BFL

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Kai kurios aukštųjų mokyklų turinčios savivaldybės bando užtvenkti išvažiuojančių studentų srautą pinigais. Štai šiauliečiai – gerai besimokantys studentai ir abiturientai – gali pretenduoti į stipendijas, jei stoja į Šiaulių uni­versitetą. Ką gelbėja savivaldybė, įsteigusi 30 tūkst. eurų fondą – vietinį jaunimą ar konkrečią aukštąją mokyklą?

Šiaulių miesto savivaldybė, neseniai sukirtusi rankomis su regioniniu universitetu dėl stipendijų fondo įkūrimo, yra ne pirmoji kviečianti savo abiturientus ne išvykti studijuoti kitur, o verčiau gerai mokytis ir tada „ateiti ir pasiimti“ papildomų pinigų.

Papildomais pinigais Šiauliai bandys sulaikyti vietinį jaunimą, kad šis neišvyktų studijuoti į Kauną ar Vilnių.

Šiaulių miesto garbės piliečių vardinių stipendijų fonde – 30 tūkst. eurų savivaldybės biudžeto lėšų, o šie pinigai bus skirti pažangiausiems Šiaulių universiteto studentams. Savivaldybė siekia paskatinti šiauliečius likti studijuoti Šiauliuose ir prisidėti prie miesto plėtros. Kitaip tariant, papildomais pinigais Šiauliai bandys sulaikyti vietinį jaunimą, kad šis neišvyktų studijuoti į Kauną ar Vilnių (šiuos miestus studijoms renkasi daugiausiai Šiaulių apskrities abiturientų) ar neemigruotų svetur.

Nors Šiauliuose yra daugiau aukštųjų mo­kyklų, kurios, matyt, irgi sulaiko jaunimą nuo išvykimo, – į skatinamąją stipendiją po šiųmečio priėmimo galės pretenduoti tik pasirinkusieji Šiaulių universitetą.

Nuostatų, kam ir už ką bus skiriamos savivaldybės stipendijos, dar nėra, tačiau Šiaulių uni­versiteto rektorius prof. dr. Donatas Jur­gaitis paaiškina, kad į fondo stipendijas bus ­galima taikyti pagal du pagrindinius kriterijus: jas galės gauti labai gerai (90–100 balų) valstybinius brandos egzaminus išlaikę ir į Šiaulių universitetą stojantys jaunuoliai bei gerai besimokantys, nusipelnę Šiaulių universiteto studentai. Beje, pernai į šį universitetą įstojo trys šimtukininkai.

Turi valstybinio brandos egzamino šimtuką – gali gauti 100 eurų per mėnesį, o jei turi du geriausius įvertinimus, suma galėtų ir padvigubėti.

Kol kas neaišku, ir į kokią stipendijos sumą bus galima „iškeisti“ šimtukus – kiek eurų per mė­nesį iš nemažos 30 tūkst. eurų sumos fondo galės tikėtis studentai. Planuojama, kad stipendijos bus skirtingo dydžio, kuris priklausys ir nuo gabių studentų skaičiaus, ir nuo jų pasiekimų.

„Sumos maždaug tokios: turi valstybinio brandos egzamino šimtuką – gali gauti 100 eurų per mėnesį, o jei turi du geriausius įvertinimus, suma galėtų ir padvigubėti. Tačiau tai bus aišku, kai matysime priėmimo rezultatus, – sako rektorius D.Jurgaitis. – Pagrindinius kriterijus turime, mokėsime tiek, kiek galėsime, o jei visos sumos išnaudoti nepavyks, tarsimės su savivaldybe, kam tuos pinigus būtų galima panaudoti kitur. Ti­kėkimės, taip nebus, be to, esame apskaičiavę, kad maždaug tokios sumos ir reikėtų geriausiems studentams stipendijomis pa­skatinti.“

Tikimasi, kad 30 tūkst. eurų, kuriuos skiria savivaldybė, nėra balandį įkurto fondo dugnas: jį galėtų papildyti ir privatūs asmenys, ir rajono verslas, juolab kad įmonės dabar apdovanoja studentus, remia universiteto renginius ir t.t.

