Lietuvos gyventojų pastangos ir susiklosčiusios palankios aplinkybės mūsų valstybės laivą neša visai palankia linkme.

Ir vis dėlto mums sekasi. Kartais atrodo, kad mūsų valstybės laivas plaukia be kapitono, kartais ima vaidentis, kad nebeturime netgi vairo, podažniai apima baimė, kad laivą apleido pernelyg daug keleivių, tačiau pasipurtę ir pažvelgęs atgal supranti, kad Lietuvos gyventojų pastangos ir susiklosčiusios palankios aplinkybės mūsų valstybės laivą neša visai palankia linkme. Žinoma, jei būtume turėję išmintingesnių vairininkų, jei nebūtų užklupusios trys didžiulės audros ir jei laivas būtų varomas ne rusiškais degalais, tuomet šiandien būtume kiek tolėliau Vakaruose arba Šiaurėje. Bet ir tai, ką turime šiandien, nėra blogai.
Tą supranta ir Lietuvos gyventojai, nes net keturi penktadaliai apklaustųjų mano, kad Lietuva šiuo metu jau gana stipriai nutolusi nuo Rusijos ir kitų NVS šalių, nors iki Vakarų ir Šiaurės Europos dar nepriartėjusi. Kita vertus, 17 proc. respondentų jau dabar įsitikinę, kad Lietuva visai panaši į Vakarų ar Šiaurės Europos valstybes.
Daugiau nei prieš 20 metų, susitaikęs su Sovietų Sąjungos irimu, Borisas Jelcinas teigė: “Dabar visos respublikos yra panašios. Imkite suvereniteto kiek norite, tiksliau, kiek galite jo paimti. Ateityje pažiūrėsime, kaip jums seksis.” Rusijai atrodė, kad mes esame mažiukai, silpni ir mums nesiseks. Bet mums sekėsi, nors Rusija vis bandydavo tą sėkmę nuvaikyti.
Nuvykęs į Rusiją dažnas lietuvis supranta, kad mes jau esame kitame pasaulyje, o jei apsilanko kokiame Uzbekistane, ima suprasti, kad mes apskritai kone kitoje galaktikoje. Skirtumai tarp buvusių sesių tiesiog kolosalūs. Mes jau devyneri metai Europos Sąjungoje ir NATO, o nemaža dalis ankstesnių buvusių sovietinių respublikų vis dar murkdosi sustojusio laiko pelkėje. Per dvidešimt metų gyvenimo kokybės skirtumai Lietuvoje ir, pavyzdžiui, Tadžikistane pasidarė nesuvokiamai dideli. Ir tie skirtumai dideli lyginant ne tik gyvenimo kokybę. Visi dar pamename, kad prieš 25 metus pavydėjome Vakarų europiečiams jų laisvumo, taigi uzbekai, kirgizai ar tadžikai pavydi ir dabar, o lietuviai vakariečiams to jau nebepavydi, nes tai turi patys.
Centrinės Azijos valstybėse vis dar gana daug žmonių ilgisi Sovietų Sąjungos, o pas mus tų besiilginčiųjų grupelės greitai jau nebeįžiūrėsime, tokia ji maža. Na, jų maždaug tiek, kiek per Seimo rinkimus balsavo už Socialistinį liaudies frontą, o tai mažiau nei 2 proc.
Kai žvelgi į pastarųjų 25 metų Lietuvos istoriją, supranti, kad Vakarų link mus artino, o kartais net traukė Lietuvos gyventojų siekis būti panašiems į vakariečius, demokratijos suteikiamos laisvės ir teisės, taip pat Europos Sąjungos reikalavimų išpildymas prieš siekiant į šią Sąjungą įstoti ir dabar jau į ją įstojus, daugiau nei 40 mlrd. litų iš ES gautos finansinės paramos, na ir, žinoma, sovietinės sistemos suskaldymas bei reformos daugelyje gyvenimo sričių.
Šie paminėti veiksniai ir toliau išliks esminiai. Gyventojų nuostatos labai keistis neturėtų, narystė ES išliks, finansinę paramą iš ES ir toliau gausime, o štai dėl reformų nesu tikras. Ypač jei kalbėsime apie sveikatos apsaugą, socialinius reikalus ar energetiką. Bet jei norime, kad Lietuvoje ne 17 proc., o bent 37 proc. šalies gyventojų imtų teigti, jog Lietuva visai panaši į Vakarų ar Šiaurės Europos valstybes, be radikalių permainų neišsiversime. Nors dabartinei valdančiajai daugumai reformos prie veido nelabai dera, bent dvi reformas ji privalės įgyvendinti – energetikos ir socialinės apsaugos.

