Scanpix

„Išsilaisvinimas truko per ilgai, laikas pasivyti“, – spalio 18 d. tviteryje angliškai parašė užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius. Ministras turėjo galvoje priklausomybę nuo Rusijos energijos išteklių. Mažai kam kyla abejonių, kad vaduotasi per ilgai. Kitas klausimas – ką galėtume pasivyti? Kokioje trasoje ir už kokią kainą?

Arūnas BRAZAUSKAS
L.Linkevičius pateikė ir nuorodą į žurnalo „Forbes“ straipsnį „Kaip Lietuva stumia Rusiją prie kelkraščio“. Objektas, kuriuo Lietuva sugebėjo nustumti Rusiją, – prieš metus, 2014-ųjų spalio 27-ąją, į Klaipėdą įplaukęs Suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalo laivas „Independence“.

„Forbes“ cituoja energetikos ministrą Roką Masiulį: „Prieš kelerius metus mes mokėjome už dujas didžiausią kainą Europoje.“ Pasak ministro, tik terminalas privertė Maskvą sumažinti koncerno „Gazprom“ dujų kainą daugiau nei 20 proc. – nuo 32,9 euro už megavatvalandės ekvivalentą iki 25 eurų. Ministras nurodė ne tūrio, o energijos vieneto kainą – dujos ap­skaitomos ir tokiu būdu.

Trumpas „Forbes“ rašinys baigiasi tuo, kad „Gazprom“ sumažino kainas, ir tai laikoma pergale. Kitų autorių kitoje vietoje parašytas tęsinys galėtų prasidėti faktu, kad per terminalą importuojamos Norvegijos bendrovės „Sta­toil“ dujos yra brangesnės už „Gazprom“ du­jas, kurių kaina stebuklingai ėmė mažėti artėjant SGD terminalo veiklos pradžiai.

Iki šiol buvome įpratę, kad Rusija spaudžia Lietuvą, jai kerštauja būtent didelėmis kainomis. „Gazprom“ dabar jau nusileidžia, taip bandydamas sužlugdyti SGD terminalo veiklą, – pirkti dujas per terminalą rinkos sąlygomis ne­apsimoka. Tad ir ministro R.Masiulio paminėtas dujų atpigimas tampa dviprasmiškas – ne­aišku, ar tai Lietuvos pergalė, ar signalas apie ki­tokiais būdais vykdomą Lietuvos ūkio trikdymą.

Terminalo dujas tenka piršte piršti

Seimo narys Dainius Kreivys, Tėvynės są­jungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos pirmininko pavaduotojas, kuris yra ir šešėlinis energetikos ministras, maždaug prieš pusmetį konstatavo, kad 2014-aisiais „Lietuvos dujos“ su „Gazprom“ susitarė ne tik sumažinti ateityje perkamų dujų kainą, bet ir atgaline data atpiginti nuo 2013 m. pradžios nupirktas dujas. Todėl „Gazprom“ dar labiau nuleido kartelę.

D.Kreivio vertinimas: „Gazpromo“ dujos dėl įskaičiuotos kompensacijos tapo pigesnės nei per terminalą tiekiamos dujos. Brangesnes SGD dujas tenka tiesiog piršte piršti stambiesiems vartotojams, nes terminalas privalo veikti bent minimaliu režimu.“

Derinys „piršte piršti“ apibūdina realijas, kurioms buvo iš anksto ruoštasi. 2012 m. birželį Seimas priėmė įstatymą, numatantį, kad per SGD terminalą importuojamų ir vidaus rinkoje suvartojamų gamtinių dujų kiekis turi siekti ne mažiau kaip 25 proc. visų suvartotų dujų. Eu­ropos Komisijai (EK) pradėjus tyrimą dėl šios nuostatos, 2013 m. birželį įstatymas buvo pakeistas. SGD terminalo veiklai užtikrinti buvo paskirtas tiekėjas „Litgas“. Ši bendrovė ne ginčo tvarka „įperša“ tam tikrus dujų kiekius reguliuojamiems elektros ir šilumos gamintojams.

Ši schema kažkuo primena prezidento An­tano Smetonos laikus, kai valstybės tarnautojai pasaulinės ekonominės krizės metais buvo įpareigoti pirkti žąsis, nes jų eksporto rinkos susitraukė dėl pasaulinės ūkio krizės. Dujų atveju peršama ne sava produkcija, kurią sunku parduoti užsienyje, o importuotas dalykas, kurio tam tikrą kiekį valstybė privalo įsivežti pagal sutartis.