Paklaustas, ar garbės piliečiai, kurių vardai papuoš stipendijas, prisidės ir įnašu į fondą, meras patikina, kad jų indėlis nebūtinai bus materialinis.

„Be to, šios stipendijos bus susietos su garbės piliečių vardais. Kviečiausi juos pasikalbėti jų gimtadienio dieną ir įsitikinau, kad mūsų garbės piliečiai yra kupini entuziazmo, unikalūs žmonės, dažnas klausė, kaip gali prisidėti“, – pasakoja Šiaulių miesto meras Artūras Vi­sockas.

Paklaustas, ar garbės piliečiai, kurių vardai papuoš stipendijas, prisidės ir įnašu į fondą, meras patikina, kad jų indėlis nebūtinai bus ma­terialinis – nusipelniusieji savo kraštui dalysis su studentais patirtimi ir žiniomis.

Šiaulietis – pagal aukštąją mokyklą

„Mintis paprasta ir prasminga – sulaikyti jau­nimą Šiauliuose ir Lietuvoje“, – fondo idėją apibendrina Šiaulių meras.

Tik kad jaunimą Šiauliuose sulaiko ne vien universitetas. Be jo, Šiauliuose yra dar dvi aukštosios mokyklos – Šiaulių valstybinė kolegija ir privati Šiaurės Lietuvos kolegija. Šiaulių universitete mokosi 2884, kolegijoje – 2307 studentai. Va­di­nasi, abi valstybinės aukštosios mokyklos sulaiko panašiai vietinio jaunimo, abi gali turėti pa­žangių studentų, bet į savivaldybės eurais iš­reikštą paskatinimą pretenduoti gali tik vienos iš jų studentai.

Beje, Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro (MOSTA) sudaryta 2015 m. bendrojo priėmimo į aukštąsias mokyklas apžvalga rodo, kad Šiaulių kolegiją renkasi daugiau vietinio jaunimo nei universitetą.

Šiaulių biudžeto eilutėje „su Šiaulių universitetu bendradarbiauti“ – 48 tūkst. eurų (30 tūkst. iš jų – fondui, kiti – tyrimams).

Pernai iš įstojusiųjų į universitetus 14,5 proc. pirmakursių iš Šiaulių apskrities pasirinko ŠU (3,1 proc. mažiau nei 2014 m.), maždaug po 40 proc. jų išvyko mokytis į Kauną ir Vilnių. Šiaulių kolegiją pernai pasirinko 6,7 proc. mažiau vietinių pirmakursių, tačiau beveik pusė (46,7 proc.) iš visų Šiaulių apskrities abiturientų, įstojusių į kolegijas, rinkosi Šiaulių kolegiją.

Priežastį, kodėl stipendijos numatytos bū­tent universiteto studentams, meras A.Visockas grindžia tradicija: taip jau susiklostė, kad savivaldybė bendradarbiauja konkrečiai su universitetu ir kasmet skiria jam lėšų, o kitąmet gal bus ir kitaip.

2016 m. Šiaulių biudžeto eilutėje „su Šiaulių universitetu bendradarbiauti“ – 48 tūkst. eurų (30 tūkst. iš jų – fondui, kiti – tyrimams), 2015-ųjų – 37,6 tūkst. eurų, 2014-ųjų – 100 tūkst. litų.

„Tiksliai negaliu pasakyti, kodėl lėšos judėjo tik į universitetą, gal kitais metais bus kitaip“, – sako Šiaulių meras.

Jo aiškinimu, savivaldybė pagal bendradarbiavimo sutartį jau daug metų skiria lėšų universitetui, tad, jei kalbama apie fondą, skirtumas tik toks, kad, kaip ir kasmet skiriant pinigų, šį kartą sutarta dėl jų tikslo: „Visada reikalaujame pinigus išleisti tikslingai. Žiūrint formaliai, mes skiriame pinigus be nurodymų – pats universitetas sprendžia, kaip juos paskirstyti. Uni­versitetas juk turi autonomiją, nurodinėti negalime, bet stengiamės bendradarbiauti ir universi­tetas į tai atsižvelgia. Manau, iš to bus bendroji nauda.“

Mes taip pat sulaikome studentus mieste, jie čia dirba studijuodami, atlieka praktiką, dažnai lieka dirbti Šiauliuose ir baigę studijas, ta­čiau jie nėra matomi.

