BFL

3 klausimai apie Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (VTEK) ir jos pirmininko Romo Valentukevičiaus veiklą ir sprendimus „Transparency International“ Lietuvos skyriaus
vadovui Sergejui Muravjovui

– Kaip vertinate VTEK veiklą? Ar ši institucija nėra „neįgali“, ar ji atlieka savo funkcijas, o gal tik dirba politikams? Prisiminkime Vijūnėlės istoriją, Gretos Kildišienės „išteisinimą“. Galiausiai, ar sprendimai dėl politikų nepriimami pavėluotai, kai skandalai jau būna įsisiautėję?

– Kol neturėsime aiškių kriterijų, pagal ką matuojame tokių institucijų, kaip VTEK, sėkmę, bet koks VTEK veiklos įvertinimas gali tapti spekuliacijų objektu. Šiuo metu nėra visai aišku, pagal kokią sėkmės formulę veikia VTEK, kokius tikslus ji išsikelia pati sau. Ar galėtume pasakyti, kad savo veikla ji iš tiesų prisidėjo prie korupcijos mažinimo šalyje?

VTEK pernelyg dažnai tampa politikų jiems užkraunamų papildomų ir ne visai pamatuotų atsakomybių įkaite. Iš šono žiūrint, VTEK pagal savo palyginti nedidelius resursus kartais prisiima gana daug atsakomybių. Galbūt ji dažniau turėtų išmokti pasakyti „ne“. Jeigu turėtume viešai ir objektyviai nustatytus sėkmingos veiklos kriterijus, tokiai institucijai, kaip VTEK, būtų lengviau atsispirti bet kokiai galimai politikų įtakai, taip pat ir netiesioginei, ir galbūt neatsidurti situacijoje, kai visiškai to nesuvokdamas savicenzūruoji savo veiklą ir priimi vienokį, o ne kitokį sprendimą.

– Kaip vertinate bendrą Lietuvos politikų etikos suvokimą, sąmoningumą? Ar etika matuojama tik įstatymais, ar mokama laiku ir garbingai atsistatydinti, trauktis?

– Lietuvos politikų etikos suvokimas gerėja. Manau, vis daugiau politikų supranta, kad neverta įsivelti į kazuistinį pokalbį apie tai, ką sako įstatymai, o geriau prisiimti daugiau atsakomybės suprantant, kad žmonės, renkantys politiką, turi tam tikrų lūkesčių. Ir jeigu toks politikas veikia nepakankamai skaidriai ar negali atsakyti į visus klausimus tinkamai ir laiku, geriau trauktis ir parodyti gerąjį pavyzdį. Vargu ar galime manyti, kad etika turi būti visą laiką nuleista tik įstatymu iš viršaus.

Svarbu pabrėžti ir itin svarbų politinių partijų vaidmenį, nes jos labai aiškiai gali pasakyti, pagal kokius etikos standartus jų nariai turėtų elgtis. Partija greičiau negu bet kas kitas gali sureaguoti – pasakyti, kad jos narys elgiasi neetiškai, ir aiškiai parodyti, jog partija toleruoja tik etišką elgesį.

– Ar VTEK pirmininkas turėtų vienašališkai priimti sprendimus komisijos vardu?

– Atsakymas aiškus. Pirmininkas neturėtų vienašališkai priimti sprendimų komisijos vardu. Klausimas, kodėl taip gali nutikti. Šis klausimas visų pirma skirtas VTEK ir jos pirmininkui, bet labai svarbu, ko gi mes iš tos komisijos tikimės. Matyt, kartais tikimės greitos, žaibiškos reakcijos, kai galbūt skubėti reikėtų lėčiau.

Dažnai iš komisijos turime tikėtis ne vien sprendimų, bet ir siūlymų, kaip reikėtų elgtis panašiose situacijose. Iš stebėsenos įstaigų norėčiau išgirsti daugiau aktyvių siūlymų, kaip reikėtų tinkamai veikti, kaip geriau suvaldyti su korupcija susijusias rizikas, kad ateityje tam tikrų dalykų net nereikėtų svarstyti. Nes žmonės, suvokdami gaires, kaip turėtų elgtis, turėtų stengtis išvengti situacijų, kurios būtų svarstomos VTEK arba kitose institucijose.