Birželį per terminalą dujas importuojančios įmonės „Litgas“ vadovas Dominykas Tučkus aiškino, kad energijos gamintojams tiekiamų du­jų kaina šįmet yra 12 proc. mažesnė, nei bu­vo 2014-ųjų pirmąjį ketvirtį. Jo teigimu, „gamtinių dujų kaina Lietuvos biržoje yra jau panaši kaip ir konkurencingose rinkose, tokiose kaip Vokietija, nors pernai pirmąjį pusmetį mūsų kaina buvo apie 30 proc. didesnė“.

Tokios kalbos glosto ausį tiems, kurie turėjo vilčių, kad SGD terminalas atpigins dujas. Ta­čiau tikrovė turi ir tokią briauną: per SGD terminalą importuotos dujos, kaip teigė „Veid­o“ šaltiniai, šiuo metu kainuoja 30–32 eu­rus už me­gavatvalandę, o dujos iš „Gaz­prom“ vamzdžio – 17–18 eurų už megavatvalandę (R.Ma­siu­lio minėta kaina 25 Eur – vienas iš svyruojančių kainų kreivės taškų).

Tankas – ne pelno įrankis

Seimo narys socialdemokratas Artūras Skar­džius kovą leidiniui „Transportas“ teigė: „Man neapsiverčia liežuvis sakyti, kad SGD terminalas buvo atidarytas be reikalo. Niekada nepamiršiu Bronislovo Lubio žodžių, kad šis terminalas bus tarsi tankas Lietuvos kariuomenei: jis turbūt niekad neiššaus, bet jį turėti reikia kaip tam tikrą gynybinį pajėgumą nuo per aukštų dujų kainų.“

Tankas pasirodė tikrai pajėgus priversti Rusiją sumažinti dujų kainas, tačiau norvegiškų dujų kainos to tanko nebijo. Per terminalą Lietuva gauna dujas pagal penkerių metų sutartį su „Statoil“, numatančią, kad Lietuva kasmet pirks ne mažiau kaip 540 mln. kubinių metrų dujų.

SGD terminalo prigimtis dvilypė: viena vertus, tai komercinis objektas, kita vertus, energetinio saugumo garantas. Bet saugumą užtikrina ir karo laivai, iš kurių jokio pelno nesitikima. Akivaizdu, kad terminalas nėra rinkos są­lygomis veikianti įmonė – antraip Vyriausybė nesiūlytų jo išlaikymo modelio pakeitimo, kuris jau pateiktas Seimui.

D.Kreivys „Veidui“ išdėstė savo požiūrį į principus, kuriais turi remtis toks modelis: „SGD terminalas yra gamtinių dujų perdavimo infrastruktūros dalis, tad logiška būtų jo išlaikymo sąnaudas apmokėti dujų vartotojams tokiu pat būdu, kaip yra palaikoma  kita dujų infrastruktūra – Jauniūnų kompresorinė stotis, perdavimo vamzdynai, skirstyklos. Ateityje, kai terminalas taps regioninis, dalį jo palaikymo sąnaudų turėtų perimti kaimyninės valstybės.“

A.Skardžiaus nuomonė: kadangi dujų po­reikis šilumos gamybai nuolat mažėja, būtina infrastruktūros (taigi ir SGD terminalo) išlaikymo sąnaudas tolygiai paskirstyti visiems vartotojams.

Kęstutis Daukšys (Seimo Darbo partijos frakcija) naujojo modelio esmę „Veidui“ aiškino paprastai: metines SGD terminalo išlaikymo sąnaudas, apie 61 mln. eurų, reikia sudėti į dujų perdavimo kainą.

Nepriklausomybės ir pilietinio karo laivas

„Forbes“ straipsnyje pateikta iliustracija – grafitis ant Vilniaus sienos: ant Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną pašiepiančio užrašo užpurkštas ES menkinantis šūkis rusų kalba. Kadangi svarbiausia rašinio žinia yra politinė – Lietuva išsivadavo iš visiškos priklausomybės nuo Rusijos dujų, grafitis primena, kad kova nesiliauja, ypač propagandinė.

