Tomo Kapočiaus nuotr.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Praėjusią savaitę, švęsdami Tarptautinę muziejų dieną, muziejininkai pradėjo šio sezono „Lietuvos muziejų kelio“ renginius.

Pradėkime nuo naujų Statistikos departamento pateikiamų skaičių eilučių: pernai šalies muziejuose apsilankė 3,9 mln. lankytojų, arba 139 tūkst. (4 proc.) daugiau nei 2014-aisiais. Lyderių rikiuotė nesikeičia: daugiausiai smalsuolių pritraukė Trakų istorinis muziejus (363 tūkst.), po delfinariumo remonto dar tik atgaunantis turėtą populiarumą Lietuvos jūrų muziejus (342 tūkst.), Lietuvos nacionalinis muziejus (304 tūkst.) ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai (214 tūkst.).

Vie­ni domisi dvarais, kiti – sovietmečiu, treti neatsispiria karinės paskirties objektams.

Lietuvos muziejininkų asociacijos vadovas, Šiaulių „Aušros“ muziejaus direktorius Rai­mun­das Balza teigia, kad lankomumo didėjimas jau nieko nebestebina. Neseniai įgyvendinda­mi projektą „Muziejus. Mokykla. Moks­lei­vis“ muziejininkai surengė dalyvių apklausą ir sulaukė atsakymų, kad muziejuose derėtų organizuoti ne vien neformalųjį, bet ir formalųjį ugdymą, tai yra mokyklos turėtų rengti temines istorijos, menų, biologijos ar technikos disciplinų pamokas muziejuose. Tokios pamokos galėtų būti integruotos į švietimo procesą.

Suaugusieji irgi pageidauja daugiau specializuotų renginių, nes ne visus žmones vienodai traukia menai, istoriniai baldai ar senos šukės – kitiems įdomesnės senų automobilių, dviračių, elektros įrenginių, technikos ekspozicijos. Vie­ni domisi dvarais, kiti – sovietmečiu, treti neatsispiria karinės paskirties objektams. Europoje teminių objektų maršrutų parengta daugybė, tik pasirink norimą ir keliauk. To paties žada siekti ir mūsų šalies muziejininkai.

R.Balza tvirtina, kad būtent edukacinė veikla, o ne turizmo plėtra šiuo metu labiausiai au­gina muziejų lankomumo statistiką. Muziejai stengiasi būti naudingi vietos bendruomenei, ir šios pa­stangos teikia rezultatų. Tik tuo galima paaiškinti lankytojų gausėjimą tuose muziejuose, kurie įsikūrę atokiau populiarių turistų ir po­ilsiautojų maršrutų. Pavyz­džiu galėtų pasitarnauti kad ir R.Balzos vadovaujamas Šiaulių „Auš­ros“ muziejus, kuris (įskaičiuojant visus pa­dalinius) sulaukia apie 100 tūkst. lankytojų per metus. O tai – maždaug tiek pat, kiek gyventojų yra Šiaulių mieste. Nors Šiauliai lieka už pagrindinio šalies „turistinio trakto“, jungiančio Vil­nių, Trakus, Kauną ir pajūrį, jie sulaukia nemenko savaitgaliais keliaujančių kaimynų latvių dė­mesio.

Vienų muziejininkų siūlomos vizijos būna realistinės, kitų – labiau utopinės, tačiau neabejoju, kad perspektyviausiems projektams skirtos lė­šos anksčiau ar vėliau muziejus pasieks.

„Kultūros ministerija 2014–2020 m. finansinėje perspektyvoje pirmą kartą gavo galimybę kultūros paveldo atnaujinimo darbus finansuoti ES lėšomis. Projektų parengimas ir tvirtinimas juda lėtokai, nes muziejai dažniausiai neišgali šiam tikslui skirti papildomų etatų. Svarbu jau pretenduojant į lėšas aiškiai suvokti, kokia veikla muziejuje bus vykdoma po rekonstrukcijos. Vienų muziejininkų siūlomos vizijos būna realistinės, kitų – labiau utopinės, tačiau neabejoju, kad perspektyviausiems projektams skirtos lė­šos anksčiau ar vėliau muziejus pasieks. Vis dėl­to norėčiau pabrėžti, kad didžioji dalis mu­zie­jais paverstų dvarų, šįmet dalyvaujančių dva­rų kultūrai skirtame „Lietuvos muziejų ke­lyje“, jau yra vienaip ar kitaip atsinaujinę. Anks­čiau tam lėšų buvo skiriama arba iš valstybės finansuojamos investicinės programos, arba ES lėšos atkeliaudavo per Ūkio ministerijos kuruojamas turizmo plėtros priemones“, – pasakoja R.Balza.