Šiaulių valstybinės kolegijos direktorė dr. Natalija Šedžiuvienė sako, kad jos vadovaujama kolegija pernelyg nesisieloja, tačiau studentai nuoskaudą gali jausti. Juolab kad gabius kolegijos studentus (iš 2,3 tūkst. kolegijos studentų beveik 90 proc. yra iš Šiaulių apskrities) nuo 2009-ųjų remia beveik visi rajonai, iš kurių jie kilę, o šiauliečiai paramos iš savo savivaldybės ir toliau negaus.

„Mes taip pat sulaikome studentus mieste, jie čia dirba studijuodami, atlieka praktiką, dažnai lieka dirbti Šiauliuose ir baigę studijas, ta­čiau jie nėra matomi, – sako kolegijos direktorė. – Nuo 2009 m. turime sutartis su visomis Šiau­lių apskrities savivaldybėmis, beveik visos jos remia pas mus studijuojančius, gerai besimo­­kančius savo studentus. Po semestro skel­bia­­me konkursą ir kelių geriausių studentų kandidatūras pateikiame konkrečiai savivaldybei. Stipendija nėra didelė, apie 30 eurų per mėnesį, bet studentas gali gauti ir kitą paramą, skatina­mąsias stipendijas.“

Pagal šias sutartis pažangius savo rajono studentus remia Kelmė, Pakruojis, Joniškis, Rad­vil­iškis, Šiaulių rajonas.

Pavyzdžiui, Kelmės rajono savivaldybė kelmiškius remia konkrečiose aukštosiose mokyklose: sutartys kol kas sudarytos su dviem aukštosiomis mo­kyk­lomis – Šiaulių valstybine kolegija ir Šiaulių uni­­versitetu. Tačiau jei savivaldybės taryba nu­spręs, gali būti, kad vienkartines išmokas už tam tikrus darbus, rajonui reikalingus tyrimus iš Kelmės biudžeto galės gauti dviejose Šiaulių aukštosiose mokyklose studijuojantys ir kitų ra­jonų studentai.

„Šiaulių universitetas ir Šiaulių valstybinė kolegija patys kreipėsi į savivaldybę dėl bendradarbiavimo, – sako Kelmės rajono savivaldybės So­cialinės paramos skyriaus vedėja Reda Kaž­dailienė. – Taip pat remiame paskutinių dviejų kursų studentus, kurie būtų reikalingi mūsų rajonui – dirbtų mūsų įstaigose, ir medicinos re­zidentus, kad baigę mokslus trejus metus dirbtų Kelmėje, tačiau šiuo metu tokių studentų neturime.“

Rimta paskata rajonuose – ir 30 eurų

Kad paskatintų jaunimą likti savo rajone, studijų rėmimo fondą dar prieš kelerius metus įsteigė ir Marijampolės savivaldybė: pirmąsias savivaldybės stipendijas keturi Marijampolės kolegijos studentai gavo jau 2013–2014 mokslo metų pavasario semestrą. Tad Šiauliai – ne pirmoji savivaldybė, nusprendusi paskatinti vietinius studentus, tačiau Marijampolės fondo su­ma nėra tokia solidi.

Marijampolės kolegijos studentams skiriamos stipendijos dydis – 1,5 bazinės mėnesinės algos, maždaug 53 eurai per mėnesį, o per pusmetį ją gauna 5–6 studentai. Fondo tikslas – remti Marijampolės jaunuolius, studijuojančius šios savivaldybės teritorijoje esančių aukštųjų mokyklų nuolatinių studijų skyriuose.

