Visą rinkimų dieną be perstojo merkęs lietus buvo ženklas, kad laimės konservatoriai. Blogas oras per visus rinkimus būdavo palankus šiai partijai, turinčiai drausmingiausią elektoratą. Šįsyk jo neišgąsdino ne tik stichija, bet ir jaunesnės kartos perversmas partijos viduje.

 

Aušra LĖKA

 

Neišsipildė Valentino Mazuronio prognozė, kad jo vadovaujama Darbo partija šiuose rinkimuose bus pirma. Jos, 2012 m. rinkimų pirmojo turo nugalėtojos, visai neliko Seime. O visą kadenciją buvę vienvaldžiai apklausų lyderiai socialdemokratai nukarūnuoti. Dar prieš porą mėnesių toks scenarijus atrodė vargiai tikėtinas. Rinkėjai gerokai perbraižė politinį žemėlapį.

1. Zenonas Vaigauskas ir 5 mln. eurų

Pirma šių rinkimų sensacija nutiko dar net neužsidarius rinkimų apylinkėms – fiasko patyrė Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) duomenų valdymo sistema, kainavusi 5 mln. eurų. Rinkėjai, pasinaudoję teise balsuoti ne savo rinkimų apylinkėje, stovėjo eilėse, nes sistema  „nesuveikė“. Valandinėse eilėse stovėjo ir iš anksto balsavę rinkėjai, mat niekas nesitikėjo tokio rekordinio – 6,7 proc. rinkėjų noro balsuoti ne rinkimų dieną (2012 m. – 5,5 proc.).

Beveik iki vidurnakčio žinias apie rinkimų sėkmes ar nesėkmes partijoms ir žurnalistams diktavo žmonės iš rinkimų apylinkių, nes VRK sistema visai įstrigo. Bet kai kur kaprizingoji duomenų valdymo sistema, atvirkščiai, buvo labai atvira: iki rinkimų dienos ryto buvo bet kam prieinami rinkėjų asmeniniai duomenys – vardai, pavardės, gimimo metai, adresai.

Ar rinkimai atėjo netikėtai, kad jiems taip prastai pasirengta? Ar bus atsakymas, kaip galėjo šitaip nutikti ir kas dėl to kaltas?

 

2. Darbo partijai – mirties nuosprendis

Pirmą kartą praėjusių rinkimų pirmojo turo nugalėtoja jau kituose išmetama už borto: Darbo partija 2012 m. daugiamandatėje pelnė pergalę (laimėjo 17 mandatų) ir tik po intensyvios antiagitacijos antrajame nesugebėjo išlaikyti lyderystės. 2004 m. rinkimuose „darbiečiai“ buvo laimėję net 39 mandatus. Bet, tikėtina, dabar partija, kaip ne viena likusi už parlamento borto, nueis į politinę užmarštį, nors jų naujausias pirmininkas V.Mazuronis buvo deklaravęs, kad ji šiuose rinkimuose bus pirma.

Tikrai pirma, tik už patekusiųjų į Seimą brūkšnio, o tai partijai reiškia beveik mirties nuosprendį. Negali sakyti, kad toks rezultatas visai netikėtas: iš 18,4 proc. „darbiečių“ rėmėjų „Vilmorus“ / „Lietuvos ryto“ apklausoje 2012 m. spalį dabar buvo belikę 5,1 proc. Nuo jos bėgo ne tik rinkėjai, bet ir nariai: „darbiečiai“ per kadenciją prarado 4667 bendrapartiečius, nors vis dar yra antra pagal dydį partija (20 659 nariai).

Politologės prof. dr. Jūratės Novagrockienės vertinimu, Darbo partija buvo radusi žmonėms patrauklų viliojimo būdą: jų lyderis Viktoras Uspaskichas, charizmatiška persona, sėkmės lydimas verslininkas, tikino žinantis, kaip visai valstybei išbristi iš problemų. Partijai, žinoma, pakenkė V.Uspaskicho, kaip partijos pirmininko, praradimas, bet, politologės vertinimu, dar labiau pakenkė lyderių kaita, o V.Mazuronis, nors ėjo partijai vadovauti, bet nevedė jos į rinkimus, nes jam labai jau gaila buvo prarasti dosnų europarlamentaro mandatą. Beje, šis jam ir beliko, nes po tokio vadovavimo fiasko V.Mazuronis atsistatydino iš partijos pirmininkų.

O buvusi partijos pirmininkė Loreta Graužinienė, savo tėvonijoje – Ukmergėje net nepatekusi į antrąjį rinkimų turą, pareiškė visai pasitraukianti iš Darbo partijos.

 

3. Užsitęsusi Rolando Pakso politinio skrydžio pabaiga

Politologai prognozavo, kad „darbiečiai“ šiaip ne taip persiris per 5 proc. barjerą, o „Tvarka ir teisingumas“ liks kitapus, nors abiem žadėjo greitą politinę mirtį.

„Tvarkiečiai“ per kadenciją „Vilmorus“ / „Lietuvos ryto“ apklausose buvo smukę nuo 6,9 iki 4,8 proc., bet rinkimuose vos 0,33 proc. peržengė 5 proc. ribą ir pateko į Seimą. Tačiau šviesios ateities jiems niekas nežada.

Juolab partija po rinkimų liko be savo lyderio R.Pakso – šis atsistatydino. Pavyzdys, kas belieka „autorinėms“ vieno asmens partijoms netekus savo vėliavnešio, – Darbo partija.

„Tvarkiečiai“ kažkada atrado nišą: elitas – blogai, o jie geri. Dabar tai nebe toks svarbus argumentas, kad žmonės balsuotų. Be to, daug metų partijos eksploatuojamas vis tas pats R.Pakso – nuskriausto lyderio, kurio reikia pagailėti, modelis žmonėms jau nusibodo“, – „tvarkiečių“ kryčio priežastis vardija politologė J.Novagrockienė.

„Tvarkiečių“ šlovės valanda, kai jų lyderis 2004 m. laimėjo prezidento rinkimus, liko istorija.

 

4. Neogelbėtojai – už borto

Staigmena galima vadinti ir tai, kad pirmą kartą per pastaruosius keliolika metų už parlamento ribos liko prieš rinkimus susikūręs neogelbėtojų „projektas“.

2000 m. Artūro Paulausko „Naujoji sąjunga“ (socialliberalai) laimėjo 29 mandatus, 2004 m. Seimo rinkimuose debiutavę „darbiečiai“ – 39, 2008 m. debiutantė Arūno Valinsko Tautos prisikėlimo partija – 16, 2012 m. „Drąsos kelias“ – 8, kol pagaliau – nulis. Net savireklamoje savo simboliu pasirinkusi trispalvius kumščius (ar turėtas omeny posakis: jei turi jėgos, proto nereikia?) Antikorupcinė Naglio Puteikio ir Kristupo Krivicko koalicija liko už Seimo durų. Tiesa, pats N.Puteikis šiek tiek pirmauja vienmandatėje Danės apygardoje Klaipėdoje, kurioje buvo išrinktas per praėjusius rinkimus. Daugiau kumščiais mojuojančiųjų rinkėjai į antrąjį turą nepraleido. Net kita koalicijos vardo persona K.Krivickas Justiniškių vienmandatėje Vilniuje patyrė fiasko.

Teisybės dėlei, jei šie du garsūs (nesigilinant – gerąja ar ne prasme) veikėjai nebūtų taip savimi pasitikėję ir rinkimuose būtų pasirinkę ne koalicijos variantą, jie Seime būtų turėję šešis septynis mandatus. Su 6,07 proc. balsų jie pralenkė patekusias į Seimą dvi partijas – „Tvarką ir teisingumą“ ir Lietuvos lenkų rinkimų akciją-Krikščioniškų šeimų sąjungą. Tačiau iki koalicijai būtinos 7 proc. kartelės pritrūko.

Vis dėlto 6,07 proc. – mažiau nei 2012 m. protesto balsų gavo rinkimų naujadaras „Drąsos kelias“ (7,99 proc.), šiemet tesulaukęs 0,28 proc. rinkėjų paramos.

Šįkart fiasko patyrė ir kitos rėksminga retorika į Seimą bandžiusios pakliūti liliputinės partijos ar radikalai.

 

5. Gabrielius Landsbergis: auksinis debiutas

Konservatorių rizika nustumti dalį senosios gvardijos, ją pakeičiant net ir nieko lig tol nenuveikusiu partijoje (kai kuriais atvejais – ir apskritai gyvenime) jaunimėliu, pasitvirtino.

Buvo dvejonių, kaip drausmingasis konservatorių elektoratas reaguos į gana drastišką partijos atsinaujinimą, o vienmandatėse apygardose – į visiškai naujus partijoje vardus vietoj kelias kadencijas jose rinktų patyrusių politikų. Bet pasirodė buvę teisūs tie politologai, kurie sakė, kad kol partijoje yra Vytautas Landsbergis, tol drausmingasis konservatorių elektoratas balsuos už bet ką, kas bus pasiūlytas partijos viršūnių . Maža to, konservatorių atsijauninimas jiems atvedė ir naujų rinkėjų: naujausiose „Vilmorus“ / „Lietuvos ryto“ visuomenės nuomonės apklausose pirmą kartą šią partiją palaikančiųjų dalis tarp jaunimo viršijo dalį tarp vyresnės kartos. Net jei dėl tokio staigaus atsijauninimo konservatoriai ir prarado kokį senolį rėmėją, elektorato jaunėjimas partijai žada kur kas daugiau dividendų.

 

6. Valstiečių ir žaliųjų sąjunga: nuo vieno mandato iki „sidabro“

Skaičiuojant procentiškai didžiausią šuolį padarė Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS), mat dabartiniame Seime jie teturi vieną mandatą, laimėtą Rimos Baškienės. Dabar daugiamandatėje LVŽS jų jau turi 19, o į antrojo turo finalą išėjo dar 40 (konservatorių – 42, o pirmaujančiųjų abi partijos turi po lygiai).

Valstiečiai pastarąjį kartą į Seimą buvo patekę 2004 m. (tuomet partija vadinosi Valstiečių ir Naujosios demokratijos partijų sąjunga), kai partijai vadovavo Kazimira Prunskienė.

Dar prieš porą metų sociologas dr. Vladas Gaidys atkreipė dėmesį į laipsniškai kylantį LVŽS lyderio Ramūno Karbauskio populiarumą, nuosekliai ėmė kilti ir LVŽS.

Susidirbus Liberalų sąjungos, kuriai dar šių metų pradžioje prognozuota antra vieta rinkimuose po socialdemokratų, tuomečiam lyderiui Eligijui Masiuliui, LVŽS kaipmat užėmė antrąją poziciją apklausose, o per rinkimus gerokai aplenkė ir iki rudens dar vis favoritais laikytus socialdemokratus.

Politologai ir sociologai šią partiją iš kitų išskyrė ne tik dėl jos pasirinkto „nepartinės partijos“ modelio, bet ir, anot V.Gaidžio, dėl „auksavidurkiškos“ pozicijos, nesidrabstymo purvais ant politinių konkurentų. Tad daugumos partijų elektoratas LVŽS nurodydavo kaip galimą ant-rą pasirinkimą, o prieš rinkimus tie, kurie buvo nusivylę savo remta partija, atidavė balsus valstiečiams.

Klausimas vienas: kaip tokia „sumestinė“ partija išlaikys nors kokį vieningumą ilgiau, nei pasidalys postus? Nebent būtent baimė prarasti postus ir bus šio darinio cementas.

Politologės J.Novagrockienės vertinimu, ši sugrįžusi į Seimą partija neturi aiškios tapatybės, nors turi stiprių asmenybių, bet nepakankamą kiekį. Keistas ir LVŽS politikos supratimas – kad turėtų valdyti visų sričių profesionalai ir net ministras pirmininkas turėtų būti ne politikas. Nors tokiame poste kaip tik turi būti politikas, kuris matytų visumą, o jei kas nepavyktų, prisiimtų politinę atsakomybę.

 

7. Socialdemokratai rinkimus jau pralaimėjo

Sensacija galima vadinti socialdemokratų pralaimėjimą. Stebėtinai visą kadenciją laikęsi sociologinių apklausų viršūnėje ir netgi gerokai atsiplėšę nuo artimiausių konkurentų, paskutiniais prieš rinkimus mėnesiais jie ėmė prarasti pranašumą.

„Auksinių šakučių“ skandalo, kaip ir ankstesnių vijūnėlių dvarų ir panašių, dangstymas, besiblaškanti partijos lyderio Algirdo Butkevičiaus pozicija šiais (kaip ir daugeliu kitų) klausimų prieš rinkimus ėmė smarkiai tirpdyti socialdemokratų ir jų

lyderio populiarumą. O po „Vilmorus“ apklausos, kaip žmonės vertina Darbo kodeksą, šios bendrovės vadovas sociologas V.Gaidys teisingai prognozavo, kad nuo esamų reitingų reikia drąsiai nubraukti bent kokius 5 proc. Realybėje prireikė net ir dvigubai daugiau.

Nieko gera socialdemokratams nežada ir kovos rinkimų antrajame ture: konservatorių ir LVŽS atstovų ten varžysis atitinkamai 42 ir 40, o socialdemokratų – vos 21, tad socialdemokratams rinkimai jau pralaimėti. Tačiau jų lyderis, žadėjęs atsistatydinti, jei praras nors vieną dabar turimą mandatą, tokią progą padaryti rinkimų naktį praleido.

Socialdemokratų lyderis patyrė dvigubą traumą: ne tik partija prarado lyderystę, bet ir savo tėvonijoje – Vilkaviškyje, savo uošvijoje, kur jaunystėje pradėjo partinę ir darbinę karjerą, A.Butkevičius buvo pratęs laimėti rinkimus jau pirmajame ture. Šįsyk teks varžytis su LVŽS kandidatu antrajame.

Beje, kaip skirtingai savo narius vertina patys socialdemokratai ir kaip – jų partijos rinkėjai, parodė ir reitingavimas. Bent jau užsienio reikalų ministrą Liną Linkevičių iš partijos jam paskirtos 34 vietos rinkėjai pakėlė į devintą.

 

8. Liberalai – išrišimas ar beviltiškumas

Neprognozuotai daug – 9 proc. balsų ir 8 mandatus laimėjo Liberalų sąjūdis, nors po E.Masiulio „rečitalio“ televizijose liberalai apklausose buvo nukritę gerokai žemiau 5 proc. ribos.

Tačiau ar tai jau reiškia, kad liberalų rinkėjai atleido jiems nuodėmes, ar tai tik beviltiškumas, neradus už ką daugiau balsuoti? Kad ir kaip ten būtų, liberalų lyderiai rinkimų naktį jau nuėjo į konservatorių štabą – gal ne tiek pasidžiaugti šių sėkme, kiek pradėti derėtis dėl vietos prie valdžios stalo. Kur kas kuklesnės, nei prognozuota iki E.Masiulio skandalo, bet kur kas svaresnės, nei buvo galima tikėtis mėnuo iki rinkimų.

Liberalams pasisekė turbūt ir todėl, kad žmonės nori permainų. Beje, ne tik partijų rikiuotėje, bet ir pačiose partijose. Konservatorių eksperimento sėkmė turėtų įkvėpti ir kitas atsinaujinti bei atsijauninti. Gera žinia ir ta, kad žmonės nori naujų politikų, bet ne tokių, kuriems geriausias veikimo politikoje būdas atrodo mojuoti kumščiais.

 

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Šiandien prie balsadėžių atėjo daugiau nei milijonas Lietuvos piliečių – iš viso 1,092,565 rinkėjų. Daugiau nei pusėje  visų apygardų – 40-tyje – šiandien ir per išankstinį balsavimą savo valią pareiškė daugiau nei pusė balso teisę turinčių rinkėjų, likusioje 31 – mažiau nei pusė. Tai daug ar mažai, gerai ar blogai?

 

Renkant naująjį Seimą, savo valią išreiškė beveik pusė visų balso teisę turinčių rinkėjų (be balsavimo užsienyje, rinkėjų aktyvumas siekia 49,90 proc.). Vieni politologai aiškinasi, kodėl aktyvumas toks mažas, kiti džaugiasi, kad neišsipildė blogiausios prognozės prie balsadėžių sulaukti rekordiškai mažai rinkėjų. „Reikia konstatuoti, kad į rinkimus paprastai ateina pusė rinkėjų. Kita pusė neateina“, – paprastai aiškina VDU profesorius Algis Krupavičius. Tad nei priešrinkiminiai skandalai, nei vangi rinkiminė kampanija, nei prastas oras ar kokie kiti faktoriai lemiamos reikšmės rinkėjų aktyvumui neturi: pusė rinkimų teisę turinčių žmonių ja naudojasi, pusė – ne.

Aktyviausi rinkėjai – Verkių, Centro-Žaliakalnio, Antakalnio, Nemenčinės, Garliavos, Kėdainių-Raseinių rinkimų apygardose. Ten rinkėjų aktyvumas siekė atitinkamai 58,21, 57,49, 57,19, 57,08, 55,12, 56,11 proc.
Mažiausiu aktyvumu pasižymėjo Marių apygarda, kurioje balsavo 40,12 proc. rinkėjų, o Visagino-Zarasų apygardoje balsavo kiek daugiau – 40,36 proc. rinkėjų.

 

Premjeras Algirdas Butkevičius negalėjo dalyvauti tiesioginėje nacionalinio transliuotojo televizijos laidoje, nes kandidatuoja rinkimuose, naujienų portalas lyg ir neturėjo rašyti apie visuomenės apklausų rezultatus ir aiškintis partijų populiarumo priežastis, nes tai – paslėpta politinė reklama. Bent jau taip teigia Vyriausioji rinkimų komisija (VRK). Ir paslėptos, ir juokingos, ir įkyrios politikų reklamos per šią kampaniją kaip niekada anksčiau daug yra ir feisbuke. Kada VRK imsis nurodinėti Markui Zuckerbergui?

 

Gabija SABALIAUSKAITĖ

 

Geroji feisbuko vertybė yra laisvė vartotojui susidėlioti tokį turinį, kokį jis nori gauti: bendrauji su draugais, su kuriais nori; ko matyti nenori – paslepi; nenori politikų brukamos reklamos – nedraugauji su jais, o jei ir iššoka kokia reklama, žadanti kiekvienam po naują butą ar medį, supranti, kad už jos rodymą sumokėta kompanijai „Facebook“, ir nekreipi dėmesio (pažymėta žodeliu sponsored).

Labiau erzina reklama ten, kur nesitikėtum jos rasti. Kai kurie vartotojai pasipiktino, kad jų prenumeruojamoje paskyroje apie Kauno miesto naujienas atsirado nufilmuotas eksperimentas, kaip įsigyti alkoholio pažeidžiant visas įmanomas taisykles, ir kvietimas diskutuoti: „Ar jau esame pasirengę realiems prekybos alkoholiu pokyčiams, o ne nieko nekeičiančiam „vaidinimui“, kuris šiuo metu vyksta prekybos centruose, kuomet dokumentų prašoma net iš senolių“. Viena vertus, gan įdomus klausimas ir gerai iliustruotas, o iš tikrųjų – Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos politinė reklama. Pažymėta reklama kainavo 484 eurus, tik už ją sumokėta ne „Facebook“, bet tos paskyros savininkams, kurie net įtraukti į oficialios politinės reklamos skleidėjų sąrašą.

Jei nepastebite politikų lauko reklamos, nematote jų klipų per televizorių ir atrodo, kad rinkimai apskritai nevyksta, ateikite į feisbuką. Socialdemokratai transliuoja tragikomišką siaubo filmo parodiją, rinkėjui sapnuojasi grėsmingos kregždės ir naktinė mokesčių reforma, Darbo partijos kandidatė rimtu veidu svarsto, kodėl vyrai neša moterų rankines ir klausia: „Ką tju?“, Antikorupcinė Naglio Puteikio ir Kristupo Krivicko koalicija Vijūnėlės dvaro fone traukia dainą apie mafiją.

Prieš šiuos Seimo rinkimus reklamos feisbuke gerokai daugiau nei prieš 2015-ųjų savivaldos rinkimus. Tuomet reklamą feisbuke esą pirko tik keturios partijos ir vienas visuomeninis rinkimų komitetas. Prieš 2012-ųjų Seimo rinkimus tokios reklamos, jei tikėtume partijų ataskaitomis, nepirko niekas. Ekspertai sutaria, kad jau nebeliko partijų, ignoruojančių feisbuką.

Socialinių tinklų rinkodaros agentūros „Socialus marketingas“ vadovas Arijus Žakas tokį politikų pasidavimą į feisbuką vadina invazija. Vis dėlto feisbuko jis nehiperbolizuoja ir primena, kad socialinis tinklas – tik vienas iš visų politikų naudojamų komunikacijos kanalų.

„Feisbukas, kaip komunikacijos kanalas, gali būti lygiai toks pat efektyvus arba neefektyvus kaip ir bet kokia kita medija – televizija, radijas, spauda. Feisbukas politikams išskirtinis tuo, kad šis socialinis tinklas Lietuvoje turi 1,3 mln. vartotojų, o tai turbūt sudaro apie 80 proc. visų Lietuvos interneto vartotojų. Tai kanalas, kuriuo tikrai galima pasiekti labai didelę auditoriją“, – sako A.Žakas.

Štai JAV prezidento rinkimų kompanijoje kandidatų naudojami komunikacijos kanalai persistumdė iš esmės. Respublikonų kandidatas į prezidentus Donaldas Trumpas apskritai neperka reklamos televizijoje, bet pinigų socialiniams tinklams negaili: jo štabas jau vasarą buvo išleidęs 200 tūkst. dolerių grotažymei tviteryje, kurią mato visi vartotojai JAV, nusipirkti.

