Kijevas

Net ir labai priekabiu žvilgsniu dairantis po rudeninį Kijevą, jis atrodo geriau, nei galima tikėtis. Neigiamus lūkesčius kuria tiek nešališkos žinios apie Ukrainos ekonominius sunkumus, tiek labai šališka Rusijos propaganda – net ir atsiribojus nuo jos melagysčių galima tikėtis, kad Kijeve vyraus niūri nuotaika. Tačiau tai gyvas miestas, kuriame apstu nesuvargusių žmonių.

Arūnas BRAZAUSKAS, Specialiai „Veidui“ iš Kijevo (Ukraina)

Ukrainos sostinės centras savo švara, matyt, nenusileidžia Doneckui. Separatistų kontroliuojamose (faktiškai Rusijos okupuotose) teritorijose įsivyravo švaros manija. Donecko gyventojai giriasi savo miesto tvarka, ir nepriklausomi liudininkai tai patvirtina – kiemsargių tenai netrūksta. Nesant galimybių normaliai plėtoti okupuotų sričių ekonomiką, Rusijos kontroliuojami vietiniai vadukai prasimanė užimti bedarbius viešaisiais darbai – šlavimas vienas iš jų.

Silicio slėnyje Kalifornijoje prasigyvenusi pažįstama iš Donecko, kurios motina pasiliko nuo Ukrainos atplėštame mieste ir garbsto vietinę tvarką, į tokias nuotaikas žiūri atlaidžiai. Anot jos, kai žmonės nežino, kokiu pleistru užlipdyti karo sukeltų traumų, jie ima ieškoti privalumų neesminiuose dalykuose. „Niujorkas labai nešvarus – na, ir kas?“ – svarsto ji.

Vis dėlto gatvių švaros klausimas nėra svarbiausias. Politikų finansinė nešvara, t.y. korupcija, gali sukelti bjauresnių pasekmių nei nenuvalytos gatvės.

Politikų finansinė nešvara, t.y. korupcija, gali sukelti bjauresnių pasekmių nei nenuvalytos gatvės.

JAV žurnalas „Foreign Affairs“ spalio pradžioje išspausdino Marko Pfeifle‘o straipsnį „Ukraina bus didelė problema kitam JAV prezidentui“. Autorius pradeda nuo kulinarinių palyginimų: „Tarp daugelio pamirštų užsienio politikos puodų ir keptuvių, paliktų ant kito JAV prezidento viryklės, toji su užrašu „Ukraina“ rengiasi užvirti. Šalies problema yra tiršti barščiai iš vagysčių, oficialios korupcijos ir netgi žmogžudysčių – pridurkime, kad viskas yra kitaip, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.“

Pirmas žvilgsnis apgaulingas – tai, matyt, galioja ir simpatingiems meškučiams, Maidano aikštės persirengėliams, kurie puola glėbesčiuotis, siūlydami kartu nusifotografuoti už pinigus. Esu girdėjęs, kad su jais galima derėtis, jei nori įsigyti narkotikų. Eksperimentui nėra laiko, tačiau jo pakanka, kad prisiminčiau elementarią schemą: jeigu meškučiai užsiima dar ir nelegalia veikla, jie turi „stogą“ – nesitiki, kad Kijevo centre būtų galima veikti be kokių nors pareigūnų žinios.

„Organizuotas nusikalstamumas mus labai jaudina. Sąžiningai jums pasakysiu: organizuotas nusikalstamumas mūsų šalyje jaučiasi kaip rojuje. Visų pirma tai susiję su liberalia įstatymų leidyba ir korupciniais ryšiais. Taip pat ir su istoriškai glaudžiais ryšiais tarp teisėsaugos sistemos ir nusikalstamo pasaulio“, – tai citata iš Ukrainos nacionalinės policijos viršininkės Chatijos Dekanoidzės (g. 1977 m.) neseno interviu Ukrainos žiniasklaidai.

Ch.Dekanoidzė, buvusi Gruzijos policijos akademijos vadovė, paskui Gruzijos švietimo ir mokslo ministrė, nuo pernai vadovauja Ukrainos policijai.

Kijevo centrine gatve Kreščiatiku žingsniuoju į susitikimą su „Transparency International Ukraine“ valdybos pirmininku Andrejumi Marusovu – istoriko išsilavinimą turinčiu žurnalistu, kuriam korupcija rūpi ne mažiau nei policijos viršininkei. Už kelių žingsnių nuo Maidano aikštės leisdamasis į aludės rūsį traukiu iš atminties esminius klausimus.