Kazachstano sostinėje Astanoje į akis krinta nemažai prašmatnių „BMW 5er“, nors jie čia kainuoja trečdaliu brangiau nei Lietuvoje, daug „Lexus“ automobilių. Bet nemažai ir vos judančių „žiguliukų“. „Iš karto supranti, kad čia ne Europa“, – paklaustas, kas labiausiai nu ste bino Kazachstane, atsako Lietuvos ambasadorius Rokas Bernotas.
Lietuvos diplomatas mini ne tik milžinišką visuomenės išsisluoksniavimą, kai vieni patenka į pasaulio turtingiausiųjų sąrašus, bet labai daug žmonių gyvena žemiau skurdo ribos. R.Bernotas sako čia labai greitai supratęs, kad mes jau esame europiečiai ir daug ką darome paprasčiau, aiškiau. „Kazachstanas prieš keletą metų priėmė programą „Kelias į Europą“, tad noras perkelti europinę patirtį yra. Bet kas dieniame gyvenime to kol kas nematau“, – pri sipažįsta ambasadorius.
Gili turtinė praraja, korupcija, menkas bendrojo vidaus produkto (BVP) dydis, tenkantis vienam gyventojui. Tai būdinga praktiškai visoms dvylikai iš buvusių penkiolikos „tarybinių sesių“. Nors jų likimai, kaip ir ekonomi nė bei politinė padėtis, susiklostė gana skirtingai, aišku viena: visos gali pavydėti Lietuvai, ku ri, nors ir lėčiau nei Estija, iriasi europietiškos demokratijos ir gerovės link. Vis dėlto eks pertai įžvelgia pavojingų simptomų, kad kar tais vėl supanašėjame su savo ankstesnėmis „sesėmis“.

Skyrėsi startinė situacija
Lygindamiesi pagal ekonominius rodiklius, žinoma, galime tiesiog džiaugtis, kad gyvename Lietuvoje, o ne kurioje nors iš dvylikos buvusių sovietinių respublikų.
Pagal BVP dalį, tenkančią vienam gyventojui, dvyliktuko autsaiderę Tadžikiją lenkiame daugiau nei šešiolika kartų. Žinoma, nereikia užmiršti, kad ir starto aikštelė buvo nevienoda – Baltijos šalys anuomet vadintos Sovietų Sąjungos vakarais.
Paradoksas, kad pagal gamtos turtus kai kurios šios šalys, atrodytų, turėtų žarstyti milijardus.
Tačiau, kaip pastebi buvęs Lietuvos vyriausiojo euroderybininko pavaduotojas dr. Klaudijus Maniokas, jei lyginsimės ne su buvusios Sovietų Sąjungos autsaideriais, o su Rusija ar Kazachija, teks pripažinti, kad BVP rodikliais vienam gyventojui atsiplėšėme ne itin daug. O juk Lietuvos ekonomika gaivinta ir ES struktūrinių fondų lėšomis, sulaukė ne tik finansinės pagalbos reformuojant valstybės valdymą ir ūkį.
Vis dėlto, ekspertų manymu, posovietinių šalių, taip pat ir Lietuvos, ekonominę būklę labiausiai lėmė jos kritimo mastas iširus Sovietų Sąjungai ir anuometė politinė padėtis. Vilniaus universiteto profesorius Romas Lazutka primena, kad Lietuva buvo tarp patyrusiųjų vieną didžiausių nuosmukių, bet, palyginti su kitomis buvusiomis sovietinėmis respublikomis, trumpalaikį. „Sovietinė pramonė ir žemės ūkis žlugo, bet žmonių įgūdžiai, infrastruktūra liko, ir tai buvo pagrindai vėl pakilti. Antra, nepaisant to, kad keikiame savo politikus, palyginti su Kaukazo, Ukrainos, Moldovos, jie buvo angelai – nebuvo išprovokuota kokių neramumų, politinių konfliktų, kurie kai kuriose šalyse peraugo į karinius“, – Lietuvos anuomečius pranašumus vardija R.Lazutka.
Kaip primena ambasadorius R.Berno tas, ryžtas kiek galint toliau nueiti nuo sovietinės ateities Lietuvos žmonėms buvo pa skata imtis sudėtingų ir skausmingų reformų. O Vidurinėje Azijoje nepriklausomybė priimta nenoromis – per referendumą, ar reikia išlaikyti SSRS, čia buvo mažiausiai sakiusiųjų „taip“, todėl ir procesai buvo lėti.

