Atrodytų, kad šiauriau esančių Farerų ir Islandijos salų peizažai turėtų būti niūrūs ir rūstūs, kiekvienam lankytojui primenantys, kad žiema čia trunka ilgiau nei vasara. Tačiau iš tiesų spalvų čia netrūksta – žaliaspalvės nedidelės Farerų salos pavasarį ir rudenį pražysta praskrendančių paukščių pulkais, o Islandijoje akį džiugina spalvingos lavos dykros, rūkstantys ugnikalniai, nerimstantys geizeriai ir švytinčios pašvaistės.

„Kol kas dar trūksta žodžių įspūdžiams nupasakoti“, – prisipažįsta Aušra Šarkienė, su vyru Remigijumi mėnesį keliavusi po Danijos, Farerų ir Islandijos salas. Sausuma jie keliavo nuosavu automobiliu, o per jūras persikeldavo keltu. Beje, būtent kelto bilietai sudarė didžiąją kelionės biudžeto dalį (apie 5 tūkst. Lt).
Keliautojai daugiau dėmesio skyrė įspūdingai salų gamtai ir jaukiems, tačiau mažiau turistų lankomiems nedideliems miestams. Verta paminėti, kad lietuvius nustebino ir aplankytų šalių gyventojų pasitikėjimas atvykėliais. „Pavyzdžiui, užvažiavus ant kelto niekas neprašydavo asmens dokumento. O štai patogiuose kempinguose Farerų salose, kuriuose į nakvynės kainą įskaičiuotas belaidis internetas, dušai ir kiti patogumai, susimokėti reikia neįprastai: užrašai ant lapelio automobilio numerį ir įmeti kartu su pinigais į dėžutę. Degalinėje už degalus irgi panašiai reikia susimokėti“, – pasakoja Aušra.

Danijos miestai ir Farerų gamtos įvairovė
Danijai keliautojai skyrė šešias dienas, per kurias nuvažiavo nuo Vokietijos sienos iki Jutlandijos iškyšulio, pakeliui apsukdami ratą Fyno saloje. „Iš pradžių galvojau, ką tiek laiko mes čia veiksime. Tačiau Danijoje yra nemažai įdomių objektų: tai koks žavus, ramus, tačiau labai gyvas jūrinis miestelis, tai graži pilis, tai vietinis renginys su fantastiškais fejerverkais – ir laikas nepastebimai ištirpo“, – sako A.Šarkienė.
Keliaujant per Fyno salą į akis krinta įdomios istorinės pilys, įtvirtinimai ir jaukūs miestai, kuriuose net ir gausybės įspūdžių išpaikinti turistai neatsisakytų pasivaikščioti. Pavyzdžiui, Aušros ir Remigijaus aplankyti Odensė ir Svenborgas. Pastarajame verta apžiūrėti seniausią maždaug XVI a. viduryje statytą namą-teatrą ar pervažiuoti Svendborgsundo tiltu, nuo kurio atsiveria nuostabūs jūros vaizdai.
O štai Odensei laiko reikia kur kas daugiau. Mieste išlikęs senamiestis, kuriame išsaugoti fachverkiniai XVI–XVIII a. namai su atkurtais interjerais, stūkso grakščios gotikinės Švč. Mergelės Marijos, Šv. Jono bažnyčios. Verta pamatyti Šv. Knuto katedrą, kurioje saugomi šio šventojo palaikai, įdomūs ir XII–XIII a. statyti vienuolynai ar šiek tiek jaunesnė pilis.
Odensėje taip pat nemažai muziejų. Štai Aušra ir Remigijus apsilankė “Langelandsfort” muziejuje, kuriame eksponuojama karinė įranga ir technika – galima pamatyti netgi povandeninį laivą. Priminsime, kad Odensėje gimė ir gyveno rašytojas Hansas Christianas Andersenas, jo gimtajame name dabar veikia muziejus.
Na, o Jutlandijoje verta nuvažiuoti prie Skageno rago, prie kurio susilieja Šiaurės ir Baltijos jūros. Pasak mūsų pašnekovės, Skageno ragas dėl didžiulių smėlio kopų panašus į mūsiškę Nidą.
Fareruose keliautojus nustebino netikėta įvairovė. Iš 18 Farerų salų lietuviai per tris dienas aplankė šešias – Streimojų, Vagarą, Eisturojų, Bordojų, Kunojų ir Vidojų. Paprastai keliautojai visuose giduose įspėjami, kad Farerai – Europos vieta, kurią dažniausiai gaubia rūkas, saulė tik retsykiais kyšteli iš už debesų, nuolat lyja ir siaučia vėjai. Vis dėlto lietuviai nesiskundė: nors rudenėjo, bet orai buvo geri.
„Farerų salos iš pirmo žvilgsnio visos vienodos. Tačiau iš tikrųjų net viena salos pusė nuo kitos kuo nors skiriasi – uolomis, pakrantėmis ar dar kažkuo. Čia fantastiška gamta, daugybė paukščių“, – tikina keliautoja ir priduria, kad jiems didžiulį įspūdį padarė Vagaro saloje stebėti Atlanto pufinai. Apskritai keliaujant į Farerų salas verta nusipirkti ekskursijas, per kurias vykstama stebėti paukščių. Bene labiausiai tinkama sala yra Vagaro: čia apsigyvena ne tik raudonkojai pufinai, bet galima pasigrožėti ir kitais kitur rečiau matomais paukščiais.
Įdomių paukščių gausu ir kitose salose. Turint laiko verta nusipirkti ekskursijas kuoduotiesiems kormoranams, didžiajam plėšikui, tripirščiams kirams, laibasnapiams narūnėliams ir kitiems stebėti. Nors paukščių karalija laikoma Vagaro sala, įdomu pasižvalgyti ir po Bordojaus, Kunojaus ir Vidojaus salas, kuriose laukinių gyventojų taip pat netrūksta.