Ar korumpuota Ukrainos aukščiausioji valdžia? Tai skamba naiviai. 2015-aisiais Ukrainos žiniasklaida išspausdino Aukščiausiosios Rados Mokesčių ir muitų politikos komiteto žinutes tuometiniam Odesos gubernatoriui, Michailo Saakašvilio pirmtakui šiame poste. Parlamentaras vardijo kyšių tarifus – kiek muitinės pareigūnai prašo už prekių įvežimą be muito. Tai nebuvo didelė sensacija, tačiau šiek tiek nuvertino tuometinio premjero Arsenijaus Jaceniuko pareiškimus dėl to, kad šalyje nėra korupcijos – mat premjero duktė nebuvo atrinkta į TV dainų konkursą, vadinasi, ryšiais nesinaudota. Tačiau A.Jaceniuko atsistatydinimo išvakarėse būta kalbų, kad jis atšventė pirmojo milijardo dolerių sukaupimą – tokį mastą pasiekė jo asmeninis turtas.

Ar A.Jaceniukas neparodė netakto Ukrainos prezidento Petro Porošenkos atžvilgiu? Žurnalas „Forbes“ teigė, kad 2015-aisiais prezidento turtas pasiekė 858 mln. dolerių – mažiau nei neoficialiai kalbėta apie ekspremjero turtus. Kita vertus, „Forbes“ žiniomis, P.Porošenka buvo vienintelis Ukrainos oligarchas, kurio turtas pernai padidėjo. Nors ir buvo žadėjęs parduoti savo aktyvus, kol kas to neįvyko.

Iš vadinamųjų „Panamos dokumentų“ žinoma, kad P.Porošenka ar jo patikėtiniai atidarinėjo sąskaitas lengvatinių mokesčių zonose tuo metu, kada Ukrainos kariuomenė sunkiai kovėsi prie Ilovaisko ir Debalcevo. Šaltiniai teigia, kad su P.Porošenka susijusios įmonės susižėrė nemažai karinių užsakymų. Ar kas galėtų paneigti, kad P.Porošenka dirba tėvynės labui ir kaip aukščiausias šalies pareigūnas, ir kaip kapitalistas? O kas ukrainiečiams svarbiau – karas ar korupcija?

M.Pfeifle‘as rašo, kad Rusijos kurstomas karas jau nusinešė tūkstančius žmonių gyvybių, vien Ukrainoje yra daugiau nei pusantro milijono vidinių pabėgėlių. Jo nuomone, jeigu pačių ukrainiečių paklaustume, kas svarbiau – kova su separatistais, ar kova su korupcija, jie pasirinks pastarąją santykiu 2:1.

Išklausęs ką tik paminėtų dalykų A.Marusovas man pabandė išaiškinti Ukrainos korupcijos „politinę ekonomiją“: „Pas mus tokia pati klasika kaip Rusijoje. Oligarchinis kapitalizmas atsirado iš privatizacijos už grašius. Ūkiniai objektai būdavo pusvelčiui įsigyjami mainais už kokias nors paslaugas – nebūtinai pinigines. Visa tai vyko praėjusio amžiaus paskutiniame dešimtmetyje. Tokiu būdu atsirado maždaug apie dešimt oligarchinių grupuočių.“

Pasak žurnalisto, kuris ne vienus metus domėjosi viešųjų pirkimų problemomis, dauguma oligarchų savo turtus augino veikdami žaliavų sektoriuje. Ukraina dar sovietmečiu garsėjo savo metalurgijos pramone, tačiau šioje šakoje nebuvo kuriama pridedamoji vertė. „Pažvelgę į Rusijos oligarchus, kurie turtėjo iš metalurgijos, matome, kad jie prieš 10–15 metų suprato, jog grumtis su kinais beprasmiška. Nėra prasmės imtis modernizacijos ir investuoti į pridedamosios vertės kūrimą. Net ir Donecko gamyklų bei šachtų savininkas Rinatas Achmetovas šioje srityje nepersistengė. Vienintelis oligarchas, kuris nevengė modernizacijos, buvo Sergijus Taruta“, – aiškino A.Marusovas.

Jo nuomone, nuo požiūrio į modernizaciją priklauso ir požiūris apskritai į nuosavybę. Dauguma oligarchų į ją žiūri kaip į tai, kas gauta visiškai veltui arba užgrobiant reideriniu būdu. Tai reiškia, kad keičiantis valdžiai tokią nuosavybę galima labai lengvai prarasti.

Ukraina

„Visos tos nuosavybės statusas, nepaisant to, koks jos dydis – milijonai ar milijardai dolerių, yra labai trapus. Kas investuos į tai, dėl ko nesi tikras, kad pas tave tai pasiliks?“ – sakė „Transparency International Ukraine“ valdybos pirmininkas.

Sovietų valdžios laikais Ukrainoje buvo galinga naftos perdirbimo pramonė, tačiau šiuo metu didžiuma kokybiškų naftos produktų importuojama iš užsienio – Baltarusijos, Baltijos valstybių, o ukrainietiški pajėgumai yra sunykę, nugyventi. Tarp jų ir tai, kas priklauso oligarchui Igoriui Kolomoiskiui, nors jis yra užvaldęs tiek, kad galėtų būti vos ne monopolistas arba priklausyti naftos perdirbimo pajėgumus pasidalijusiai oligopolijai. Tačiau jis visa tai gavo abejotinu būdu, todėl nėra tikras dėl savo turto ateities ir tuos pajėgumus užleido.

Pasak A.Marusovo, naftos ir dujų srautų kontrolė buvo šalies prezidento bei premjero ir jo aplinkos prerogatyva. Vykdytojų tinklas apėmė žemesnes valdžios grandis – ministerijas. Ten nusėsdavo dalis korupcinių pinigų. Tarpininkai, perkantys energetinius išteklius iš gamintojų ir kelis kartus tai perparduodantys, kol pasiekiamas galutinis vartotojas, tam ir buvo „pastatyti“, kad būtų galima imti korupcinę maržą – tiek Ukrainoje, tiek Rusijoje.

„Visais laikais tai buvo viršūnėlės reikalas. Ukrainoje tai keli žmonės, nesvarbu, ar Kučma, ar Tymošenko, ar Juščenka, – vardijo žinomus Ukrainos politikus A.Marusovas. – Visi tie iš perpardavimų uždirbti pilkieji pinigai grįždavo atgal į šalį. Velniai nematė, jeigu tai būdavo nors kiek investuojama į ekonomikos vystymą, pajėgumų plėtrą, tačiau nemaža dalis pinigų eidavo pareigūnų, pavyzdžiui, teisėjų, papirkinėjimui.“

Žurnalistas pasakoja, kad Rusijos agresija privertė atsisakyti tarpininkų, taigi šis korupcinių pinigų kanalas išseko dėl objektyvių aplinkybių. Svarbiu dalyku raunant korupcijos šaknis jis laiko dujų kainos suvienodinimą juridiniams ir fiziniams asmenims.

Rusijos agresija privertė atsisakyti tarpininkų, taigi šis korupcinių pinigų kanalas išseko dėl objektyvių aplinkybių. Svarbiu dalyku raunant korupcijos šaknis jis laiko dujų kainos suvienodinimą juridiniams ir fiziniams asmenims.

Dabartinio Ukrainos premjero Volodimiro Groismano vyriausybė vienodus dujų tarifus įvedė nuo š.m. gegužės 1-osios. Viešojoje erdvėje tai buvo sutikta palankiai, tačiau ekonomistai iškart suabejojo, ar naujos kainos gyventojams pagal kišenę. Pripažinta, kad iš oligarchų atimtas įrankis, kuriuo jie pelnydavosi iš gyventojų, ir kartu imta reikalauti subsidijų fiziniams asmenims. Politikai ėmė spręsti apskaitos lygtį: būtina žinoti, kiek dujų parduota, kiek nupirkta, kiek išleista energijai taupyti, namams šiltinti, kiek ir kam subsidijų išmokėta.

Spalio pradžioje aludės rūsyje šilta, tačiau neaišku, ar spustelėjus šalčiams savininkai netaupys. Tęsiant pokalbį reikėtų dar užsakyti alaus, tačiau padavėjas praneša, kad sutriko jo tiekimas, ir siūlo gerti arbatą. Nežinia, koks pokalbis apie politiką turiningesnis: blaivia galva, tačiau nuobodus, ar atskiestas alumi ir stipriais posakiais.

Arbata neslopina atminties, ir A.Marusovas ima lyginti du Maidanus – „oranžinį“ (2004–2005 m.) ir vadinamąjį Euromaidaną (2013–2014 m.): „Po Oranžinės revoliucijos išvis nieko nevyko. Daugybė herojų, kurie po to puolė į politiką, ten ir ištirpo. Visa energija pradingo. O po Euromaidano didelė pilietinės visuomenės dalis pasijuto visiškai savarankiška, nepriklausoma nuo valdžios. „Transparency International“ – visuomeninė organizacija. Ji bendradarbiauja su Rados Antikorupciniu komitetu ir dalimi verslininkų. Visi trys vieni kitais patikėjo. Pasitikėjimas yra cementas, be to viskas žlunga. Ir mes jaučiamės statantys valstybę. Tai bene svarbiausia Euromaidano pasekmė.“

Tačiau padangė nėra visiškai skaidri. Visuomenė siejo didelius lūkesčius su jaunais politikais, kurie iš Euromaidano pateko tiesiai į Radą. Vienas jų – žurnalistas Sergijus Leščenka (36 m.), išrinktas nuo Petro Porošenkos bloko. Parlamente jis dirbo būtent Antikorupciniame komitete. 2013–2014 m. išleido dvi knygas apie ekspremjero Pavlo Lazarenkos ir eksprezidento Viktoro Janukovyčiaus korupcinę veiklą. 2011 m. gavo ES Rytų partnerystės žurnalistinę premiją už tyrimą apie įtartinas V.Janukovyčiaus finansines veiklas, 2013 m. pelnė premiją „Rytų Europos laisvoji spauda“.

