Verslo pažanga Lietuvoje akivaizdžiai per lėta: nei naujų veidų, nei naujų krypčių, nei didelių pokyčių, nei reikšmingesnių gamyklų. Nors, atrodo, į verslumą ir inovatyvumą investuojama daug, tačiau žadėto proveržio nematyti.

Įtakingiausių verslininkų ir didžiausių Lietuvos įmonių žemėlapis pastarąjį dešimtmetį praktiškai nesikeičia – metų metais kartojasi tos pačios pavardės ir pavadinimai. Permainų vis dar nematyti: svarbiausi verslo sektoriai nesikeičia, naujos sritys vietos po saule neišsikovoja ir naujų produktų sukuriame ar gaminame tikrai nedaug, o jų įtaka mūsų eksporte ir apskritai ekonomikoje praktiškai neįžiūrima. Daugiausia tai, ką matome, yra sukurta anksčiau. Netgi informacinių technologijų sektorius, kuriuo didžiuojamės, žvelgiant iš pramonės pusės, yra visiškai niekinis. Taigi kodėl nesugebame sukurti ko nors naujo, kodėl mūsų verslas keičiasi ypač lėtai ir kodėl mūsų ekonomika netampa žinių ekonomika?
„Norint patekti į turtingiausių verslininkų sąrašą būtina ilgai ir nuosekliai dirbti, todėl nenuostabu, kad Lietuvoje, gana jaunoje valstybėje, nėra didelių pasikeitimų. Juk mūsų verslo istorijos siekia šiek tiek daugiau nei dvidešimt metų, o tam, kad atsirastų ir iškiltų nauji vardai, reikia nemažai laiko“, – mano VšĮ „Versli Lietuva“ generalinė direktorė Lina Vaitkevičienė.
O štai Lietuvos pramonininkų konfederacijos Ekonomikos ir finansų departamento direktorius Sigitas Besagirskas tvirtina, kad šiuo metu ekonomika yra susigulėjusi, taigi natūralu, kad naujiems žaidėjams iškilti kur kas sunkiau nei nepriklausomybės pradžioje, kai dar plaukiojome neapgyventuose vandenyse.
Tokios tendencijos ne vien Lietuvoje – ir kitose valstybėse dažnai galime stebėti panašią situaciją. S.Besagirsko manymu, šiandieniniame pasaulyje kokio nors proveržio realiausia tikėtis informacinių ar kosmoso technologijų srityje, tačiau jis atkreipia dėmesį, kad bent Lietuvoje pagrindinės IT įmonės jau yra stiprios, tad jos tiesiog plečia rinką ir dėl to naujokams sustiprėti gana sunku. „Mažų gerų žaidėjų atsiranda, bet ne didžiulių – rinka tiesiog užimta“, – konstatuoja ekspertas.
Tiesa, Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos generalinis direktorius Danas Arlauskas pabrėžia, kad visada kas nors atrodo užimta, kol neatsiranda naujų idėjų. „Jei galvojame daryti tą patį, ką daro visi, tada galime kalbėti apie tai, kad niša užimta, tačiau jei norime daryti kitaip negu kiti, tada dėl tokio dalyko, kaip užimta niša, nėra prasmės nerimauti“, – mano verslininkas.
Jo nuomone, nors, tarkime, prekybos sektorius atrodo oligopolizuotas, tačiau atsiranda nemažai nišinių parduotuvių, ieškančių savo prekių pirkėjų, arba ne tik parduodančių, bet ir kartu teikiančių tam tikras paslaugas, ir jos sulaukia sėkmės. „Geros idėjos dažnai prasiveržia netikėtose vietose, apie kurias niekas anksčiau negalėjo nė pagalvoti“, – neabejoja D.Arlauskas.

