Senatvė. Kiekvienu savo pasirinkimu artėjame prie senatvės, ir kuo didesniu progresu pasižymi visuomenės gyvenimas, tuo didesnis atotrūkis ryškėja tarp jaunimo ir vyresnės kartos atstovų.

Psichologijos mokslų daktarė Aistė Pranckevičienė laimingą senatvę apibūdina kaip prasmingo gyvenimo pasekmę. Deja, Lietuvos visuomenėje gana dažnai matome elementarios pagarbos vyresnio amžiaus žmonėms stoką ir jų eliminavimą iš visuomeninio gyvenimo.

Senėjančios Lietuvos visuomenės problemos susijusios ne tik su pagarbos stoka, bet ir su daugybe sveikatos, socialinių, ekonominių iššūkių. Apmaudu, tačiau su kiekvienu dešimtmečiu vyresnio amžiaus žmonių savo šalyje matysime vis daugiau. Dėl šios priežasties būtina siekti, kad lietuviai kuo ilgiau išliktų sveiki, laimingi, ilgiau dirbtų ir gebėtų oriai pasitikti lėtąjį senatvės amžiaus tarpsnį.

Laiku investavę į dabartinį jaunimą, skatindami jį planuoti savo senatvę ir prisiimti didesnę atsakomybę, galime tikėtis, kad senstama būtų kur kas laimingiau.

Taigi senatvės stigmos mažinimą ir senyvo amžiaus žmonių išstūmimą iš visuomenės galima vadinti šiuo metu esminiais valstybės uždaviniais. Laiku investavę į dabartinį jaunimą, skatindami jį planuoti savo senatvę ir prisiimti didesnę atsakomybę už savo gyvenimo kokybę vyresniame amžiuje, galime tikėtis, kad senstama būtų kur kas laimingiau.

Deja, kol kas tenka pripažinti, kad būti senam Lietuvoje, priešingai nei Vokietijoje, JAV ar Skandinavijoje, – nieko palaimingo, mat tenka susidurti su daugybe ekonominių ir socialinių sunkumų.

Tuo metu, kai turtingesnių kraštų senjorai mėgaujasi saulėtais paplūdimiais ir dar neaplankytais kraštais, lietuviai augina anūkus, lūkuriuoja prie medikų durų kompensuojamųjų vaistų ir „užtarnauto“ poilsio metus leidžia gana nykiai. Tačiau net ir tenkinantis skurdžiomis lietuviškomis pensijomis, tarptautinės sėkmės sulaukusio dokumentinio filmo „Amžinai stilingos“ režisierės Linos Plioplytės teigimu, įmanoma į senatvę žvelgti kur kas pozityviau.

Ne taip seniai Lietuvoje pristatyta jaunos režisierė kino juosta, dažnai įvardijama kaip stiliaus biblija, skirta pagyvenusiems, pasakoja apie 62–95 metų niujorkietes, savo gyvenimo būdu griaunančias stereotipus apie senatvę ir raginančias mėgautis kiekviena išauštančia diena. Visi mačiusieji šį spalvingą režisierės kūrinį sutiks, kad kokybiškas ir įdomus gali būti ir senstančio žmogaus gyvenimas.

Lietuvės filme nusifilmavusios niujorkietės nesidairo atgal, negaili savęs, geba pasijuokti iš to, kas neišvengiama, ir išsaugo sveiką požiūrį į save, aplinkinius bei senatvę. Spręsdamos savo stiliaus problemas moterys pasitelkia pačius netikėčiausius sprendimus: madingus aksesuarus gaminasi iš sunaudoto tualetinio popieriaus rulono, savo garderobą atnaujina dėvėtų drabužių parduotuvėse ir pan. Dažnai jų pasijusti gražesnei, nugalėti slogutį dėl senstančio kūno ir patiriamo skausmo ar lėtumo padeda raudonas lūpdažis ar netikėtai nusipirktas drabužis.

Bendraudama su „Vedu“ filmo režisierė L.Plioplytė svarsto, kad jei ne pažintis su viso pasaulio dėmesį į stilingas senjoras ir jų fotografijas savo tinklaraštyje „Advanced Style“ atkreipusiu fotografu Ari Cohenu, galbūt „Amžinai stilingų“ ir nebūtų. Išvydusi pirmąsias savo bičiulio darytas nuotraukas, vienuoliktus metus JAV gyvenanti lietuvė pasijuto įkvėpta: jai norėjosi sutikti tas stilingas ir gyvenimu džiaugsmu spinduliuojančias senjoras Niujorko gatvėse. Su pora iš jų lietuvė susibičiuliavo, vis sugrįždavo jų pafilmuoti, taip po penkerių metų pasaulį išvydo kino juosta.

Apie tai, kaip pažintis su vyresnio amžiaus niujorkietėmis pakeitė jos pačios ir jos aplinkos žmonių gyvenimą, – „Veido“ pokalbis su filmo „Amžinai stilingos“ režisiere.

