Kinas. Prieš aštuonerius metus įspūdingai Valstybiniame jaunimo teatre debiutavusiai aktorei šiandien priklauso nacionalinė Rusijos kino premija „Auksinis erelis“ ir Rusijos kino festivalio „Kinotauras“ apdovanojimas, skirti už geriausiu pripažintą vaidmenį filme „Žvaigždė“.

„Naują rusų kino filmą reklamuoja nuoga aktorė Severija Janušauskaitė“, – prieš metus skelbė lietuviško interneto portalo antraštė. Ir nežinia, kas joje tautiečius turėjo šokiruoti labiau: tai, kad aktorė nuoga, ar tai, kad reklamuojamas filmas – rusų.

Pati S.Janušauskaitė į panašius straipsnelius ar jų antraštes teigia nebekreipianti dėmesio, o savo nuomonę tiek apie nuogo kūno filmavimus, tiek apie intervencinę Rusijos politiką seniai išdėsčiusi. „Įdomiausia, kad tame filmo plakate – netgi ne mano kūnas. Jo kūrėjai panaudojo fotomontažą“, – juokiasi Severija, neslepianti, kad tokiomis nekaltomis gudrybėmis plakato kūrėjai sąmoningai stengėsi apsaugoti vaidinusias užsienietes nuo bereikalingo puolimo.

Net jeigu kūnas plakate būtų pačios aktorės – vargiai išeitų jį pavadinti nuogu, mat viską nuotraukoje dengia storas, neperšviečiamas, ryškų kombinezoną primenantis dažų sluoksnis. Tų dažų „džiaugsmus“ filmuojant „Žvaigždę“ teko patirti ir Severijai: jos vaidinama filmo veikėja Rita, turtingo sugyventinio išvyta iš namų, kūno atspaudais kurdama šiuolaikinį meną mėgina užsidirbti pragyvenimui.

Lietuvoje daug kas įsitikinę, kad lietuvių aktoriai rusų kinematografui „parsiduoda“ už labai solidžius honorarus. Bet S.Janušauskaitė tvirtina, kad filmas filmui nelygu: jei esi kviečiamas dirbti populiariame TV seriale ar komedijoje, kuri sėkmingai atsipirkdama suksis kino teatruose, gali tikėtis padoraus atlyginimo, tačiau festivaliams skirtų autorinių filmų prodiuseriai turi ribotą biudžetą ir pinigais nesišvaisto. Žymesnės tai sau galinčios leisti rusų žvaigždės tokiose juostose apskritai sutinka filmuotis be atlygio, šitaip sąmoningai palaikydamos nekomercinio kino kūrėjus. Taip pat elgiasi ir nemaža dalis filmavimo grupės personalo: kostiumininkai, grimuotojai, dailininkai…

Žinodami, kad filmas bus demonstruojamas užsienio festivaliuose, daug garsių specialistų patys siūlo savo paslaugas Anos Melikian vadovaujamai filmavimo grupei, ką jau kalbėti apie masinėms scenoms kviečiamus studentus.

Lietuvaitė tvirtina, kad tokio kruopštaus ir sąžiningai atliekamo „darbo iš idėjos“, kaip „Žvaigždės“ filmavimo aikštelėje, jai dar nebuvo tekę regėti. Dėl pernai Rusijoje priimto įstatymo, draudžiančio keiksmažodžius filmuose, teatro vaidinimuose ir žiniasklaidoje, „Žvaigždė“, kaip ir daugelis kitų naujų rusiškų juostų, turi dvi versijas: viena skirta užsienio festivaliams, kita, be draudžiamos necenzūrinės leksikos – demonstravimui Rusijoje. „Kino pavasaryje“ buvo rodoma festivalinė filmo versija, kuri, vertinant mums įprasto ankstesnio rusų kino kontekste, keiksmažodžių gausa anaiptol nepasižymėjo.

„Kam tokio įstatymo reikėjo, nesupranta ir pačios Rusijos menininkai. Alkoholinių gėrimų reklamos elementai ekrane irgi uždrausti, kalbama, kad netrukus pasirodys įstatymas, drausiantis tabako gaminių propagavimą: tada filmų personažai nebegalės rūkyti… Visa tai vienaip ar kitaip kerta per ir taip dėl bendros ekonominės situacijos suliesėjusius rusų kino gamybos biudžetus. Suplanuoti filmavimai dėl lėšų stokos jau dabar neretai atidėliojami mėnesį ar du“, – pasakoja S.Janušauskaitė.

Antra vertus, aktorė pastebi, kad filmavimai Rusijoje dažnai užtrunka ir dėl specifinio vietos mentaliteto: „Maskvoje vėluoti į darbą valandą, dvi ar tris laikoma normaliu dalyku, nes patekęs į automobilių spūstį gatvėse žmogus tiesiog neturi kitos išeities. Antra vertus, net jei pėsčiomis ar metro aktorius iš savo namų filmavimo vietą galėtų pasiekti per pusvalandį, Maskvoje toks keliavimo būdas laikomas nesaugiu ir nepriimtinu: studija būtinai siunčia automobilį, kuris savo ruožtu neišvengiamai įstringa spūstyse. Todėl numatytu laiku filmavimai Rusijos sostinėje niekuomet neprasideda, bet dėl to niekam galvos neskauda: jiems svarbiausia, kad aktorius saugus ir sėdi automobilyje“, – aiškina S.Janušauskaitė.

Nors „Žvaigždėje“ jos vaidinama Rita filmo pradžioje švilpia miesto gatvėmis įspūdingu limuzinu, pati Severija didmiesčio gatvėmis niekuomet nevairuoja ir iki šiol, nors prie vairo teko sėdėti jau keliuose filmuose, netgi neturi vairuotojo pažymėjimo.

Po filmo premjeros Vilniuje paklausta, kuo skiriasi filmavimai Rusijoje ir Lietuvoje, aktorė rėžė tiesiai: „O argi iš rezultatų nesimato? Vieni darbą dirba, kiti jį imituoja.“

Vis dėlto po savaitės žurnalistei tai priminus, S.Janušauskaitė pasistengė būti diplomatiškesnė. „Tai tėra iš konteksto ištraukta frazė. Nors Rusijoje kino industrija nepalyginti labiau išvystyta ir todėl galima rasti itin aukštos kvalifikacijos įvairaus profilio kino aikštelėje reikalingų specialistų, tai nekeičia filmo kūrėjų asmenybių. Ten irgi sutikau bejėgiškų, diletantiškų režisierių, visus svarbius sprendimus užkraunančių aktoriams… O Lietuvoje, manyčiau, kino kūrėjai pernelyg susireikšminę: visi vieni kitus pažįsta, bet vis tiek organizuoja „kastingus“, kad galėtų pademonstruoti savo statusą. Išankstinės filmo reklamos dažnai būna daugiau, nei atgarsių jam pasiekus kino ekranus. Pastebėjau, kad kuo daugiau keliama išankstinio triukšmo, tuo prastesnis būna filmas. Stiprūs kūriniai į ekranus ateina tyliai, tarsi iš niekur“, – įsitikinusi aktorė.

Filmuodama „Žvaigždę“ armėnų kilmės režisierė A.Melikian jokių interviu nedalijo ir apskritai žurnalistų filmavimo aikštelėn neįsileido. Severijos manymu, tokia prodiuserių strategija pasiteisino: kuo labiau slepiamos proceso detalės, tuo labiau visiems maga jas sužinoti. Tai, kad pagrindiniai vaidmenys atiteko užsienietėms, galiausiai irgi pasiteisino: tiek žurnalistams, tiek žiūrovų auditorijai knietėjo suprasti, kodėl režisierės pasirinkimas buvo būtent toks.

Vis dėlto žiūrimumo aukštumų „Žvaigždė“ Rusijos ekranuose, žinoma, nepademonstravo: A.Melikian filmas puikiai sutinkamas kino festivaliuose, tačiau anaiptol nėra pritaikytas masinės auditorijos skoniui. Žiūrovas, nesidomintis kino menu, tačiau ateinantis pasidėti reikalingo „premjerinio pliusiuko“ ar pamatyti serialinių žvaigždžių, šiandien Rusijoje sudaro svariausią auditorijos dalį.

S.Janušauskaitė skeptiškai vertino šansus, kad jos darbas rusų filme galėtų būti įvertintas „Kino pavasario“ auditorijos, todėl festivalio uždarymo metu buvo išvykusi į Maskvą ir dalyvavo Rusijos kino akademijos skiriamų apdovanojimų „Nika“ teikimo ceremonijoje. Tiesa, ši dėl politinių niuansų irgi praėjo, anot lietuvės, dviprasmiškai, o apdovanojimai šįkart ją aplenkė.

Pasimatymą „Veido“ žurnalistei sostinės Senamiestyje skyrusi aktorė stebisi, jog nemažai tautiečių, netgi jos kolegų, šventai įsitikinę, kad Lietuvoje Severijos ir pėdsakai atšalę… Kaskart iš filmavimų pas Vilniuje likusią šeimą skubanti aktorė pati neatsikrato įspūdžio, kad saviems režisieriams buvo tapusi nereikalinga, o iš Rusijos atkeliavę darbo pasiūlymai tiesiog išgelbėjo ją nuo slegiančios priverstinės kūrybinės tinginystės.