Įdomiausi Islandijos objektai
Na, o kelionė aplink Islandiją lietuviams prasidėjo nemaloniu incidentu. Tik persikėlus keltu ir įvažiavus į muitinės teritoriją, muitininkai, žvilgtelėję į Aušros ir Remigijaus lietuviškus automobilio numerius, nusprendė keliautojus kruopščiai apieškoti. Dvi tris valandas krėtę automobilį ir netgi peršvietę rentgenu, pareigūnai galiausiai paleido lietuvius ir palinkėjo gero kelio, tačiau nuotaika jau buvo sugadinta. „Gerai, kad Farerų salų lietuviai dar neatrado, tai ir muitininkai ten dar nesikabinėja“, – šypteli mūsų pašnekovė
Keliautojai Islandijai apžiūrėti skyrė dvi savaites, per tą laiką beveik visą salą apvažiavo ratu, sukardami apie 5 tūkst. km. Jie rinkosi mažiau reklamuojamus objektus, esančius toliau nuo turistų lankomų vietų, tokių kaip Reikjavikas ir jo apylinkės, kur jau ne taip švaru, o kainos – dvigubos. „Smagiau ten, kur jautiesi esantis vienui vienas laukinėje gamtoje“, – teigia Aušra.
Pavyzdžiui, vienas įspūdingiausių objektų yra Askjos ugnikalnis, kurio kalderoje teliūškuoja žydras ežeriukas. O keliaujant jo link lietuvius stebino vaizdai kaip iš kitos planetos – niūrūs, bet spalvingi lavos laukai, peizažai, besikeičiantys kas keli kilometrai, gilios ir sraunios upės, kurias galima įveikti tik milžiniškais visureigiais. Aušra ir Remigijus prie Askjos keliavo nusipirkę turą – taip ir patogiau, ir lengviau. Tiesa, malonumas nepigus: už šią ekskursiją teko suploti apie 1,3 tūkst. Lt, tačiau įspūdžiai verti kainos.
Įdomus ir Mivatno regionas, kuriame gausu kraterių, ežerų. Aušrai labai patiko pasipliuškenti karštosiose versmėse. Verta išsimaudyti ir turistų pamėgtoje Žydrojoje lagūnoje, esančioje netoli Reikjaviko, o mėgstantiesiems ramybę patiktų Mivatno lagūna. Beje, karštųjų versmių Islandijoje netrūksta – dažname miesteliuke galima pasilepinti savotiškuose iš akmenų suformuotuose nedideliuose tvenkiniuose ar baseinuose.
Na, o norint pasižiūrėti, kaip galėtų atrodyti, liaudiškai tariant, pekla, arba pragaras, reikia patraukti į Hveviro, Krisuviko, Reikjaneso regionus. Čia po kojomis burbuliuoja, verda ir rūksta purvo balos ar net ežerai. „Nežemiškas vaizdas“, – šypteli Aušra.
Pasak jos, į objektų, kuriuos būtina pamatyti Islandijoje, sąrašą verta įtraukti ir Strokuro geizerį – jau vien todėl, kad Europoje daugiau niekur nieko panašaus nėra. O čia sunku atsitraukti nuo tobulai gamtos surežisuoto spektaklio – Strokuras mesteli garų ir vandens stulpą į 20 ar daugiau metrų aukštį ir trykšta apie aštuonias minutes, žiūrovams pademonstruodamas milžinišką požemių jėgą. Ir nurimęs tarsi kaupiasi kitam veiksmui. Beje, kol trunka pertrauka, galima pasižvalgyti aplinkui – čia burbuliuoja dar 50 didesnių ir mažesnių geizerių.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-41-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Orientyrų būtinoms reformoms gali pasiūlyti Šiaurės šalys.

