Šiauriečiai ateis su trenksmu. O kas gali trenkti? Rusai. Niekas neturi tiek pajėgų regione ir nėra tiek gerai pasiruošęs susidoroti su aplinkos atšiaurumu. Visos kitos valstybės atsilieka ir, kalbant apie JAV, net neatrodo bandančios pasivyti: Amerika yra Arkties valstybė be Arkties strategijos vis kaistančiame regione.

Globalaus atšilimo poveikis dabar Arktyje matomas geriau nei bet kada: ledas tirpsta, taigi prie regiono lengviau prieiti, tai sutampa su energijos išteklių atradimu ir technologijų juos išgauti plėtojimu – ir tai sutelkė Arkties valstybių dėmesį į galimus laimėjimus ir praradimus, kurių gali būti pačioje sudėtingiausioje pasaulio aplinkoje. Daugelis šalių regione kelia besivaržančius tarpusavyje reikalavimus, kol kas jos nesirūpino spausti – kol kas. Bet yra daug ko pareikalauti ir dėl daug ko ginčytis.

Žodis „arktis“ kilęs iš graikų arktikos, reiškiančio „netoli lokių“, tai nuoroda į Ursa mayor, Didžiųjų Grįžulo Ratų žvaigždyną, kurio paskutinės dvi žvaigždės rodo link Šiaurinės žvaigždės.

Arkties vandenynas yra 5,4 milijono kvadratinių mylių, tai mažiausias pasaulio vandenynas, bet vis dėlto jis beveik toks pat didelis kaip Rusija ir pusantro karto didesnis už JAV. Žemynų šelfai šio vandenyno dugne užima santykinai daugiau ploto negu bet kuriame kitame vandenyne, tai viena iš priežasčių, kodėl sunku sutarti dėl suvereniteto atskirose teritorijose.

Arkties regionui priklauso žemė dalyje Kanados, Suomijos, Grenlandijos, Islandijos, Norvegijos, Rusijos, Švedijos ir JAV (Aliaska). Tai kraštutinumų žemė: vasarą temperatūra kai kuriose vietose trumpai gali pakilti iki 26 laipsnių Celsijaus, ilgais laikotarpiais žiemą ji krinta žemiau nei –45. Čia yra stingdančių vėjų išgraužtų uolų, platybių, poliarinių dykumų ir net upių. Tai didžiulio atšiaurumo ir didžio grožio vietos, tūkstantmečiais traukusios žmones.

Pirmoji ekspedicija aprašyta 330 m. prieš Kristų, tai buvo graikų jūreivis Pitėjas iš Masilijos, radęs keistą žemę, vadinamą „Tulė“. Kai grįžo prie Viduržemio jūros krantų, nedaug kas tikėjo jo stulbinamais pasakojimais apie tyrai baltus kraštovaizdžius, užšalusias upes ir keistas būtybes, įskaitant didžiulius baltuosius lokius; bet Pitėjas buvo tik pirmasis iš daugelio žmonių, per šimtmečius aprašiusių Arkties stebuklą ir pasidavusių jos keliamoms emocijoms.

Dar daugelis pasidavė jos nepritekliams, ypač tie, kurie keliavo iki žinomo pasaulio pakraščio ieškodami to, ką abejojantieji vadino „mitiniu“ Šiaurės Vakarų jūrų keliu pro Arkties vandenyną, siejančiu Atlantą ir Ramųjį vandenyną. Vienas iš pavyzdžių yra Henry Hudsonas. Gal jo vardu ir pavadinta antra pagal dydį pasaulyje įlanka, bet 1607 m. jis turbūt mieliau būtų rinkęsis išgyventi iki senatvės negu būti išmestas plūduriuoti ir beveik neišvengiamai pasiųstas mirti sukilusios įgulos, kuri pavargo nuo jo tiriamųjų kelionių.

Į klausimą, kas pirmas pasiekė „Šiaurės ašigalį“, atsakyti sudėtinga, turint galvoje, kad nors planetoje yra fiksuotas taškas, ženklinantis jo poziciją, ledas, ant kurio stovima, juda, ir be GPS įrangos sunku pasakyti, kur tiksliai esama. Seras Edwardas Parry neturėdamas GPS pabandė tai padaryti 1827 m., bet ledas judėjo į pietus greičiau, negu jis galėjo judėti į šiaurę, taigi jis pasuko atgal, bet bent jau išgyveno.

