Kristina ALKEVIČIŪTĖ

Kai pagrindinis idėjų šaltinis yra „Google“, bet kuris žmogus gali išsirinkti populiariausią modelį ir printą (raštas ant medžiagos – K.A.), nueiti į siuvyklą ir su minimaliu biudžetu sukurti kolekciją. Štai jums ir „dizaineris“, – nemokšų mados kūrėjų gausą aiškina Nacionalinės mados dizainerių asociacijos vadovas, dizaineris ir mados analitikas Seržas Gandžumianas.

Lietuvoje sparčiai gausėja mada nesidominčių ir adatos rankose niekada nelaikiusių „dizainerių“, o prasta jų siūloma kokybė kuria prastą pirkėjų skonį. Ir atvirkščiai.

Jo nuomone, socialinių tinklų bei interneto įtaka mados industrijai lėmė, kad sukurti drabužių kolekciją, kurią bus lengva parduoti ir užsidirbti, yra gana nesunku. „Dėl to atsiranda šimtai žmonių, kurių liežuvis net nesiverčia vadinti dizaineriais“, – sako mados specialistas.

Nemaža dalis tokių naujųjų mados prekės ženklų siūlo primityvius modelius, dažnai tai būna tiesiog ant paprastų marškinėlių arba megztinio užklijuotas pavadinimas ar piešinys. „Jie nekuria kokybės, o prasta kokybė kuria prastą skonį ir atvirkščiai. Tai uždaras ratas“, – apgailestauja dizaineris.

Prie mados kokybės neprisideda ir šiuo metu mūsų kultūroje gana ryškus mononacionalizmas: itin populiarūs lietuvių kūrėjai, lietuviški prekių ženklai. Viena vertus, tai teigiamas reiškinys. Tačiau dėl to Lietuvos pirkėją pasiekia santykinai mažai kokybiškos produkcijos iš užsienio.

„Lietuviškas dizainas prastėja, nes nebėra kaip susipažinti su kitokiu mentalitetu, išsilavinimu bei kokybe. Bet koks prekės ženklas neturi būti mononacionalus, kiekvienas mūsų mados ženklas, kuris turi potencialo vystytis ir užsienyje, turi būti tarptautinio grožio, kosmopolitiškas, nes tautiniai bruožai, primityvi vietinė kokybė kitur neveiks“, – pabrėžia S.Gandžumianas.

Prekės ženklo „Atsikeli ir varai“ įkūrėja Aušra Šeduikytė teigia, kad išties geri prekių ženklai Lietuvoje gali įsitvirtinti beveik be konkurencijos: nors aplinkui dygsta vis nauji mados ženklai, tačiau nesugebėję pasiūlyti kokybės jie dingsta taip pat greitai, kaip ir atsiranda.

Kūrėjos nuomone, tam, kad prekės ženklas išsilaikytų ir taptų sėkmingas, svarbu žinoti, ką ir dėl ko darai, turėti viziją, savitą stilių, aiškią vertybių skalę, savitą identitetą ir išlaikyti aukštą kokybę. Be visų šių dalykų bus ne mados ženklas, o tiesiog susiūtas medžiagos gabalas, kurį galima nešioti. „Tai bus tik dar viena suknelė ar džemperis, bet tikrai ne stilius ir mada“, – tvirtina A.Šeduikytė.

Jai antrina ir prekės ženklo „Andy“ įkūrėja Ugnė Adriuškevičiūtė: „Kasdien internetinėje erdvėje gali pamatyti naujų ženklų – šiuo laikotarpiu tai itin populiaru. Visi savo siūlomus produktus bando parduoti su individualiu, išskirtiniu pavadinimu. Mano galva, tai tikrai neužtikrina kokybės ir unikalumo. Aš pati stengiuosi pasiūlyti tai, ką Lietuvoje mažai kas gamina, – personalizuotą aprangą, dekoruotą individualiu piešiniu, kurį sugalvoja ar išsirenka pats klientas. Siekiu savo gaminiui suteikti gyvybės bei tam tikros energijos ir išlaikyti kokybę.“

S.Gandžumiano nuomone, asmeniškumas yra bene svarbiausias ir atskiriant madą nuo stiliaus. „Mada – tik beveidė į visuomenę išsiųsta žinutė. Stilius atsiranda, kai mada asmeniškėja, kai aš save matau madoje. Žmonės turi domėtis ir lavinti savo skonį, skaityti apie tai, matyti, žiūrėti pasirodymus. Reikia suprasti, kokie deriniai yra skoningi, suprasti, kas apskritai yra skoningumas. Šiandien gali būti suderinami nesuderinami dalykai, todėl skonį žmogui reikia lavinti. Priešingu atveju nebegalime atskirti, kur eklektika, o kur – paprasčiausiai blogas skonis“, – apibendrina mados analitikas.

