“Veidas”: Seimas, Vyriausybė jau antri metai sako paskelbę karą korupcijai. Ar verslas mato bent kokių poslinkių?

S.B.: Sprendžiant pagal rezultatus, tie kovos būdai arba neveikiantys, arba kažkokie slapti, nes jų niekas nejaučia. Kai kalbamės su verslininkais, jie sako netikintys, kad valstybė apskritai kažkaip su tuo kovoja. Štai visi žinome, kokios kiauros valstybės sienos. Alkoholį gaminančių įmonių vadovai stebisi, kad jų apyvartos mažėja, tačiau alkoholio suvartojimas didėja. Žmonės nebeslepia seniai važinėjantys nelegaliais degalais. Įvairių specialistų vertinimu, šešėlinės ekonomikos dydis Lietuvoje siekia 30–40 proc. BVP, ir tai kelia didelę grėsmę spartesniam ekonomikos atsigavimui, blogina tiek privataus, tiek viešojo sektoriaus padėtį.

“Veidas”: Tai kaip siūlytumėte kovoti su korupcija?

S.B.: Mano manymu, efektyvi priemonė – įteisinti “pranešėjų luomą”. Formaliai egzistuoja tai reglamentuojantis teisės aktas, bet jis neveikia. Reikėtų įteisinti tvarką, kad pranešti apie korupcijos atvejus būtų galima anonimiškai, nes dabar kartais pranešėjas dar ir nukenčia. Taip pat turėtų būti įteisintas atlygis už pasiteisinusį pranešimą. Juk, pavyzdžiui, pasienio gyventojai puikiai žino, kas, kada, ką veža per sieną. Jei būtų finansinis atlygis, pavyzdžiui, 10 proc. nuo realiai išaiškinto nusikaltimo, bet ne daugiau kaip 20 tūkst. Lt, žmonės būtų suinteresuoti pranešti apie pažeidėjus. Daugelyje ES šalių ši priemonė duoda puikų efektą visose srityse. Turbūt daug kas iš persikėlusiųjų gyventi į Vakarų Europą būna šokiruoti, kad, pavyzdžiui, išpylus neišrūšiuotas šiukšles kaimynai tuoj pat informuoja atsakingas institucijas.

“Veidas”: Su Ūkio ministerija LPK rengė rašinių konkursą “Lietuva be šešėlio”. Gal kas pasiūlė daugiau tikrai realių idėjų?

S.B.: Siūlyta atsisakyti atsiskaitymų grynaisiais pinigais didelėmis sumomis, pavyzdžiui, nuo 10 tūkst. Lt. Tokia tvarka galioja ES šalyse, nes maža tikimybė, kad didelės sumos grynųjų būtų legalios. Kitas būdas – skatinti motyvaciją mokėti mokesčius, tiksliai atsiskaitant, kiek ir už kiek kuri ministerija pirko kėdžių ar kiek kelių nutiesta už konkrečią sumą, o ne kaip dabar – išlaidas slepiant po mistinėmis asignavimų eilutėmis. Racionalus siūlymas drausti išvykti iš Lietuvos į Rusiją ar Baltarusiją su mažiau kaip 4/5 užpildytu degalų baku. Pritariama sprendimui diegti kasos aparatus turgavietėse. Siūlyta mažinti alkoholio, degalų, tabako gaminių akcizus, mokesčius taikyti prie kaimyninių valstybių, tačiau mūsų valstybė, kaip žinome, laikosi kitokios politikos.

Nuo pat žmonijos atsiradimo mus lydi kova tarp to, kas “teisinga” ir “neteisinga”. Ilgainiui teisingumo supratimas pradeda priklausyti nuo to, kas už jo slepiasi ir kiek mes ji toleruojame. Jei įstatyme nurodyta, kad galimi nedidelės vertės kyšiai gydytojams (įstatyme vartojama kitokia terminologija) – nesusimąstydami tą toleruojame, jei įstatymai leidžia atskiroms energetikos įmonėms gyventi daug geriau nei kitiems ūkio subjektams – gal mintyse pasipiktiname ar piktu žodžiu su kaimynu apie tai persimetame, bet ne daugiau. Ką jau kalbėti apie cigarečių, degalų ar alkoholinių gėrimų kontrabandą – žodis “toleruojam” čia nebetinka, juk beveik pusė mūsų, Lietuvos piliečių, yra aktyvesni ar pasyvesni šios paslaugos vartotojai. O paskui piktinamės, kad biudžeto nesurenkame, pensijos mažos, gatvės duobėtos…

Vyriausybė nusprendė, kad nuo šių metų gegužės pirmosios dengtose turgavietėse maisto produktais bus privaloma prekiauti su kasos aparatais. Dėl to planuojama papildomai į biudžetą surinkti iki 100 mln. Lt.

