Po pralaimėjimo Ispanijai finale 63:80 beveik be keitimų žaidęs Mantas Kalnietis nesislėpdamas pravirko, ir jį galima suprasti: pralaimėtas antras Europos finalas iš eilės ir abu – dideliu skirtumu. Tačiau kuo daugiau dienų praeis po finalo, tuo rimčiau skambės klausimas: kaip apskritai Lietuvą į jį pateko? Daugybė Europos komandų už Lietuvą sudėtimi buvo galingesnės. „Tiek ketvirtfinalyje, tiek pusfinalyje varžovai mus pranoko sudėtimi, bet ne širdimi“, – po pergalės prieš Serbiją ištarė Mindaugas Kuzminskas. „Esame čia, nes išlikome komanda“, – prieš finalą tvirtino Renaldas Seibutis.
Dovaidas PABIRŽIS
Sidabro medalius Europos čempionate iškovoję Lietuvos krepšininkai septintą kartą iš eilės pateko į olimpines žaidynes, pirmą kartą istorijoje trejus metus iš eilės dalyvavo lemiamose prestižinių turnyrų kovose dėl apdovanojimų ir FIBA pasaulio reitinge po 11 metų pertraukos sugrįžo į trečią vietą.
Sudarydama reitingą, FIBA atsižvelgia į du pastaruosius olimpinius ciklus. Per šį laikotarpį Lietuvos rinktinė du kartus (2013 ir 2015 m.) laimėjo Europos pirmenybių sidabro medalius, kartą – bronzą pasaulio čempionate (2010 m.). Dar du kartus užimta ketvirtoji vieta – 2008-ųjų Pekino olimpiadoje ir 2014 m. pasaulio čempionate. Mažiau sėkmingai susiklostė 2009 ir 2011 m. Europos pirmenybės ir 2012 m. Londono olimpiada.
Kovingumas ir vienybė
Kone po kiekvienų ką tik pasibaigusio Europos čempionato rungtynių treneris Jonas Kazlauskas paminėdavo, kad Lietuvos rinktinė išgyvena kartų kaitą, todėl jos sudėtis nebėra ryškiai pranašesnė už daugumos Europos komandų.
„Per pastaruosius dvejus metus iškovotos antra ir ketvirta vietos slegia kai kuriuos žaidėjus. Aš galiu susitvarkyti, bet mūsų jaunimas skaito spaudą, ir ten rašo, kad mes esame gražiausi, geriausi ir turime daužyti varžovus, o to daryti nepavyksta. Anksčiau būdavo rinktinėje keli žaidėjai iš Lietuvos, o kiti rungtyniaudavo užsienyje. Šiemet vaizdas yra visiškai priešingas. Tai irgi kažką parodo“, – po sunkių paskutinių grupės rungtynių su Čekija kalbėjo J.Kazlauskas.
2015-ųjų Europos čempionate Lietuvos rinktinėje pirmą kartą po 2005-ųjų daugiau nei pusė žaidėjų žaidžia Lietuvoje – penki Kauno „Žalgiryje“ ir du Vilniaus „Lietuvos ryte“. 2005 m. tokia padėtis susiklostė dėl to, kad daug užsienyje rungtyniaujančių šalies krepšininkų dėl įvairių priežasčių atsisakė padėti komandai ir rinktinėje atsirado vietos net ir vos kojas Kauno „Žalgiryje“ apšilusiam Dariui Šilinskui, o šiemet tikrai rimta paspirtimi galėjo tapti tik nugaros traumą besigydantis Hjustono „Rockets“ puolėjas Donatas Motiejūnas, taip pat traumuotas ir Turkijoje žaidęs Martynas Pocius bei Italijoje žaidęs Linas Kleiza.
L.Kleiza šiuo metu klubo neturi, tačiau kalbama, kad jau prasidėjus sezonui jis gali papildyti „Žalgirį“. Martynas Pocius grįžo į Kauną, Darjušas Lavrinovčius šią vasarą taip pat rinkosi tarp Kauno ir Italijos. Į galutinį dvyliktuką nepatekę Artūras Gudaitis, Žygimantas Janavičius, Adas Juškevičius, Rokas Giedraitis ir Marius Runkauskas irgi žaidžia Lietuvoje – „Lietuvos ryte“.