Pažangai koją kiša korupcija
Vis dėlto ir posovietinio dvyliktuko ekonomika pamažu juda pirmyn, tiesa, labai nevienodais tempais. Lietuvos verslas vis dažniau prisimena buvusius saitus. Patrauk liausios Lietuvos verslui – didžiausią rinką turinčios ir turtingiausios Rusija, Kazachstanas, Ukraina.
Tačiau norint plėtoti verslą su buvusiomis „sesėmis“ reikia atgaivinti prisiminimus, kaip tai buvo daroma sovietmečiu. Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) Užsienio ryšių departamento direktorius Aurelijus Ušeckas pasakoja, kad nors ir pas mus korupcija nemažo lygio, bet jos negali ma lyginti su posovietiniu dvyliktuku. Verslui koją kiša tai, kad negali pasikliauti vien įstatymais, žiniomis, geru verslo planu. Pavyzdžiui, Vidurinėje Azijoje ar Kaukaze šalia to dar reikia turėti nemažai pažinčių.
Kai kurios šalys, pavyzdžiui, Kazachstanas, pas taruoju metu į priekį veržiasi palyginti spar čiai. Lietuvos ambasadorius šioje šalyje R.Ber notas tarp priežasčių nurodo ne tik naftos ir dujų išteklius: „Po kelių eksperimentų pri imtas pakankamai liberalus ekonomikos modelis. Čia gana daug išsilavinusių žmonių, didelis noras kelti menką mokslo lygį. Šalies pre zidentas ir vyriausybė turi programą – geriausius moksleivius siunčia studijuoti į prestiži nius užsienio universitetus su sąlyga, kad jie grįš ir dirbs Kazachstane ne mažiau kaip penkerius metus.“
Ambasadoriaus nuomone, gal dėl to ekonominiu požiūriu kirgizai vis dar tarp skurdžiausiųjų. Tačiau kitose Vidurinės Azijos šalyse, ambasadoriaus R.Bernoto teigimu, politinių reformų procesai lyg ir įšaldyti. Žinoma, tiek ekonominiu, tiek demokratijos požiūriu lygindamasi su buvusiomis „sesėmis“, Lietuva gali jaustis lyderė.
Pagal visuomenės išsivystymo indeksą Lietuva – 40-a iš 179 valstybių. Baltarusija, Rusija, Kazachija, Gruzija, Ukraina ir išsivystymo indeksą Lietuva Azerbaidžanas patenka tarp gana išsivysčiusių valstybių, o Turkmėnistanas, Moldova, Uzbekistanas, Tadžikija – tik tarp vidutiniškai išsivysčiusiųjų