Dar vienas skirtumas: Marijampolė, nuostatuose mininti „aukštąsias mokyklas“, tik vieną tokią – Marijampolės kolegiją ir teturi, bet, ne­paisant to, taisyklėse nesukonkretina stipendijos gavėjų mokslo įstaigos iki vienintelės savivaldybėje aukštosios mokyklos pavadinimo, o Šiauliai turi tris aukštąsias, bet renkasi vieną.

„Su savivaldybe sutariama, kokią sumą ji gali skirti mūsų krašto jaunimui skatinti, o tada darbą atlieka kolegijos stipendijų skyrimo ko­misija – pasitaria su fakultetų vadovybe, ka­tedromis ir atrenka kelis labiausiai nusipelniusius studentus. Atsižvelgiama į tai, kad tie studentai gerai mokytųsi, būtų aktyvūs visuomeninėje ar kitoje veikloje“, – paaiškina Ma­ri­jam­po­lės kolegijos direktorius dr. Vaidotas Viliūnas.

Kita sąlyga – studento gyvenamoji vieta turi būti deklaruota Marijampolės savivaldybėje.

Marijampolės kolegijos direktorius, pats įkal­­binėjęs merą skatinti studentus, sako, kad sa­vivaldybės skiriama suma stipendijoms per kelerius metus nesumažėjo, greičiau priešingai – augo. „Norime paskatinti geriausius jaunuolius ir todėl, kad jie jaustų moralinę pareigą sa­vo miestui“, – teigia V.Viliūnas.

Nors Marijampolės studentai stipendijas gauna nebe pirmus metus, išsiaiškinti, ar papildomi pinigai motyvuoja abiturientus likti savame mieste studijuoti, vargiai pavyktų.

„Kadangi stipendijos nedidelės ir ne tiek daug studentų jomis apdovanojama, tyrimų sta­tistinis patikimumas, ko gero, būtų nelabai pa­grįstas, tačiau kiekviena panaši priemonė at­kreipia studentų dėmesį, nes jiems reikia pa­galbos – pusė besimokančiųjų moka už mokslą pa­tys arba už jį moka jų tėvai, kiti ieško galimybių kuo greičiau derinti studijas ir darbą“, – teigia Marijampolės kolegijos vadovas.

V.Viliūnas ir jo kolegos kituose rajonuose ne­abejoja, kad bet koks piniginis paskatinimas geriausiems studentams – tik į naudą. Juolab kad neretai abiturientai neišvažiuoja studijuoti į didmiesčius būtent dėl ribotų finansinių galimybių.

„Reikia remti ir palaikyti liekančiuosius studijuoti gimtajame mieste, pirmiausia, žinoma, dėl patriotizmo, skatinančio kurti pridėtinę vertę sa­vo miestui. Juk studentai ją kuria dar nė ne­pra­dėję dirbti, o studijų metais – atlikdami prak­tiką, rašydami kursinius, baigiamuosius darbus, – įsitikinusi Alytaus kolegijos direktorė Da­nutė Remeikienė. – Dauguma jaunuolių iš sa­vo miesto neišvyksta kaip tik dėl sunkios ma­terialinės pa­dėties. Yra daug šeimų, kuriose tik vienas iš tė­vų dirba ar, tarkime, turi neįgalumą, tad negali išlaikyti studento. Taip pat studijuoti savo mieste likę jaunuoliai neretai dar prižiūri ir sergančius senelius. Taigi geriausiems studentams, likusiems gimtajame mieste, finansinis paskatinimas gy­vybiškai svarbus, net jei ta suma ir nėra didelė.“

Alytaus miesto savivaldybė, kaip ir rajonas, skatinamąsias stipendijas skiria ne tik alytiškiams, studijuojantiems Alytuje. Stipendijas pagal gerus studijų rezultatus, aktyvią visuomeninę veiklą iš savo savivaldybių gali gauti besimokantieji profesinėse mokyklose, kolegijose, universitetuose bet kuriame Lietuvos mieste.