BFL nuotr.

Lietuvoje sparčiai gausėja mados ženklų, klientams siūlančių nebūtinai originalius ir kokybiškus gaminius. Aiškėja, kad kai kuriuos jų kuria ir parduoda nebaigę jokių su tuo susijusių studijų ir net visiškai mada nesidomintys bei adatos rankose niekada nelaikę „dizaineriai”.

Kristina ALKEVIČIŪTĖ

Nacionalinės mados dizainerių asociacijos vadovo, dizainerio ir mados analitiko Seržo Gandžumiano teigimu, tokia situacija yra todėl, jog atsirado ne tik daug „dizainerių”, bet ir rangovų. Jie turi visą drabužiui pagaminti reikalingą infrastruktūrą, pradedant konstruktoriumi ir baigiant techniniu konsultantu bei siuvėju. „Kai pagrindinis idėjų šaltinis yra Google, bet kuris žmogus gali išsirinkti populiariausią modelį ir printą (raštas ant medžiagos – K.A. past.), nueiti į siuvyklą ir su minimaliu biudžetu sukurti kolekciją”.

S.Gandžumianas, BFL nuotr.

S.Gandžumianas atkreipia dėmesį, kad lietuviškos mados industrijoje išaugo socialinių tinklų bei interneto įtaka. „Šiandien atrodo, kad yra pakankamai lengva sukurti drabužių kolekciją, kurią bus lengva parduoti ir turėti papildomą pajamų šaltinį. Dėl to atsiranda šimtai žmonių, kuriuos liežuvis net neapsiverčia vadinti dizaineriais“, – sako mados specialistas.

Anot dizainerio naujieji mados prekės ženklai siūlo primityvius modelius, dažnai tai būna ant paprastų marškinėlių ar megztinio užklijuotas pavadinimas ar piešinys, tačiau tai nėra koncepcija. Jie nekuria kokybės, jie parduoda tokią, kokią gauna patys, o prasta kokybė kuria prastą skonį ir atvirkščiai. Tai – uždaras ratas.

S.Gandžumianas: „Naujieji mados prekės ženklai siūlo primityvius modelius. Jie nekuria kokybės. O prasta kokybė kuria prastą skonį ir atvirkščiai“

Kad lietuviškų mados ženklų gaminių kokybė dažnai gali nuvilti, įrodo ir naujo lietuviško prekės ženklo klientės Agnės Lukoševičiūtės patirtis. Užsisakiusi suknelę vieno prekės ženklo Facebook paskyroje, jai teko nusivilti kūrėjų akcentuojama jų produktų kokybe. „Matydama gražias ir kokybiškas nuotraukas, net neabejojau ir paties gaminio kokybe, tačiau pasipuošusi suknele vos du kartus, pastebėjau, kad siūlės pradėjo tiesiog irti“, – sako pašnekovė A.Lukoševičienė.

Problema – ne tik drabužių kūrėjai

Mados ekspertai pastebi, kad lietuviai labiau linkę vartoti ne kokybiškus, o naujus produktus. Juos priima pirmiausia ne kaip kūrinius, o kaip naujus modelius: „Kai atsiranda koks nors naujas mados prekinis ženklas, visuomenė sako, kad to dar nėra buvę, nors modeliai niekuo neišsiskiria nuo jau esančių rinkoje“, – teigia s.Gandžumianas.

Lietuviai labiau linkę vartoti ne kokybiškus, o naujus produktus.

Šiuo metu mūsų kultūroje pastebimas ir ryškus mononacionalizmas, kuris neprisideda prie kokybės skatinimo. Šalyje vyksta daug lietuviškų pasirodymų, spektaklių, kuriasi paslaugos, prekiniai ženklai ir t. t. Tai nėra blogai, tačiau sąlyginai mažai kokybiškų produktų iš užsienio rinkų.