Gerovės valstybė Vakaruose susiduria su rimtais iššūkiais. Štai įtakingas leidinys „The Wall Street Journal“ netgi skelbia, kad europietiškas gerovės valstybės modelis patyrė bankrotą. Viena vertus, kalbama apie tai, kad užklupus finansų krizei šalys privalo smarkiai apkarpyti savo išlaidas ir sumažinti pernelyg dosnias ir realių valstybės galimybių jau nebeatitinkančias išmokas. Kita vertus, kalbama ir apie paties gerovės valstybės modelio išsigimimą.
Dar 1991 m. paskelbtoje enciklikoje „Centesimus Annus“ tuometis popiežius Jonas Paulius II perspėjo, kad tiesioginis valstybės kišimasis, atpalaiduojantis visuomenę nuo atsakomybės, paverčia piliečius vangiais, o išpūstos viešosios struktūros, kurioms išlaikyti reikia milžiniškų lėšų, vadovaujasi išimtinai biurokratine logika ir dažnai pamiršta savo pirminę paskirtį – rūpintis žmonėmis.
Be to, gerovės valstybės pirminė idėja skelbė apie būtinybę rūpintis labiausiai pažeidžiamais visuomenės sluoksniais, taip siekiant ne tik užtikrinti jiems orų gyvenimą, bet ir išvengti potencialių įtampos židinių visuomenėje. Tačiau ilgainiui gerovės valstybės teikiamais pranašumais mielai ir plačiai ėmė naudotis net ir tie, kuriems ta pagalba visiškai nėra būtina. Trumpai tariant, valstybės išlaikytinių nuolat daugėjo, o gerovės modeliu imta piktnaudžiauti.
Didžiosios Britanijos gerovės valstybės modelio kūrėjas lordas Williamas Beveridge‘as tikėjo idealu, kad jo sukurta sistema padės kovoti su penkiomis pamatinėmis visuomenę kamuojančiomis blogybėmis – stygiumi, neišprusimu, skurdu, ligomis ir tinginyste. Akivaizdu, kad šiame fronte pasiekta daug laimėjimų, kalbant tiek apie prekes ir paslaugas, kuriomis gali mėgautis vis daugiau piliečių, tiek apie visuotinį švietimą ar skurdo sumažinimą.
Tačiau moneta turi ir antrą pusę, o ji byloja, kad tūkstančiai žmonių, pasinaudodami gerovės valstybe, tiesiog nusprendė gyventi iš kitų piliečių kišenės. Visa tai reiškia ne tik dirbančiųjų išnaudojimą, bet ir apie moralinį nuosmukį, kai taip besielgiantis žmogus, maža to, kad nejaučia jokių sąžinės priekaištų, tačiau netgi manosi turįs prigimtinę teisę gyventi iš svetimo gero. Puikus to pavyzdys – per BBC antrąjį kanalą rodytas Johno Humphryso dokumentinis filmas „Gerovės valstybės ateitis“. Autoriui apsilankius vienoje jaunimo programoje Londone ir pasiteiravus jaunuolių, ar jų tėvai dirba, rankos nepakėlė nė vienas.
Taigi faktas akivaizdus: W.Beveridge‘o svajonė apie tai, kad gerovės valstybė padės išnaikinti tinginystę ir veltėdžiavimą, nepasitvirtino. Kai kuriais atvejais gautas netgi priešingas rezultatas. Tai ypač pasakytina apie tuos gerovės valstybės modelius, pagal kuriuos didžiausias dėmesys buvo skiriamas ne kuo greitesniam žmogaus grąžinimui į darbo rinką, jo perkvalifikavimui, o paprasčiausiam išmokų dalijimui.

