Trumpas maršrutas po naujas parodas sostinės Senamiestyje.

Kas sudomino pirkėjus prieš dešimtį dienų vykusiame dvidešimt penktajame Vilniaus aukcione? Pirkėjas nepagailėjo 14 tūkst. Lt už Mstislavo Dobužinskio (1875–1957) „Europos miestų piešinių komplektą“. To paties menininko „Eskizų bloknotas“ parduotas už 6,8 tūkst. Lt, „Įvairių dokumentų ir eskizų archyvas“ – už 6,6 tūkst. Lt. Tokį M.Dobužinskio palikimo populiarumą lėmė retai aukcionuose siūlomi jo darbai bei tarptautinis dailininko pripažinimas, suteikiantis gerokai daugiau šansų prireikus susigrąžinti investuotus pinigus.
Lietuvai reikšmingas G.Brauno Vilniaus miesto planas „Vilna Litvaniae metropolis“ iš XVI a. pabaigos „Pasaulio miestų atlaso“ nupirktas už 7 tūkst. Lt – irgi nebloga investicija.
Ne ką blogiau sekėsi ir Lietuvos XX a. kūriniams: tiek už Jono Mackevičiaus (1872–1954) „Capri salos pakrantę“, tiek už Jokūbo Kazlausko (1904–1993) „Laivus prieplaukoje“ aukciono dalyviai sumokėjo po 4,6 tūkst. Lt. Ir netgi už litografiją pagal Žalgirio mūšio triptiką nepagailėta 1,9 tūkst. Lt. Gyva dar, rusena mumyse patriotinė dvasia…

Istorija, reliktai, relikvijos

Jos apstu ir Vilniaus rotušėje atidarytoje parodoje „Donelaitis 2012“, skirtoje artėjančiam būrų dainiaus 300 metų jubiliejui. Darbus šiai parodai pristatė Andrius Giedrimas, Vytautas Dubauskas, Raimondas Martinėnas, Romualdas Balinskas, Vilmantas Marcinkevičius, Agnė Jonkutė, Aleksandras Vozbinas, Bronius Gražys, Monika Furmanavičiūtė, Algis Griškevičius, Valentinas Ajauskas ir kiti žinomi tapytojai. Ekspoziciją papildo klaipėdiečio fotomenininko Virgilijaus Jankausko nuotraukos iš ekspedicijos po Mažąją Lietuvą.
Paveiksluose dailininkai gilinasi į Mažosios Lietuvos istoriją ir gamtovaizdį, „Metų“ poemos interpretacijas. Paroda garbingoje sostinės Rotušėje yra tęstinio projekto dalis. 2014-aisiais, kai minėsime K.Donelaičio jubiliejų, bus surengta didelė tapybos, skulptūros ir grafikos paroda, išleistas solidus katalogas.
Jei iš Rotušės trauksite Vokiečių gatve, patys to galbūt nepastebėdami tapsite dar vienos parodos lankytojais. Dailininkų sąjungos galerijos vitrinoje į skubančius praeivius iš už stiklo žvelgia Jurgos Karčiauskaitės-Lago, Algirdo Mikučio, Tado Deksnio ir kitų menininkų rankomis suformuoti „Reliktai“.
„Reliktas iš principo tėra liekana. Liekana kažko, kas buvo; vienam – reikšminga, kitam – neverta dėmesio. Reliktas – tai, kas lieka mūsų namuose ir atminty, kas paveldėta ar įgyta. Ne veltui reliktas taip netoli nuo relikvijos – ir prasmės, ir kalbos atžvilgiu“, – primena menininkai.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-41) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Sutvarkyti fasadai, naujos šaligatvių dangos, dekoratyvinis apšvietimas ir išvalyti parkai bei skvereliai – taip šį tūkstantmetį pasitiko daugiamilijonines valstybės ir savivaldybės dotacijas 1999–2000 metais įsisavinęs Vilniaus senamiestis. Tiksliau tos jo dalys, kuriomis dažniausiai vedžiojamos turistų grupės. Bet nėra ko skųstis – juk tai, ko gero, buvo paskutinė tokio masto valdžios dovana reprezentacinėje sostinės dalyje įsikūrusiems gyventojams ir verslininkams.