„Lietuviškas dizainas prastėja, nes nebėra kaip susipažinti su kitokiu mentalitetu, išsilavinimu bei kokybe“ – pastebi mados ekspertas. „Bet koks prekinis ženklas neturi būti mononacionalus, kiekvienas mūsų mados ženklas, kuris turi potencialą vystytis ir užsienyje, turi būti tarptautinioo grožio, būti kosmopolitiškas, nes tautiniai bruožai, primityvi vietinė kokybė kitur neveiks“, – pažymi S. Gandžumianas.

Yra kuo didžiuotis

Kita vertus, Lietuva turi ir labai kokybiškų bei kūrybiškų mados ženklų, kuriuos jau galima vadinti tarptautiniu terminu „brandas“. Beje, mados ekspertų teigimu, tarp prekinio ženklo ir brando yra didelis skirtumas: prekės ženklas yra apipavidalinimas, logotipas, grafinis dizainas, pavadinimas. O brandas yra visos su prekiniu ženklu susijusios asociacijos, – tai emocinė prekės ženklo pusė.

„Aš manau, kad kalbant apie tam tikrus dizainerius kai kurie jau gali vadintis brandu, pavyzdžiui, Juozas Statkevičius. Kai ištari „Juozas Statkevičius“, mintyse iškyla lietuviška aukštoji mada, tam tikra kokybė, tinkamai parinkti aksesuarai, kritiškai stilistiškai manieringa, įdomi emocija ir vietiniu mąstu labai aukštas lygis – tai sukelia daugybę emocijų. Julia Janus taip pat tampa brandu, nes atsiranda tam tikros asociacijos – gana įdomus, tarptautinio lygio skandinaviškai šiaurietiškas stilius, tamsios spalvos, estetika, atitinkanti šiaurės šalių stilistiką“ – pastebi dizaineris S.Gandžumianas.

ATSIKELI IR VARAI

Prekės ženklo „Atsikeli ir varai“ įkūrėja Aušra Šeduikytė teigia, jog tuo metu, kai kūrėsi jos prekinis ženklas, konkurencijos beveik nebuvo. Kūrėja jos nejaučia ir šiuo metu, kai pati yra įsitvirtinusi, o aplinkui dygsta vis nauji mados ženklai. Mat jie dingsta taip pat greitai, kaip ir atsiranda.

Kūrėjos nuomone, tam, kad prekės ženklas išsilaikytų ir taptų sėkmingu, svarbu žinoti, ką ir dėl ko darai, turėti viziją, savitą stilių ir žinutę, aiškią vertybių skalę, savitą identitetą ir išlaikyti aukštą kokybę. Be visų šių dalykų tai ne mados  ženklas, o tiesiog susiūtas medžiagos gabalas, kurį galima nešioti: „Mados prekės ženklas be identiteto yra apie nieką, tai tik dar viena suknelė ar džemperis, bet tikrai ne stilius ir mada“.

Jai antrina ir naujo, tačiau unikalaus prekinio ženklo „Andy“ įkūrėja Ugnė Adriuškevičiūtė: „Svarbiausia yra išlaikyti ženklo unikalumą, kažką daryti kitaip nei visi kiti. Tada daug lengviau pasiekti tikslinę klientų auditoriją“.

Vos prieš metus įkūrusi savo prekės ženklą U.Andriuškevičiūtė prisipažįsta, kad tai padaryti tikrai nėra sunku. Lietuvoje dažnas gamina ar suteikia paslaugą užsiimdamas individualia veikla, tačiau tam, kad sukurtum konkurencingą, patrauklų ir kokybišką prekės ženklą, kuris išsiskirtų iš prekės ženklų gausos, reikia įdėti labai daug pastangų. „Kasdien internetinėje erdvėje gali pamatyti naujus ženklus – šiuo laikotarpiu tai yra itin populiaru. Visi savo siūlomus produktus bando parduoti su individualiu, išskirtiniu pavadinimu. Mano galva, tai tikrai neužtikrina kokybės ir unikalumo. Aš pati stengiuosi pasiūlyti tai, ką Lietuvoje mažai kas gamina – personalizuotą aprangą, dekoruotą individualiu piešiniu, kurį sugalvoja ar išsirenka pats klientas. Siekiu savo gaminiui suteikti gyvybės ir tam tikros energijos bei išlaikyti kokybę“ – atvirauja Ugnė.

Kaip atskirti tikrai kokybišką ir kūrybišką prekės ženklą

S. Ganžumianas pabrėžia, kad su šiandienos naujų mados ženklų kolekcijomis ateina blogas skonis. Tai nėra mados tendencija, tai nėra ta eklektika, kuri šiandien populiari, tai yra tiesiog blogas skonis. Reikia turėti skonį, norint tą eklektiką sutalpint ir ją parodyt kaip stilių. Dizaineris pataria domėtis ir mada, ir tuo, kas yra stilius.