Etikos nuosmukis

Gerovės valstybė turėjo neigiamą poveikį darbo etikai. Anksčiau buvo tvirtai tikima, kad norint kažką gauti privalu kažką duoti, o dabar neretai manoma, kad individas nusipelnė gauti net ir tuo atveju, jei nė nebando prisidėti prie bendros gerovės. „The Telegraph“ apžvalgininkas Philipas Johnstonas teigia, kad anksčiau individus, stokojančius vidinės motyvacijos dirbti ir stengtis, motyvuodavo baimė patirti gėdą prieš savo artimuosius ar kaimynus. Tačiau, pasak jo, gerovės valstybė šią išorinę motyvacijos sistemą sugriovė praktiškai įtvirtindama nuostatą, kad gyventi iš išmokų yra visai natūralus ir nesmerktinas dalykas. Negana to, tai netgi gudru.
Gerovės valstybė ilgą laiką buvo pristatoma kaip priemonė nuo revoliucinių idėjų atitraukti darbininkų klasę ir priversti ją susitaikyti su kapitalizmu. Buvo teigiama, kad gerovės valstybė padės kovoti su skurdu. Tačiau statistika rodo, kad viltys ne visai pasiteisino. Taip, nuo 1950 iki 1968 m. skurdo lygis JAV sumažėjo beveik 17 procentinių punktų – nuo beveik 30 iki 13 proc. Tačiau vėliau pažanga sustojo, be to, sparčiai ėmė gausėti vadinamųjų latentinių vargšų, kurie gyventų skurde, jei ne valstybės parama. Visa tai rodo, kad gerovės valstybė, viena vertus, kovoja su skurdu, kita vertus, skatina žmonių priklausomybę nuo biurokratinių valdžios institucijų, dalijančių išmokas.
Iš tiesų gerovės valstybė daro didžiulę klaidą dalydama išmokas, bet ne paskolas. Pastarąją žmogus turi grąžinti arba bent jau už ją atidirbti, o už išmoką nieko nesitikima. Galbūt tai tik skambūs žodžiai, tačiau iš tikrųjų taip nuvertinamas ir pats išmokos gavėjas: nesitikima, kad jis kada nors sugebės grąžinti tai, ką jam suteikė valstybė, perskirstydama per mokesčius surinktus pinigus. Žmogus pripratinamas pasyviai priimti tai, ką gauna, ir nejausti jokios atsakomybės ar pareigos už tai atsilyginti. Taigi gerovės valstybė tam tikrais atvejais gali būti netgi pavojinga ir destruktyvi.
Žurnalo „Forbes“ bendradarbis tėvas Roberto Sirico teigia, esą gerovės valstybė didžiausią pavojų kelia savo tuščiais pažadais, kad politinėmis priemonėmis įmanoma sukurti saugų ir stygiaus nepatiriantį pasaulį. Dabartinė gerovės valstybės krizė, pasak kunigo, įrodo, kad tokiais pažadais įtikinti žmonės sunkiai geba prisitaikyti prie naujų aplinkybių ir įveikti krizę. Kaip pavyzdys gali būti pateiktas išaugęs savižudybių skaičius Graikijoje.
Svarbus ir dar vienas aspektas: europinis gerovės valstybės modelis atvedė prie ekonomikos stagnacijos ir padidėjusio nedarbo. Ilgą laiką iki euro įvedimo nacionalinės vyriausybės gerovės valstybės krizę maskavo deficitiniais biudžetais ir nacionalinių valiutų devalvacija. Skolinti pinigai padėdavo apmokėti gerovės valstybės išlaidas, kurių didžiąją dalį sudarydavo išmokos bedarbiams. Šiuos be darbo paliko itin nelanksti darbo rinka.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-19-2013-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Priešingai nei dauguma Europos ir NATO valstybių, Šiaurės šalys Danija, Norvegija, Suomija ir Švedija, nepaisydamos jas irgi palietusios ekonominės krizės, pastaruosius ketverius metus nuosekliai didina išlaidas gynybai, pirkdamos vis naujesnius ir galingesnius ginklus, nes tiesiogiai jaučia kylančią Rusijos karinę grėsmę.

Pastaruoju metu tikriausiai nebūna mėnesio, kad Šiaurės šalių žiniasklaidoje nepasirodytų žinių apie kylančią Rusijos karinę grėsmę bei poreikius bendrai rengtis atremti ją ginklu. Žinant bendrą skandinavų santūrumą ir ypač santūrumą Rusijos atžvilgiu, tai jau vertintina kaip viešas pavojaus būgnų mušimas. Savo ruožtu ir Rusija, matydama vis didėjantį Šiaurės šalių karinį bendradarbiavimą bei pasirengimą priešintis jėga, ima atvirai grasinti Šiaurės valstybėms.