Ar tai reiškia, kad stipriausios šalies komandos tiek sustiprėjo, kad gali sau leisti įsigyti daugiau rinktinės žaidėjų? Nei rezultatai, nei finansiniai ištekliai to nepatvirtina. Skolų slegiamo „Žalgirio“ galimybių riba jau keleri metai yra patekti tarp 16 stipriausių Eurolygos ekipų, vilniečiams – pasirodyti antrame pagal pajėgumą Europos turnyre. Abiejų komandų biudžetai taip pat toli gražu negali prilygti turtingiausiems žemyno klubams iš Turkijos, Ispanijos ar Rusijos.
Sunku įsivaizduoti sidabro medaliais pasipuošusius serbus, kurių sudėtyje prie NBA žaisiančio Nemanjos Bjelicos prisideda tik du Eurolygos krepšininkai, o likusi komanda surinkta iš „Crvena Zvezda“ ir „Partizan“ klubų, kurių pajėgumas panašus į Lietuvos grandų. Arba italus, laiminčius su Andrea Bargnani ir žaidėjais iš „EA7 Emporio Armani“ ir šiemet netikėtai čempionais tapusia „Dinamo Sassari“.
Krepšinio ekspertai, treneriai ir žaidėjai sutaria: Lietuvos rinktinės stiprybė šiame čempionate buvo ne talentas, bet kovingumas, vienybė, patikima gynyba ir sugebėjimas itin sėkmingai žaisti sunkias ir įtemptas rungtynių pabaigas. „Visą laiką pabrėžiame, kad esame vieninga komanda. Antras dalykas, mes esame lietuvių krepšinio mokyklos atstovai. Lietuvos krepšinio mokykloje, su žvaigždėmis ar be jų, viskas aukojama pergalei, ne savo asmeninei statistikai. Mūsų mokykla – komandinio darbo mokykla“, – pasibaigus čempionatui kalbėjo J.Kazlauskas.
Geriausia forma reikiamu metu
Prisiminus grupės varžybas Rygoje, pergalingas lietuvių žygis iki finalo atrodo beveik neįtikėtinas. Grupėje, kuri, pagal išankstinius vertinimus, turėjo būti silpniausia turnyre, tačiau trys komandos iš jos pateko tarp aštuonių stipriausių, lietuviai turėjo vos vieną lengvesnį vakarą, kai dviženkle persvara įveikė Latviją. Kitos rungtynės buvo tikras nervų karas: vienu tašku nugalėta Ukraina, apmaudus pralaimėjimas dviem taškais Belgijai, dviem taškais vargais negalais palaužta Estija. Po šių rungtynių Jonas Mačiulis prisiminė 2009-uosiius, kai Lietuva patyrė fiasko Lenkijoje vykusiame Europos čempionate. Mantas Kalnietis žaidimą apibūdino dar trumpiau, bet išraiškingai: „Malėme š…“
Ne lengvesnės buvo ir paskutinės grupės rungtynės su viso čempionato metu gražiu žaidimu pasižymėjusia Čekijos komanda, kuri buvo įveikta tik po pratęsimo. Tačiau būtent šis susitikimas virto komandos renesanso pradžia – puolimas tapo labiau organizuotas ir įvairesnis, žaidėjai rodė pagirtiną kovingumą. „Po blogai sužaistų rungtynių šis mačas buvo toks „arčiau tiesos“. Galbūt po ilgų ieškojimų ir pokalbių pradedame surasti save“, – po jo sakė J.Kazlauskas.