„Mada –beveidė į visuomenę išsiųsta žinutė be jokio asmeniškumo. Stilius atsiranda, kai mada asmeniškėja, kai aš save matau madoje. Žmonės turi domėtis ir lavinti savo skonį, skaityti apie tai, matyti, žiūrėti pasirodymus. Reikia suprasti, kokie yra skoningi deriniai, suprasti, kas apskritai yra skoningumas. Šiandien gali būti suderinami nesuderinami dalykai, todėl skonį žmogui reikia lavinti“.

Daugeliui žinomų žmonių tenka susimokėti didelę populiarumo kainą. Jie turi atlaikyti įkyrius žvilgsnius ir replikas rinkdami, pavyzdžiui, kalėdines dovanas, pirkdami maisto produktus, o prieš didžiąsias metų šventes dažnai sulaukia net prašymų materialiai padėti.

Nesvarbu, iš kurios visuomeninio gyvenimo srities – politikos, sporto, teatro ar šou pasaulio – pripažinimo sulaukę ir išgarsėję žmonės maudosi ne tik šlovės spinduliuose. Nemenkai daliai jų viešumo našta tampa sunkiai pakeliama.

Keliolika “Veido” kalbintų pašnekovų, tai yra iš TV ekranų ir spaudos puslapių daugeliui pažįstamų žmonių patvirtino, kad įsmeigtus žvilgsnius jaučia visur ir visada. Dažnas, pirkdamas tą patį sūrį, dešro ar saldumynų kaip ir visi, jaučiasi lyg turėtų keturias akis ir rankas. O tai nemalonu. Be to, gerokai vargina. Todėl vieni garsūs žmonės įkyraus dėbsojimo ką, pavyzdžiui, deda į pirkinių krepšelį maisto prekių parduotuvėje, stengiasi nepastebėti ir į žvilgsnius nekreipia dėmesio, kiti nuo to slepiasi užsimaukšlindami kepurę ar stengdamiesi vengti masinio susibūrimo vietų. Pavyzdžiui, apsiperka vėlai vakare, ypač prieš Kalėdas, kad nesijaustų nejaukiai ir išvengtų šnabždesio už nugaros vien todėl, kad perka vyną ar atpigintas prekes. Juk nemaža dalis lietuvaičių negali atsistebėti, kodėl gerbiamas politikas ar scenoje prabangą demonstruojanti aktorė ieško pigesnių produktų.

Kaltas dėl kylančių kainų

Seimo narys Kęstutis Glaveckas sako, kad jam nejauku būti žinomam, nes parduotuvėje, gatvėje, kavinėje ar restorane jaučiasi taip lyg būtų nuolat sekamas. Be to, dar turi išklausyti žmonių, pasipiktinusių dėl kylančių maisto ar komunalinių paslaugų kainų, kaltinimus. “Visus tokius skundus išklausau, paaiškinu, kad ne aš dėl to kaltas. Tačiau dažnai tai atitraukia nuo minčių, kartais net pamirštu, kur ir ko ėjau. Ypač kai sustabdę parduotuvėje ar gatvėje nepažįstami žmonės prašo finansinės paramos”, – pasakoja K.Glaveckas.

Nors į visas žmonių reakcijas ponas Kęstutis reaguoja ramiai, vis dėlto pabrėžia, kad žinomumas jam – didelis minusas. “Pats pasirinkau tokį kelią. Nėra ko kaltinti pačiam įlipus į balą, kad sušlapai kojas. Tačiau nepatogu gyventi, kai visur esi stebimas. Jaučiuosi suvaržytas, nes tai, kas galima paprastam žmogui, negalima politikui”, – sako Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas.

Penkiakovininkas Edvinas Krungolcas taip pat jaučiasi lyg po padidinamuoju stiklu, todėl negali bet kaip elgtis. Ypač jis pasveria kiekvieną situaciją vairuodamas, kai kyla pagunda padaryti nors nedidelį kelių eismo taisyklių pažeidimą. “Nenoriu, kad žmonės kalbėtų kaip apie kelių chuliganą. Jeigu nebūčiau žinomas, tikrai elgčiausi laisviau”, – neslepia E.Krungolcas. Ir visai neseniai sportininkas sutriko, kai vaistininkė, pamačiusi jį stovint eilėje garsiai paprašė:

“Praleiskite čempioną be eilės”. Nors, atrodytų, tai populiarumo pliusas, tačiau E.Krungolcui buvo gėda prieš nemažą būrelį eilėje lūkuriavusių žmonių, kad jį pasiūlė aptarnauti be eilės tik todėl, kad yra žinomas.

