“Veido” diskusija: ar Lietuvos institucijos padarė pakankamai, kad Medininkų byla per 25 metus būtų pabaigta?
TAIP
Pirmasis nepriklausomos Lietuvos generalinis prokuroras, Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto vadovas Artūras Paulauskas
Byla dėl Medininkų buvo perduota į teismą su vienu Konstantinu Michailovu, o kiti trys, kurie, kaip įtariama, dalyvavo nužudyme, buvo perduoti teisti už akių. Teismas dabar teisė tą, kuris betarpiškai yra teismo posėdyje ir pripažino, kad jis yra kaltas. Dabar teismas grįš prie tų trijų, kurie teisiami už akių. Iš esmės prokurorai pasakė, kas yra įtariamieji, kuo jie įtariami, ir perdavė juos teisti. Visos aplinkybės buvo išnagrinėtos, daug įvairių pasiūlymų teikė K.Michailovas, teismas viską įvertino ir nuosprendis jau įsigaliojo. Jam liko tik Aukščiausiasis Teismas. Prokurorų nuomone, teisinis kelias, kuris Lietuvoje buvo įmanomas, jau yra baigtas. Liko tik teismai.
Įstatymas, leidžiantis teisti už akių, buvo priimtas visai neseniai. Dar, rodos, 1996-aisiais, kai perdavėme Sausio 13-osios bylą, buvo mano parengtas raštas Seimui, kad reikia priimti tokį įstatymą. Seimas nepriėmė. Tada teismas bylą atskyrė – nuteisė buvusius Lietuvoje, o bylą dėl kitų grąžino prokuratūrai. Diskusijos tarp teisininkų, politikų dėl to labai užsitęsė. Galutiniai įstatymai teisti už akių atsirado prieš 4–5 metus. Tik tada prokurorai galėjo atiduoti Medininkų bylos kaltinamuosius į teismą.
Tie žmonės keliauja, gal tokiu būdu juos pavyks kažkaip sulaikyti, o ta šalis patenkins mūsų arešto orderius.
100 proc. turbūt viskas iš Lietuvos pusės nebuvo padaryta, galbūt kai kurie diplomatai ar politikai, atsakingi už užsienio politiką, galėjo padirbėti, bet dabar, esant tokiems santykiams su Rusija, kažko tikėtis labai sunku, nes čia kyla principinis klausimas – rusai teigia, kad tuo metu viskas buvo gerai, o mes sakome, kad buvome okupuoti, ir vadavomės iš okupacijos. Čia yra ir politinis-ideologinis antagonizmas.
Vilties, kad postūmių bus, visada yra, juk keičiasi valstybių vadovai, gali keistis ir jų požiūris. Su Borisu Jelcinu po pučo nuveikėme gana daug, tačiau bendradarbiavimas greitai baigėsi. Kitas dalykas – tie žmonės keliauja, gal tokiu būdu juos pavyks kažkaip sulaikyti, o ta šalis patenkins mūsų arešto orderius. Juk iš esmės kaltininkai yra aiškūs – jau po metų pasakėme, kad tai yra Rygos OMON, daugiau mažiau su pavardėmis.
NE
Seimo narys, Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narys, istorikas Arvydas Anušauskas
Iš tikrųjų buvo laikas, kai Lietuvos institucijos šioje byloje galėjo padaryti nemažai, tai tiesa. Praėjus 25 metams, dabar jau galime daug ką svarstyti. Buvo tas laikas, sakyčiau, pirmasis penkmetis, o gal net ir dešimtmetis, kai buvo galima padaryti daugiau, bet, deja, taip neatsitiko. Tuo metu bendradarbiaujant su Latvija ir, tiesą sakant, net su Rusija – kurį laiką, bent jau pirmaisiais metais, ji neatsisakydavo bendradarbiavimo šiais klausimais. Tuomet buvo galima ir surinkti daugiau įrodymų, ir surankioti kaltinamuosius. Šios bylos vedimo ir eigos subtilybių tikrai nežinau. Žiūrint iš šalies, matėsi, kad viskas joje įklimpo tarsi į kažkokį molį, iš kurio prokurorai niekaip negali pajudėti. Atrodo, kad vyko tam tikras susirašinėjimas, atrašymas. Gal latviai ne visus duomenis pateikinėjo. Po 25 metų, kai dalies įtariamųjų jau netgi nėra tarp gyvųjų, iš esmės jau nieko neįmanoma padaryti. Laikas padarė savo – tiriant šios bylos aplinkybes, per daug jo prarasta reikiamu metu.
Vėlgi, man nežinomos aplinkybės nulemia, kad to nebuvo padaryta. Kartais sunku surasti tą tikrąjį paaiškinimą – kodėl?
Prieš 15 ar daugiau metų net nebuvo teisinių galimybių vykdyti teismo procesą už akių, tuomet buvo keičiami kodeksai ir įstatymai. Vis dėlto teisinės galimybės atsirado senokai, pavyzdžiui, Rainių budelis Petras Raslanas už akių jau buvo teisiamas prieš gerą dešimtmetį (bausmė iki gyvos galvos jam buvo paskirta 2001-ųjų balandžio 5 d. – red.). Manau, kad aplinkybių ir kaltinamųjų nustatymas buvo baigtas gerokai anksčiau, todėl šis procesas turėjo galimybę prasidėti taip pat anksčiau, mažiausiai prieš dešimtmetį. Vėlgi, man nežinomos aplinkybės nulemia, kad to nebuvo padaryta. Kartais sunku surasti tą tikrąjį paaiškinimą – kodėl?
Kaip istorikas tikrai galiu pasakyti, kad vilties sulaikyti kitus įtariamuosius šioje byloje visada yra. Net jeigu šiuo momentu atrodo, kad jau viskas yra beviltiška, gali prabėgti metai, penkeri ar dešimt, vis tiek visos ylos išlenda iš maišo. Manau, šiuo atveju anksčiau ar vėliau taip ir nutiks.
Visą savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA