ITAR-TASS

Praėjusią savaitę Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas iškilmingoje ir pompastiškoje ceremonijoje paskelbė, kad Krymas tampa Rusijos Federacijos dalimi. Ciniškai ignoruodamas tarptautinės teisės principus, Kremlius okupavo bei neteisėtu referendumu aneksavo Krymo pusiasalį. Kovo 16 dieną įvykęs vadinamasis referendumas, kurio baigtį buvo nesunku prognozuoti jam dar neprasidėjus, tapo pagrindu Rusijos prezidentui įvykdyti savo užmačias: deklaruojama, kad Krymo prisijungimą prie Rusijos parėmė net 95,5 proc. pusiasalio gyventojų.
Po iškilmingo pasirašymo Krymo prorusiškos valdžios atstovai neslėpė džiaugsmo spausdami ranką V.Putinui. Tačiau nors visi supranta, kad įvykusio referendumo rezultatai buvo suklastoti, ko gero, esant laisvam Krymo gyventojų apsisprendimui rezultatas taip pat būtų Kremliaus naudai: pusiasalyje, kuriame dominuojantys rusai sudaro apie 59 proc. visų gyventojų, demokratišku referendumu greičiausiai būtų priimtas toks pat sprendimas, tik šiek tiek kuklesne persvara.
„Šiandien laimingiausia diena mano gyvenime, mes grįžtame pas motiną Rusiją“, – britų dienraščiui „Guardian“ teigė 72 metų Liudmila Balatskaja. „Laukėme to 23-ejus metus. Pagaliau einame namo“, – džiaugsmo neslėpė Vladivostoke gimusi, tačiau visą gyvenimą Sevastopolyje gyvenusi Raisa Basoka.
Pagrindinis separatistinių regionų, siekiančių grįžti į Kremliaus glėbį, gyventojų siekis – viltis, kad Rusijos sudėtyje prasidės klestėjimo ir ekonominės gerovės laikotarpis. Tą pačią viltį išreiškė ir Pietų Osetijos bei Abchazijos ir Padniestrės regionų gyventojai, kurie praėjus vos keleriems metams buvo priversti nusivilti. Prisijungimas prie Rusijos neišpildė jų lūkesčių, o viltys gyventi geriau sudužo į šipulius.
Taigi kaip šiandien gyvena nepripažintų separatistinių regionų gyventojai?

Pietų Osetija: žlugusios viltys tapti turizmo centru

Pietų Osetija bei Abchazija – separatistiniai Gruzijos regionai, nepriklausomomis pasiskelbusios, tačiau tarptautinės bendruomenės nepripažįstamos valstybės. Konflikto ištakos tarp šių regionų ir Tbilisio slypi kur kas giliau, nei įprastai minimas 2008 m. Rusijos ir Gruzijos karas.
Kaip teigia Birmingamo universiteto profesorius Stefanas Wolffas, tiek Abchazija, tiek Pietų Osetija turėjo didelius autonominius įgaliojimus būdamos Sovietų Sąjungos sudėtyje, todėl įtampa tarp osetinų, abchazų ir gruzinų prasidėjo praėjusio amžiaus aštuntojo devintojo dešimtmečių sandūroje, kai sustiprėjo gruzinų nacionalizmas. „Abchazija ir Pietų Osetija norėjo išsaugoti savo autonomiją ir išlikti Sovietų Sąjungos sudėtyje, suvokdamos tai kaip vienintelį kelią išsaugoti etnokultūrinį tapatumą“, – teigia profesorius.
Sovietų Sąjungos žlugimo laikotarpiu prasidėję konfliktai išaugo į karinius neramumus, o separatistiniams regionams paskelbus nepriklausomybę šie „įšalę konfliktai“ lieka gyvi iki šiol.
Pietų Osetijos gyventojų teigimu, Rusijos kariuomenės įvedimą 2008 m. jie pasitiko taip pat džiaugsmingai kaip Krymo gyventojai. Tačiau greitai džiugios nuotaikos išblėso. „Pirmą žiemą vis dar manėme, kad „karas ką tik baigėsi“. Antrą žiemą apėmė didžiulė neviltis. Kai atėjo trečioji žiema, viskas pasidarė aišku“, – savo nusivylimą atskleidė nevyriausybinei organizacijai „Pietų Osetijos kapitalas“, veikiančiai sostinėje Cchinvalyje, vadovaujanti Dina Alborova.
Karinių konfliktų padariniai Pietų Osetijai kainavo ypač daug, o realaus atsigavimo ženklų nematyti iki šiol: net vertinant viso Pietų Kaukazo kontekste Pietų Osetija išlieka kaip ypač vargingas regionas, neturintis realios pramonės ir nesulaukiantis išorės investicijų. 2008 m. su džiaugsmu rusų kariuomenę pasitiko ne tik piliečiai, bet ir Pietų Osetijos valdžia, kuri įsivaizdavo sukursianti turizmu paremtą ekonominį atsigavimą, panašų į nykštukinių valstybių – Monako ar Andoros.
Separatistinis regionas, kovojęs dėl Rusijos pripažinimo beveik du dešimtmečius, užsiėmė daugiausia obuolių auginimu ir nelegalia narkotikų, klastotų pinigų bei alkoholio prekyba per tunelį, Pietų Osetiją jungiantį su Rusija. Kaip teigia „New York Times“, po 2008 m. konflikto Rusija šiam regionui atsikurti skyrė 55 mln. JAV dolerių, tačiau praėjusių metų Rusijos federalinio audito duomenimis, 33 milijonai buvo iššvaistyti arba pavogti.
Reaguodama į tai Pietų Osetijos valdžia pradėjo net septyniasdešimt bylų buvusiems valstybės pareigūnams, o šių metų pradžioje buvęs KGB karininkas ir dabartinis prezidentas Leonidas Tibilovas atšaukė visą ministrų kabinetą. „Nors pažeidimai padaryti ankstesniais metais, kabinetas nesiėmė jokių veiksmų padariniams likviduoti, todėl turėjau priimti šį sprendimą“, – šių metų sausį pareiškė nepripažintos valstybės prezidentas.
Regione nėra išplėtota praktiškai jokia infrastruktūra, socialinė ar švietimo sistema, o dauguma nuo karo nukentėjusių pastatų stūkso neatstatyti, tačiau Pietų Osetijoje galima pamatyti juodų prabangių automobilių, kuriais važinėjasi valdžios pareigūnai.

Škotai, katalonai ir flamandai – trys Vakarų Europos tautos, aktyviausiai kalbančios apie naujų valstybių atsiradimą žemėlapyje. Tačiau jų nepriklausomybės siekį apsunkina ir vidaus dvejonės, ir išorinė padėtis. Tad ar keisis Europos žemėlapis?

Šių metų rugsėjo 11 d. katalonai, minėdami nacionalinę šventę, sudarė 400 km žmonių grandinę. Tokią pat, kaip 1989 m. buvo sudarę Baltijos šalių gyventojai. Šis Europoje plačiai nuskambėjęs įvykis priminė apie nuolatinę ir gyvą skirtingų tautų kovą dėl nepriklausomybės.
Tiesa, Vakarų Europoje kylantys separatistiniai judėjimai šiek tiek kitokie nei XX a. iš imperijų jungo išsilaisvinti siekusių tautų. Antverpenas prieš Briuselį, Edinburgas prieš Londoną ir Barselona prieš Madridą – šių dvikovų fone Europos Sąjunga tapo ir priežastimi, ir pasekme.
Priminsime, kad nepriklausomybės judėjimai neretai smarkiai sujaukdavo Europos politinę tvarką, o per pastaruosius 150 metų tokie judėjimai sustiprėdavo kas dvi tris kartas. XIX a. po Vokietijos suvienijimo ir Osmanų imperijos silpnėjimo prasidėjęs Tautų pavasaris Europoje leido susikurti pirmosioms mažesnėms tautinėms valstybėms. Po Pirmojo pasaulinio karo Europoje neliko nė vienos imperijos, o vietoj jų į tarptautinę bendruomenę įsirašė daug mažųjų tautų valstybių.
Trečioji išsilaisvinimo banga prasidėjo 1945-aisiais, kai nusilpusios didžiosios Europos šalys pradėjo prarasti savo kolonijas Afrikoje ir Azijoje. Galiausiai ketvirtoji banga kilo nuo 1989 iki 1992 m., po Sovietų Sąjungos griūties.
Kuriantis Jungtinėms Tautoms, ši organizacija apėmė tik 51 valstybę, o šiandien vienija net 193-is. Tačiau separatistinių judėjimų lyderiai Europoje teigia, kad šis skaičius dar tikrai didės. Balkanuose, kur valstybių sienos neatitinka etninių ribų, teberusena diskusijos dėl teritorijų priklausomybės vienai ar kitai šaliai. Gyvi ir konfliktai Kaukaze, kur įvairiomis aplinkybėmis formuojasi autonomiškos ir nepriklausomybės siekiančios nepripažintos valstybės. O Briuselyje įsikūręs Laisvasis Europos aljansas, vienijantis apie 40 Europoje veikiančių nacionalistinių ir separatistinių partijų, liudija, kad demokratija ir gerovės valstybės kūrimas anaiptol nereiškia tautinių judėjimų slopimo.

