XXI amžiuje Viduržemio jūroje žuvo daugiau nei 22 tūkst. išsvajotąją Europą mėginusių pasiekti pabėgėlių. Pastaroji tragedija, kai nuskendo 800 iš Libijos į Europą plaukusių migrantų, dar kartą atkreipė europiečių dėmesį į šios vis didėjančios problemos mastą. Tačiau Lietuvos indėlis sprendžiant šią visos Europos problemą išlieka labai kuklus.

Iš Šiaurės Afrikos į Europą per Viduržemio jūrą keliaujantys migrantai pastaruoju metu dažniausiai išplaukia iš pilietinių neramumų kamuojamos Libijos. Tarp kitų populiariausių migrantų maršrutų – ir kelionė iš Egipto, Maroko arba saugesnis, bet kur kas ilgesnis sausumos kelias per Turkiją ir Balkanų valstybes.

Į pavojingiausią gyvenimo kelionę išsiruošę migrantai paprastai sugrūdami į mažas ir perkrautas gumines valtis su nedaug degalų, be kapitono ar įgulos. Kartas jie suvaromi į sukežusius žvejybinius laivelius su įgula, kuri vėliau taip pat apsimeta pabėgėliais.

Tarp Libijos ir piečiausių Italijos salų – keli šimtai kilometrų, ir ši kelionė trunka mažiau nei dieną. Tačiau toli gražu ne visi laiveliai yra bent minimaliai parengti pasiekti kelionės tikslą. Vos nutolę nuo Libijos krantų ir pradėję dreifuoti, šie laivai dažnai tiesiog siunčia pavojaus signalą, tikintis, kad juos paims praplaukiantys prekybiniai laivai, žvejai arba Italijos ar Maltos pakrantės apsaugos tarnybos laivai. Didžioji dalis migrantų, išplaukiančių iš Libijos, pasiekia Italijos krantus – paprastai mažą Lampedūzos salą. Graikija ir Malta – taip pat populiarus kelionės tikslas.

Tarptautinė ir jūrinė teisė sako, kad laivų kapitonams būtina pagelbėti bet kokį nelaimės signalą vandenyje pasiuntusiems žmonėms. Pagal jūrinę teisę jie negali ignoruoti jokio pagalbos signalo. Tačiau realybėje jie dažnai susiduria su problemomis „iškraudami“ niekam nereikalingą žmogiškąjį krovinį, kurį ką tik išgelbėjo jūroje. Atsiranda nesuderinamumas tarp tarptautinės ir nacionalinės teisės – ką gi iš tiesų daryti su jūroje plūduriavusiais ir į krantą pristatytais migrantais. Be to, laivų kapitonams dažnai iškyla dilema, nes jų pirminis tikslas yra vykdyti komercinius užsakymus ir kaip galima greičiau iš taško A nuvykti į tašką B. Pasitaiko atvejų, kai jiems už migrantų gelbėjimą tenka atsakyti teisme.

Itin rizikingą ir pavojingą kelionę paprastai renkasi žmonės iš pilietinių konfliktų, karų ir skurdo kamuojamų valstybių. Dauguma Europoje geresnio gyvenimo pasirengusių ieškoti migrantų yra jauni vyrai. Daugiausiai migrantų ir pabėgėlių į Europą atvyksta iš „Afrikos rago“ valstybių (Eritrėjos, Somalio, Etiopijos), Vakarų Afrikos šalių (Senegalo, Gambijos). Nuo 2013-ųjų į Europą masiškai pradėjo plūsti ir pabėgėliai iš kariaujančios Sirijos. UNHCR (Jungtinių Tautų pabėgėlių agentūra) duomenimis, pernai iš šios šalies atvyko 31 proc. visų Europos migrantų, pabėgėliai iš Eritrėjos sudarė 18 proc.

UNHCR skaičiuoja, kad kelionė iš Libijos į Italiją kainuoja nuo 200 iki 1 tūkst. JAV dolerių, o jei vykstama iš „Afrikos rago“, visos kelionės įkainis gali siekti iki 6 tūkst. dolerių. Kai kurioms vietinėms bendruomenėms, gyvenančioms prie svarbiausių migrantų kelių, jų klajonės jau tapo pagrindiniu uždarbio ir pragyvenimo šaltiniu.

Vien Italijos krantus šiemet jau pasiekė daugiau nei 26 tūkst. migrantų, o tokios kelionės Libijoje šiuo metu laukia dar nuo pusės iki milijono migrantų. Panašus jų skaičius buvo ir pirmaisiais 2014-ųjų mėnesiais, tačiau per pirmąją 2014 m. pusę žuvo 96 žmonės, o šiemet jau skaičiuojama daugiau 1,7 tūkst. žūčių. Baiminamasi, kad dėl šiltuoju metų laiku geresnių oro sąlygų migrantų srautai ir nelaimių skaičius netrukus dar labiau išaugs.

Nelaimingų atsitikimų gausėjimą nesunku paaiškinti. 2013-ųjų spalį, po to, kai šalia Lampedūzos salos apvirto migrantų laivas ir žuvo trys su puse šimto žmonių, Italija pradėjo karinę pakrančių apsaugos operaciją „Mare Nostrum“, per kurią Italijos laivai intensyviai patruliavo netoli Libijos krantų, tarptautiniuose vandenyse perimdavo migrantų laivelius ir padėdavo jiems pasiekti išsvajotąją Europą. Skaičiuojama, kad per operacijos vykdymo metus iki 2014-ųjų spalio iš viso taip buvo paimta ir į krantą nugabenta 140 tūkst. žmonių.

Operaciją finansiškai rėmė Europos Komisija, bet netrukus paaiškėjo, kad jos kaina – 9 mln. eurų per mėnesį – yra nepakeliama ne geriausius finansinius laikus išgyvenančiai Italijai. Be to, ji buvo kritikuojama už tai, kad skatina į žemyną atvykti dar daugiau migrantų. Operaciją „Mare Nostrum“ pakeitė Europos Sąjungos sienų agentūros „Frontex“ vykdoma operacija „Triton“, kuriai skirta tris kartus mažiau lėšų. „Triton“ operacijos pajėgos – du stebėjimo lėktuvai, du sraigtasparniai, trys laivai ir septynios gelbėjimo komandos patruliuoja ir stebi ne tarptautinius vandenis, bet tik 30 jūrmylių (56 km) pločio Italijos pakrantės ruožą. Daugelis į jūros dugną nugarmėjusių laivelių šios ribos taip ir nepasiekia.

Nutraukdama „Mare Nostrum“, Italija pabrėžė negalinti viena prisiimti atsakomybės dėl šios visą Europą liečiančios problemos. „Visada sakėme, kad nutrauksime „Mare Nostrum“ programą, kai tik Europa prisidės prie šios problemos sprendimo ir įneš savo indėlį. Dabar jaučiama, kad Europa savo dalį pridėjo“, – sakė Italijos vidaus reikalų ministras Angelino Alfano.

„Frontex“ atstovai greičiausiai suvokė, kad naujosios programos galimybės užkirsti kelią tragedijoms yra gerokai menkesnės. Tačiau tuomet argumentuota, kad „Mare Nostrum“ nutraukimas pavers kelionę per Viduržemio jūrą kur kas pavojingesne ir atbaidys migrantus nuo šios rizikos. Tačiau akivaizdu, kad taip neatsitiko, – politikos pokytis tiesiog reikšmingai padidino mirčių skaičių.

Po pastarosios tragedijos ES lyderiai sutarė trigubai padidinti finansavimą Bendrijos paieškų ir gelbėjimo misijai Viduržemio jūroje. Pasak Europos Vadovų Tarybos pirmininko Donaldo Tusko, tai sustiprins „Triton“ operatyvinius pajėgumus. Tačiau misijos mandatas nepasikeis – operacijos ir toliau bus vykdomos tik prie Europos krantų.

Prieš pabėgėlių krizei skirtą viršūnių susitikimą D.Tuskas paragino visų šalių lyderius prisidėti prie problemos sprendimo. „ES valstybės, be kita ko, turi būti pasirengusios dėl bendros gerovės paaukoti kai kuriuos nacionalinius interesus“, – sakė jis. Į šį prašymą atsiliepė ir Lietuva, į Viduržemio jūrą porai mėnesių siųsianti paieškos ir gelbėjimo sraigtasparnį su įgula.

ES lyderiai susitikime taip pat tarėsi dėl sprendimo imtis karinių priemonių žmonių kontrabandininkų atžvilgiu. Po susitikimo ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini buvo įpareigota pasiūlyti veiksmų, siekiant sunaikinti kontrabandininkų laivus, dar prieš jiems išplaukiant į atvirą jūrą. O Prancūzija atskirai pareiškė, kad sieks JT rezoliucijos, kuri leistų tokius laivus naikinti.

Europos lyderiai sutarė tik dėl priemonių, kaip kovoti su reiškinio pasekmėmis, bet ne priežastimis. Tačiau nesutarta dėl konkrečių veiksmų sprendžiant klausimą, ką daryti su migrantais, pasiekusiais Europos krantus.

Europos Sąjungos Dublino reglamentas sako, kad pirmoji Europos valstybė, kurią pasiekia migrantas, privalo prisiimti atsakomybę už jį. Natūralu, kad dėl to labiausiai kenčia ne pačius geriausius laikus ir taip išgyvenančios Pietų Europos valstybės, paprastai tampančios pirmąją migrantų kelionės stotele.