„Pasirinkau intensyvų darbą, o ne teatro rutiną. Į serialus nesiveržiau, etatų valstybiniuose teatruose niekas nebesiūlė. Režisierių, norinčių regėti mane savo spektakliuose, atsirasdavo, tačiau kai jie užsimindavo apie savo ketinimus teatrų trupėms – kildavo toks šaršalas, kad nesunkiai įsivaizdavau pragarą, kurį privalėčiau įveikti tenai pasirodžiusi“, – pasakoja S.Janušauskaitė.

Prievarta veržtis ten, kur nėra pageidaujama, ji nematė prasmės. Užtat dabar, „Kino pavasariui“ pristačius „Žvaigždę“, S.Janušauskaitė visuose interviu verčiama teisintis, kodėl filmuojasi ne Lietuvoje, o Rusijoje. Šviesiai tiesiai rėžia, kad teisintis jau nusibodo.

„Supraskite: dabartinė situacija, kai lietuvių menininkai, drįstantys pereiti Rusijos sieną, automatiškai laikomi vos ne tėvynės išdavikais, daug kam patogi ir naudinga. Užtenka čia užsilipus ant taburetės pareikšti, kad atsisakai dalyvauti kokiame nors rusų projekte, o visi juose dalyvaujantieji yra „blogiečiai“, ir iškart tampi pirmųjų antraščių didvyriu. Politikuodamas Lietuvoje sulauki didesnio atgarsio, nei pelnytum dorai savo darbą dirbdamas. Bet juk menininkas pripažinimą turėtų pelnyti darbais, o ne politiniais pareiškimais“, – vis dar tiki S.Janušauskaitė, neslepianti, kad pastaraisiais metais nestokojo progų pakoreguoti nuomonę kai kurių savo kolegų atžvilgiu.

Aktorės manymu, užsidarymas ir kultūrinės geležinės uždangos palaikymas savaime neišreiškia stiprios pilietinės pozicijos: atvirkščiai, gebėjimas būti ir išbūti lietuviu tenai, atsidūrus „tarp dviejų ugnių“, iš menininko reikalauja gerokai daugiau pilietinių pastangų.

„Juk kasdien jauti, kas tave filmavimo aikštelėje palaiko, o kas nusiteikęs priešiškai. Ir supranti, kad žmonės, dirbantys šalia, dėl to irgi dažnai jaučia įtampą. Galbūt ne asmeniškai prieš tave, bet platesniame kontekste, mat ne visi rusų grandai teigiamai vertina užsieniečių aktorių buvimą rusų filmuose. Man patinka tuos procesus iš šono stebėti, apie tai kalbėtis, aš neužsidarau ir nepuolu nuo kitaip manančiųjų slėptis krūmuose. Todėl bent jau nutuokiu iš vidaus, kaip dabar jaučiasi rusų menininkai ir kas iš tikrųjų su jais vyksta. Bet parvažiavusi čia matau, kad sėdint savo kaime postringauti apie gyvenimą svetur lietuviškam mentalitetui apskritai labai būdinga“, – sako S.Janušauskaitė.

Šiauliuose vidurinę mokyklą baigusi Severija teatro kasdienybę pažino dar vaikystėje, nors jos tėvai nėra teatro žmonės: mama – mokytoja, tėtis – energetikas. Užtat visi kaimynai buvo Šiaulių dramos teatro aktoriai. Su jų vaikais mergaitė bendraudavo kieme, vėliau kartu lankydavosi ir spektakliuose. Būtent šio teatro užkulisių atmosfera ir kyštelėjo Severijai mintį pačiai mokytis vaidybos.

Tais metais Valstybinio jaunimo teatro, kurio scenoje vėliau Severija pasirodydavo dažniausiai, režisierė Dalia Tamulevičiūtė rinko aktorių kursą, skirtą Rusų dramos teatrui. Į jį šiaulietė nestojo, nes nesuprato rusų kalbos. Metus pasimokiusi teatro ir kino grimo specialybės, pateko į kursą, surinktą savo vaikystės miesto teatrui. Bet vėliau kategoriškai atsisakė grįžti į gimtuosius Šiaulius…

„Todėl, kad Šiauliai tapo liūdnu miestu. Parvažiavusi namo ir keliaudama centriniu miesto bulvaru sutikdavau vos kelis žmones… Dėl aktorių, su kuriais kartu (tiesiogine, o ne perkeltine prasme) vakarais šiukšles į kiemą nešdavom, irgi nebeturėjau ypatingų iliuzijų“, – prisimena pašnekovė.

Užtat būta iliuzijų dėl greitos aktorės karjeros Vilniuje. Po to, kai vieną po kito sukūrė tris reikšmingus vaidmenis Jono Vaitkaus spektakliuose (karalienės spektaklyje „Ivona, Burgundo kunigaikštytė“, Liucijos „Patriotuose“ ir Barboros spektaklyje „Barbora ir Žygimantas“), atrodė, kad režisieriai puls dėl jos, tokios talentingos, varžytis. Bet laikas bėgo, o naujų vaidmenų scenoje niekas nebesiūlė.