Vilniaus senamiesčio atnaujinimo agentūros (VSAA) direktorius Gediminas Rutkauskas įsitikinęs, kad ateityje senamiesčio tvarkymo finansavimo klausimai bus sprendžiami racionaliai – lėšų bus skiriama tik viešosios paskirties objektams. Privačių senamiesčio namų ar butų savininkai gali tikėtis nebent dalinės savivaldybės paramos istoriniams pastatams tvarkyti.

Galimybė gauti savivaldybės paramą egzistuoja jau nuo 2000-ųjų, kai Vilniaus miesto savivaldybės taryba patvirtino VSSA iniciatyvą – Bendruomenės ugdymo programą. Tiesa, privatūs asmenys finansinės paramos tegali tikėtis tuo atveju, jei jos prašo ne plastikiniams langams ar durims susidėti. Remiami tie darbai, kurie puoselėja UNESCO saugomą paveldą.

Miestas gali skirti 50 proc. tvarkymui reikalingos sumos. Tokia proporcija sietina su tuo, kad restauravimo darbai, sudėjus visas tyrimų, projektavimo, leidimų gavimo išlaidas, įprastai atsieina maždaug dukart brangiau nei paprastas remontas ar nauja statyba. Tad stengiamasi kompensuoti gyventojų patiriamas papildomas išlaidas, be to, ir patarimais paremti žmones, pasiryžusius pereiti visą biurokratinę mėsmalę.

Agentūra Bendruomenės ugdymo programą kūrė vadovaudamasi ne kartą patvirtinta taisykle: žmonės linkę saugoti tik tą turtą, už kurį mokėjo pinigus. „Tik tai garantuoja atsakomybę. Negali būti taip, kad privatų namą sutvarkiusi savivaldybė vėliau neturi įstatymų svertų reikalauti, kad savininkai namą bent jau tinkamai eksploatuotų, – sakė G. Rutkauskas. – Prisiminkite, kaip buvo, kai už milijonus buvo sutvarkytos pagrindinės senamiesčio arterijos: praėjo pusmetis, ir gyventojai pradėjo daužyti fasadų tinką, vesti laidus, statyti naujus langus, duris, dažyti sienas kitomis spalvomis.“

Pagal Bendruomenės ugdymo programą kasmet paremiama maždaug dešimt kultūros paveldo objektų. Daugiausia tai – ne itin dideli jų tvarkybos darbai: fasadų tvarkymas, jo apdailos elementų restauravimas ar atkūrimas, balkonų remontas, stogų tvarkyba. Bet yra ir rimtesnių – tokių kaip restauruoti keli medinės architektūros pastatai Žvėryne.

Įsibėgėti procesui labiausiai, ko gero, trukdo dabartinė ekonominė padėtis, o gal ir tai, kad žmonės tebesitiki, kad atėjus laikui kas nors – miestas ar valstybė – visas problemas sutvarkys. Į agentūrą vis užsuka vilniečių, tikinčių, kad gaus privilegijų pamojavę standartiniais koziriais: reprezentacija, turistai, mokesčiai, pareiga.

„Valstybė niekada neturės tiek pinigų, kad tuos darbus padarytų už savo piliečius. Be to, net turtingos valstybės to nedaro. Dėl jau minėtų priežasčių“, – komentavo G. Rutkauskas.

sa.lt

Nuo lapkričio 1 d. vilniečiai bei miesto svečiai, statantys automobilius Vilniaus centre esančiose savivaldybei priklausančiose stovėjimo aikštelėse – už šias paslaugas moka mažiau.

Valandos trukmės automobilio ar kitos transporto priemonės stovėjimas požeminėje Gedimino pr. 9A bei daugiaaukštėje Tilto g. 14 aikštelėse kainuoja 2 litus. Toks įkainis taikomas bet kuriuo paros metu.