Bendra migracijos politika ES praktiškai neegzistuoja ir Briuselis turi itin mažai galimybių daryti jai įtaką – tai yra 28 skirtingos nacionalinės teisės sistemos, sukurtos remiantis konkrečios šalies tradicijomis, istorine ir kasdienine patirtimi. Pavyzdžiui, dideli atvykėlių į Didžiąją Britaniją ir Prancūziją srautai daugiausia yra kolonijinės šių valstybių praeities rezultatas. O Vokietijoje migracijos politika susiformavo dar „ekonominio stebuklo“ metu praėjusio tūkstantmečio septintajame dešimtmetyje, kai į šalį beveik nevaržomai plūdo darbo ir geresnio gyvenimo ieškantys darbininkai, daugiausia iš Turkijos.

Pokomunistinės Rytų ir Vidurio Europos valstybių visuomenės nėra įpratusios prie didelių migrantų srautų, be to, ir pačios dažnai yra darbo jėgos donorės Vakarų Europai. Didžioji Britanija ar Prancūzija dar palyginti neseniai buvo imperijos su gausybe užjūrio teritorijų, o Baltijos šalys dažnai linkusios save traktuoti kaip pokolonijines valstybes, kurioms pavyko išsivaduoti iš Sovietų Sąjungos imperinio jungo. Latvijoje ir Estijoje esama demografinė padėtis taip pat suvokiama kaip okupacijos palikimas, o tai lemia ir susiformavusią įstatymų bazę.

Todėl, pavyzdžiui, pilietybės politika Latvijoje – viena griežčiausių pasaulyje. Iki šiol čia daugiau nei 12 proc. šalies gyventojų, daugiausia sovietmečiu atvykę rusakalbiai, turi vadinamąjį nepiliečio statusą, kuris sunkiai suvokiamas ir dažnai kritikuojamas Vakarų Europoje. Vargu ar galima tikėtis, kad tokios skirtingos valstybės staiga sutars dėl migracijos, pilietybės ar prieglobsčio politikos. Ar juo labiau – esant tokiai situacijai sutiks įsileisti ir priimti tolimus atvykėlius iš trečiojo pasaulio šalių.

Be to, būtina pabrėžti, kad iš Afrikos ar Azijos šalių atvykę migrantai netrokšta apsigyventi pokomunistinėse valstybėse. Pavyzdžiui, Vokietijoje vien šiemet prieglobsčio prašys per 300 tūkst. žmonių, pernai jų buvo per 200 tūkst. O štai Estijoje pernai sulaukta 155 prašymų,  Latvijoje – 375, Lietuvoje – 440. Daugiausiai – iš Rytų Europos valstybių: Gruzijos, Ukrainos. Visose ES valstybėse pernai prieglobsčio prašytojų iš viso buvo 627 tūkst. Jei skaičiuosime proporcingai gyventojų skaičiui, dažniausiai prieglobsčio prašoma Švedijoje – 8,4 žmogaus tūkstančiui gyventojų.

Itin skiriasi ir ES valstybių narių prieglobsčio suteikimo politika. Vienos šalys tai daro gana lengva ranka, kitos – kaip įmanydamos riboja bet kokias tokio pobūdžio galimybes. Pavyzdžiui, pernai Švedijoje iš beveik 40 tūkst. priimtų sprendimų neigiami tebuvo vos maždaug kas ketvirtas. O po kelionės per Balkanų valstybes pabėgėlių iš Sirijos dažnai pasiekiama Vengrija iš penkių su puse tūkstančio prašymų patenkino vos maždaug kas dešimtą.

Didelė problema ir tai, kad nors daugelis prieglobsčio prašymų Europoje ir yra atmetama, tik mažiau nei 40 proc. migrantų iš Europos deportuojama atgal į valstybes, iš kurių jie atvyko.

Pasiekę Europą, migrantai ir pabėgėliai paprastai patenka į perpildytas pabėgėlių stovyklas ar sulaikymo centrus. Kitur jie tiesiog atsiduria gatvėje ir verčiasi kaip išmano. Pavyzdžiui, atvykėliams atplaukus į Lampedūzos salą paprastai pradedamas teisinis procesas, siekiant išsiaiškinti, ar jie yra nelegalūs migrantai. Jei nusprendžiama taip, jų laukia apie 5 tūkst. eurų bauda. O jeigu pavyksta įrodyti, kad jie atvyko dėl karo ar politinio persekiojimo, jiems suteikiami laikini dokumentai, su kuriais jie paprastai mėgina keliauti toliau – į Vokietiją, Šveicariją ar Skandinavijos valstybes.

Dar sudėtingesnė padėtis Graikijoje. Čia migrantai ir pabėgėliai patenka į perpildytas ir vargingas stovyklas, kurias nuolat kritikuoja žmogaus teisių gynėjai, o Europos žmogaus teisių teismas yra priėmęs sprendimą, kad Graikijos prieglobsčio politika – neadekvati ir žeminanti. Dėl šio sprendimo daugelis ES valstybių nustojo deportuoti pabėgėlius atgal į Graikiją, nors tokią galimybę suteikia Dublino reglamentas. Situacija dar pablogėjo prasidėjus karui Sirijoje. Kairiųjų partijos „Syriza“ vadovaujama vyriausybė neseniai nusprendė problemą išspręsti paprastai ir aiškiai – tiesiog paleisti 3,5 tūkst. Atėnų pabėgėlių stovyklos gyventojų tiesiai į gatvę. Teigiama, kad tai dar vienas būdas skolų kamuojamai šaliai spausti Briuselį.

Ar artimiausiu metu situacija gali keistis? Akivaizdu, kad migrantų noras pasiekti demokratišką ir turtingą Europą tikrai nemažės. Kaip „Veidui“ yra sakęs Vytauto Didžiojo universiteto Regionistikos katedros vedėjas prof. Egdūnas Račius, per artimiausius 5–10 metų Vidurio Rytų gyventojų poreikis judėti į Europą neabejotinai dar labiau padidės pirmiausia dėl demografinio spaudimo, nes teritorijoje, kurioje yra labai mažai išteklių, o ypač gėlo vandens, sparčiai daugėja gyventojų. Tai lems, kad regione neišvengiamai aštrės atskirų valstybių nesutarimai dėl išteklių. Be to, emigracijos mastams įtakos turi ir nepavykęs regiono demokratizacijos procesas, todėl tikėtinos ir naujos reakcijos prieš išlikusias diktatūras, pilietiniai maištai. Kaip rodo Sirijos ar Libijos pavyzdys, tai paprastai pastebimai didina migracijos srautus. Tokia padėtis, profesorius nuomone, sukels ne tik socialinių, bet ir politinių iššūkių, nes jau dabar kai kuriose valstybėse stiprėja radikalios dešiniosios partijos.

Ką Europa gali padaryti, kad šis, atrodo, neišvengiamas procesas bent jau nebūtų toks pražūtingas? Jau dabar nuogąstaujama, kad sprendimas kovoti su nelegalių migrantų plukdymu užsiimančiais kontrabandininkais ir naikinti jų laivus gali sukelti dar daugiau nestabilumo ir neramumų Libijoje, be to, paskatinti naudoti dar mažesnius ir kelionėms jūra absoliučiai netinkamus laivus.

Italijos ministras pirmininkas Matteo Renzi siūlo Šiaurės Afrikos šalyse, bendradarbiaujant su Jungtinėmis Tautomis, sukurti prieglobsčio prašymo centrus, kad migrantams nereikėtų leistis į labai rizikingą kelionę per jūrą, o patekus į Europą apsigyventi perpildytuose pabėgėlių centruose ir laukti deportacijos atgal. Taip pat siūloma sukurti bendrą galimybės atvykti į Europą sistemą, kuri būti panaši į JAV žaliąją kortą.

Tačiau labiau už viską pasitarnautų taikos ir stabilumo užtikrinimas Libijoje, kuri dar visai neseniai buvo viena labiausiai pasiturinčių Afrikos valstybių, Sirijoje bei kitose problemiškiausiose valstybėse, iš kurių į Europą pastaraisiais metais masiškai plūsta pabėgėliai. Deja, tai kol kas atrodo kaip labiau utopinė nei reali galimybė.

Lietuvos indėlis sprendžiant šią visos Europos problemą labai kuklus. Ar galėtų ir ar turėtų jis būti didesnis? Kai Paryžiuje, rasių ir tautų katile, pasijunti lyg ir nebe Europoje, suvoki, kad tai šios šalies ilgametės kolonijinės politikos palikimas. Patys vokiečiai pripažįsta, kad turkiškėjanti Vokietija – tai kaina, kurią vokiečiai moka už norą jų valstybei turtėti pasinaudojant pigia darbo jėga iš Turkijos, naiviai tikintis, kad kai vokiečiams jos nebereikės, ji grįš atgal, iš kur atvažiavusi, o ne vis gausės. Lietuva tokių „skolų“ neturi, tad gal ir mažiau turėtų jaustis atsakinga už į ES plūstančius pabėgėlius iš kitų šalių.

Antra vertus –  aksioma: multikultūriškumas ir atvirumas valstybėms ne tik kelia rūpesčių, bet ir smarkiai prisideda prie jų BVP kūrimo. O Lietuva – labai uždara valstybė, kuri net kentėdama dėl demografinių problemų ir puikiai žinodama, kad kiekvienais metais jos vis labiau temps šalį žemyn, vis tiek bando kiek įmanoma priešintis kitataučių, o ypač kitarasių kurdinimuisi Lietuvoje. Juo labiau pabėgėlių, nes dažniausiai tai skurdūs ir nedidelio išsilavinimo asmenys, bėgantys nuo karų ir persekiojimo savo šalyje.