Lietuvos partijų rinkimų štabų vadovai sako, kad reklama feisbuke yra gana pigi, todėl socialiniam tinklui netaupo, leisdami pinigus kitos reklamos sąskaita. Kita vertus, donaldų trampų Lietuvoje taip pat nėra – geidžiamiausia, kaip ir brangiausia, politikų reklamos tribūna išlieka televizija.

 

M.Zuckerbergas neatrašo

Kiek partijos išleidžia reklamai feisbuke? Nežinia, nes tai esą jų vidiniai dalykai. Bet nedaug, nes reklama pigi, o tikslūs skaičiai bus pateikti kampanijai pasibaigus. Bent taip tikino daugelis „Veido“ apklaustų partijų rinkimų štabų vadovų.

To paties tikisi ir vienas iš feisbuko vartotojų, VRK pirmininkas Zenonas Vaigauskas. Jis primena bendrą rekomendaciją, kad politikai galėtų žymėti visą į feisbuką kraunamą reklamą, o jei už informacijos sklaidą feisbuke jie dar ir susimoka, tokią reklamą pažymėti privalo.

„Feisbuke yra įvairiausios reklamos. Viena užsakoma, mokama už jos parodymą. Pats matau daug tokios reklamos, ypač kelių partijų. Ji pažymėta, tikiuosi, kad išlaidos jai bus deklaruotos taip, kaip numato įstatymas, – sako Z.Vaigauskas. – Dar yra „savos gamybos“ reklama, kai kandidatai savo paskyrose platina kažkokią medžiagą, primena, kad kandidatuoja, prašo draugų palaikymo. Tokie dalykai nieko nekainuoja, bet esame prašę, jog ir tai būtų pažymėta kaip politinė reklama, pagaminta kandidato lėšomis, kad nebūtų įtarimų, kaltinimų pažeidimais. Žinoma, jei kandidatas  bendrauja įprastai, dalijasi įspūdžiais, rašo laiškus draugams ir staiga ims rašinėti, kad tai – galima politinė reklama, irgi atrodys keistokai. Tačiau pasitaiko, kad draugai susipyksta ir apskundžia mums. Šito, mano supratimu, nei sukontroliuoti įmanoma, nei tai būtų labai korektiška.“

Paprastai tariant, politinės reklamos skelbimo socialiniame tinkle taisyklės yra miglotos, o atskirti reklamą gali būti dar sudėtingiau.

Z.Vaigauskas pripažįsta, kad visos reklamos feisbuke nesužiūrėsi, todėl reikės pasitikėti vien partijų deklaracijomis, nes nei „Facebook“, nei „Google“ tokių duomenų neteikia.

Dar šių metų pradžioje VRK žadėjo kreiptis į šias bendroves, kad galėtų gauti informacijos apie su jų pagalba besireklamuojančius Lietuvos politikus. VRK iš tikrųjų prisiruošė parašyti laišką, tik kad jokio atsakymo. „Kreipėmės, rašėme laiškus, bet realių atsakymų nesulaukėme“, – sako Z.Vaigauskas ir patikslina, kad iš „Facebook“ negavo apskritai jokio atsakymo.

„Jei feisbuke pasirodytų apmokėta, bet nepažymėta reklama, turėtume atlikti tyrimą. Esu įsitikinęs, kad „Facebook“ gerbtų Lietuvos įstatymus ir praneštų, ar ta reklama apmokėta, kas ją apmokėjo, – VRK pirmininkas. – Kai turėtume problemą, reikėtų ieškoti būdų, kaip ją išspręsti.“

Jis patikina, kad VRK, jei jau užsimotų vėzdu už nepažymėtą reklamą, tikrai baustų ne M.Zuckerbergą, bet partiją.

Pasirodo, vien už kandidatų „palaikinimą“ rimtų nuobaudų galėjo sulaukti ir keli rinkimų komisijų nariai. „Vienas ir į teismą žadėjo kreiptis. Pagal įstatymą, komisijos narys negali vykdyti rinkimų agitacijos, ir jei jis pradeda „laikinti“ kandidatus, žinutes siuntinėti, mūsų supratimu, jis užsiima netinkama veikla. Svarstomas narys bandė įrodyti, kad „laikinimas“ nėra politinė reklama, bet komisija vieningai nusprendė, kad toks elgesys netinkamas priesaiką davusiam komisijos nariui. Kaip juo gali pasitikėti rinkėjas?“ – stebisi Z.Vaigauskas.

Pats VRK vadovas tarp feisbuko draugų turi ir politikų, bet dabar dėl 5 tūkst. draugų limito nebegali priimti naujų žmonių. Šis feisbuko vartotojas politikų prašymų dalytis jų reklaminiais pažadais sako nesulaukiantis: „Žino, kad tai beprasmiška. Išmesčiau iš draugų.“

 

Kiek politikų pinigų feisbuke?

Pagal VRK pateiktas partijų ataskaitas, per 2015-ųjų savivaldos rinkimų kampaniją feisbuke besireklamavusios partijos išleido apie 11 tūkst. eurų, o ten reklamavosi tik keli dalyviai: Liberalų sąjūdis (LS), Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD), visuomeninis rinkimų komitetas „Alytaus piliečiai“, partija „Lietuvos sąrašas“, Lietuvos žaliųjų partija.

Žinoma, jei ataskaitoje partija ir prisipažįsta, kad reklamavosi feisbuke, ji gali nurodyti tik tuos pinigus, kuriuos už reklamą sumokėjo iš kampanijos sąskaitos, bet kiek iš viso nupirkta reklamos ir kas už ją sumokėjo – neaišku. Jei tikėtume VRK pateikiamomis politinių kampanijų išlaidų ataskaitomis, 2012 m. Seimo rinkimuose partijos apskritai nesireklamavo nei feisbuke, nei „Google“. Tiesa, jei šią paslaugą partija perka iš reklamos agentūros, „Facebook“ pavadinimo ataskaitoje gali ir nebūti.

Taigi neįmanoma suskaičiuoti, kiek pinigų už politinę reklamą sumokama „Facebook“ ar „Google“ bendrovėms. A.Žakas patvirtina, kad tokių duomenų nėra, „Facebook“ jais nesidalija, o štai VRK politinės reklamos stebėjimo sistema, kuri lyg ir galėtų tai apskaičiuoti, buvo sukurta ir tebėra taikoma tik trims medijoms.

„VRK stebi reklamą spaudoje, televizijoje ir radijuje. Tarkime, jei vykdant politinę kampaniją feisbuke VRK reikia nurodyti, koks buvo jos tiražas, tai mažų mažiausiai absurdiška. Matyt, reikia veikti pagal tokią sistemą, kokia yra sukurta. „Facebook“ neskelbia duomenų apie tai, kas, kiek išleidžia, bet natūralu, kad pasiekti rezultato neišleidus pinigų nėra įmanoma“, – apibendrina A.Žakas.

Kiek politikams kainuoja brukti feisbuko vartotojams savo reklamą apie geresnį rytojų? A.Žakas skaičiuoja, kad pasiekti tūkstantį žmonių kainuoja vidutiniškai du eurus. Tačiau neužtenka, kad informaciją žmogus pamatytų vos vieną kartą, reikėtų jo dėmesį patraukti 6–8 kartus. Vadinasi, toks kontaktas su tūkstančiu feisbuko vartotojų kainuoja 16–20 eurų. Galima spėti, kad partijų auditorijos yra gerokai didesnės.

„Tačiau tai nėra televizijos reklama, kai džiaugiamasi, kad parodytas tam tikras skaičius reklamos klipų. Feisbuke rezultato negarantuoja vien tas faktas, kad pasiekėme žmones, nes skirtingai auditorijai siunčiame skirtingą žinutę, skirtinga žinutė turi skirtingą atoveiksmį“, – priduria A.Žakas.

Todėl jis sako sunkiai įsivaizduojantis, kad politinės kampanijos metu politikas vienas galėtų susitvarkyti su informacijos srautu feisbuke. Jei užsiimtų šiuo kanalu vien savo jėgomis, fiziškai neturėtų laiko jokiam kitam darbui.

 

Vienam politikui – 1,94 mln. valandų laiko

Liepą suskaičiuota, kad respublikonų kandidatas D.Trumpas socialiniuose tinkluose buvo paminėtas jau 129,7 mln. kartų, jo varžovė demokratų kandidatė Hillary Clinton – 37,3 mln. kartų. Vartotojai skaitydami D.Trumpo turinį socialiniuose tinkluose praleido 1,94 mln. valandų, H.Clinton – 630 tūkst. valandų.

Lietuvoje, kai feisbukas „neapskaitomas“, lieka labai primityvi statistika, kai jau kurį laiką virtualių sekėjų minias bandoma prilyginti aktyviems rinkėjams, nueinantiems iki balsadėžių. Pagal šią primityvią statistiką, daugiausiai šansų rinkimuose tebeturi liberalai, socialdemokratai  – tiek pat kiek valstiečiai, konservatoriai – tiek pat kiek „darbiečiai“.

Komunikacijos socialiniuose tinkluose ekspertas A.Žakas sako, kad svarbiausia yra suprasti, kaip veikia feisbukas, ir skirti tam nemažai išteklių. Pasak jo, labai dažnai politikai prabunda tik prieš rinkimus, „atkomunikuoja“ ir dingsta, manydami, kad sulauks sėkmės, bet viskas gerokai sudėtingiau.

„Jei politikas eina į televizijos laidą, jis supranta, kad turi jai pasiruošti, nes gali sulaukti įvairių klausimų. Tas pats yra ir feisbuke, tik jame klausimai krinta kaip iš gausybės rago, o atsakymus į juos žmonės nori gauti iškart, – aiškina A.Žakas. – Dažnai tai neįvertinama, todėl pasitaiko, kad politikai, kažkur išgirdę, kad dabar jau tikrai turi ką nors daryti feisbuke, greičiau pakenkia sau, nei padeda. Tiems, kurie turi sekėjų gvardiją, pranešti savo žinutę lengviau, bet tiems, kurie ir šiaip nėra socialūs, socialiniai tinklai turbūt tik trukdo.“

„Socialaus marketingo“ vadovas primena, kad socialiniai tinklai – tik vienas iš kanalų, norint pasiekti rezultatų. Tačiau jei moki juo naudotis, ir tai darai nuolat, gali pasisekti. Tai esą rodo Liberalų sąjūdžio sėkmė iki grynųjų butelio dėžutėje skandalo. A.Žako teigimu, liberalų feisbuke sėkmę daugiausia lėmė atskirų jų politikų komunikacija.

„Matome, kad populiariausia komunikacija yra asmeninė, kai mūsų lyderiai bendrauja patys kurdami turinį, pranešdami žinutes, kurioms randa asmeninius kampus. Tarkime, neseniai Remigijus Šimašius pakvietė diskutuoti dėl medicininiams tikslams naudojamų kanapių legalizavimo. Į tokį kvietimą pokalbio atsiliepė labai daug feisbuko vartotojų“, – apie partijos narių gebėjimus išnaudoti feisbuką pasakoja Liberalų sąjūdžio rinkimų štabo vadovas Renaldas Vaisbrodas.

Daugiau kaip 10 tūkst. sekėjų feisbuke tebeturi ir buvęs liberalų pirmininkas Eligijus Masiulis, o štai naujasis lyderis Eugenijus Gentvilas feisbuke užsiregistravo tik vasarą ir dabar turi apie 1,6 tūkst. sekėjų.

R.Vaisbrodas neslepia, kad politinės kampanijos metu partija socialiniams tinklams skiria didžiulį dėmesį, pavyzdžiui, prieš šiuos rinkimus beveik visai atsisakyta reklamos spaudoje. Vis dėlto jis nesutinka, kad dialogas su rinkėjais feisbuke gal pakeisti bendravimą akis į akį.

TS-LKD rinkimų štabo vadovas Dainius Kreivys sako, kad partija pastaruosius ketverius metus remiasi aiškia komunikacijos socialiniuose tinkluose strategija. Prieš Seimo rinkimus konservatoriai daugiau dėmesio skiria reklamai feisbuke, apskritai internete ir regioninėje žinisklaidoje.

„Mūsų tikslas socialiniame tinkle – pasiekti pusę milijono vartotojų. Viena iš tokių sėkmingų žinučių – „Plano Lietuvai“ pristatymas, kuris surinko per 0,5 mln. peržiūrų. Kuriame kokybišką turinį, nenorime teršti erdvės tuo, kas nepatrauklu, nekokybiška ir neneša žinios“, – tvirtina D.Kreivys.

Darbo partija per šią rinkimų kampaniją feisbuko nesureikšmina – didesnį dėmesį komunikacijai socialiniame tinkle ji skyrė per praėjusius savivaldos rinkimus. Šios partijos rinkimų štabo vadovas Vytautas Gapšys skaičiuoja, kad per visą kampaniją „darbiečiai“ reklamai feisbuke neišleis daugiau kaip 5 tūkst. eurų, o VRK pateiks visas išlaidas, nes partijos komunikacija feisbuke užsiima reklamos agentūra.

„Jei sudėtume visų partijų reklamos feisbuke išlaidas, ši suma turbūt sudarytų vos kelias valandas kampanijos pajamų, todėl priversti deklaruoti, kiek feisbuke išleidžia mūsų politikai, būtų sudėtinga. Pilkoji zona – ar kandidatai nurodo, kur yra politinė reklama. Problema kyla tada, jei jie neįtraukia to į kampanijos išlaidas. Kad nekiltų tokių problemų, dirbame su agentūra, kuri išrašo sąskaitą, ir matyti, kiek pinigų skirta reklamai feisbuke“, – aiškina V.Gapšys.

Kad politinės kampanijos reklamos taisyklės yra šiek tiek atgyvenusios ir pritaikytos tik tradicinėms medijoms, sutinka ir Z.Vaigauskas: „Atsiranda medijos, keičiasi žiniasklaidos elgesys, galėtų būti ir įstatymo, reguliavimo pokyčių. Pavyzdžiui, 1992 m. įstatyme buvo įrašyta, jog kategoriškai draudžiama vykdyti sociologinius tyrimus ir pristatyti jų rezultatus likus mėnesiui iki rinkimų, kad jie nepaveiktų rinkėjų apsisprendimo.“

 

Visą savaitraščio “Veidas” numerį skaitykite ČIA

 

Maždaug po pusantros savaitės: bal­sa­dėžių turinys išverstas ant stalų, balsai suskaičiuoti, žiniasklaida trimituoja apie rezultatus. Balsavimo biuleteniai keliauja į archyvą, ten pat gula partijų rinkimų pažadai. Pagal nerašytą taisyklę juos bandys pamiršti šimtui dienų, paskui pradės po šapelį traukti ir badyti tuos, kurie jau sėdės ministrų kėdėse.

 

Arūnas BRAZAUSKAS

 

Kodėl šimtas dienų, o ne devyniasdešimt devynios ar šimtas viena? Tai lyg ir nuoroda į šimtą dienų, kurios praėjo nuo Napoleono pabėgimo iš Elbės salos iki jo visiško žlugimo. Per tą laiką buvo telkiamos kariuomenės, skiriami vadai, amunicija kraunama į gurguolės, o po Vaterlo mūšio prasidėjo… normalus gyvenimas. Mažai šaudyta, rašyta daug raštų. Derėtasi, intriguota, tartasi. Laimė­tojai perbraižė žemėlapius, pralaimėjusieji traukėsi iš kabinetų, krovėsi la­gaminus – kai kas labai tolimoms kelionėms.

 

Asmenybių švytėjimo po šių rinkimų Lietuvoje tikėtis ne­verta – tai bene svarbiausia savaime iš­sipildanti prognozė.

 

Tačiau ne apie šurmulingą praeitį kalba, o apie nuobodoką ateitį. Po­li­tinės jėgos, kurių atstovus tikimasi ma­tyti premjero poste, daugmaž įvardijo ir pretendentus į kitas ministrų vietas. Šiokia tokia dovanėlė žiniasklaidai, nors ir ne pirmo šviežumo, būtų kokia nors partinė blondinė, kuri atsiradus spragai ministrų sąraše kviestų jai mažai pažįstamus žmones jei ne iš gatvės, tai iš užrašų knygelės.

Net ir didelių administracinių ga­bu­­mų ministras, paimtas ne iš pakampio, o iš solidaus sąrašo, per pirmąjį šimtadienį bus nugramzdintas į savo žinybos popieryną. Šiai Seimo ir mi­nistrų kadencijai einant į pabaigą kai kur buvo padaryta visokiausių reorganizacijų, ir ne visos jos itin sėkmingos. Galima lažintis, kad naujųjų vadovų bandymai taisyti nesąmones bus sunkiai atskiriami nuo kėdžių perstumdymo siekiant susodinti į vietas patikimus kadrus.

Neseniai draugas verslininkas, profesionaliai besidomintis ekonomika ir politine istorija, pasakė: „Vienam Lee Kuan Yew tenka dešimt mugabių.“ Legenda tapusį autoritarinį Singapūro vadovą sugretinęs su liūdnai garsėjančiu Zimbabvės diktatoriumi, mano draugas norėjo pasakyti, kad geri diktatoriai – retenybė. Asmenybių švytėjimo po šių rinkimų Lietuvoje tikėtis ne­verta – tai bene svarbiausia savaime iš­sipildanti prognozė. Užtat galima guos­­tis, kad geriau nuobodūs, riboti, bet šiek tiek patyrę, negu charizmatiški, trenkti ir iš gatvės.

 

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Lietuvai nebereikia gėdytis valdžios: jei iš 324 mln. JAV gyventojų į prezidentus neatsiranda vertesnių už Donaldą Trumpą ir Hillary Clinton, kur jau atrasti tobulų lyderių tarp mūsų nepilnų trijų milijonų. Nereikia gėdytis ir Lietuvos rinkėjų: kai britai prarijo populistų „Brexit“ kabliuką ar lenkai išsirinko konstitucines vertybes mindančius politikus, kai prognozuotojai baiminasi, kad prancūzai ir net racionalieji vokiečiai kitąmet rinkimuose gali pasirinkti radikalus, Lietuvoje populizmas ir radikalizmas išgyvena krizę.

 

Aušra LĖKA

 

Tiesa, nors iki rinkimų belikę mažiau nei mė­nuo, lažintis, kad šiųmečiai rinkimai patvirtins pastarųjų metų tendencijas, rizikinga, nes lietuviai vis dažniau apsisprendžia paskutiniu momentu, o permanentiniai politinės korupcijos skandalai niekais pavertė dar visai nesenus partijų rikiavimus.

Tačiau neopranašų, vadinamųjų nesisteminių partijų populiarumas per pastaruosius kelerius rinkimus mažėjo, o prieš šiuos rinkimus apskritai neatsirado jokios naujos partijos, realiai galinčios pretenduoti į protesto balsus. Jie prognozuojami Valstiečių ir žaliųjų sąjungai, rinkimuose debiutuojančiai kaip kažkas panašaus į nepartinę partiją. Tą patį – protesto elektoratą bando suvilioti kelios nedidelės par­tijos ar koalicijos ir  tradiciškai populistiniais šū­kiais lengvatikius peninčios Darbo partija bei „Tvar­ka ir teisingumas“, stebuklingai ge­bančios pa­čios būti valdžioje, bet ir ją kritikuoti.

Ar verta balsuoti už neopranašus, rinkėjai galėtų nuspręsti prisiminę, kaip sekėsi į valdžią jų balsais atėjusiesiems ankstesniuose rinkimuose.

Ar verta balsuoti už neopranašus, rinkėjai galėtų nuspręsti prisiminę, kaip sekėsi į valdžią jų balsais atėjusiesiems ankstesniuose rinkimuose.

 

Violetinis vegetavimas

2012-ieji. Garliavos Klonio gatvė tapo matomesnė nei sostinės Gedimino prospektas ir pagal minios koncentraciją, ir pagal politikų skaičių joje – nemažai jų veržėsi prieš rinkimus „atsižymėti“ kaip vadinamosios violetinės revoliucijos, neva kovojančios prieš pedofilų klaną ir teisėsaugos ne­veiksnumą, dalyviai, kai kurie – ir įsiprašyti į naujai sukurtos „Drąsos kelio“ partijos rinkimų sąrašą.

Violetinės revoliucijos vedlė Neringa Venckienė anuomet buvo užsimojusi laimėti ne tik Seimo – ir prezidento rinkimus. Tačiau sėkmės, kokios tikėjosi, nepasiekė: vienmandatėse apygardose visi „drąsiečiai“, net pati N.Venckienė, rinkimus prakišo. Daugiamandatėje gauti balsai jiems suteikė 8 mandatus. Beje, rinkėjai, net tie, kurie balsavo už „Drą­sos kelią“, greitai atsitokėjo: per „Vilmorus“ / „Lie­tuvos ryto“ apklausą 2012 m. spalį, kai vyko Seimo rinkimai, teigiamai šią partiją vertino 5,8 visų apklaustųjų, o po pusmečio tokių liko vos 0,4 proc.

Vadinamojo pedofilijos skandalo aiškinimasis tebesitęsė, į viešumą kilo vis daugiau abejonių, ar „Drąsos kelio“ vedlė šioje istorijoje – teigiama herojė, kol pagaliau 2013 m. balandį, vos po pusmečio Seime, ji dėjo į kojas ir lig šiol teisėsauga jos neranda, nors tautiečių JAV buvo užfiksuota vaikštinėjanti Čikagoje. Teisėsauga jos ieško, nes turi daug klausimų – N.Venckienei yra pateikta įtarimų pagal keliolika Baudžiamojo kodekso straipsnių.

Po to, kai Konstitucinis Teismas pripažino, kad bėglė sulaužė Seimo nario priesaiką ir šiurkščiai pažeidė Konstituciją, Seime jai buvo surengta apkalta ir 2014 m. birželį ji pašalinta iš Seimo, kuriame nesirodė daugiau kaip metus.