VEIDAS: Senatvė Lietuvoje gana dažnai suvokiama kaip stigma. Menką pensiją gaunantis asmuo paskutines savo dienas leidžia pamiršęs daugelį gyvenimo malonumų. Tuo metu kino juostoje „Amžinai stilingos“ matome gyvenimo pilnatve spinduliuojančias damas. Galbūt Niujorkas suteikia joms visiškai kitokių galimybių?

L.P.: Manau, kad labai svarbu išmokti pajusti pasigėrėjimą savo gyvenimu. Mano filmo herojės taip pat nekeliauja, tačiau jos netiki pensiniu amžiumi. Sutikite, ir Lietuvoje yra nemokamų ar pigių pramogų, muziejų, filmų seansų, vyksta įvairiausios parodos – veikti tikrai ką yra, jei tik norisi. Taigi tik nuo paties individo priklauso, kaip jis gyvens ir kaip pasens. Ir Lietuvoje esama labai entuziastingų senjorų, kurie ragauja gyvenimą su pasimėgavimu, net ir gaudami itin kuklią pensiją.

VEIDAS: Kas, jūsų manymu, mus sendina labiausiai?

L.P.: Mėginimas išvengti tikrojo savo amžiaus ir bambėjimas! Tiesa, pastarasis – ne tik senatvės yda.

VEIDAS: Psichologai senatve, kaip santykinai „auksiniu“ laiku, vadina amžių nuo 65–75 metų, tačiau vėliau gyvenimo kokybę itin blogina ligos, artimųjų netektys. Vėlyvoji senatvė – fiziškai ir psichologiškai sudėtingas laikas, bet ne jūsų kino juostos herojėms, kurių amžius nuo 62-ejų iki 95-erių metų. Kaip jos išsaugo gyvenimo džiaugsmą?

Nesakau, kad turėtume aklai kopijuoti tai, ką daro ryškiosios niujorkietės, bet viską galima daryti su saiku ir skoniu.

L.P.: Nežinau, kaip joms tai pavyksta, bet neabejoju, kad tai yra raktas į palaimingą senatvę. Gal tai, kad jos nekreipia dėmesio į kritikus ir nusistovėjusias visuomenės normas, o kuria savo gyvenimo taisykles, ir yra atsakymas? Nors mano filmo herojės kartais save tiesiog priverčia išlipti iš lovos, pasigražinti lūpas ryškiu lūpdažiu ar apsivilkti dailią suknelę. Esant prastos nuotaikos tik tai ir padeda išsijudinti, pasipuošti ir nueiti bent iki parduotuvės… Nesakau, kad turėtume aklai kopijuoti tai, ką daro ryškiosios niujorkietės, bet viską galima daryti su saiku ir skoniu. Juk apsirengti žaismingai labai paprasta, tereikia bent kiek linksmesnio požiūrio į save.

VEIDAS: Kiek stiliaus pojūtis susijęs su pinigų kiekiu?

L.P.: Apie tai, kad stilius visiškai nepriklauso nuo pinigų kiekio, kalbame ir kino juostoje. Norint gerai atrodyti nereikia milijonų, taigi manau, kad skurdžiau besiverčiantys lietuviai galėtų rengtis įspūdingai rinkdamiesi drabužius iš antrų rankų parduotuvių. „Viskas slypi aksesuaruose“, – sako ne viena mano filmo herojė, todėl įdomesnė segė, skara ar batai gali sukurti itin stilingą ansamblį.

VEIDAS: Gyvenant visuomenėje, kurioje senatvė stigmatizuota, gana sudėtinga jaustis gražiam, vertingam ir reikalingam. Kur kas dažniau patirtis turi užleisti vietą jaunystei. Nejau Niujorke tai nejuntama?

L.P.: Mano filmo moteriškės nekreipia dėmesio į stereotipus: tiesiog gyvena taip, kaip joms patinka, taip laužydamos jaunystės kultą ir pačios sukurdamos naują mados tendenciją. Filmo herojės kalba ir apie tai, kad moterys, vyresnės nei 40-ies, įprastai tampa nepastebimos, nes nustoja būti vyrų geidžiamais sekso objektais. Įstrigusi šiuo klausimu ir mūsų žiniasklaida, vaizduojanti vien dvidešimtmetes merginas.

Atkreipkite dėmesį: visur žiniasklaidoje senėjimas pateikiamas kaip baisus ir nenorimas reiškinys. Kaip grožio etalonas mums brukamos lygiaodžių mergaičių nuotraukos… Bet yra ir personų, su tuo kovojančių ryškiais šalikais, sveika arogancija ir savo amžiaus kultu.

VEIDAS: Kaip manote, ar sulauksime dienos, kai Lietuvos senjorai paliks anūkus ir ims keliauti tiek pat, kiek skandinavai ar vokiečiai?

L.P.: Mūsų senoliams dar nepriimta keliauti pamatyti pasaulio, mokytis naujų dalykų – juos stabdo įsisenėjusios baimės, taigi išėjus į pensiją telieka virti bulves ir laukti mirties. Bet neabejoju, kad ateis laikas, kai ir lietuviai bus judrūs, žvalūs, per pasaulį traukiantys pensininkai. Kita vertus, tai lemia žmogaus požiūris. Vienas vyno taurę mato kaip pustuštę, o kitas – kaip puspilnę. Aš tikiu, kad optimizmą, kaip raumenį, galima auginti!