Žinomi žmonės, susidurę su išskirtiniu dėmesiu, dažnai ne tik nemaloniai nustemba, bet ir yra priversti tramdyti įkyruolius. Štai E.Krungolcą labiausiai erzina gerbėjai, bandantys susidraugauti. Pasaulio penkiakovės čempionas sako mielai atsakantis prie gretimų staliukų kavinėje sėdinčių žmonių paklaustas, kaip sekasi, kada kitos varžybos. Tačiau kelis kartus jam teko išeiti iš kavinės anksčiau nei planavo, nes įkaušę vyrukai pradėjo įkyriai klausinėti įvairių sportininko asmeninio gyvenimo smulkmenų. “Erzina, kai žmonės pradeda betarpiškai bendrauti. Juk yra tam tikros ribos, todėl esu ne kartą pasakęs: “Ačiū, jau užtenka”, – pasakoja E.Krungolcas.

Drabužių dizaineriui Seržui Gandžumianui taip pat teko drausminti gerbėjus. “Kai tik atidariau studiją prie Jėzuitų gimnazijos, per pertraukas nusidriekdavo eilė moksleivių, kurie prašydavo mano autografo. Iš pradžių tai buvo juokinga, bet paskui pradėjo trukdyti dirbti. Juk negaliu visą dieną tik dalyti autografus”, – sako S.Gandžumianas, kuris nuo įkyrių žvilgsnių ir vasarą, ir žiemą slepiasi po akis dengiančia kepure. “Gatvėje noriu likti nepastebėtas ir neatpažintas. Negaliu blaškytis, su visais kalbėtis, ypač, kai esu labai užsiėmęs”, – neslepia menininkas. Tačiau užkalbintas audinių parduotuvėje dažnai dalija nemokamus patarimus.

Nuostaba, kad kunigas vaikšto į tualetą

Visus žinomus visuomenės veikėjus žmonės tapatina su jų profesija ir negali atsistebėti, kad parduotuvėje jie tampa paprastais pirkėjais, o kavinėje nori ramiai pavakarieniauti ar paplepėti su savo draugais.

Natūralios medicinos centrų Lietuvoje įkūrėja Jelena Tulčina sako, kad pietaudama kavinėje ar restorane visada jaučia įsmeigtus aplinkinių žvilgsnius į jos lėkštę. Mat visiems labai smalsu pažiūrėti, ar pacientams daugelio produktų atsisakyti rekomenduojanti moteris pati laikosi savo sudarytos dietos.

K.Glaveckas pasakoja, kad parduotuvėje žmonės visada akylai stebi, ką jis dedasi į pirkinių krepšelį. “Dėl to nevengiu eiti į parduotuves, nes neturiu tarnų, kurie parūpintų maisto produktų. Tačiau kartais norisi būti paprastam, valgyti košę ir nesulaukti dėl to nuostabos”, – pasvajoja politikas.

O vestuvių planuotoja ir renginių organizatorė Kristina Kaikarienė niekada neišvengia šnabždėjimosi už nugaros, kai užsuka į dėvėtų drabužių vieną ar kitą parduotuvę. “Girdėti, kad šnibždasi, neva kaip čia, tokia ponia ir tik tokiose parduotuvėse apsiperka. Toks įspūdis, kad man pinigai auga ant medžių. Aš, kaip ir visi, ieškau pigesnių paslaugų ar drabužių. Nesijaučiu esanti kitokia, bet žvilgsniai labai trikdo”, – sako K.Kaikarienė ir priduria, kad dar visiems labai smalsu įsitikinti, ar jaunatviškai atrodanti moteris neturi kokio rando, likusio po plastinės operacijos.

O štai Lietuvos pranciškonų vadovas brolis Astijus Kungys prisimena, kokią nuostabą sukėlė vienai Žemaitijos kaimo močiutei, kai paklausė, kur galėtų rasti tualetą. “Pamačiau jos akyse tokią nuostabą, lyg kunigas būtų šventas žmogus, kuris nevaikšto į gerą vietą. Tos močiutės veido išraiška buvo tokia, lyg būčiau iš dangaus nusileidęs”, – linksmą nutikimą pasakoja brolis Astijus.

