Praėjusį trečiadienį Vyriausybė paskelbė ekstremalią padėtį net šešiuose Lietuvos rajonuose: Druskininkų, Varėnos, Alytaus, Lazdijų, Šalčininkų, Trakų. O remdamiesi šalių, kuriose kilo afrikinio kiaulių maro židiniai, – Ispanijos, Portugalijos, Rusijos bei Baltarusijos, patirtimi, žinome, kad maro užkratas per metus vidutiniškai pasislenka nuo 300 iki 500 kilometrų. Vadinasi, netrukus ekstremalią padėtį teks skelbti jau visoje Lietuvoje, o galbūt net ir pranešti apie radikaliausią sprendimą – naikinti kiaules visiems kiaulių augintojams, nepaisant fermų dydžio.
Nuo klausimo, kiek tokia grėsmė reali, pradėjome pokalbį su Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriumi dr. Jonu Miliumi.

J.M.: Mes darome viską, ką leidžia mūsų galimybės ir protas, kad nereikėtų skelbti radikaliausio sprendimo. Žmonių dar tikrai nereikia gąsdinti. Esame numatę visą kompleksą priemonių: nuo naminių kiaulių mažuose ūkiuose laikymo sugriežtinimo iki šernų populiacijos mažinimo. Be to, dėsiu visas pastangas, kad jau pavasarį būtų tveriama tvora pasienyje su Baltarusija, nes šernai nejuda nuolatos.
Manau, tvora išspręstų net 90 proc. visų problemų, kilusių dėl šios ligos. Mat šernų judėjimas vyksta dukart per metus: pavasarį jie iš Lietuvos miškų patraukia Baltarusijos link, nes pas mus prie sienos su Baltarusija plyti miškai, o ten – laukai, apsėti kukurūzais, bulvėmis, javais. O rudenį, kai nuimamas derlius, šernai vėl patraukia į Lietuvos miškus. Dar vienas jų judėjimo laikas – spalis, lapkritis, kai prasideda poravimasis. Tada šernai, ieškodami patelės, per dieną gali nueiti iki 100 km.
Todėl dabar vienas svarbiausių dalykų – informacijos sklaida: reikia dešimt kartų daugiau aiškinti žmonėms apie afrikinį kiaulių marą, nei aiškinome iki šiol. Juk štai dabar medžiotojai mus kaltina nehumaniškumu dėl pasiūlymo mažinti dirbtinai padidintą šernų populiaciją, bet ar humaniška būtų jei nesuvaldžius viruso plitimo tektų išnaikinti kiaulių kompleksus, kuriuose auga po 50 tūkst. šių gyvūnų?
Tie, kurie matė dokumentinį filmą, kaip Rusijoje prasidėjus afrikiniam kiaulių marui buvo deginami ištisi kiaulių ūkiai, liaujasi išvedžioję apie humaniškumą.
Antra vertus, iš tiesų, kai prieš aštuonerius metus Pietų Rusijoje, prie sienos su Gruzija, kilo afrikinio kiaulių maro protrūkis, mes visi turėjome susitelkti ir jiems visomis išgalėmis padėti, kad tai neateitų iki Europos Sąjungos. Juk profilaktika visada geriau nei gydymas. Bet dėl nesusikalbėjimo to nepadarėme. Nors tiksliai pasakyti, iš katros pusės buvo mažiau noro kalbėtis, negalėčiau. O ligoms nesvarbi nei politika, nei sienos.
VEIDAS: Mokslininkų vertinimu, afrikinis kiaulių maras yra ekonomiškai pati pavojingiausia liga. Mat, kaip rodo kitų šalių pavyzdžiai, kad išnaikintum šią ligą, reikia likviduoti visus gyvūnus – tiek namines kiaules, tiek šernus, po keletą kartų dezinfekuoti fermas, tvartus, įrankius, be to, iš šalies, kurioje yra toks židinys, negalima eksportuoti ne tik jokios rūšies mėsos, bet ir galvijų pašarų ar grūdų. Kalbėkime atvirai: kada ir kiti ūkininkai – galvijų, grūdų augintojai gali sulaukti embargo savo produkcijai?