„Taip pat kasmet savivaldybės skatinamosiomis stipendijomis apdovanojame geriausių baigiamųjų diplominių darbų autorius“, – apie 300 eurų siekiančias premijas pasakoja Alytaus kolegijos direktorė ir priduria, kad visi baigiamieji darbai yra studentų indėlis miestui, nes tai – konkretūs produktai ar tyrimai, atlikti pagal miesto įmonės ar savivaldybės užsakymus.

Gali būti, kad Šiaulių savivaldybės stipendiją (beje, irgi papildomą, nes studentai galės pretenduoti į kitą paramą – valstybės finansuojamą studijų vietą, skatinamąją ar socialinę stipendiją) galės gauti ne tik iš Šiaulių kilę Šiaulių universiteto studentai. Rektorius D.Jurgaitis svarsto, kad pretenduoti į mėnesines šio fondo stipendijas galės ir iš kitų rajonų atvykę studentai: „Mano nuomone, jeigu jaunuolis jau pasiryžo atvykti studijuoti į mūsų universitetą, tai jau mūsų, universiteto, reikalas studijų, praktikų metu jam įrodyti, kad ir po studijų jis galėtų ir norėtų likti Šiauliuose. Tad manau, kad nevertinsime studentų tik pagal geografiją. Pa­vyz­džiui, rudenį ga­li­me sulaukti pirmakursės, kuri dabar mokosi Vil­niuje ir planuoja atvažiuoti pas mus studijuoti specialiosios pedagogikos, nes susidomėjo kon­krečiai mūsų universiteto studijų programa.“

Tačiau Šiaulių miesto meras A.Visockas planuoja priešingai: į stipendiją galės pretenduoti tik šiauliečiai. „Tiksliai atsakyti negaliu, bet ma­nau, kad šios stipendijos skirtos šiauliečiams. Mano nuomone, tai gera pamoka univer­sitetui, kaip jis turi veikti. Ką daro Europos aukštosios mokyklos? Jos nelaukia egzaminų, o po pirmo pusmečio priima gabiausius mokinius. Kodėl mes negalime daryti panašiai – at­kreipti dėmesį į abiturientus, kurie gerais pa­žymiais baigė pusmetį, ir su jais bendradarbiauti? Turime grynuolių panosėje, bet nieko nedarome. Tai milžiniška klaida, nes vėliau juos su­geba nuvilioti nebūtinai geriausios kokybės universitetas ar koledžas iš tolimos šalies“, – siūlo Šiaulių meras.

Pirmieji kupranugarių šeimos gyvūnai iš Čilės į Šiaulių rajono etnografinį Dargaičių kaimą atgabenti prieš ketverius metus. Šiandien ūkininko Raimondo Neverdausko (46 m.) ūkyje žolę skabo 34 alpakos. Andų kalnų gyvūnai prie vietos klimato pritapo, kai kurios patelės jau ir jauniklių susilaukė.

Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ

Iki 100 švelniakailių alpakų ūkį plėsti planuojantis Raimondas Neverdauskas nuo ateinančių metų bendradarbiaus su turizmo informacijos centrais, kurie nukreips į jo alpakų ūkį visus norinčiuosius geriau pažinti Peru, Ekvadoro ar Bolivijos Anduose besiganančius gyvūnus.

Už simbolinį poros eurų mokestį lankytojams bus siūloma pasivaikščioti su prijaukintomis alpakomis laikant jas už pavadžio, apžiūrėt valdas, taip pat – gaminius iš vienos brangiausių pasaulio vilnų. R.Neverdauskas planuoja, kad vaikštynių su egzotiškais gyvūnais maršrutas galėtų driektis per istorinį Dargaičių kaimą vaizdinga paežere.

„Gal iki pavasario jas ir prie vandens pripratinsime?“ – į ilgakakles žvelgia šeimininkas, pats jas kerpantis ir jų šukuosenas formuojantis. Tačiau tiek į pakely augančius beržus, tiek į kiemuose skalijančius šunis ar į vaizdingą paežerę alpakos dar žiūri nepatikliai.