Lietuviai Rygoje nedemonstravo gražaus žaidimo, tačiau grupės varžybos tapo vienu įsimintiniausių reginių sirgaliams. Debiutinėse rungtynėse su Ukraina, kurias Latvijoje teko stebėti ir šių eilučių autoriui, sausakimšoje Rygos arenoje Lietuvos himnas tiesiog griaudėjo, o miesto gatvėse turbūt skambėjo daugiau lietuviškų dainų nei XX a. pradžioje, kai industrializuotoje Rygoje gyveno bent 50 tūkst. lietuvių ir tai buvo didžiausias lietuviškas miestas pasaulyje.
Krepšinio ekspertai pabrėžia, kad tokiuose turnyruose būtina geriausią savo sportinę formą įgauti reikiamu metu. Pasirengimo cikle visus daužę kroatai beviltiškai krito aštuntfinalyje, geriausią žaidimą grupės varžybose rodė ir prancūzai, serbai ar graikai. Lietuviai, priešingai, vis labiau įsibėgėjo prasidėjus atkrintamosioms varžyboms Lilyje.
„Geriausią savo žaidimą reikia pasiekti lemiamu metu. Kelias buvo nelengvas, bet tai grūdina komandą ir žaidėjus. Per rungtynes reikia išlaikyti nervinę įtampą, nepanikuoti. Tai juos užgrūdino, kai laimi keliais taškais. Kai laimi po dvidešimt taškų daug rungtynių, savotiškai susigadini, ir kai būna blogai, žaidėjai sutrinka. Vertiname žaidėjus, kurie gali puikiai žaisti ekstremaliose situacijose. Tikras žaidėjas taip ir užauga“, – sakė treneris Vladas Garastas.
Aštuntfinalyje po sunkios kovos ir geriausių J.Mačiulio rungtynių karjeroje keturiais taškais pavyko palaužti Gruziją. Ketvirtfinalyje, kur lietuvių jau niekas nelaikė favoritais, taškų lenktynėse po pratęsimo nugalėti NBA žvaigždžių vedami italai. Jonas Valančiūnas šiose rungtynėse pasiekė taškų ir atkovotų kamuolių rinktinėje rekordą (26/15). Pusfinalyje iki tol nepralaimėję serbai klimpo lietuvių gynyboje ir akivaizdžiai pralaimėjo psichologinę kovą – iškovota pergalė trimis taškais ir garantuoti sidabro medaliai bei vieta olimpiadoje.
Ant M.Kalniečio pečių
Lietuvos rinktinė Europos čempionate nežaidė malonaus akiai puolamojo krepšinio. Komanda vidutiniškai pelnydavo po 74,4 taško per rungtynes ir pagal šį rodiklį buvo tarp turnyro vidutiniokių, o į savo krepšį praleisdavo po beveik 72 taškus. Komanda labai dažnai klydo (14,2 klaidos – 4 vieta nuo galo), prastai pataikydavo tiek iš dviejų taškų (46,9 proc. – 19 vieta), tiek ir iš trijų taškų zonos (34,2 proc. – 12 vieta).
Tačiau Lietuvos rinktinė gerai kovojo dėl atšokusių kamuolių, pagal šį rodiklį į priekį praleisdama tik Prancūziją bei anksti iškritusias Vokietijos ir Ukrainos komandas. Pagal kitus svarbiausius statistikos rodiklius lietuviai taip pat nebuvo aukštumoje. Taigi nė vienas atskirai paimtas Lietuvos statistikos rodiklis negali paaiškinti tokio sėkmingo komandos galutinio pasiekimo.
Grupės etape beveik neatakavusi iš toli, Lietuvos rinktinė kur kas sėkmingiau šį žaidimo elementą taikė atkrintamosiose varžybose. Taiklūs tritaškiai buvo viena pagrindinių pergalės prieš Čekiją, Gruziją ir Italiją priežasčių.
Lietuviai iš toli dažnai leido atakuoti varžovams. Pagal vidutiniškai į savo krepšį leistų varžovams mesti tritaškių skaičių lietuviai užėmė 5 vietą turnyre (24 metimai). Priešininkai tai darė 30,7 proc. tikslumu. Svarbiausiose rungtynėse su Italija ir Serbija varžovai iš toli metė labai daug, tačiau dėl lietuvių gynybos dažnai tai darė ne iš parankių padėčių ir tai buvo viena pagrindinių pergalės priežasčių. Italai lietuviams įmetė vos 8 tritaškius iš 28, serbai – 6 iš 28. Ispanai finale Lietuvos krepšį atakavo daug taikliau.