„Teatre tikrai galėjau nuveikti kur kas daugiau, negu nuveikiau. Į kiną pasukau todėl, kad teatrui nebesijaučiau reikalinga“, – dar kartą tvirtina Severija, dėl „Žvaigždės“ filmavimų turėjusi atsisakyti ir paskutinio išlikusio teatro vaidmens „Patriotuose“.

Pagrindinė „Žvaigždės“ herojė, kurią suvaidino gruzinų aktorė Tina Dalakišvili, net neabejojo, kad kelią į sceną merginai šiais laikais teatveria plastinė chirurgija. Ar daug panašiai mąstančių ir tokiais metodais „padarytų“ aktorių Severijai tenka sutikti filmavimo aikštelėse?

„Filmavimo akimirkomis svarbu tik tai, kaip žmogus sugeba įtikinti vaidindamas priešais kamerą. Ten niekam neberūpi, ar gili tavo asmenybė, ar lipai kitiems per galvas siekdama gauti vaidmenį arba kiek kartų dėl jo gulei ant operacinio stalo. Jeigu vaidybos rezultatas įtikina, visa kita tiesiog nebetenka reikšmės“, – tvirtina aktorė.

Rusų kalbos, kaip ir vairavimo, Severijai teko išmokti jau rengiantis vaidmeniui. Ji nedrįsta savęs vadinti rusų kino žinove, tačiau pastaraisiais metais stengiasi žiūrėti daugiau rusiškų filmų, kad pakviesta į kino bandymus žinotų, su kuo turės reikalų. Po „Žvaigždės“ jau teko suvaidinti ir amerikietę žurnalistę Timuro Alpatovo aštuonių dalių filme „Krikšto tėvas“, ir anaiptol ne gražuolę Brunhildą Alionos Zvancovos komedijoje „Norvegas“… Dabar dvylikos serijų režisieriaus Aleksejaus Papagrebskio juostoje darbiniu pavadinimu „Optimistai“ ji ruošiasi įkūnyti dešimtmečiu už save vyresnę septintojo dešimtmečio „krimplino epochos“ moterį. „Kai per bandymus man padarė šukuoseną, išvydau savo mamą senose šeimos fotografijose“, – šypsosi Severija.

O štai scenarijus, kurie tesiūlo paviršutiniškus fatališkos moters plano personažus, lietuvė sako iškart negailestingai atmetanti: „Nenoriu vaidinti seksualios medicinos seselės, su kuria filme visiškai nieko nevyksta. Nekalsiu pinigų tokiu būdu nei čia, nei svetur.“

Pasak jos, rusai yra išsaugoję gerų daugiaserijinių filmų tradiciją, neturinčią nieko bendra su pigiomis muilo operomis. „Kiekviena tokio filmo serija prilygsta kokybiškam meniniam filmui su puikiais aktoriais. Dabar tokių filmų daugėja, ši mada perimama iš rimtų amerikietiškų serialų“, – teigia pašnekovė.

Kaip didžiausią įspūdį pastaraisiais metais padariusį kino filmą S.Janušauskaitė išskiria Alejandro Gonzalezo Inarritu „Žmogų-paukštį“: „Tai labai originalus, keistas, komercinio kino neprimenantis kūrinys, kuris, nepaisant to, gerai suprantamas ir priimamas žiūrovų. Puiku, kad tokie filmai šiais laikais dar „Oskarus“ pelno.“

S.Janušauskaitė pastebi, kad autorinis kinas Europoje atsirėžia vis didesnę auditorijos dalį, tačiau kino festivaliams būdingos tam tikros madų tendencijos. Pavyzdžiui, gan ilgai juose dominavo ir pagrindinius prizus susižerdavo filmai apie homoseksualus, tačiau šiuo metu, nepaisant lietuviškos „Sangailės vasaros“ pasirodymo, šią tendenciją jau galima apibūdinti kaip „nueinančią“. Šiuo metu aktualesnė tampa karinių konfliktų tema, į ekranus sugrįžta skaudžios socialinės problemos.

Aktorė neslepia besitikinti anksčiau ar vėliau suvaidinti ir Europos režisierių filmuose. „Mums, lietuviams, ten prasiveržti daug paprasčiau nei rusams, angliškai kalbantiems su baisiu akcentu. Tačiau tam, žinoma, reikia netingėti, stengtis, mokytis užsienio kalbų. Neverta tikėtis, kad užsienio režisierius pamatys tavo genialų vaidmenį Lietuvos teatre ir iškart pakvies į Holivudą“, – ironiškai šypsosi S.Janušauskaitė.

Renata Baltrušaitytė