Nelikus minimalaus frakcijai narių skaičiaus „Drą­sos kelio“ frakcija, pravegetavusi šiek tiek dau­giau nei pusantrų metų, 2014 m. birželio viduryje mirė natūralia mirtimi.

Vietoj N.Venckienės į Seimą turėjęs ateiti kitas rinkimų sąraše įrašytas Mykolo Romerio universiteto profesorius Gintaras Aleknonis mandato atsisakė. „Buvo galimybės, buvo viltys, o išėjo, kaip išėjo“, – šiandien sako G.Aleknonis.

Pasak jo, vieni prie naujos partijos dėjosi iš savanau­diškumo, kiti iš idealizmo, kurio, jo nuomone, bu­vo nemažai. Jį patį vedė noras padėti žmonėms, ku­rie, jo nuomone, pateko į didelę nelaimę, ir atsinau­jinimo Lietuvos politikoje būtinybė. „Visa sistema absoliučiai užkonservuota, į ją negali patekti nau­jos idėjos, nauji žmonės, tai kenkia Lietuvos de­mokratijai. Paskutiniais metais Seime Al­gir­das Pa­tackas sakė: „Anksčiau Seimas buvo or­ga­niz­­mas o dabar – mechanizmas“, – su „violetiniais“ į Seimą pa­tekusį buvusį konservatorių cituoja G.Ale­knonis.

Jis veda paralelę tarp Lietuvos partijų ir feisbuko: gali turėti daug draugų, bet jie visi iš vieno rato, ir tau atrodo, kad visas pasaulis galvoja kaip tu. O šalia – kitas ratas feisbuko draugų, ir tie ratai nesusitinka. „O kuo blogesnė demokratijos būklė  –  tuo didesnis populizmo šešėlis: kai politikai nesikalba su žmonėmis, šie nusivilia, ima ilgėtis stiprios rankos, metasi į kraštutinumus. Tai gąsdina tradicinius politikus, bet verčia keistis, įsiklausyti. Pastovumas gerai, bet dažnai painiojame, kas yra pastovumas, o kas stagnacija“, – sako G.Aleknonis.

Po jo sąraše buvęs Stasys Brundza mandatą priėmė ir nuėjo pas „tvarkiečius“, paskui į Mišrią Sei­mo narių grupę, o da­bar jis jau su socialdemokratais.

Buvę „drąsiečiai“ rinkosi dažniausiai „tvarkiečius“ ar Mišrią Seimo narių grupę, kai kurie spėjo pabūti ir ten, ir ten, ir dar kitur, nes dažnam tai nebuvo naujiena – ne vienas jų buvo politinis migrantas. Po­vilas Gylys, anksčiau socialdemokratas, blaškėsi tai į Mišrią Seimo narių grupę, tai pas „tvarkiečius“, tai vėl atgal į Mišriąją. Tokius pat vi­ražus darė ir Valdas Vasiliauskas. Aurelija Stan­ci­kie­nė, buvusi konservatorė, pasuko į Mišrią Seimo narių grupę.

Vytautas Matulevičius, iki susisiejimo su violetine partija, dirbęs „tvarkiečio“ Rolando Pakso padėjėju Europos Parlamente, rinkosi Mišriąją, kaip ir vietoj mirusio A.Patacko (buvusio konservatoriaus) į Seimą 2015 m. balandį atėjęs Audrius Nakas.

Kaip įstatymų leidėjai „drąsiečiai“ pasireiškė nebent populistinėmis idėjomis, pavyzdžiui, siūlymu kainas reguliuoti įstatymais. Bet jie tebuvo maža opozicinė frakcija, su kuria bičiuliautis niekas per daug nesiėmė, ir jų superidėjos taip ir nebuvo priimtos.

Tad „Drąsos kelio“ sėkmė 2012-ųjų Seimo rinkimuose davė naudos nebent su jų šūkiu tapusiems Seimo nariais ir gavusiems solidžią algą, o kartu ir aukso puodą: kaip parlamentinė partija „Drąsos kelias“ per kadenciją gavo apie milijoną eurų valstybės dotacijų, kurių užteko ir butui prestižinėje Kauno vietoje įsigyti, o paskui uždirbti iš jo nuomos.

Dabar į Seimo rinkimus su „Drąsos keliu“ iš buvusios šios partijos frakcijos eina tik partijos pirmininkas Jonas Varkala, surinkęs ne itin gausų – 33 kandidatų sąrašą. Nepaisant to, kad partija kūrėsi deklaruodama siekį pakeisti situaciją teisėsaugoje, tarp jos kandidatų – Irenijus Zaleckis, buvęs Klaipėdos savivaldybės tarnautojas, kaip rašė Klaipėdos žiniasklaida, vis įkliūvantis neblaivus prie vairo. O Londone gyvenančiu Einaru Vilde Didžiosios Britanijos lietuviai piktinosi, mat šis socialiniuose tinkluose pozuoja su kūju ir priekalu, Georgijaus juostele, šlovina Rusiją. Kiti „drąsiečiai“ jį apskundė Vyriausiajai rinkimų komisijai (VRK), kad gal jis negali kandidatuoti rinkimuose, mat nuolat negyvena Lietuvoje. VRK kliūčių čia neįžvelgė.

 

Į Seimą atvažiavo cirkas

Ne daugiau nei „Drąsos kelio“ neopranašai nau­dos valstybei davė ir pramogų pasaulis, po 2008 m. rinkimų su savo draugais ir šeimos nariais kadencijai persikraustęs į Seimą. Gal net atvirkščiai – buvo daugiau žalos, nes jų buvo dvigubai daugiau nei „violetinių“ ir jie buvo valdančiojoje daugumoje, tad turėjo daugiau galios.

Nors prieš rinkimus sukurptos sezoninės partijos su skambiu Tautos prisikėlimo pavadinimu vedlys Arūnas Valinskas tikino, kad ne jie darys iš Seimo cirką, bet išguis cirką iš politikos, vis dėlto išėjo, kaip ir prognozuota. Vietoj rinkimų programos „prisikėlėliai“ surašė kelias tezes, užtat fotosesijos su pusnuogiais vampyrais – kandidatais į įstatymų leidėjus buvo įspūdingos. Ir žmonės už juos balsavo.

Pajutęs pergalės skonį A.Valinskas užsigeidė Seimo pirmininko posto. Per pirmąjį balsavimą balsų neužteko. Per antrąjį šiaip taip šoumeno ambicijos formaliai buvo patenkintos. Tačiau priversti į jį žiūrėti kaip į šį postą atitinkantį politiką buvo kur kas sunkiau. Susireikšminęs jis ėmė drausminti buvusius kolegas, kad į jį kreiptųsi pagarbiai, mat dabar jis – „vienas iš trijų“ valstybėje, bet tuo tik smarkiai visus prajuokino. Tiesa, ir pats analogiško protokolo nesilaikė – Prezidentę išvadino boba. Poste A.Valinskas išsilaikė neilgai – vos dešimt mėnesių.

Ne mažiau komiškai atrodė ir kiti Tautos prisikėlimo partijos veikėjai, niekaip nesugebėję atsikratyti savo kurtų personažų šleifo. Komikė Asta Baukutė ir toliau dirbo komike, tik Seime. Čia išgarsėjo net tarptautiniu mastu: surengė tarptautinę konferenciją apie vaikų problemas ir kviestinį pranešėją, profesorių iš Didžiosios Britanijos, paragino pradėti pranešimą – „kamau, beibi“ (suprask, „common, baby“), pridurdama: „Tiek temoku.“

Juo labiau „prisikėlėliai“ dėjosi rimtais politikais, tuo daugiau kėlė juoko. Seimas tapo humoristinių laidų filmavimo studija. A.Valinskas ėmėsi „tvarkos“: uždraudė filmuoti Seimo maitinimo įstaigose, rūkomuosiuose ir… tualetuose.

„Prisikėlėlių“ indėlis į įstatymų leidybą irgi savotiškas. Pavyzdžiui, į Seimą patekęs senų lietuviškų šlagerių dainorėlis ir senų automobilių mėgėjas Antanas Nedzinskas tuo metu, kai šalį smaugė pasaulinė finansų krizė, parengė įstatymo projektą, siūlantį valstybei saugoti senas pobiedas ar zaporožiečius.

Vis dėlto net ir didžiausi komikai ne juokais naudojosi tarnybine padėtimi. Ta pati A.Baukutė išsirūpino tarnybinį automobilį, bet savo vyrui, nes pati vairuoti nemokėjo. Kilo nemažas skandalas, kai šis nuvertė šviesoforą, važinėdamas savais reikalais. Beje, žmonai tapus parlamentare, ir jos vyras netruko gauti postą vienoje iš ministerijų. Ką ten ministro patarėjo postelis – ir ministro postas galėjo atitekti, jei su „prisikėlėliu“ plaukioji viena jachta. Skandalai Aplinkos ministerijoje, patikėtoje valinskininkams, netilo. Tačiau tuometis premjeras Andrius Kubilius bet kokia kaina siekė išsaugoti Vyriausybę, tad pagąsdinimai, kad „prisikėlėliai“ ims ir pasitrauks iš valdančiosios daugumos, vertė jį būti aklą ir kurčią.

Ne vienas šoumenas Seimo narys ir toliau slapta uždarbiavo pramogų versle, nors tą daryti draudžia įstatymai. Jie gviešėsi ir valstybės pinigų, pavyzdžiui, Linas Karalius išrūpino savo artimųjų įsteigtai įstaigai „Gyvenimas džiaugsme“ keliasdešimt tūkstantukų iš Sveikatos apsaugos ministerijos. Bet paaiškėjo, kad vos įkrito pinigų į sąskaitą – įstaigėlė buvo parduota nė nepradėjus projekto, kuriam skirtas finansavimas.

Beje, L.Karaliui nepavyko Seime sulaukti kadencijos pabaigos: apkaltos būdu 2010 m. jis prarado mandatą, nes vykstant sesijai šildėsi Pietryčių Azijoje, o tuo metu jo draugas Aleksandras Sa­cha­rukas už jį Seime balsavo. Konstitucinio Teismo abu pripažinti pažeidusiais Kons­ti­tuciją, jiems su­rengta apkalta, bet A.Sa­cha­rukas mandatą išsaugojo.

Tiesa, tuomet „prisikėlėliai“ jau buvo skilę – pramogų verslo atstovų politinė draugystė truko vos pusmetį.

Beje, A.Valinsko flangas, iš pradžių pasivadinęs „Ąžuolo“ frakcija, paskui grįžęs prie Tautos prisikėlimo vardo, dar vėliau prisidėjo prie Liberalų ir centro sąjungos (politiniame žemėlapyje netrukus neliko ir jos) ir apskundė du buvusius bendražygius. Šie tuomet jau priklausė opozicija pasiskelbusiai „Vienos Lietuvos“ (fantazijos iš šoumenų neatimsi) frakcijai, kuri paskui susijungė su Ge­dimino Vagnoriaus Krikščionių partija. Pastaroji, pravegetavusi apie trejus metus, įsiliejo į Darbo partiją.

Keli „prisikėlėliai“ 2012 m. vėl bandė laimę rinkimuose, bet mandatą pelnė tik laiku prie konservatorių spėjęs prisišlieti Rokas Žilinskas, save pozicionuojantis ne kaip išmanus įstatymų leidėjas, o kaip seksualinių mažumų atstovas, bent jau šiomis temomis dažniausiai eksponuojasi viešumoje.

Dar pasisekė prie socialdemokratų prisidėjusiam Dainiui Budriui: iki 2008 m. rinkimų ir pats prisistatinėjęs tik kaip laidų vedėjos Daivos Tamošiūnaitės vyras, Seime pakeitęs šešias frakcijas, 2012 m. rinkimuose jis patyrė nesėkmę, bet be posto neliko. Jam net matuota energetikos viceministro kėdė, bet, kaip skelbė žiniasklaida, neva sukliudžiusi nepalanki spec. tarnybų pažyma. Paskui kilo skandalas, kad jis be konkurso buvo paskirtas Susisiekimo ministerijos valdomų „Lie­tuvos geležinkelių“ antrinės įmonės vadovu. Da­bar jis gavo dar vienas pareigas – yra „Rail Baltica“ stebėtojų tarybos pirmininkas.

Postą gavo ir dar vienas buvęs „prisikėlėlis“: Vytautas Kurpuvesas tapo Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos pirmininku, tačiau jis buvo išimtis pramogų pasaulio atstovų partijoje – jau iki Seimo turėjo darbo patirties valstybės tarnyboje.

O A.Valinskas ir dar keli buvę „prisikėlėliai“ Seimo rinkimus prakišo kartu su visa Liberalų ir centro sąjunga, kurią rinkėjai išbraukė iš parlamentinių partijų sąrašo. A.Nedzinskas net atšoko suvaidintas vestuves, bandydamas pelnyti rinkėjų palankumą savivaldybių rinkimuose, bet sulaukė, ko nusipelnęs – pasipiktinimo ir pajuokos.

Šoumenai grįžo, iš kur atėję. Rinkėjai praregėjo, tik šiek tiek per vėlai.

 

Naujų pranašų triumfo era – prieš keliolika metų

Šešiolika „prisikėlėlių“, perpus mažiau „drąsiečių“, nė vienos solidžios naujos „proginės“ partijos – tokios pastarųjų Seimo rinkimų tendencijos. Pernai pirmą kartą surengtuose tiesioginiuose merų rinkimuose baimintasi populistų triumfo, bet rinkėjai dažniausiai rinkosi gana atsakingai.

Negali nė iš toli lyginti su neopranašų triumfo era 2000–2005 m., kai vos susikūrusi partija Seime galėjo laimėti daugumą, svetimos valstybės reguliuojamas politikas – prezidento postą, o nuo statinės rėkaujantis mitinguotojas – atsisėsti į mero kėdę.

Ne tik Lietuvoje – ir kitose Rytų bei Vidurio Europos šalyse populizmas suklestėjo antrojo nepriklausomybės dešimtmečio pradžioje, kai tradicinę komunistų ir reformatorių politinę takoskyrą keitė socioekonominė ir politinė. Populistinės politinės jėgos pasinaudojo visuomenės nepasitenkinimu ekonominiais transformacijos rezultatais ir gilėjančia praraja tarp visuomenės elito bei paprastų piliečių.

Tik per plauką 1997 m. nelaimėjęs prezidento rinkimų buvęs generalinis prokuroras Artūras Paulauskas įsteigė Naująją sąjungą (socialliberalus), debiutavo 2000 m. rinkimuose ir iš karto su 29 mandatais laimėjo „sidabrą“. Debiutantė pateko į valdančiąją daugumą, formavo Vyriausybę, jos lyderis A.Paulauskas tapo Seimo pirmininku. Bet tokios didelės sėkmės daugiau pakartoti nepavyko, o 2008 m. partija nebepateko į Seimą, 2011 m. susijungė su Darbo partija.

Skamba tragikomiškai, bet dabar A.Paulauskas, 2000-ųjų sėkmę daugiausia pelnęs parašų rinkimu, siūlant sumažinti valstybės išlaidas krašto gynybai ir atiduoti jas švietimui, vadovauja Seimo Na­cio­nalinio saugumo ir gynybos komitetui.

Kas tuo laikotarpiu galėjo pretenduoti į valdžią, puikiai iliustruoja unikaliai gausus norinčiųjų valdyti valstybę meniu 2002 m. prezidento rinkimuose: tarp 17 kandidatų buvo tokie veikėjai, kaip ubagų karalius Vytautas Šustauskas, keistuolis inžinierius Vytautas Bernatonis ar leidėjas Algirdas Pilvelis. Tiesa, parama kai kuriems kandidatams netraukė iki 0,1 proc. rinkėjų balsų.

Tuomet radikaliais šūkiais ir tobulai suplanuotais masiniais reginiais debiutantės Liberalų ir demokratų partijos (vėliau – „Tvarka ir teisingumas“) lyderis R.Paksas sugebėjo nurungti ligtolinį Prezidentą Valdą Adamkų. Prasidėjo neovaldymas: iš vienos pusės, bandyta imituoti kažkokį valdymą iš apačios – steigtos negirdėtos valstybės valdyme patarėjų grupės regionuose, iš kitos – rūpintasi savo aplinkos žmonių verslu, klausyta su Rusijos spec. tarnybomis susijusių asmenų, galų gale dosniausiam rėmėjui, prieštaringai vertinamam Jurijui Borisovui, pasiūlytas prezidento patarėjo postas.

R.Paksui paprezidentavus vos dešimt mėnesių Valstybės saugumo departamentas pateikė pažymą, kurioje atskleista, kad R.Paksas priklausomas nuo tarptautinių nusikaltėlių ir kelia grėsmę nacionaliniam saugumui. Jam inicijuota apkalta. Po metų ir keturių mėnesių aukščiausiame valstybės poste jis į istoriją įeina kaip vienintelis Europos prezidentas, iš posto pašalintas apkaltos būdu, praranda teisę kandidatuoti rinkimuose, kuriuos laimėjus reikia duoti priesaiką. Nors europiniai teismai nusprendė, kad tokia nuobauda negali galioti iki gyvos galvos, Lie­tuvos parlamentarai iki šiol šio sprendimo nėra pakeitę.

Partija „Tvarka ir teisingumas“, debiutuodama 2004 m. Seimo rinkimuose, pelno 10 mandatų, 2012 m., „darbiečiams“ paskendus vadinamosios juodosios buhalterijos skandale, – net 15. Tačiau per šių metų rinkimus visuomenės apklausų ir politologų prognozės jiems nežada nieko gero – „tvarkiečiai“ balansuoja ties 5 proc. riba.

2004-ųjų Seimo rinkimai buvo visiškas neopranašų triumfas: konkurentus triuškinamai nurungė debiutantė Darbo partija, laimėdama 39 mandatus. Beje, Viktoras Uspaskichas, partijos steigėjas, ką tik prieš tai buvo kėlęs antipartines iniciatyvas, agitavęs už referendumą, kad visas Seimas būtų renkamas vienmandatėse apygardose.

Vis dėlto seni politikos vilkai socialdemokratai pergudravo debiutantus ir sugebėjo sau gauti premjero postą ir Vyriausybės kontrolę. Netrukus partija pateko į vadinamosios juodosios buhalterijos skandalą. Po užsitęsusio teisinio nagrinėjimo jos lyderiai teismo pripažinti kaltais.

Vis dėlto Darbo partija – vienintelė iš neopranašų, kuriai pavyko lig šiol išlikti tarp populiariausių, nors šių metų rinkimuose didelė sėkmės jai ir nepranašaujama. Bet „darbiečių“ elektoratas – dau­giausia provincijos, mažesnių pajamų žmonės. Kol Lietuvoje jų – didelė dalis, tol aukso kiaušinius jų vištoms žadantys politikai, nors patys ir milijonieriai, turės paklausą.

 

Ubagų karalius valdė Kauną

Taigi dabar populistai ir radikalai – labiau rafinuoti, kostiumuoti, kai kurie – milijonieriai. O pirmojo nepriklausomybės dešimtmečio populisto etalonas buvo V.Šustauskas, nuo statinės šūkalojantis ubagų karalius, kaip lig šiol ir yra tituluojamas. Bet 2000 m. jis sugebėjo tapti net Kauno meru. Kauniečius po rinkimų ištiko šokas: daug kas pripažino balsavę už V.Šustausko Laisvės sąjungą, tačiau tikėjęsi taip įkąsti miestą lig tol valdžiusiems konservatoriams ir apskritai vadinamosioms tradicinėms partijoms, tačiau nesitikėję, kad protesto balsų bus tiek daug.

V.Šustauskas sovietmečiu buvo jūreivis, paskui vienos Kauno įmonės inžinierius. Aukštąjį išsilavinimą įgijo tik 2005 m. (baigė Klaipėdos universiteto Socialinių mokslų fakultetą), kai jo politinė karjera jau leidosi žemyn. Aktyviai dalyvavo atkuriant Lietuvos nepriklausomybę, saugojo parlamentą 1991 m. sausio dienomis. Bet paskui V.Šustauskas tapo visų skriaudžiamųjų gynėju, kartu su jaunalietuviais, vadovaujamais Stanislovo Buškevičiaus (šiemet vėl bandysiančio laimę Seimo rinkimuose), organizavo gausybę radikalių mitingų ir protesto akcijų. 1997 m.  „Ubagų žygyje“ paskui savo „karalių“ minia pėsčiomis nužygiavo iš Kauno į Vilnių, protestuodami prieš žmonių skurdinimą.

V.Šustauskas protestavo prieš viską – prieš socialinę nelygybę, prieš privatizavimą, jo mitinguose sudegintas plakatas su tuomečio Seimo pirmininko Vytauto Landsbergio atvaizdu, skambėjo antisemitiniai šūkiai, pyktį užsitraukė net Austrijos ambasadorius, o tuomet „Lietuvos telekomui“ vadovavęs suomis buvo apšauktas suomiška kiaule.

Tapęs antro didžiausio valstybėje miesto meru V.Šustauskas bandė keisti savo įvaizdį, tačiau prigimtį pakeisti sunku. Kaip ir priversti kitus apsimesti, kad rimtai vertina ne visai savo vietoje atsidūrusį piketų šauklį. Kauną iš savo vizitų darbo­tvarkės ėmė išbraukti oficialios užsienio šalių delegacijos, kad nereikėtų susitikti su tokiu meru.

