BFL/K.Kraftso nuotr.

“Veido” diskusija: Ar pritariate, kad reikėtų apmokestinti bedarbių pašalpas?

TAIP

Kristina Miškinienė, Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininkė

Mintis apie bedarbių pašalpų apmokestinimą gimė ne Seime, ji atkeliavo iš Vyriausybės. Dalis socialinių išmokų – ligos ir motinystės bei tėvystės išmokos – prilygintos darbinėms pajamoms ir jau apmokestintos. Todėl socialinį modelį kūrę mokslininkai pasiūlė suvienodinti valstybinio socialinio draudimo išmokų apmokestinimą, nes nedarbo išmokos savo prigimtimi prilygsta darbo užmokesčiui.

Kas iš šio bedarbių pašalpų apmokestinimo laimės? Pinigai tiesiog sugrįš valstybei. Šiuo metu gyventojų pajamų mokesčio (GPM) mokėti vis dar nereikia netekto darbingumo, senatvės, našlystės, nedarbo ir nelaimingų atsitikimų darbe bei profesinių ligų pašalpų gavėjams. O naujuoju socialiniu modeliu siekiama pertvarkyti nedarbo draudimo sistemą taip, kad ji būtų efektyvi ir motyvuojanti dirbti. Neteisinga, jeigu asmuo, dirbantis ir gaunantis darbo užmokestį, turi mokėti GPM, o tokio pat dydžio nedarbo išmoką gaunantis asmuo GPM jau nemokėtų.

Kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, Lenkijoje, apmokestintos ir pensijos, tačiau Lietuvoje tai nesvarstoma.

Apmokestinimas taikomas siekiant, kad žmonės negyventų iš nedarbo išmokų. Siekiamybė – kad ilgalaikiai bedarbiai integruotųsi į darbo rinką.

Bedarbių išmokos yra tam tikros pajamos ir visi mes esame suinteresuoti, kad asmenims, iškritusiems iš darbo rinkos, pavyktų sugrįžti į ją kiek įmanoma greičiau (pasirinkus aktyvias darbo rinkos priemones darbo biržoje ar savarankiškai susiradus naują darbą). Darbo birža pagal Užimtumo rėmimo įstatymą minėtiems asmenims turėtų pasiūlyti tobulinti savo kvalifikaciją ir integruotis į darbo rinką.

Nereikėtų baimintis, kad nedarbo draudimo išmokos žmogui mažės: nors ir bus apmokestinamos, tuo pat metu jos bus didinamos. Tam naujajame socialiniame modelyje numatyta keliasdešimt milijonų eurų.

Kadangi rinkoje nuolat trūksta kvalifikuotos darbo jėgos, Užimtumo rėmimo įstatyme sugriežtinta bedarbių kontrolė, skatinanti žmogų kuo greičiau sugrįžti prie aktyvios veiklos. Taigi šiuo atveju apmokestinimas taikomas siekiant, kad žmonės negyventų iš nedarbo išmokų. Siekiamybė – kad ilgalaikiai bedarbiai integruotųsi į darbo rinką.

NE

Arvydas Dambrauskas, Jungtinės profesinės sąjungos pirmininkas

Kam valstybei save apmokestinti? Nelabai suprantu, kam šis žaidimas. Juk nuo šio mokesčio tik daugės biurokratinio skaičiavimo, reikės buhalterių, vadybininkų. Ar mums reikia didinti biurokratinio valdymo aparatą? O jei jau siekiama pašalpas apmokestinti, turėtų būti kalbama ir apie jų didinimą, kurio reikia jau vien dėl infliacijos. Šis mokestis neturėtų mažinti į rankas gaunamų išmokų dydžio. Tačiau koks tikslas? Ko pasieksime praėjus metams, antriems? Kas iš to uždirbs?

Manau, tokio mokesčio paaiškinimas vienintelis – artėjantys rinkimai. Iki jų būtina kai kam pasirodyti, tačiau šiuo atveju nematau jokios naudos. Būtų gerai, jei tokių įstatymų projektų rengėjai nesimaišytų rimtojoje politikoje.