Tik išgirdusios pro šalį lekiantį automobilį jos, lyg paklusnios pėsčiosios, traukiasi nuo pagrindinio kelio, arčiau Dargaičių tarpuvartėse jų lūkuriuojančių žmonių. Kaimynystėje gyvenantieji alpakas pažįsta, todėl pamatę, kad šeimininkas išsiruošė su jomis prie ežero, ieško morkų, kurias alpakos labai mėgsta.

Rinktinio alpakos patino kaina rinkoje prasideda nuo 13 tūkst., patelės – nuo 2–3 tūkst. eurų. Patinas brangesnis, nes nuo jo 80 proc. priklauso būsimų palikuonių vilnos kokybė, taigi turėti bent vieną bandoje būtina. R.Neverdausko ūkyje, kurio vertė siekia apie 70 tūkst. eurų, tokių – ne vienas.

Lietuvos augintojai šiuos gyvūnus renkasi iš katalogų ir tik tuomet keliauja į Amsterdamą parsivežti iš Pietų Amerikos atskraidinto gyvo krovinio. Suaugusi patelė sveria 75, patinas – 77 kg.

„Už tūkstantį eurų galėtumėte įpirkti nebent alpakos jauniklį, bet po vieną jų neparduodame, tai bandos gyvūnai, taigi pora jiems būtina“, – pasakoja šeimininkas, mėgstantis pajuokauti, kad jo alpakos savo ilgaamžiškumu, matyt, ir jį pralenks.

Dėl vilnos ir veisimo ilgakakles gražuoles auginantis ūkininkas mato daug jų perspektyvų ir mano, kad jau labai greitai Lietuvos ūkiuose alpakos išplis.

Ramiomis, greit prie naujo šeimininko priprantančiomis alpakomis žmonės mielai puošia sodybas, jos daug džiaugsmo suteikia vaikams, mat leidžiasi glostomos ir vedžiojamos, o smagiausia, kad nebereikia patiems žolės pjauti. Neretai alpakos pavadinamos vaikščiojančiomis žoliapjovėmis. Priešingai nei ožkos, vaismedžių žievės jos nenugraužia ir gėlių iš darželių neišrauna.

25 metus įprastai gyvenančios alpakos Lietuvoje, R.Neverdausko vertinimu, prisitaiko sėkmingai. Prie didelių paros temperatūros kontrastų (dieną plius, o naktį minus 20 laipsnių) pratę gyvūnai moka savimi pasirūpinti, yra atsparūs daugeliui ligų, o jauniklius visuomet atsiveda pirmoje dienos pusėje, kad kailiukas spėtų nudžiūti iki šaltos nakties.

Alpakos Lietuvoje žiemoja neapšiltintame tvarte. Svarbiausia, kad jame nebūtų šlapia ir nepūstų skersvėjai. „Joms tereikia minimalios priežiūros: vasarą – žolės, kitu metų laiku – šieno, grūdų ar kombinuotųjų pašarų“, – atskleidžia pašnekovas, kurio investicijos į alpakų bandą dar ne visiems suprantamos.

Šalia namų buvusio kolchozo lentpjūvę prikėlęs ir dešimčiai kaimo vyrų darbo davęs verslininkas savo ateitį sieja su alpakų verslu. Kol šis verslas įsibėgės, išlaiko lentpjūvę, taip pat augina per 16 tūkst. eglaičių, kurias žada eksportuoti prieš Kalėdas.

Naujas medinis R.Neverdausko namas suprojektuotas taip, kad iš antro aukšto balkono atsivertų vaizdas į 4 ha aptvare žolę rupšnojančias alpakas. Namo vidus dar tik įrenginėjamas, todėl pašnekovas svajoja, kaip gerdamas rytinę kavą stebės savo alpakų rančą.

Egzotiškų gyvūnų vilną karštuvais karšianti, senoviniu rateliu verpianti ir dar su dviem bendramintėmis iš jos kojines ir kepures mezganti Lina Neverdauskienė, buvusi medikė, taip pat nesiskundžia alpakomis, nors tai, pasak jos, lėtas, kruopštus ir sunkus darbas: į rankas paėmus šepečius su metalinėmis „adatomis“ vilnos gniužulėlius tenka palengva šukuoti ir braukyti tol, kol vilna tampa puria sruoga, tik tada galima verpti.