Didžiausias ES nuopelnas – demokratijos eksportas
Vis dėlto matuojant pokyčius buvusiose So vietų Sąjungos respublikose ryškiausias kont rastas – ne ekonomikos srityje. Lietuva akivaizdžiai lenkia posovietinį dvyliktuką demokratijos, institucinių gebėjimų, paslaugų, konkurencingumo rodikliais. Baltijos šalyse ne toks ryškus kaip kitose dvylikoje šalių nuosavybės perskirstymas (nors čia jis didesnis nei Vidurio ar Vakarų Europoje). „Svarbiausią ES įtaką Lietuvos pažangai būtent ir siečiau ne tiek su naujų finansinių išteklių suteikimu, nes lėšos atėjo jau po to, kai Lietuva buvo įgyvendinusi struktūrines reformas. ES dar iki Lietuvos narystės joje padėjo perorganizuoti pre kybą, integruoti Lietuvą į vakarietišką ga mybos pasidalijimą, bet, svarbiausia, sumažino galimybę, politologijos terminais tariant, už grobti valstybę, tai yra išvengti situacijos, kai in teresų grupės panaudoja valstybės išteklius sa vo siauriems interesams tenkinti“, – pabrėžia K.Maniokas.
Ukrainoje, Moldovoje, Gruzijoje, Armėnijoje, Azerbaidžane, Baltarusijoje su įvairiais projektais dirbęs K.Maniokas pastebi, kad Rusijoje oligarchizacija virto valstybiniu kapitalizmu ir nuo to modelio sunku, o gal ir neįmanoma nutolti. Galimas daiktas, taip bus ir Ukrainoje. „Šis procesas buvo ryškus ir Lietuvoje, bet ES jį pristabdė, net neutralizavo primes dama tam tikrą viešąją politiką ir ją siedama su narystės ES perspektyva. Tai buvo esminis ir pagrindinis ES vaidmuo“, – pabrėžia K.Maniokas. Vis dėlto ekspertas pastebi pavojingų tendencijų: Lietuvai ta pus ES nare spaudimas sumažėjo ir seni įpročiai vėl atsinaujino, o ES struktūriniai fon dai juos tik dar labiau paskatino, nes atsirado daugiau išteklių, kurie vėl pradėti skirstyti siaurų interesų ratui. Prognozuoti, kaip lips iš šių visoms būdingų problemų posovietinis dvyliktukas, sunku. Štai Moldova ar Gru zija turi ga limybių artėti prie ES vertybių. Tačiau akivaizdu, kad dėl įta kos visose posovietinėse valstybėse vyksta kova tarp Vakarų ir Rusijos. Kol kas, pasak K.Manioko, labiau atrodo, kad laimi pastaroji.
Politinių permainų atžvilgiu Vidurinės Azijos regiono lyderė Kirgizija turi aktyviausią politinę visuomenę: čia yra daug išsilavinusių, aktyvių, nepatenkintų esama padėtimi žmonių, daug politinių partijų, vyksta gyvas politinis procesas, tačiau eko– 40-a iš 179-ių valstybių ir kartu su Latvija (43) ir Estija (34) patenka tarp labiausiai išsivysčiusių šalių.
Pasilyginkime: Baltarusija, Rusija, Kazachija – septintame, prie gana išsivysčiusių valstybių priskiriamame, dešimtuke, Gruzija, Ukraina – aštuntame, Azerbaidžanas – devintame, o Turkmėnistanas (102), Moldova (111), Uzbekistanas (115), Tadžikija (112) – tik tarp vidutiniškai išsivysčiusiųjų. „Lietuva – tarp tų šalių, kurioms pavydi trys ketvirtadaliai pasaulio gyventojų. Jau lyginamės su turtingiausiais pasaulio žaidėjais, į mūsų valstybės sandarą jau įkoduoti demokratiškumo, laisvosios rinkos, socialiai orientuotos ekonomikos, žmogaus teisių kriterijai“, – didžiuojasi V.Gaidys.
Tačiau lygiuodamiesi į europinį dvidešimtseptintuką pagal šį rodiklį lenkiame Portugaliją, Latviją, Rumuniją ir Bulgariją, bet vis dar atsiliekame nuo daugiau nei dvidešimties ES valstybių. Valstybės sėkmės perspektyvą temdo ir stiprėjanti naujoji nomenklatūra, ir oligarchai, užgrobiantys vis daugiau valstybės galių bei turtų. O juk būtent tai viena pagrindinių priežasčių, kodėl posovietinis dvyliktukas daugeliu parametrų šiandien vis dar netoli nutolęs nuo tos vietos, kurioje jį palikome prieš dvidešimt dvejus metus.