Lemiamoje čempionato fazėje Lietuvos rinktinė iš esmės žaidė tik aštuoniese: su tradiciniu starto penketu bei nuo suolo kylančiais Mindaugu Kuzminsku, Artūru Milakniu ir Antanu Kavaliausku arba Robertu Javtoku. Didžiausias krūvis teko M.Kalniečiui, kuris vidutiniškai aikštėje praleisdavo po 34 minutes, bei J.Mačiuliui, žaidusiam po 31 minutę.
Būdavo epizodų, kai atrodydavo, jog ant kelių žmonių pečių besilaikanti komanda tuoj tuoj neatlaikys milžiniško krūvio ir nuovargio. Pusfinalį su serbais M.Kalnietis, J.Mačiulis, J.Valančiūnas, Paulius Jankūnas ir A.Kavaliauskas baigė su keturiomis asmeninėmis pražangomis. Tačiau nė vienas jų negavo penktosios, o pratęsimo pavyko išvengti.
Rungtynėse su italais M.Kalnietis, J.Valančiūnas ir J.Mačiulis aikštėje kiekvienas praleido daugiau kaip po 40 minučių, o tai šiuolaikiniame krepšinyje yra ne itin dažnas atvejis. Tačiau būtent per pratęsimą pavyko palaužti Italiją. Prieš finalą treneris J.Kazlauskas nuogąstavo, kad kai kuriems žaidėjams, ypač M.Kalniečiui, gali pritrūkti jėgų. Viena poilsio diena daugiau turėję ispanai iš tiesų finale atrodė „šviežesni“.
Kaip prieš prasidedant atkrintamosioms varžyboms pabrėžė krepšinio analitikas Eirildas Budraitis, per grupės varžybas net 43,5 proc. Lietuvos rinktinės sėkmingų atakų pasibaigdavo tiesiogiai prisidėjus M.Kalniečiui – pataikius metimą arba atlikus rezultatyvų perdavimą. Tai buvo didžiausias toks rezultatas per visą Lietuvos krepšinio istoriją, lenkiantis net Šarūną Jasikevičių auksinėse 2003-iųjų Europos pirmenybes (42/100 sėkmingų atakų).
Šis rezultatas pasiektas realizuojant vos mažiau nei 30 proc. visų metimų. Per lemiamas kovas įžaidėjo vaidmuo puolime šiek tiek sumažėjo, tačiau išliko lemiamas.
Tokia trenerio J.Kazlausko taktika visiškai pasiteisino. Nors finalui ir pritrūko jėgų, Lietuva laimėjo tiesioginį kelialapį į olimpines žaidynes ir išliko pasaulio krepšinio elite. Olimpiadoje ji dalyvaus jau septintą kartą iš eilės ir dar kartą pasauliui turės progą priminti apie šalies krepšininkų komandinę dvasią, susitelkimą ir nugalėtojų mentalitetą.
2015 m. Europos vicečempionai
Mantas Kalnietis, Kaunas, 29 m., Kauno „Žalgiris“
(9 rungt.; 34,2 min.; 10,6 taško; 2,9 atk. k.; 7,8 rez. p.; 3,7 kl.; 34,6 proc. taikl.)
Nuo M.Kalniečio formos ir žaidimo tiesiogiai priklausė Lietuvos rinktinės rezultatas, nes jam buvo suteikta daugiausia laisvės improvizacijai puolime – gynėjas atliko daugiausia metimų komandoje. Ne viskas sekėsi, tačiau gerėjant M.Kalniečio formai gerėjo ir komandos žaidimas. Per paskutines penkerias rungtynes įžaidėjas buvo beveik nekeičiamas ir atidavė visas savo jėgas.