J.M.: Mes tikime, kad galbūt pavyks susitvarkyti kitomis priemonėmis ir nereikės išnaikinti visų kiaulių, mat pas mus kitoks klimatas nei Portugalijoje ar Ispanijoje. Juos kankina nuolatiniai karščiai, nėra žiemų, todėl sparčiai dauginasi erkės, kurios ir platina šią ligą.
Tiesa, šis virusas yra labai pavojingas, nes nebijo šalčio. Tarkime, šaldytoje mėsoje jis išlieka gyvybingas iki trejų metų, o nuo šios ligos kritusiame lavone – net vienus metus. Bet juk mes nerandame visų kritusių gyvūnų, nes kai kuriuos kiti laukiniai gyvūnai išsinešioja, paukščiai sulesa. O jei šis virusas atsirado Lietuvoje, vadinasi, jis cirkuliuoja.
VEIDAS: Baltarusijoje kilus šios ligos protrūkiui įspėjote, kad jei Lietuvoje atsirastų bent vienas afrikinio kiaulių maro židinys, būtų sustabdytas mūsų mėsos eksportas, ir, ko gero, ne tik kiaulienos, bet ir galvijienos, paukštienos, galbūt net pašarų, grūdų. O juk žemės ūkio produkcijos eksportas sudaro apie 30 proc. viso mūsų šalies eksporto. Skaičiuojant pinigine išraiška tai būtų apie 15 mlrd. Lt per metus. Kas jau uždraudė importą iš Lietuvos ir kokios produkcijos?
J.M.: Importuoti žalią ar mažai apdorotą kiaulieną, ko ir reikėjo tikėtis, uždraudė mūsų partneriai iš Rusijos ir Baltarusijos. Mat tiek mūsų, tiek jų teisės aktuose aiškiai reglamentuota, kad kilus tokiai ligai jie privalo įvesti apsaugos priemones. Todėl į Rusiją mes nebegalime eksportuoti kiaulienos žaliavos ir gaminių, kurie apdoroti esant žemai temperatūrai. Tačiau ir toliau galime eksportuoti tuos gaminius, kurie ne trumpiau nei pusę valandos apdoroti esant ne žemesnei kaip 72 laipsnių temperatūrai.
Vis dėlto baltarusiai, mano manymu, taiko per griežtas priemones – jie uždraudė ne tik kiaulienos importą, kiaulienos krovinių tranzitą per jų teritoriją, bet ir pašarų eksportą. Bet kai židinys buvo pas juos, iš kurio mūsų teritoriją ir pasiekė ši liga, mes leidome baltarusiškos ir rusiškos produkcijos tranzitą per mūsų teritoriją į Kaliningradą. Aš viliuosi, kad tai tik laikinos priemones. Mes turime įrodyti, kad sėkmingai tvarkomės su šia liga ir kad apribojimus reikėtų taikyti tik tose teritorijose, kuriose yra židiniai, juolab kad kitose teritorijose užsikrėtusių šernų nerandame.
Iš tikrųjų mes kasdien kalbamės su kolegomis ir iš Baltarusijos, ir iš Rusijos, mūsų tarpusavio santykiai labai kolegiški, geranoriški, ir jei niekas kitas neįsikiš, mes tikrai išspręsime šiuos klausimus.
Antra vertus, gamtos nesureguliuosi. Nė vienas žmogus, mėginęs dirbtinai įsikišti ir sureguliuoti gamtos stichiją, nieko nepasiekė, o čia – stichija.
VEIDAS: Kas dar, be Lietuvos pasieniečių, nepritaria tvoros pasienyje su Baltarusija statybai?
J.M.: Iš esmės tiek vasarą, tiek praėjusią savaitę aukščiausiu lygiu sudarytos komisijos posėdyje sienos su Baltarusija statybai prieštaravo tik pasieniečiai. Bet, mano galva, jie pirmiausia turėtų galvoti apie Lietuvos ekonomiką.