Šį rudenį kilo skandalas dėl S.Leščenkos naujai įsigyto buto. Nors kol kas nėra duomenų, kad S.Leščenka būtų pažeidęs įstatymus, jam vargiais sekėsi paaiškinti pirkiniui reikalingų pinigų kilmę.

Šį rudenį kilo skandalas dėl S.Leščenkos naujai įsigyto buto. Nors kol kas nėra duomenų, kad S.Leščenka būtų pažeidęs įstatymus, jam vargiais sekėsi paaiškinti pirkiniui reikalingų pinigų kilmę.

Jo teiginiai, kad pinigų gavo iš savo gyvenimo draugės ir dar vienos žurnalistės, nepatvirtinti dokumentais. Sklinda gandai, kad butas nupirktas vienai iš šių moterų, tačiau dokumentai sutvarkyti S.Leščenkos vardu.

Kažin kas skaudžiau reaguoja į šį skandalą – ukrainiečiai ar užsienio patarėjai, su naujaisiais politikais sieję daug vilčių? Minėtas M.Pfeifle‘as rašo: „Kitas JAV prezidentas pamatys Ukrainą apsuptą iš visų pusių: Rusijos kariuomenė ir separatistai, o iš vidaus šalį graužia korupcija. Jeigu jis su tuo nesusitvarkys, 25 metus vykstantis eksperimentas baigsis sprogimu.“

Iki šiol kovą su oligarchais apmokėdavo kiti oligarchai. S.Leščenka siejamas su Viktoru Pinčuku, eksprezidento Leonido Kučmos žentu, vienu turtingiausių Ukrainos žmonių. Esą jis ne vien apmokėdavo žurnalisto užsienio keliones, bet ir aprūpindavo faktine medžiaga, kuri sugulė į korupciją demaskuojančias knygas. V.Pinčukas 2009–2013 m. yra paaukojęs Clintonų šeimos labdaros fondui per 8,6 mln. dolerių – vargu ar kandidatė JAV prezidento rinkimuose Hillary Clinton dėl to labai nepatenkinta. Apskritai iš Ukrainos 1999–2014 m. į „Clinton Foundation“ įplaukė 10 mln. dolerių. Ši šalis yra didžiausia tarp fondo užsienio donorų – lenkia trečioje vietoje esančią Saudo Arabiją (7,3 mln. dolerių).

Daužiant bokalą su A.Marusovu (pokalbio pabaigoje aludėje atsirado alaus) nesijautė, kad pašnekovas per daug dramatizuotų padėtį. Jis mano, kad po Euromaidano žengtas nedidelis žingsnis brandesnės pilietinės visuomenės link nėra bergždžias. Pridurkime nuo savęs – Kijeve neatrodo, kad šalies raida labai priklausytų nuo JAV prezidento.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Ukraina dar nėra sudėjusi visų ginklų kovoje dėl separatistinių Luhansko ir Donecko regionų.

Rima Janužytė

Nors Ukrainoje formaliai galioja paliaubos, tiek oficialioji Ukrainos kariuomenė, tiek pavieniai kovotojų būriai tyliai ginkluojasi. Net pagrindinių parlamento rinkimuose dalyvausiančių partijų kandidatų sąrašuose apstu kariškių.

Štai kad ir Ukrainos prezidento Petro Porošenkos sūnus Oleksijus, kelis mėnesius dalyvavęs susirėmimuose su separatistais, yra realiausias Vinycios miesto, esančio Pietvakarių Ukrainoje, kandidatas į Radą. Ir ten jis tikrai nebus vienišas.

Tokių tiesiogiai kariniuose veiksmuose dalyvavusių, o dabar į parlamentą einančių kandidatų yra bene kiekvienoje Vakarų Ukrainos rinkimų apylinkėje, o jų šansai laimėti – didžiuliai: provakarietiškosios Ukrainos dalies gyventojai tokius kandidatus laiko didvyriais ir pasirengę jiems patikėti ne tik savo balsą, bet ir likimą.

Daugumą tokių kandidatų kelia P.Porošenkos politinis blokas, kuriam Ukrainos demokratinių iniciatyvų grupės (DIF) apklausos žada didžiausią 26,9 proc. paramą.