Tačiau Kauno problema išsisprendė greitai: V.Šustauskas meravo nuo 2000 m. balandžio iki spalio, vos pusmetį, mat vienmandatėje apygardoje buvo išrinktas į Seimą. Ten svieto lygintojo ne itin buvo nei matyti, nei girdėti. Dar kartą pasitvirtino taisyklė, kad patekę į valdžią radikalai kaip kokie chameleonai prisitaiko prie vyraujančios aplinkos. Užtat gavęs auditoriją kokioje televizijos laidoje V.Šustauskas vėl imdavo aiškinti savo tiesas, kad tvarka bus, kai sukalens kalašnikovai, ir jis gal būsiąs tas, kuris tai padarys, o žydšaudžiai esantys didvyriai.

V.Šustausko ir jo partijos (Laisvės lygos, vėliau – Laisvės, Kovotojų už Lietuvą sąjungų) tokia politinė sėkmė kaip 2000 m. daugiau nebeaplankė. Kaune jis vis dar kai kam buvo autoritetas, bet tik tarp tokių asmenų, kurie jo Laisvės sąjungos sąraše 2002 m. savivaldybių tarybų rinkimuose nusikalstamo pasaulio autoriteto Henriko Daktaro sūnų Enriką, ir patį netrukus turėjusį reikalų su teisėsauga, išreitingavo iš  dešimtos į trečią vietą, o tiek mandatų Laisvės sąjunga ir laimėjo 2002 m. savivaldybių rinkimuose Kaune.

Prieš 2012 m. Seimo rinkimus V.Šustauskas bandė sueiti į politinę porą su Algirdo Brazausko našle Kristina, net atidavė jai savo partijos lyderio poziciją, bet politinė santuoka truko vos kelias dienas. Vienmandatėje apygardoje jis tesulaukė 1,8 proc. apygardos rinkėjų paramos. 2013 m. vėl kovėsi dėl atsilaisvinusio Seimo mandato Uk­mergėje, ir vėl fiasko. 2015 m. savivaldos rinkimuose Kovotojų už Lietuvą sąjunga gavo 1163 balsus, tai nesiekė 1 proc. balsavusiųjų. O juk 2000-aisiais už juos balsavo 35,3 tūkst. rinkėjų.

V.Šustauskas ir toliau lakstė į bet kokia tema sukviestus mitingus, sukiojosi tarp nuolat VSD ataskaitose dėl grėsmių nacionaliniam saugumui atsiduriančių radikalų. Prieš trejetą metų jis net teisme aiškinosi, kad neįžeidė policininkų, per homoseksualų eitynes Vilniuje ėmęs kalbėti apie savo kelnėse esantį daiktą, nors policininkai dievažijosi klausę, ką jis turįs kišenėse, o ne kelnėse. Bet teismas V.Šustauską reabilitavo.

V.Šustauskas yra pareiškęs, kad jam teks prašytis politinio prieglobsčio: anksčiau sakėsi tai darysiąs Baltarusijoje, bet 2012 m. pareiškė bijąs susidorojimo, nes prisidėjo prie „violetinių“ mitingų, ir prašysiąsis į JAV.

V.Šustauskas nuolat primindavo apie save. Prieš keletą metų žiniasklaida rašė, kad buvęs Kauno meras ir Seimo narys domisi, kaip galima nemokamai maitintis savivaldybės ir „Caritas“ finansuojamoje valgykloje. Jis dirbęs taksistu, bet dėl sveikatos metęs šį darbą. 2012 m. rašyta ir apie tai, kad jis vis duodavęs blaivybės įžadus, nors atėjęs į Kauno miesto tarybos posėdį svirduliavo, nerišliai kalbėjo, bet paskui teisinosi pašlijusia sveikata. Televizijoje jis pasakodavosi savo senas ir naujas meilės istorijas. Pernai skelbta, kad jo sūnus nuteistas 13 metų už disponavimą labai dideliu kiekiu narkotikų, bet V.Šustauskas tvirtino jo neauginęs, su juo nebendraująs.

Ubagų karalius vis dar toks pat aršus: šiemet balandį „Lietuvos ryto“ televizijos tiesioginėje laidoje „Nuoga tiesa“ išvadintas „vatniku“ kibo į atlapus jį įžeidusiam Kauno verslininkui. Vis dėlto didesnis už „vatniką“ įžeidimas, kai mitingų profesionalas buvo išprašytas iš kito radikalo – Juliaus Pankos organizuoto mitingo prieš pabėgėlius.

Cigarečių dūmų kamuoliai ir auksinė grandinė ant kaklo teprimena tą ubagų karalių, paskui kurį žmonės pėsčiomis nužygiavo iš Kauno į Vilnių. Laikai keičiasi, pranašai irgi. Šią vasarą V.Šus­tauskas pareiškė savo partijos vairą atiduodąs Kovo 11-osios akto signatarui Zigmui Vaišvilai. Bet partija buvo išbraukta iš šių metų Seimo rinkimų dalyvių sąrašo, nes nepristatė reikiamų do­kumentų.

Šiandien 71 metų V.Šustauskas jau tėra populizmo istorijos herojus, nors vis dar – dėmė ant kauniečių savigarbos, dar vienas argumentas kauniečių oponentams, kodėl Kaunas yra Kaunas.

 

Kodėl Lietuvoje populistai nebepopuliarūs

Atrodytų, kaip galėjome tokioms personoms ir tokiems personažams atiduoti valdyti valstybę. Tačiau populizmas ir su juo susijęs radikalizmas – nei naujas, nei lietuviškas atradimas. Tiesa, ir pats žodis „populizmas“ įgijęs daug reikšmių, bet dažniausiai tai pasireiškia aršia kritika esamai valdžiai, ypač jos elitui, griežta retorika, bandymu pataikauti rinkėjams. Populistai siūlo labai patrauklias, bet nerealias arba net valstybės ekonomikos raidai ar finansiniam tvarumui kenksmingas idėjas. Aiškios ir populizmo priežastys: skurdas, socialinė atskirtis, politinio elito atotrūkis nuo visuomenės, biurokratizmas, korupcija, nepasitikėjimas valdžios institucijomis.

Vis dėlto stebina (gerąja prasme), kodėl Lietuvoje populistai ir radikalai, galima sakyti, išgyvena krizę, kai Europos šalyse dabar radikalios partinės jėgos tik populiarėja, o JAV realus kandidatas į prezidentus – chrestomatinis populistas.

Tiesa, galima ginčytis: jokia čia lietuviško populizmo krizė, jei „tvarkiečiai“ ar „darbiečiai“ yra valdžioje. Bet gal jie iš dalies ir yra tas kordonas, sulaikantis nuo kur kas aršesnes ir radikalesnes idėjas reiškiančių vadinamųjų nesisteminių partijų? Galima sakyti, jie net atlieka tam tikra prasme gerą darbą: surenka protesto balsus, bet patekę į valdančiąją daugumą valdžios teturi tiek, kad jų nerealūs, kartais net kenksmingi valstybei pažadai neutralizuojami. Jau keliolika metų būdamos parlamentinės, šios partijos priėmė čia galiojančias taisykles ir nebesiūlo idėjų, dėl kurių ilgalaikių padarinių vertėtų rimtai nerimauti.

Kitoms nesisteminėms partijoms balsų ir nelieka: štai praėjusiuose Seimo rinkimuose prie populistinių galimos priskirti Lietuvos žmonių partija tesulaukė 3,4 tūkst. rėmėjų (0,25 proc. balsavusiųjų), Respublikonų – 3,7, Emigrantų – 4, De­mo­kratinė darbo ir vienybės partija – 4,4 proc.

Vis dėlto Lietuvoje, atrodytų, dirva populizmui derlinga: socialinis atotrūkis bene didžiausias ES, algos ir pensijos mažos, partijos uždaros, valdžios institucijomis visuomenė menkai tepasitiki.

Pasak Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorės dr. Ainės Ramonaitės, iš tiesų situacija tokia, kad partijų pasiūloje egzistuoja protesto elektoratui tinkamų variantų, tačiau jie nesurenka rinkėjų balsų: „Štai „Jaunosios Lietuvos“ retorika labai radikali – apie vergiškus atlyginimus, įsišaknijusią korupciją. Bet ši partija tokia sena ir su tokiais pačiais šūkiais kandidatuoja tiek daug metų, kad niekas į Seimą jos nerenka. Gal todėl, kad bendras nusiteikimas prieš valdžią, nepasitikėjimas ja, kas yra populizmo terpė, Lietuvoje yra taip seniai, jog išsisėmė, ir žmonės ant to paties grėblio nelipa, o nieko naujo, įdomaus nėra. Vakaruose naujas nepasitenkinimo pliūpsnis ir populistinių partijų prasiveržimas – naujas dalykas, susijęs ir su imigracijos keliamomis problemomis, kurių pas mus kol kas nėra.“

Politologės manymu, šiuose Seimo rinkimuose proga naujoms politinėms jėgoms palanki, nes kitos partijos smuktelėjusios – tiek „tvarkiečiai“, tiek „darbiečiai“, tiek liberalai, vadinasi, atsiranda tarsi laisvo elektorato, kuris nelabai sugalvoja, už ką balsuoti. Tad klausimas, ar jį visą susišluos Valstiečių ir žaliųjų sąjunga, kuri į rinkimus bando atjoti ant dabar Lietuvoje populiaraus nepartiškumo arkliuko (savivaldos rinkimuose visuomeninių komitetų sėkmė buvo paremta būtent antipartiškumo šūkiu), ar liks ir kitiems.

Būta prognozių, kad Naglis Puteikis, 2014 m. prezidento rinkimuose savo, švelniai tariant, originaliomis idėjomis (pavyzdžiui, panaikinti Konstitucinį Teismą ir kt.) sulaukęs net kas dešimto rinkėjo palaikymo, suburs protesto politikus ir protesto balsus 2016 m. Seimo rinkimams. Tačiau bandymų būta daug, o rezultatas kol kas kuklus. A.Ramonaitės vertinimu, Antikorupcinės N.Pu­teikio ir K.Krivicko koalicijos kandidatų sąrašas gana silpnas, koalicijos tinklalapyje kol kas nieko įdomaus nėra, ir neatrodo, kad gali būti spėta iki rinkimų ką nuveikti. O dviejų pavardžių ir žodžio „antikorupcija“ pavadinime kažin ar užtenka peržengti 7 proc. barjerui, kurį jie patys susikūrė pasiskelbdami koalicija.

„Pas mus trūksta politinės lyderystės, politinės retorikos, kuri būtų įkvepianti, – nereiškia, kad radikali. Kitur rinkimų kampanijos, debatai būna daug įdomesni. Pas mus – savotiška dykuma, todėl bet kas, kas gali aistringiau pašnekėti apeliuodamas į paprasto žmogaus supratimą ir atjautimą, sulaukia sėkmės. Bet to neužtenka – reikia ir komandos, o čia N.Puteikiui sunkiau sekasi“, – pastebi politologė.

A.Ramonaitė atkreipia dėmesį į dar vieną šios rinkimų kampanijos ypatumą: ji sako peržiūrėjusi partijų rinkimų programas ir bent jau tarp pagrindinių partijų siūlymų neradusi drastiškų, antisisteminių, kurie kėsintųsi į valstybės santvarką, dėl ko reikėtų jaudintis, kad tai siūlančios partijos laimės rinkimus ir kažkas gali nutikti šaliai. To, kas būdinga populizmui – didelių pažadų, ypatingos kritikos visos valdžios atžvilgiu ir bandymo mobilizuoti rinkėjus per valdžios kritiką, politinės korupcijos akcentavimą, A.Ramonaitė sako nelabai daug radusi net programose tų partijų, kurios anksčiau tuo pasižymėjo.

Bet jai sukėlė juoką kitkas: „Tai, iš ko šaipėsi 2012 m., vadinamosios tradicinės partijos dabar pačios įrašo į programas. „Darbiečių“ pažadą apie 1509 litų minimalią algą senosios partijos vadino pataikavimu visuomenei, o dabar pačios pradėjo lenktynes, kas daugiau pasiūlys. „Tvarkiečiai“ ir „darbiečiai“ jau atsilieka nuo liberalų, kurie  vidutinio atlyginimo „duoda“ tūkstantį eurų atskaičius mokesčius. O jei rinkimų programoje įrašyta, kad turi planą, kaip ką padaryti, bet jo nepateikia, galima suabejoti, kiek tai realu.“

A.Ramonaitė siūlo vertinant partijas nesivadovauti išankstinėmis nuostatomis, nes tradicinės partijos dažnai daro tai, ką ir vadinamosios nesisteminės.

Tad nors 2016 m. Seimo rinkimai – pirmi po 16 metų be neopranašų, reikėtų prisiminti, kad protingi mokosi iš svetimų klaidų. JAV rinkimai – akivaizdus pavyzdys, kas gali nutikti ir mums, kai politinis elitas nuo savo bokšto nebemato, kas darosi apačioje, kai socialinė atskirtis tampa praraja, nebūdinga demokratinei valstybei, kai partijos tampa uždarais cecheliais, tarpusavyje besidalijančiais postus ir tai, kas lieka nuo auksinių šakučių pirkimo. Protingiau būtų vadinamosioms sisteminėms politinėms jėgoms padaryti išvadas, nei sulaukti lietuviško Trumpo.

 

Visą naują “Veido” numerį rasite ČIA

Kaip ir kiekvieną kartą, artėjant eiliniams Seimo rinkimams, iš įvairių politikos ir visuomenės kerčių pradeda lįsti įvairaus plauko marginalai, savo ryškiu elgesiu ir kalbomis mėginantys patraukti nusivylusią elektorato dalį. Apie tai, kas nutinka jiems patekus į valdžią – kolegės Aušros Lėkos straipsnyje, o tam, kad atsirinktume, kas yra kas šiemet, „Veidas“ sudarė Lietuvos populistų reitingą.

Dovaidas PABIRŽIS

Pagal pasirinktus kriterijus įvertinus politinių partijų programas, didžiausiais šių rinkimų populistais tapo Antikorupcinė Naglio Puteikio ir Kristupo Krivicko koalicija.

Pagal pasirinktus kriterijus įvertinus politinių partijų programas, didžiausiais šių rinkimų populistais tapo Antikorupcinė Naglio Puteikio ir Kristupo Krivicko koalicija.

Nors jos rinkimų programa trumputė ir joje telpa vos keletas teiginių, čia atsiskleidžia visa populistinio politinio kalbėjimo esmė.

Programa prasideda teiginiu „Prieš korumpuotus politikus! Už paprastus žmones! Kovosime prieš politikus, kurie vagia ir ima kyšius! Už didesnes algas ir pensijas eiliniams žmonėms!“ Vėliau išvardijami „5 smūgiai politinei korupcijai, emigracijai, turtinei nelygybei ir skurdui“, tarp kurių yra Seimo narių neliečiamybės ir privilegijų panaikinimas, milijardų sutaupymas susidorojus su korupcija ir didžiausių Lietuvos problemų sprendimas, kiekvieno išleisto cento skelbimas internete, referendumo skelbimo kartelės sumažinimas iki 50 tūkst. piliečių parašų, trečdalio biudžeto skyrimas socialiniam teisingumui, algų ir pensijų didinimas iki Estijos lygio ir pan.

Trumpą politinę programą rinkimams pateikė ir antroji populistų sąraše – Stanislovo Buškevičiaus ir tautininkų koalicija. „Stipri Lietuva yra neįmanoma be pagarbos kiekvienam jos piliečiui. (…) Lietuvių tautos išlikimui iškilo šios grėsmės: demografinė lietuvių depopuliacija, korupcijos išplitimas, tiesioginės karinės grėsmės augimas, masinis skurdas, apsprendžiantis asmens ir visuomenės degradavimą“, – rašoma programoje.

Joje gausu ir antagonistinių teiginių įvairių grupių atžvilgiu. Koalicija žada „užkardyti kelią homoseksualizmo propagandai“, „užkirsti kelią tarptautinio terorizmo grėsmei, nepriimti į Lietuvą ekonominių migrantų iš islamiškų valstybių“, „priversti oligarchus labiau prisidėti prie valstybės gerovės kūrimo“. Tiesioginės demokratijos srityje partija žada „plėsti tautos galias valstybės valdyme ir savivaldoje“. O atskirame pranešime koalicijos interneto puslapyje S.Buškevičiaus ir tautininkų koalicija vardija partijas, už kurias kviečiama nebalsuoti, primenant su jomis susijusius korupcijos skandalus.

Populizmo nevengia ir valdantieji

Kiekybiškai bene daugiausiai populizmo galima atrasti šiuo metu valdančiosios koalicijos darbe dalyvaujančios partijos „Tvarka ir teisingumas“ rinkimų programoje. Šiek tiek žemesnį partijos įvertinimą lėmė tik tai, kad ji nesistengia aktyviai kritikuoti kitų partijų ir analizuoti jų nuodėmių. Būtų keistoka, jeigu tai būtų daroma valdančiojoje koalicijoje praleidus ketverius metus.

Populistiškai skamba vien pats partijos rinkimų šūkis „Tesprendžia tauta“. „Tvarkiečiai“ tvirtina: „Kartu sieksime didesnės  tautos  vienybės. (…) Valstybės  atstovai,  mylintys, vertinantys, išklausantys bei suprantantys kiekvieną jos žmogų. (…) Tik tardamiesi su tauta tėvynėje užtikrinsime geriausias sąlygas žmogui tobulėti. Čia kiekvienam bus įgyvendinta teisė į apsaugą nuo skurdo ir socialinės atskirties.“

Jei vertinsime antrąjį kriterijų, „Tvarka ir teisingumas“ aiškina, kad Lietuvoje „įsigali tik labai stambūs ir monopolijas bei oligopolijas kuriantys dariniai; valstybė išnaudoja verslą ir darbdavius, o šie atsigriebia darbuotojų sąskaitą“; (…) monopoliniai  prekybos  centrai  ir  perdirbėjai  nustato  ilgus  atsiskaitymo terminus“. Be to, „šalyje propaguojama  Europos  Sąjungos  federalizacijos  idėja,  skatinamos  lietuvių kultūrai svetimos tradicijos“, politikai mato „grėsmę sunykti Lietuvos tautiniam tapatumui, šeimos verslo ir ūkininkavimo tradicijoms, stiprėjant tarptautinių korporacijų įtakai, parodomojo patriotizmo ir komercijos santykių kultūrai“.

Ne mažiau originaliai skamba ir tiesioginės demokratijos įgyvendinimo pasiūlymai. „Tvarka ir teisingumas“ žada įteisinti tiesioginius vietinių institucijų vadovų – policijos komisarų, apylinkių ir apygardų teismų pirmininkų, prokurorų skyrimus. Taip pat žadama užtikrinti „maksimalų šalies piliečių dalyvavimą valstybinių įmonių, tokių kaip „Lietuvos paštas“, „Lietuvos geležinkeliai“, kapitale bei valdyme“.

Nerealiai skambančių piniginių pažadų taip pat žarstoma gausiai. Partija sakosi įgyvendinsianti „kelionių programą senjorams, kiekvienais metais sudarydami sąlygas susipažinti su Lietuvos kultūros bei poilsio objektais“, už kiekvieną gimusį vaiką žadą 3 tūkst. eurų vienkartinę pašalpą, 100 eurų kas mėnesį, minimalų atlyginimą pakelti iki 777 eurų, smulkųjį verslą apmokestinti tik gavus įplaukų, sukurti 55 tūkst. naujų darbo vietų seniūnijose, tūkstančio eurų vidutinį atlyginimą kultūros darbuotojams ir daugelį kitų sunkiai įsivaizduojamų dalykų.

Ekonominio populizmo apstu ir kitos valdančiosios – Darbo partijos programoje. Įdomu, kad savo reklaminio moto apie tai, kaip politikai sustabdys pabėgėlių antplūdį, partija programoje apskritai nenurodė. Nepaminėjo ir tokių puikių pasiūlymų, kaip „kiekvienam po naują butą“, skelbiamų „darbiečio“ Jono Pinskaus reklamos kampanijoje.

Darbo partija tvirtina, kad teisės aktų projektus rengs tik atsižvelgdama į visuomenės nuomonę bei valstybės poreikius, taip pat pristabdys bankų piktnaudžiavimą. Likusi populizmo dozė – ekonominiai pažadai apie 1100 eurų vidutinį darbo užmokestį, 656 eurų minimalią mėnesinę algą, 422 eurų vidutinę pensiją, milijardą municipalinio būsto statybai, vienkartinę 2 tūkst. eurų išmoką kiekvienam 18-os sulaukusiam jaunuoliui ir kt.

Mažiau populistinė – Socialdemokratų partijos programa. Joje gausu abstrakčių žmonių paminėjimų, ir po ketverių metų valdžioje partija vis dar mato būtinybę pradėti savo programą nuo to, kad „dešinieji, pasirinkdami „krizės suvaldymo“ planą, valstybę įstūmė į milžiniškas skolas, o pensijų, atlyginimų ir išmokų „nukarpymai“ buvo antikonstitucinis žingsnis“. Be to, pridedama, kad „dešiniosios partijos, iš esmės neturėdami jokios sprendimų alternatyvos, savo 2016-ųjų Seimo rinkimų strategija pasirinko mūsų juodinimo, šmeižimo, juodųjų technologijų taikymo kelią“. Socialdemokratų programoje nemažai ir abstrakčių, „bus taip“ ekonominių pažadų.

Populizmo mažėja

Apibendrinant visų politinių partijų programas galima pastebėti, kad kai kurie populizmo bruožai yra dažnesni už kitus. Daugelis partijų nevengia kreiptis „į paprastą žmogų“, rūpintis „kiekvieno gerove“ ir grąžinti paprastiems piliečiams valdžios iš jų atimtas teises.

Apibendrinant visų politinių partijų programas galima pastebėti, kad kai kurie populizmo bruožai yra dažnesni už kitus. Daugelis partijų nevengia kreiptis „į paprastą žmogų“, rūpintis „kiekvieno gerove“ ir grąžinti paprastiems piliečiams valdžios iš jų atimtas teises.

