Šiandieninis vaikas tikrai neturi būti teorinių žinių talpykla. Kur kas svarbiau, kad jis mokėtų analizuoti ir prognozuoti pasekmes, būtų kūrybingas, gebėtų atskirti tiesą nuo fikcijos, taip pat būtų empatiškas, gebėtų įsijausti į kitus.

Šiandieniniai vaikai anglų bei kitomis Vakarų Europos kalbomis kalba geriau nei mes, jų tėvai, nes jie efektyviau mokomi mokyklose. Rajoninėse matematikos, fizikos, chemijos, biologijos, lietuvių kalbos olimpiadose jie sprendžia gerokai sudėtingesnius uždavinius, nei mes spręsdavome respublikinėse. Ir apdovanojimų parsiveža gerokai daugiau ir daug svaresnių, nei parsiveždavome mes.
Gimnazistų mainų programos ir studijos užsienyje jiems gerokai įprastesnės nei mūsų galimybės bent trimestrą pasimokyti sovietiniame moksleivių rojuje Arteke ar išvykti studijuoti į Maskvos ir Sankt Peterburgo universitetus. Tuo pat metu jie vienodai gerai valdo ir teniso raketę, ir smuiko smičių, ir skambina pianinu, ir varinėja aikštėje futbolo kamuolį. O jų gebėjimas naudotis kompiuteriu ir išmaniuoju telefonu yra toks, tarsi jie nieko kito gyvenime nė nebūtų veikę.
Jie be galo pasitiki savimi: atėję į pokalbį dėl darbo prisistato taip, tarsi būtų be penkių minučių mokslo daktarai. O nevaldomas seksualumas trykšta iš dar dešimtoko paskyros socialiniame tinkle.
Tokia ji, naujoji išmanioji karta. Bet ar tikrai jie sumanesni už mus, tėvus ar senelius?
Deja, kaip pastebi vokietis neurologas, švietimo kritikas Geraldas Huetheris, šiandien jaunuoliai mokykloje įgytas žinias savo galvoje išlaiko ne ilgiau kaip dvejus metus. Bet ir tai ne visas – tik 10 proc. 90 proc. informacijos, gautos gimnazijų suoluose, nė trumpam neužsilaiko jų išmaniosiose “talpyklose”.
O štai šitų išmanuolių tėvai, netgi mokyklose buvę vidutiniokais, dar ir šiandien daugelį klasikų gali deklamuoti neužsikirsdami, o atsivertę egzaminui besirengiančios atžalos matematikos vadovėlį – išspręsti daugelį lygčių, įrodyti teoremų.
Iš tikrųjų absoliučios daugumos išmaniosios kartos atstovų žinios tėra orinis pyragaitis.
Ką jau kalbėti apie jų sveikatą. Netgi Lietuvos regionuose dirbantys vaikų gydytojai atvirai kalba, kad jau ir čia, kur tradiciškai auga sveikesni vaikai, visiškai sveikų tėra apie dešimt nuošimčių moksleivių.
O štai vokietis neurobiologijos profesorius Martinas Korte pastebi, kad nuo 1990 m. vaikų, turinčių antsvorio, skaičius šoktelėjo beveik du kartus. Ir net šeši procentai visų šiandieninių vaikų bei paauglių nuo trejų iki septyniolikos metų turėtų būti priskirti prie nutukėlių.
Ir nors visoje Lietuvoje per dvidešimt trejus nepriklausomybės metus buvo pastatyta daugybė itin modernių sporto klubų, daugelyje miestų ir rajonų nutiesti naujutėlaičiai dviračių takai, įrengtos paminkštintos sporto dangos, čia prakaitą dėl grožio ir sveikatos liejančių paauglių – vos vienas kitas. Treniruokliais mankštinasi “neišmaniosios” jų mamos ir tėčiai.
Galiausiai vaisių ir daržovių pasiūla nuo 1990-ųjų padidėjo tiesiog stulbinamai, bet šiandieniniai vaikai ir paaugliai jų nevalgo arba valgo labai mažai. Jų racione vyrauja dešra, sūris, mėsa, cukrus, traškučiai ir kitoks niekmaistis.