VEIDAS: Kodėl vieni žmonės „suauga“ ir tampa nuobodūs ne tik aplinkiniams, bet ir patys sau, o kiti geba save išreikšti būdami ir aštuoniasdešimties?

L.P.: Klausiu to savęs nuo pat filmo kūrimo pradžios ir niekaip į šį klausimą neatsakau. Svarsčiau, kad gal vaikų neturėjimas tam turi įtakos, bet, pasirodo, ne: trys iš septynių filmo herojų – močiutės. O gal tiesiog pakanka gyventi kūrybingai ir žiūrėti į kasdieną smalsiai ir žaismingai? Bent pati senatvėje taip mėginsiu: važinėsiu motociklu, rūkysiu cigarus ir keliausiu po pasaulį kurdama filmus bei pasakodama istorijas. Neabejoju, kad senatvė suteikia daug laisvės ir žinių, taigi senti – privilegija.

VEIDAS: Bet ji visiems mums neišvengiamai primena apie laikinumą, mirtį, prastėjantį socialinį gyvenimą, tam tikrų vertybių (tokių kaip grožis, seksualumas, įtaka) trapumą. Senatvė neatsiejama nuo prastėjančios sveikatos, vienatvės, artimųjų praradimo. O jūs teigiate, kad atsikratyti baimės senti vis tiek galime?

Požiūrį į senatvę lemia ne vien aplinka – ir pats individas prie to daug prisideda. Juk jei senjorai užsimanys šokti, niekas jų nesustabdys.

L.P.: Aš nuoširdžiai tuo tikiu. Jei įmanoma nugalėti skrydžio baimę, matyt, ir pasenti nebijant galima, tereikia daugiau bendrauti su pozityviai nusiteikusiais žmonėmis, neužsidaryti savo kiaute, ir pasaulis pasirodys visai kitomis spalvomis. Požiūrį į senatvę lemia ne vien aplinka – ir pats individas prie to daug prisideda. Juk jei senjorai užsimanys šokti, niekas jų nesustabdys.

VEIDAS: Kaip kino „odę“ senatvei priėmė artimiausia jūsų aplinka?

L.P.: Mano šeima labai džiaugiasi šiuo filmu. Prisimenu, kai mamai per skaipą parodžiau filmo anonsą (viso filmo dar neturėjau), įvyko tai, ko visai nesitikėjau. Panašiai po savaitės prisijungusi elektroninio pokalbio su mama išvydau ją su dirbtinėmis blakstienomis. Kai pasiteiravau, ar tik ne dirbtinės blakstienos puošia jos akis, ji visai nesutriko: „Žinai, jei tavo moteriškės gali jomis dabintis, tai ir aš galiu!“ Buvau labai patenkinta tokiu 62 metų savo mamos požiūriu į save ir gyvenimą.

VEIDAS: Jūsų mama puikiai iliustruoja tai, kad kartais siekiant didesnių pokyčių visai pakanka pakeisti detales. Tikriausiai ne ją vienintelę po filmo premjeros apniko mintys įvertinti save kritišku žvilgsniu – pradedant išvaizdos ir baigiant vidiniais pokyčiais?

L.P.: „Amžinai stilingos“ žiūrovams sukelia netikėtų ir smagių reakcijų. Vieni po filmo seanso verkia, kiti juokiasi, treti dėkoja už įkvėpimą ar priminimą, kad galime puoštis ir gyventi visavertį gyvenimą, nepaisydami metų skaičiaus. O filmo herojėms metai apskritai nesvarbu. Jos nesirengia „jaunai“ ar „senai“ – jos tiesiog tai daro dėl savęs.

VEIDAS: Kokią esminę žinutę stengėtės perduoti kino juosta „Amžinai stilingos“?

L.P.: Kadangi filmą kūriau beveik penketą metų, norėjau perteikti tai, ką jaučiau būdama su šiomis moterimis. Jos mane įkvėpė gyventi visavertį gyvenimą, ir tikiuosi, kad visi peržiūrėję šią juosta tai pajus ir išmėgins patys!

Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė

Straipsnis pirmą kartą publikuotas savaitraštyje “Veidas” 2015 m. kovo mėnesį.

Žmonės, dirbantys protiškai sudėtingus darbus, susijusius su duomenų apdorojimu ar intensyviais santykiais su žmonėmis (derybos, mokymas, vadovavimas), turi daugiau galimybių išlaikyti gerą atmintį senatvėje. Herioto-Watto universiteto (Škotija) mokslininkams ištyrus per tūkstantį 70-mečių paaiškėjo, kad dirbusieji sudėtingus darbus per atminties ir mąstymo testus pasirodo geriau nei dirbusieji paprastesnius. Vienas galimų paaiškinimų – labiau stimuliuojantys darbai sukuria „kognityvinį rezervą“, padedantį smegenims geriau atsispirti neigiamam senėjimo poveikiui.

Pitsburgo universiteto mokslininkų tyrimas parodė, kad senjorų atmintį palaikyti ar pagerinti gali nesudėtinga fizinė veikla, tarkim, 40 minučių pasivaikščiojimai triskart per savaitę. Tokia veikla padidina hipokampo, smegenų dalies, kurioje kuriami prisiminimai, dydį. Palyginus vaikščiojusiųjų ir mažos fizinės veiklos tiriamųjų grupes paaiškėjo, kad pirmieji geriau pasirodė per atminties testus, be to, jų hipokampo dydis vidutiniškai padidėjo 2 proc., o antrųjų sumažėjo 1,4 proc.

Gera žinia smaližiams: Kolumbijos universiteto studija parodė, kad kakava, tiksliau, joje esantis flavanolis, gali sustabdyti su amžiumi susijusį atminties prastėjimą ir procesą atsukti atgal. Tai aiškinama šio antioksidanto savybe pagerinti smegenų kraujotaką. Naudinga ir kava: Johnso Hopkinso universiteto mokslininkai, patikrinę žinomas sąsajas tarp kofeino ir mokymosi, informacijos įsisavinimo efektyvumo, pastebėjo, kad kofeinas gali prisidėti prie geresnės ilgalaikės atminties formavimosi. Per testus geriau pasirodydavo tie, kurie po protinės veiklos vartodavo kofeino. Optimalus kiekis – 200 miligramų (didinant efektas negerėjo).

Beje, Oksfordo universiteto tyrimas atskleidė, kad vyresni žmonės, kurių organizme yra mažiau, nei rekomenduojama, vitamino B12, net šešis kartus labiau linkę patirti smegenų nykimą.

Nors Lietuvos ekonomika pamažu juda europietiškų standartų link, mūsų gyvenimas tebėra darkomas biurokratijos, korupcijos, socialinės neteisybės, netolerancijos ir savižudiškų mūsų pačių įpročių.

Išsilavinęs, bet už savo darbą gauna vieną mažiausių algų visoje ES, nepaisant to, kad ekonomikos augimo tempai – vieni sparčiausių visoje ES. Pats gauna dalį algos vokelyje, bet lygiai taip pat atsilygina medikams, savivaldybių darbuotojams, taip „išsiperka” iš kelių policijos. Gyvena dešimtmečiu trumpiau nei kiti europiečiai, tačiau ne tik dėl ligų (nors pagal mirštamumą kai kuriomis taip pat „pirmaujame”), bet ir dėl neregėto visame pasaulyje savižudybių masto, dėl alkoholizmo, tragedijų keliuose. Nuo mažens linkęs tyčiotis iš kitų, netolerantiškas. Galų gale gyvena beišsivaikštančioje visuomenėje, kurios emigracijos mastai didžiausi, o gebėjimas išlaikyti savus talentus ir pritraukti kitų – vienas prasčiausių Europoje.
Toks standartinio lietuvio portretas pagal statistikos rodiklius ir tarptautinius indeksus. Teisybės dėlei – pagal tuos jų rodiklius, pagal kuriuos mes esame atsilikėliai.
Ir ne dėl dar vieno lietuviško bruožo – nevisavertiškumo komplekso ar polinkio menkinti savo šalį – šįsyk pasirinkome būtent juos. Neįvardydami, kas trukdo Lietuvai artėti prie demokratinių gerovės valstybių, niekada tokia šalimi ir netapsime.

Lietuva išsivaikšto ir senėja

„O kuriuo požiūriu mes geriausi?” – retorišku klausimu į klausimą, pagal kuriuos demografijos rodiklius esame prasčiausi, atsako demografė, Vytauto Didžiojo universiteto profesorė dr. Vlada Stankūnienė.
Sumažėjęs gimstamumas, didelis mirtingumas, ypač intensyvi emigracija lėmė sparčiausią tarp ES šalių gyventojų skaičiaus mažėjimą. Pirmaujame ir pagal populiacijos senėjimo tempus: per pastaruosius dvidešimt metų 65-erių ir vyresnių žmonių dalis ES vidutiniškai padidėjo 3,5 proc., o Lietuvoje dvigubai – arti 7 proc. (Estijoje – 5,5, Latvijoje – 6,5 proc.).
Tiesa, yra ir pragiedrulių, bet menkų. Demografė primena, kad 2002–2005 m. gimstamumo lygis Lietuvoje buvo vienas žemiausių ne tik Europoje, – buvome patekę ir į į pirmą dešimtuką pasaulyje. Dabar situacija šiek tiek gerėja: suminis gimstamumo rodiklis (t.y. vidutinis vaikų skaičius, kiek moteris pagimdo per savo gyvenimą), anksčiau nesiekęs nė 1,3, laipsniškai kildamas 2012 m. pasiekė 1,6 (toks ir ES vidurkis).
Bet vis dar labai blogai atrodome pagal gyvenimo trukmę, mirtingumą. Lietuvos vyrų vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė nekintamai trumpiausia ES nuo 2005 m., o atsilikimas labai didelis. Pavyzdžiui, švedai, italai, prancūzai vyrai už mūsiškius gyvena ilgiau net apie dešimt metų. V.Stankūnienė apgailestauja, kad jau 47-eri metai Lietuvos vyrai gyvena trumpiau, nei gyveno iki 1965 m. Pernai pagaliau pavyko bent priartėti prie šio lygio: dabar vyrai gyvena vidutiniškai 68,4 metų (1965 m. – 68,6 m.). Tačiau kitose ES šalyse per šį laikotarpį vidutinė tikėtina vyrų gyvenimo trukmė pailgėjo labai smarkiai, pavyzdžiui, prancūzų net dešimčia metų – nuo 68-erių iki 78-erių.
Ne ką geresnės žinios ir apie moterų vidutinę tikėtiną gyvenimo trukmę – 79,4 metų, tai tėra trečias nuo galo rezultatas ES.
V.Stankūnienė mini dar vieną grėsmingą rodiklį: emigracija iš Lietuvos daug metų yra intensyviausia ES. Štai 2011 m. emigravusiųjų skaičius tūkstančiui gyventojų Lietuvoje buvo 17,8, antroje vietoje buvusioje Latvijoje – 11, o Estijoje jau daugelį metų srautai susibalansavę: kiek gyventojų išvyksta, tiek ir atvyksta.
Tiesa, pernai emigravusiųjų rodiklis Lietuvoje sumažėjo iki 13,7, didėja grįžtamoji imigracija (2010 m. sugrįžo 4,2 tūkst., 2011 m. – 14 tūkst., 2012 m. – 17,4 tūkst.). Tačiau kiek šios tendencijos tvarios ir ilgalaikės, neaišku – gal tik dėl krizės pablogėjo emigrantų gyvenimas kitose šalyse ir jie grįžo laikinai.

Kodėl esame tokie trumpaamžiai
Vis dėlto kodėl pagal vidutinę tikėtiną gyvenimo trukmę – universalų rodiklį, atskleidžiantį šalies gyventojų gerovės mastą ir valstybės dėmesį savo piliečiams, esame autsaideriai? „Lietuvos sveikatos rodikliai nuo 2000-ųjų blogėja. Apie tai politikams skalambijame visi – mokslininkai, Nacionalinė sveikatos taryba. Rašėme monografijas, vertinome Lietuvos sveikatos programą. Bet kas iš to?” – piktinasi Mykolo Romerio universiteto Politikos ir vadybos fakulteto prodekanė prof. dr. Danguolė Jankauskienė.
Higienos instituto Sveikatos informacijos centro vadovas dr. Romualdas Gurevičius vardija skaičius, rodančius, kad esame labai ligoti. Mirtingumo nuo visų mirties priežasčių rodiklio ES vidurkis – 590 mirusiųjų 100 tūkst. gyventojų, o pas mus – vos ne dvigubai daugiau. Paradoksas: juk pagal lovų ligoninėse ir gydytojų skaičių 100 tūkst. gyventojų beveik pirmaujame ES – mus lenkia tik austrai.
Beveik visose ES šalyse didžiausią mirtingumą lemia kraujotakos sistemos ligos. Bet ir pagal šį rodiklį Lietuva viršija ES vidurkį du tris kartus, o pagal mirštamumą nuo išeminės širdies ligos – keturiskart. „Per pastarąjį dešimtmetį mirštamumas nuo kraujotakos sistemos ligų ryškiausiai krito Estijoje (nuo 563,2 iki 408,3 mirusiųjų 100 tūkst. gyventojų). Tai tiesiogiai rodo, kad su šia dažna mirties priežastimi galima sėkmingai kovoti. Priemonės tam yra žinomos – jos kompleksinės, apimančios profilaktiką ir šiuolaikinius gydymo metodus jau susirgus”, – sako R.Gurevičius.
Specialistas atkreipia dėmesį, kad nors pagal mirštamumą nuo vėžio Lietuva neišsiskiria, tačiau kai kurios vėžio formos, visų pirma gimdos kaklelio, kelia nerimą. Pasaulyje sukurta itin efektyvi antrinės profilaktikos sistema, kuri leido rimtai ją taikančioms ES šalims – Suomijai, Italijai, Nyderlandams praktiškai „sunaikinti” šį nepaprastai agresyvų vėžį, diagnozuojant ikivėžinę stadiją. Naujausi atradimai rodo, kad kovą su šiuo vėžiu bus galima dar sustiprinti taikant vakcinavimą.
Dar vienas Lietuvos nerimas – tuberkuliozė. Europos sveikatos duomenų bazės („European health for all database”) duomenimis, pagal sergamumą ir ligotumą Lietuva yra antra ES (59 sergamumo ir 75 ligotumo atvejai 100 tūkst. gyventojų). O Liuksemburge šie rodikliai nesiekia nė vieno atvejo. R.Gurevičius mini svarbiausias tuberkuliozės plitimo priežastis: tai didėjantis skurdas, nedarbas, alkoholizmas, nepakankama tuberkuliozės profilaktika, pavėluota diagnostika, galų gale didelė sergančiųjų dalis yra asocialūs asmenys, nesuvokiantys gydymosi svarbos, ir tai prisideda prie tolesnio ligos plitimo.
O ilginant gyvenimo trukmę R.Gurevičius siūlo sekti ilgaamžiškesnių gyventojų valstybių patirtimi. Štai neseniai Nyderlanduose atliktas tyrimas parodė, jog įspūdingą šio rodiklio didėjimą lėmė tai, kad valstybė papildomai investavo į 65 metų ir vyresnių asmenų sveikatos priežiūrą.
Tačiau trumpaamžiškumą, ypač vyrų, lemia ne tik ligos. Esame tarp penkių ES šalių, kuriose mirtingumas dėl išorinių mirties priežasčių buvo didžiausias (2010 m. – per 56 mirusiuosius 100 tūkst. gyventojų, o Liuksemburge, Prancūzijoje – mažiau nei 25). Patenkame tarp šalių, kuriose didžiausias mirtingumas ir dėl eismo įvykių.
O pagal savižudybių mastą iškrintame ne tik iš europinio, bet net ir iš pasaulinio konteksto. Higienos instituto duomenimis, 2000 m. Lietuvoje nusižudė 1631, 2011 m. – 1018, pernai – 927 gyventojai. Savižudybių vidurkis 100 tūkst. gyventojų ES – dešimt, o Lietuvoje – beveik triskart daugiau – 29-ios, kai, tarkim, Graikijoje – vos trys. „Savižudybės dažniausiai susijusios su asmeninių santykių problemomis, piktnaudžiavimu alkoholiu, narkotikų vartojimu, nedarbu, psichikos ligomis. Daugumos Europos ekspertų nuomone, Lietuvoje ši problema tokia didžiulė dar ir dėl efektyvios valstybinės savižudybių prevencijos programos nebuvimo”, – pabrėžia R.Gurevičius.
Vis daugiau žmonių mūsų šalyje nebeapsieina be antidepresantų: juos vartoja apie 11 proc. suaugusių Lietuvos gyventojų ir jų suvartojame beveik daugiausiai ES – dvigubai nei ES vidurkis. Kasmet Lietuvos ligonių kasa antidepresantams kompensuoti išleidžia apie 18–19 mln. Lt.
Psichinius sutrikimus ir savižudybes didina ir paplitę žalingi įpročiai, į kuriuos lietuviai įjunksta dar paauglystėje. Kaip paaiškėjo, mes pirmaujame pagal penkiolikmečių, rūkančių bent kartą per savaitę, skaičių: Lietuvoje rūko 21 proc. mergaičių ir 34 proc. berniukų (“Health Behaviour in School-Aged Children International Report” duomenys). Be to, Lietuva atsiduria ir tarp tų kelių šalių, kuriose per 40 proc. penkiolikmečių bent du kartus jau yra patyrę girtumo jausmą (Italijoje ir Nyderlanduose tokių perpus mažiau).