Tačiau politinės kovos dėl energetikos vyksta pačioje Lietuvoje. To pavyzdys yra pati SGD terminalo istorija – savotiškas politinių jėgų pilietinis karas.

SGD terminalas numatytas 2007 m. sausį patvirtintoje Nacionalinėje energetikos strategijoje. Socialdemokratų Vyriausybė šį projektą pradėjo įgyvendinti kitais metais – Ūkio ministerijos ir koncerno „Achema“ pastangomis bu­vo įkurta įmonė. 2008 m. po Seimo rinkimų sudaryta konservatoriaus Andriaus Kubiliaus Vyriausybė įmonę  likvidavo.

Atsakingų Ūkio ministerijos darbuotojų veikla buvo tiriama, prieita iki teismo. 2014 m. Lietuvos Aukščiausias Teismas nutraukė bylą ir visus kaltinamuosius išteisino. Tuometės konservatorių valdžios oponentai socialdemokratai tikina, kad dėl nepastatyto SGD terminalo Lietuva permokėjo dujų monopolininkui „Gazprom“ apie 1,16 mlrd. eurų.

2010 m. gegužę konservatorių Vyriausybė nusprendė įgyvendinti vadinamąjį ES trečiąjį energetikos paketą, pasirinkdama pagrindinį modelį – visišką dujų perdavimo sistemos ir dujų tiekėjų nuosavybės atskyrimą. Tuo siekta, kad perdavimo operatoriui nedarytų įtakos tiekėjo interesai. 2010 m. birželio 11 d. bendrame AB „Lietuvos dujų“ akcininkų OAO „Gaz­prom“ ir „E.ON Ruhrgas“ pareiškime nuogąstauta, kad Lietuvos sąlygomis nuosavybės at­skyrimas padidintų įmonės sąnaudas.

Akcininkai laišku kreipėsi ir į Vyriausybę, reikalaudami atlikti visų kitų direktyvoje paminėtų galimybių tyrimą, mat ES buvo leidusi Lietuvai pasinaudoti išimtimi ir atidėti pagrindinio modelio taikymą. Tuometės Vyriausybės kritikai nurodo, kad griežtas Lietuvos apsisprendimas paskatino „Gazprom“ didinti dujų kainas. Iš tiesų 2012 m. „Gazprom“ dujų kaina Lietuvai buvo didžiausia Europoje.

2012 m. EK pradėjo oficialų tyrimą dėl „Gazprom“ veiklos ir per didelių dujų kainų Lietuvoje, taip pat kai kuriose Rytų ir Pietų Europos šalyse. Įtarta, kad koncernas piktnaudžiauja dominuojama padėtimi tų šalių rinkose. Šįmet po trejų metų tyrimo EK pripažino, kad „Gazprom“ galėjo nustatyti nesąžiningas kainas. Virš „Gazprom“ pakibo baudos galimybė. Įvairiais skaičiavimais, „Gazprom“ gali tekti sumokėti iki 4 mlrd. eurų – viskas priklauso nuo tolesnės tyrimo eigos.

2010 m. lapkritį apsispręsta dėl SGD terminalo technologinio sprendimo – laivo, kuriame būtų galimybė saugoti SGD. Tinkamiausia vieta pripažinta Kiaulės Nugaros sala, esanti Klaipėdos jūros uoste.

2010 m. gruodį surinkti Seimo narių parašai dėl interpeliacijos energetikos ministrui Arvydui Sekmokui. Interpeliuojant klausta ir dėl ES trečiojo energetikos paketo įgyvendinimo modelio pasirinkimo. 2011 m. kovo 10 d. balsų dauguma interpeliacija atmesta.

2011 m. rugsėjo 20 d. AB „Klaipėdos nafta“ paskelbė tarptautinį konkursą pirkti SGD laivą su dujinimo įrenginiu.

2012 m. kovo 2 d. su Norvegijos kompanija „Hoegh LNG“ pasirašyta 10 metų sutartis dėl laivo nuomos su išpirkimo galimybe.

2013 m. gegužės 3 d. Pietų Korėjos laivų statykloje „Hyundai Heavy Industries“ SGD laivas „Independence“ nuleistas ant vandens.

2014 m. gegužės 8 d. AB „Lietuvos dujos“ su „Gazprom“ pasirašė susitarimą dėl ženklaus im­portuojamų gamtinių dujų kainos sumažinimo.