Naują verslą išplėtoti nėra lengva

Apie du dešimtmečius versle aktyviai veikiančios „Vakarų medienos grupės“ valdybos pirmininko Sigito Paulausko manymu, šiais laikais nelabai įmanoma (išskyrus porą sričių), kad visai nežinomi žmonės imtų ir sukurtų kažką svarbaus visai šalies ekonomikai. Pasak jo, ambicijų versle turintys naujokai susiduria su paprasčiausiomis buitinėmis kliūtimis. Viena pagrindinių – kad naujiems žaidėjams gana sunku gauti finansavimą iš bankų, juolab skirtą dideliems projektams. O juk be kapitalo – nė iš vietos.
„Gerų norų ir didelės pievos įmonei statyti nepakanka, kad bankas sutiktų finansuoti. Joks bankas nenori finansuoti pradedančiųjų ir visada dėl jų turės daug abejonių. Kitaip tariant, reikia turėti patirties, istoriją, kažkokį pagrindą. Norinčiųjų kažką kurti yra, bet aplinkybės dažnai susideda taip, kad tai padaryti ypač sunku“, – komentuoja S.Paulauskas.
Kad situacija naujiems dideliems verslo projektams nėra palanki, pritaria ir S.Besagirskas, atkreipdamas dėmesį, kad mokesčių našta užgriūva vos įregistravus įmonę. Tai ypač nepalanku inovatyviems produktams kurti ir plėtoti, nes jiems į rinką įeiti neretai reikia kur kas daugiau laiko negu „tradiciniams“ ir, be abejo, nemažai lėšų.
„Kai yra didelė biurokratinė našta ir dideli mokesčiai, sunku šauti į viršų. Naujai įmonei kiekvieną mėnesį reikia mokėti atlyginimus, dengti įvairias sąnaudas, iš kurių, beje, didžioji dalis yra mokesčiai, o juk tam gana ilgai nėra užsidirbama. Žiūrint iš šio taško, bendroji aplinka Lietuvoje inovacijoms nėra palanki. Vis dėlto, jei tai išgyveni ir įstengi sustiprėti, situacija apsiverčia ir aplinka inovacijoms diegti, inovatyviems produktams kurti tampa kur kas palankesnė“, – padėtį apžvelgia ekspertas.
Nacionalinės smulkiojo verslo asociacijos vadovas Henrikas Rackevičius iš savo patirties gali patvirtinti, kad pradžioje tenka susidurti su daugybe rimtų iššūkių. „Nėra palankios įstatymų aplinkos ir kryptingos valstybės politikos, nėra sisteminio požiūrio. Nors pagerėjimas, palyginti su ankstesniais metais, matomas, tačiau atsižvelgiant į tai, koks jis galėtų būti, pasiekta tik kokia dešimtoji galimų permainų dalis“, – įsitikinęs verslininkas.
Dauguma kalbintų verslininkų patvirtino, kad pastaraisiais metais mūsų šalyje nebuvo priimta jokių įstatymų ar jų pataisų, kurie reikšmingai palengvintų verslo padėtį, nors kalbų apie tai būta daug.

Kodėl didžiulės investicijos į mokslą nepaskatina žadėto proveržio

Šiek tiek ryškesnių permainų versle pamatome, kai įmonės ima aktyviai bendradarbiauti su mokslo institutais. Bet Lietuvoje ir šiuo požiūriu stagnacija. Iš tiesų mūsų šalyje į mokslą ir inovacijas investuota jau tikrai daug, tačiau apčiuopiamos naudos – maža. Laikinai einantis Lietuvos inovacijų centro direktoriaus pareigas Mantas Vilys teigia, jog bendradarbiavimas su mokslu reiškia, kad naudos įmonei bus ne iš karto, o geriausiu atveju po keleto metų: “O tikrai ne kiekviena įmonė planuoja taip toli į priekį, tad nenuostabu, kad tai dažnai nelaikoma prioritetu.”

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-44-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Praėjusiais metais Seime biudžeto svarstymo įkarštyje pasipylė siūlymai, kaip derėtų valstybės finansines problemas spręsti priverčiant savo pinigines praverti automobilininkus. Aistroms kiek aprimus aiškėja, kad nevykę kai kurių populistų „pokštai“ iš ciklo „prabangos mokestis automobiliams“ vis dėlto turi galimybių evoliucionuoti iki civilizuotos transporto parko politikos.

Tokio optimizmo įkvepia nuo kovo mėnesio įsigalioję griežtesni išmetamų dujų reikalavimai automobiliams su dyzeliniais varikliais. Tiksliau – susisiekimo ministro Eligijaus Masiulio argumentai, aiškinant naujas sugriežtintos patikros ypatybes ir dėl to šiek tiek ūgtelėjusią visos techninės apžiūros kainą.

„Lietuva, vienintelė iš visų Europos Sąjungos valstybių, iki šiol netaikė sugriežtintos patikros, automobiliams, turintiems dyzelinius variklius. Esame paskutiniai, bet vis tiek įgyvendiname šitą ES reglamentinę nuostatą nuo šių metų kovo 1 dienos“, – pripažino ministras.

Bene svarbiausias dalykas, kurį su žiniasklaida bendraudamas pasakė E. Masiulis, retorinis klausimas „kodėl Lietuvos vaikai, Lietuvos suaugę žmonės turi kvėpuot užterštu oru?“. T. y. pirmą kartą tokio rango pareigūnas viešai suabejojo, kuri prigimtinė teisė: kvėpuoti švariu oru ar  turėti transporto priemonę, yra svarbesnė. Lig šiol galimybė kiekvienam norinčiam važinėti nuosavu automobiliu (net jei iš mašinos likęs tik pavadinimas) buvo laikoma neginčijama ir beveik šventa. Faktas, kad didžioji dalis tokių transporto priemonių yra nesaugios ir nuodijančios aplinką, buvo atkakliai ignoruojamas.

Galbūt tai nėra dėmesio verta problema? Deja, bėda kur kas klampesnė, negu gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

Sudarius prielaidas stichiškam automobilių parko augimui aktyvuojamos kelios uždelsto veikimo bombos. Visų pirma, nesant jokios motyvacijos ar ekonominio  spaudimo dalis vartotojų perka mažaverčius automobilius, kurių techninės būklės palaikyti jiems tiesiog neapsimoka dėl itin menkos išliekamosios vertės. Rinkos analitikai spėja, kad būtent tokie automobiliai sudaro didžiąją dalį iš maždaug pusės milijono automobilių-vaiduoklių, kurie nevažiuoja į technines apžiūras ir nedraudžiami civilinės atsakomybės draudimu, taip keldami dvigubą pavojų kitiems eismo dalyviams. Be to, tradiciškai baigus tokių mašinų eksploataciją jie keliauja ne į utilizavimo įmones, o paliekami rūdyti patvoryje ar pamiškėje.

Taip pat labai svarbu tai, kad tokia politika (tiksliau politikos nebuvimas) smarkiai komplikuoja galimybes plėtoti kokybišką viešojo transporto sistemą. Sukuriamas uždaras ciklas: kadangi beveik  kiekvienoje šeimoje yra po vieną – du automobilius, viešasis transportas skaičiuoja ne keleivius, o nuostolius, kuriuos vežėjams turi kompensuoti savivaldybės. Dėl lėšų stygiaus viešojo transporto kokybė iš tiesų netenkina daugelio potencialių vartotojų lūkesčių, todėl jie renkasi individualius sprendimus ir sėda į nuosavas pigias senienas, todėl miesto autobusai neturi keleivių…

Atkreiptinas dėmesys, kad maždaug 80 proc. važinėjančių nuosavais automobiliais per dieną įveikia mažesnį nei 25 km kelią, o 55 proc. vairuotojų dienos kelionių maršrutai yra trumpesni nei 10 km. T. y. akivaizdu, automobilio kasdienio naudojimo būtinybė perdėta, kad tokie įpročiai yra viena pagrindinių spūsčių gatvėse priežasčių ir kad tokias problemas turėtų spręsti viešasis transportas.

Jei valstybė imtųsi šio reikalo iš esmės, drauge supaprastintų sprendimus, susijusius su kelių infrastruktūra. Šiuo metu ji netenkina poreikių, nes eismo intensyvumas gerokai didesnis, nei buvo prognozuojama projektuojant kelius, gatves ir automobilių stovėjimo aikšteles. Praėjusiais metais paskelbtame Europos Komisijos komunikate, dedikuotame „Kelių transporto sistemos apkrovimo kaštams“, teigiama, kad dėl spūsčių kasmet patiriama nuostolių, prilygstančių 1,1 proc. ES BVP.  Jei ši metodika teisinga, Lietuvoje dėl chaoso kelių transporto sistemoje, vien pernai buvo patirta  1162,8 mln. Lt nuostolių.

Bet grįžkime prie ministro E.Masiulio pastabos dėl prievolės Lietuvos žmonėms kvėpuoti užterštu oru?. Tarptautiniais teisės teisės aktais dar 1970-aisiais buvo pradėta reguliuoti transporto priemonių variklių išmetamų anglies monoksido ir nesudegusių angliavandenilių ribines vertes. Vėliau buvo priimti šiais laikais taip suprantami Euro standartai, kuriais nustatomos viršutinės automobilių varikliuose degimo proceso metu susidarančių teršalų emisijos. Todėl šiandien pagaminti modernūs  automobiliai aplinką teršia net 100 kartų mažiau nei  prieš keturis dešimtmečius. Kaip yra Lietuvoje? Atsakymas labai paprastas – taip, kaip gali būti šalyje, kurios lengvųjų automobilių parko amžius 17 metų ir kuri net nesistengia kaip nors valdyti teršimą išmetamosiomis automobilių dujomis…

Ketvirtadienį 17 val. Taikomosios dailės muziejuje įvyks Povilo Blaževičiaus knygos „Seniausieji Lietuvos žaislai“ pristatymo vakaras. Sužinosite, kuo ir kaip buvo žaidžiama XIII–XVII a. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, kokie žaislai ir žaidimai tuo metu buvo populiariausi. Tai pirmasis mėginimas pažinti istorikų užmirštą ir archeologų atrastą Lietuvos žaislų ir žaidimų paveldą. Knygos pagrindu tapo Lietuvos ir kaimyninių šalių archeologinė medžiaga, itin svarbūs buvo Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijos tyrimų duomenys.

„Omnitel“ vartotojai savo senų, nebenaudojamų, telefonų į sąvartynus neišmeta ir ieško, kur juos galėtų padėti, tačiau perdirbimas ar pardavimas dar nėra labai populiarūs.

Tai paaiškėjo, atlikus išmaniųjų telefonų turėtojų apklausą „Omnitel Trends“ programėle.

Remiantis „Omnitel Trends“ apklausos rezultatais, mobiliuosius telefonus kas 1-2 metus keičia daugiau nei pusė – 54,2 proc. – respondentų, tačiau vos 3,2 proc. apklaustų išmaniųjų telefonų turėtojų senus telefonus atiduoda perdirbti. Didžiausia dalis – 40,7 proc. jų savo seną telefoną atiduoda draugams ar giminaičiams. 31,8 proc. apklausos dalyvių nebenaudojamus telefonus padeda į stalčių, o 23 proc. – parduoda.

Tačiau beveik visi suvokia, kad telefono išmetimas yra netinkamas sprendimas – taip elgiasi vos 1,1 proc. apklaustųjų.

Džiugu, kad seni telefonai nėra paprasčiausiai išmetami, tačiau klausimas, ką daryti su morališkai pasenusiu telefonu, kyla dažnai, nes modernius išmaniuosius telefonus „Omnitel“ siūlo įsigyti itin geromis sąlygomis. Todėl savo klientams siūlome sprendimus, skatinančius atsakingą telefonų naudojimo kultūrą – atiduoti nenaudojamą telefoną pakartotiniam naudojimui ir gauti iš to naudos, – sakė „Omnitel“ prezidentas Antanas Zabulis.

Apklausa parodė, kad 87,3 proc. respondentų sutiktų atiduoti savo telefoną kitam, jeigu naują telefoną galėtų įsigyti su nuolaida.

Šiuo metu „Omnitel“ kaip tik ir vyksta akcija, kurios metu esami ir būsimi „Omnitel“ klientai už seną, bet veikiantį telefoną gali gauti iki 350 litų didesnę nuolaidą naujam išmaniajam telefonui. Tai leis platesniam žmonių ratui pasinaudoti išmaniųjų telefonų teikiama nauda – bendrauti el. paštu, socialiniuose tinkluose telefone, naudotis GPS navigacija, žemėlapiais ir kitomis naudingomis programėlėmis. Akcijos metu siūlomi 8 išmaniųjų telefonų modeliai, tarp jų – ir naujieji „Nokia 700“ bei „Nokia 500“.

Tuo tarpu bendrame „Omnitel“ ir „Greenfone“ aplinkosauginio projekto „Telefonas kitam“ interneto tinklalapyje www.telefonaskitam.lt superkami ne tik veikiantys, bet ir sugedę telefonai. Jie pataisomi, atnaujinami ir tiekiami į Afrikos, Azijos, taip pat kitas Rytų Europos šalis. O nepataisomai sugedę telefonai perdirbami, taip užtikrinant, kad nė vienas iš surinktų telefonų nepatektų į sąvartyną.

Sėkmingi praėjusių metų lengvųjų automobilių rinkos rezultatai paneigė bet kokias skeptikų prognozes apie ekonominį sąstingį ir niūrias jo pasekmes.

Lankomiausio transporto skelbimų portalo Autoplius.lt ir valstybės įmonės „Regitra“ duomenimis, per 2011 metus Lietuvoje įvyko net 387 tūkst. naujų ir naudotų automobilių sandorių, o tai yra 7 proc. daugiau nei 2010 metais ir vos 5 proc. mažiau nei prieškriziniais laikomais 2008 metais.

2011 m. Lietuvoje naudotų automobilių parduota už 3,93 mlrd. Lt, o naujų – už 0,92 mlrd. Lt.

Parkas – daugiau nei 8 mėnesiais jaunesnis

Autoplius.lt ekspertai pastebi, kad pernai Lietuvos gyventojai įsigijo daugiau naujesnių automobilių, o tai turėjo teigiamos įtakos vidutiniam Lietuvos automobilių parko amžiui – per praėjusius metus jis „atjaunėjo“ kiek daugiau nei 8 mėnesiais – nuo 14,6 m. iki 13,9 m.

„Automobilių parkas jaunėjo, nes parke 55 tūkst. sumažėjo senesnių nei 16 m. automobilių ir tuo pačiu lietuviai įsigijo 71,3 tūkst. naujesnių nei 15 m. automobilių“, – teigia Viktoras Daukšas, Autoplius.lt vystymo vadovas.

Lietuvos techninės apžiūros įmonių asociacijos ,,Transeksta“ ir Autoplius.lt duomenimis, automobilių parką šių metų sausį sudarė beveik 1,2 mln. registruotų lengvųjų automobilių, turinčių galiojančius techninius pasus. Penktadalį Lietuvos automobilių parko sudarė „Volkswagen“ – tai 237 tūkst. automobilių, antroje vietoje buvo „Audi“ (15 proc.), trečioje – „Opel“ (8,1 proc.).

Lyginant pirmąjį ir ketvirtąjį praėjusių metų ketvirčius, tarp dešimties populiariausių markių labiausiai augo „Opel“ automobilių skaičius – jų padaugėjo 5,8 tūkst., „Toyota“ – 5,4 tūkst., „Volkswagen“ – 4,4 tūkst.

Naudoti automobiliai sudarė didžiąją dalį automobilių rinkos – 96,5 proc. 2011 m. įvyko 373 tūkst. naudotų automobilių sandorių, t.y. 6,2 proc. daugiau nei pernai ir tik 2,7 proc. mažiau negu iki 2008 metais.

Pardavimai viršijo lūkesčius

2011 m. galima vadinti ypač sėkmingais naujų automobilių pardavėjams. Iš viso parduota 14 tūkst. transporto priemonių, o t.y. 55,6 proc. daugiau negu 2010 m. (9 tūkst.).

„Net didžiausi optimistai nedrįso prognozuoti, kad 2011 m. bus parduota tiek daug automobilių. Procentinis augimas Lietuvoje buvo didžiausias lyginant su kitomis Europos šalimis. Žinoma, 2008 m. rezultatų nepasiekėme, kai buvo parduota beveik 25 tūkst. automobilių. Vargu, ar minėtus rodiklius pasieksime šiemet – sklandančios žinios apie dar vieną ekonominį sąstingį stabdys grįžimą į 2008 m. lygį. 2012 m. startas nebus lengvas“, – prognozuoja V. Daukšas.

Nauji automobiliai pernai sudarė tik 3,5 proc. visų sandorių Lietuvoje, tačiau lyginant apyvartas, naujiems automobiliams buvo išleista beveik penktadalis (18,2 proc.) visos automobilių rinkos pinigų. Pirmoje perkamiausių naujų automobilių sąrašo pernai buvo „Nissan Qashqai“, antroje – „Peugeot 3008“, o trečioje – „Volkswagen Golf“.

„Vertindami naujų automobilių pardavimus, negalime pamiršti ir itin reikšmingo reeksporto fakto. Kai kurių markių automobiliai, nors ir parduodami itin sėkmingai, Lietuvos gatvėse taip ir nepasirodo,” – pasakoja Autoplius.lt vystymo vadovas.

Šiemet kainos gali kilti

„Didelę įtaką praėjusių metų pardavimams turėjo liepos 1-ąją įsigaliojusi Muitų sąjunga. Pirkėjai iš Rytų buvo stipriai padidinę automobilių iki 10 metų paklausą. Įsigaliojus didesniems mokesčiam užsieniečiai buvo priversti pasitraukti. Todėl lyginant antrąjį, kai buvo pasiektas automobilių kainų pikas, ir ketvirtąjį ketvirčius, automobilių kainos žymiai sumažėjo. Pavyzdžiui, iki penkerių metų automobiliai atpigo beveik dešimtadaliu (9,3 proc.), o 6 – 10 metų – net 14 proc.“, – teigia V. Daukšas.

Per pusmetį nuo 11 iki 15 m automobilių kainos sumažėjo 11,3 proc., o nuo 16 iki 20 m. – 4,7 proc.

V. Daukšas prognozuoja, kad situaciją Lietuvos automobilių rinkoje 2012 m. gali pasikeisti. „Jei Rusijos Dūmai ratifikavus Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) dokumentus, muitų mokesčiai bus sumažinti, o nauji mokesčiai nebus įvesti, galime sulaukti kur kas didesnio pirkėjų antplūdžio nei pernai. Žinoma, tai reikštų, kad automobiliai vėl brangtų“.

Tiesa, verta pažymėti, kad nors praėjusiais metais automobiliai atpigo visose amžiaus grupėse, vidutinė parduoto automobilio kaina šiek tiek pakilo. „Automobilis yra didelis pirkinys, todėl lietuviai labiau linkę išleisti daugiau, bet įsigyti geresnio stovio ar naujesnį automobilį”, – teigia lengvųjų automobilių rinkos ekspertas.

Autoplius.lt duomenimis, vidutinės naudotų ir naujų automobilių kainos paskutinįjį šių metų ketvirtį buvo atitinkamai 10,7 ir 65,1 tūkst. litų.

Ekonominė krizė pastūmėjo lietuvius persėsti į mažesnius ir ekonomiškesnius automobilius, tačiau ši tendencija nėra visuotinė. Didžiajai daliai pragmatiškus kriterijus nusveria simbolinė automobilio vertė.

Lygindami statistiką tų automobilių, kurie buvo atvežti į techninės apžiūros centrus prieškriziniais 2007-aisiais, ir tų, kurie atvežti šiemet, pastebime racionalumo apraiškų: Lietuvoje sumažėjo didelių ir vidutinių, padaugėjo mažų miesto automobilių, mažų vienatūrių. Taip pat ryški koreliacija tarp degalų kainų kilimo ir automobilių degalų tipo: benzininių liko tik kiek daugiau nei trečdalis, juos aplenkė pigiau eksploatuojami dyzeliniai.
Kita vertus, didžiąją dalį šalies automobilių parko vis dar sudaro dideli ir mažiau ekonomiški vidutinės klasės automobiliai, kompaktinių netgi sumažėjo. Bendras automobilių amžius taip pat netrumpėja, priešingai – pusmečiu pailgėjo ir dabar siekia beveik 14 metų. Ir čia kalbama apie techninę apžiūrą sėkmingai perėjusius automobilius.
Svarbiausia, kad per dešimtmetį dvigubai išaugusios degalų kainos žmonių iš automobilių neišlaipino. Lietuvoje gyventojų mažėja, kelių infrastruktūra atnaujinama lėtai, o šalies automobilių parkas toliau stabiliai plečiasi. Šiemet pasiekta 1,76 mln. registruotų automobilių viršūnė, ir tai tik lengvųjų, M1 klasės. Nepriklausomybės pradžioje šis skaičius buvo trigubai, prieš dešimtmetį – dvigubai mažesnis.
Net ir žinant, kad iš visų šiuo metu registruotų galiojantį techninį pasą turi “tik” 1,35 mln. automobilių (juos skaičiuojančios techninės apžiūros įmonių asociacijos “Transeksta” atstovų manymu, dar 150 tūkst. važinėja nelegaliai, kiti rūdija kiemuose ar išardyti dalimis), tai nekeičia fakto: atkūrusi nepriklausomybę Lietuva tapo ypač automobilizuota valstybe. Lietuvos autoverslininkų asociacijos administracijos vadovas Mindaugas Beišys yra apskaičiavęs, kad pagal automobilių parko plėtros tempus mes neturime lygių Europoje. Bet tuo džiaugsmas ir baigiasi, nes rekordininkai esame ir pagal automobilių parko senumą – didesnės pusės šalies automobilių amžius viršija 20 metų.

Kas antras naujas automobilis – “mažylis”

Didžiulę Lietuvos automobilizaciją (tai yra kievienai šeimai tenka po automobilį) lemia tai, kad turime mažai alternatyvų: neišplėtota viešojo transporto ar dviračių takų infrastruktūra tenkina tik nedidelę dalį gyventojų. Vis dėlto mūsų skonis automobilių atžvilgiu pamažu keičiasi. Tai ypač matyti per krizę nukraujavusioje, bet šiemet iš dugno lipančioje naujų automobilių rinkoje. Čia vyrauja anksčiau nerimtais laikyti kompaktinės klasės automobiliai, ir tai lemia ne vien ekonominės priežastys.
“Tarp šiemet parduotų naujų automobilių mažieji sudarė beveik trečdalį. Jei prie jų priskirtume ir nedidelius visureigius, gautume praktiškai pusę šiemet parduotų naujų automobilių. Panaši tendencija pastebima jau keletą metų. Taigi artėjame prie europietiško požiūrio, kad mieste didelio automobilio nereikia”, – komentuoja “Toyota” automobiliais prekiaujančios UAB “Tokvila” valdybos pirmininkas, taip pat Lietuvos autoverslininkų asociacijos prezidentas Petras Ignotas.
Stebint naujų automobilių pardavimo duomenis susidaro įspūdis, kad Lietuvos automobilių pirkėjas ir jo poreikiai iš lėto keičiasi. Anksčiau lietuviai pirmenybę teikdavo vokiškiems automobiliams, o dabar šiuos stumia japoniški ir korėjietiški. Štai tarp praėjusių metų populiariausių naujų modelių dešimtuko pateko tik du vokiški “Volkswagen”, kuriuos lenkė rytietiškieji “Nissan” ir “Subaru”, o šiemet sėkmės sulaukė ekstravagantiškas ir palyginti nebrangus mini visureigis “Nissan Juke”.
Tiesa, P.Ignotas siūlo neskubėti su išvadomis. Ir ne tik todėl, kad dėl skirtingų kainų skirtingose rinkose 30 proc. Lietuvoje nuperkamų naujų automobilių mūsų šalį palieka, taip ir nenuvažiavę čia nė kilometro.
“Iš tiesų lietuviai nėra vienam gamintojui lojalūs pirkėjai. Pabandykit vokietį, 20 metų važinėjusį mersedesu, persodinti į BMW. Nepavyks. O lietuvis persės nors ir rytoj, jei tik gaus gerą pasiūlymą, nesvarbu, ar automobilis bus vokiškas, ar japoniškas. Būtent ekonominės priežastys, o ne konkretūs poreikiai ar prisirišimas prie tam tikrų gamintojų labiausiai lemia mūsų pirkėjo pasirinkimą”, – automobilių salonų virtuvę atskleidžia asociacijos prezidentas.
Kai norėdamas išsiaiškinti poreikius į saloną atėjusio kliento jis pradeda klausinėti, kas ir kokiais keliais tuo automobiliu važinės, ar juo reikės vežti krovinius ir panašiai, šis išpučia akis, nesuprasdamas, kam to teiraujamasi. “Dažniausiai klientui rūpi tik automobilio kaina ir išvaizda. Paklauskime nusipirkusiųjų “Nissan Juke”, kodėl jie tai padarė. 80 proc. atsakys – todėl, kad jis jiems atrodo stilingas. Lietuviai automobilius perka vadovaudamiesi emocijomis, o ne pragmatiškais kriterijais”, – pabrėžia P.Ignotas.

Daugiau nei priemonė patekti iš taško A į tašką B

Naudotų automobilių rinkoje emociniai kriterijai dar ryškesni. Štai 5–10 metų senumo neekonomiškas visureigis dažnai kainuoja tiek pat, kiek mažalitražis kompaktinis automobilis. Automobilių maratonininkas, “Eco Driving Lietuva” lektorius Vitoldas Milius dalijasi patirtimi: “Žmogus galvoja: aha, vienoje svarstyklių pusėje ir “kibiriukas”, ir visureigis. Žinoma, ima visureigį, o vėliau suka galvą, kaip to rajūno atsikratyti.”
Pašnekovas pastebi, kad lietuviai, pirkdami automobilį, būna linkę pervertinti savo pajamas ir į mašiną investuoti daugiau, nei būtų pakankama. “Rinkdamasis automobilį žmogus jį vertina ne tik kaip priemonę patekti iš taško A į tašką B, bet ir kaip būdą išreikšti save. Tai nėra nei gerai, nei blogai – tiesiog toks mentalitetas”, – daro išvadą V.Milius.
Vytauto Didžiojo universiteto profesorius sociologas Vylius Leonavičius tuo nesistebi. “Tyrimų duomenimis, Lietuvoje 70–80 proc. žmonių pirmenybę teikia materialinėms vertybėms. Automobilis yra tokios vertybės pavyzdys, jo savininkas taip save išreiškia. Tai sovietmečio palikimas – juk kitokia saviraiška, ne per daiktus, buvo ribojama. Automobiliai, kaip statuso simboliai, buvo įtvirtinti būtent sovietmečiu – “žiguliukas” buvo anų laikų gerovės simbolis, reikėdavo laukti dešimtmetį, kad jam gautum paskyrą.”
Svarstydamas apie automobilius mokslininkas prisimena iškalbingą istoriją: “Maždaug 1994 m. provincijoje gyvenantis pažįstamas įsigijo vokišką, tuo metu labai akį traukiantį automobilį. Aplinkiniams jis darė tokį įspūdį, kad su vienu jų tą automobilį išmainė… į sodybą. Įsivaizduojate, kokia didžiulė buvo tos mašinos simbolinė vertė?”
Nors pašnekovas taip pat vairuoja, į universitetą atmina dviračiu. “Kai prieš keletą metų gavau profesoriaus vardą, viena kolegė labai rimtai paklausė: “Tai gal dabar jau pradėsi automobiliu važinėti?” Tai daug ką pasako”, – juokiasi prisiminęs kolegės repliką V.Leonavičius.
Šiandien automobilį į sodybą jau vargu ar iškeisi, tačiau simbolinė jo reikšmė vis dar yra didelė. Pastarųjų metų tendencijos rodo poslinkius racionalumo link, tačiau daugumai pirkėjų automobilio dydis tebėra svarbesnis už manevringumą, grožis – už patogumą, o galingumas – už ekonomiškumą.

Renkamės vis mažesnius automobilius
Automobilio tipas    Dalis tarp visų automobilių, kuriems buvo atlikta techninė apžiūra 2007 m. (proc.)    Dalis tarp visų automobilių, kuriems buvo atlikta techninė apžiūra 2011 m. (proc.)
Maži vienatūriai    (“Renault Scenic”, “Ford C-MAX” ir kt.)    0,82    1,95
Maži visureigiai    (“Subaru Forester”, “VW Tiguan” ir kt.)    1    1,93
Maži automobiliai    (“Opel Corsa”, “VW Polo”)    6,57    7,75
Kompaktiniai automobiliai (“VW Golf”, “Opel Astra”)    29,71    27,93
Vidutiniai automobiliai (“VW Passat”, “Honda Accord”)    36,72    34,36
Dideli automobiliai (“Audi A6″, “BMW 5″)    14,2    12,55
Šaltinis: Lietuvos techninės apžiūros įmonių asociacija “Transeksta”. Per metus techninė apžiūra atliekama apie 500 tūkst. automobilių

Automobilių amžius didėja (maketuoti kaip kreivę)
Metai    2007    2009    2011
Vidutinis techninę apžiūrą perėjusios automobilio amžius    13,13 m.    13,83 m.    13,91 m.
Šaltinis: “Transeksta”

Daugėjo “Toyota”, mažėjo “Audi” automobilių
Gamintojas    Dalis tarp visų automobilių, kuriems buvo atlikta techninė apžiūra 2007 m. (proc.)    Dalis tarp visų automobilių, kuriems buvo atlikta techninė apžiūra 2011 m. (proc.) Pokytis
“Toyota”    2,8    4,3    +1,5
“Opel”    7,6    8,4    +0,8
“Volvo”    1,5    2,1    +0,6
BMW    5,2    4,7    –0,5
“Ford”    6,9    5,9    –1
“Mazda”    4,7    3,6    –1,1
“Audi”    16,9    15,5    –1,5
Šaltinis: Lietuvos techninės apžiūros įmonių asociacija “Transeksta”

Naujų automobilių rinka pamažu atsigauna
Metai    Parduota naujų automobilių (vnt.)
2007    25 712
2008    25 192
2009    8291
2010    8906
2011* 9870*
Šaltinis: “Autobild Lietuva” ir “AutoTyrimai”
* 2011 m. duomenys apima sausio–rugpjūčio mėn.

Degalų kainos per dešimtmetį padvigubėjo
Metai    Benzino kaina (Lt/l)    Dyzelino kaina (Lt/l)
2000    2,5    2
2005    3,2    3,1
2008    4    4,3
2011    4,6    4,3
Šaltiniai: degalukainos.lt, ELTA, “Pinigų karta”, Lietuvos laisvosios rinkos institutas

Benzininius automobilius keitėme į dyzelinius
Degalų tipas    Dalis tarp visų automobilių, kuriems buvo atlikta techninė apžiūra 2007 m. (proc.)    Dalis tarp visų automobilių, kuriems buvo atlikta techninė apžiūra 2011 m. (proc.)
Benzinas    52,4    39
Dyzelinas    31,2    46,6
Benzinas / dujos    16,4    14,2
Benzinas / elektra    0    0,13
Šaltinis: “Transeksta”

Neseniai 20 naujų automobilių “Renault Fluence” įsigijęs Policijos departamentas (PD) teigia ne didinąs savo automobilių parką, o siekiąs išlaikyti esamą, kad pareigūnai galėtų reaguoti į iškvietimus ir užtikrinti viešąją tvarką.

Lietuvos policija šiuo metu turi beveik 500 automobilių, kurie senesni nei 10 metų. “Vyriausi” tarnybiniai automobiliai kitais metais “minės” 30-metį, teigiama penktadienį PD išplatintame pranešime.

“Šiuo metu mūsų tikslas – ne plėsti automobilių parką, o išlaikyti bent jau esamą, kad galėtumėme užtikrinti pagrindines policijos funkcijas – reaguoti į iškvietimus, užtikrinti viešąją tvarką”, – tvirtino policijos generalinis komisaras Vizgirdas Telyčėnas.

Šių metų viduryje PD paskelbė viešąjį pirkimą naujiems automobiliams įsigyti. Konkursą laimėjo bendrovė “Renault”, pasiūliusi geriausias sąlygas.

“Automobilių kaina – apie 50,2 tūkst. litų, nors rinkoje tokie automobiliai kainuoja apie 70 tūkst. litų. Policijos departamentas įsigijo 20 naujų “Renault Fluence” automobilių. Automobiliai skirti kriminalinės policijos padaliniams, jie išdalinti visoms apskritims”, – rašoma pranešime.

Naujosios mašinos skirtos pakeisti seniems, jau susidėvėjusiems automobiliams.

V.Telyčėno teigimu, patruliniai policijos automobiliai per mėnesį nuvažiuoja po 3 tūkst. kilometrų ir daugiau, todėl jie greičiau nusidėvi.

“Automobiliai perkami ne iš darbo užmokesčio fondo, o iš investicinių lėšų, kurios, yra sumažintos iki minimumo”, – pabrėžė policijos vadovas.

Lietuvos policijos automobilių parką šiuo metu sudaro 2263 automobiliai.

Penktadienį dienraštis “Kauno diena” pranešė, kad PD, įsigijęs 20 naujų “Renault Fluence” automobilių, sulaukė teisėsaugos darbuotojų profesinės sąjungos priekaištų – esą policininkai verčiami veržtis diržus, o departamentas išlaidauja.

“Policininkai gūžčioja pečiais, svarsto, iš kokių lėšų pirkti tie automobiliai. Pradėjau domėtis ir sužinojau, kad Kauno VPK transporto parką tikrai papildė trys nauji automobiliai. Mes visi pasipiktinę, nepritariame tokiems pirkiniams”, – sakė Kauno apskrities policijos ir kitų teisėsaugos darbuotojų profesinės sąjungos komiteto pirmininkas Algimantas Laukaitis.

Policininkams sunkmečiu sumažinti atlyginimai, apkarpytos išlaidos kurui, neatnaujinamos uniformos, vieną dieną per mėnesį visi pareigūnai verčiami eiti nemokamų atostogų.

“Šiuo metu eilinis policininkas turi išgyventi iš 1,4-1,5 tūkst. litų atlyginimo, o viršininkus pasiekia nauji automobiliai su odiniais salonais ir moderniais elektronikos sprendimais. Tai neteisinga”, – piktinosi darbuotojų atstovas.