Na, teisybės dėlei ir į Europą plūstantiems pabėgėliams Lietuva nėra svajonių šalis. Daugeliui jų tai tik tranzito stotelė pakeliui į kur kas sotesnę Vokietiją ar atviromis rankomis pabėgėlius priimančią Švediją.

Mūsų valstybė pagal pabėgėlių patenkintų prašymų skaičių proporciškai gyventojų kiekiui – viena kukliausių bėdos ištiktų žmonių recipientų visoje ES. Nuo 1997 m., kai Lietuva, ratifikavusi Ženevos konvenciją, įsipareigojo teikti prieglobstį užsieniečiams, kurie paliko savo kilmės šalį dėl karo, persekiojimo ar šiurkščių žmogaus teisių pažeidimų, pabėgėlio statusą ji tesuteikė vos 202 asmenims, o  papildomą apsaugą (ji metams suteikiama asmeniui, kuris neatitinka pabėgėlio apibrėžimo, tačiau negali grįžti į tėvynę dėl pagrįstos grėsmės) – 3,8 tūkst. žmonių. O per šį laikotarpį prieglobsčio mūsų šalyje prašėsi per 7,5 tūkstančio, maždaug penki šeši šimtai kasmet. Daugiausiai, bet vis tiek labai mažam skaičiui ieškančiųjų prieglobsčio Lietuvoje suteiktas pabėgėlio statusas pernai – 24-iems (paprastai būdavo po keliolika asmenų). Vieniems metams priimama maždaug 110–120 žmonių, pernai rekordiškai daug – 153. Bet nors prieglobsčio prašytojų pastaruosius kelerius metus daugėja, antplūdžiu to tikrai nepavadinsi.

Lietuvos teisinė bazė garantuoja apgyvendinimą visiems prieglobsčio prašytojams – tiek atvykusiems teisėtai, tiek neteisėtai. Jiems teikiamos materialinės, socialinės, medicininės ir kitos paslaugos, mokama finansinė pašalpa. Tarptautinės institucijos, žinia, prisideda prie pabėgėlių išlaikymo. Lietuvoje prieglobsčio prašytojus priima du centrai. Užsieniečių registracijos centras Pabradėje, kur atvykėliai gyvena jų prašymo nagrinėjimo metu, vidutiniškai porą mėnesių, per metus laikinais namais pabūna maždaug penkiems šešiems šimtams asmenų. O Pabėgėlių priėmimo centre Rukloje įkurdinami prieglobstį jau gavę asmenys ir nepilnamečiai prieglobsčio prašytojai, Lietuvoje atsidūrę nelydimi šeimos narių.

Kitose šalyse, pavyzdžiui, Švedijoje, pabėgėliai įkurdinami jaukiuose bendrabučiuose, o pas mus jų lietuviškoji biografija prasideda Užsieniečių registracijos centro sulaikymo patalpose. Žmogaus teisių gynėjai ne kartą kritikavo, kad nors šio centro sulaikymo patalpos nėra įvardijamos kaip kalėjimas, sulaikymo sąlygos ir sulaikomo asmens laisvės ribojimas prilygsta žmogaus laisvės ribojimui sulaikant jį kalėjime.

Beje, Užsieniečių registracijos centras – Valstybės sienos apsaugos tarnybai pavaldi įstaiga, nors tokios įstaigos kitose ES šalyse priklauso socialinės apsaugos institucijoms. Tai tik rodo mūsų požiūrį: kitur šie žmonės laikomi nukentėjusiais nuo karų ar persekiojimo, kuriems reikia socialinės paramos, o Lietuvoje – visų pirma valstybės sienos pažeidėjais.

Pasak Žmogaus teisių stebėjimo instituto teisės programų vadovės Jūratės Guzevičiūtės, Vakarų valstybėms sunkiai suprantama Lietuvos pozicija sulaikyti prieglobsčio prašytojus: „Mes į juos žiūrime kaip į grėsmę tiek mūsų nacionaliniam saugumui, tiek mūsų vertybėms, kultūriniam savitumui, tradicijoms, valstybės identitetui. Kartais atrodo, kad net egzistuoja valstybės institucijų praktika lyg ir nubausti tuos žmones, nes jie neturi tikslo pasilikti Lietuvoje: imama kaltinti, kad jie nėra tikri prieglobsčio prašytojai, tiesiog nori pasinaudoti Lietuva kaip tranzito valstybe, tad imama tiems žmonėms taikyti sulaikymo sankcijas. Pabėgėliai iš tiesų dažniausiai nori pasiekti Vokietiją, Austriją, kitas Vakarų ar Skandinavijos šalis, kurios atvykėliams draugiškesnės. Atvykę į Lietuvą jie labai greitai pastebi, kad nesame ta šalis, kuri pasitinka juos draugiškai, atvirai, kuri siekia juos integruoti ir padaryti savo visuomenės dalimi. Jie nenori čia pasilikti.“

Ne ką svetingiau sutinkame net tuos, kuriems leidžiama Lietuvoje pasilikti. Netinkama vieta pabėgėlių integracijai J.Guzevičiūtė vadina ir Pabėgėlių priėmimo punktą Rukloje. Tai maža, nutolusi nuo miestų vietovė, kurioje nėra jokio sąlyčio su aktyvesniu gyvenimu, tad pabėgėliai jaučiasi izoliuoti. Maža to, įstaiga įkurdinta šalia karinės bazės, kuri daugeliui pabėgėlių gali priminti neigiamą jų patirtį savo kilmės šalyje.

Beje, keista, bet daugiausiai prieglobsčio prašytojų į Lietuvą atvyksta iš Gruzijos, lyg tai būtų pati baisiausia vieta Žemėje. Gruzijos piliečiai sudaro beveik trečdalį prieglobsčio prašytojų, pernai sudarė ketvirtadalį, bet vis tiek daugiausiai, palyginti su kitomis šalimis. Pagal etnines grupes beveik ketvirtadalis prieglobsčio Lietuvoje prašytojų – gruzinai, apie 12 proc. – čečėnų, apie 8 proc. – afganų, dabar daugėja besiprašančių į Lietuvą ukrainiečių, sirų.

Tiesa, gruzinams Lietuvoje prieglobstis retai suteikiamas. Laikantis ES nusistatytų taisyklių ir Lietuvos prisiimtų įsipareigojimų, į šalį atvykus prieglobsčio ieškančiam žmogui jo prašymas turi būti svarstomas, bet jei tam nėra pagrindo, žmogus grąžinamas atgal į savo šalį.

Vienos ES šalys uždaresnės, kitų prieglobsčio politika daug atviresnė. Bet, kaip pabrėžia J.Guzevičiūtė, jei teigiame, kad esame demokratinė šalis, gerbianti žmogaus teises, mums svarbu, jog mūsų valstybė visų žmonių, ne tik mūsų piliečių, atžvilgiu vadovautųsi teisės aktais ir laikytųsi numatytų procedūrų. Priešingu atveju atsiranda galimybių pareigūnams piktnaudžiauti priimant sprendimus. Žmogaus teisių stebėjimo institutas savo ataskaitose pabrėžia, kad prieglobsčio prašytojams Lietuvoje nėra tinkamai užtikrinamos tokios teisės, kaip teisė turėti gynėją, naudotis nemokamomis vertėjo paslaugomis, nemokamai gauti būtinąją medicinos pagalbą ar socialines paslaugas, pasitaiko pabėgėlių menkinimo atvejų, Užsieniečių registracijos centras yra atsisakęs iš sulaikytų asmenų priimti prieglobsčio prašymus ir pradėti įstatyme numatytas procedūras.

Pabėgėlius priimančių Lietuvos įstaigų uždarumas net tampa valstybės politika. Prieš porą metų Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos viršininkas Gintaras Bagužis buvo pareiškęs: „Apskritai reikia apsispręsti, kokių valstybių asmenys yra tinkami Lietuvai, ar mes esame visiems atviri.“

J.Guzevičiūtė sako norinti tikėti, kad toks komentaras buvo didelis nesusipratimas: jei esame demokratinė valstybė su savo prisiimtais tarptautiniais įsipareigojimais, negalime diskriminuoti žmonių ir vieniems suteikti prieglobstį, kitiems ne pagal tai, kokią religiją jie išpažįsta ar kokios rasės ir kilmės šalies jie yra. Toks žmonių profiliavimas – labai šiurkštus žmogaus teisių pažeidimas. Ekspertė apgailestauja, kad, palyginti su Vakarų, Skandinavijos šalimi,s pas mus apskritai nėra požiūrio, kad sprendimus reikia priimti per pagarbos prieglobsčio prašytojui prizmę, – pas mus žiūrima tik per valstybės saugumo, valstybės sienos apsaugos prizmę.

Beje, Vyriausybė yra patvirtinusi Ekstremalių situacijų valdymo planą, kuriame masinis užsieniečių antplūdis įvardytas kaip viena iš grėsmių. Įvykis fiksuojamas, jeigu atvyksta bent penkiolikos žmonių grupė.

Taip, pabėgėliai  kelia daug socialinių, ekonominių, kultūrinių bei politinių problemų. Todėl tarptautinė bendruomenė stengiasi reguliuoti jų srautus: šalinti nevaldomo kraustymosi priežastis, grąžinti pabėgėlius į jų gyvenamas šalis, išskyrus tuos atvejus, kai ten gresia susidorojimas. Taip, didžiausia galima pasaulio bendruomenės pagalba – ne priimti plūstančius pabėgėlių srautus, bet padėti  nepriteklių ir konfliktų krečiamoms šalims spręsti šias problemas šalies viduje.