Dvasininkas sako visur pastebintis į jį nukreiptus žvilgsnius. O Vilniuje jaučiasi kaip mažo miestelio klebonas, kurį visi pažįsta. Tačiau rodomas dėmesys broliui Astijui dažniausiai yra malonus. Tik pora kartų išgėrę jaunuoliai, pamatę vienuolį su abitu, ėmė šūkauti: “Ei tu, gaidy”. “Visada prie tokių prieinu. Paklausiu, ar į mane kreipėsi, gal norėtų pasikalbėti. Ir visa vyriška drąsa išnyksta”, – šypsosi su visais bendrą kalbą randantis pranciškonas.

Čiupinėja, kad įsitikintų, ar tikra

Jeigu gatvėje Lietuvos garsenybėms ir pavyksta išsisukti nuo bendravimo su gerbėjais, tai smalsuolių žvilgsnių jie niekada neišvengia. TV ir teatro aktorė Larisa Kalpokaitė sako, kad jai sunkiausia atlaikyti veriančius žvilgsnius troleibuse. Todėl viešuoju transportu žinoma moteris stengiasi važiuoti kuo rečiau. “Nemalonu, kai jaučiu, kad spokso.

Arba vyras ir moterimi susišnabžda, ir tada abu mane nužiūrinėja”, – pasakoja L.Kalpokaitė. Stengdamasi išvengti kritiškų žvilgsnių, ji jau seniai lenkia ir viešuosius paplūdimius. Vasarą, kai panori išsimaudyti ežere, renkasi atokias vietas. Tačiau labiausiai aktorei įsiminė prekybininkų manipuliacijos jos žinomumu. Kartą pardavėja, pagyrusi aktorės talentus, netruko įsiūlyti vegetariškų patiekalų knygą. “Nupirkau, nors nė karto vėliau tos knygos neatsiverčiau, nes esu ne vegetarė, be to, nesuprantu indiškų pavadinimų, kurių prikimšta ta knyga. O neseniai turguje mane atpažinusi pardavėja ėmė primygtinai siūlyti pirkti obuolių sūrį. Niekas mūsų šeimoje jo nemėgsta, bet teko pirkti, kad nepasirodyčiau esanti išpuikusi. O kiek už tuos dvidešimt litų galėjau daržovių prisipirkti?”, – juokiasi L.Kalpokaitė ir priduria, kad dažnai pamatę iš TV pažįstamą veidą, žmonės stengiasi prieiti kuo arčiau, kad pačiupinėtų ir įsitikintų, ar moteris tikra.

Visi kalbinti pašnekovai labai norėtų sulaukti elementaraus žmonių   supratingumo, kad ir garsenybių maitinimąsis, buitis ir kasdieniniai poreikiai niekuo nesiskiria nuo daugumos Lietuvos gyventojų, kartu vis ragindami pabrėžti, kad valgo tikrai ne vien stručių kiaušinius, banginieną, elnieną ar tortus, o ir rengiasi ne vien “Armani” ar “Prados” darbužiais, gyvena nebūtinai rūmuose, o ir maudosi ne šampano, o viso labo įprasto vandens iš čiaupo voniose.

Holivudo įžymybių persekiojimas

• Holivudo garsenybėms už populiarumą tenka mokėti daug brangiau nei Lietuvos įžymybėms. Štai į aktorės Ashley Judd namus įsiveržė policininku persirengęs gerbėjas, kad galėtų pabendrauti su savo numylėtine. Gwyneth Paltrow iš vieno gerbėjo gavo šimtus seksualinio turinio laiškų. O dainininkės Madonnos gerbėjas visokiais būdais stengėsi persikelti pas ją gyventi. Garsenybės asmens sargybinis net buvo priverstas panaudoti ginklą ir peršovė įkyruolio ranką.

• Vyras, fanatiškai garbinantis aktorę Umą Thurman, nakvodavo po jos namų langais, prasmukdavo į filmavimo aikštelę ir grasino nusižudysiąs, jei pamatys ją su kitu vyru.

• Na, o Holivudo aktorė Cameron Diaz, norėdama išvengti įkyruolių dėmesio, į gatvę išeina tik užsidėjusi peruką ir taip nusigrimavusi, kad jos neatpažįsta net žvaigždės artimieji.