Penkių Lietuvos didžiųjų miestų lauko reklamos stenduose pasirodė pilki plakatai su trimis beždžionėlėmis, agituojančiomis viską matyti, girdėti ir pranešti. Kitaip nei iš jų įprasta tikėtis. Tai antikorupcinės organizacijos “Transparency International” Lietuvos skyriaus naujausia kampanija “Drąsus žodis”, kuria siekiama atkreipti dėmesį į pranešėjų apsaugos stoką mūsų šalyje. Apie šią iniciatyvą ir apie piliečių požiūrį į kovą su korupcija “Veidas” kalbėjosi su “Transparency International” Lietuvos skyriaus vadovu Sergejumi Muravjovu.

VEIDAS: Kodėl prireikė “Drąsaus žodžio” kampanijos?

S.M.: 2008-ųjų pabaigoje atlikdami Lietuvos korupcijos žemėlapio tyrimą, klausėme žmonių, ką jie mano apie piliečius, pranešančius apie galimos korupcijos atvejus. Mums patiems buvo svarbu suprasti, kokios visuomenės nuotaikos. Dažnai tenka išgirsti politikų, valstybės tarnautojų nuogąstavimų, esą mes skatiname keistą elgesį – skųsti, pranešinėti. Pasirodo, dauguma žmonių mano, kad piliečiai, pranešantys apie galimą korupcijos atvejį, yra pilietiškai aktyvūs ir drąsūs šalies gyventojai.

VEIDAS: Tačiau ar jie patys linkę tai daryti?

S.M.: Deja, pranešančių žmonių yra vos keli procentai. Kita vertus, Lietuvoje šiuo metu yra apie pusšimtį karštųjų pagalbos linijų, skatinančių ir kviečiančių žmones pranešti apie galimus nusižengimus ar korupcijos atvejus, nors labai dažnai pranešantieji nėra apsaugoti nuo persekiojimo ir tai jiems gali kelti abejonių. Iš tiesų kodėl kviečiama pranešti, jeigu žmogus gali sulaukti susidorojimo? Neįsiklausyti į tokius nuogąstavimus ir nieko nedaryti, kad jie jaustųsi saugesni, būtų netoliaregiška.

VEIDAS: Šių metų pradžioje Vyriausybė priėmė nutarimą dėl atlyginimo pranešėjams už vertingą informaciją pakeitimo. Gal žinote, ar kam nors jau buvo atlyginta?

S.M.: Mūsų žiniomis, niekam. Ne tik per šiuos metus, bet ir per visą nutarimo galiojimo laikotarpį nuo 2003 m. Bet kokia valdžios iniciatyva turi būti pagrįsta pasitikėjimu. Žmonės patikės, kad valdžia tikrai nori gero, kai pamatys, jog jie yra vertinami kaip piliečiai. Vyriausybės nutarimu žmonės skatinami pranešti, bet praėjo tie laikai, kai juos buvo galima maitinti pažadais. Pirmiausia jie turi jaustis saugūs.

VEIDAS: Ar liudytojų apsaugos įstatymo neužtektų?

S.M.: Pranešėjai nepatenka į šią kategoriją. Jų apsaugos įstatymas galėtų būti vienas iš tų įrankių, kurie padėtų piliečiams įsitraukti į šalies valdymą. Kai trūksta įrankių, lieka tik tušti žodžiai. Šiuo atveju matau, kad negalima sakyti, jog to ryšio tarp žmogaus ir valdžios atstovų nėra, bet jis be galo silpnas. Tyrimai rodo, kad žmonės apskritai dažnai nepasitiki valdžios institucijomis, ypač Seimu.

VEIDAS: Praėjusią savaitę europarlamentaras Leonidas Donskis “Veido” atskleistą su Seimo nariu Mantu Adomėnu ir 2,5 mln. Lt suma, Švietimo ir mokslo ministerijos skirta jo Demokratinės politikos institutui už universitetų reitingavimą, susijusią istoriją pavadino įžūlios korupcijos pavyzdžiu. Ar galima tikėtis deramos atomazgos?

S.M.: Manau, bet kuris politinis lyderis turi rodyti moralės pavyzdį. Negalima kalbėti apie permainas visuomenėje, jei lyderiai elgiasi atvirkščiai. Žiūrėkite, ką rodo tyrimų rezultatai: žmonių nuomone, korupcija Lietuvoje nėra baudžiama ir nesulaukia jokių sankcijų. Bet tai nėra kažkokia savybė, kurios neįmanoma išgydyti. Tai tiesiog prasto demokratinio valdymo padarinys, moralinio nuosmukio rezultatas.

VEIDAS: Jeigu leistina politikui, valdančiosios partijos atstovui, leistina ir visiems kitiems?

S.M.: Žmonės mato kyšį kaip efektyvų savo problemos sprendimo būdą. Pagal korupcijos suvokimo indeksą Lietuva yra pasiekusi 4,9 balo ribą ir niekaip neperkopia 5. Mums labai toli iki dešimtuko, arti kurio yra Skandinavijos šalys.