Rusija grasina Suomijai

Birželio pradžioje Rusijos generalinio štabo viršininkas generolas Nikolajus Makarovas atvirai pagrasino Suomijai nedrįsti galvoti apie bendradarbiavimą su NATO, nes Suomija, kaip ir Baltijos valstybės, Maskvos požiūriu, turi priklausyti Rusijos karinės įtakos zonai. „Rusijos karinis bendradarbiavimas su NATO plėtojasi gerai ir duoda naudos abiem pusėms, – per susitikimą su Suomijos kariškiais ir gynybos ekspertais dėstė Rusijos generolas. – Ir priešingai – Suomijos karinis bendradarbiavimas su NATO kelia grėsmę Rusijos saugumui, tad Suomija neturi net galvoti apie narystę Aljanse: jai reikia stiprinti karinį bendradarbiavimą su Rusija.“
Vis dėlto Suomijos kariškius ir saugumo specialistus labiausiai nustebino ne šie, gana įprasti, Rusijos generalinio štabo viršininko grasinimai, ne bandymai drausti Suomijos karinėms pajėgoms rengti pratybas rytinėje šalies dalyje kartu su Švedijos bei Norvegijos pajėgomis ir net ne kaltinimai, kad „remiamos Gruzijos revanšistų pastangos atsiimti Pietų Osetiją ir Abchaziją“. Pasak žymaus Suomijos gynybos eksperto, Tarptautinių santykių instituto darbuotojo Charly Saloniaus-Pasternako, jam ir kitiems susitikimo dalyviams net žandikaulis atvipo, kai generolas N.Makarovas it niekur nieko parodė Europos priešraketinės gynybos žemėlapį, kuriame Vakarų Europa priskirta NATO gynybos zonai, o Rytų Europa, įskaitant ES priklausančias Baltijos šalis ir Suomiją, – Rusijos gynybos zonai. Tai suomiams iš karto priminė Molotovo-Ribbentropo paktą, kuriame Vokietija ir Sovietų Sąjunga lygiai taip pat buvo pasidalijusios įtakos sferas Europoje.
Čia verta priminti, kad apie karinės įtakos sferų pasidalijimą Europoje, kuriant priešraketinės gynybos sistemą, Rusijos generolas kalbėjo jau po to, kai gegužę vykęs NATO viršūnių susitikimas Čikagoje kategoriškai atmetė šią Maskvos idėją ir nurodė, jog visos NATO šalys bus po vienu – Aljanso priešraketiniu skėčiu. Beje, kaip parodė iš karto po šio N.Makarovo pareiškimo surengta dienraščio “Ilta-Sanomat” apklausa, narystės NATO šalininkų skaičius Suomijoje padidėjo iki 20 proc., o neigiamai narystę Aljanse vertinančiųjų krito žemiau 10 proc.
Po kelių savaičių Kremliaus grasinimai Suomijai buvo pakartoti pačiu aukščiausiu lygiu: birželio 22-ąją Sankt Peterburge susitikęs su naujai išrinktuoju Suomijos prezidentu Sauli Niinisto Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pareiškė, kad Rusija būtinai imsis griežtų atsakomųjų priemonių, jeigu Suomijos teritorijoje atsiras naujų raketinių sistemų, o Suomijos narystė NATO taps grėsme jos suverenumui. „Bet kurios šalies įsitraukimas į karinį aljansą tam tikru laipsniu sumažina jos suverenitetą, nes kai kurie sprendimai priimami aukštesniu lygmeniu“, – bandė atkalbėti suomius nuo glaudesnio bendradarbiavimo su NATO V.Putinas, tačiau jo bauginimai ir iš karto po jų pasigirdusios vilionės ekonominiu bendradarbiavimu vargu ar darė įspūdį S.Niinisto, kuris, priešingai nei jo pirmtakė, NATO nekentusi socialdemokratė Talja Halonen, palankiai žiūri tiek į Aljansą, tiek į vis stiprėjantį gynybos bendradarbiavimą su kitomis Šiaurės šalimis.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-41) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Šiaurės Kaukazo respublikose rugpjūčio pabaigoje nuvilnijusi terorizmo banga priminė, kad Rusijos mėginimai galutinai palaužti net ir silpstantį islamistų separatizmą – kol kas bevaisiai.

