokesčių sistema – progresyvinė.

Smulkiojo ir vidutinio verslo skatinimu, darbo vietų kūrimu, pradedant visuomeniniais darbais ir baigiant lengvatomis juos steigiant. Tai būtų panašu į Franklino Roosevelto programą Didžiosios depresijos laikais. O socialinių išmokų karpymo tikrai nebus.

Lietuva turi turėti atominę elektrinę, tačiau joje gaminamos elektros kaina turėtų būti konkurencinga rinkoje bei įperkama vartotojams. Prieš pradedant projektą būtina žinoti visus AE statybos skaičius, o šiandien juos žino nebent A.Sekmokas ir A.Kubilius. Nauja AE – tai ne komercinis, o grynai politinis ir net geopolitinis projektas, tad jam reikės skirti valstybės lėšų, be to, ES, privertusi uždaryti Ignalinos AE, naujos statybai turėtų skirti labai daug dėmesio ir lėšų.

Suskystintų dujų terminalas, alternatyvių energijos šaltinių panaudojimas, namų renovacija – visa tai labai svarbūs ir gražūs tikslai. Tačiau šiandien apie tai tik gražiai šnekama. Mes tai spręsime realiais darbais, nustatydami konkrečius terminus vieniems ar kitiems įpareigojimams įvykdyti, ir reikalausime atsakomybės už tų darbų neatlikimą.

Seimo pirmininkė konservatorė Irena Degutienė siūlo vasarą rengti pirmalaikius Seimo rinkimus.

“Esu sakiusi ir pakartosiu: iš esmės keisti Vyriausybę likus pusei metų iki rinkimų yra žalinga valstybei, todėl nematau kitos išeities, kaip rengti vasarą pirmalaikius Seimo rinkimus”, – jos poziciją pirmadienį BNS perdavė patarėjas Dalius Stancikas.

Taip parlamento vadovė komentavo prezidentės Dalios Grybauskaitės sprendimą netenkinti premjero Andriaus Kubiliaus teikimo iš pareigų atleisti vidaus reikalų ministrą Raimundą Palaitį.

“Man, kaip Seimo pirmininkei, kelia nerimą, kad po šio sprendimo tokioje atsakingoje Seimo sesijoje svarbiausias dėmesys bus ne strateginių įstatymų svarstymas ir priėmimas, o interpeliacijos ir chaosas Seime”, – teigė I.Degutienė.

Vidaus reikalų ministrą poste prieš premjero valią palikusi prezidentė D.Grybauskaitė pareiškė, kad Vyriausybė pati turi apsipręsti, ar nori dirbti toliau. “Nedalyvausiu koalicijos partnerių priešrinkiminiuose apsistumdymuose”, – sakė ji.

Sprendimą turėtų priimti Seimas?

Pagal Seimo rinkimų įstatymą, pirmalaikius rinkimus gali paskelbti arba prezidentas, arba Seimas. D. Grybauskaitė savo pareiškime aiškiai nurodė mananti, kad dabartinė Vyriausybė gali ir turi dirbti iki kadencijos pabaigos, taigi sprendimą dėl pirmalaikių rinkimų turėtų priimti I. Degutienės vadovaujamas Seimas.

Įstatyme nurodoma, jog pirmalaikius rinkimus Seimas gali paskelbti trijų penktadalių visų Seimo narių balsų dauguma. Dabartiniame Seime yra 140 narių – viena parlamentaro vieta liko tuščia, kuomet avarijoje tragiškai žuvo socialdemokratas Juozas Palionis. Esant tokiam Seimo narių skaičiui, pirmalaikiams rinkimams paskelbti reikia 84 balsų.

Priėmus tokį sprendimą, naujo Seimo rinkimai turėtų būti surengti ne vėliau kaip per tris mėnesius.