Drauge reklamuotis – pigiau

„Lietuvos muziejų kelias“ buvo 2012-ųjų, mū­sų šalyje oficialiai paskelbtų Muziejų metais, „išradimas“. Jis pasiteisino, todėl tapo kasmete jungtine šalies muziejų teminių renginių programa. Pasak R.Balzos, būtent „Lietuvos muziejų kelio“ ciklo renginiai skatina vietinius gyventojus, neretai jau spėjusius aplankyti Luvrą ir pamatyti Egipto piramides, nepasididžiuoti ir užsukti į šalia namų esantį muziejų.

Lankytojus pakvies pusšimtis šalies muziejų, kuriuose suplanuota daugiau kaip 100 renginių dvarų kultūros tema.

Be to, jungtinė renginių programa muziejininkams leidžia sutaupyti reklamai skiriamų lėšų. Ypač tai aktualu mažiems savivaldybių mu­­ziejams, kurių Lietuvoje veikia šešios de­šimtys ir kurie dažnai nepajėgia tinkamai savęs išreklamuoti. „Lietuvos muziejų kelias“ – tai galimybė jiems plačiau pasirodyti ir tapti labiau matomiems savo bendruomenėje.

Šiųmečio, jau penktojo ciklo renginius vienijanti tema – dvarų kultūros atspindžiai. O pra­dėti „Lietuvos muziejų kelią“ šįmet buvo suteikta garbė Žemaitijai, šalyje išsiskiriančiai atstatytų dvarų gausa.

Simbolinis muziejininkų siūlomas kelias tradiciškai vingiuos visuose Lietuvos regionuose. Po Žemaitijos (gegužės 18–birželio 19 d.) jis persikels į Aukštaitiją (birželio 20–liepos 24 d.), tada į Dzūkiją (liepos 25–rugpjūčio 21 d.), užsuks Suvalkijon (rugpjūčio 22–rugsėjo 11 d.) ir galiausiai finišuos Mažojoje Lie­tuvoje (rugsėjo 12–rugsėjo 27 d.). Baigiamasis ciklo renginys numatytas rugsėjo 27 d. Šilutės Hugo Šo­us muziejuje. Lankytojus pakvies pusšimtis šalies muziejų, kuriuose suplanuota daugiau kaip 100 renginių dvarų kultūros tema.

„Projekto renginių programoje daugiausia susitelkta į dvarų kultūros atminties populiarinimą per dailę, muziką, fotografijas, memuarinę ar grožinę literatūrą. Tačiau gausu ir gyvąją dvarų gyventojų dabartį XXI a. pristatančių ekskursijų, aplankant šiandienos dvarų savininkus, susitinkant su dvarų kultūros tyrinėtojais bei puoselėtojais“, – pasakoja R.Balza.

Kretingos dvaro vilionės

Penktojo „Lietuvos muziejų kelio“ atidarymas vyko Kretingos muziejuje, veikiančiame bu­vusiuose grafų Tiškevičių rūmuose. Išvaiz­džia­me parke stovintys rūmai pernai pagaliau at­s­ikratė pakyrėjusio kaimyno – Kretingos že­mės ūkio technikumo pastato. So­vietmečiu statytas baltas silikatinių plytų na­mas buvo stačiu kampu prilipdytas prie rytinio rūmų sparno, taip sudarkydamas rūmų parterio kompoziciją ir užgoždamas lankytojams vaizdą į tvenkinį.