Pasaulyje yra įvairių mokesčių, štai Ukrainoje apmokestintos pensijos, bet ar mums to reikia? Ar reikia pulti viską iš eilės taikyti savo valstybėje? Matyt, dėl tokio impulsyvumo ir patenkame į paskutines vietas pasauliniuose reitinguose. Praradę mąstančius žmones plagijuojame viską iš eilės, net nematydami tokių sprendimų naudos. Nepamirškime, kad kiekvienoje valstybėje savitos vystymosi sąlygos, todėl ir kūrėsi profesinės sąjungos, tačiau jei kažkur šie sprendimai gimė natūraliai, kodėl Lietuvoje turėtume primesti juos dirbtinai? Nejau neturime rimtesnių problemų?

Manau, tokio mokesčio paaiškinimas vienintelis – artėjantys rinkimai.

Bedarbių pašalpų apmokestinimas man panašėja į visišką absurdą. Jei jau valstybė skolina „Sodrai“, kam reikalingas tas palūkanų skaičiavimas? Kažkoks beviltiškumas ir emigracijos didinimas. Tokie ir panašūs sprendimai ir yra atsakymas, kodėl žmonės emigruoja iš Lietuvos. Konstitucijoje kalbama, kad „Sodra“ yra valstybės garantas žmogui, tai kodėl nenurašius susidariusių skolų jai? O noras apmokestinti pašalpas…

Mielieji, jau žodžių trūksta, esate visiškai atitrūkę nuo realybės, nematote, kuo gyvena žmonės. Ar mėginote klausti, kaip jūsų projektą vertina darbo netekę asmenys? Matyt, jų atsakymas vienareikšmiškas, nė klausti nereikia.

Niekaip nesuprantu, kodėl norima apsunkinti ir taip nelengvą savo piliečių gyvenimą.

BFL /V.Skaraičio nuotr.

“Veido” diskusija: Ar reikia skelbti vidutinį atlyginimą darbovietėje?

TAIP

Kristina Miškinienė, Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininkė

Tai yra socialinio modelio iniciatorių – mokslininkų pateiktas siūlymas, kuriam pritarė komitetas, balsuodamas dėl darbo tarybų sudarymo įmonėse, turinčiose daugiau nei 20 darbuotojų. Taip atsirado nuostata, kad šie procesai turėtų būti viešinami ir atsirastų daugiau skaidrumo bei aiškumo darbdavių ir darbuotojų santykiuose. Vieną kartą per metus darbo taryboms ir profesinėms sąjungoms darbdavys turi pateikti nuasmenintus duomenis apie vidutinį darbo užmokestį pagal profesijų grupes ir lytį.

Tačiau niekur nėra pasakyta, kad šie duomenys bus kur nors viešai skelbiami. Situaciją žinos tik išrinktos darbo tarybos ir profsąjungos. Šiuo klausimu negavome jokių pastabų ar pasiūlymų ir komitetas yra pritaręs šiai nuostatai. Į Seimą tai atėjo iš Trišalės tarybos, kuriai taip pat priklauso darbdavių atstovai. Galbūt jie buvo labiau įsigilinę ir neprieštaravo.

Gal tai padės kovoti ir su šešėliu bei vokeliais – šiandien kartais dar esama informacijos trūkumo. Juk Darbo kodekse yra nuostata, kad minimalus atlyginimas mokamas tik už nekvalifikuotą darbą.

Verslas dėl viešinimo nėra niekaip išskiriamas, jeigu ir viešajame sektoriuje yra darbo tarybos ir profsąjungos, ši nuostata galios visiems.

Gal tai padės kovoti ir su šešėliu bei vokeliais – šiandien kartais dar esama informacijos trūkumo.