Pavyzdžiui, Lietuvos lenkų rinkimų akcija-Krikščioniškų šeimų sąjunga savo programoje sako: „Valdžia turi mokėti išgirsti, įsiklausyti į tai, kuo žmonės gyvena, į jų problemas, lūkesčius. Tautos išrinktieji turi pasirūpinti kiekvienu žmogumi, kiekviena šeima.“ Panašiai kalba ir partija „Drąsos kelias“: „ŽMOGUS, jo problemos ir rūpesčiai, dvasinė būsena, materialinė gerovė, jo šeima, santykiai su kitais visuomenės nariais yra ,,Drąsos kelio‘‘ partijos dėmesio centre.“ Abi šios partijos taip pat primena apie būtinybę šalyje įgyvendinti visuotinę liustraciją.

Bene daugiausiai apie būtinybę grąžinti valdžią žmonėms kalba „Lietuvos sąrašo“ politikai. Partijos programoje teigiama: „Kad piliečiai atgautų pasitikėjimą valstybe, turime keisti politinę sistemą – atsisakyti uždaro, neskaidraus nomenklatūrinio valdymo ir įtvirtinti tikrą piliečių ir tautos savivaldą. Turime suteikti galimybes visiems piliečiams ir visiems lietuviams dalyvauti Tėvynę kuriant. Turime atgaivinti Seimą kaip tautos atstovybę, atkurti politinių partijų ir visuomenės dialogą.“

Nemažai kaltės dėl šiandienos taip pat kliūva elitui. „Lietuvos sąrašas“ pabrėžia, kad Lietuvai reikalinga tautos likimu ir išlikimu besirūpinanti politika, kurią pakeitė nomenklatūriniai sprendimai, stambaus verslo diktatas ir viešieji ryšiai, padedantys nutylėti opiausias visuomenės problemas, užuot jas sąžiningai įvardijus ir sprendus.

Reikia pripažinti, kad nemažos dalies politinių partijų programose populizmo esama nedaug arba jo bruožų visai nėra.

Reikia pripažinti, kad nemažos dalies politinių partijų programose populizmo esama nedaug arba jo bruožų visai nėra.

Vienintelis nuliukas „Veido“ populizmo reitinge atiteko Liberalų sąjūdžiui, vienas balas – Lietuvos žaliųjų partijai. Nedaug populistinių bruožų galima atrasti ir Lietuvos laisvės sąjungos programoje (išimtis yra teiginys „politikų atlyginimai priklausys nuo rezultatų“), Valstiečių ir žaliųjų sąjungos programoje, kurioje yra žmonių apibendrinimo ir valdžios piliečiams grąžinimo teiginių bruožų bei Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų programoje, kurioje ekonominiai pažadai ne visada pagrįsti ir gana dažnai aktyviai kritikuojami oponentai.

 

Populizmo vertinimo kriterijai

Populizmo terminą viešojoje erdvėje girdime gana dažnai. Paprastai jis vartojamas norint apibūdinti nepagrįstus sąmoningus politikų pažadus, pataikavimą klausytojams, politinių procesų supaprastinimą ar elementarią demagogiją. Tiksliai nusakyti, kas iš tiesų yra populizmas, o kas ne, sudėtinga net politikos mokslininkams. Egzistuoja daugybė skirtingų mokslinių populizmo teorijų ir aiškinimų. Jais remdamasis „Veidas“ sudarė penkis pagrindinius populizmo kriterijus ir pagal juos įvertino Lietuvos politines partijas.

1. „Žmonės, ir dar kartą žmonės“

Populistai bet kokią politinę kovą suvokia kaip akistatą tarp gėrio ir blogio. Tokiu atveju besąlygiškas gėris populistams yra paprasti žmonės. Nors kiekvienoje visuomenėje egzistuoja įvairios visuomenės grupės – religingi žmonės ir ateistai, kairieji ir dešinieji, miestiečiai ir sodiečiai, pasiturintys ir skurdesni, pensininkai ir jaunuoliai, populistams visi jie yra tiesiog „žmonės“. Todėl tipinės populistinės sąvokos yra „kiekvienas žmogus“, „paprasti mokesčių mokėtojai“ „visa tauta“, „rinkėjai“ ir pan. Populistai tvirtina, kad „paprasti žmonės“ tarpusavyje neturi jokių prieštaravimų ar interesų, yra vieninga grupė, iš kurios valdžią, gerovę ir teises atėmė korumpuotas elitas. O populistų lyderis, priešingai nei kiti politikai, esą yra žmonių pusėje ir nuo šiol jis dėl visų šių problemų imsis kovos.

2. „Dėl visko kaltas elitas“

Populistai teigia, kad valstybę užvaldęs korumpuotas elitas ir visi kiti, kurie nepatenka į „paprastų žmonių“ kategoriją, prieštarauja šių žmonių politinei valiai. Korumpuotas politikos ir verslo elitas, biurokratai išnaudoja paprastus piliečius ir iš esmės yra kalti dėl visų ar didžiosios dalies jų problemų. Be to, greta elito populistai dažnai taip pat išskiria tam tikras mažumas, kurias taip pat kaltina dėl esamos padėties: tai gali būti esą per menkai nubausti nusikaltėliai, tautinės, religinės ar seksualinės mažumos, užsienio imigrantai, Briuselio biurokratai, žiniasklaida ir pan.

3. „Grąžinkime valdžią žmonėms“

Kadangi, populistų teigimu, valdžia iš paprastų žmonių buvo atimta, būtina bet kokia kaina ją jiems sugrąžinti. Taip populistai neigia bet kokias tarpines valstybės ir jos piliečių grandis ir siūlo įvairias tiesioginės demokratijos formas: dažnus referendumus, „konsultacijas“ su piliečiais kiekvienu klausimu, įvairias konstitucines valstybės sąrangos pertvarkas, tokias kaip radikalios teismų, parlamento, ministerijų ar biurokratijos reformos.

4. „Oponentų blogi darbai svarbiau už idėjas“

Politikos mokslininkai pastebi, kad populistai dažnai stokoja konkrečių politinių idėjų. Jie paprastai remiasi charizmatišku, iškalbingu, visuomenėje mėgstamu ir populiariu lyderiu, kuris kalba tai, ką žmonės nori girdėti. Dažnai ta kalba neturi rimto ir detalaus politinio turinio, tačiau yra tiesiogiai nukreipta prieš politinius konkurentus. Tipinis tokio populizmo pavyzdys yra išsamus valdžioje buvusių ar esančių politikų klaidų nagrinėjimas, gausi kritika, teigiant, kad „mes elgsimės kitaip“, tačiau iš esmės nepateikiant konkrečių politikos žingsnių ir priemonių, kurios bus vykdomos.

5. „Pinigai iš dangaus“

Šis populizmo elementas bene sudėtingiausiai įvertinamas. Pavyzdžiui, juk niekada negalima atmesti scenarijaus, kad Lietuva ir Latvija staiga sugebės susitarti dėl tarpvalstybinės jūrinės sienos, Lietuva imsis eksploatuoti tame ruože, kaip manoma, slūgsančio naftos klodo, šis pasirodys kur kas didesnis, nei kas nors galėjo įsivaizduoti, ir Lietuva staiga taps rimta naftos eksportuotoja. Dėl to staiga išaugęs valstybės biudžetas pajėgs iš karto ir smarkiai pagerinti gyventojų gerovę.

Tačiau vis dėlto numatant, kad Artimųjų Rytų tipo naftos valstybe staiga netapsime, populistinius šūkius, tokius kaip „mažinsime mokesčius ir didinsime biudžetą“, galima atskirti. Kaip tai įvertinti? Šiuo atveju žiūrėjome į ekonominių partijų pažadų pagrįstumą, t.y. buvo vertinama, ar būsimų pinigų, išmokų ar kitų viešųjų gerybių atsiradimo šaltinis yra nurodytas.

Politinių partijų programas ir, esant reikalui, kitą politikų idėjinį turinį vertinome pagal penkis kriterijus. Jeigu tas kriterijus yra visiškai išreikštas, skyrėme du balus, iš dalies – vieną balą, o nesant tokio turinio partijoms atiteko nulis balų.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Liko viena diena iki registracijos balsuoti Seimo rinkimuose pabaigos užsienyje gyvenantiems lietuviams. Iki rugsėjo 14-osios užsiregistravę pasaulio lietuviai galės balsuoti ir nulemti net pusę Seimo sudėties.

 

Pridedame Pasaulio lietuvių bendruomenės kreipmąsi.

***

Atlikdami pilietinę pareigą ne tik parodysime, kad mums svarbi Lietuvos ateitis, bet dalyvaudami šiuose rinkimuose kartu prisidėsime prie mums gyvybiškai svarbių klausimų sprendimo. Pasaulio Lietuvių Bendruomenės skelbiama akcija „Registruokis ir balsuok 2016“, JAV lietuvių bendruomenės akcija #DABAR (Dalyvaukime ir aktyviai balsuokime ateinančiuose rinkimuose), šiomis savaitėmis rengiamais politiniais debatais Europos sostinėse Briuselyje, Londone, Dubline, Osle, Stokholme ir Berlyne ir daugelio lietuvių bendruomenių aktyvistų pastangomis šiomis dienomis siekiame, kad kuo daugiau užsienyje gyvenančių lietuvių užsiregistruotų spalio 9 d. vyksiantiems LR Seimo rinkimus. Visų šių iniciatyvų tikslas – skatinti visame pasaulyje gyvenančius tautiečius kuo gausiau dalyvauti artėjančiuose rinkimuose. Šios akcijos informuoja apie konkuruojančias partijas, kandidatus ir jų politines pozicijas lietuvių bendruomenei rūpimais klausimais. Šįkart Naujamiesčio vienmandatėje apygardoje, kuriai priskiriami visi užsienyje balsuojantys  rinkėjai, rungiasi 14 kandidatų. Rinkėjai, balsuodami už partijų sąrašus ir aktyviai juos reitinguodami, gali turėti įtakos net 70 Seimo narių išrinkimui daugiamandatėje apygardoje. Gausūs pasaulio lietuvių balsai (arba jų nebuvimas) nulems net pusę naujo Seimo sudėties!

Primename, kad praėjusiuose Seimo rinkimuose 2012 metais savo balsą atidavė vos 13 tūkst. 57 rinkėjai balsavimo teisę turinčių užsienyje gyvenančių Lietuvos piliečių (užsiregistravusiųjų buvo 17 tūkst. 9 rinkėjai ). Norėdami, kad LR Seimas spręstų pilietybės išlaikymo, elektroninio balsavimo, švietimo, emigracijos srautų valdymo, užsienio lietuvių įtraukimo į Lietuvos gyvenimą, kultūros ir lietuvybės išlaikymo klausimus bei atsižvelgtų į kintančius užsienyje gyvenančių lietuvių interesus, turime parodyti kur kas didesnį politinį aktyvumą. Jeigu šiems rinkimams užsiregistruotų 35 000 užsienyje gyvenančių lietuvių, tai leistų mums turėti savo vienmandatę apygardą jau kituose Seimo rinkimuose. Jei norime rimtų pokyčių pačioje Lietuvoje ir užsienyje gyvenančių lietuvių klausimų sprendimo, privalome registruotis ir balsuoti gausiai.

Visi rinkėjai, ketinantys balsuoti užsienyje, turi užsiregistruoti rinkimams ir būti įtraukti į elektroninius rinkėjų sąrašus iki rugsėjo 14 d. – netgi ir tie, kurie jau dalyvavo ankstesniuose rinkimuose ar referendumuose bei kažkada buvo įrašyti į rinkėjų sąrašus. Užsiregistruoti galima vos per kelias minutes svetainėje www.rinkejopuslapis.lt. Užsiregistravę piliečiai galės patogiai balsuoti paštu arba atvykę į artimiausią Lietuvos atstovybę ar konsulinę įstaigą. Primename, kad likus 10 dienų iki rinkimų tai galima padaryti ir tiesiogiai kiekvienoje Lietuvos atstovybėje, be registracijos.

Kaip bebūtų keista ir apmaudu, turime pažymėti, VRK komisijos patvirtintais duomenimis, balsuojančių užsienyje, registracijos paslauga neveikia rinkėjams naudojantiems „Apple“ išmaniuosius įrenginius („Apple“ planšetinius kompiuterius ir mobiliuosius telefonus) bei naudojantiems Linux operacinę sistemą. „Apple“ nešiojamieji ar stacionarių kompiuterių naudotojai registruotis gali, tik jie turi naudotis bet kuria kita interneto naršykle, išskyrus „Safari“. Taip pat registruotis gali ir visų kitų gamintojų išmaniųjų įrenginių, mobiliųjų telefonų ir kompiuterių  naudotojai. Artėjančiuose Seimo rinkimuose nėra numatoma pritaikyti el. registracijos paslaugą aukščiau minėtų įrenginių naudotojams, kadangi tai pareikalautų nemažai finansinių investicijų. Reikia tikėti, kad gal kitiems rinkimams bus svarstoma galimybė įgyvendinti siūlomus pakeitimus.

Visa svarbiausia informacija apie rinkimų procesą ir kandidatus yra skelbiamas #DABAR sukurtoje specialioje svetainėje www.musumetasdabar.lt, Facebook (facebook.com/musumetasdabar, facebook.com/Pasauliolietuviubendruomene) ir Twitter (twitter.com/musumetasdabar) socialiniuose tinkluose. Ten taip pat pateikiami glausti Naujamiesčio apygardos kandidatų prisistatymai, jų pozicijos užsienio lietuvius liečiančiais klausimais ir atsakymai į Pasaulio Lietuvių Bendruomenės paruoštą klausimyną diasporai rūpimomis temomis.

Visi mes atliekame svarbius informacijos sklaidos darbus, tačiau apsisprendimas, kam patikėti Lietuvos valdymą ateinantiems ketveriems metams, yra individualių rinkėjų valioje. Pasaulio lietuviai,vienykimės –MŪSŲ METAS #DABAR!

Dalia Henke

Pasaulio Lietuvių Bendruomenės pirmininkė

 

PLB atstovybė Lietuvoje:  Gedimino pr. 53, LR Seimo III rūmai, 212 k. Vilnius;  tel: +370-5-2396156; el. paštas: plbav@lrs.lt

www.plbe.org; www.pasauliolietuvis.lt

 

 

 

1461

Tiek kandidatų Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) užregistravo dalyvauti spalio 9 d. vyksiančiuose Seimo rinkimuose.

 

31,7 proc.

Tokią dalį visų 2016 m. Seimo rinkimų kandidatų sudaro moterys.

 

49 m.

Toks vidutinis šiuose Seimo rinkimuose dalyvausiančių politikų amžius. 2012-aisiais kandidatai vidutiniškai buvo šiek tiek jaunesni (47,15 m.).

 

14

Tiek kandidatų sąrašų dalyvaus rinkimuose spalio 9 d.

 

1

Šiuo numeriu balsavimo biuletenyje bus įrašyta Lietuvos socialdemokratų partija. Paskutinę 14-tą vietą burtai lėmė Antikorupcinei Naglio Puteikio ir Kristupo Krivicko koalicijai.

 

Kitos politinės partijos rinkimuose išsirikiuos pagal šiuos numerius:

2 – Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai
3 – Lietuvos laisvės sąjunga (liberalai)
4 – Stanislovo Buškevičiaus ir tautininkų koalicija „Prieš korupciją ir skurdą“
5 – Partija „Tvarka ir teisingumas“
6 – Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga
7 – Liberalų sąjūdis
8 – Darbo partija
9 – partija „Drąsos kelias“
10 – Lietuvos liaudies partija
11 – Lietuvos lenkų rinkimų akcija-Krikščioniškų šeimų sąjunga
12 – Lietuvos žaliųjų partija
13 – partija „Lietuvos sąrašas“

 

Rugsėjo 9 d.

Iki šios dienos bus paskelbti galutiniai kandidatų sąrašai.

 

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

 

Praėjusią savaitę atvėsę orai „netikėtai“ priminė, kad artėja ruduo, o rudenį – ne tik derliaus nuėmimo ir grybavimo metas. Spalio pradžioje vyks vienas svarbiausių Lietuvai įvykių – Seimo rinkimai.

Evaldas LABANAUSKAS

Apie juos dabar primena nebent jau spėję nublukti reklaminiai stendai arba keli į pasakas apie partijų žadamą šviesų rytojų vedantys „baneriai“ pagrindiniuose interneto portaluose.

O kur rimta diskusija apie tai, kokiu keliu Lietuva žengs ateinančius ketverius metus? Kaip spręsime gyvybiškai svarbias tautai problemas, kaip, tarkime, tragiškos demografinės tendencijos?

Dar praėjusiame numeryje „Vei­das“ vienas pirmųjų ėmėsi giliau žvelgti į artėjančius rinkimus – analizavo dviejų pagrindinių tradicinių partijų ekonomikos „grožinę literatūrą“, prog­nozavo pa­grindines dvikovas ir nugalėtojus vienmandatėse apygardose.

Šio numerio pagrindinė tema – dabartinės Vyriausybės ir atskirų mi­nis­terijų darbų įvertinimas. Per pastaruosius ketverius metus netrūko skandalų, kaltinimų nusišnekėjimu ir ne­veik­lumu premjerui Algirdui But­ke­vi­čiui, ministerijų vadovų kaitos. Vis dėl­to naujausios apklausos rodo, kad A.But­kevičius įvardijamas kaip geriausiai tinkantis į premjerus. „Veido“ kalbinti ekspertai irgi skiria ne ypač blogą balą šiai Vyriausybei.

Egzaminas išlaikytas patenkinamai, bet išlaikytas. Pagrindinės priežastys: ankstesnės Vyriausybės darbų tąsa, ra­dikalių (o gal ir bet kokių rimtų) spren­dimų vengimas ir, žinoma, Lie­tu­vos ekonomikos laipsniškas atsigavimas.

Ankstesnės Vyriausybės darbų tąsa, ra­dikalių (o gal ir bet kokių rimtų) spren­dimų vengimas ir, žinoma, Lie­tu­vos ekonomikos laipsniškas atsigavimas.

Lietuvos gyventojams tai tinka. Tai patvirtina ir tos pačios apklausos, pagal kurias  socialdemokratai išlieka reitingų viršūnėje. Tiesa, juos vejasi šių rinkimų žvaigždės valstiečiai. Trečioje vietoje lieka naują komandą ir strategiją pasikinkę konservatoriai.

Jeigu per ateinantį šiek tiek daugiau nei mėnesį Specialiųjų tyrimų tarnyba nepakartos „liberalgeito“ scenarijaus, galime jau prognozuoti būsimos Vy­riau­sybės sudėtį. Vienas labiausiai tikėtinų variantų – valstiečiai ir socialdemokratai surinks apylygiai ir prisijungę dar kažkokius „auksinius balsus“ su­formuos Vyriausybę. Gali pasikartoti ir 2004 m. scenarijus, kai būtent „gelbėtojai“ (tuomet – „darbiečiai“, dabar – valstiečiai), surinks daugiausia balsų, bet vis tiek eis šokti su socialdemokratais. Kaip bus iš tiesų – viskas Jūsų, skaitytojau, rankose. Žmonės turi tokią valdžią, kokios yra verti.

 

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

 

Politinėms partijoms ir pavieniams politikams pabaigus dėlioti savo planus kandidatuoti vienmandatėse Seimo rinkimų apygardose, „Veidas“ pamėgino atrinkti lengviausiai nuspėjamas ir įdomiausias dvikovas pateiksiančias rinkimų apygardas bei detaliau pažvelgti į sostinės kandidatus.

Dovaidas PABIRŽIS

Nors prognozuoti Seimo rinkimų rezultatus beveik lygu būrimui iš kavos tirščių ir nei vieni jų neapsieina be didesnių ar mažesnių staigmenų, vertinant paskutinių Seimo rinkimų rezultatus, partijų ir atskirų asmenybių reitingus, būsimus jų konkurentus, per 17 būsimo Seimo narių galima įvardyti jau dabar.

Keturios Vilniaus žvaigždės

Sostinėje tokiomis nuspėjamomis apygardomis galima vadinti keturias iš dvylikos apygardų. Naujamiestyje konservatoriai vietoj iki tol ten paskutiniu metu laimėdavusios Irenos Degutienės deleguoja buvusį ambasadorių JAV Žygimantą Pavilionį, kuriam neturėtų kilti daug sunkumų nugalėti. Šiai apygardai atitenka užsienio lietuvių balsai, o buvęs diplomatas yra populiarus šiose bendruomenėse. Kaip pažymi Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto politologas Mažvydas Jastramskis, nors buvęs ambasadorius rinkimuose dalyvauja pirmą kartą, jam paramą išreiškė I.Degutienė, kuri Nauja­miestyje surinkdavo daugiau balsų nei jos partija. Politologas prognozuoja antrą turą ir Ž.Pavilionio pergalę. Rimčiausią iššūkį jam mesti mėgins su liberalais einantis olimpietis Virgilijus Alekna, socialdemokratų sąraše esantis kompozitorius Faustas Latėnas ir „valstietė“ žmogaus teisių gynėja Dovilė Šakalienė.

Rimtos konkurencijos konservatoriai greičiausiai nesulauks ir Antakalnyje, kur turėtų nugalėti buvusi finansų ministrė Ingrida Šimonytė. Jaunas liberalas Vincas Jurgutis, sveikatos apsaugos ministras socialdemokratas Juras Požela ar buvęs ambasadorius Vokietijoje, su partija „Tvarka ir teisingumas“ sėkmę mėginantis Vaidievutis Ipo­litas Geralavičius tiesiog neatrodo tie kandidatai, kurie būtų pajėgūs su ja konkuruoti.