Vis savarankiškesnis, atsakingesnis ir nebijantis jo likimą keičiančių sprendimų – tokį šiandien galima nutapyti Lietuvos senjoro portretą. Nors nuo savo bendraamžio Vokietijoje, Danijoje ar JAV jis vis dar labai skiriasi.

78-erių Valentina Burmakina apsigyventi Klaipėdos miesto globos namuose nusprendė nenorėdama tapti našta Rygoje gyvenančiai dukrai ir anūkams. Ne kartą į šią įstaigą labdaringais tikslais anksčiau užsukdavusi klaipėdietė persikelti suskubo dėl netikėtai paūmėjusios ligos ir norėdama apsidrausti, kad neliks viena.
Klaipėdoje artimesnių giminių neturinti, tiesa, bičiulių gana dažnai lankoma moteris neslepia: išgirdę jos apsisprendimą persikelti į globos namus artimieji bandė perkalbėti, žadėjo prireikus slaugyti ir rūpintis, bet ji nenusileido. Gyvenant vienumoje V.Burmakiną dažnai apimdavo vienišumo ir nesaugumo jausmas, moteris jausdavosi neužtikrinta dėl rytdienos. Jau antrus metus globos namuose skaičiuojanti senolė dabar sako esanti kur kas laimingesnė. „Būna akimirkų, kai iš tiesų pritrūksta namų jaukumo, artimųjų, norisi, kad kas dažniau aplankytų, bet mumis čia gerai rūpinasi, jaudinasi, jei ilgiau iš miesto, svečių ar bažnyčios negrįžtame“, – pasakoja ponia Valentina.
Psichologas psichoterapeutas dr. Andrius Kaluginas mano, kad socializacijos požiūriu vienišam žmogui tai išties vykęs sprendimas: „Ir psichologiškai, ir mediciniškai globos namuose vyresnio amžiaus žmogui saugiau.“
Klaipėdos globos namų direktorius Ginteris Harneris atkreipia dėmesį, kad pagyvenusių žmonių artimiesiems susitaikyti su mylimo žmogaus apsisprendimu palikti namus ir paskutines gyvenimo dienas praleisti globos namuose, apsuptam bendraamžių, neretai būna kur kas sunkiau nei jam pačiam.
Tiesą sakant, Lietuvoje daugelio požiūris į senelių globos namus vis dar labai neigiamas, o daugelyje Vakarų Europos šalių ar JAV – tai beveik natūralus gyvenimo etapas, kuriam žmonės tikslingai ruošiasi: domisi globos namais, pensionais, sudaro išankstines sutartis ir pan.