Štai Lietuvoje daugėja prieglobsčio prašytojų iš Ukrainos. Nuo pernai tokių buvo arti šimto, maždaug keturioms dešimtims vienus metus leista gyventi Lietuvoje. Bet ir jaučiant didelę simpatiją bei palaikymą Ukrainai – ar išeitis priiminėti Lietuvai pabėgėlius kad ir iš okupuoto Krymo ar Rytų Ukrainos, žinant, kaip šiai valstybei reikia laisvės siekiančių žmonių, nes niekas kitas, tik jie patys, gali ten sukurti demokratinę valstybę?

Antra vertus, verta turėti omeny ir tą faktą, kad Lietuvoje gyventojų senka, o dauguma prieglobsčio mūsų šalyje prašytojų – darbingiausio amžiaus žmonės: apie 80 proc. jų yra vyrai, iš kurių beveik 70 proc. – 18–34 metų. Tad ar kelių šimtų pabėgėlių, žinoma, perėjusių nustatytas procedūras, priėmimas Lietuvoje tikrai keltų pavojų mūsų nacionaliniam saugumui ir identitetui? Gal tai galėtų būti papildoma darbo jėga jos imančioje stokoti mūsų valstybėje?

Štai   Švedija – viena atviriausių šalių pabėgėliams iš viso pasaulio, bet neprarado identiteto, o tik tapo turtingesnė. Švedai per metus sulaukia apie 70 tūkst. pabėgėlių prieglobsčio prašymų, Lietuva – apie 500. Švedija – pirmoji ES valstybė, nutarusi suteikti galimybę Sirijos piliečiams, paprašiusiems prieglobsčio šioje šalyje, gauti nuolatinį leidimą joje gyventi. Tokį sprendimą Švedijos valdžia priėmė įvertinusi situaciją Sirijoje ir konfliktą, kuris ne tik nėra sprendžiamas, bet toliau gilėja. Šis ilgalaikis humanitarinis sprendimas – vienas pažangiausių prieglobsčio teisės taikymo pavyzdžių, kai suteikdama prieglobstį saugi valstybė sudaro realias sąlygas pabėgėliams pradėti kurti gyvenimą iš naujo. Tai tikrai efektyvesnė priemonė, nei eikvoti tarptautinių organizacijų milijonus pabėgėlių stovykloms, labiau primenančius uždarus getus, puikiai žinant, kad artimiausiu metu šie žmonės tikrai negalės grįžti į tėvynę.

O Lietuva prieš porą metų pagarsėjo atvirkštiniu nei švedai atveju: iš Sirijos bėgusi krikščionių šeima su trimis mažamečiais vaikais buvo išskirta: mama ir tėtis uždaryti, o vaikai išvežti į vaikų globos įstaigą, nes pabėgėliai neturėjo reikiamų dokumentų kirsti Lietuvos sieną, nors pagal tarptautines prieglobsčio teisės normas teisę siekti prieglobsčio saugioje šalyje turi kiekvienas žmogus, jei jo kilmės šalyje vyksta karas.

Bet Lietuva, deja, iškrinta iš demokratinių valstybių konteksto uždarumu ir tolerancijos stoka. Įvairių apklausų duomenimis, imigraciją palankiai vertina vos keliolika procentų Lietuvos gyventojų. Vokietijoje, Skandinavijos šalyse šis procentas siekia apie  40 proc., nors, teisybės dėlei, pastaruoju metu Europoje populiarėja prieš imigrantus nusiteikusios politinės jėgos.

Vis dėlto kartojant lietuvių mėgstamą posakį, kad norime gyventi kaip švedai, verta prisiminti, kad jie to pasiekė ir būdami atviresni nelaimės ištiktiems pasaulio gyventojams, kurie savo ruožtu prisideda prie Švedijos gerovės kūrimo.

Dovaidas Pabiržis, Aušra Lėka

Daugiausiai aukų nusinešusios migrantus ir pabėgėlius plukdžiusių laivų nelaimės Viduržemio jūroje

2003 m. birželį sudužo laivas, plaukiantis iš Tuniso į Europą. Rasta 50 žuvusiųjų kūnų, dar 160 dingo be žinios, 41 žmogus buvo išgelbėtas.

2003 m. spalį Sicilijos pakrantėje nuskendo bent 70 čia patekti bandžiusių imigrantų.

2008-ųjų gegužę kelionės į Italiją metu prie Sicilijos krantų žuvo 50 migrantų, iš kurių 47 mirė laive nuo išsekimo.

2011 m. gegužę nuskendo iš Libijos į Italiją plaukiantis laivas, kuris, kaip manoma, plukdė apie 600 migrantų. Dauguma jų paskelbti dingusiais.

2011 m. birželį 270 žmonių buvo paskelbti dingusiais, kai prie Tuniso krantų nuskendo laivas su 700 migrantų.

2012 m. liepą 54 žmonės žuvo, kai prakiuro motorinė guminė valtis, plukdanti migrantus iš Lampedūzos salos į Siciliją.

2012-ųjų gruodį bent 21 žmogus žuvo ir 6 paskelbti dingusiais, nuskendus laiveliui prie Graikijai priklausančios Lesbo salos.

2013 m. spalį 366 žmonės žuvo ir 155 išsigelbėjo, kai nuskendo migrantų laivas šalia Lampedūzos salos Italijoje. Ši tuomet pradėjo sėkmingą pakrančių apsaugos programą „Mare Nostrum“.

2014 m. sausis. 12 žmonių, iš jų 9 vaikai, nuskendo, kai prie Graikijos Farmakonio salos apvirto migrantus plukdanti valtis.

2014 m. vasarį bent 15 migrantų iš Afrikos žuvo, kai iš Maroko pakrantės bandė pasiekti Ispanijos anklavą Seutą. Policija į juos šaudė guminėmis kulkomis, bandydama priversti plaukti atgal į Maroką.

2014 m. rugsėjį apie 500 sirų, palestiniečių, egiptiečių ir sudaniečių nuskendo, kai jų valtis netoli Maltos buvo nustumta ir apversta kito prekiautojų žmonėmis laivo.

2014 m. rugsėjį laivas su Libijos vėliava pranešė apie 26 išgelbėtus žmones iš valties, gabenančios 250 migrantų. Kiti paskelbti dingusiais arba žuvusiais.

2015-ųjų vasarį 29 žmonės žuvo ir 300 paskelbti dingusiais po to, kai keturias migrantų valtis atviroje jūroje apsėmė vanduo.

2015 m. balandį netoli Libijos apvirto laivas, kuriame, kaip manoma, plaukė apie 550 žmonių. 144 išgelbėti, kiti paskelbti dingusiais.

2015-ųjų balandį išgyvenę vieno laivo, plaukusio iš Libijos į Italiją, keleiviai pasakojo apie 12 nuskendusių krikščionių, kuriuos už borto išmetė musulmonai, nes šie kilus pavojui atsisakė melstis Alachui.

2015 m. balandžio 19-ąją Viduržemio jūroje įvyko tragiškiausia nelaimė, iš viso nusinešusi apie 800 gyvybių. Iš Libijos plaukiantis perpildytas laivas apvirto ir nuskendo po susidūrimo su Portugalijos prekybiniu laivu. ES lyderiai po šios nelaimės nusprendė trigubai padidinti pakrančių apsaugos ir gelbėjimo operacijos „Triton“ finansavimą.

 

 

 

Į pietinius Italijos krantus toliau plūsta nelegalių imigrantų iš Afrikos srautai. Šeštadienio rytą į Italijos Lampedūzos salą Viduržemio jūroje iš Šiaurės Afrikos, daugiausia iš Libijos, atplaukė du nedideli laivai su 842 pabėgėliais.

Kaip praneša Italijos pasienio apsaugos tarnyba, didesniu laivu atplaukė 655 žmonės, tarp jų 82 moterys ir 21 vaikas, į antrąjį buvo įsispraudę 187 imigrantai (19 moterų ir 1 vaikas).

Visi nauji atvykėliai apgyvendinti imigrantų priėmimo centre. Išvakarėse šio centro patalpos buvo beveik visiškai ištuštėjusios: keleiviniu keltu į žemyninės Italijos uostus perkelta daugiau nei 1 tūkst. pabėgėlių, išsilaipinusių pastarosiomis dienomis.

Diktatoriaus nuvertimas yra tik pirmas žingsnis siekiant sukurti demokratinį režimą. Antrasis žingsnis bus kur kas sunkesnis.

Šiaurės Afrikos ir Vidurio Rytų paveikslas neatpažįstamai keičiasi. Daugelį metų šalis valdę ir bet kokias opozicijos apraiškas brutaliai malšinę tironai nebegali jaustis saugūs. Tuniso ir Egipto lyderiai jau nuversti, Libijoje tęsiasi kovos, o nemaža dalis Vidurio Rytų valstybių autokratų stengiasi išlikti poste žadėdami įvairiausias reformas.

Dalis specialistų jau prakalbo apie Šiaurės Afrikoje ir Vidurio Rytuose brėkštančią demokratijos aušrą, tačiau kiti apdairiai perspėja, kad vien diktatorių pašalinimo demokratijai sukurti nepakanka.

Dviguba užduotis

“Tegul negreit atomazga ir galas, / Ir Vandome ilgai stovės kapralas, / Bet laikas eis. Pasėliai užderės, / Ir kraujas ims giedot, ir širdys – plakti, / Ir dar užgims išpranašautos naktys, / Kolonos grius, ir mitai subyrės”, – taip skamba fragmentas iš poeto Tomo Venclovos eilėraščio “Delacroix”, kuriame kalbama apie diktatorių kulto žlugimą ir žmogaus širdyje neblėstantį laisvės siekį.