Nors nacionaliniu mastu tai nėra itin žinomas politikas, tačiau jo konkurentai atrodo dar silpnesni.

Panaši padėtis ir Lazdynuose – čia Tėvynės Sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) rinkimuose deleguoja buvusį rajono seniūną Algį Strelčiūną, kuris jau laimėjo 2012-aisiais. Nors nacionaliniu mastu tai nėra itin žinomas politikas, tačiau jo konkurentai atrodo dar silpnesni. Tai jauna liberalė Aušrinė Armonaitė, socialdemokratas Julius Pagojus ar „valstietis“, buvęs Sauliaus Skvernelio patarėjas Vytautas Bakas, taip pat Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos (LLRA-KŠS) kandidatas buvęs Vilniaus vicemeras Jaroslavas Kaminskis.

Bene mažiausiai abejonių kyla dėl Karoliniš­kių, kur kandidatuoja valstiečių sąrašo lyderis Saulius Skvernelis, vien savo kandidatūra išvaikęs galimus konkurentus – buvusį Vilniaus merą ir Lietuvos laisvės sąjungos lyderį Artūrą Zuoką ir Seimo narį Liną Balsį. Jiems pasitraukus iš kovos, realiausiais S.Skvernelio varžovais taps konservatorius Kęstutis Masiulis, socialdemokratas Juozas Bernatonis arba LLRA-KŠS kandidatė Edita Tamošiūnaitė. Antrasis turas Karoliniškėse šiems politikams jau būtų pasiekimas.

Kaune konservatoriams reikės kovoti

Nors įprasta Kauną vadinti konservatorių miestu, tačiau šiemet dėl kai kurių sunkiai suprantamų partijos sprendimų keisti iki tol laimėdavusius politikus jaunesniais kandidatais, vos dvi šio miesto apygardas galime užtikrintai „atiduoti“ jiems. Sunku įsivaizduoti scenarijų, pagal kurį Žaliakalnyje galėtų nelaimėti partijos lyderis Gabrielius Landsbergis. M.Jastramskio manymu, neverta tikėtis, kad liberalas Arūnas Gelūnas galėtų mesti jam rimtą iššūkį – šis politikas gana gerai žinomas viešojoje erdvėje, tačiau įdirbio apygardoje neturi, o ir Žaliakalnio rinkėjams jis nebus taip gerai pažįstamas.

Nesunkią pergalę konservatoriai turėtų pasiekti ir Petrašiūnuose, kur kandidatuos patyręs politikas Kazys Starkevičius.

Dviejose vienmandatėse apygardose Rytų Lietuvoje pergalė turėtų atitekti LLRA-KŠS kandidatams. Šalčininkų-Vilniaus apygardoje į parlamentą greičiausiai pateks Seimo narys Leonardas Talmontas, 2012-aisiais pirmajame ture surinkęs net 64 proc. balsų. Jam simbolinį iššūkį mėgins mesti Andrius Kubilius. LLRA-KŠS kandidatas Česlavas Olševskis turėtų pelnyti mandatą ir naujoje Medininkų apygardoje.

2012-aisiais Kėdainiuose dabartinė žemės ūkio ministrė Virginija Baltraitienė laimėjo jau pirmajame ture. Per tą laiką buvo nemažai pokyčių – Darbo partijos populiarumas nukrito, ji netgi pralaimėjo miesto mero rinkimus, tačiau kažin ar per ketverius metus rinkėjų preferencijos taip greitai pakito, todėl pergalę vis dar galima prognozuoti V.Baltraitienei.

Išlikusios socialdemokratų tėvonijos

Kitos mažai konkurencingos apygardos šalyje priklauso socialdemokratams. Vilkaviškyje, be abejonės, nugalės premjeras Algirdas Butkevičius, Marijampolėje – kitas socialdemokratas seimūnas Albinas Mitrulevičius, 2012-aisiais surinkęs 68 proc. balsų. Šiaulių Aušros apygardoje parlamentaras Edvardas Žakaris praėjusiuose rinkimuose pelnė 43 proc. balsų pirmame ir net 76 proc. – antrame ture, todėl jis čia išlieka neabejotinu favoritu, nors, pasak M.Jastramskio, Šiaulių rinkėjų prioritetus pastaruoju metu, kai savivaldoje įsitvirtino visuomeniniai komitetai, nuspėti yra gana sudėtinga. Kitos partijos šiose apygardose stiprių kandidatų taip pat nepateikia.

Tokių apygardų, kur socialdemokratai per praėjusius rinkimus laimėjo daugiau nei užtikrintai, yra ir daugiau. Tauragėje dominavo Darius Pe­tro­šius, Jonavoje – Rimantas Sinkevičius. Prienų-Birš­tono apygardoje Andrius Palionis surinko per 73 proc. balsų, o buvusioje Jurbarko apygardoje (dabar Jurbarko-Pagėgių) užtikrintai laimėjo Bronius Pauža. Nors šalyje tai yra mažiau žinomi politikai, jų sėkmę galima prognozuoti ir šiuose rinkimuose. Dvikova tarp dviejų dabartinės vy­riau­sybės ministrų – Juozo Oleko ir Algimantos Pa­bedinskienės įvyks Sūduvos apygardoje, tačiau čia taip pat sėkmė turėtų lydėti socialdemokratą.

„Jei bent vienoje iš šių apygardų laimėtų kas nors kitas, tai jau būtų tam tikras netikėtumas. Aiš­ku, būna tokių šūvių, kai kažkas atsiranda, iš Vil­niaus ne visada matome, kas tuose regionuose vyksta. Bet tokiose apygardose, kurias sudaro vidutinio dydžio miestas ir aplinkinis rajonas, socialdemokratams sekasi gerai, todėl labai didelių netikėtumų nereikėtų laukti. Nacionaliniu mastu tai nėra labai gerai žinomi politikai, bet tai, kad mes jų nematome televizijos laidose ar portaluose, nereiškia, kad jie nėra gerai įsitvirtinę savo apygardose. Be to, reikia žiūrėti, kas yra savivaldoje, nes ji suteikia tam tikrą administracinį resursą ir viešumą. Tai yra startinių pozicijų pranašumas. Kad ir Jonavos pavyzdys, meras – Sinkevičius jaunesnysis, o kandidatas – Sinkevičius vyresnysis, abe­jonių čia beveik nekyla“, – situaciją vertina po­litologas M.Jastramskis.

Dešimt įdomiausių vienmandatininkų dvikovų

„Veidas“ atrinko ir dešimt įdomiausių vienman­dačių apygardų, kuriose susigrums politikos sunkiasvoriai, o galutinę pergalę šiose dvikovose prognozuoti yra pakankamai sunku. Net keturios iš šių apygardų yra Kaune.

Šilainiuose į antrą rinkimų etapą turėtų patekti čia įprastai renkamas konservatorius Rimantas Jonas Dagys ir vienos populiariausių partijų šiandien – Valstiečių ir žaliųjų sąjungos lyderis Ra­mūnas Karbauskis. Pažįstamų pavardžių čia galima atrasti ir daugiau: tai buvęs Kauno meras, liberalas Rimantas Mikaitis, socialdemokratė Birutė Vėsaitė ir darbietis Mečislovas Zas­čiu­rinskas. M.Jastramskio manymu, R.Karbauskiui gali būti kiek sunku įeiti į šią apygardą, o ir laiko nėra daug, tačiau Lietuvos rinkimų istorija rodo, kad visoje šalyje populiaraus politiko bandymai laimėti sau nevisiškai priešiškoje apygardoje paprastai būna sėkmingi. Greičiausiai R.Kar­bauskis užsitikrins ir „Vieningo Kauno“ paramą, pritrauks konservatoriams nepalankų elektoratą, todėl jo šansai nugalėti tikrai yra geri.

Nacionaliniu mastu tai nėra labai gerai žinomi politikai, bet tai, kad mes jų nematome televizijos laidose ar portaluose, nereiškia, kad jie nėra gerai įsitvirtinę savo apygardose. Be to, reikia žiūrėti, kas yra savivaldoje, nes ji suteikia tam tikrą administracinį resursą ir viešumą

Dviejose Kauno apygardose savarankiškai dalyvaus į naujosios konservatorių partijos vadovybės nemalonę patekę politikos veteranai, praradę teisę kandidatuoti su partija. Kalniečiuose tai yra parlamentaras Arimantas Dumčius, kuris antrame ture greičiausiai susitiks su buvusiu Kau­no meru Andriumi Kupčinsku. Rinkimai pa­rodys, ar ilgametė A.Dumčiaus sėkmė buvo Kal­niečių parama jam asmeniškai, ar konservatorių partijai plačiau.

Panemunėje savo kandidatūrą kelia Vida Marija Čigrijienė. Jos varžovas iš TS-LKD – jaunas politikas Tadas Langaitis. Tačiau greičiausiai Panemunėje V.M.Čigrijienė susigrums ne su juo – čia savo kandidatūrą kelia ir socialdemokratas užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, taip pat valstietis Aurelijus Veryga. „L.Linkevičius nėra tipinis socialdemokratas, jis labiau tinkamas ir kairei, ir dešinei, todėl čia jis gali pasiekti neblogą rezultatą. Be to, V.M.Čigrijienė Panemunėje 2004-aisiais pirmą kartą laimėjo savarankiškai, o ne kaip TS-LKD atstovė. Tik vėliau ji prisijungė prie partijos frakcijos. Taigi Panemunė per se konservatorių tvirtovė niekada ir nebuvo, noras balsuoti už kitas alternatyvias jėgas čia yra gana nemažas“, – būsimą kovą komentuoja M.Jas­tramskis.

Ketvirtoji intriguojanti dvikova Kauno Dai­navos apygardoje numatoma tarp dešiniųjų – liberalo Kęstučio Glavecko ir konservatoriaus, chirurgo Juozo Pundziaus, kuris pakeitė čia ligšiolinį konservatorių laimėtoją Kazimierą Kuzminską. Rezultatą prognozuoti sudėtinga – K.Glaveckas 2012-aisiais vienmandatėje apskritai nedalyvavo, o bandymai sugrįžti po pertraukos dažnai būna nesėkmingi. J.Pundzius yra naujokas politikoje. Sumaišties šioje apygardoje gali įnešti ir kiti kandidatai: su socialdemokratais dalyvaujanti „Vie­ningo Kauno“ politikė Rasa Šnapštienė, buvęs Seimo pirmininkas Vydas Gedvilas arba „lito tėvu“ vadinamas tvarkietis Romualdas Viso­kavičius.

Dvi intriguojančios dvikovos įvyks Klaipėdos regione. Danės apygardoje susirems liberalas Simonas Gentvilas prieš pajūryje įprastai populiarų Naglį Puteikį. M.Jastramskio teigimu, dėl smukusių liberalų populiarumo, kuris kartu smukdys ir jų kandidatus vienmandatėse, kažką prognozuoti čia yra sudėtinga. O Gargžduose antrajame rinkimų ture beveik neabejotinai rungsis liberalas Eugenijus Gentvilas su tvarkiečiu Petru Gražuliu. Abu politikai pastaruoju metu buvo skandalų sūkuryje: E.Gentvilas vadovauja į korupcijos skandalą patekusiems liberalams, P.Gražulis – pagrindinis taip vadinamo „kol­dūngeito“ herojus.

„Tuose rinkimuose, kur jo partijai sekasi sunkiau, P.Gražuliui irgi sekasi prasčiau. 2008-aisiais antrajame ture jis laimėjo labai nedidele balsų persvara, tai rodo, kad ne visi rinkėjai jį taip jau mėgsta. Gargždų apygarda yra savotiška, tai Klaipėdos rajonas, bet per paskutinį dešimtmetį čia pradėjo keltis daugiau gyventojų iš Klaipėdos, jie čia statosi namus, turi daugiau pajamų ir tai nėra P.Gražulio rinkėjas“, – sako politologas M.Jastramskis.

Konservatorių išsikeltas siekis atsikovoti Pa­nevėžį lėmė tai, kad keletą savo partijos lyderių jie delegavo būtent ten. Akivaizdu, kad šį tikslą jiems įgyvendinti bus sudėtinga, tačiau dėl to bent jau rinkimuose Panevėžyje užvirs įdomi intriga.

Aukštaitijos apygardoje, kuri apima nemažą dalį Panevėžio rajono, kandidatuos konservatorė Rasa Juknevičienė. Praėjusiuose rinkimuose čia susirėmė socialdemokratas Domas Petrulis ir darbietis Rimantas Trota. Abu šie kandidatai varžysis rinkimuose ir šiemet. Be to, Panevėžio rajono savivaldoje dominuoja valstiečiai, būtent čia savo kandidatūrą kelti svarstė ir R.Karbauskis. Jam pasirinkus bandyti sėkmę Kaune, valstiečiai Aukštaitijoje iškėlė mažai pažįstamą kandidatę Guodą Burokienę.

Pasak M.Jastramskio, kadangi tai apskritai yra rajoninė apygarda, R.Juknevičienės šansai joje nėra dideli – paprastai tokio pobūdžio apygardose konservatoriams sekasi tik Pietų Lietuvoje. Tačiau greičiausiai jos ir D.Petrulio kovą išvysime antrajame rinkimų ture.

Panevėžio Vakarinėje apygardoje kovos konservatorius Arvydas Anušauskas. Jo pagrindiniu varžovu greičiausiai taps nepriklausomas kan­didatas Povilas Urbšys, remiamas valstiečių. 2012-aisiais jis antrajame ture čia surinko net 68 proc. balsų, todėl jis išliks favoritu ir šiuose rin­kimuose.

Įdomi 2012-ųjų dvikova pasikartos Alytuje. Tąkart čia nedidele persvara antrame ture pergalę šventė socialdemokratas Julius Sabatauskas, keliais procentais aplenkęs darbietį Kęstutį Daukšį. Abu šie politikai ir vėl susigrums ten pat, nors dėl sumažėjusio darbiečių reitingo kiek didesnes galimybes nugalėti turi būtent socialdemokratas.

Nemažiau įdomi kova laukia ir Šilutės (buvusioje Šilutės-Pagėgių) apygardoje. Čia rinkiminę dvikovą pakartos tvarkietis Kęstas Komskis ir socialdemokratas Artūras Skardžius. 2012-aisiais pastarasis nugalėjo minimalia persvara, antrajame ture surinkęs 50,7 proc. balsų.

Daug sostinės nežinomųjų

Tarp įdomiausių dvikovų neatsitiktinai nepateko nei viena Vilniaus miesto rinkimų apygarda. Nors paskutiniuose rinkimuose sostinėje sėkmė beveik visur šypsojosi dešiniesiems, šiemet stiprių kandidatų koncentracija čia itin didelė ir prognozuoti rinkimų baigtį daugelyje jų yra labai sudėtinga.

Štai naujojoje Verkių apygardoje jėgas išmėgins konservatorius, buvęs ūkio ministras Dainius Kreivys, buvęs švietimo ministras, liberalas Gin­taras Steponavičius, finansų ministrė, socialdemokratė Rasa Budbergytė, buvęs policijos vadas, A.Zuoko bendražygis Visvaldas Rač­kaus­kas. Prie šių kandidatų reikėtų pridėti ir LLRA-KŠS atstovą, Vilniaus miesto savivaldybės politinį veikėją Gžegožą Saksoną, darbietį Sergejų Dmitrijevą ir Nacionalinio transplantacijos biuro vadovę, valstietę Astą Kubilienę.

Ne mažesnė konkurencija ir Šeškinėje, kur praėjusiuose rinkimuose nugalėjo konservatorius Audronius Ažubalis. Tačiau jo nesudėtingą pergalę antrame ture lėmė tai, kad į antrąjį etapą tąkart pateko lenkas Zbignievas Maciejevskis. Šįsyk, be šių politikų, čia varžysis liberalas Andrius Mazu­ronis, socialdemokratas Algirdas Sysas, taip pat iš Seimo ką tik pasitraukęs darbietis Vytautas Gap­šys ir Artūro Zuoko žmona Agnė.

Senamiestyje, kur 2012-aisiais antrajame ture varžėsi A.Anušauskas ir Petras Auštrevičius, dešiniesiems atstovaus kur kas mažiau pažįstami politikai – konservatorius Mykolas Majauskas ir liberalas Vydutis Šereika. Todėl kur kas geresnius šansus čia turi buvęs Vilniaus meras A.Zuokas, socialdemokratė Marija Aušrinė Pavilionienė, L.Balsio bendražygis, buvęs Valstybės saugumo departamento vadovas Mečys Laurinkus ar finansų analitikas Stasys Jakeliūnas, į rinkimus einantis su valstiečiais.

Panaši situacija ir Fabijoniškėse, kur D.Kreivį pakeitė visiškas konservatorių naujokas Vytautas Kernagis jaunesnysis. Stiprių konkurentų šioje apygardoje jam netrūksta – tai ir Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas darbietis Artūras Paulauskas, ir liberalė Dalia Kuo­dytė, ir jaunasis socialdemokratas, Vilniaus vicemeras Gintautas Paluckas, ir valstietis, buvęs Valstybinių kainų ir energetikos kontrolės komisijos vadovas Virginijus Poderys.

Mažai pažįstamų veidų atsidūrė naujojoje Pa­nerių apygardoje. Čia nuo kovos su S.Skverneliu atsitraukė Karoliniškėse 2012-aisiais laimėjęs L.Balsys. Liberalams čia atstovaus Julija Mac­ke­vič, Tėvynės sąjungai – jauna politikė Aistė Ge­dvilienė, socialdemokratams – kitas mažai pažįstamas veidas Saulius Povilaitis. Galimybių čia turi ir LLRA-KŠS kandidatė Romualda Po­še­veckaja, ir darbietė Vilija Filipovičienė.

2012-aisias Naujojoje Vilnioje nugalėjęs darbietis Sergejus Ursulas varžysis čia ir šiemet. Jam iššūkį mes liberalas galiūnas Žydrūnas Savickas ir LLRA-KŠS kandidatė Vanda Kravčionok. Tie patys politikai varžysis ir Justiniškėse, kur praėjusį kartą laimėjo konservatorius Paulius Saudargas, antrame ture lengvai nugalėjęs LLRA-KŠS kandidatę Sofiją Matarevič. Tačiau rezultatai gali susiklostyti kitaip, jei į kitą etapą patektų socialdemokratas Gediminas Kirkilas arba sostinės vicemeras Linas Kvedaravičius.

Vienintelę 2012 m. pergalingą Žirmūnų apygardą socialdemokratai šįsyk patikėjo ūkio viceministrui Mariui Skarupskui, kuris varžysis su konservatore Vilija Aleknaite-Abramikiene, pakartotinius rinkimus po Vytenio Andriukačio išvykimo į Europos Komisiją čia laimėjusiu liberalu Šarūnu Gustainiu ir „Lietuvos sąrašo“ kandidate Aušra Maldeikiene.

M.Jastramskio teigimu, politikų ir politinių partijų vienmandačių apygardų pasirinkimą nulemia daugelis faktorių – politiko kilmės vieta, sub­jektyvus numanymas apie tai, kur vienas ar kitas politikas daugiau žinomas, tikėjimas susilaukti mažiau konkurencijos. Tačiau tarp to, kaip politikui atrodo jo populiarumas ir vertinimas konkrečioje vietovėje, ir realaus žmonių vertinimo dažnai būna didžiuliai skirtumai. Todėl tikrai ne visada tokie pasirinkimai būna racionalūs ir gerai apskaičiuoti.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA

 

 

Aušra LĖKA

Pokšt! Startas Seimo rinkimų politinei kampanijai duotas! Bet, užuot rinkėjams aiškinę, kaip spręstų esmines valstybės problemas, esantieji valdžioje rūpinasi, kur dar „chaliavai“ (t.y. veltui) nuskridus ir ką dar iš savų įtaisius į „riebius“ postus.

Politinis ciklas baigiasi keista politine novatoryste, kai viskas lyg ir atvirkščiai nei normalioje demokratinėje valstybėje. Jau neminint visiško absurdo, kai vidaus reikalų ministru siūlytas per „violetinę revoliuciją“ teisės principus bandęs paneigti Povilas Gylys, ir naujasis vidaus reikalų ministras Tomas Žilinskas kelia abejonių. Ne tik dėl to, kad valdininkas – dukters krikštatėvio, buvusio vidaus reikalų ministro Raimundo Palaičio protežė.

Politikai dedasi nepolitikais

Stebina, kad T.Žilinską delegavusios „Tvar­kos ir teisingumo“ partijos lyderis Rolandas Paksas niekaip negalėjo atsakyti į elementarų klausimą, iš kur šį ministerijos klerką pažįstantis. Nebent iki paskyrimo visai apie tokio egzistavimą nė nežinojęs. O ir pats paskutiniam kadencijos pusmečiui šviežiai iškeptas ministras, dar nepriėjęs iki savo kabineto, pareiškė, kad yra nepartinis, ir žadėjo būti nepriklausomas nuo jį delegavusios partijos. Tiesa, kelias valandas pasėdėjęs ministro kėdėje jau žadėjo šį bei tą su ja paderinti.

Asmeniškai S.Skvernelis kažkodėl nejautė diskomforto būdamas tokios partijos atstovu.

Beje, ir jo pirmtakas Saulius Skvernelis, taip pat nepartinis, tos pačios partijos deleguotas į šį postą, mintijo tą patį beveik žodis žodin. Bet išprašomas iš posto LRT laidoje „Teisė žinoti“ pareiškė, kad „didžiausiai partijai, solidžiausiai šiuo metu koalicijos partnerei, turbūt turėtų būti diskomfortas, kai koalicijoje dalyvauja partija, kuri kaip juridinis asmuo šiandien turi pareikštą įtarimą korupcijos, kyšininkavimo byloje, o partijos pirmininkas irgi turi specialų statusą“. Tačiau asmeniškai S.Skvernelis kažkodėl nejautė diskomforto būdamas tokios partijos atstovu. Jis puolė menkinti ir būsimo ministro, savo pavaldinio, gebėjimus dirbti, nors pats tuo metu dar buvo atsakingas už jo darbo kokybę.