Geras ar blogas gyvenimo laikotarpis?

Teoriškai pensinis amžius žmogui turėtų būti tikrai ne pats blogiausias ar sunkiausias, juk vaikai išauginti, namai pastatyti, didieji darbai nudirbti, atsiranda daugiau laisvo laiko, taigi galima užsiimti tuo, apie ką visą gyvenimą svajojai. Bet tik retas senjoras taip mąsto – dauguma skundžiasi dėl kamuojančių ligų ir dėl beviltiškai menkų pajamų.
Kaip teigia Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centro specialistai, Lietuvoje 70 metų sulaukusiam žmogui vidutiniškai tenka po tris ligas. Beveik kas antras 80 metų ir vyresnio amžiaus žmogus (o jų per pastaruosius septynerius metus Lietuvoje padaugėjo beveik pusantro karto) pasižymi ryškiais pažintinių funkcijų – atminties, orientacijos, dėmesio sutrikimais. Kartu jis atitolsta nuo socialinės aplinkos (daugelis jo artimos aplinkos bendraamžių jau mirę), tampa vis labiau vienišas ir nelaimingas.
Pasak sociologės dr. Gražinos Rapolienės, senatvė Lietuvoje siejama su socialinio statuso, vaidmenų ir vertės praradimu, silpstančia sveikata, kūno nykimu (atsirandančiomis raukšlėmis, žilstančiais plaukais, besivystančiais vidaus organų pakitimais) bei ligomis: „Lietuviai dažniau nei kitų šalių gyventojai dėl brandaus amžiaus patiria išankstinį visuomenės priešiškumą, nepagarbų ir netinkamą elgesį jų atžvilgiu.“
Psichologų teigimu, svarbiausia priežastis, skatinanti bijoti senatvės, yra ta, kad ji neišvengiamai primena apie artėjančią gyvenimo pabaigą, taip pat vis labiau atitolina nuo aktyvaus socialinio gyvenimo, o tai sietina su nereikalingumo ir beprasmybės jausmais.
Kita vertus, viskas priklauso nuo požiūrio: vieni šešiasdešimtmečiai skundžiasi nuo ryto iki vakaro, o kiti septyniasdešimtmečiai ar aštuoniasdešimtmečiai spinduliuoja optimizmu, stengiasi gyventi kuo prasmingiau ir atsakingiau.
Psichologai neabejoja: stingdančią senatvės baimę žmogus išgyvena tuomet, kai gyvena ne savo gyvenimą (kokį pats norėtų), o kitų (per daug rūpinasi artimaisiais, jų problemomis), tačiau šiuo atveju savęs sąžiningai paklausus, kas teiktų dvasios ramybę man, iš to sėkmingai išsivaduojama.
Vos prieš metus disertaciją senatvės tematika apgynusi sociologė G.Rapolienė sako labai nustebusi, kad jos tyrime dalyvavę vyresnio amžiaus žmonės ėmė kratytis senatvės: „Iš 24 kalbintų 65–96 metų respondentų 21 senatvės išsigynė, teigė dar nesantys seni, o tai reiškia ne ką kita, kaip tik tai, kad senatvė mūsų šalyje stigmatizuota. Žmonėms nesinori pasenti – prie to prisideda žiniasklaida ir visuomenėje vyraujantys stereotipai. Vyresnio amžiaus žmonės Lietuvoje laikomi nekūrybingais, negebančiais mokytis, lėtais, nepatraukliais, nemokančiais tinkamai bendrauti ir pan. Būtent taip į potencialų vyresnio amžiaus darbuotoją Lietuvoje žvelgia darbdaviai ar personalo atrankos specialistai. O jei renkamasi iš dviejų panašias kompetencijas turinčių žmonių, manoma, kad jaunesnis bus perspektyvesnis ir jį bus galima lengviau išmokyti naujų dalykų. Šias nuostatas paneigia JAV atliktas tyrimas, kurio metu apklausta 400 darbdavių. Jų lūkesčiai, koks turėtų būti geras darbuotojas, iš esmės atitinka vyresnio amžiaus darbuotojo charakteristiką. Nepaisant to, kad galbūt vyresnio amžiaus žmogus dirba šiek tiek lėčiau, jis tai atlieka kokybiškai, įveldamas mažiau klaidų, yra draugiškas jį supančiai aplinkai ir atitinka idealaus darbuotojo savybes.“
Vis dėlto realybė su šiais skaičiavimais ir tyrimais stipriai prasilenkia: dauguma ne tik pensinio, bet ir priešpensinio amžiaus žmonių neturi darbo, o galimybės jį susirasti – minimalios. O tai veda šiuos žmones arba į šešėlinę darbo rinką, arba skurdo glėbin.

Ką daryti vyresnio amžiaus žmogui, užauginusiam vaikus, baigusiam savo profesinę veiklą, pajutusiam vienatvę ir tuštumą gyvenime?  Atsakymas vienas – surasti save iš naujo savanoriškoje veikloje, padedant gyvenimo vargų prispaustiems žmonėms.