Savaime suprantama, kad Rusija dėl to gerokai susirūpinusi: atrodo, jog naujoji Rada nebus pacifistų rojus, o naujai išrinkti parlamentarai negiedos ditirambų taikai ir neieškos kompromisų su Rusija.

„Pirmą kartą Ukrainos istorijoje parlamente dominuos viena politinė partija“ – prognozuoja apklausas atliekančios organizacijos vadovė Irina Bekeškina. Mat P.Porošenkos blokas gaus bene keturis kartus daugiau balsų, nei prognozuojama antrai pagal populiarumą Oleho Liaško Radikalų partijai – ši turėtų gauti 6,2 proc. balsų ir vos keliomis dešimtosiomis procentinių punktų aplenkti buvusios premjerės Julijos Tymošenko partiją.

Be to, visos trys partijos iš esmės yra provakarietiškos, tad Rytų Ukrainos, taip pat ir Kremliaus interesams Radoje bus menkai atstovaujama.

Pirmiausia todėl, kad tarp Ukrainos rinkėjų jau nebebus Krymo gyventojų, kurie visuomet uoliai rinkdavo prorusiškas jėgas. Be to, rinkimuose dalyvaus tik nedidelė dalis separatistinių Luhansko ir Donecko rinkėjų. Apklausų duomenimis, rytiniuose Ukrainos regionuose rinkėjų aktyvumas nesieks 24 proc. Daugybė šių regionų gyventojų paliko savo namus, buvo sužeisti arba žuvo.

Na, o separatistiniuose regionuose kai kurios rinkimų apylinkės rinkimų dieną apskritai neveiks: nors ir norėtų, Kijevas ne visur sugebės surengti rinkimus.

Užtat rinkimų rezultatai pirmą kartą bus tokie provakarietiški.

Žinoma, būdų Radai spausti Kremlius turi ir turės, tačiau sunku sutikti su kai kurių politologų nuomone, esą po rinkimų Ukraina bus visiškai priklausoma nuo Maskvos valios. Priešingai, Ukraina niekada nebuvo tokia susitelkusi ir tokia antirusiška, kokia yra dabar.

Vakarų šalyse separatizmo idėjomis gyvenantys regionai su nerimu laukia Škotijos nepriklausomybės referendumo rezultatų – šie gali nulemti ir kitose šalyse savo valandos laukiančių separatistų likimą.

„Niekas kitas geriau netvarkys šios šalies reikalų, negu žmonės, gyvenantys ir dirbantys Škotijoje. Esame turtinga šalis ir išradingi žmonės. Galime sukurti turtingą valstybę ir sąžiningesnę visuomenę“, – artėjant referendumui dėl nepriklausomybės aiškina Škotijos nacionalinės partijos (SNP) lyderis.

Kieno bus viršus – Škotijos vietinės vyriausybės premjero Alexo Salmondo šalininkų, dalyvaujančių kampanijoje „Yes Scotland“ („Taip, Škotija“), ar nepriklausomybės priešininkų, šiurpstančių vien nuo minties apie atsiskyrimą nuo Jungtinės Karalystės? Tai paaiškės netrukus – rugsėjo 18 d.

Kol kas atrodo, kad Škotija pasiliks ten, kur yra – Didžiosios Britanijos sudėtyje. Bent jau tokius referendumo rezultatus prognozuoja gyventojų apklausos. Mat nepriklausomybės šalininkų stovykla pagal populiarumą nuo jos priešininkų atsilieka apie 14 procentinių punktų – tokius rezultatus rodo naujausia agentūros „YouGov“ apklausa, prieš kelias savaites atlikta dienraščio „The Times“ užsakymu. Šio tyrimo duomenimis, 43 proc. respondentų balsuotų už Škotijos pasitraukimą iš Jungtinės Karalystės, tačiau 57 procentai pasisakytų prieš tokį žingsnį.

Vis dėlto atsiskyrimo idėjos šalininkai nenuleidžia rankų ir tikisi, kad rezultatai referendumo dieną bus palankūs jiems. Tačiau kas tokiu atveju laukia pačios Škotijos ir kokią žinią laimėtas referendumas pasiųstų kitose šalyse separatizmo dvasios neprarandančių regionų?

Nepriklausomybė: už ir prieš

Pasak Didžiosios Britanijos premjero Davido Camerono, Škotijai pasilikti Jungtinės Karalystės sudėtyje yra kelios svarbios priežastys: tai didesnė šalies ekonominė galia, reikšmingesnė tarptautinė įtaka, ryšiai tarp žmonių ir kultūrų.