Poros sūnus Mantas jau užaugintas (R.Neverdauskas ilgą laiką buvo sūnaus treneris. Nuo penkerių kartingu susidomėjęs vaikinas šiandien žinomas kaip jauniausias Lietuvos čempionas), bet tik laiko klausimas, kada iš Šiaulių jie persikels arčiau alpakų.

Lietuviai alpakas dar tik atranda

Statistikos departamento duomenimis, 2015 m. šalyje registruota 14 alpakų augintojų, kurie turėjo 129 alpakas. Tačiau R.Neverdauskas įsitikinęs, kad tai netikslus skaičius. Ūkininkas svarsto, kad Lietuvoje galėtų būti apie 200 šių gyvūnų. Netoli Trakų alpakų veislyną įkūrę ir 30 alpakų auginantys verslininkai Jolanta ir Kęstutis Kuorai (44 m.) R.Neverdauskui linkę pritarti.

Maždaug 3 kg vilnos po kiekvieno alpakos kirpimo pavasarį gaunantys ūkininkai pasakoja, kad kirpti šiuos gyvūnus reikia tik kartą per metus, o ir vargo su jų vilna nepalyginti mažiau nei su avių: nėra specifinio lanolino kvapo, ji daug švaresnė, tvirtesnė ir kone šešiskart šiltesnė už avių vilną.

Į JAV prieš 40 metų, į Didžiąją Britaniją prieš 30 metų, o į Lietuvą tik prieš ketverius metus atvežtos alpakos vadinamos puikia investicija: žmonės gyvena iš jų vilnos, veisimo, retais atvejais – iš mėsos, bet tai būdingiau Čilei.

„Alpakiena panaši į laukinio gyvūno mėsą. Neturi riebalų ir cholesterolio, tik palyginti kieta, todėl reikia mokėti tinkamai paruošti“, – tikina pas Šveicarijos veisėjus jos ragavusi Vitalija Bendžiuvienė (37 m.).

Drauge su vyru Jurbarko rajone, Seredžiaus seniūnijoje, Motiškių kaime 36 alpakų ūkį prižiūrinti moteris sako, kad tai be galo brangus produktas: „Už vieną kilogramą gali tekti pakloti šimtus eurų, o 100 gramų alpakienos kepsnio kainuoja 35 eurus.“

„Esu ragavęs šių gyvūnų mėsos, bet man alpakos per mielos skersti. Kita vertus, pjauti alpakas apsimokėtų tik tada, kai būtų paklausa. Europoje nežinau nė vieno restorano, kuris būtų pasirengęs mokėti didžiulius pinigus už jų mėsą“, – dėsto jau kurį laiką Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino štabo bataliono būryje eiliniu tarnaujantis Arūnas Valinskas jaunesnysis.

Alpakos jam, kaip ir kitiems šeimos nariams, kol kas tik pomėgis.

Atsargūs ir vieningi sargai

„Nuo išbadėjusios vilkų gaujos alpakos gal ir neapsigintų, bet nuo šunų joms tai puikiai pavyksta: suvienijusios pajėgas, į būrį susimetusios alpakos nuleidžia galvas ir įnirtingai žiūrį į priešą, kol šis pasitraukia. O jei šuo kiek uždelsia, tuoj gali sulaukti smūgio priekinėmis kojomis“, – apie alpakų parengtį pasakoja jas auginantis K.Kuoras.

Gynybinės gyvūnų reakcijos itin sustiprėja susilaukus jauniklių – tėvai tampa itin sargūs ir neprileidžia jokio šuns.

Tarpusavyje tyliai bendraujančios alpakos į savo teritoriją svetimų įsileisti nelinkusios, bet jei įsibrovėlis prasmunka, ima skleisti neįkyrų, automobilio signalizaciją primenantį garsą. Taip nelaimėlis būna pastebėtas, o tada jau gero nelauk.