2014 m. spalio 27 d. „Independence“ at­plau­kė į Klaipėdos uostą.

Didelio ir mažo terminalo partijos

Nuo „Achemos“ terminalo projekto žlugimas išryškino dvi politikų stovyklas, turinčios skirtingus požiūrius į Lietuvos dujų ūkio ateitį. Viena, kuriai atstovauja K.Daukšys, skeptiškai vertina dabartinio SGD terminalo viso panaudojimo galimybę. Per „Independence“ galima kasmet atgabenti iki 4 mlrd. kub. m dujų.

Lietuvos poreikiai – apie 3 mlrd. kub. m du­jų per metus. Terminalas šiuo metu apkrautas aštuntadaliu pajėgumų – tiek reikia nupirkti pagal sutartį su „Statoil“. K.Daukšio vertinimu, dujų poreikis mažėja, nes jas išstumia biokuras: „Šilumos gamybai – tam reikalingos bu­vo dujos – mes dabar naudojame medį, arba greitu laiku daugiausia naudosime.“

Vertindamas praeitį K.Daukšys „Veidui“ sakė, kad kokį nors terminalą buvo būtina pa­statyti, bet „reikėjo su protu pastatyti, kokį „Achema“ buvo sugalvojusi“, – kitaip tariant, mažesnio pajėgumo terminalą, kuris vis dėlto tenkintų šalies energetinio saugumo poreikius.

Energetikos ministerijos 2012 m. parengtoje Nacionalinėje energetinės nepriklausomybės strategijoje rašoma: „Norint 2020 metais užtikrinti pirmojo būtinumo dujų paklausos patenkinimą iš alternatyvių šaltinių, turi būti užtikrintas saugus 0,9–1,5 mlrd. kub. m dujų tiekimas (prognozuojama dujų paklausa 2020 m. sieks 1,6–3,7 mlrd. kub. m).“ Nesunku ap­skaičiuoti, kad „Gazprom“ alternatyvą – SGD terminalą, esant maksimaliam dujų poreikiui, pakanka naudoti 37 proc. – ir saugumas garantuotas.  Ką daryti su likusiais pajėgumais?

Kita stovykla – ta, kuri laimėjo, nelaiko „In­dependence“ pajėgumų per dideliais. „In­fras­truktūra kuriama visam Baltijos regionui, o ateityje galbūt ir Suomijai, jei, kaip planuojama, ji susijungs povandenine jungtimi su Es­tija“, – „Veidui“ sakė D.Kreivys.

„Didelio terminalo partijai“, taip pat ir A.Kubiliaus Vyriausybei, oponentai prikiša su­tarčių sudarymo neskaidrumą ir tai, kad įgyven­dinant terminalo projektą nebuvo siekta ES paramos, nors, tarkim, Lenkija, šį spalį pradėjusi eksploatuoti SGD terminalą Svinoui­s­cyje, tokia parama naudojosi. Vienas iš spėjimų, kodėl „Independence“ į Lietuvą atplukdžiusios politinės jėgos nesistengė gauti ES pa­ramos, yra finansinės kontrolės vengimas – taip mano jų oponentai.

Politinės, ekonominės geografijos ir tarptautinio saugumo ekspertai akylai seka ir aptarinėja Baltijos šalių ir Lenkijos veikimą siekiant energetinės nepriklausomybės nuo Ru­sijos. „Stratfor“ analitikų vertinimu, Rusijos ga­­limybės dominuoti regione mažėja. SGD ter­minalai Lietuvoje ir Lenkijoje, Lietuvos elek­tros jungtys su Švedija, taip pat Lenkiją ir kitas Baltijos valstybes jungiantis dujotiekis silpnina saitus su Rusija.

Nors visiškos nepriklausomybės dar nėra, Maskva turi mažiau galimybių panaudoti gamtines dujas ir elektrą kaip politinio spaudimo priemones.

Kadangi ilgalaikė Lietuvos sutartis su „Gazprom“ baigiasi 2015 m., šalis nebus įpareigota pirkti rusiškų dujų. SGD terminalas „In­­dependence“ gali tenkinti didelę dalį Lat­vijos ir Estijos poreikių. „Stratfor“ vertina tas reikmes atitinkamai 1,8 mlrd. ir 0,5 mlrd. kub. m per metus.