Nepartinių, vadinamosios specialistų, vyriausybės paprastai formuojamos esant krizinei situacijai valstybėje. Bet Lietuvoje – amžina krizė. Ne tiek valstybėje, kiek partijose, tarp savo deklaruojamų keliolikos tūkstančių narių nesugebančiose rasti dviejų trijų tinkamų būti ministrais.

Lietuvoje atvirkščiai: didžiausias privalumas, jei politikas nepartinis, o dar ir skelbiasi nesąs politikas.

Demokratiniame pasaulyje politiką strateguoja politikai, o partijos yra politinės. Lietuvoje atvirkščiai: didžiausias privalumas, jei politikas nepartinis, o dar ir skelbiasi nesąs politikas. O tie, kurie pagal įstatymą net negali politikuoti, pavyzdžiui, statutiniai policijos pareigūnai, uoliai įsitraukia į veiklą, labai jau panašią į politikavimą.

Net partijos Lietuvoje nori būti nepartinės, kad ir kaip absurdiškai tai skambėtų. Štai turime naują Seimo rinkimų favoritų tandemą Ramūną Karbauskį ir S.Skvernelį, vieną kaimo, kitą miesto skoniui, kurie atstovaus partijai – Valstiečių ir žaliųjų sajungai, besididžiuojančiai, kad jai atstovaus ne jos nariai, o pabira kompanija, tarpusavyje bendra teturinti tiek, kad vienas, kaip R.Karbauskis, velnio lašų gyvenime nėra ragavęs, o kitas, kaip Egidijus Vareikis, jau negeria – girtas nesiblaško oro uostuose ir nemuša žmonos. Ir jokia kliūtis, kad tas, kuris jau negeria, ką tik buvo partijos, kuri kertiniais valstybės raidos klausimais laikosi priešingos pozicijos nei ta, kuriai dabar ketina atstovauti, narys.

Kur dingo ligšiolinė Tėvynės sąjunga? Ar ligšiolinius jos narius uždarė į kokį politinių dinozaurų rezervatą?

Tiesa, ir toji partija, kuri lig šiol lyg ir laikėsi kertinės provakarietiškos krypties, staiga apsiskelbė, kad ji – nauja partija, nors tuo pačiu pavadinimu, ir išklijavo visą Lietuvą naujais (visomis prasmėmis – ne tik amžiumi, bet dažnai ir stažu šioje partijoje) veidais. Kur dingo ligšiolinė Tėvynės sąjunga? Ar ligšiolinius jos narius uždarė į kokį politinių dinozaurų rezervatą?

Šioje keistoje kakofonijoje negirdėti svarbiausio, nuo ko turėtų prasidėti rinkimų kampanija, – pagrindinių darbų, kurių ketinama imtis, ir kertinių žmonių, kurie juos atliktų, sąrašo pristatymo.

Gresia įstrigti vidutiniokės raidos etape

„Paruoštukus“, ką Lietuva privalo nuveikti, kad netaptų atsilikusia Europos provincija, ne kartą surašė ir tarptautinės institucijos. Štai neseniai Europos Komisija (EK) paskelbė Lietuvos ekonomikos iššūkių analizę, kurios pagrindu gegužės mėnesį bus priimtos konkrečios rekomendacijos.

Valstybės skola po dešimties metų gali pasiek­ti 51 proc. BVP, o vėliau viršyti ir 60 proc.

Lietuvai skirta pora komplimentų: po didelio nuosmukio per krizę Lietuvos BVP 2011–2014 m. augo 4,1 proc., sumažėjo nedarbas. Tačiau, daro išvadą EK, šalis susiduria su iššūkiais, kurie galėtų daryti neigiamą poveikį Lietuvos ekonomikai ateityje. EK dokumente nurodytas ilgas sąrašas metų metais kartojamų grėsmių ir siūlymų, ką daryti. Pavyzdžiui, pereiti prie ekonomikos augimui palankesnių mokesčių, keisti pasenusius darbo teisės aktus.

Bene pirmą kartą taip akcentuotos ir didžiausios ilgesnio laikotarpio grėsmės: dėl lėtai didėjančio darbo našumo ir demografinių problemų galime įstrigti vidutines pajamas teturinčios valstybės vidutiniokės raidos etape.

Prognozės, tikrai verčiančios nedelsiant reaguoti: valstybės skola po dešimties metų gali pasiek­ti 51 proc. BVP, o vėliau viršyti ir 60 proc.

Dėl mažo gimstamumo, emigracijos, gy­ventojų senėjimo ir jų prastos sveikatos iki 2030 m. gali būti prarasta apie 35 proc. darbingo amžiaus gyventojų. Tai didžiausi praradimai ES. Pritrūks darbo jėgos išteklių, kils grėsmė ekonomikos augimui, pensijų sistemos tvarumui.

Investicijų srautai daugiausia pildosi iš ES struktūrinių fondų, tačiau po 2020 m. jų gerokai sumažės. EK įspėja, kad mažėjantis gyventojų skaičius ir mažos investicijos gali pakenkti Lietuvos augimo potencialui. Tačiau užsienio investicijas atgraso ir pasenę darbo teisės aktai. Deja, antri metai svarstomame socialinio modelio projekte, kuriame siūloma liberalizuoti darbo teisę, iš pirminio projekto teksto neliko akmens ant akmens. Darbo kodeksui – 600 pataisų!

Tarp ES šalių Lietuva labiau tarp atsilikėlių pagal išlaidas moksliniams tyrimams ir inovacijoms, pagal darbo našumą. Lėčiau nei tikėtasi pe­reinama prie didesnę pridėtinę vertę teikiančios ekonomikos. Gana prasti inovacijų srities rezultatai ir gebėjimai įsisavinti naujas technines žinias.

EK įspėja, kad konkuruoti su kitomis šalimis taps vis sunkiau.

Nors statistika apie mūsų išsilavinimą blizga, kokybės rodikliai – ne. Išsilavinimo lygis smarkiai padidėjo, tačiau didelė dalis moksleivių neturi pakankamų pagrindinių gebėjimų. Esama trūkumų, susijusių su dėstymo aukštosiose mokyklose kokybe ir jų gebėjimu skatinti inovacijas. Švietimo sistema prasilenkia su darbo rinkos poreikiais. Tad EK įspėja, kad konkuruoti su kitomis šalimis taps vis sunkiau.

Vyriausybė darbų įgyvendinimo terminą nukėlė… po rinkimų

Beje, o ką Lietuva padarė vykdydama ankstesnes Europos Tarybos rekomendacijas? Štai išvados apie 2015-uosius.

Pirmoji rekomendacija – dėl valstybės finansų tvarumo. Siūloma išplėsti mokesčių bazę ir gerinti mokesčių surinkimą, nes esame vieni nesąžiningiausių mokesčių mokėtojų. Europos Komisija šios rekomendacijos įgyvendinimą vertina taip: „Nedidelė pažanga“.

Antroji rekomendacija: spręsti darbingo amžiaus gyventojų skaičiaus mažėjimo problemą gerinant švietimo atitiktį darbo rinkos poreikiams, gerinti sveikatos priežiūrą, mokesčių naštą perkelti toms sritims, kurių apmokestinimas mažiau kenktų ekonomikos augimui, nes dabar mokestinės pajamos daugiausia priklauso nuo netiesioginių mokesčių ir darbo jėgos apmokestinimo, o iš aplinkos ar turto mokesčių surenkamų pajamų dalis tebėra nedidelė. Atliktų darbų vertinimas toks pat kuklus: „Nedidelė pažanga“.

Trečioji rekomendacija: imtis išsamios pensijų sistemos reformos, spręsti nedarbo ir socialinės paramos aprėpties ir adekvatumo klausimus. Deja, ir čia vertinimas –  „Nedidelė pažanga“.

Įvertinimas toks, kokios ir buvo pastangos rekomendacijas įgyvendinti. Kiekviena šalis, EK rekomendacijas patvirtinus ES Tarybai, parengia jų įgyvendinimo priemonių planus. Lietuva taip pat. Ūkio ministerijos tinklalapyje galima rasti, kaip gelbėsimės nuo nerimą keliančių prognozių likti nekonkurencinga, senstančia, socialiai neteisinga, menkų finansinių galių visuomene („Europos Sąjungos Tarybos rekomendacijų Lietuvai 2015–2016 metams įgyvendinimo priemonių planas“).

Tik anekdotiškai atrodo, kad ankstesnių rekomendacijų įgyvendinimo plane 2015–2016 m. daugumos priemonių įgyvendinimo terminas nurodytas 2016 m. IV ketvirtis. Kas buvo nurodyta 2015 m. pabaigai, su mažomis išimtimis susiję su socialinio modelio priėmimu, bet, kaip žinome, jo projektai tebetaršomi Seime.

IV ketvirtis prasideda spalio 1 d., o spalio 9-ąją – naujo Seimo rinkimai. Taip, nauja Vyriausybė suformuojama gruodžio pradžioje. Bet paskutinių kadencijos metų IV ketvirtis – jau tikrai ne tas laikas, kai vyksta rimti strateginiai darbai. Taigi dabartinė Vyriausybė suplanavo, kad už atliktus darbus jau turi atsiskaityti naujoji. Gudru.

Todėl visai nestebina, kad šiemet ES prognozėse Lietuvai nurodyti beveik identiški kaip ir pernai prioritetiniai darbai. Tačiau matant, kad valstybė nededa rimtų pastangų situacijai keisti, prognozės dar liūdnesnės.

Spėti kuo toliau nuskristi

Kadencija baigiasi ir nueinančiųjų nuo valdžios ciniškais bandymais pasinaudoti valdžios privalumais. Visiems reikia spėti suskraidyti į kuo egzotiškesnes ir tolimesnes šalis. Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė turbūt graužiasi, kad kilus triukšmui nenuskrido į Mongoliją. Per kelis paskutinius kadencijos mėnesius ji dar ketino aplankyti ne tik Japoniją, bet ir Kiniją, Kazachstaną, Gruziją, jau neminint artimesnių taškų. Gal buvo užsimojusi apskristi tiek šalių, kad galėtų konkuruoti su kokia Angela Merkel, ar bent jau susipainiojo, manydama esanti Lietuvos užsienio reikalų ministrė?

Kai kurie valdžiažmogiai, jausdami šios gerovės pabaigą, net įsitempę bando iššluoti kuo daugiau pinigų. Vien palyginti su 2014 m., pernai valdžios išlaidos reprezentacijai, ekspertams, komandiruotėms, kvalifikacijos kėlimui, transportui padidėjo 10,3 mln. eurų ir pasiekė 79,8 mln. eurų. Seimo Audito komitetas, išanalizavęs 2010–2015 m. valdžios institucijų išlaidas, suskaičiavo, kad beveik kasmet išlaidos tik didėjo.

Seimo Audito komiteto narius stebina toks jokių priežasčių ir net jokios logikos neturintis išlaidų didėjimas. Pavyzdžiui, palyginę 2015 ir 2014 m. skaičius matome, kad kvalifikacijos kėlimas pabrango 17,3 proc., o palyginti su 2012 m., šios kadencijos pradžia, – 50 proc., iki 3,6 mln. eurų. Ir į šį skaičių neįeina didžiulės ES lėšos kvalifikacijai kelti.

Jau keleri metai iš eilės didėja ir išlaidos darbo užmokesčiui, vien pernai, palyginti su užpernai, – 43,5 mln. eurų (apie 5 proc.). Pučiasi išlaidos ne tiek pareiginei algai, kiek viršvalandžiams, priedams, priemokoms (jos per metus padidėjo net penktadaliu), kitoms išmokoms. Per vieną IV ketvirtį pernai priemokoms atseikėta net 14,9 mln. eurų, keliais milijonais daugiau nei visų kultūros darbuotojų visų metų algoms padidinti.

Jei kasmet vis daugiau išleidžiama valdininkų kvalifikacijai kelti, vadinasi, jų kvalifikacija kyla. Tačiau nepaisant milijoninių investicijų į valdininkų kvalifikaciją, vis augančių papildomų priemokų už aukštesnę kvalifikacinę klasę ir puikų darbą, stulbinamai didėja ir išlaidos ekspertams. Per kadenciją ekspertai pabrango 128,6 proc.: išlaidos pakilo nuo 4,9 mln. iki 11,2 mln. eurų.

Palyginti su 2012 m., išlaidos reprezentacijai pūtėsi 46,2 proc., iki 5,7 mln. eurų. Neįtikėtinos išlaidos transportui, lyg valdžios pagrindinė funkcija būtų keleivių vežimas: jos nuo kadencijos pradžios didėjo 28,2 proc., iki 40,9 mln. eurų. Lėšų komandiruotėms dabar prireikia 25,2 proc. daugiau nei prieš ketverius metus – 18,4 mln. eurų. Palyginimui: išlaidos transportui ir komandiruotėms prilygsta valstybės investicijoms sausumos, oro ir jūros pajėgoms kartu sudėjus. O juk deklaruojame, kokia svarbi šalies gynyba.

Apetitai visoms išlaidoms neįtikėtinai pakyla metų pabaigoje – bandoma iššluoti iki nulio visas leistinas pinigų sumas, reikia ar nereikia. Štai pernai IV ketvirtį transportui atseikėta 38 proc. visų metams skirtų lėšų, 44 proc. išlaidų – kvalifikacijai, net 56 proc. – ekspertams.

Išlaikyti valdžią vis brangiau, maža to, ši našta kiekvienam valstybės piliečiui vis sunkėja, nes ją tenka pasidalyti vis mažesniam kiekiui valstybės gyventojų. Kad bent viešųjų paslaugų kokybė gerėtų. Deja.

Kadencijos finišo tiesiojoje valdantieji demonstruoja tik dar didesnį politinį ciniškumą. Konkursą į „riebų“ Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos postą vėl stebuklingai laimėjo kandidatė, susijusi su ministrės Virginijos Baltraitienės atstovaujama Darbo partija. Verta priminti: tą patį postą, kurio buvusi vadovė Daiva Gineikaitė, taip pat turėjusi sąsajų su ta pačia partija, melavo girta vairavusi automobilį, o savo patarėju buvo įsidarbinusi buvusį „darbiečių“ ministrą Gintarą Furmanavičių, prieš porą savaičių sulaikytą STT.

Bet, valdančiųjų įsitikinimu, viskas būtų gerai, jei ne viešumas. Tad bent jau išeinantis Seimas suskubo priimti Baudžiamojo proceso pataisas, numatančias baudžiamąją atsakomybę už neviešų teismo posėdžių medžiagos atskleidimą ir viešą paskelbimą. Juk net liaudies išmintis sako: akys nemato – širdies neskauda.

Gal todėl Lietuvoje tokia populiari nuoroda „Vilniaus oro uostas. Išvykimas realiuoju laiku“. Su bilietu į vieną pusę.

 

 

 

 

Aušra LĖKA

„I’ll be back“, – kaip koks Arnoldo Schwarzeneggerio Terminatorius Ramūnas Karbauskis paskelbė po 12 metų grįžtąs į politiką, ir ne šiaip sau – laimėti Seimo rinkimų. O kai prie jo prisidėjo geidžiamiausias bet kurio partinio sąrašo laimikis Saulius Skvernelis, tapo aišku, kad Valstiečių ir žaliųjų sąjunga ir bus didžioji rinkimų staigmena.

Pirmasis kylant politinę žvaigždę pastebėjo Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus“ vadovas sociologas dr. Vladas Gaidys: „Žiūriu, kyla vieną mėnesį, kitą, trečią, kažkur nuo 2015 m. kovo – nuosekliai. Dabar pagal teigiamų ir neigiamų vertinimų skirtumą R.Karbauskis netgi antras po S.Skvernelio, o ne taip seniai neigiamų vertinimų buvo daugiau nei teigiamų.“

Kaip R.Karbauskiui per trejus metus pavyko ne tik padvigubinti savo reitingus, bet ir savo vadovaujamų valstiečių ir žaliųjų rėmėjų skaičių nuo 1 proc. pakelti iki 10 proc.? Kas tas R.Karbauskis – kilniaširdis mecenatas, besirūpinantis tautos kultūra, švietimu ir blaivybe, ar, kaip pravardžiuojama virtualioje erdvėje, Kremliaus koloradas? Ir ką reikš jo „I’ll be back“ Lietuvos politikai?

Naisių prezidentas

Jei Naisiuose, nedidelėje apie 600 gyventojų vietovėje, būtų prezidentas, nereikėtų nė rinkimų – 46-erių R.Karbauskis čia ir pagrindinis darbdavys, ir geradarys. Gimtąją gyvenvietę milijonierius politikas pavertė tarsi tobulo gyvenimo anklavu dejuojančioje Lietuvoje. Naisiuose beveik nėra girtuoklystės, bet yra daug šaškių lentų ir knygų, keli muziejai ir bene moderniausi Lietuvoje kultūros rūmai. Čia veikia vienintelis Lietuvoje profesionalus nekomercinis Naisių vasaros teatras, vyksta trys menų ir kultūros festivaliai. Naisiai turi net savo TV serialą – „Naisių vasara“. Juokaujama, kad į Naisius dabar jau važiuojama pažiūrėti kaip į Disneilendą. Ir viskas – R.Karbauskio sumanyta ir jo užmokėta.

Nedaug trūko, kad šiandien imperiją valdantis verslininkas ir stambus ūkininkas pats būtų pasukęs į menus.

Beje, galima sakyti, kad Naisių „prezidento“ postą jis paveldėjo, nes jo tėvas sovietmečiu čia buvo kolūkio pirmininkas. Kolūkis buvo vienas geriausių Lietuvoje, o kolūkio pirmininko iniciatyva buvo įsteigta Zigmo Gaidamavičiaus-Gėlės premija debiutuojančiam poetui, čia veikė literatūros muziejukas. Priešingai nei kitų kolūkių pirmininkų šeimos, pinigus Karbauskiai leido ne namams statyti ar prabangai, o knygoms.

Panašių principų šiandien laikosi ir milijonieriumi tapęs R.Karbauskis, investuojantis ne į jachtas ar asmeninius lėktuvus ir ne tik į savo verslą. Jis garsėja savo su Andriumi Mamontovu įsteigtu knygų vaikams fondu, investicijomis į kultūrą, švietimą, nemokamas vaikų stovyklas.

Beje, nedaug trūko, kad šiandien imperiją valdantis verslininkas ir stambus ūkininkas pats būtų pasukęs į menus. Tuometėje Šiaulių Juliaus Janonio vidurinėje mokykloje jis mokėsi ketvertais penketais (pagal penkiabalę sistemą), buvo visų klasės ir mokyklos švenčių organizatorius, vaidino mokykliniuose spektakliuose ir juos režisavo. Net galvojo apie aktoriaus karjerą. Tiesa, svajonės keitėsi: tai norėjo būti kolūkio pirmininkas kaip tėtis, tai statybininkas kaip senelis. Galiausiai pasekė tėvo pėdomis ir baigė agronomiją.

Dabar jis – tarp turtingiausių valstybės žmonių, darbdavys daugiau kaip 1,5 tūkst. darbuotojų, o jų vidutinis  atlyginimas siekia tūkstantį eurų.

Nors augo kolūkio pirmininko ir mokytojos šeimoje, Ramūnas žinojo darbo skonį: kaip yra pasakojęs „Veidui“, vasaromis kolūkyje ravėdavo cukrinius runkelius, rinkdavo akmenis, su bendraklasiu arkliaganio sūnumi mėždavo veršelių mėšlą, plaudavo gardus. Bet, priešingai nei kiti vaikai, jis nesvajojo nusipirkti magnetofono ar dviračio – tik svajojo ateityje turėti pinigų. „Aš juk šaškininkas, jau tada strategavau toli į ateitį“, – prisimena.

Kartu su trimis bendrakursiais įsteigė konsultavimo ir prekybos įmonę, bet net kai jos apyvarta pasiekė milijoną litų, jis taupė toliau. Pirmąjį automobilį, „Renault 19“, nusipirko jau užsidirbęs keletą milijonų.

Dabar R.Karbauskis valdo Agro­koncerno grupę, dešimtis žemės ūkio bendrovių. Beveik visas jas įsigijo bankrutuojančias, imdamas milžiniškus kreditus. Rizika atsipirko: dabar jis – tarp turtingiausių valstybės žmonių, darbdavys daugiau kaip 1,5 tūkst. darbuotojų, o jų vidutinis  atlyginimas siekia tūkstantį eurų. Beje, jis skiria ir stipendijas kelioms dešimtims būsimų žemės ūkio specialistų.

R.Karbauskis neafišuoja nei savo namų, nei savo šeimos. Su pirmąja žmona susituokė studijų metais, bet santuoka greit iširo. Su antrąja žmona pragyveno daugiau kaip porą dešimtmečių, užaugino du sūnus.

Politinė sėkmė buvo nusisukusi

Dar mokykloje R.Karbauskis garsėjo ne tik kaip įvairiausių idėjų generatorius ir puikus organizatorius, bet ir kaip visuomet turintis labai tvirtą nuomonę ir nepasiduodantis kitų įtakai. Dar mokinukas viešai pareiškė niekada gyvenime nevartosiąs jokio alkoholio, ir žodžio laikosi. Jis niekada nebandęs ir rūkyti.

Vien verslo veikliam jaunuoliui buvo maža. 1996 m., tuomet beveik 27-erių, kaip savarankiškas kandidatas vienmandatėje Šiaulių rajone jis laimėjo Seimo nario mandatą. Seime netrukus prisidėjo prie Valstiečių partijos. Netrukus tapo jos lyderiu. 2000-aisiais išrinktas Seimo nariu antrai kadencijai.