Praėjusį šeštadienį Čečėnijoje buvo nušauti keturi Baškirijos policininkai. Sekmadienį Ingušijoje per policininko laidotuves nugriaudėjus sprogimui žuvo aštuoni žmonės, penkiolika sunkiai sužeista. Tą pačią naktį kaimyniniame Dagestane nežinomi asmenys atakavo šiitų mečetę ir sužeidė dar aštuonis žmones. Pirmadienį Dagestane vėl įvykdytas išpuolis – apšaudžius kariuomenės konvojų, kurį lydėjo policijos pajėgos, buvo sužeisti mažiausiai du policijos pareigūnai.
Po šių įvykių Ingušijos vadovas Junus-Bekas Jevkurovas, kurio kadencija baigiasi kitais metais, ir toliau aiškino, kad regione dėl jo puikaus vadovavimo pogrindinis islamistų pasipriešinimas slopsta, o terorizmas naikinamas su šaknimis. Esą jei ir įvykdomas vienas kitas išpuolis, tai tik signalas, kad artėja nauji rinkimai. Tai neva įrodo net ir faktas, kad išpuoliai Čečėnijoje, Ingušijoje ar Dagestane nėra susiję vienas su kitu ir nebuvo organizuojami centralizuotai.
Dagestano politologas Enveras Kisrijevas tą pačią padėtį mato visai kitomis akimis. Jo nuomone, išpuolių pagausėjimas kaip tik byloja, kad padėtis Kaukaze pastaruoju metu tampa vis chaotiškesnė, o regiono lyderiai tik imituoja sėkmingą kovą su teroristais.
Vis dėlto reikia pripažinti, kad teroristiniai judėjimai tikrai nebėra tokie centralizuoti kaip anksčiau, o nemažai islamistų lyderių yra nukauta arba suimta. Tačiau pavienes grupuotes tai tik skatina dar labiau triukšmauti – joms svarbu, kad ingušai, čečėnai ar dagestaniečiai būtų nuolat maitinami revoliucinėmis idėjomis ir neprarastų tikėjimo dėl jų nepriklausomybės kovojančiais “miško broliais”.
O to tikėjimo, bent jau politologo Ruslano Kutajevo nuomone, nė kiek nestinga. Netgi priešingai, pastarųjų savaičių išpuoliai, jo nuomone, rodo radikalių islamistų nuotaikų pokyčius: jie jaučia silpstančią Kremliaus įtaką gyventojams (ne tik Kaukazo, bet ir visos Rusijos) ir tiki, kad bent jau musulmoniškas jaunimas yra jų pusėje.

Silpnumas ar stiprybė?

Į klausimą, ar Kaukazo separatistų jėgos silpsta, ar kaip tik įgauna daugiau pasitikėjimo savo jėgomis, atsakyti mėgina ir garsus Rusijos žurnalistas, “Radio svoboda” bendradarbis, kadaise Čečėnijoje įkaitu laikytas Andrejus Babickis. Jis pabrėžia, kad bendra tendencija yra teroristinių išpuolių Kaukazo regione mažėjimas, kuris rodo ir pogrindinės veiklos traukimąsi.
Žinoma, galima žvelgti į visą šį regioną bendrai ar nagrinėti padėtį kiekviename Šiaurės Kaukazo regione atskirai, tačiau nereikia pamiršti, kad sprogimas vienoje respublikoje gali „detonuoti” visą regioną. Todėl kai kalbama, jog Maskva turi problemų dėl Čečėnijos, Ingušijos ar Dagestano, tai iš esmės reiškia, kad Maskva turi problemų, susijusių su visu regionu. (…)

Tikrieji Rusijos “reitingai”