Be to, škotai perspėjami: pasirinkę savarankišką kelią, jie gali netekti privilegijos kaip savo valiutą naudoti svarus sterlingų ir turėtų tapti euro zonos nariais. Be to, tektų keisti valstybės valdymo mechanizmą, nes Škotijoje nebegaliotų Didžiosios Britanijos įstatymai. O kur dar nauja mokesčių sistema, tarptautinės prekybos pokyčiai, gresiantis nedarbas ir kitos galimos negandos.

„Žinoma, Škotija yra labai daug pasiekusi medicinos, pramonės, mokslo ar meno srityse, ir jos kultūra, kaip ir ekonomika, yra neabejotinai reikšminga. Tačiau visko, ko Škotija pasiekė, ji pasiekė būdama Didžiosios Britanijos dalis, todėl škotai turėtų didžiuotis būdami Jungtinėje Karalystėje, – įsitikinęs šiuo metu Australijoje dirbantis Škotijos verslininkas Davidas Knoxas. – Gyvenu Australijoje, bet mano tėvai gyvena, o dukra studijuoja Glazge. Puikiai suprantu, kas ten vyksta, ir tikiuosi, kad škotai referendume priims teisingą sprendimą“, – tautiečius nebėgti iš Didžiosios Britanijos sudėties ragina verslininkas.

Užtat separatistinėms idėjoms pritariantys škotai galvoja visiškai kitaip. Ir skaičiai – jų pusėje. „Škotijos BVP vienam gyventojui gerokai lenkia Prancūzijos BVP. Tiesa, jei minusuotume pajamas iš naftos ir dujų, Prancūzija pagal šį rodiklį pirmautų. Bet Škotai vis dar lenktų Italiją“, – rašoma dienraštyje „Financial Times“.

Be to, nedarbas Škotijoje šiuo metu panašus kaip visoje Didžiojoje Britanijoje, neviršija 6,6 proc., ir esą nėra rimtų priežasčių manyti, kad jis padidėtų atsiskyrus. O štai fiskalinis deficitas net gerokai mažesnis nei visos Didžiosios Britanijos, o užsienio investicijos Škotijoje 2012–2013 m. (vertinant pagal įgyvendintų projektų skaičių) buvo panaudotos gerokai efektyviau.

Nepriklausomybės šalininkai įsitikinę, kad šie rodikliai dar pagerėtų, nes, būdama sudėtinė Didžiosios Britanijos dalis, Škotija esą neišnaudoja viso savo ekonominio potencialo. „Jungtinės Karalystės ekonomikos politika yra vienareikšmiškai naudinga Londonui ir, priešingai, visiškai nepalanki regionams“, – skelbiama 2013 m. studijoje, kurią atliko pelno nesiekianti organizacija „Jimmy Reid Foundation“.

Ekonomistas Chicas Brodie įsitikinęs, kad Škotija buvo nustumta nuo „naftos lovio“ dar devintajame dešimtmetyje: tuo metu Gynybos ministerija uždraudė naftos paieškas prie šiaurinių Škotijos krantų. Jei tik Škotija taps nepriklausoma valstybe, ji vėl galės naudotis pelnu iš savo pakrantėse išgaunamos naftos.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 352014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt/1,16 EUR. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-35-2014-m

Tarptautiniam Teisingumo teismui pripažinus, kad Kosovas 2008 m. teisėtai paskelbė savo nepriklausomybę, sukruto separatistai Europoje, Azijoje ir net Afrikoje.

Po ilgų mėnesių svarstymų Tarptautinis Teisingumo teismas (TTT) apsisprendė dėl Kosovo nepriklausomybės deklaracijos teisėtumo. Verdiktas aiškus ir tiesus: 2008-aisiais vienašališkai paskelbęs savo nepriklausomybę nuo Serbijos, Kosovas nepažeidė tarptautinės teisės, Serbijos teritorijos vientisumo ar kokių kitų teisių.

Kitaip sakant, Kosovo nepriklausomybės deklaracija tarptautinės teisės požiūriu yra visiškai teisėta.
Tačiau ką toks sprendimas reiškia ne teisine, o geopolitine prasme?

Visų pirma, politologai baiminasi sumaišties ir neramumų Balkanuose. Mat nors TTT išaiškinimo dėl Kosovo nepriklausomybės teisėtumo buvo paprašiusi pati Serbija, dabar į jai nepalankų sprendimą ji moja ranka ir sako niekada, jokiomis aplinkybėmis nepripažinsianti Kosovo kaip suverenios valstybės.
Serbija su Kosovu geriausiu atveju sutinka nebent atnaujinti derybas dėl nepriklausomybės.
Rezultatas – Kosovo gatvėse protestuojantys albanai ir Serbijoje bruzdantys serbai.