Vis dėlto bet koks pokytis priklauso nuo mūsų pačių. Dažnai žmonės nepagalvoja, ar tikrai reikia duoti kyšį policininkui, atsidėkoti gydytojui, ar verta vengti paklausti, kaip remontuojamas tavo daugiabutis. Čia tik smulkioji korupcija.

Valstybės tarnautojai sako, kad labiausiai paplitusi korupcijos forma yra nepotizmas – bičiulių ir giminių protegavimas. Tai daug sudėtingesnė, elitiškesnė korupcijos forma, čia nėra taip viskas aišku. Todėl ir reikia aiškių valdžios sprendimų, jų pagrįstumo, atskaitingumo, atvirumo, kad žmonės visada būtų pasirengę užduoti jiems rūpimus klausimus. O valdžia būtų visuomet pasirengusi atsakyti į bet kokį klausimą, kuris būtų susijęs su mokesčių mokėtojų pinigais. Logika tokia, kad bet kuris žingsnis gali būti patikrintas. Tai turėtų būti kaip savotiškas veidrodis, į kurį kasdien pasižiūri.

VEIDAS: Štai visuomenininkai – “ekspertai.eu” – vos ne kiekvieną dieną mėgina rodyti tą veidrodį. Bet ar Jums nesusidaro įspūdis, kad valdžia stengiasi šių veidrodžių nematyti?

S.M.: Demokratinė visuomenė reikalauja abipusės sąveikos. Taigi žmonės, rinkdami politikus į valdžią, neturėtų pasikliauti vien jų šūkiais. Pernai mane maloniai nustebino Didžiosios Britanijos parlamentarų išlaidų tyrimas, prasidėjęs vieno laikraščio iniciatyva. Mūsų parlamentarai irgi pradėjo daugiau viešai atskleisti informacijos, bet, žinoma, galėtų dar daugiau. Galėtų, pavyzdžiui, internete vesti dienoraštį, parodydami, kiek pinigų išleista.

VEIDAS: O kaip dėl viešųjų pirkimų viešumos? Ten sukasi daug didesnės pinigų sumos.

S.M.: Tą patį derėtų padaryti ir su jais. Balandžio viduryje Viešųjų pirkimų tarnyba pirmą kartą sudarė stambiausių perkančių organizacijų ir tiekėjų šimtuką. Geras pirmas žingsnis, bet jo neužtenka. Suprasti, kokie galimi ryšiai, kokios galimos sąsajos tarp vienų ar kitų perkančių organizacijų ir tiekėjų, kol kas neįmanoma ir tenka spėlioti. Ar nebūtų paprasčiau aiškiai pateikti informaciją, kad žmonėms, kuriems rūpi, kaip leidžiami pinigai, suprastų, kaip viskas vyksta. Tai drausmina, ypač kai kalbame apie mokesčių mokėtojų pinigus.

VEIDAS: Kokių turite konkrečių siūlymų dėl politinių partijų finansavimo?

S.M.: “Transparency International” siūlo atsisakyti partijų finansavimo iš juridinių asmenų. Latvija jau žengė šį žingsnį. Apskritai, turime piginti politinių partijų kampanijas, taip sumažindame korupcijos terpes. Per 2008 m. vykusius rinkimus į Lietuvos Seimą buvo išleista pustrečio karto daugiau pinigų negu 2004-aisiais. Kai Vyriausiosios rinkimų komisijos paklausėme kodėl, išgirdome, kad jeigu ne įstatymų pataisos, būtų išleista dar daugiau. Nėra jokios studijos, kuria būtų pagrįstas toks atsakymas.

VEIDAS: Tačiau, kaip neseniai rašė buvęs saugumo vadas Jurgis Jurgelis, visa tai labai fragmentiška. Štai prezidentė Dalia Grybauskaitė griežtai kalba apie korupciją, bet kas iš to?

S.M.: Prezidentės žodžiai – svarbi žinia visuomenei, kad šalies vadovei rūpi šis klausimas. Kita vertus, vien to neužtenka. Ekonominio nuosmukio pradžioje, kai dabartinė Vyriausybė atėjo į valdžią, sakiau, kad jų programa nėra kompleksiška. Daug fragmentiškų veiksmų, kurie galėtų būti efektyvūs, bet kova su korupcija veiksminga tik tada, kai matai visumą. Jeigu nusprendi didinti mokesčius, turi suprasti, kad verslas trauksis į šešėlį. O jam kontroliuoti pajėgumų nepadaugėjo.