Kapitonui serui Johnui Franklinui pabandžius kirsti paskutinę neplauktą Šiaurės Vakarų jūrų kelio dalį 1845 m. pasisekė prasčiau. Du jo laivai įstrigo lede netoli Karaliaus Viljamo salos Kanados archipelage. Visi 129 ekspedicijos nariai žuvo, kai kurie laivuose, kiti – juos palikę ir patraukę į pietus. Ieškoti išgyvenusiųjų buvo pasiųstos kelios ekspedicijos, bet jos rado tik keletą griaučių ir išklausė inuitų medžiotojų pasakojimų apie tuzinus baltųjų, kurie mirė eidami per įšalusį kraštovaizdį. Laivai dingo visiškai, bet 2014 m. technologijos pasivijo geografiją, ir Kanados paieškų komanda naudodama sonarą nustatė vieno iš jų – „HMS Erebus“ – buvimo vietą: Šiaurės Vakarų jūrų kelio dugne. Ekspedicija iškėlė laivo varpą.

Franklino ekspedicijos likimas neatgrasė daugybės nuotykių ieškotojų nuo bandymų rasti savo kelią per archipelagą, bet tik 1905 m. didysis norvegų tyrinėtojas Roaldas Amundsenas nutiesė per jį kelią mažesniu laivu su vos penkių žmonių įgula. Jis praplaukė Karaliaus Viljamo salą, kirto Beringo sąsiaurį ir įplaukė į Ramųjį vandenyną. Kad tai padarė, jis suprato pamatęs priešais atplaukiant banginių medžiotojų laivą iš San Fransisko. Savo dienoraštyje jis prisipažino, kad jį užplūdo emocijos, tai retas atvejis, beveik tiek retas, kiek ir jo didis laimėjimas: „Šiaurės Vakarų jūrų kelias įveiktas. Mano vaikystės svajonė tą akimirką buvo įgyvendinta. Keistas jausmas kaupėsi mano gerklėje, buvau kiek pernelyg įsitempęs ir išsekęs – jaučiau silpnumą – bet mano akys ašarojo.“

Po dvidešimties metų jis nusprendė praskristi virš Šiaurės ašigalio, ir nors tai lengviau negu jį pereiti, žygis nebuvo paprastas. Kartu su italu pilotu ir keturiolika įgulos narių jis praskrido pusiau standžiu dirižabliu virš ledo ir iš 300 pėdų aukščio numetė Norvegijos, Italijos ir Amerikos vėliavas. Tai gal ir buvo didvyriškos pastangos, bet dvidešimt pirmame amžiuje jos nebuvo vertinamos kaip suteikiančios teisinį pagrindą šioms trims šalims savintis regioną.

Tai pasakytina ir apie įspūdingas japono Shinji Kazamos pastangas – 1987 m. jis tapo pirmuoju žmogumi, pasiekusiu Šiaurės ašigalį motociklu. Ponas Kazama buvo toks bebaimis, jog nekreipė dėmesio į besitraukiančią ašigalio ledo kepurę, tokie žmonės važiuotų per pūgą, kad patektų į istorijos knygas, bet nebėra abejonių, jog ledo, kurį tenka įveikti, dabar yra mažiau.

Kad ledas traukiasi, neabejojama – palydovinės nuotraukos per pastarąjį dešimtmetį aiškiai rodo, jog ledo sumažėjo, – abejojama dėl priežasties. Dauguma mokslininkų įsitikinę, kad atsakingas žmogus, ne tik natūralūs klimato ciklai, ir kad būsimų atodangų eksploatavimas paspartins procesą.

Kaimai Beringo ir Čiukčių jūros pakrantėse jau perkelti, nes prasidėjo krantų erozija, buvo prarasta medžioklės plotų. Vyksta biologinis persigrupavimas. Ėmė trauktis baltieji lokiai ir šiaurinės lapės, jūrų vėpliai pradėjo kovoti dėl erdvės, o žuvys, nieko nežinodamos apie teritorinių vandenų ribas, pasislinko į šiaurę, ištuštindamos kai kurių šalių aruodus ir papildydamos kitų. Skumbrės ir atlantinės menkės dabar aptinkamos Arktyje žvejojančių tralerių tinkluose.

Tirpstančio ledo poveikis bus juntamas ne tik Arktyje: tokios tolimos šalys kaip Maldyvai, Bangladešas ir Nyderlandai tirpstant ledui ir kylant jūrų lygiui patirs padažnėjusių potvynių riziką. Dėl šio domino efekto Arktis yra globalus, o ne regioninis klausimas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-10-2017-m