Bet labiausiai išmaniosios kartos išgverimą rodo jų negebėjimas užmegzti ir išlaikyti ilgalaikius nevirtualius santykius. Empatija ir atjauta šiai kartai – tarsi kitos planetos sąvokos, nors kasmet jie mokyklose skanduoja apie “savaites be patyčių”. Iš tikrųjų mes gąsdiname pasaulį pagal vaikų ir paauglių, besityčiojančių ir patiriančių patyčioms, skaičiumi.
Tad ko iš tikrųjų prikimštos mūsų vaikų išmaniosios galvos ir kokia informacija iš jų ištrinta? Ir ką šiuolaikinis vaikas ar jaunuolis turėtų žinoti bei gebėti?

Žinių gausa lemia depresijos ir šizofrenijos plitimą
Ilgametis Šakių rajono Lukšių Vinco Grybo gimnazijos fizikos ir informacinių technologijų mokytojas Antanas Burkšaitis, prieš trejetą metų įvertintas Metų mokytojo titulu, tvirtina, kad šiandieninių vaikų negalime vertinti tame pačiame kontekste, kuriame vertinome jų tėvus.
„Augimo aplinka akivaizdžiai pakito: prieš dvidešimt metų informacinės technologijos buvo visiškas raritetas, o šiandien be jų gyvenimas nebeįsivaizduojamas, – antrina Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto dekanas, Neuromokslų asociacijos prezidentas Osvaldas Rukšėnas. – Šiandieninė karta, priešingai nei jų tėvai ir seneliai, neturi jokių baimių naudotis pažangiausiomis technologijos, todėl jie itin sparčiai lavėja. Bet, kita vertus, jie patiria didelių kitų iššūkių: vystosi sudėtingos priklausomybės nuo kompiuterio, žaidimų, socialinių tinklų. O kadangi mokslas įrodė, jog motorinės sistemos vystymasis tiesiogiai susijęs su smegenų vystymusi, tai akivaizdu ir tai, kad vis mąžtant jaunuolių, laikančių rankose šratinukus ir parkerius, pastebimi jų smegenų veiklos vystymosi sutrikimai.”
Galiausiai, pasak O.Rukšėno, net neįmanoma lyginti to, kiek galėjo ir turėjo įsisavinti XX a. pradžios ar juolab XIX a. inteligentas ir kiek – šiandieninis. Per du pastaruosius šimtmečius įvyko begalinė mokslo pažanga. Ką jau kalbėti apie tai, kiek sukurta įvairių meno sričių kūrinių. Visa tai šiandieninis išsilavinęs žmogus turėtų žinoti ir dar sekti visas naujienas.
„Šiandieninių moksleivių tėvai, ką jau kalbėti apie dar ankstesnes – senelių ir prosenelių kartas, informacijos gaudavo nepalyginti mažiau, bet žmogaus galimybės priimti, susisteminti ir kaupti informaciją vis dėlto yra ribotos”, – pertaria A.Burkšaitis.
„Yra nuomonių, – atkreipia dėmesį O.Rukšėnas, – kad sparčiai plintanti depresija, šizofrenija bei kitos psichikos ligos kaip tik ir susijusios su smegenų apkrova.”
Beje, pasak psichologo-psichoterapeuto Zenono Streikaus, tikrąją šios bėdos ledkalnio viršūnę mes dar tik pamatysime. „Pasaulio psichikos sveikatos ekspertai prognozuoja, kad jau 2020 m. psichikos ligos pateks į pagrindinių penkių ligų, dėl kurių netenkama darbingumo, sąrašą. Be to, žmonių, sergančių psichikos ligomis, skaičius aplenks netgi sergančiųjų širdies ir kraujagyslių ligomis skaičių. Juk iš tikrųjų mes visi jaučiame, kad visuomenė tampa dirglesnė, daugėja žmonių rūškanais veidais, matyti, kad jie viduje kalbasi su savimi, o kai kurie – net ir balsu”, – sako Z.Streikus.
Apsunkę visi – nuo senelių, tėvų, jaunuolių, paauglių iki visiškai mažutėlių darželinukų.
O. Rukšėnas priduria, kad mūsų visų atminties išteklius mažina net ir, atrodytų, elementarūs dalykai – mokymasis naudotis naujais išmaniaisiais buities prietaisais. Mums tai atrodo paprasta, bet smegenims tai tampa papildoma apkrova.