Lenkijos terminalas, kurio pajėgumas – 5 mlrd. kub. m per metus, gali tenkinti maždaug pusę šalies dabartinių poreikių (10,6 mlrd. kub. m). Per kelerius metus lenkai tikisi išplėsti terminalo pajėgumus iki 10 mlrd. kub m. – tada reikalui esant per terminalą būtų galima im­portuoti beveik visas reikiamas dujas.

Ateities scenarijai: gal vytis, gal bėgti?

Tokie visą regioną apimantys vertinimai ir įžvalgos palankesni lietuviškai „didelio terminalo partijai“. Atsakydami į klausimą, kurį sukėlė užsienio reikalų ministro L.Linkevičiaus raginimas „laikas pasivyti“, galėtume sakyti, kad SGD terminalas „Independence“ atveria Lietuvai, vis pasvajojančiai apie kokią lyderystę regione, galimybę tapti SGD paskirstymo centru (angl. hub) visoms Baltijos valstybėms. Esant tokiems siekiams didelis terminalas ne vien pageidautinas, bet ir būtinas.

Kalbant apie ateitį vertėtų paminėti ir Audriaus Bačiulio klausimą, kurį jis pateikė prieš metus: „Ką darysime, kai Rusija ims siūlyti savo dujas grasindama ginklu?“ A.Bačiulis svarstė apie „Independence“ saugumą. Juk pakanka sunaikinti terminalą, ir vėl teks prašyti „Gazprom“ malonės.

Įdomu, kad A.Bačiulio veikiausiai neskaitęs Dmitrijus Marinevičius, anaiptol ne itin reikšmingas Rusijos prezidento aparato darbuotojas, kurio funkcija – internetinio verslo teisių priežiūra, neseniai sukėlė skandalą pareikšdamas, kad Rusijos aukštąsias technologijas reikia pardavinėti grasinant karine jėga. Tokie pareiškimai neleidžia išbraukti iš darbotvarkės itin nemalonaus dalyko, susijusio su Rusija  – karinio konflikto galimybės.

A. Narmonto nuotr.

Dujos neišnyks. Prognozuojama, kad gamtinės dujos šalyje ir toliau užims reikšmingą energijos išteklių dalį.

Po dešimties metų Lietuvos elektros ir dujų perdavimo sistemos jungtys su Europa bus tapusios natūralia ES energetinės sistemos dalimi. Kaip tuomet funkcionuos šalies energetikos ūkis ir kuo bus kaltas ar nekaltas vienas Klaipėdoje prišvartuotas laivas – teiraujamės energetikos ministro Roko Masiulio.

VEIDAS: Pradėkime nuo aktualijos – gamtinių dujų vartojimo mažėjimo, kurio nepajėgia sulaikyti nė smunkanti šio ištekliaus kaina biržoje. Prognozuojama, kad tendencija nekeis vektoriaus iki pat antrojo dešimtmečio pabaigos. O kaip įsivaizduojate Lietuvos gamtinių dujų rinką po dešimties metų? Ar yra tikimybė, kad dujų vartojimo kreivė vėl imtų kilti? Kokios prielaidos būtinos tokiam scenarijui?

R.M.: Daug kas priklausys nuo kainų, kurias prognozuoti dešimčiai metų į priekį labai sudėtinga. Bendra tendencija tokia, kad iškastinis kuras tampa vis sunkiau ir sudėtingiau pasiekiamas, tam reikia investuoti daugiau, todėl jo kaina kyla. Tačiau ilguoju laikotarpiu galimi dideli pokyčiai, pavyzdžiui, visiškai naujos technologijos, nauji būdai, kaip buvo, pavyzdžiui, su skalūnų revoliucija, kuri atvėrė visiškai naujus naftos ir dujų klodus. Galbūt Lietuvoje irgi rasime komerciškai apsimokančių skalūnų dujų klodų, kurie turėtų įtakos rinkos kainai.