Lukas Lekavičius, Šilalė, 21 m., Kauno „Žalgiris“
(8 rungt.; 9,1 min.; 0,6 taško; 0,5 atk. k.; 1,3 rez. p.; 0,3 kl.; 12,5 proc.)
Didesnis vaidmuo jaunajam įžaidėjui teko grupės varžybose ir su jam skirtomis pareigomis Lukas paprastai visai neblogai susitvarkydavo. Šlubavo metimai – gynėjas čempionate pataikė tik 2 iš 16, tačiau neabejotinai įgavo neįkainojamos patirties, kuri pravers jau artimiausioje ateityje.
Renaldas Seibutis, Mažeikiai, 30 m., Kauno „Žalgiris“
(9 rungt.; 26,6 min.; 7,8 taško; 2,9 atk. k.; 2,6 rez. p.; 1,9 kl.; 36,2 proc.)
R.Seibutis buvo vienas patikimiausių J.Kazlausko žaidėjų abiejose aikštės pusėse. Gynyboje būsimajam žalgiriečiui dažniausiai tekdavo stabdyti svarbiausius varžovų lyderius: serbą Milošą Teodosičių, italą Marco Belinelli. Su šiomis užduotimis gynėjas tvarkėsi pavyzdingai. Puolime R.Seibutis buvo bene vienintelis, kuris varžovų gynybą nuolat draskė aštriais prasiveržimais.
Artūras Milaknis, Tauragė, 29 m., Kazanės „Unics“
(7 rungt.; 15,4 min.; 5,1 taško; 0,7 atk. k.; 0,3 rez. p.; 0,7 kl.; 36,7 proc.)
Lietuvos rinktinės žaidimo pagerėjimas nuo rungtynių su Čekija tiesiogiai susijęs su šio snaiperio įtraukimu į rotaciją. Penkeriose paskutinėse ir svarbiausios rungtynėse A.Milaknis pataikė 11 tolimų metimų iš 23 bandymų ir tai labai praturtino komandos puolimo arsenalą.
Jonas Mačiulis, Kaunas, 30 m., Madrido „Real“
(9 rungt.; 31 min.; 13,8 taško; 6,3 atk. k.; 1,8 rez. p.; 1,9 kl.; 1,9 per. k.; 48,3 proc.)
Pergalingas metimas į Estijos krepšį, nepakartojamos aštuntfinalio rungtynės su Gruzija, net trys dvigubi dubliai per 9 rungtynes (su 198 cm ūgiu!), pirma vieta čempionate pagal perimtus kamuolius, 54 proc. tritaškių pataikymas – Jonas neabejotinai žaidė geriausią krepšinį per savą karjerą ir pelnytai buvo išrinktas į simbolinį turnyro penketą.
Deividas Gailius, Klaipėda, 27 m., Vilniaus „Lietuvos rytas“
(4 rungt.; 8,5 min.; 2 taškai; 1,8 atk. k.; 0,8 rez. p.; 0,8 kl.; 33,3 proc.)
Epizodinį vaidmenį atlikęs krašto puolėjas realiai žaidė tik dvejas rungtynes – su Estija ir Latvija. Pastarosiose Deividas buvo vienas ryškiausių komandos žaidėjų ir reikšmingai prisidėjo prie vienintelės lengvos pergalės čempionate.
Mindaugas Kuzminskas, Vilnius, 26 m., Malagos „Unicaja“
(9 rungt.; 23,3 min.; 8,7 taško; 5 atk. k.; 1,2 rez. p.; 0,9 kl.; 43,8 proc.)
„Ne veltui bariausi. Tokio Mindaugo laukiau, laukiu ir noriu, kad tai tęstųsi“, – taip nuo atsarginių žaidėjų suolelio pakildavusio puolėjo žaidimą po turnyro apibūdino treneris J.Kazlauskas. M.Kuzminskas iššovė tada, kai labiausiai to reikėjo – rungtynėse su Čekija, Italija ir Serbija jis buvo vienas geriausių komandoje.