Po ilgo teismų maratono su verslininkais, įsi­gudrinusiais išsinuomoti dalį griauti numatyto pastato, statybininkų buldozeriai vis dėlto atvažiavo. Ir šią vasarą pirmąkart Kretingos mu­­ziejų aplankiusieji nė neįtars, kad dar prieš metus žalios vejos, senų ąžuolų ir žydinčių kaštonų supamas centrinis Tiškevičių rūmų parteris atrodė visiškai kitaip.

„Kretingos ir Palangos Tiškevičių palikimo saugotojai akcentuos prarastas ir esamas istorines verandas, kuriose valdant grafams vykdavo įvairiausi muzikiniai, literatūriniai vakarai. Palangos rūmų vasaros veranda Lietuvos dailės muziejaus vadovų rūpesčiu buvo išsaugota ir dabar yra puikiai žinoma kurorto lankytojams. Deja, Kretingoje tokios verandos išsaugoti nepavyko. Vėliau būtent toje vietoje, kur tvenkinio supama stovėjo medinė veranda, prie rū­mų sovietmečiu buvo prilipdytas naujas pa­sta­tas. Taigi tik dabar, atlaisvinę tą vietą, ga­vome šansą grafų verandą atstatyti. Kai pavyks, pritaikysime ją kultūros renginiams“, – pasakoja ilgametė Kretingos muziejaus direktorė Vida Kanapkienė.

Verandą rekonstruodamas rūmus 1925 m. išardė pats Aleksandras Tiškevičius. Tačiau Kre­tingos muziejus buvo rekonstruojamas re­miantis jo tėvo Juozapo Tiškevičiaus laikų vaizdais, kuriuose veranda dar buvo, taigi numatoma ją atstatyti. Verandos durys atsiverdavo į Baltąją salę, kurioje vykdavo pokyliai. Rūmų svečiai mėgdavo ten išeiti pakvėpuoti grynu oru, išgerti vyno ir pasigrožėti parko bei tvenki­nio vaizdais.

Taip pat ketinama atkurti beveik visus buvusius dvaro pastatus ir atgaivinti patį parką. Nedaug kas žino, kad jame buvo net penki fontanai, tačiau šiuo metu teveikia vienintelis. Po truputį planuojama atstatyti ir kitus. Beje, pernai renovuotame kitapus gatvės esančiame dvaro ūkvedžio pastate jau dabar veikia krašto istorijai skirta ekspozicija.

O „Lietuvos muziejų kelio“ atidarymą Kre­tingos muziejus pasitiko su Napoleono Or­dos (1807–1883) piešinių, vaizduojančių istorinius mūsų krašto dvarus, ekspozicija.

Pagarbos duoklė muziejuje atiduota ir grafui J.Tiškevičiui, kuris Kretingos dvare 1875 m. įkūrė savo šeimos rezidenciją su parku ir anuomet didžiausiu Europoje privačiu žiemos sodu. Nusipirkęs seną dvarą, grafas jį rekonstravo ir pristatė stiklinę oranžeriją, kurioje augino šilumamėgius augalus – vėduoklines palmes, ba­nanmedžius, apelsinmedžius, citrinmedžius, laurus ir didelę araukariją.

Uolomis žemyn krito krioklys, kurio vanduo upeliukais tekėjo į nedidelius tvenkinius. Van­denyje nardė dekoratyvinės žuvys, o iš vieno tvenkinio tryško aukštas fontanas.

1878 m. grafas J.Tiškevičius Kretingoje pa­statė vandens malūną ir atidarė pirmą Lie­tu­voje hidroelektrinę, o 1882 m. kartu su kunigaikš­čiu Bogdanu Oginskiu nutiesė pirmą Lie­tu­voje telefono liniją Kretin­ga-Plun­gė-Rie­tavas.

1912 m. grafas A.Tiškevičius oran­žeriją perstatė ir sumažino. Po rekons­truk­cijos sode buvo pasodinta naujų retų augalų, kurie buvo rūpestingai prižiūrimi. Deja, 1915 m. žiemos sodas nukentėjo nuo gaisro, o 1940 m. rūmuose apsistoję raudonarmiečiai su­naikino visus likusius augalus. Tik 1987 m. Kretingos žemės ūkio technikumo vadovų rū­pesčiu žiemos sodas buvo atnaujintas ir 1991 m. kartu su rū­mais perduotas muziejui.