Manau, kad gamtinės dujos užims reikšmingą energijos išteklių dalį. Tą numato ir daugelis pasaulinių prognozių. Gamtinės dujos – patogus, švarus kuras. Vartotojams nereikia jų sandėliuoti ar rūpintis, kur įsigyti, lengva prižiūrėti dujinius katilus bei reguliuoti šildymą, patalpos neteršiamos suodžiais ir kvapais. Naudojant dujas išsiskiria beveik pusantro šimto kartų mažiau kietųjų dalelių, nei šildantis malkomis, ir daugiau kaip tūkstantį kartų mažiau, nei kūrenant durpinius gaminius. Deginamos gamtinės dujos neskleidžia nemalonaus kvapo, nesukelia smogo. Namus šildant dujomis, o ne kietu kuru, mažinama oro tarša artimoje aplinkoje.

Dujų vartotojų daugės transporto srityje. Pavyzdžiui, suskystintosios gamtinės dujos (SGD) gali būti naudojamos kaip kuras krovininiame transporte, viešajame transporte, laivuose. Tai mums palyginti nauja, bet labai perspektyvi sritis.

Auganti atsinaujinančių energijos išteklių (AEI) dalis energetiniame balanse taip pat reikalauja dinamiškų, kontroliuojamos galios elektrinių, tokių kaip kombinuoto ciklo blokas (KCB) Elektrėnuose, kuris gali subalansuoti AEI netolygumus.

VEIDAS: Dėl to, ar šalis sudegins daugiau dujų, ar mažiau, vartotojams galvos tarsi neturėtų skaudėti, jei ne keletas „bet“: tai SGD laivo nuomos įsipareigojimai bei dujotiekių infrastruktūros plėtros projektai, kurių ekonominė nauda grindžiama vartojimo ir perdavimo paslaugų poreikio didėjimu. Jei poreikis susitrauks drastiškai, dėl mažėjančios vartotojų bazės, kuriems užkrauta prievolė grąžinti minėtas investicijas, pasaulinė dujų pigimo tendencija Lietuvos gali ir nepasiekti. O tai vėlgi neskatins gamintojų bei vartotojų pasirinkimo dujų naudai… Kaip išpainioti šį mazgą?

R.M.: Lietuvą jau pasiekė dujų pigimo tendencija. Dujos buitiniams vartotojams atpigo nuo praėjusių metų vidurio. Šiemet dėl pingančios naftos dujų kaina toliau mažėja.

Dabartinės sumažėjusios kainos – tiek dujų, tiek prijungimo prie tinklų – pritraukė naujų vartotojų. „Lietuvos dujų“ statistika liudija, kad jų daugėja: pernai prie skirstomojo tinklo prijungta 3600, užpernai – 3 tūkst. naujų vartotojų.

Dujų vartotojų ratas dar išsiplės, kai šis kuras bus pradėtas aktyviau naudoti kituose sektoriuose, pavyzdžiui, transporto. Kai „Klaipėdos nafta“ baigs statyti SGD paskirstymo stotį sausumoje, automobiliniais dujovežiais SGD bus galima pristatyti klientams bet kurioje vietoje. Tai dar labiau padidins dujų patrauklumą.

Be to, esama ir vidinių išteklių. Vienas iš pavyzdžių: dabar „Lietuvos energijoje“ vyksta veiklų konsolidavimo – vertės grandinės išgryninimo programa, kurios lūkestis – patogesnis „vieno langelio“ aptarnavimas, 10 proc. mažesnės už dabartines veiklos sąnaudos 2020 m. O tai reiškia 50 mln. eurų mažesnes vartotojų išlaidas.

VEIDAS: Ateities dujų vartojimo scenarijuose matyti, kad didžiausi poreikių praradimai regimi ne pramonės, o energetikos gamybos sektoriuje, kuriam tenka prievolė palaikyti minimalų SGD terminalo veiklos režimą. Ar nepribrendo laikas peržiūrėti valstybinės reikšmės projektų (tokių kaip SGD terminalas) sąnaudų paskirstymo mechanizmą atsižvelgiant į tai, kad energetinis saugumas vienodai turėtų rūpėti visiems šalies gyventojams, o ne atskiroms jų kategorijoms?

R.M.: SGD terminalo saugumo dedamoji šiuo metu yra socializuota, tai yra išdalyta visiems dujų vartotojams. Kitaip yra realizuotas terminalo veiklos užtikrinimo modelis su paskirtuoju tiekimu. Pagrindinė pasirinkto modelio idėja tikrai pagrįsta: jeigu valstybė nustato ir garantuoja energijos supirkimo tarifus reguliuojamiems gamintojams, tai turbūt ji turi teisę įpareigoti juos įsigyti tam tikrus išteklius? Problema kai kuriuose regionuose kyla dėl to, kad reguliuojami energijos gamintojai yra priversti konkuruoti. Tuomet reguliuojami tarifai nebetenka prasmės.