Lietuvos „Caritas“ šešiuose Lietuvos miestuose suorganizavo seminarus, kuriuose kvietė žmones aktyviai įsitraukti į savanorišką veiklą.

Projektas „Vyresnio amžiaus žmonių įtraukimas į socialinę veiklą, teikiant socialines paslaugas“ padėjo plačiai paskleisti žinią apie savanorišką veiklą, kuri išvaduotų juos nuo vienatvės, depresijos, suteiktų bendravimo ir pagalbos kitam džiaugsmą.

„Esame nustebinti, kiek daug yra vyresnio amžiaus žmonių, kurie savo energija ir užsidegimu padėti kitiems nenusileidžia, o dažnai ir lenkia jaunimą. Vyresnio amžiaus žmonių patirtis kartu su  jaunystės energija duoda pačius geriausius rezultatus, todėl kvietėme žmones įsitraukiant į savanorišką veiklą, nepamiršti pasidalinti savo gerąją patirtimi su jaunesniais“, – sakė šio projekto vadovas Gediminas Salvanavičius.

„Caritas“ surengtuose šešiuose seminaruose – mokymuose dalyvavo daugiau nei 300 žmonių, kurie mokėsi socialinio darbo principų, dalinosi savanoriškos veiklos patirtimi.

„Baigiau darbą ir labai liūdna pasidarė, o jėgų kaip nežinau pas ką. Ieškojau, kur save realizuoti, išsivaduoti iš apėmusios depresijos. Pradėjau galvoti, ieškoti, kur eiti. Po kurio laiko atradau „Caritas“ skyrių Klaipėdoje. Esu labai dėkinga, kad mane priėmė. Savanorystė man suteikė galimybę pabūti drauge su kitais, sužinoti ir išmokti naujų dalykų. Aplinkiniai labai stebisi, iš kur tiek jėgų, o aš atsakau paprastai – „Caritas“ duoda. Todėl kviečiu visus įsijungti į savanorišką veiklą, dalintis vieni su kitais savo energija, padėti kitiems“, -  savo savanorystės patirtimi dalinosi ponia Irena, „Caritas“ savanorė iš Klaipėdos.

Visoje Lietuvoje esančiuose „Caritas“ centruose ir parapijų skyriuose darbuojasi daugiau nei du tūkstančiai savanorių. Didelė jų dalis yra ilgalaikiai savanoriai besidarbuojantys įvairiuose projektuose, dienos centruose, labdaros valgyklose, vaikų, senelių globos namuose. Sunkų ir svarbų darbą  atlieka savanoriai, padedantys išdalinti ES pagalbą  maistu. Šiame darbe ypač trūksta vyrų savanorių, kurie padėtų moterims iškraunat sunkvežimius ir skirstant skurstantiems paramą.

„Nuo gruodžio 1 d. prasidės gerąja tradicija tapusi vargstančių paramos akcija „Gerumas mus vienija“, jos metu bažnyčiose, „Caritas“ skyriuose ir kitose vietose savanoriai platins žvakutes, kvies aukoti skurdžiai gyvenančioms šeimoms, jaunimui, seniems ir vienišiems žmonėms, nuo prekybos žmonėmis nukentėjusioms moterims ir jų vaikams“,  – kviesdamas prisidėti prie akcijos ir savanoriškos veiklos, sakė Lietuvos „Caritas“ generalinis direktorius kun. Robertas Grigas.

Kviečiame visus, jaunus ir vyresnio amžiaus žmones, prisijungti prie „Caritas“  savanorių, kurie, padėdami tūkstančiams Lietuvos žmonių nuolat primena solidarumo su vargstančiais svarbą.

"Veido" archyvas

Žurnalas “Forbes”, atsakydamas į šį klausimą, sudarė sąrašą šalių, tinkamiausių gyventi išėjus į pensiją. Atsižvelgiant į sveikatos apsaugos lygį ir kainą, nuolaidas pensininkams, klimatą, žmonių draugiškumą, gamtos grožį ir daugelį kitų kriterijų, pensinio amžiaus žmonės geriausiai turėtų pasijusti Australijoje, Kanadoje ir Kosta Rikoje – visos trys šalys yra saugios, politiškai stabilios, žada puikiai pasirūpinti senolių sveikata ir džiuginti jų akį nepakartojamais gamtos vaizdais.

Toliau sąraše – visas būrys Europos šalių. Pirmoji – Kroatija, viliojanti viso pasaulio pensininkus ne tik pigumu, bet ir puikia architektūra, klimatu bei gamta. Panašiai vertinama ir toliau sąraše esanti Čekija. Na, o Prancūzija, Airija ir Italija pensininkų pagyrų nusipelno už ypatingas jiems taikomas mokesčių lengvatas, dideles pensijas ir aukštą gyvenimo kokybę.

Įdomu tai, kad šiemet į pensijai tinkamiausių šalių sąrašą sugrįžo Portugalija, Filipinai, taip pat anksčiau dėl nesaugumo pašalinta Meksika. O Ekvadoro, Maltos, Urugvajaus, Pietų Afrikos Respublikos ir net Zelandijos jame nebeliko.