Paulius Jankūnas, Kaunas, 31 m., Kauno „Žalgiris“
(9 rungt.; 24,4 min.; 9 taškai; 3,8 atk. k.; 1,4 rez. p.; 1,1 kl.; 46,8 proc.)
Šis Europos čempionatas „Žalgirio“ puolėjui buvo sėkmingas – P.Jankūnas žaidė daug, atakavo aukštu pataikymo procentu tiek iš tolimų, tiek iš artimesnių distancijų, buvo pagrindinis darbininkas gynyboje, o ketvirtfinalyje su Italija smeigė lemiamą tritaškį.
Domantas Sabonis, Portlandas, 19 m., Gonzagos „Bulldogs“
(4 rungt.; 7,3 min.; 3 taškai; 2 atk. k.; 0,5 kl.; 45,5 proc.)
Rimčiau pasireikšti Domantas gavo tik grupės etape Rygoje. Rungtynėse su Belgija puolėjas pelnė 10 taškų, atkovojo 4 kamuolius, išprovokavo 4 pražangas ir įrodė, kad gali puikiai tvarkytis tiek puolime, tiek gynyboje.
Jonas Valančiūnas, Utena, 23 m., Toronto „Raptors“
(8 rungt.; 27,5 min.; 16 taškų; 8,4 atk. k.; 0,6 rez. p.; 2 kl.; 1,4 bl.; 59,1 proc.)
J.Valančiūnui tik 23 metai ir, kaip po turnyro sakė J.Kazlauskas, didysis krepšinis jam tik prasideda. Tačiau jau dabar jis yra dominuojantis centras Europoje, išrinktas į čempionato simbolinį penketuką. Čempionatas Jonui galėjo būti ir dar geresnis – pasirengimą sutrukdė ne tik skrydis už Atlanto dėl naujos sutarties, bet ir per grupės varžybas pakirtęs virusas.
Antanas Kavaliauskas, Vilnius, 31 m., Vilniaus „Lietuvos rytas“
(6 rungt.; 12,2 min.; 4,3 taško; 3,2 atk. k.; 0,7 rez. p.; 0,5 kl.; 46,7 proc.)
Ne visada Antanui čempionate viskas sekėsi, tačiau pelnęs trenerio pasitikėjimą centras visuomet demonstravo kovingumą ir užsidegimą. Svarbiose rungtynėse su Estija, kurias dėl ligos praleido J.Valančiūnas, A.Kavaliauskas žaidė puikiai ir pelnė 14 taškų.
Robertas Javtokas, Šiauliai, 35 m., Kauno „Žalgiris“
(6 rungt.; 9,8 min.; 1,2 taško; 1,5 atk. k.; 1,2 rez. p.; 0,3 kl.; 75 proc.)
Tai greičiausiai buvo paskutinis komandos kapitono čempionatas rinktinėje. Nors šį kartą centrui teko epizodinis vaidmuo – per visą turnyrą jis pataikė vos tris metimus, savo darbą R.Javtokas atliko aštuntfinalio rungtynėse su Gruzija, kai J.Valančiūnui nesisekė, o Robertas prieš pagrindinį gruzinų centrą Zazą Pachulią pagirtinai atstovėjo 20 minučių.
Treneris Jonas Kazlauskas, Panevėžys, 60 m.
(7 pergalės ir 2 pralaimėjimai)
„Toliau dirbsime ir stengsimės. Nemanau, kad čia daug nuo trenerio priklauso“, – po ketvirtfinalio su Italija kalbėjo J.Kazlauskas. Tenka su treneriu nesutikti – Lietuvos rinktinė šiemet talentu nusileido daugiau nei vienam varžovui, tačiau užsidegimu, kovingumu, vienybe ji buvo nepralenkiama. Komanda ypač drausmingai gynėsi, varžovams sėkmingai primesdavo savo žaidimo stilių, puikiai atlaikydavo nervinę įtampą ir išnaudodavo menkiausius savo pranašumus. O tai jau trenerio nuopelnas.
Loading ...