Būtent tą dabar matome Šiaurės Afrikoje, kur jau krito Tuniso lyderis Zine’as al Abidine’as bin Ali ir gipto diktatorius Hosni Mubarakas. Tolesnė įvykių eiga šiose valstybėse gali padėti atsakyti į klausimą, ar arabų šalyse yra įmanoma demokratija.

Buvęs Izraelio užsienio reikalų ministras, o dabar Toledo tarptautinio taikos centro viceprezidentas Shlomo Ben-Ami perspėja apie antrąją revoliucijos bangą, kurią įvykdo arba daug konservatyvesnės, arba daug radikalesnės jėgos, iškraipančios pirminius revoliucijos tikslus. Ne paslaptis, kad Prancūzijos revoliucija baigėsi Napoleono diktatūra, Irano revoliucija – teokratine visos šalies priespauda.

Pavyzdžių būtų galima pateikti ir daugiau, tačiau pagrindinis visiems dabar rūpimas klausimas, kur pasuks Egiptas. Sh.Ben-Ami klausia, ar Egiptas priims jaunimo, kuris buvo pagrindinė jėga per Kairo Tahriro aikštėje vykusius protestus, idėjas apie pliuralistinę demokratiją, ar bus paklusta visuomenėje vis dar vyraujančioms konservatyvioms idėjoms.

Neseniai “Pew Research Center” atlikta apklausa parodė, jog 95 proc. egiptiečių nori, kad islamo religija vaidintų lemiamą vaidmenį politikoje, 80 proc. pritarė idėjai, kad svetimautojai turėtų būti užmėtomi akmenimis, 45 proc. šalies gyventojų yra neraštingi, o 40 proc. gyvena iš mažesnių nei dviejų dolerių per dieną pajamų. Šie žmonės gali būti itin paveikūs įvairiausių radikalų, siekiančių pakeisti nuverstą lyderį ir tapti naujais autokratais, vilionėms ir pažadams. Trumpai tariant, “Facebook” ir “Twitter” karta, stovėjusi revoliucijos avangarde, toli gražu nėra gausiausia ir įtakingiausia šalyje.

Sh.Ben-Ami teigimu, tikros revoliucijos įvyksta tik tuomet, kai visiškai išardoma senoji represinė sistema. Tačiau, pasak jo, Egipte taip neįvyko, nes didžiulę įtaką išsaugojo bene pagrindinė represinė institucija – kariuomenė, įkaite laikanti visą visuomenę. Kol kas kariuomenė įvykdė tik vieną protestuotojų reikalavimą – atsikratė H.Mubarako. Tačiau Sh.Ben-Ami pabrėžia, kad pačioje kariuomenėje jokio kadrų valymo nebuvo. Kad Egiptas galėtų žengti demokratijos keliu, jo nuomone, būtina smarkiai apriboti kariuomenės vaidmenį politikoje.

Nuo įvykių eigos Egipte daugiausia priklausys ir tai, ar bus paneigta teorija, kad arabų šalims galimi tik du pasirinkimo variantai – tarp sekuliarios ir represinės autokratijos ir tamsuoliškos bei represinės teokratijos. CNN korespondentas Johnas L.Esposito teigia, jog arabų valstybių diktatoriai savo represijas ilgą laiką teisino tuo, kad alternatyva jiems tėra chaosas ir islamistų įsigalėjimas. Egiptas gali įrodyti, kad įmanomas ir trečias kelias – demokratija, kai nuvertus diktatorių įtvirtinama pliuralizmu grįstai visuomenei atskaitinga valdžia. Pirmoji užduotis nuversti “kapralą” jau įvykdyta, lieka antroji, tačiau sunkiausia dalis.

“Visi stebi situaciją ir viliasi, kad šis judėjimas, kuris atrodė lyg nekaltas, spontaniškas daugiausia jaunų žmonių, siekiančių laisvės, socialinės lygybės ir pamatinių teisių, judėjimas Tunise ir Egipte neišsigims į naują represinį režimą”, – sako Libano arkivyskupas Paulis Sayah.

Bruzda ir kitos šalys

Įvykiai Egipte, Tunise ir Libijoje privertė sunerimti ir kitų arabų valstybių lyderius. Didelis nedarbas, skurdas, plačiai išsikerojusi korupcija, represinė politika – būtent šios priežastys dažniausiai kursto nepasitenkinimą arabų šalyse.

Omanas, Jordanija, Bahreinas, Alžyras, Kuveitas – visos šios šalys pastaruoju metu susidūrė su didesnio ar mažesnio masto protestais. Tiesa, daugumą šių protestų išprovokavo ne siekis pakeisti režimą, o tik noras atkreipti dėmesį į visuomenės skaudulius. Valdžios atsakas skirtingose valstybėse taip pat buvo skirtingas. Vienur apsiribota papildomomis išmokomis, kitur žadama ir politinių reformų.

Štai Omane sultonas pažadėjo kiekvienam užsiregistravusiam bedarbiui skirti 150 rialų (390 JAV dolerių) mėnesinę išmoką. Apie politines reformas čia kol kas nekalbama. O Jemene, kurį kamuoja ne tik šiitų sukilimas, kova su “Al Qaedos” teroristais, bet ir vandens trūkumas, per protestus žuvo ne mažiau kaip 30 žmonių. Protestuotojai reikalauja, kad trauktųsi nuo 1978 m. šalį valdantis Ali Abdullah Salehas. Šis savo ruožtu žada trauktis tik po 2013-aisiais vyksiančių rinkimų. Alžyre protestuotojams pavyko pasiekti, kad būtų panaikinta 19 metų galiojusi nepaprastoji padėtis, o Jordanijoje karalius Abdullah II po protestų prisaikdino naują vyriausybę.

Buvęs Vokietijos užsienio reikalų ministras Joschka Fischeris teigia, kad arabų pasaulyje vyksta epochinės permainos, ir laikai, kai kiti regionai modernizavosi, o Vidurio Rytai miegojo prispausti tironų, jau baigiasi. Jo teigimu, esminių permainų neišvengs nė viena regiono valstybė, tarp jų ir Sirija bei Saudo Arabija. “Nėra jokios priežastis manyti, kad Saudo Arabija atspari revoliucijai”, – tvirtina politikos apžvalgininkas Madawi al-Rasheedas.

Šalies ekonominė plėtra prisidėjo prie tam tikrų visuomenės sluoksnių, ypač susijusių su valdančiuoju elitu, gerovės kilimo, tačiau pilna neišspręstų socialinių problemų, tokių kaip išsilavinusio jaunimo nedarbas. Šiandien beveik 40 proc. jaunuolių, kurių amžius svyruoja nuo 20 iki 24 metų, yra bedarbiai. Šalies kalėjimuose daugybė politinių kalinių, išdrįsusių raginti režimą imtis reformų. Problemų netrūksta ir Sirijoje, kurioje nuo pat 1963 m. galioja nepaprastoji padėtis, smarkiai ribojanti piliečių laisves.

“Tai, kas šiandien vyksta arabų pasaulyje, yra revoliucija, kuri Vidurio Rytams gali tapti tuo, kuo Europai tapo 1789 m. Prancūzijos revoliucija: giliais ir radikaliais pokyčiais, radikaliai pakeičiančiais iki tol buvusią padėtį. Kiek dar bastilijų kris šiame regione ir kokia kaina, niekas negali pasakyti. Vienintelė pastarųjų laikų analogija yra sovietinio bloko žlugimas 1989–1991 m., atvedęs ir prie pačios Sovietų Sąjungos žlugimo”, – teigia knygos “Emocijos geopolitika” autorius Dominique’as Moisi.

Diktatorių mokytojo galas?

Bene svarbiausia “Bastilija”, į kurią dabar krypsta viso pasaulio akys, yra Libija. Muammaro Gaddafi’o nuvertimas itin svarbus ne tik dėl to, kad taip būtų iš posto pašalintas daug metų šalį brutaliai valdęs tironas, tačiau ir dėl to, kad būtent šis lyderis ilgą laiką rėmė įvairius diktatorių režimus tiek Afrikoje, tiek kituose žemynuose. Be to, M.Gaddafi’o paramos ne kartą sulaukė ir teroristinės organizacijos, tokios kaip Kolumbijos FARC.

2001 m. pasirodžiusioje knygoje “Anarchijos kaukė” Stephenas Ellisas teigia, kad netoli Bengazio miesto įkurtas Pasaulio revoliucinis centras tapo tikru “Harvardu ir Jeiliu ištisai Afrikos revoliucionierių kartai”. Libijos diktatorius M.Gaddafi buvo vienas veiksnių, lėmusių padėties Afrikoje destabilizavimą.

Juk M.Gaddafi rėmė kraugerišką Roberto Mugabe’s režimą Zimbabvėje, karo nusikaltimais kaltinamą Liberijos pilietinio karo antiherojų Charlesą Taylorą, Siera Leonės jungtinio revoliucinio fronto lyderį Foday Sonkoh, kuris netrukus  bus teisiamas už karo nusikaltimus. Tad M.Gaddafi’o nuvertimas svarbus laukiant pokyčių ne tik naftos turtingoje Libijoje, bet ir visoje Afrikoje, kurioje šis Libijos diktatorius žaidė savo kruvinus žaidimus kovodamas dėl įtakos.

Ekseterio universiteto Vidurio Rytų studijų programos vadovas Omaras Ashouras teigia, kad diktatoriniai šio regiono režimai nesugeba reformuotis, jie tik yra įvaldę taktiką, kaip vykdyti įvairiausius kosmetinius pokyčius, siekiant kaip galima ilgiau pratęsti savo gyvavimą. Belieka tikėtis, kad šįkart tokia taktika neišdegs ir Vidurio Rytai pagaliau sulauks reikšmingų permainų demokratizavimosi link.