Nuvykus į Japoniją ne kartą teko patirti, kad japonai į Baltijos šalis žvelgia kaip į vieną regioną, o kartais mus prijungia net prie Skandinavijos valstybių. Kaip į vieną visumą į Lietuvą, Latviją ir Estiją dažnai žvelgiama ir Vokietijoje, Prancūzijoje ar juo labiau JAV.
Kadaise ir nemaža dalis Lietuvos gyventojų kalbėjo apie Baltijos seses, apie kažkokią Baltijos valstybių vienybę, apie kažkokį didesnį nei įprasta kaimynių artimumą, solidarumą, apie itin šiltus, kone giminiškus santykius. Bet dabar tokios kalbos itin retos ir apskritai baigia nunykti. Šiandien pačios Baltijos valstybės savęs tikrai nelaiko nei vienu centru, nei regionu, o iš tos kadaise deklaruotos vienybės telikę tik pavadinimas ir keletas karikatūrų. Priešingai, visos trys Baltijos sesės dabar elgiasi kaip pobjaurės, pasipūtusios, pavydžios, netgi bloga viena kitai linkinčios kaimynės iš Karoliniškių daugiabučio. O jau versle Baltijos šalys viena į kitą žvelgia tik kaip į konkurentes, retkarčiais – kaip į priešes, ir tik labai retai – kaip į partneres.
Kartais net atrodo, kad Lietuvos santykiai su sesėmis blogesni nei su kokia Argentina ar Zimbabve, nes su pastarosiomis valstybėmis jokių karų mes nekariavome, o štai su Latvija kariavome ir kiaulių, ir kiaušinių, ir pieno, ir maksimų, ir vežėjų, ir pasienio karus, o dabar kariaujame energetikos fronte. Latviai siekia statyti dujų terminalą, kuriuo naudotųsi visos Baltijos šalys, bet Lietuva įrodinėja, kad tai nesąmonė. O kai lietuviai ima kišti latviams savo naujos Visagino atominės elektrinės popierius, tuomet jau šie ima mojuoti špygomis. Paprasčiau tariant, ne tik vienybės, ne tik solidžios partnerystės, bet net elementarios pagarbos nebelikę.
Su estais kariavome mažiau, bet nuo to nė kiek ne lengviau, nes mūsų pavydas, o estų arogancija aptemdė abiem pusėms akis. Kitaip tariant, nuoskaudų per tuos 22 metus prikaupėme daugiau nei gražių akimirkų. Ir tai ne tik estų ar latvių, bet ir mūsų kaltė. Esame užsispyrę ir bjaurūs, todėl apsižvalgius aplinkui neapsiverčia liežuvis imti tvirtinti, kad bent su kuria nors kaimyne mūsų santykiai yra broliški, seseriški ar bent jau bičiuliški. Su lenkais kalamės, iš rusų šaipomės, baltarusius ignoruojame, latvius stumdome nuo laiptų. Tiesą sakant, apskritai atrodo, kad nėra valstybės, su kuria Lietuvos santykiai būtų puikūs.
Žinoma, premjeras ir užsienio reikalų ministras tvirtins, kad viskas nėra taip blogai, kad tos ydos gana menkos, tik stipriai hiperbolizuojamos, kad esama daugybės gražių pavyzdžių, kurie iliustruoja mūsų santykių šiltumą. Bet tie šilti santykiai būdingesni paprastiems žmonėms, o visais kitais lygmenimis – tai retenybė.
Prieš pustrečių metų prezidentė Dalia Grybauskaitė buvo išsikėlusi tikslą vesti Lietuvą didesnės bičiulystės su Skandinavijos šalimis keliu, bet kažkur ties Telšiais sustojo. O skandinavai kaip žvelgė į mus tarsi į trečią brolį, taip ir tebežvelgia.
O juk norėtųsi tiek nedaug: kad bent su viena kaimynine valstybe mūsų santykiai būtų puikūs ir kad Baltijos šalių vienybė nebūtų vien tik praėjusio amžiaus deklaracija. Tai duotų didžiulę naudą mūsų valstybei, tad gal verta pamėginti to siekti. Realiai, o ne šūkiais.