Deja, daugybė žmonių, mokslininkų, patarėjų, siūlančių savo išeitis, mano, kad tai, ką jie siūlo, tikrai pasiteisins ir viruso plitimą pavyks suvaldyti. O kadangi mes neturime šios ligos patirties, tai siūlomi patys įvairiausi scenarijai. Aš kasdien prisiklausiau įvairiausių išvedžiojimų, kai kada labai keistų, ypač iš medžiotojų pusės.
VEIDAS: Kiek dėl afrikinio kiaulių maro kalti medžiotojai, kurie net vasarą šernams buvo sudarę sanatorines sąlygas – šerdavo bulvėmis, grūdais, tad šiems nereikėjo rūpintis savo išlikimu, tik daugintis?
J.M.: Tai tikra tiesa – mes patys dirbtinai padidinome šernų populiaciją keletą kartų. Šiandien Lietuvoje esanti šernų populiacija nebesveika. Tai jau nebėra laukiniai gyvūnai – mes juos pavertėme naminiais. Pastaraisiais metais šernams įveisėme „fermas“, veždavome pilnus vagonus pašarų ir juos penėjome. Negana to, miške netgi įrengtos filmavimo kameros, per kurias namie prie kompiuterio sėdintys medžiotojai stebi, kada šernai ateina, kaip jie maitinasi tose dirbtinėse šėryklose.
Bet juk mes eksportuojame į užsienį ne šernieną, o kiaulieną. Ir Lietuvos ekonomika uždirba pinigų ne iš šernienos, o iš kiaulienos bei kitų žemės ūkio produktų. Todėl pirmiausia turime galvoti apie tai.
Kita vertus, mes nesakome, kad privalome visiškai išnaikinti šią populiaciją. Tiesa, jei pažvelgtume į Daniją, kurioje kiaulių yra apie penkis kartus daugiau nei gyventojų ir kuri yra viena pagrindinių kiaulienos augintojų Europoje, pamatytume, kad ten tėra vos vienas šernas, ir tas pats atklydęs iš Vokietijos.
VEIDAS: Šiandien Lietuvoje suskaičiuojama apie 60 tūkst. šernų. O kiek jų galėtų būti normaliomis, natūraliomis sąlygomis, jei nebūtume dirbtinai padauginę šios populiacijos?
J.M.: Aš nesu biologas, bet manau, kad jei jie maitintųsi natūraliai, populiacija būtų akivaizdžiai mažesnė. Juk ką mes darėme pastaraisiais metais? Ne tik laukus pamiškėse apsėdavome kukurūzais, bet dar ir specialių šernus viliojančių kvapų pildavome.
Daugelis žmonių šiandien puikiai pelnosi iš medžioklės, tai didžiulė komercijos industrija. Tačiau reikia apsispręsti, ar mes ateityje gyvensime tik iš medžioklių, ar vis dėlto norime gyventi iš žemės ūkio produkcijos eksporto.
Iš tikrųjų labai gaila, kad mūsų sąmoningumas, valstybės reikalų, ekonomikos suvokimas toks menkas. Štai ir vakar tikrindami vieną medžioklės Jonavoje būrelį nustėrome: apdorojimo aikštelė prišnerkšta, primėtyta visokiausios rūšies atliekų.
Be to, didžiulė bėda ta, kad mes kartu su kaimynais latviais esame labai specifinės šalys. Kitaip nei Vakarų Europoje, pas mus kiaules augina ne tik stambūs ūkiai, kurie gali užtikrinti tinkamą biosaugą, bet ir nedideli ūkininkai, kaimo gyventojai. Dažno tokio valstiečio sūnus ar netgi jis pas yra dar ir medžiotojas, ir grįžęs po medžioklės ne tik eina į tvartą su tais pačiais drabužiais šerti kiaulių, bet dar ir šeria jas šernienos atliekomis. Tai jau šimtaprocentinis užkrėtimas. Vėliau tas medžiotojas dar nueina susitikti su kaimynu, kuris dirba dideliame kiaulių komplekse, ir taip užkratas keliauja.
Danijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje vyrauja stambūs kiaulininkystės ūkiai, tad nebėra tarpinės grandies, kuri užkratą atneštų su drabužiais. Pagaliau norėdamas patekti į tenykštį kiaulių kompleksą turi ne tik tris kartus nusiprausti po dušu, du kartus persirengti, bet dar ir kas kartą pasirašyti, kad per pastarąsias 48 valandas nebuvai jokiame kitame kiaulininkystės komplekse. Ką jau kalbėti apie tai, kad komplekso darbuotojai ar jų šeimų nariai negali būti medžiotojai.
O pas mus prieš trejus metus net 80 proc. visų kiaulininkystės kompleksų nebuvo aptverti. Beje, kai prieš keletą metų Beržų komplekse kilo klasikinio kiaulių maro protrūkis, ir dvidešimt metų dirbančio komplekso vadovo pasiteiravau, kodėl teritorija neaptverta, jis nusistebėjo, o kam ta tvora.
Aišku, šiandien dideliuose kompleksuose jau irgi laikomasi tų pačių reikalavimų kaip ir Danijoje.
VEIDAS: Bet jūs taip pat esate medžiotojas…
J.M.: Aš esu tik mėgėjas, nesu aktyvus. Kai buvau jaunesnis, buvau aktyvesnis. Iš esmės, nors medžioju su kolegomis ir Lietuvoje, ir užsienyje, tai darau labiau dėl bendravimo, o ne dėl laimikio. Man smagu bendrauti su žmonėmis.
VEIDAS: Bet savo siūlymais jūs rūstinate medžioklių patriarchą, įtakingą socialdemokratą Bronių Bradauską. Ar neišmes jis jūsų iš elitinio medžiotojų būrelio?
J.M.: Neturėtų (juokiasi). Manau, medžiotojai turi mane suprasti, nors jie ir turi savų išvedžiojimų. Aš juk nesu už visišką šernų populiacijos išnaikinimą, o tik už sumažinimą, ypač ten, kur ji buvo dirbtinai išpūsta.
VEIDAS: O ką darysite su šernų šėryklomis?
J.M.: Praėjusią savaitę priėmėme sprendimą, kad 10 km nuo sienos su Baltarusija negali būti jokių šėryklų.
Be to, šioje buferinėje zonoje, kaip paskelbta dar vasarą, negalima laikyti naminių kiaulių, nesant būtiniausių biosaugos priemonių. Taigi vasaros pradžioje ten buvo 10 tūkst., o šiandien liko 3 tūkst. kiaulių. Dauguma ūkių savininkų, užsibrėžusių ir toliau auginti kiaules, prie įėjimo į tvartus įsirengė dušus, persirengimo kambarius, kilimėlius, dezinfekavimo priemones, patys nemedžioja, užrakino tvartus, neleidžia į juos pašalinių žmonių. Tad tie, kurie laikysis reikalavimų, kiaules galės auginti, o tie, kurie ne, turės atsisakyti arba bus baudžiami.
VEIDAS: Ankstesniame interviu “Veidui” atkreipėte dėmesį, kad kai kurie Rusijos mokslininkai dėsto, esą šios ligos sukėlėjas galįs mutuoti ir tapti pavojingas žmonėms. Ar šituos įspėjimus patvirtino ir kiti mokslininkai?
J.M.: Ne, nepatvirtino, tai buvo tik mokslininkų hipotezė. Žmonėms ši liga tikrai nėra pavojinga, tad Lietuvos gyventojai gali būti ramūs dėl savo sveikatos, bet Lietuvos ekonomika rami negali būti. Mes kasmet eksportuojame įvairių žemės ūkio produktų, kurių vertė siekia 15 mlrd. Lt, ir nuolat ieškome naujų rinkų. Taigi jei nesusitvarkysime su šia liga, negalėsime ne tik rasti naujų rinkų, bet ir išsaugoti turimos 141 rinkos. Todėl turime imtis griežčiausių priemonių ir daryti viską, kad susitvarkytume.