Pasak aikšteles prižiūrinčios savivaldybės įmonės „Susisiekimo paslaugos“ direktoriaus Ginto Bliuvo, tikimasi, kad toks savivaldybės sprendimas padės sumažinti transporto srautų kiekį pačioje miesto širdyje – senamiestyje. „Šiose aikštelėse itin patogu palikti automobilį, jei reikia patekti į patį miesto centrą, senamiestį ir nesinori stovėti kamščiuose ar sukiotis vienpusėse gatvėse“, – sako G.Bliuvas.

Nuo šių metų rugsėjo mėn. Vilniaus miesto senamiestyje kursuoja nauji, ekologiški, dujomis varomi 88 ir 89 maršrutų autobusai. Maršrutai driekiasi Gedimino prospektu, Maironio ir Pylimo gatvėmis iki Rotušės. Jie sujungia keturias dideles automobilių statymo aikšteles – esančią prie Seimo, požeminę Gedimino prospekte bei daugiaaukštę Tilto gatvėje ir Tymo kvartale.

G.Bliuvas pabrėžia, jog Gedimino bei Tilto gatvėse esančiose aikštelėse miesto savivaldybė patvirtino ne dažniau nei kas trys mėnesiai kintantį valandinį įkainį. Jis gali siekti nuo 2 iki 4 Lt, atsižvelgiant į minėtų stovėjimo aikštelių užimtumą. Vidutiniam užimtumui per tris mėnesius pasiekus 80 proc., įkainis bus laipsniškai didinamas. Vidutiniam užimtumui esant 50 proc. ir mažiau – stovėjimo įkainis atitinkamai laipsniškai mažinamas.

„Vairuotojai, statantys automobilius šiose aikštelėse, taip pat turėtų nepamiršti, kad su vienkartiniais automobilių stovėjimo aikštelių Gedimino bei Tilto gatvėse bilietais – Senamiesčio 88 ir 89 autobusais gali važiuoti nemokamai. Taip pat šiuose maršrutuose veikia ir kiti Vilniaus viešojo transporto bilietai“, – teigia savivaldybės įmonės „Susisiekimo paslaugos“ vadovas.

Nuo lapkričio 23 d. Senamiesčio 88 ir 89 autobusais nemokamai galima važiuoti ir su automobilių stovėjimo aikštelėje Maironio gatvėje įsigytais automobilių stovėjimo aikštelės bilietais. „Vairuotojas pastatęs automobilį aikštelėje šalia Tymo turgaus ir iš anksto sumokėjęs už automobilio stovėjimą į bilietų automatą, gaus pirmąjį bilietą, skirtą palikti automobilyje, įrodantį, kad už automobilio stovėjimą sumokėta, o planuodamas važiuoti Senamiesčio autobusais, turi dar kartą paspausti automato bilieto išdavimo mygtuką kurio pagalba gaus antrąjį bilietą, skirtą važiuoti 88 ir 89 autobusais”, – sako G. Bliuvas.

Automobilių stovėjimo aikštelė Maironio gatvėje patenka į geltonąją rinkliavos zoną, kurioje automobilio statymas vieną valandą kainuoja 2 Lt. Antrasis bilietų automato išduotas bilietas galioja Senamiesčio autobusuose vieną dieną, galiojimo data nurodoma ant bilieto.

Daugiau informacijos apie Vilniaus transporto sistemą bei susisiekimo paslaugas šalies sostinėje: www.vilniustransport.lt

Lietuvos Respublikos Seimas 2011-uosius metus paskelbė Laisvės gynimo ir didžiųjų netekčių atminimo metais. Šiuos metus keturiais renginiais nutarta paminėti ir Vilniaus Senamiesčio mokykloje. Pirmasis renginys-vizitas į Karo technikos ir transporto muziejų (Olandų g. 21 A, Vilniuje). Jame moksleiviai pamatė originalią karinę techniką, trumpai pažaidę karą, geriau suprato laisvės kovų strategiją, labiau susidomėjo Lietuvos istorija. Sekančiais etapais bus siekiama parodyti, kokia kaina Lietuva iškovojo laisvę. Todėl 2011-11-11 drauge su intelektualais- kunigu Alionidu Budriumi, Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos nare Emilija Gaspariūnaite-Taločkiene su Ponu, įmonės "Generosus dominus" vadovu Vytautu Kučinsku aplankėme dar XVI a. kaip manoma Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Žygimanto Augusto įkurtą dvarą, kurio istorija vertinama skirtingai. Pradine dvaro paskirtimi buvo tiekti į Valdovų rūmus

maisto produktais, kitus ūkio reikmenimis. Iki XVIII a. jo teritorijoje veikė molio dirbtuvės. 