Vadinasi, apie taiką ir ramybę šiame regione nėra ko nė svajoti. Kaip ir Serbijai – apie narystę ES, o Kosovui – apie visavertį valstybingumą.

Juk kol Serbija nesutinka pripažinti Kosovo, tol jos pačios mažai kas laukia ES. Tarkime, Didžioji Britanija, Prancūzija, Vokietija ir Nyderlandai Serbijos narystės ES galimybę svarstyti sutinka tik po to, kai ši pripažins Kosovą. Kas, kad priešingos nuomonės laikosi Serbijai daug atlaidesnės Italija ar Rumunija.

Baiminasi sugriūti pačios

Nelabai kuo džiaugtis gali ir pats Kosovas. Bent jau artimiausiu metu jam nelemta tapti, pavyzdžiui, Jungtinių Tautų nariu.

Į šią organizaciją galima įsilieti, nepriklausomybę pripažinus dviem trečdaliams iš 192 JT narių ir visoms penkioms nuolatinėms JT narėms: JAV, Didžiajai Britanijai, Prancūzijai, Rusijai ir Kinijai.

Tačiau kol kas Kosovui stinga ne tik pastarųjų dviejų “palaiminimo”, bet ir dar bent dvigubai daugiau pripažinimų nei sulaukta iki šiol. Juk iš viso Kosovą iki šios dienos yra pripažinusios tik 69 pasaulio valstybės. Tiesa, tarp jų yra JAV ir net 22 iš 27 ES narių, o liepos pradžioje Europos parlamentas didele balsų dauguma patvirtino rezoliuciją, kviečiančią ir likusias penkias ES nares nieko nelaukiant pripažinti Kosovo nepriklausomybę.

Be to, Kosovo užsienio reikalų ministras Skenderis Hysenis, džiaugdamasis palankiu TTT sprendimu, pažadėjo asmeniškai kreiptis į 121 pasaulio valstybės vadovus prašydamas pripažinti nepriklausomybę, o vien vizito JAV metu žadėjo susitikti ir akis į akį pasikalbėti su dar 60 šalių lyderiais.

Pripažinti Kosovą raginą ir Didžiosios Britanijos užsienio reikalų sekretorius Williamas Hague, sakydamas, jog Kosovas šiaip ar taip jau kelis metus gyvuoja kaip savarankiška valstybė, o pripažinimas yra tik formalumas, kuris neturėtų gąsdinti kitų šalių, draskomų separatistinių judėjimų.

Tačiau vargu ar tai jas įtikins. Juk ir prieš kelis metus kalbėta lygiai tas pats, o Europos Parlamentas buvo priėmęs panašią raginimų rezoliuciją.

O vis tiek kaip tuomet, taip ir dabar, labiausiai Kosovo pripažinti nelinkusios kaip tik tos valstybės, kurios pačios yra kamuojamos separatistinių judėjimų ir kurios baiminasi, kad vietos aktyvistai nepasektų Kosovo pavyzdžiu ir nesumanytų skelbti nepriklausomybės bei tikėtis tarptautinių arbitrų palaiminimo.

Tarp labiausiai nepatenkintųjų Kosovo valstybingumu Europoje yra baskų bei katalonų savarankiškumo bijanti Ispanija, dvilypumo problemų įsiutintos Graikija ar Slovakija. Jau nekalbant apie Kiprą, kuris pareiškė, jog Kosovo nepripažintų net tuo atveju, jei tai padarytų pati Serbija.

Kipro užsienio reikalų ministerijos išplatintame pareiškime sakoma, jog šalis ir toliau tvirtai rems Serbijos ir bet kurios kitos šalies teisę į neliečiamą suverenitetą ir teritorijos integralumą.

Be to, iš karto po TTT sprendimo į tarptautinę tribūną išstojusi Rumunija pareiškė, kad tarptautinių teisėjų nuosprendis nėra privalomas ir tai niekaip neįtakos ankstesnio šalies pasirinkimo neremti Kosovo nepriklausomybės.

Dar daugiau problemų Kosovui kelia pasaulio galingosios. Jo nepriklausomybės priešininkės yra visą šūsnį atsiskirti mėginančiųjų už pakarpos laikančios Kinija ir Rusija. O kur dar valstybės, tiesiog nenorinčios susipykti su kuria viena iš šių gigančių.

Antipatijos separatistams Kosovo pripažinti neleidžia ir Izraeliui, Indijai, Brazilijai, Egiptui, Indonezijai ar net Pietų Afrikos respublikai. Ir jokios kalbos ar TTT sprendimai joms nė motais.

Sujudins ir kitus separatistus

TTT sprendimas dėl Kosovo nepriklausomybės nėra privalomas ir turi tik patariamąją reikšmę. Be to, jis nereiškia, kad teisėta yra pati Kosovo nepriklausomybė, o tik jos paskelbimo faktas, t.y., 2008-ųjų deklaracija.