Todėl šiandieninis mokinys, pasak A.Burkšaičio, priverstas dalies informacijos tiesiog nesiklausyti ir negirdėti. „Šiandien, kaip niekad anksčiau, kyla aktualus poreikis gebėti atskirti bei klasifikuoti informaciją į labai reikalingą, mažareikšmę ir visiškai bereikšmę, kurią užtenka išgirsti, bet nebūtina įsiminti”, – sako mokytojas.
O štai Vokietijos psichologai ir neurologai pabrėžia, kad mokytojų ir dėstytojų bei nepamatuotai didelius lūkesčius dėl savo vaikų ateities puoselėjančių tėvų pagunda moksleiviams ir studentams eksponentiškai prikimšti pilnas galvas žinių duoda atvirkštinį rezultatą – šiandieninių žmonių išsilavinimas nėra tvarus. „Iš tikrųjų daugiau yra mažiau”, – pabrėžia Vokietijos nacionalinio mokslo fondo prezidentas, Brėmeno universiteto neurologas Gerhardas Rothas.
O Vokietijos psichologas Thomas Staedtleris priduria, kad mokslo planą derėtų sumažinti netgi 90 proc. Mat, kaip sarkastiškai pašiepia analitinėje Vokietijos žiniasklaidoje komentarus rašantis literatūros kritikas ir meno istorikas Werneris Fuldas, šiandieninės mokyklos prikemša vaikų galvas negyvų faktinių žinių, kurios neturi nieko bendro su gyvenimo tikrove. „Studentai kvailėja: jie sužino vis daugiau, bet vis mažiau geba suprasti tai, ką sužino”, – teigia W.Fuldas.
Maža to, kaip rodo dabar jau mirusio Nobelio premijos laureato neuropsichologo ir neurobiologo Rogerio W.Sperry, visą gyvenimą tyrinėjusio galvos smegenų didžiųjų pusrutulių veiklą, tyrimai, visi ikimokyklinio amžiaus vaikai yra labai kūrybingi, bet patekę į mokyklas, dar būdami pradinukai, praranda šią dievišką dovaną. Tik 10 proc. visų pradinukų išsiskiria kūrybingumu. O kai jie suauga, jis kone visiškai išgaruoja: kūrybingi bėra tik 2 proc. suaugusiųjų. Ir tai taip pat sietina su beprotiškais srautais informacijos ir negebėjimu jos apdoroti.
Todėl įvairūs pasaulio psichologijos ir neurobiologijos mokslo madų diktuotojai kategoriškai reikalauja keisti švietimo sistemas ir net pateikia savo receptų, kaip tai daryti.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-33-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Jei gimstamumo rodikliai nesikeis, 2025 m. Lietuvoje bus dvigubai daugiau vyresnių žmonių nei jaunų.

Nors 2012-ieji pavadinti aktyvaus senėjimo ir kartų solidarumo metais, Lietuvos gyventojams šie žodžiai turi miglotą reikšmę. Apie tai liudija populiari nuomonė, kad pensija turi pasirūpinti valstybė, tai yra senstant būtent ji turi užtikrinti orų gyvenimą. Kaip rodo Lietuvos gyvybės draudimo įmonių asociacijos atlikta apklausa, tuo įsitikinę net 76 proc. šalies gyventojų.
Iš tiesų, nuo šių metų pradžios pensiniam amžiui pradėjus tolti, pasigirsta replikų, esą kam kaupti patiems, jei senatvė už aukštų kalnų. Kita vertus, atsiranda daugiau laiko pasirūpinti savo gyvenimo kokybe. Tad kokį sprendimą priimti dirbančiam žmogui – plaukti pasroviui ar kaupti?
Nuo 2004 m. Lietuvoje veikia trijų pakopų pensijų sistema. Pirmoji – valstybinis socialinis pensijų draudimas, arba tiesiog „Sodra“, turėtų, gyventojų nuomone, pasirūpinti pensijomis. Ir nors pensijomis ji rūpinasi, tačiau neturi įsipareigojimo užtikrinti konkretaus pensijos dydžio ar aukšto pensininko gyvenimo lygio.