Pagrindiniu jų gaminiu buvo plytos. Iš jų kaip manoma, buvo pastatyta barokinė Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčia.
Dvaro savininkai keitėsi. Dabartinius dvaro rūmus 1825 m. pagal architekto Karolio Podčašinskio projektą pastatė Vilniaus generalgubernatorius Aleksandras Rimskis-Korsakovas. Vėliau dvaras priklausė caro patarėjo žmonai Elžbietai Rogovskai, 1863-1864 m. sukilimą numalšinusio Vilniaus generalgubernatoriaus Michailo Muravjovo bendražygiui, generolui Aleksandrui Losevui, garsiam Vilniaus gydytojui ir visuomenės veikėjui Julijanui Titijui, generolo Melentjevo šeimai, valdininkui Francišekui Valickiui, kuris čia savo tėvų garbei pastatė Šv. Teresės koplytėlę.
1940 m. sovietams nacionalizavus dvarą, jame buvo dislokuotas 29-asis lietuvių šaulių korpuso pionierių batalionas, 1944-1949 metais dvarą

 perėmė sovietinės Lietuvos NKVD-MVD. Rugsėjo 28-oji vadinama Tuskulėnų dvaro aukų atminimo diena, nes būtent tuomet 1944 m. buvo pradėtos žudynės. Smogikai čia užkasdavo KGB vidaus kalėjime pagal tuometinio baudžiamojo kodekso 58 str. nužudytus žmones. Egzekucijos buvo vykdomos ne tik nušaunant į pakaušį, bet ir žalojant laužtuvu, plaktuku ar durtuvu. Prieš žudynes budeliai būdavo apsvaigę nuo degtinės. Žmones žudydavo dažniausia nuogus. Kartais palikdavo tik apatinius drabužius ir batus, kurie vėliau būdavo atskiriami ir to paties dvaro teritorijoje užkasti.
Žudynių faktas buvo kruopščiai slepiamas. Apie jį istorikai sužinojo tik tuomet, kai tapo prieinami KGB archyvai.
Pasak istoriko Tomo Kazulėno, tarp nužudytųjų buvo net 15 tautybių žmonių. Iš jų apie 200 partizanų, taip pat mokytojai, dvasininkai, kurie šio dvaro teritorijoje būdavo užkasami drauge su nužudytais kriminaliniais

 nusikaltėliais.
1994-2003 m. šio dvaro teritorijoje buvo surastos 45 nužudytųjų kapavietės. Jose pavyko surasti 724 žmonių palaikus, kurie prieš užkasant buvo apipilami cheminėmis medžiagomis, kad suirtų. Todėl sunku juos identifikuoti. Vykdant DNR, fotosugretinimo ir kitus palaikų tyrimus, iki šiol pavyko identifikuoti tik 55 asmenis. 48 iš jų palaidoti specialiame kolumbariume, kurio lubas puošia Šv. Trejybę simbolizuojantys iš 180 tūkst. auksuotų stiklo gabalėlių sukurta mozika. Joje vaizduojami gulbės, erelio ir pelėdos sparnai. Kolumbariumo kupolą iš lauko puošia simbolinis erškėčių vainikas.
Daugiau nei 650 žmonių nužudyta tuomet, kai KGB vidaus kalėjimui vadovavo šaltkalvis pagal išsilavinimą, pijokas, saugumo majoras Vasilijus Dolgirevas.
Stebint Tuskulėnų dvaro ekspoziciją, labiausia "slegia" nužudytųjų batai, kurie eksponuojami po stiklinėmis grindimis. Jaunimą ypač sudomina

 kompiuterinis žaidimas- "Rankos kuria, rankos griauna".
Pabaigoje moksleiviams ir intelektualams buvo parodytas dokumentinis filmas "Tuskulėnų paslaptis".

Žilvinas Radavičius