Profsąjungoms pagal Darbo kodeksą suteikti dideli įgaliojimai – pradėti kolektyvines derybas dėl darbo užmokesčio, dėl kolektyvinių sutarčių sudarymo. Nors daugelis darbuotojų profesinėms sąjungoms nepriklauso, atsiranda bent jau teorinė galimybė žmonėms susimąstyti apie tai. Galbūt bus daugiau noro siekti susikalbėjimo tarp darbdavio ir darbuotojų. Tikimės, kad atsiras profesinės sąjungos, kurios konstruktyviai kalbėsis su darbdaviais, nes nė vienoje įmonėje neįmanoma padaryti didelės pažangos ir pasiekti strateginių tikslų, jei nėra normalaus dialogo tarp vadovo ir darbuotojų. Kiekviename vadovėlyje apie tai parašyta.

Turime dirbti konstruktyviai, žingsnis po žingsnio judėti didesnio pasitikėjimo įmonėse link. Dabar egzistuoja susipriešinimas: darbuotojai mano, kad verslui labai lengva, o kai paklausai jo atstovų – nėra jiems labai paprasta išgyventi konkurencijos sąlygomis. Tai bus viena iš priemonių siekti jų dialogo.

NE

Sigitas Leonavičius, Vilniaus prekybos, pramonės ir amatų rūmų prezidentas

Jeigu jau nustatoma tokia tvarka, turėtų būti viešinamos ir Vyriausybės darbuotojų, valdininkų, savivaldybių darbuotojų algos. Šis klausimas kol kas liečia tik verslą ir įmones, o kur biudžetinės organizacijos, ministerijos?

Pats esu miesto tarybos narys – kiek gauna šie žmonės, yra paslaptis. Todėl reikia kalbėti apie visus, o ne išskirti tik verslą – tai yra socialinio modelio socialinė neteisybė. Atlygis versle yra verslininko ir darbuotojo susitarimas. O viešajame sektoriuje matome pinigų švaistymą, tikrai ne visada atlyginimas adekvačiai atitinka to žmogaus kvalifikaciją ar jo sukuriamas produktas arba paslauga atitinka tai, ką darbuotojas gauna privačiame sektoriuje su tokia pat kvalifikacija. Dažnai skirtumą galima skaičiuoti kartais.

Teigiama, kad tai padės kovoti su šešėliu. Visą laiką sukuriame kokį nors baubą. Yra tiesus kelias, kaip įveikti tą baubą, ir nereikia kurti papildomų dalykų. Iš Vilniaus į Klaipėdą yra autostrada – sėdi ir važiuoji. Bet galima važiuoti ir aplankant Druskininkus. Kovai su šešėliu įsteigtos konkrečios tarnybos, jos turėtų tuo užsiimti, vykdyti tam tikrus darbus, ir baigtųsi šios kalbos. Kažkam greičiausiai labai naudinga su šešėliu nekovoti ir tuo prisidengiant kurti papildomus apsunkinimus bei administracinę naštą. Šešėlis čia niekuo dėtas.

Šis sprendimas populistinis, neturintis nieko bendro su socialiniu teisingumu. Kai tik ateina rinkimai, puolamas verslas ir iš jo daromas blogis. Verslas šiandien kuria pridėtinę vertę. Norėtųsi vienodų sąlygų –  bet kurioje savivaldybėje ar valstybinėje įstaigoje matyti, kiek kas gauna ir kodėl.

Šis sprendimas populistinis, neturintis nieko bendro su socialiniu teisingumu. Kai tik ateina rinkimai, puolamas verslas ir iš jo daromas blogis.

Pateikiamas argumentas apie darbuotojų teises ieškant darbo. Dažniausiai taip kalba žmonės, kurie su tuo neturi visiškai nieko bendro. Šiandien bet kuris verslas – smulkusis ar stambusis – suinteresuotas rasti kvalifikuotų specialistų, veikia verslo valdymo sistemos, ir visa tai yra atvira, skaidru bei prieinama. Tariantis dėl darbo yra bandomieji laikotarpiai, sutartys. Jei ateinančiam ir ieškančiam darbo žmogui tai aktualu, jis visada viską susižinos.