Arti namų gyvenančios alpakos apibūdinamos kaip itin smalsios ir mėgstančios bendrauti, gali išmokti lipti laiptais, drauge eiti pasivaikščioti, bet pajutusios laisvę netruks nudumti šalin. Tiesa, nuo savo gentainių pernelyg nenutols: bandos gyvūnams atsiskirti nėra būdinga.

Kai kur, pavyzdžiui, Amerikoje ir Lenkijoje, alpakos naudojamos ir kaip terapijos priemonė. „Pačios būdamos nuolat geros nuotaikos ir sukeldamos pozityvumo bangą alpakos gali gydyti ir padėti atsigauti nuo įtampos“, – teigia vienas pirmųjų jų į Lietuvą parsivežęs K. Kuoras.

Pasak jo, terapiniuose alpakų ūkiuose šie gyvūnai nuo mažens pratinami, kad žmonės galėtų juos liesti: „Jos padeda atsikratyti streso, tikrai padeda atsipalaiduoti.“

Priešingai nei avys, alpakos ne tik nekelia triukšmo, bet ir yra itin ramios, tvarkingos, pavyzdžiui, gamtinius reikalus atlieka tik vienoje pasirinktoje vietoje.

Alpakas vertino dar senovės inkai. Manoma, kad jos buvo prisijaukintos maždaug prieš 5–6 tūkst. metų. Kartu su artimomis giminaitėmis lamomis jos žmogui teikė vilną, maistą, dažnai atlikdavo ir transporto funkciją.

Po ispanų užkariavimo alpakos Pietų Amerikoje buvo beveik išnykusios, bet prie atšiaurių klimato sąlygų prisitaikiusius gyvūnus įvertinę vietos ūkininkai XIX a. viduryje nusprendė tęsti jų auginimą.

Iš motinos pieno ūkį paveldėjusi, tačiau visas viltis su alpakų siūlų gamyba ir pardavimu siejanti V.Bendžiuvienė neabejoja, kad Lietuva dar pamatys, ką šie gyvūnai gali: „Keleri metai, ir alpakų skaičius išaugs bent kelis kartus.“

Pasak jos, pasaulyje auginama daugiausia baltos spalvos alpakų (šviesią vilną galima dažyti), įspūdingus jos kiekius superka kinai. Alpakų vilna pasižymi 24 spalvomis ir daugybe atspalvių, todėl V.Bendžiuvienė siekia, kad vilna būtų kuo natūralesnė, neprarastų jai būdingų savybių.

„Kiekvieno gyvūno vilną perdirbame atskirai, todėl rinkai galime pasiūlyti natūralių spalvų vilnos. Lietuvoje mažų vilnos kiekių (1–2 kg) niekas neperdirba, verpyklos ir karšyklos nepriima be 5 ar 10 kg“, – pasakoja ūkio „Alpakų spalvos“ šeimininkai Bendžiai, kurie alpakas regi kaip daug vargo reikalaujančios pienininkystės pakaitalą.

Apie alpakų vilnos cechą, kuris galėtų veikti Dargaičių kaime, svajoja ir ūkininkas R.Neverdauskas. Įvairių spalvų švelniavilnius gyvūnus auginančio Raimondo bandoje yra dvylikos spalvų alpakų: baltavilnių, rudų, juodų, šokolado spalvos, pilkšvų, gelsvo atspalvio, tačiau pilkos spalvos dar mažai.

Alpakų vilną, už kurią brangesnis tik kašmyras (pasaulyje labiausiai vertinama Kašmyro ožkų vilna), su nanotechnologijų medžiagų savybėmis lyginantis K.Kuoras sako, kad ji pasižymi labai gera šilumos varža.

Dar viena savybė, kuria alpakų vilna nurungia avių vilną, – ji bekvapė. „Vos nukirptos alpakų vilnos nevalome, pakanka jau sukurtą gaminį išplauti“, – džiaugiasi K.Kuoras.

Alpakų vilnos gaminį galima dėvėti tiesiai ant kūno. Megztiniai, vaikų drabužiai, kojinės, pirštinės, šalikai ir pledai artėjant šaltajam sezonui tampa itin paklausūs.