Kalbant apie prievolę pirkti SGD reikėtų prisiminti, kokia buvo dujų kaina, kai šios prievolės nebuvo. Ji buvo didesnė. Girdėti skundų, kad kartu su SGD terminalu atsirado prievolė pirkti suskystintąsias dujas, tačiau pamirštama, kad kartu su SGD terminalu sumažėjo ir dujų kaina. Dabartinė SGD kaina yra 12 proc. mažesnė nei pernai pirmąjį ketvirtį, kai turėjome tik vieną gamtinių dujų tiekėją. Reikėtų nepamiršti, kad pasirinktas modelis veikia dar labai trumpai. Visada gali būti ieškoma dar geresnio sprendimo.

VEIDAS: Esate minėjęs, kad alternatyvaus dujų tiekimo šaltinio atsiradimo Lietuvoje ekonominis efektas – 200 mln. eurų, tačiau gamybininkai dažnai kritikuoja tokią poziciją argumentuodami, kad valdininkai taip mėgina nepelnytai priskirti sau tiek pasaulio biržose pingančių dujų, tiek koncerno „Gazprom“ tarptautiniuose teismuose pralaimėtų bylų nuopelnus. Jeigu dėl viso to irgi „kaltas“ vienas Klaipėdoje prišvartuotas laivas – jis išties turėtų būti stebuklingas…

R.M.: Pamėginkite įsivaizduoti tokią situaciją. Tarkime, rinkoje yra vienas vienintelis tiekėjas, kuris siūlo benzino po 1,5 euro už litrą. Ir į tą rinką ateina naujas tiekėjas, kuris pasiūlo benzino po 1,3 euro. Ką daro vartotojai? Greičiausiai dauguma pradeda pirkti pigesnį benziną. Buvęs vienintelis tiekėjas turi dvi išeitis – mažinti kainą arba uždaryti verslą, nes jo produkcija būtų nebekonkurencinga.

Labai rizikinga spekuliuoti terminais, kas būtų, jeigu būtų ar nebūtų. Ne tai dabar yra svarbu. Svarbiausia, kad nuo šiol nebeliko galimybių mums vienašališkai diktuoti kainas. SGD terminalo suteikiama prieiga prie pasaulinės rinkos uždėjo lubas gamtinių dujų kainoms. „Gazpromas“ nustatys didesnę kainą? Padidinsime tiekimą per terminalą. „Gazpromas“ taikys mažesnes kainas, nei galime įsigyti rinkoje? Džiugu – pirksime daugiau iš jo ir laimės vartotojai. Sulig alternatyvos – terminalo atsiradimu Lietuva užsitikrino du dalykus: rinkos kainą ir dujų tiekimo saugumą. Tad, kaip jūs minėjote, dėl to tikrai „kaltas“ vienas Klaipėdoje prišvartuotas laivas.

VEIDAS: Energetikos ministerija pritaria, kad „Litgas“ turėtų būti suteikta teisė tanklaivius su „Statoil“ dujomis nukreipti į kitus tokį krovinį priimti pasirengusius uostus. Kokia tikimybė šitaip atsikratyti gresiančio dujų pertekliaus be kainos nuostolių ir be papildomos grėsmės šalies vartotojų piniginėms? Jeigu perparduosime pigiau, nei pagal sutartį su „Statoil“ mokame patys, – kas prisiimtų nuostolius?

R.M.: Dujų pertekliaus mes neturime, tiesiog tam tikrais laikotarpiais būtinasis minimalus tiekimas būna didesnis nei suvartojimas reguliuojamame energetikos sektoriuje. Laivų nukreipimas – viena iš galimybių. Mums svarbiausia turėti kuo platesnį tokių galimybių – mes jas vadiname lankstumais – kompleksą, kad priklausomai nuo situacijos rinkoje galėtume dinamiškai derinti įvairias priemones ir pasiūlyti vartotojams geriausią kainą. Kalbėdami apie visas alternatyvas turime įvertinti, kad tai yra tik veiklos lankstumo didinimas, o galutinę kainą vartotojams mes jau sumažinome.