Dirbantieji „Sodroje“ neturi „asmeninių sąskaitų“, kuriose būtų kaupiamos sumokėtos įmokos ir prireikus perskirstomos jiems patiems. Didžioji dalis surinktų įmokų atitenka dabartiniams pensininkams ir tik nedidelė dalis – patiems dirbantiesiems ligos, motinystės (tėvystės,) nedarbo ar kitų išmokų formomis. Taigi mėgstamas kartoti posakis „aš visą gyvenimą mokėjau mokesčius“ sistemos atžvilgiu nėra joks argumentas, nes visą gyvenimą mokėti mokesčiai jau seniai yra perskirstyti ir išmokėti. O senjorų pensijos dydis priklauso tiek nuo darbo stažo ir gautų pajamų, tiek nuo tuometinės valstybės finansinės padėties.
Priklausomybė nuo valstybės finansų nėra itin patraukli ne tik dėl ekonomikos ciklų, bet ir dėl demografinių tendencijų. O jos pastaruoju metu krypsta ne būsimųjų pensininkų naudai. Jei gimstamumo rodikliai nesikeis, 2025 m. Lietuvoje bus dvigubai daugiau vyresnių žmonių nei jaunų. Šie nebūtinai visi pasiliks Lietuvos darbo rinkoje, o pasilikę – nebūtinai visi dirbs, taigi ir užtikrins pajamas institucijai, mokančiai pensijas. O šiai teks suktis gerokai apsukriau, nes 2049 m., kai į pensiją ruošis dabartinis jaunimas, vienam jaunuoliui iki 15 metų teks net trys senjorai – dukart daugiau nei dabar.
Kad nepasijustų staigaus gyvenimo kokybės nuosmukio, išėjus į pensiją pajamos turi siekti 70–80 proc. buvusio atlyginimo. Deja, šiandien senatvės pensija Lietuvoje yra perpus mažesnė už vidutinį uždarbį. „Sodros“ duomenimis, vidutinė senatvės pensija 2011 m. gruodį siekė 748 Lt, o vidutinis atlyginimas 2011 m. IV ketvirtį – 1688,8 Lt, atskaičius mokesčius.
Dabartiniai senjorai priversti spaustis kaip išmanydami, nes 81 proc. savo pajamų išleidžia vien būtiniesiems poreikiams – maistui, būstui, drabužiams ir avalynei, sveikatos priežiūrai ir transportui. Lengviau kvėpuoti jiems leidžia nebent artimųjų parama. Būtent artimieji finansiškai ir remia 34 proc. pensininkų, dažniausiai skirdami 100–300 Lt/mėn., kaip rodo Lietuvos gyvybės draudimo įmonių asociacijos apklausos duomenys. Tačiau daugiau nei pusei senjorų šios paramos nepakanka.
Jauni žmonės neretai prunkšteli į saują išgirdę paraginimą kaupti pensijai – juk iki jos dar taip toli, o gal net ir nesulauksią. Ypač dažnai šiuo „argumentu“ ginasi vyrai, tvirtindami, kad vidutinė gyvenimo trukmė išėjus į pensiją yra penkeri metai, tad kaupti jai net neapsimoka. Kiti verčiau pasipiktina valstybės politika ir atremia, kad jiems reikia remti ir savo vaikus, senus tėvus, tad ne laikas pačių pensija rūpintis. Tačiau visi jie šauna pro šalį. Ir ne dėl to, kad iš tiesų vyrų gyvenimo trukmė išėjus į pensiją yra 12 metų. O dėl to, kad dažnam toji „tolima“ pensija vis dėlto ateis, ir galbūt tai atsitiks kaip tik ekonominės recesijos laikotarpiu, kai pasikliauti kuo kitu, nei savo santaupomis, nebus galima.
O juk tam, kad dabartinis dvidešimt penkerių metų žmogus užsitikrintų 70–80 proc. vidutinio darbo užmokesčio (1180 Lt/mėn.) dydžio pensiją, pakaktų per mėnesį atsidėti 40–80 Lt. Tai pagal jėgas kiekvienam, atsakingam už savo ateitį. Tad galbūt verta pamąstyti, ką dėl jos darome jau šiandien?

Kad nepasijustų staigaus gyvenimo kokybės nuosmukio, išėjus į pensiją pajamos turi siekti 70–80 proc. buvusio atlyginimo.