Apsižvalgius aplinkui neapsiverčia liežuvis imti tvirtinti, kad bent su kuria nors kaimyne mūsų santykiai yra broliški, seseriški ar bent jau bičiuliški.

Po dvidešimties nepriklausomybės metų nuo kaimynų latvių, o ypač estų labiausiai skiriamės emigracijos mastais, pesimizmu ir kritiškumu valstybės institucijų atžvilgiu.

Turime pripažinti: prieš dvidešimt metų Lietuva daugeliu aspektų buvo trijų Baltijos šalių lyderė, o dabar pagal kai kuriuos parametrus varžosi su latviais dėl antros vietos. Estija – galva aukščiau už kaimynes praktiškai visose srityse. Tai akivaizdžiai rodo daugybe parametrų pamatuotas trijų Baltijos šalių 1990–2010 m. raidos tyrimas, praėjusią savaitę ekspertų, politikų ir žurnalistų aptartas Taline.
Tyrime dalyvavę Lietuvos ekspertai susirūpinę: mūsų šalis pateko į užburtą nepasitikėjimo ratą.

Esame apolitiški ir pikti

Estai pirmauja ne tik pagal ekonominius ir socialinius rodiklius. Vilniaus universiteto (VU) Filosofijos fakulteto mokslo ir strateginės plėtros prodekanas prof. dr. Zenonas Norkus atkreipia dėmesį į dar vieną estišką fenomeną, nemažai lemiantį jų sėkmę – politinį stabilumą. „Estijoje rinkimus laimėjo valdančioji koalicija – jokių populizmo gaisrų. O pas mus artėja Seimo rinkimai, ir turbūt Andriui Kubiliui teks eiti į opoziciją. Matyt, vėl atsiras koks Valinskas Nr. 2. Estijos politinės kultūros sąlygomis Valinsko fenomenas sunkiai įsivaizduojamas“, – neabejoja Z.Norkus.
„Pagal politinio susvetimėjimo rodiklį tarp mūsų ir Estijos – gana didelė praraja“, – pritaria ir VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto doc. dr. Ainė Ramonaitė. Pasak politologės, lietuviai pasižymi neobjektyviai kritišku požiūriu. Vertinant objektyvius rodiklius, Latvijoje padėtis daug kur blogesnė nei Lietuvoje, bet žmonių nuostatos blogiausios Lietuvoje.
Štai į „TNS Emor“ klausimą, ar patenkinti permainomis savo šalyje per metus nuo nepriklausomybės atkūrimo, pozityviai atsakė pusė estų ir tik 25 proc. lietuvių, 23 proc. latvių. Beje, 1996–2002 m. patenkintų permainomis lietuvių buvo daugiau nei estų. O Eurobarometras pernai išsiaiškino, kad 45 proc.estų, bet tik 25 proc. lietuvių ir 21 proc. latvių mano, jog šiuo metu reikalai juda į gerąją pusę. Lietuvių pasitikėjimas teisine sistema, parlamentu perpus mažesnis nei estų.
A.Ramonaitės vertinimu, negatyvus požiūris į politikus jau tapo sistemine visuomenės problema. „Lietuvoje tokia nuostata, kad jei gerai galvoji apie valdžią, tai tau pačiam kažkas negerai. Užburtas ratas: galintys efektyviai veikti politikoje į ją nebeina, nes bijo susigadinti reputaciją. Atrodytų, kritinis požiūris į valdžią turėtų versti ją pasitempti, bet iš tikrųjų, atvirkščiai, skatina tik oportunizmą, nes, kad ir kaip stengsiesi ir būsi švarus, vis tiek bus blogai. Totalus nepasitikėjimas pats save augina, ir iš to užburto rato sunku išsisukti“, – tvirtina A.Ramonaitė. Viena esminių priežasčių, politologės manymu, ta, kad Estijoje, nors rinka dar mažesnė nei mūsų, žiniasklaidos normos panašesnės į Vakarų.
Lietuvoje žmonės tampa ir vis labiau apolitiški. Nuo Sąjūdžio laikų susidomėjimas politika smuktelėjo nuo 60–80 proc. iki kiek daugiau nei 50 proc. Latvijoje ir Estijoje, o Lietuvoje – net iki beveik 30 proc.
Z.Norkaus manymu, racionalesnė ir Estijos užsienio politika. „Estijos santykiai su Rusija ne lengvesni nei mūsų – ji turi dar daugiau problemų, nes ten didelė rusakalbių populiacija. Bet estai neužsibrėžia tikslo demokratizuoti Rusiją ar Baltarusiją. Mes esame maža valstybė, o mąstymas didžiavalstybinis, imperinis, ne pagal išgales. Estai neieško konfliktų, o mes jų ieškome ir nieko nelaimime, išskyrus „guzus“, – apgailestauja Z.Norkus.
Estai kur kas sėkmingiau tvarkosi ir etnokultūrinių mažumų klausimais. „Estija turi didelę rusakalbių mažumą, net keblu ją vadinti mažuma, nes ji sudaro iki trečdalio gyventojų, bet ten nėra tokios etniniu pagrindu sukurtos partijos, kaip Lietuvoje Lenkų rinkimų akcija. Nors Estija nepriklausomybės pradžioje ėmėsi griežtos pilietybės politikos, vėliau daug rusų natūralizavosi, jie lojalūs Estijos piliečiai. Mes uždelsėme spręsti tautinių mažumų problemas“, – pabrėžia Z.Norkus.