Šiandien Tiškevičių šeimos istoriją pačiuose rūmuose mena buvusių šeimininkų portretai, fotografijos, asmeniniai dokumentai, laiškai, val­gomojo baldai su giminės herbu „Leliva“, au­­tentiškos vazos, skulptūros ir paveikslai. Oran­­žerijoje auginama maždaug 580 rūšių augalų, kurių fone įsiamžinti pa­mėgę Žemaitijos vestuvininkai solidžiai pa­pil­do Kretingos muziejaus biudžetą. Su­rengti privačią fotosesiją žiemos sode arba organizuoti santuokos įregistravimo ceremoniją muziejaus patalpose kainuoja 30 eurų.

Išradingumas irgi svarbus

Vasaros sezoną bepradedanti Palanga šiuo atžvilgiu – irgi privilegijuota: pajūryje dienas leidžiantys poilsiautojai, vaikštinėdami po Botanikos parką, neaplenkia ir Gintaro muziejaus. Ne vienas lietuvis vasarą yra nurodęs kelią į rūmus parke su žemėlapiu rankose trypčiojančiam užsieniečiui, o ką jau kalbėti apie kruizinių laivų keleivius, iš laivo organizuotai vežamus į Palangą keliais autobusais.

Prieš metus po rekonstrukcijos pastebimai atsinaujinęs Gintaro muziejus šalia nuolatinių istorinių interjerų bei gintaro rinkinių ekspozicijų šį sezoną pristato vertingus taikomosios dailės ir dizaino pavyzdžius iš Lietuvos dailės mu­zie­jaus rinkinių. Jų autoriai – geriausi XX am­žiaus pabaigos lietuvių juvelyrai, tekstilės, porce­liano, keramikos, metalo plastikos, odos ir stik­lo meistrai. Parodoje galima pasigrožėti Vy­tauto Būdvyčio ir Elinos Būdvytienės sukurtais tauriųjų metalų indais, Felikso Daukanto gintariniais papuošalais, tekstilininkių Danutės Kviet­­kevičiūtės, Birutės Vaitekūnienės, Jūratės Petruškevičienės ir kitų meistrų kūriniais. Šalia eksponuojamos modernios Liucijos Šulgaitės plastinės kompozicijos iš fajanso ir kietojo porceliano – odininkių Zitos Kreivytės ir Elgos Bo­či gamintos dėžutės bei daugiasluoksnio storasienio stiklo technologijos pradininkės Lie­tu­voje Gražinos Dižiūnaitytės gamintos vazos.

Lietuvos muziejininkų asociacijos vadovas R.Balza pabrėžia, kad Kretingos ir Palangos dvarai – anaiptol ne vieninteliai, pavydėtinai tvar­komi Lietuvoje. Ne prasčiau atrodo ir Hu­go Šojaus dvaras Šilutėje, ir grafų Tyzen­hauzų dvaras Rokiškyje, ir pagaliau Burbiškio dvaras Radviliškio rajone, pagarsėjęs savo Tulpių festivaliu, kurį per vieną savaitgalį sugeba aplankyti net 30 tūkst. žmonių. Norinčių įvažiuoti į muziejaus teritoriją automobilių eilė plente Tulpių festivalio dienomis driekiasi maždaug 7 km. Taigi pastatų restauravimas tėra pusė mu­ziejininkų laukiančio darbo: vėliau dvarais be­sirūpi­nan­tiems tenka rungtis dėl išrankių, ne­mažai pasaulio mačiusių lietuvių dėmesio.

Jau susitarta ir dėl kelių būsimų „Lietuvos mu­­ziejų kelio“ sezonų renginių tematikos. 2017 m. bus plėtojama Vasario 16-osios kūrėjų ir puoselėtojų tema, o 2018 m. visas dėmesys bus skiriamas Nepriklausomybės metų ženklams.