Rusija Šiaurės Kaukaze niekuomet nesijautė užtikrintai – Stalino laikais pasipriešinimą sukėlė dirbtinis sienų nustatymas, gyventojų trėmimai ir rusifikacija. Vėliau, sovietiniais metais, pasipriešinimas buvo suramdytas jėga, bet nepasitenkinimas dėl to niekur nedingo. Visi šie neišspręsti klausimai Čečėnijoje daugybę kartų prasiveržė ginkluoto pasipriešinimo pavidalu, o Kremliaus sprendimai lėmė tai, kad čia kilo du karai, ir antrasis, galima sakyti, taip ir liko nepasibaigęs: Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas ėmėsi Čečėnijos pasipriešinimą „močit v sortire” – tai sunkiai į lietuvių kalbą išverčiamas posakis, kuris labiau pritinka kalėjime sėdinčiam kriminaliniam nusikaltėliui, o ne šalies vadovui.
Tokios politikos rezultatas – nacionalinio Čečėnijos pasipriešinimo faktinis sunaikinimas, visą valdžią respublikoje atidavus į Ramzano Kadyrovo rankas. Šis yra tikras smogikas, be jokių sentimentų galabijantis visus nepaklusniuosius. Jis, pavyzdžiui, be skrupulų susodino į kalėjimą visus, mėginusius dalyvauti mitinguose už demokratinius Rusijos rinkimus. Paradoksas, bet Čečėnijoje V.Putino partija “Vieningoji Rusija” parlamento rinkimuose gavo 99,9 proc. balsų – nuoširdžiu čečėnų balsavimu to tikrai nepavadintum. (…)

Padės investicijos?

Vis dėlto Kremlius suvokia, kad krizė Šiaurės Kaukaze tęsiasi tikrai per ilgai, o jėga jos numalšinti niekaip nepavyksta. Tad V.Putinas prisiminė seną gerą meduolio ir botago metodą. Meduolis šiuo atveju – didžiulės investicijos, kurios turėtų pagyvinti Šiaurės Kaukazo ekonomiką o kartu sukurti palankesnes sąlygas vietos gyventojams bei užtikrinti didesnį jų lojalumą Rusijos lyderiams.
Vienas tokių sumanymų – ne kur kitur, o Šiaurės Kaukaze kurti Rusijos “Silicio slėnį”. Tiesa, jo statybą finansuos vietinė valdžia bei privatūs verslininkai, bet, žinoma, ne be Kremliaus paramos. (…)

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” Nr. 35, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-35-2) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Viliamasi, kad ilgainiui naujoji Šiaurės Korėjos valdžia imsis bent menkų permainų skurdo kamuojamoje branduolinėje valstybėje ir visame regione, nors naujasis vadas Kim Jong Unas prieš pokyčius kol kas stoja piestu.

2011-uosius palydėjusi širdį veriančiomis raudomis dėl pasimirusio šalies diktatoriaus Kim Jong Ilo, Šiaurės Korėja vėl grįžo į jai įprastą būseną: daugiau nei pusė šalies gyventojų toliau gyvena pusbadžiu, penktadalis milijono politinių nusikaltėlių dienas leidžia šiurpiuose kalėjimuose, o naujoji valdžia laido prakeiksmus kaimyninėms valstybėms.
Dar kojų neapšilęs naujasis šalies vadas, Kim Jong Ilo sūnus Kim Jong Unas, diktatoriaus karjerą pradėjo išties su trenksmu: kad bulvarinė pasaulio žiniasklaida (žinoma, tik ne Šiaurės Korėjos – šiai viskas draudžiama) neužsižaistų su pikantiškomis detalėmis apie mirusio tėvo gyvenimą ar vyresnio brolio nelegalias keliones į Disneilendą, o rimtesni analitikai nepradėtų svarstyti, kaip derėtų tvarkytis naujajam vadui, šis pats sugalvojo jiems antraštes.
“Mes atkeršysime Pietų Korėjai, bėrusiai druską ant žaizdų gedintiems Šiaurės Korėjos žmonėms. Ašarų jūra, išlieta Šiaurės Korėjos armijos ir liaudies, virs atsakomąja ugnimi, kuri sudegins visą išdavikų kliką”, – grasindamas dėl tariamo gedinčios tautos įžeidimo išrėžė Kim Jong Unas.
Jis bemat tapo naujuoju šių metų tarptautinės politikos “herojumi”, įdomesniu net už sparnuotąją raketą Ormuzo sąsiauryje išbandžiusį Irano diktatorių Mahmoudą Ahmadinejadą.