Ekonomika: jau nesame lyderiai

Estai pirmi ir pagal visus ekonomikos rodiklius. Estijos BVP per dvidešimt metų išaugo 65 proc., mūsų – 15,3 proc. 1990 m. mūsų BVP lenkė estų, o dabar padėtis atvirkštinė. Nors ir estams dar toli iki klestinčių Europos šalių, Žmogaus socialinės raidos indekse jie pakilo į 34 vietą 169-ių šalių rikiuotėje – tarp Maltos ir Kipro, o Lietuva ir Latvija – vos 44 ir 45 eilutėje.
Konkurencingumo indekse pagal konkurencingumo rodiklį estai 33 vietoje iš 139-ių, lietuviai 47-oje, latviai 70-oje. „Transparency International“ korupcijos suvokimo indekse estai taip pat šalia labiau pažengusių šalių: jie stabiliai pelno 6,5–6,6 rodiklio iš 10 galimų, lietuviai balansuoja 4,6–5 ribose.
Spartesnę estų ekonomikos raidą lėmė daug priežasčių, tarp jų – ir geografinė padėtis. „Kuo arčiau išsivysčiusių šalių, tuo daugiau jos perkelia pas kaimynus savo gamybos grandžių. Tarp Suomijos ir Estijos tokių atvejų daug. Plyno lauko investicijų, kad į Lietuvą būtų perkeliami gamybos padaliniai, – tokių pavyzdžių mažai. Lietuva labiau nutolusi nuo aukštos technologijos centrų, turime gerus kelius tranzitui, bet esame atsidūrę kaip ir Europos užkampyje, nes kitose šalyse nejuda „Avia Baltica“ projektas“, – vardija Z.Norkus.
Jei lyginsime trijų baltijiečių socialinę gerovę, ir vėl pirmauja estai. Jų didesnis ir vidutinis, ir minimalus mėnesinis atlyginimas, taip pat pensijos. Tačiau, kaip pabrėžia Mykolo Romerio universiteto Politikos ir vadybos fakulteto Viešojo administravimo katedros doc. dr. Jolanta Aidukaitė, pagal daugelį socialinių rodiklių visos trys Baltijos šalys patenka į tą pačią kategoriją.
Pagrindinį skirtumą sociologė įžvelgia šeimos politikoje: latviai ir estai, priešingai nei lietuviai, moka išmokas visiems vaikams iki 16 metų, o jei jie mokosi – iki 21-erių, Estijoje – net iki 24-erių. Tos išmokos nedidelės, bet nuo pat nepriklausomybės atkūrimo valstybės jas moka parodydamos, kad kiekvienas vaikas joms svarbus.