Šiaurės Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose vienas po kito verčiami diktatoriai, po kurių į valdžią kėsinasi ne vien demokratijos šalininkai, bet ir radikalūs islamistai.

Tai, kas šiuo metu vyksta Libijoje, jau vadinama nusikaltimu žmoniškumui, o Prancūzijos žmogaus teisių ambasadorius Francois Zimeray skelbia, kad žuvusiųjų Libijoje gali būti per du tūkstančius, – tiek gyvybių pareikalavo diktatoriaus Muammaro Gaddafi smogikai, šaunamaisiais ginklais ir naikintuvais atakuojantys protestuojančius Libijos gyventojus. Nuo vasario 15 dienos Libijoje vykstančių protesto akcijų dalyvius, reikalaujančius, kad atsistatydintų 41 metus vadovaujantis M.Gaddafi, valdžia paprasčiausiai žudo. O dabar jau kalbama ir apie galimą pilietinį karą.

Tai pirmas toks iššūkis M.Gaddafi’o valdymui, trunkančiam nuo 1969 m. ir pagal trukmę nusileidžiančiam tik Kubos, Šiaurės Korėjos ir Gabono režimams. Tačiau gali būti ir paskutinis: “Broliškojo lyderio ir revoliucijos vado” titulą turinčiam pulkininkui M.Gaddafi’ui netrukus gali tekti pasekti savo kolegų Hosni Mubarako ir Ben Ali pėdomis.

Revoliucijų banga

Panašūs revoliuciniai procesai prasidėjo didelėje arabų pasaulio dalyje. O štai organizacija “Freedom House” svarsto, kad ši banga gali nuvilnyti per visą pasaulį. Tarkim, prognozuojama, kad po Libijos diktatoriaus nuvertimo eilė ateis ir Kim Jong Ilo dinastijai Šiaurės Korėjoje, ir brolių Castro režimui Kuboje, ir Robertui Mugabe’i Zimbabvėje, o galbūt arabų šalyse vykstantys procesai taps net ir paskutiniojo Europos diktatoriaus Aleksandro Lukašenkos valdymo pabaigos pradžia.

Vakarų žiniasklaida vos spėja informuoti, kur ir kokia kaina nuverstas dar vienas arabų diktatorius.

Iš tiesų tai, kas šiemet, šiais mėnesiais, savaitėmis ir dienomis, vyksta arabų pasaulyje, primena domino efektą, nuvilnijusį per Europą 1989-aisiais. Ir tuomet, ir dabar, tik skirtinguose žemynuose, su vis didėjančiu pagreičiu griuvo įsisenėję režimai. Tuomet naujais buvo keičiami socialistiniai, dabar – autoritariniai lyderiai, kuriems nuversti reikia vis mažiau laiko, bet ir vis daugiau aukų.

Tarkim, anuomet sakyta, kad procesai Lenkijoje truko dešimt metų, Vengrijoje – dešimt mėnesių, Rytų Vokietijoje – dešimt savaičių, Čekoslovakijoje – dešimt dienų, o Rumunijoje – dešimt valandų. Dabar labai panašiai viskas vyksta ir arabų šalyse. Tai, kas Tunise buvo pasiekta per kelis mėnesius, Egipte – per mėnesį, Libijoje įvyks per kelias savaites. Tarsi domino kauliukai revoliucijos vienose arabų šalyse persimeta į kitas – su vis didesniu pagreičiu ir vis didesne jėga.

Šios revoliucijos arabų kraštuose iš tiesų sukrėtė pasaulį. Prieš įgrisusius diktatorius žmonės sukilo Tunise, Egipte, Libijoje, Maroke, Alžyre, Sudane, Jemene, Jordanijoje, Bahreine, Džibutyje ir Kuveite. Apie pirmuosius neramumus jau girdime Sirijoje ir Irane. Kalbama, kad tas pats gali kartotis ir Saudo Arabijoje.

Iš esmės tokios revoliucijų ar bandymų jas surengti bangos arabų pasaulyje dar niekada nebuvo.

Kuo visi šie kruvini perversmai baigsis? Demokratija? Naujų autokratinių lyderių atėjimu? Ar masiniu tautų genocidu?

Vakarai bijo islamistinių diktatūrų

Pirmoji Vakarų pasaulio reakcija į arabų revoliucijas buvo tyla. Tik kai kraujas pradėjo lietis upėmis, o Jungtinės Tautos ir žmogaus teisių organizacijos ėmė skambinti pavojaus varpais, JAV ir Europa pagaliau pralemeno, kad vykstantys procesai – pavojingi ir tragiški.

Klausimas, kodėl gi jie nedžiūgauja, jei arabų pasaulyje žmonės savo krauju siekia demokratijos, principinės Vakarų vertybės, ir mėgina nuversti diktatorius, – kitaip tariant, mėgina žengti Vakarų pasaulio pėdomis?

Pati svarbiausia priežastis, matyt, ta, kad Vakarų šalys labiau bijo ne dabartinių diktatorių, su kuriais santykiai per kelis dešimtmečius buvo gerokai apgludinti, bet to, kad po jų į valdžią gali ateiti dar blogesni – islamistai radikalai.

O juk istorinė patirtis rodo, kad dažniausiai po revoliucijų valdžios vairą kaip tik ir perima radikalai. Tad Vakarams būdinga nuostata, jog tik diktatoriai garantuoja, kad “Al Qaedos” įtaka nesustiprėtų Artimuosiuose Rytuose bei Šiaurės Afrikoje.

Tam yra realaus pagrindo. Vos nuvertus Egipto lyderį H.Mubaraką, iš pogrindžio išlindo prieštaringai vertinama Musulmonų brolija, o sukilimą Libijoje oficialiai pasveikino ir jai pagalbą pažadėjo “Al Qaeda”.

“Al Qaedos” įtaka sparčiai didėja ir kitose revoliuciškai nusiteikusiose šalyse – Jemene, Irane, Kuveite. Gyventojai čia linkę palaikyti radikalus, kurie žada pagalbą verčiant diktatorius, tad Vakarai iš tiesų pagrįstai baiminasi, kad radikalios nuotaikos arabų šalyse po šių perversmų sustiprės.

Ar aptariamuose regionuose galima demokratija? Analitikai sutaria, kad vargiai. Visų pirma visuomenėje nėra įsikiepytų demokratinių vertybių, o Vakarų autoritetas per silpnas, kad dabar, po revoliucijų, natūraliai ir ramiai būtų priimtos vakarietiškos vertybės. Galbūt, kaip mano “Financial Times” analitikai, yra galimybė, kad arabų pasaulyje susiformuos koks nors tarpinis tarp diktatūros ir demokratijos režimas: ateis nors ir geležinės rankos, bet daugmaž demokratiškai renkami lyderiai.

Kieno rankose atsidurs nafta

Labai svarbu, kad Vakarams nerimą kelia tai, kieno rankose atsidurs juodasis auksas – nafta, kurios esama iš esmės visose diktatorius šiuo metu verčiančiose valstybėse.

Juk diktatoriai buvo garantas, kad Vakarai turės nuolatinį naftos tiekimą, tad nieko keista, kad net Europos šalys be jokių skrupulų buvo sudariusios ne vieną sutartį su dabar kraugeriu vadinamu Libijos diktatoriumi M.Gaddafi, kuris su savo svita visai neseniai kaip garbingas svečias buvo priimamas Vakarų Europos sostinėse.

Politologas Marius Ėmužis primena ir tai, jog korupcija ir nešvariais sandoriais kvepia tai, kad Prancūzijos premjeras Francois Fillonas Egipte neseniai pramogavo už dabar jau nuversto H.Mubarako pinigus, o ir Prancūzijos užsienio reikalų ministrė Michele Alliot-Marie palaikė draugiškus verslo santykius su taip pat nuverstu Tuniso diktatoriumi Zine’u al Abidine’u Ben Ali.

Svarbiausias – Izraelio klausimas

Kitas revoliucijų arabų šalyse padarinys – visiškai sugriauta ir taip nestabili padėtis Artimuosiuose Rytuose. Nors pernai dar tikėtasi 2011-aisiais sutaikyti Izraelį su palestiniečiais ir visu arabų pasauliu, dabar tai atrodo visiškai nebeįmanoma. Vienas iš nedaugelio Izraelio sąjungininkų H.Mubarakas – nuverstas, kiti taikos derybų tarpininkai ir šalių valdovai, esant tokiai jautriai situacijai, su daugelio paprastų arabų nekenčiamu Izraeliu net nedrįsta kalbėtis. Taigi, kaip skelbia “The Washington Post”, pusę amžiaus trunkantis Artimųjų Rytų konfliktas ir vėl pasmerktas kraujuoti negyjančia žaizda.

Europą užplūs pabėgėliai

Vis dėlto visi čia išvardyti galimi revoliucijų padariniai – tik spėlionės. Tačiau yra vienas faktas, kurio paneigti jau dabar nebeįmanoma, – tai iš arabų šalių į Vakarus masiškai plūstantys pabėgėliai.

Ir nors žmonės tūkstančiais į Vakarų Europą, ypač Italiją, plūsta siekdami išgelbėti savo gyvybę, kita vertus, Europai tai tampa sunkiai išsprendžiama problema. Teigiama, kad Italijoje perpildytos visos pabėgėlių stovyklos, ir atvykstančių Libijos gyventojų net nebėra kur priimti. Laivais jie gabenami į Italijos salas – Siciliją, Sardiniją, kur įkurtos laikinos pabėgėlių stovyklos.