Kurso keisti nežada
Jau pirmosiomis diktatorystės dienomis Kim Jong Unas pareiškė, kad Šiaurės Korėjoje po jo tėvo mirties niekas nesikeis, o tai, ką savo rankomis pastatė tėtušis, bus toliau puoselėjama uolaus sūnaus.
Šios žinios nežadėtų nieko gero, turint omenyje, ką nuo infarkto miręs diktatorius Kim Jong Ilas buvo sukūręs ir ką perdavė į jaunojo sūnelio rankas. Tai komunistinė diktatūra, branduolinis ginklas, balistinės raketos, nesutarimai su kaimynėmis, o kur dar galutinai suluošinta žmonių sąmonė, šiurpą keliantis badas ir vieša paslaptimi laikomos dujų kameros.
Tačiau kitas klausimas – ar jaunajam Kim Jong Unui seksis šiuos tėvo “žygdarbius” paversti savais ir išsaugoti tokį pat autoritetą, kokį turėjo šį pasaulį ką tik palikęs diktatorius. Užsienio šalių politikai neabejoja, kad permainos, bent nedidelės, bus neišvengiamos. Juk šalies ekonomika byra į šipulius, nemaža dalis blaivų protą išsaugojusių Šiaurės korėjiečių mėgina sprukti iš šalies, be to, netgi kariuomenėje daugėja nelojalių valdžiai kariškių.
Nors Kim Jong Unas (beje, pats buvęs kariškis) laikomas despotišku seno sukirpimo lyderiu, manoma, kad jis vis tiek bus priverstas kažką savo šalyje keisti, o pirmomis dienomis jo laidomi žaibai – tik bandymas įtvirtinti savo autoritetą, bet ne realūs grasinimai.
“Šiaurės Korėja tik perspėja pasaulį nesikišti per valdžios perdavimo laikotarpį, o bet kokių provokacijų tikimybė iš tiesų yra menka”, – mano Seulo Dongguko universiteto analitikas Koh Yu-hwanas.
Beje, tokius grasinimus irgi galima vadinti tėvo politikos tąsa. Prisiminkime, kad Kim Jong Ilas irgi mėgdavo retsykiais pagrasinti ir pagrūmoti – tai Pietų Korėjai, tai JAV, ir tai darydavo vos pajutęs, jog santykiai su šiomis šalimis šyla ir jam bandoma daryti spaudimą.
Na, o tiek Japonija, tiek Amerika, tiek Kinija, tiek Rusija norėtų, kad periodiškai pasikartojantis santykių su Šiaurės Korėja ašilimas prasidėtų kuo greičiau, ir viliasi, jog iš pradžių pasispardęs, jaunasis Kim Jong Unas netrukus atsileis.

Vieni laukia nusiginklavimo, kiti – ekonomikos pokyčių
Kiekviena valstybė santykius su Šiaurės Korėja tikisi pagerinti vis dėl kitokių priežasčių. Amerikiečiams Šiaurės Korėja daugiausiai galvos skausmo kelia dėl šios konfliktų su Pietų Korėja: amerikiečiai kaskart siunčia savo karinį laivyną užtikrinti drausmės ir tvarkos regione. Japoniją į neviltį labiausiai varo Šiaurės Korėjos branduolinis ginklas. Mat Šiaurės Korėja virš Japonijos vis praskraidina kokią balistinę raketą, o 2006-aisiais ir 2009-aisiais gerokai išgąsdino japonus branduoliniais bandymais.
Štai kodėl diplomatinių santykių su Šiaurės Korėja nepalaikanti Japonija vis dėlto bando kalbėtis diplomatiškai ir yra viena aktyviausių dialogo dėl Šiaurės Korėjos branduolinio nusiginklavimo dalyvių. Tiesa, derybos dėl šio nusiginklavimo, kuriose dalyvauja Šiaurės ir Pietų Korėja, Japonija, Rusija, Kinija ir Amerika, buvo sustabdytos 2008-aisiais, bet Japonija tikisi, kad po trumpo Kim Jong Uno pasiautėjimo jos gali būti atnaujintos.
“Valdžios pasikeitimas Šiaurės Korėjoje gali būti naujas postūmis vėl prabilti apie būtinybę atsisakyti branduolinio ginklo – juk Kim Jong Unas tiesiai nepareiškė, kad tikrai neketina leistis į kalbas šia tema”, – vilties nepraranda Japonijos analitikas Hiroshi Tagami.
Savo išskaičiavimų dėl Šiaurės Korėjos turi ir Kinija. Jai būtų kur kas parankiau, jei kaimyninė Korėja pertvarkytų byrančią savo planinę ekonomiką ir taptų naudinga prekybos partnere. Deja, iki šiol Šiaurės Korėja nepasidavė Kinijos spaudimui imtis permainų, tačiau viliamasi, kad jaunas lyderis, kuris, neoficialiais duomenimis, slapta, pasivadinęs kitu vardu, yra studijavęs ekonomiką Šveicarijoje, pripažins tėvo klaidas ir imsis reformų.