Atgauti partiją ir jos vairą buvo lengviau nei rinkėjus: vienintelį kartą valstiečiams, tuomet vadovautiems K.Prunskienės, pavyko peržengti Seimo rinkimų barjerą ir turėti savo frakciją.

Bet politinė sėkmė buvo permaininga. Jis pats pasiūlė susijungti su Kazimiros Prunskienės vadovaujama Naujosios demokratijos (anksčiau – Moterų) partija, autoritetingai politikei užleido ir naujos partijos vadovo postą. Bet netrukus pasigailėjo: pasitraukė iš kairėti ir autokratėti pradėjusios partijos. Susijungusios partijos taip ir nesuaugo. Senieji Valstiečių partijos nariai ėmė agituoti R.Karbauskį grįžti.

Bet atgauti partiją ir jos vairą buvo lengviau nei rinkėjus: vienintelį kartą valstiečiams, tuomet vadovautiems K.Prunskienės, pavyko peržengti Seimo rinkimų barjerą ir turėti savo frakciją. Reitinguose partija buvo nusmukusi iki 1 proc. ribos. Šiek tiek geriau sekdavosi savivaldybių tarybų rinkimuose. Šiuo metu partija teturi vieną atstovę Seime – Rimą Baškienę, mandatą laimėjusią vienmandatėje apygardoje.

Atrodė, kad politiniam feniksui R.Karbauskis ir jo partija nebeturi syvų. Bet 2014 m. R.Karbauskis laimėjo Europos Parlamento nario mandatą. Jį užleido tuomečiam Ignalinos merui Broniui Ropei, o pats nuosekliai tęsė veiklą pradėtomis kryptimis Lietuvoje. Partija ir jos lyderis ėmė pamažu kilti reitingų laiptais.

„Jis – šaškininkas, mato kelis žingsnius į priekį. Turėjo siekį išvesti partiją toliau, galvojant, ką galėtume padaryti, ir tai dabar vykdo. Jis nepaprastai daug dirba keisdamas visuomenę į šviesesnę, orientuotą į vertybinius principus. Jis tikrai nei diktatorius, nei autokratas, klausia kitų nuomonės. Bet turi įtaigos, moka pateikti ir išaiškinti savo poziciją. Kartais po susitikimų net skeptiškai nusiteikę žmonės spaudžia jam ranką ir sako: įtikinote“, – R.Karbauskį giria 20 metų jo bendražygė R.Baškienė.

Ji primena tokį pavyzdį: kai R.Karbauskis pasiūlė inicijuoti įstatymą, kad renginiuose, kuriuose dalyvauja nepilnamečiai, savivaldybės galėtų uždrausti prekiauti alkoholiu, daugelis abejojo, ar atsiras pritariančiųjų. Bet Seime pavyko tokį įstatymą priimti ir jau keliolika savivaldybių juo naudojasi.

Negalima sakyti, kad tie pinigai paperka, bet jis investavęs į deklaruojamą poziciją, kitaip nei tie politikai, kurie tik kalba tai, kas tuo metu patogu sakyti.

Politologas, ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto ekonomikos ir politikos studijų programos vadovas dr. Vincentas Vobolevičius giria R.Karbauskio laikysenos pastovumą: jis išlaiko savo liniją, kartoja tuos pačius akcentus – nuo blaivybės iki žemdirbių problemų ar euroskepsio. Jis remia kai kurias organizacijas, pavienius žmones, renginius. Partija nuosekliai dirba keliose savivaldybėse. Taip per ilgą laiką susikuria bazinis rėmėjų ratelis, ir jis labai svarbus.

Maža to, kaip pastebi politologas, žmonės iš R.Karbauskio ne tik girdėjo vis tą pačią žinią, bet ir matė tam skiriamus pinigus. „Negalima sakyti, kad tie pinigai paperka, bet jis investavęs į deklaruojamą poziciją, kitaip nei tie politikai, kurie tik kalba tai, kas tuo metu patogu sakyti“, – lygina V.Vobolevičius.

Priskirtas prie Rusijos „minkštųjų galių“ įrankių

Vis dėlto ne visa R.Karbauskio veikla vertinama vienareikšmiškai. „Jis ir jo partija daug investuoja į visuomeninius procesus, sugeba susikurti pozityvų įvaizdį. Bet žmonės nelabai atsimena ankstesnę jo politinę veiklą – paramą referendumams prieš žemės pardavimą užsieniečiams ir naujos atominės elektrinės statybą, akcijas prieš skalūnų dujų žvalgymą“, – primena konservatorius Andrius Kubilius.

Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai savo parengtoje ataskaitoje apie Rusijos „minkštąsias galias“ R.Karbauskį pavadino prorusišku. Įsižeidęs jis net kreipėsi į teismą dėl asmens garbės bei orumo ir juridinio asmens dalykinės reputacijos pažeidimo, prašydamas iš A.Kubiliaus priteisti 300 tūkst. Lt kompensaciją.

„Rašiau apie bendrą reiškinį, kad Lietuvos verslas, kuris turi daug sąsajų su Rusija, pasižymi didesniu politiniu aktyvumu Lietuvoje ir, neretai galima pastebėti, remia tas iniciatyvas, kurios bent jau mums atrodo naudingos Maskvai ir nenaudingos Lietuvai.  Minėjau kelis pavyzdžius, ir ne tik R.Karbauskio verslo. Bet jis nutarė, kad tai panašu į šmeižtą. Tačiau teismas priėmė sprendimą, kad tai nėra šmeižtas. Ne, nieko neteko mokėti“, – pasakoja A.Kubilius.

Konservatorius primena, kad R.Karbauskio verslo interesai Rusijoje (trąšų importas iš Rusijos) keistai koreliuoja su Rusijai palankiomis valstiečių ir žaliųjų iniciatyvomis prieš Visagino atominės elektrinės statybą, prieš skalūnų dujų žvalgybą, prieš žemės pardavimą užsieniečiams.

Žinoma, demokratinėje visuomenėje galima reikšti įvairias pozicijas. Tad branduolinės energetikos priešininkas – nebūtinai Kremliaus ruporas. Bet organizuoti referendumą prieš žemės pardavimą užsieniečiams – tai jau akcija, kurios tikslas yra laužyti Lietuvos ir ES sutartį.

Lietuvos verslas, kuris turi daug sąsajų su Rusija, pasižymi didesniu politiniu aktyvumu Lietuvoje ir, neretai galima pastebėti, remia tas iniciatyvas, kurios bent jau mums atrodo naudingos Maskvai ir nenaudingos Lietuvai.

R.Karbauskis aršiai kritikuoja ir, jo nuomone, skubotą euro įvedimą. Jo nežavėjo ir sprendimas grąžinti privalomąją karinę tarnybą, tad jis siūlė integruoti kelių mėnesių karinio parengimo mokymus į studijų procesą. Pripažindamas, kad karo pabėgėliams reikia padėti, jis vis dėlto gąsdino, kad bus pareikalauta jiems suteikti pilietybę, nors niekaip nesisprendžia dvigubos pilietybės lietuviams išeiviams klausimas.

O valstiečių ir žaliųjų europarlamentaras B.Ropė nepritaria JAV ir Europos Sąjungos trans­atlantinės prekybos sutarčiai, motyvuodamas genetiškai modifikuotų produktų baime.

Prie valstiečių ir žaliųjų vis prisišlieja įvairių prieštaringai vertinamų veikėjų, kaip referendumo prieš žemės pardavimą užsieniečiams vėliavnešys Kazimieras Šliužas ar Valstybės saugumo departamento ataskaitoje minėtas Vitalijus Balkus, vienas iš nevienareikšmiškai vertinamo judėjimo prieš migraciją „Nacionalinis interesas“ steigėjų. Tad, kaip įspėja Vytautas Landsbergis, ši partija gali lošti Lietuvai pavojinga korta.

Bet R.Karbauskio bendražygė R.Baškienė neabejoja, kad R.Karbauskį ir jo partiją be reikalo kai kas vadina prorusiškais, – juk dėl referendumo prieš atominę elektrinę (juolab ir tauta pasakė „ne“) ar kad jo brolis Mindaugas dirba Maskvoje, V.Majakovskio teatro meno vadovu, primesti jam prorusiškumo nedera.

Beje, R.Karbauskis ir anksčiau sulaukdavęs visokių etikečių. Kol valdžioje buvo dešinieji, jie R.Karbauskį vadino prieš dešiniuosius nusiteikusiu kolchozo pirmininko sūneliu. Bet kai į valdžią grįžo kairieji, jis ėmė raginti žemdirbius supuvusiais kiaušiniais apmėtyti pažadų nesilaikantį tuometį socialdemokratų premjerą Algirdą Brazauską. O Artūro Paulausko socialliberalų ir Rolando Pakso liberalų Vyriausybės apgautas dėl finansinės paramos žemdirbiams, R.Karbauskis kurstė Suvalkijos ūkininkus protestuoti ir grasino pats prisidėsiąs prie kelius blokuojančių žemdirbių, kaip konservatorių kadencijos pabaigoje suorganizavo pienininkus nepardavinėti pieno ir paralyžiuoti magistrales, iki nebus grąžintas valstybinis pieno supirkimo kainų reguliavimas.

Tad R.Karbauskis – tikrai radikalus žemdirbių akcijų įkvėpėjas, bet prie visų valdžių, tad klijuoti etiketes, lyg jis būtų labiau nusiteikęs tik prieš eurointegracijos šalininkus dešiniuosius, neišeina.

Jis kovojo ne tik su Vyriausybėmis: bylinėjosi su Mokesčių inspekcija, dėl 400 Lt vertės neteisingai išrašytos sąskaitos skyrusia Agrokoncernui 8 mln. Lt dydžio baudą, ir bylą laimėjo. O kai Pieno perdirbėjų asociacija reklaminiuose rašiniuose ėmė teigti, kad kooperacinės pieno perdirbimo gamyklos statyba naudinga tik kaimo oligarchams, suprask, R.Karbauskiui, šis nutraukė žaliavos tiekimą „Pieno žvaigždėms“.

Tad dabar dažniau su ryšulėliu knygų tarp vaikų matomas R.Karbauskis, kai kas nors jį supykdo, kito skruosto neatsuka. Ypač artėjant rinkimų batalijoms.

Kontratakų lavina

Sociologas V.Gaidys pastebi, kad anksčiau R.Karbauskis, jei kritikuodavęs kitus politinės scenos veikėjus, tai nuosaikiai, be keršto, ir žmonėms toks jo savotiškas neutralumas, matyt, imponavo ir davė rezultatą. Valstiečių ir žaliųjų sąjunga tapo priimtina daugelio partijų elektoratui: į apklausos klausimą, už ką balsuotų, jei jų pasirinkta partija nedalyvautų rinkimuose, ją rinkosi net 18 proc. socialdemokratų, 13 proc. liberalų, 12 proc. konservatorių gerbėjų.

V.Gaidys atkreipia dėmesį, kad priešprieša tarp kitų partijų, atvirkščiai, tik didėja. Štai teste, kai prašoma nurodyti, koks gyvūnas panašus į vieną ar kitą partiją, anksčiau socialdemokratai su „darbiečiais“ vieni kitus vaizduodavo briedžiais ar arkliais, o dabar vieni kitus mato kaip šeškus ar chameleonus. Valstiečių ir žaliųjų sąjungai kitos partijos, regis, mažiau alergiškos. Bet gal todėl, kad ji nebuvo laikoma rimta konkurente?

Tačiau tolerancijos laikas, atrodo, baigėsi. Deklaravęs grįžimą į didžiąją politiką R.Kar­baus­kis keičia toną. Kai žemės ūkio ministrė „darbietė“ Virginija Baltraitienė jį išvadino pilkuoju žemvaldžių nomenklatūros generolu, kuris slepiasi už karvės ir neina į atvirą ūkininkų mūšį su Vyria­u­sybe ir ministerija, gavo atgal. R.Karbauskis atsakė, kad nėra ko bendrauti su neturinčiais žemės ūkio sektoriaus valdymui būtinos kompetencijos, patirties ir keliančiais abejones dėl savo reputacijos.

O į kritiką, kad žemdirbių institucijų vadovai – jo partijos nariai, R.Karbauskis atkirto: „Ponia Baltraitiene, jūsų paminėti garbūs ūkininkai niekada neišduotų atstovaujamų žemdirbių vardan jokios partijos interesų, gal tai ir yra priežastis, kodėl jie niekada netaps Darbo partijos nariais.“

R.Karbauskis nebenutyli, kai yra puolamas, neva stambūs ūkininkai viešumoje deklaruoja paramą smulkiesiems, o iš tikrųjų bando juos nušluoti nuo žemės paviršiaus. „Tik niekada negirdėjau pavyzdžio, kaip esu veikęs prieš smulkiųjų ūkininkų interesus ir kada bandžiau atstovauti stambiųjų žemdirbių interesams. Tokio fakto nėra ir būti negali. O mano pastangų padėti smulkiesiems ūkininkams apstu, ir ne tik politinių, bet ir asmeninių“, – primena jis.

Valstiečių ir žaliųjų lyderis nenurijo negirdomis ir politologo Kęstučio Girniaus tezės, neva jis neturįs jokių asmeninių politinių ambicijų. „Manau, kad didžiausia Lietuvos politikų bėda yra ta, jog politinės ambicijos suvokiamos kaip vykdomosios valdžios pareigos. Mano asmeninės politinės ambicijos pirmiausia siejamos su pokyčiais valstybėje“, – atrėžė R.Karbauskis, iš anksto pareiškęs, kad jei tektų formuoti Vyriausybę, partija rinktųsi technokratinį jos modelį. O jis pats savęs joje nematantis ne todėl, kad neturįs ambicijų, o todėl, kad Lietuvos valstybės sąrangoje ne Vyriausybė, o Seimas formuoja ateities vizijas ir politiką.

Rinkimuose – sėkmė. Bet kas paskui?

„Tikslas labai labai ambicingas – didžiausia Seimo frakcija, kuri aplink save burtų visą politinį, akademinį, visuomeninį tautos potencialą, sprendžiant svarbiausias valstybės problemas“, – mažiausiai nekuklus atrodęs R.Karbauskio pareiškimas nebeatrodo kaip visiškas nusišnekėjimas, kai jo partijos rinkimų sąrašą papildė geidžiamiausiu net kelių partijų laimikiu vadintas S.Skvernelis.

Bent jau „Tvarka ir teisingumas“ bei Darbo partija valstiečiams ir žaliesiems neturėtų būti konkurentai, juolab kai kuriose apklausose „tvarkiečius“ jie jau aplenkė ir be S.Skvernelio.

Toks netikėtas tandemas Valstiečių ir žaliųjų sąjungai leidžia suvaidinti prieš kiekvienus rinkimus vis atsirasdavusios naujienos vaidmenį. „Naujienos troškimas Lietuvos politikoje stiprus ir, jei nematyti naujo „Drąsos kelio“ ar Tautos prisikėlimo partijos, R.Karbauskis su savo partija, paįvairinta nepartiniais, tampa pasiūla tai paklausai patenkinti. Naglis Puteikis, vienydamasis su marginalais, šį savo šansą, atrodo, praleidžia“, – vertina V.Vobolevičius.

O dabar, kai lig šiol labiau kaimiškąjį elektoratą būrusi partija įgijo populiariausią valstybėje miestietį – S.Skvernelį, apklausų rikiuotėje ji gali šoktelėti iš dabartinės penktos šeštos į pačias aukščiausias vietas. Beje, šiemet partija jau dukart pasiekė 10 proc. paramą nuo ketinančiųjų balsuoti. O ilgametė R.Karbauskio mecenatystė ir darbas su jaunimu gali duoti dividendų kultūros ir švietimo bendruomenės balsais.

A.Kubilius raminasi, kad neogelbėtojai paprastai pasiima balsus tų rinkėjų, kurie balsuoja už Darbo partiją, „Tvarką ir teisingumą“, iš dalies už socialdemokratus, bet  retai – už konservatorius ar liberalias partijas. Tad Valstiečių ir žaliųjų sąjungos kilimas – galvosūkis ne konservatoriams.

Bet, kad ir kas būtų valdančiojoje daugumoje, valstiečiai ir žalieji jiems bus reikalingi. Jie gali tapti auksiniais balsais, nuo kurių priklausys, kuri pusė – kairioji ar dešinioji valdys. Beje, R.Karbauskis jau yra pareiškęs, kad su Darbo partija ir „Tvarka ir teisingumu“ broliautis neketinantis.

Akivaizdu, populiarių žmonių pritraukimas trumpuoju laiku naudingas. „Bet ilguoju laikotarpiu kyla didžiulis pavojus, kad partija keičia nuoseklaus kalbėjimo strategiją ir gali imti išsivaikščioti. Jos senbuviai turės eiti atgal ant „pečiaus“, nes rinkimų sąrašo naujokai užsės gerus postus. Partija neturės svertų suvaldyti, kad naujokai darytų tai, ko nori partija, ir lyderiai gali tempti į skirtingas puses“, – įspėja V.Vobolevičius.

Juolab S.Skvernelis nė neketina tapti partijos nariu, o ko vertas nepartinio ministro lojalumas jį delegavusiai partijai, jis ką tik pademonstravo.

O juk valstiečiai ir žalieji sulaukė ne tik S.Skvernelio – kartu į rinkimus eis dabartinis parlamentaras Povilas Urbšys, psichiatras Aurelijus Veryga, ekonomistas Stasys Jakeliūnas, savivaldybių rinkimuose dalyvavusių visuomeninių komitetų atstovai. Tokių gali būti iki pusės rinkimų sąrašo, dėl kurio galutinai bus nuspręsta balandžio 22 d. partijos tarybos posėdyje.

„Mūsų partija išskirtinė tuo, kad nesiekiame priversti žmonių būtinai pasiimti partijos bilietą, – vienyti gali idėjos, vertybiniai dalykai. Turime savivaldybių tarybose dirbančių puikių bendražygių, kurie nėra partijos nariai, – pabrėžia vienintelė dabar valstiečių ir žaliųjų atstovė Seime R.Baškienė. – Kalbantis su S.Skverneliu irgi kilo klausimas, kodėl jis nori eiti į rinkimus su valstiečiais ir žaliaisiais. Vertybės sutapo: siekiame keisti situaciją valstybėje per kultūrą ir švietimą, kovojame už blaivią Lietuvą, tradicinę šeimą, prieš korupciją, akcentuojame regioninę politiką, savivaldybių stiprinimą, o tai buvo ir S.Skvernelio vadovautos Vidaus reikalų ministerijos viena iš veiklos sričių.“

Seimo narė neigia kalbas, kad S.Skvernelis ateina su visu savo desantu. Pasak jos, atvirkščiai, tai jų partijos nariai klausė, gal jis gali dar pasiūlyti kompetentingų specialistų, tad S.Skvernelis žadėjęs pagalvoti ir gal vieną du pasiūlysiąs. „Jis pirmiausia klausė ne apie vietą sąraše, o ką mes programoje įrašysime, ar sutinkame, kad dalį programos sudarytų piliečių saugumo užtikrinimo klausimai“, – aiškina R.Baškienė.

Parlamentarės tikinimu, partijos valdyba pritarė, kad dabar populiariausias valstybėje politikas S.Skvernelis būtų pirmas partijos sąrašo numeris, bet galutinis sprendimas bus partijos tarybos.

Tad, V.Vobolevičiaus prognozėmis, jei sėkmę vertintume Seimo mandatais, 7–10 jų valstiečiams ir žaliesiems tikrai realu. Jie, tikėtina, dalyvaus formuojant Vyriausybę. Bet didelė rizika, kad tie, kurie padės jiems laimėti, taps problema, nes naujų veikėjų, kuriems ta partija reikalinga kaip platforma rinkimams, kaip etiketė, iškilimas sukels pasipiktinimą partijoje, o tolesnės ligšiolinių ir naujųjų lyderių ambicijos gali būti nesuderinamos.

„Jei dabar partija rimtai nesusistyguos, neišsigrynins, neišspręs partijos nišos, idėjinių klausimų, bus dar viena Tautos prisikėlimo partija“, – V.Vobolevičius linki valstiečiams ir žaliesiems sėkmės, bet ne tiek rinkiminės, kiek partinės, kad partija ir pats R.Karbauskis neliktų prie suskilusios geldos.

Jei valstiečiai ir žalieji taptų koalicijos ideologinės krypties sprendėjais, jie būtų labai svarbūs Lietuvos politikoje trumpuoju laikotarpiu. Bet, politologo vertinimu, ilguoju svarbu, ar jie išliks kaip švelniai nacionalistinė ir švelniai euroskeptiška partija.

„Daug partijų susispaudusios į du labai mažus specifinius elektorato segmentus. Bet yra daug žmonių, kurie nusivylę esamomis didžiosiomis partijomis, sako neturintys už ką balsuoti. Jei valstiečiai ir žalieji nesusimautų kaip partija, jie galėtų paimti šį rinkėją ir ilguoju laikotarpiu keisti Lietuvos politinį peizažą, – modeliuoja V.Vobo­levičius, pridurdamas: – Konservatoriai pasakytų, kad šie vestų Lietuvą į Rusiją. Ir yra tokio pavojaus, nes tas rinkėjas, kuris balsuotų už valstiečius ir žaliuosius, nebūtų už atominę elektrinę, tad energetinio saugumo aspektu išreikštų stiprų euroskeptinį balsą. Bet neskubėčiau klijuoti etikečių, nes tai gali būti partija, padidinanti demokratiją, nes atstovautų tai daliai visuomenės, kuri dabar nesijaučia atstovaujama.“