Su panašiomis problemomis susiduria ir Graikija. Nors šioje šalyje irgi nėra ramu,vis dėlto pabėgėliai iš Afrikos ir Artimųjų Rytų čia ieško ramesnio prieglobsčio.

Pabėgėlių antplūdis juntamas ir Prancūzijoje, Vokietijoje, o dalis jų pasuko dargiliau į Europą. Jungtinių Tautų skaičiavimais, šiemet į Europą prašytis politinio prieglobsčio atvyks mažiausiai milijonas pabėgėlių – dešimt kartų daugiau nei įprastai. Štai Italija šiemet vien iš Libijos turėtų sulaukti per 300 tūkst. nelegalių imigrantų.

“Žinome, ko tikėtis, kai žlugs Libijos nacionalinė sistema, – nenormalios 200–300 tūkst. imigrantų bangos.Ji būtų dešimt kartų didesnė už albanų pabėgėlių fenomeną, kurį stebėjome praėjusio amžiaus dešimtajame dešimtmetyje. Tokie yra kukliausi vertinimai. Tai biblinis išėjimas”, – apibendrina Romos diplomatijos vadovas Franco Frattini.

Šiaurės Afrikos diktatoriai gali būti nuversti iš savo ilgamečių sostų, tačiau niekur nedings esminė viso pasaulio problema, tapusi ir viena revoliucijų šiame regione priežasčių: pasaulyje pradeda stigti maisto.

Jau praėjusią savaitę Egipto gatvėse skambėjo ne tik šūkiai, reikalaujantys atsistatydinti prezidentą Hosni Mubaraką, – kartu prasidėjo ir galingi protesto mitingai prieš skurdą ir nedarbą. Panašios nuotaikos tvyro ir revoliucijos apimtame Alžyre, bruzdėti pradedančioje Jordanijoje bei vienoje skurdžiausių Artimųjų Rytų valstybių Jemene. Dėsninga, kad neramumai pirmiausia prasideda ten, kur skirtumai tarp saujelės lobstančių aukščiausių kastų žmonių ir skurstančių masių – milžiniški.

Šiemet rekordiškai pabrangę grūdai Vakarų valstybių žmonių gyvenimą gali pabloginti tik šiek tiek, o skurdžiose šalyje tai tapo paskutiniu, nebepakeliamu lašu, išsiliejusiu radikaliais sukilimais prieš milijardieriais tapusius diktatorius.

Dabartinę agfliaciją (sudurtinis anglų k. žodis iš “agriculture” ir “inflation”, reiškiantis žemės ūkio produktų brangimą) nagrinėjantys analitikai vis dažniau prisimena britų mokslininką Thomą R.Malthusą, dar XIX a. pradžioje perspėjusį, kad žmonių populiacijos didėjimo potencialas viršija žemės produktyvumo galias, ir jau po dviejų šimtmečių žmonės paprasčiausiai pristigs maisto. Jei šios pranašystės pildosi, baisiausia, kad bado baimės užkratas iš Afrikos gali pasiekti Aziją – didžiausias populiacijas išauginusias Kiniją, Indiją, Pakistaną.

Aukso verti grūdai

Kad maistas tapo svarbiu stabilumo elementu, liudija pastarųjų savaičių įvykiai: šiuo metu itin pažeidžiama Alžyro vyriausybė pasaulinėse rinkose nusipirko 800 tūkst. tonų grūdų, Indonezija užsisakė tiek pat ryžių – šie kiekiai kelis kartus viršija jų normalius kasmetinius poreikius. Papildomas grūdų atsargas šiuo metu mėgina sukaupti ir Saudo Arabijos, Libijos, Bangladešo valdžia.

Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacija (angl. FAO) paskelbė, kad jos nuo 1990 m. nustatomas pasaulinis maisto kainų indeksas, sudaromas apskaičiuojant 55 būtiniausių maisto produktų kainas, sausį viršijo visų laikų rekordus ir jau pralenkė 2008 m., kai ekonomikos bumas kainas buvo iškėlęs iki neregėtų aukštumų. Grūdai, lyginant 2010 ir 2011 m. pradžią, jau yra pabrangę 39 proc.

FAO paragino šalių vyriausybes nekelti dar daugiau panikos rinkose ir nepirkti maisto produktų atsargų milžiniškais kiekiais – tai tik dar labiau didina ir taip dideles jų kainas. Tačiau prie revoliucijų slenksčio stovinčių šalių lyderiams tokie vakarietiški mandagumai – nė motais.

Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy dėl nežmoniško maisto produktų brangimo apkaltino investicinių fondų spekuliantus ir paragino Europos Komisiją ištirti neleistinas schemas. Tačiau EK jokių įrodymų nerado ir tegali konstatuoti tai, ką jau anksčiau yra paskelbęs Tarptautinis valiutos fondas, JAV ir Didžiosios Britanijos vyriausybės: nėra įrodymų, kad biržose būtų daroma kas nors tokio neleistino, ko nebuvo pastaruosius dešimtmečius. Norėdamas padaryti didesnę įtaką viso pasaulio maisto pasiūlos ir paklausos balansui, spekuliantas turėtų supirkinėti neįsivaizduojamai milžiniškus jo kiekius – tokių pajėgumų turi nebent vyriausybės, o kai kuriose šalyse jos, kaip minėta, dėl karo savo teritorijoje jaudinasi labiau nei dėl tvarkos pasaulio biržose.

Dabartinę pasaulinės maisto produktų rinkos krizę sukėlė keli nepalankiai sutapę veiksniai: blogiausias per pastaruosius 130 metų derlius Rusijoje ir visame Juodosios jūros regione, vėliau – nepaliaujami lietūs Kanadoje, sausros Argentinoje ir prastas derlius JAV.

Per mažai dirbamos žemės

Esama ir rimtesnių problemų, kurios nesibaigs, sulaukus geresnio metinio derliaus, – net jeigu tokio ir būtų įmanoma sulaukti, turint galvoje klimato kataklizmus. Žmonių skaičius pasaulyje per metus padidėja 73 milijonais; Pasaulio bankas pripažįsta, kad jau išseko žemės ūkio produktyvumo didinimo potencialas, o naujų išradimų nebegimsta; Azijoje sparčiai plečiasi vidurinė klasė, valganti jau nebe grūdus, o mėsą, kurios kilogramui išauginti reikia 3–5 kg grūdų; trečdalis JAV javų pasėlių pastaraisias metais buvo paversta biodegalų pramonės aruodu; milžiniškais tempais auganti Azijos populiacija nebenori likti kaimuose ir skurdžią žemdirbio kasdienybę yra linkusi keisti į miestiečio gyvenimą; Kinijai stinga vandens išteklių pačiai labiau plėtoti žemdirbystę.

Ar pasaulis galėtų išvengti bado grėsmės? Ko gero, taip, jei ją suvoktų ir adekvačiai įvertintų valstybių vadovai, dabar neskiriantys pakankamo dėmesio žemdirbystei. Pavyzdžiui, visoje buvusios Sovietų Sąjungos teritorijoje dirbamos žemės plotai yra sumažėję 30 mln. ha, palyginti su Nikitos Chruščiovo valdymo metais (iš viso pasaulyje yra 1,5 mlrd. ha dirbamos žemės), o bendras šios teritorijos žemės ūkio produktyvumas tesiekia pusę vakarietiškojo. Milijonai hektarų potencialiai dirbamos žemės tebedirvonuoja Brazilijoje ir Afrikoje, kur praktiškai neįmanoma susitvarkyti žemės nuosavybės dokumentų.

Tačiau gal jau laikas pripažinti, kad lengvo derliaus laikai baigėsi?

Alžyre gausu istorijos, kultūros ir gamtos paminklų, o žmonės draugiški ir paslaugūs

“Alžyras užlieja begale įspūdžių ir kontrastų”, – sako televizijos žurnalistė Aušra Vercinkevičiūtė, kartu su dviem draugėmis ir draugu keliavusi po šią lietuviams beveik nepažįstamą Šiaurės Afrikos šalį.

Nors ši valstybė turi net 965 km sieną su Tunisu, kuriame poilsiauja tūkstančiai lietuvių, tačiau į Alžyrą užsuka tik vienas kitas turistas iš Lietuvos. Taip pat ir iš kitų šalių. O ir tie reti svečiai čia negali žengti nė žingsnio be civiliniais drabužiais vilkinčių policijos pareigūnų palydos (ne tik vaikščiodami po kurortus, bet net ir eidami į tualetą). Mat čia neramu: sklinda kalbos, kad kažkur šios šalies teritorijoje, Sacharos viduryje, glaudžiasi “Al Qaedos” grupelės, ypač mėgstančios pakutenti nervus europiečiams. Gal dėl to mūsiškė Užsienio reikalų ministerija primygtinai siūlo keliskart pagalvoti prieš ten vykstant. “Keistas jausmas apima dėl tos palydos, – sako Aušra. – Tačiau ir “Al Qaedai” pakliūti į nagus nesinori”.

Iš Lietuvos kelionės į Alžyrą rengiamos itin retai. Vis dėlto galimybių ten patekti yra – lengviausia perTunisą. Galima įsigyti kelių dienų kelionę iš tenykščių verslininkų arba prisišlieti prie Varšuvoje renkamų lenkų grupių. Dar vienas kelias – per Libiją, tačiau kaina tokia, kad noras net turtingiems vakariečiams greitai išgaruoja.

Kaip keliaujama po Alžyrą? Labai neįprastai. Keliautojai dažniausiai sėdi turizmo firmos autobusiuke ir darda nesuskaičiuojamus kilometrus po žalią ir pasakiškai gražią šalį. Priekyje visuomet ginkluotas policijos eskortas, o jos ekipažai kas keliasdešimt kilometrų keičiasi.