Lietuvių sumažėjo rekordiškai
Visos trys šalys susiduria su gyventojų mažėjimo problema: 1990–2010 m. jų sumažėjo 1,5 mln., arba 15 proc. Tai didžiausias to laikotarpio sumažėjimas visoje Europoje. Išankstiniais šių metų gyventojų surašymo duomenims, per dvidešimt vienus metus Lietuva prarado 17,3, Latvija – 16,4, Estija – 14,7 proc. gyventojų.
„Prieš 20 metų mūsų demografinė padėtis buvo daug geresnė, pagal visus pagrindinius parametrus lenkėme latvius ir estus. Nuo šio šimtmečio pradžios lig šiol tampame autsaideriais“, – apgailestauja Socialinių tyrimų instituto Demografinių tyrimų centro vadovė prof. dr. Vlada Stankūnienė.
Demografė primena, kad 1990 m. emigracijos iš Latvijos ir Estijos mastai buvo didesni nei iš Lietuvos, tačiau tai buvo daugiausia reemigracija į buvusios Sovietų Sąjungos teritoriją. Tačiau į Vakarus tokia dalis žmonių kaip iš Lietuvos iš ten neemigravo. Lietuva pagal emigraciją, skaičiuojant tūkstančiui gyventojų, – tarp lyderių visoje ES. „Skaičiai katastrofiški“, – konstatuoja V.Stankūnienė. Vos mažiau nei pusė lietuvių tenori, kad jų vaikai ateitį sietų su Lietuva.
Arti tragiškų ir mirtingumo rodikliai. „Turime 40-ies metų duomenis, ir anksčiau jie buvo geresni – vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė Lietuvoje buvo didesnė nei Latvijoje ir Estijoje, o dabar esame treti. Tiesa, moterys Latvijoje gyvena dar trumpiau nei Lietuvoje, tačiau Lietuvos vyrų mirtingumas toks pat kaip 1965 m. Tarp esminių – išorinės priežastys, gyvenimo būdas“, – apgailestauja V.Stankūnienė.
Esame ir ligotesni už kitus: Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, sveiki vyrai estai būna iki 61,3 metų, lietuviai – iki 58,3, estės – iki 70,6, o lietuvės – iki 67,8 metų. Pastaruosius penkerius metus šiek tiek pagerėjo gimstamumo rodikliai, bet jie vis tiek prastesni nei Estijoje.
Kas lemia tokias tendencijas? „Demografija labai gerai diagnozuoja bendrą socialinę ekonominę padėtį šalyje“, – pabrėžia V.Stankūnienė.

Baltijos sesės ar tik kaimynės
Tyrime bandoma atsakyti ir į klausimą, ar baltijietės – sesės, ar tik kaimynės. VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorius prof. dr. Ramūnas Vilpišauskas primena, kad prasidėjus nepriklausomybės sąjūdžiams visos trys šalys koordinavo veiksmus, vienybė pravertė ir siekiant ES narystės. „Tačiau kai Estija buvo pirma pakviesta pradėti derybas dėl narystės, ji prarado interesą plėtoti trišalį bendradarbiavimą, ypač aiškiai deklaruodama, kad yra Šiaurės šalis. Tuo metu tarpusavio konkurencija buvo aiškiausiai pastebima“, – vertina R.Vilpišauskas.
Vėliau Lietuva su Latvija prisivijo estus ir baigė derybas vienu metu. Tapusios ES narėmis šalys labiau konkuravo, nei bendradarbiavo. Pastaruosius porą metų vėl galima matyti bendradarbiavimo bangą, kurią sustiprino ir krizė, ir politiniai pokyčiai, pavyzdžiui, Lietuvoje grįžus prie Baltijos ir Šiaurės šalių bendradarbiavimo formato. „Dabartinis etapas sietinas su jau išplėtotų ekonominių ryšių svarbos supratimu, politiniu poreikiu tarpusavyje bendradarbiauti energetikos, transporto infrastruktūros srityje. Esant dideliam neapibrėžtumui euro zonoje, tikėtinas ir intensyvesnio Šiaurės bei Baltijos (galbūt kartu su Lenkija ir Vokietija) bendradarbiavimo etapas ES viduje“, – prognozuoja. R.Vilpišauskas.