„Jie valgo iš mūsų!“

Katalonijos prezidentas Arturas Masas šį rudenį pareiškė, kad Ispanija yra „kuprinė, kurią mums toliau nešti per sunku – tai kainuoja mums mūsų vystymąsi“. Beveik tuo pačiu metu Naujojo flamandų aljanso – atsiskyrimo nuo Belgijos siekiančios Flandrijos partijos – lyderis Bartas De Weveris, prieš pat išrenkamas Antverpeno meru, paskelbė, kad „flamandams nusibodo būtų laikomiems karvėmis, kurios naudingos tik dėl savo pieno“.
Bendrai sutariama, kad vienas pagrindinių motyvų, lemiančių separatistinių judėjimų aktyvėjimą Vakarų Europoje, yra būtent pastaroji finansų krizė bei išryškėję didžiuliai skirtumai tarp atsiskirti siekiančių regionų: konkrečiai Katalonijos Ispanijoje bei Flandrijos Belgijoje ir likusios šalies dalies. Ispanijoje veikianti federacinė sistema remiasi principu „kava visiems“: šalis suskirstyta į 17 autonomijų, kurių vargingesnės subsidijuojamos turtingesnių sąskaita, lėšas perskirstant per Madridą. Katalonija, kurios ekonomika prilygsta Portugalijos, sukuria net penktadalį visos šalies BVP, todėl Ispanijai, įskaitant ir Kataloniją, vis labiau grimztant į ekonominį nuosmukį, tokia politika katalonams tampa nebepriimtina.
Panaši padėtis ir Belgijoje. JAV vyriausiojo prekybos specialisto Ryano Barneso teigimu, Valonijos (prancūziškosios Belgijos dalies) gyventojai XIX a. pabaigoje buvo turtingesni už flamandus. Tačiau Flandrijoje suklestėjęs paslaugų sektorius viską apvertė aukštyn kojom. „Leveno universiteto studija rodo, kad Flandrija Valonijai atiduoda daugiau nei 16 mlrd. eurų per metus“, – tvirtina R.Barnesas.
O štai nuo Jungtinės Karalystės atsiskirti siekianti Škotija tokiu pranašumu pasigirti negali, nes būtent ji yra labiau priklausoma nuo Londono nei atvirkščiai: Glazgas nėra toks ekonominis variklis kaip Barselona ar Antverpenas. Nepaisant to, Škotijos nacionalistų partijos lyderis Alexas Salmondas teigia, kad nebebūdami atskaitingi Londonui škotai galės tinkamai panaudoti jūros šelfe esančias naudingąsias iškasenas, ir Škotijos ekonomika šoktelės į viršų.
R.Barnesas pabrėžia, kad šis ekonominio separatizmo fenomenas išryškėja ne tik nacionaliniu lygmeniu, bet ir ES mastu. Federacinėje sistemoje administracinis centras koordinuoja lėšų perskirstymą – būtent tai vyksta per ES struktūrinius ir regioninius fondus. Tačiau ekonomikos „laimėtojos“ Vokietijos piliečių, nebenorinčių mokėti už „autsaiderės“ Graikijos sukauptas skolas, gretos gausėja.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-44-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.