Tačiau daugelis ekspertų situaciją vis dėlto vadina precedentu ir teigia, kad tai neabejotinai įkvėps ir kitus separatistinius regionus aktyviai siekti įteisinti savo nepriklausomybę.

“Šis sprendimas neliečia kitų regionų, ir nežinia, ar tikrai turės jiems įtakos, tačiau tai galima numanyti”, – tiki Londono Tarptautinio Strateginių Studijų instituto analitikė Dana Allin.

Dar mažiau TTT sprendimo poveikiu abejoja Serbijos užsienio reikalų ministras Vukas Jeremičius. “Ši situacija labai grėsminga. Tai lyg atverta Pandoros skrynia. Ir reikia ją kuo skubiau užverti, kol iš jos kas nors neišskrido”, – aiškina politikas.

Ir bent jau dėl grėsmės, kad iš Pandoros skrynios tikrai kažkas išskris, tikrai gali būti teisus.
Tarkime, Kalnų Karabacho atveju. Šio regiono aktyvistai dar prieš kelis metus mėgino prisišlieti prie tos pačios Kosovo bylos ir prašyti TTT tuo pačiu prisėdimu nutarti, ar pagrįsta yra šio regiono 1990-aisiais paskelbta nepriklausomybę. Tiesa, TTT šį prašymą tuomet atmetė, bet nepaneigė, kad Kalnų Karabacho atvejį galėtų nagrinėti ateityje.

Juolab kad šis regionas, kaip ir Kosovas, turi stiprų JAV užnugarį. Juk sutapimu vargu ar pavadinsi tai, kad vos kelios savaitės iki TTT sprendimo dėl Kosovo, JAV valstybės sekretorė Hillary Clinton apsilankė Azerbaidžane ir paragino šalies prezidentą Ilhamą Alijevą kuo greičiau atnaujinti taikos derybas su Armėnija bei išspręsti nesutarimus dėl separatistinio regiono.

Tačiau dėl TTT sprendimo ledai gali pajudėti ne vien čia. Paskata aktyviau kovoti dėl nepriklausomybės atsirado ir baskų ir katalonų separatistams Ispanijoje.

Štai katalonų liberalų ir nacionalistų partija CDC kreipėsi į Ispanijos vyriausybę ragindama pripažinti ne tik Kosovo nepriklausomybę, bet ir tautų apsisprendimo teisę, jei tokį apsisprendimą palaiko Jungtinės Tautos.
Didesnis suaktyvėjimas artimiausiu metu laukiamas ir Škotijoje, vokiečių dominuojamoje Italijos Alto Adigės provincijoje, vengrų tankiai apgyvendintose Rumunijoje ir Slovakijoje.

Štai vengrų mažumos Rumunijoje lyderis Laszlo Tokes retoriškai klausia, kodėl ir jiems nepasekus, tarkime, katalonų pavyzdžiu, ir neišėjus į gatves reikalauti daugiau autonomiškumo. “Jei Kosovas gavo nepriklausomybę, kodėl mes negalėtume gauti bent jau autonomijos”, – klausia L.Tokes.
Padrąsintos jaučiasi ir nuo Gruzijos atsiskyrusios bei nepriklausomybę nuo Gruzijos vienašališkai paskelbusios Pietų Osetija bei Abchazija.

Pastarojo regiono prezidentas Sergejus Bagpašas džiūgauja, esą Kosovo nepriklausomybės įteisinimas ateityje užkirs kelią dvigubiems standartams ir leis teisėtas valstybes sukurti visoms to pageidaujančioms tautoms.

Panašiai galvoja ir Bosnijos serbų, dar nuo 1990-ųjų siekiančių atsiskirti nuo Bosnijos, premjeras Miloradas Dodikas. “Tarptautinių teisėjų nuomonė šviesiomis spalvomis piešia mūsų ateities kelią”, – vaizdžiai kalba separatistų atstovas.

Kaip ir jo bendraminčiai kituose pasaulio regionuose. Štai Artimuosiuose Rytuose galvas į viršų kelia Irako autonomijoje gyvenantys kurdų separatistai, kurie jau dabar teigia atidžiai studijuojantys TTT sprendimą ir ieškosiantys būtų patys įteisinti visišką savo nepriklausomybę nuo Irako.

O kai kurie analitikai mano, jog TTT sprendimo dėl Kosovo atgarsiai pasklis net iki Indonezijos, kur atsiskirti trokšta mažiausiai dvi provincijos – Acehas ir Vakarų Papua, ar net iki Afrikos, kur be autonomijos teisių gyvena šimtai represijas ir suvaržymus išgyvenančių tautų.