VEIDAS: Kada bus atliktas naujas korupcijos žemėlapio tyrimas?

S.M.: Reikia tikėtis, kad jis bus. Norėtume suprasti, kurion pusėn pakrypo situacija. Pasaulyje tokie sociologiniai tyrimai – geriausias būdas atkreipti dėmesį į problemines sritis ir tendencijas. Neįmanoma abejingai reaguoti į Valstybinės mokesčių inspekcijos  pranešimus, kad 94 proc. skambinančiųjų praneša tik apie buvusią darbovietę ir apie galimus piktnaudžiavimus joje. Anot Darbo inspekcijos, pasikeitė ir pranešimų turinys – žmonės nepraneša apie sudėtingesnio turinio įtarimus. Informacijos srautas net Specialiųjų tyrimų tarnyboje sumažėjo. Dar 2008-aisiais 48 proc. STT bylų prasidėjo nuo žmonių pranešimų, o pernai tokių atvejų sumažėjo.

VEIDAS: Taigi grįžtame ten, nuo ko pradėjome. Ką “Transparency International” Lietuvos skyrius toliau darys?

S.M.: Toliau – pranešėjų apsaugos įstatymas. Rudenį paklausime parlamentarų, ką jie apie tai mano. Kita priemonė – didesnis atskaitingumas kalbant apie viešų lėšų naudojimą. Ta informacija turi būti pateikta.

Atrodo, kur kas daugiau dėmesio skiriame trumpalaikėms priemonėms, o konkrečių veiksmų, kaip keisti padėtį, nesiimame. Žmonės gali paklausti, o kokia nauda? Ji didžiulė. Pažiūrėkite, kiek skiriasi tiesioginės užsienio investicijos vienam gyventojui Estijoje ir Lietuvoje. Estija pernai jų gavo tris kartus daugiau negu Lietuva. Tarptautinės investicijų konsultavimo bendrovės vienareikšmiškai sako, kad korupcijos lygis šalyje – vienas pagrindinių rodiklių, skatinančių verslą investuoti į tą valstybę. Įvairių šalių praktika rodo, kad geresnis gyvenimas stipriai susijęs ir su skaidrumu, ir su atskaitingumu. O mes kaip tik to ir siekiame.

Lietuvoje daugelyje sričių trūksta skaidrumo naudojant viešuosius pinigus. Tai didelė problema, nes kalbame apie mokesčių mokėtojų pinigus, ir nesvarbu, ar jie iš Lietuvos biudžeto, ar iš ES fondų.

Dažnai net sunku suprasti, dėl kokių priežasčių skiriami pinigai vienam ar kitam projektui ir kaip jie panaudojami. Kai žmonės to nesupranta, jiems kyla klausimas, ar pinigai naudojami skaidriai.

Vienintelis būdas išsklaidyti abejones – pateikti kuo daugiau aiškios ir susistemintos informacijos. Pavyzdžiui, šiemet balandį Viešųjų pirkimų tarnyba galų gale paskelbė stambiausių perkančiųjų organizacijų ir teikėjų šimtukus. Iš jų matyti, kas per viešųjų pirkimų konkursus daugiausiai išleidžia pinigų ir kas juos laimi. Tai pirmasis žingsnis, kuriam žengti prireikė tiek daug metų. Bet dabar kyla ir kitų klausimų: kokios tai sutartys ir kaip jos buvo pasirašytos? Šį žingsnį irgi turėsime žengti. Ir čia galėtume pasimokyti iš išsivysčiusių ir itin skaidrių šalių, tarkime, Skandinavijos, patirties.

Kita vertus, kai kalbame apie skaidrumą panaudojant lėšas, be galo svarbu suprasti, kad neužtenka vien viešumo. Labai dažnai korupcijos ausys kyšo rengiant sąlygas ir techninius reikalavimus nugalėtojams atrinkti. Vadinasi, turime suprasti, kad viešieji pirkimai nėra tikslas panaudoti lėšas, o pasirinkti tinkamiausią ir efektyviausią sprendimą. Kaip tai padaryti? Vakarų šalyse seniai taikomos išlaidų naudos analizės ir galimybių studijos. Lietuvoje to beveik nėra. Bet be jų nebus gero valdymo. O kai jo nėra, atsiranda terpė piktnaudžiauti.

Dabartinė valdžia atėjo su įspūdinga antikorupcine programa. Būtų be galo graudu, jeigu jiems nepavytų šių pažadų įvykdyti. Demokratinėje visuomenėje žmonės valdžią vertina ne tiek pagal išsikeltus tikslus, kiek pagal atliktus darbus.