Valdžia turistams būtinai parūpina ir prielipą gidą, kuris atvykėlius lydi, saugo ir kontroliuoja visą kelionę: kartu miega viešbutyje, drauge pusryčiauja ir vakarieniauja, jo tenka atsiklausti, ar galima išlipti iš automobilio ir nufotografuoti kokį nors objektą. Gidas dirba pagal instrukcijas ir iš anksto suplanuotą programą. Na, o turistai po kiek laiko su palyda apsipranta ir jų dėmesys nukrypsta kitur.

Grožis gniaužia kvapą

“Alžyras – gražiausia Šiaurės Afrikos šalis. Tokia, kad net kvapą gniaužia”, – tikina pašnekovė, pervažiavusi kone visas Magribo šalis, ir papasakoja apie Konstantinos miestą, kurį rašytojas Alexandre’as Dumas pavadino skraidančia Guliverio sala. Na jau tikrai, nė kiek neapsiriko: net patiems drąsiausiems susisuka galva žvelgiant nuo vieno iš keturių Konstantinos miesto tiltų – vienintelio kelio, jungiančio miestą su išoriniu pasauliu.

Konstantiną ant aukštos uolos II amžiuje pastatė romėnai. Senovėje jis vadintas Cirta ir tai buvęs Alžyro politikos, ekonomikos bei kultūros centras. Dabar tai ketvirtas pagal dydį šalies miestas, kuriame veikia islamo universitetas bei aukštoji medicinos mokykla.

Be jokių abejonių, jei turistams būtų lengviau patekti į šalį, miestas akimirksniu taptų ne mažiau žymus nei, pavyzdžiui, Meteoros vienuolynai Graikijoje. O kol kas pusės milijono gyventojų mieste tėra dešimt kuklių viešbutukų.

Beje, nepaisant pasakiško grožio, Konstantina kažkodėl nepateko į UNESCO kultūros paveldo sąrašą, nors jame yra keletas kitų miestų, menančių romėnų laikus: Džemila su įspūdingais amfiteatrais, puikiai išlikęs imperatoriaus Trajano statytas Timgadas ir Tipaza, kurioje yra ne tik romėnų, bet ir finikiečių, pirmųjų krikščionių, bizantiečių pastatų liekanų.

Kiti penki Alžyro objektai UNESCO sąraše irgi intriguoja. Štai Beni Hamado al Kalaa – pirmoji hamadidų emyrų sostinė, įkurta 1007 m., arba X amžiaus M’Zabo slėnio unikalios įtvirtintos musulmonų gyvenvietės. Žavi ir Tasili Adžero plynaukštės – gamtos ir pirmykščių dailininkų sukurtas stebuklas: tarp europiečio akiai neįprasto mėnulio peizažo – viena didžiausių pasaulyje piešinių ant uolų kolekcija. Daugiau kaip 15 tūkst. piešinių ir graviūrų – įrodymas, kad prieš 8 tūkst. metų dabartinės Sacharos vietoje tyvuliavo ežerai, juose plaukiojo žuvys, pakrantėse ganėsi stirnos, o jas medžiojo meškos.

Žadą atima ir senasis Alžyro sostinės Alžyro centras: citadelė, senos mečetės ir turkiško stiliaus rūmai. Tiems, kurie yra buvęs kitapus sienos – Kartaginoje, bus labai įdomu, nes Alžyras kartu su Kartagina IV a. pr. m. e. sudarė didžiulį jungtinį prekybos uostą.

Sutikite, net jei nebūtų šių grožybių, į Alžyrą verta traukti vien dėl Sacharos. Beje, arabai ten gyvena tik oazėse, dar apie 1,5 mln. berberų ir tuaregų klajoja. O 31 milijonas alžyriečių telkiasi šalies šiaurėje, o ypač tankiai gyvenama žaliuose, derlinguose plotuose palei Viduržemio jūrą.

Gailestingumas religijų nepaiso

Retiems turistams nemažą įspūdį paprastai daro ir Viduržemio jūros kurortas Anaba. Be bangų skalaujamų uolėtų krantų, kvapą gniaužiančios gamtos, čia yra ir katalikų bažnyčia. Tikrų tikriausia, XIX amžiuje statyta veikianti Šv.Augustino katedra. “Vietinis kunigas labai apsidžiaugia kiekvieną kartą sutikęs katalikų, mielai kviečia pasižvalgyti, bet čia labiausiai laukiami ne turistai, o vietiniai gyventojai”, – pasakoja Aušra.

Beje, nors oficialiose šalies interneto svetainėse skelbiama, kad 100 proc. Alžyro gyventojų – musulmonai, iš tiesų šalyje kas dešimtas yra netikintis. Dar manoma, kad Alžyre gyvena apie 50 tūkst. krikščionių, ir nepaisant to, kad šalis ilgą laiką buvo Prancūzijos kolonija, net iki 30 tūkst. jų yra protestantai. Beje, oficialių duomenų nėra, nes Alžyre įstatymai draudžia surašymus pagal etninius, religinius ar lingvistinius kriterijus.

Bet grįžkime prie katedros. Pasirodo, per metus jos apžiūrėti ateina apie 1700 vietinių gyventojų. “Mums kunigas pasakojo, kad šalia katedros daug dešimtmečių veikia krikščioniška senų, vienišų žmonių prieglauda. Bet įdomiausia, kad šiandien joje gyvena šešiasdešimt musulmonų, – taigi gailestingumas religijų nepaiso”, – pasakoja keliautoja.

Moterims – daugiau teisių

80 proc. šalies teritorijos užima Sachara

Nors Alžyras ir labai uždara šalis, palyginti su kitomis arabų šalimis, ji skiriasi pagal požiūrį į moteris. Pasirodo, 70 proc. Alžyro teisininkų yra moterys, dauguma medikų – irgi moterys, 60 proc. universiteto studentų – merginos. Vis dėlto šalyje galioja įstatymas, draudžiantis moteriai ištekėti be giminaičio sutikimo.

Beje, alžyriečiai gana raštingi: tik trečdalis nemoka skaityti ir rašyti, o vidutine gyvenimo trukme jie netgi lenkia mus – gyvena iki 74 metų. Ir dar vienas skaičius kelia pavydą: net 69,5 proc. gyventojų šalyje sudaro 15–64 metų žmonės.

Nors darbingų piliečių daug, didžiausias pajamas šalis vis dėlto gauna iš milžiniškų naftos ir dujų atsargų, kurias noriai siurbia buvusios kolonistės Prancūzijos kompanijos. Tarp 60-ies Afrikos valstybių Alžyras užima pirmą vietą pagal dujų gavybą, antrą pagal naftos gavybą (pajamos už iškasamas energijos žaliavas sudaro net 30 proc. šalies BVP ir net 95 proc. viso eksporto). Pirmą vietą Alžyras užima ir pagal pagaminamo vyno kiekį, antrą – pagal kviečių, citrusų derlių bei alyvų aliejaus gamybą.

Taigi Alžyras atsiduria turtingiausių Afrikos valstybių trejetuke, dėl to net 68 proc. kelių čia asfaltuoti, o bendras geležinkelių ilgis viršija 4 tūkst. km. Tačiau sotų kąsnį nuo gamtos turtų kanda ne visi: šalyje gausu ir labai neturtingų žmonių, žinoma, dauguma jų – klajokliai berberai.

Pilvo malonumai

Ne pro šalį į Alžyrą užsukti ir gurmanams. Šiaip ar taip, šios šalies maisto ruošimo tradicijoms – per 2 tūkst. metų. Suprantama, kad per tokį laiką šalies, kuri stovėjo kelių sankryžoje, kulinarijai didelę įtaką turėjo keliautojai, pirkliai, užkariautojai, emigrantai ir imigrantai.

Su finikiniečiais į Alžyrą atkeliavo dešra, su kartaginiečiais – kviečiai ir manų kruopos, o kuskusą alžyriečiai išmoko gaminti iš berberų. Arabai atgabeno prieskonių. Su turkais šalyje pasirodė saldumynai, o naujasis pasaulis pasiūlė bulvių, pomidorų, cukinijų ir aitriųjų paprikų. Taigi dabar čia galima ragauti gardžių mėsos ir daržovių patiekalų.

Vienas tradiciškiausių – chorba, ėrienos ar vištienos kepsnys su daržovėmis, gausiai pagardintas prieskoniais.

Kuskusas gali būti patiekiamas su vištiena bei daržovėmis. Populiarūs ir kebabai, mėsos kukuliai, duona iš manų kruopų.

Tradicinis troškinys iš avienos ar vištienos gaminamas specialiame moliniame puode tadžine. Gaminamos ir avienos dešrelės, o stojus ramadanui verdama sriuba iš pomidorų, lęšių, svogūnų, ryžių, česnakų ir įvairių prieskonių.

Alžyriečiai mėgsta užkandžiauti alyvuogėmis, svogūnais įdarytais pyragėliais, kiaušiniais. Desertui gaminami medaus pyragėliai arba cukriniai sausainiai. Ir, žinoma, niekaip išsisuksite nuo puodelio juodos, labai stiprios kavos.

Beje, derėtų žinoti, kad Alžyre valgoma prie žemų stalų, o maistas imamas tik dešinės rankos nykščiu, smiliumi bei viduriniu pirštu. Jei maistą imsite visais pirštais, šeimininkai pamanys, kad esate ėdrūnas. Kairiąja ranka maisto liesti negalima – ji laikoma nešvaria.