VEIDAS: Ar bus koreguojama šiais metais Lietuvos elektrinei numatyta gamybos kvota, ar KCB, degindamas susikaupusį gamtinių dujų perteklių, dirbs ilgiau nei įprastai? Ar jo gamybos apimtis ateityje paveiks Vilniuje ir Kaune „Lietuvos energijos“ planuojamos statyti kogeneracinės jėgainės?

R.M.: Ne, numatyta remtinos elektros energijos kvota šįmet nebus koreguojama. Remiantis ankstesnių metų patirtimi, kai dėl remontų nešildymo sezono metu elektros energijos kainos rinkoje svyravo labai smarkiai ir vidutiniškai būdavo gerokai didesnės, ir matant planuojamus perdavimo linijų, elektrinių remontus dėl nepalankių hidrologinių sąlygų, KCB veikimo laikotarpį buvo nuspręsta pailginti nuo balandžio 15 iki spalio 15 dienos. Tačiau dėl to elektros energijos gamybos kvota nesikeis.

Vilniuje ir Kaune numatomos statyti kogeneracinės jėgainės KCB veiklai įtakos beveik neturės. Jos šilumą ir elektros energiją gamins daugiausia šildymo sezono laikotarpiu. O KCB ir rezerviniai elektrinės blokai šildymo sezono metu apskritai neveikia.

VEIDAS: 2025-ųjų Lietuvoje tiek elektros, tiek dujų perdavimo sistemos jungtys su Europa bus tapusios natūralia ES energetikos sistemos dalimi. Kaip tai pakeis vietos elektros gamintojų, tiekėjų bei dujų tiekimo įmonių veiklos aplinką? Ar nauja dujų tiekimo alternatyva tapsiantis Lietuvos–Lenkijos dujotiekis (GIPL) sugebės paveikti dujų kainas mūsų šalyje, ar įmanoma efektyvi jo ir SGD terminalo Klaipėdoje veiklos sinergija? Ar „NordBalt“ ir „LitPol Link“ jungtys atsilieps vietinės elektros energijos gamybos apimtims, ar tiesiog diferencijuosis mums įprasto elektros importo šaltiniai?

R.M.: Reikia pripažinti, kad mūsų laukia įdomi ateitis, kurią prognozuoti tam tikrais aspektais sudėtinga ar net neįmanoma. Jungtys mums suteiks užtikrintą energetinį saugumą ir dideles prekybos – tiek importo, tiek eksporto galimybes. Jos bus tokių pajėgumų, kad ribojimų praktiškai nebeturėtume justi. Terminalas iš esmės yra jungtis su pasauline SGD rinka, o  GIPL – jungtis su kita gamtinių dujų rinka. Turėdami jas abi, taip pat jungtį su Rusija, būsime maksimaliai diversifikavę dujų importo šaltinius.

Iš izoliuotos salos tapsime plačios ir gilios integruotos rinkos dalimi. Vadinasi, kartu priklausysime nuo tendencijų toje rinkoje – ne tik mūsų šalyje, bet ir aplinkinėse šalyse priimamų sprendimų. Pavyzdžiui, kainas rinkoje formuos Švedijos sprendimai dėl branduolinės energetikos, sezoniniai veiksniai – pavasariniai ir rudeniniai polaidžiai bei kita. Rinka taps dinamiškesnė: tam tikrais atvejais mes būsime importuojantys, o kartais galbūt ir patys eksportuosime energijos išteklius – tiek dujas, tiek elektros energiją. Puikus pavyzdys yra šių metų pradžia: atsiradus dujų kainų skirtumams tarp Estijos ir Lietuvos, natūraliai rinkos dėsnių formuojama tėkmė pradėjo kreipti srautus iš mažesnių kainų zonos Lietuvoje į didesnių – Estijoje.

Bus laikotarpių, kai bus atvirkščiai. Bus daugiau ir aktyvesnės prekybos. Tapsime didelių likvidžių rinkų, kuriose daug pirkėjų ir pardavėjų, kuriose vienas tiekėjas negalės formuoti rinkos kainų, dalimi. Vadinasi, turėsime vienodas išteklių rinkos kainas kaip ir mūsų kaimynai ir iš verslo konkurencingumo lygties galėsime išmesti energijos išteklių koeficientą. Tai nebebus mūsų konkurencinis trūkumas.

Renata Baltrušaitytė