Puolami smulkieji! Bet jei nepaisyti teisės aktų leidžiama kitiems – kodėl aš turiu jų laikytis? Iš valstybės jokių pašalpų neprašau – ko jūs iš manęs norit? Galiausiai juk visi vagia daug didesnėmis sumomis – kodėl aš negaliu? Skamba kaip vagies argumentas: aš pats pasivagiu ir valstybei dėl mano išlaikymo galvos neskauda. Be to, kaip paaiškinti mėsos perdirbimo įmonės darbuotojai Janinai, kad ji turi būti atleista, nes žmonės lietuvišką produkciją iškeitė į neapskaitytą lenkišką? Kad pasirinkimas valstybės mastu tarp prekiautojo, vežančio neapskaitytus produktus, ir jos, mokančios visus mokesčius ir jais išlaikančios dar vieną pensininką, pasviro ne jos naudai?

Kaip visuomet tokiais atvejais nelegalių prekiautojų ir jų gynėjų lūpomis pradedami skleisti įvairūs mitai. Jų radau arti trisdešimties, todėl apžvelgsiu dažniausiai girdimus.

Reta lietuviška argumentacija apsieina be neatremiamo “bobutės” argumento. Taigi pirmasis mitas – močiutė negalės parduoti savo skilanduko. Tik močiutę su skilanduku atbaido ne mokesčiai valstybei, o mokesčiai turgavietei. Močiutė ir dabar neprekiauja, nes turgavietės mokestis – 30–40 Lt už dieną yra per didelis. Be to, kasos aparatų nereikės, jei bus prekiaujama pačių išaugintais maisto produktais ir pajamos iš šios veiklos neviršys 4 tūkst. Lt.

Bet palikime močiutes ir jų skilandukus ramybėje, nes antrasis mitas – sužlugdysime turgų – gerokai rimtesnis. Tačiau mėsos produktai visose aplinkinėse valstybėse parduodami su kasos aparatais ir kažkodėl turgūs ten dar gyvi…

Trečiasis mitas – dabar vykdoma nuolatinė turgaus kontrolė, turgaviečių administracijos detaliai fiksuoja prekių įvežimą ir išvežimą iš jų. Tik keistai atrodo toji kontrolė, jei mėsos suvartojimas 2010-aisiais, palyginti su 2009-aisiais, krito, įvairiais skaičiavimais, 1–3 proc., o PVM surinkimas iš mėsos ir jos produktų didmeninės prekybos – 25 proc. Be to, deklaruojamos turgaus prekeivio pajamos iš tokios veiklos vidutiniškai sudaro 25 tūkst. Lt per metus, t.y. apie 90 Lt per dieną. Jei pelningumą laikysime 10 proc., tai 9 litai už dieną darbo turgavietėje neskamba labai motyvuojamai, be to, būna, kad mėsa sugenda. Bet gal prekiaujama ne dėl pinigų?

Ketvirtasis mitas – prekiautojai vis tiek nemokės PVM, vyrą pakeis žmona. Lietuvoje PVM mokėtoju reikia registruotis pasiekus 100 tūkst. Lt apyvartą, todėl greičiausiai įvairiais būdais bus siekiama netapti PVM mokėtoju. Tačiau kasos aparatų tikslas – ne priversti turguje prekiaujančius asmenis padaryti PVM mokėtojais, o sumažinti neapskaitomą prekybą.

Ne mažiau orginalus penktasis mitas – prekiautojas nemuš čekių. Žinant esančias sankcijas bei aiškiai suvokiant skirtumus tarp turgavietės administracijos atstovo ir mokesčių inspekcijos atstovo – daug “drąsuolių” neturėtų atsirasti.

Šeštasis mitas – kasos aparatai padidins biurokratinę naštą. Pasak vienos kovotojos su kasos aparatais, “prekiautojai, užuot rūšiavę mandarinus, taps į apskaitos sąvadus įnikusiais kasininkais-buhalteriais”. Iš tikrųjų vietoj ilgo žurnalo pildymo tereikės išsaugoti kasos juostelę. Asmenys, pradėję naudoti kasos aparatus, kalba apie sumažėjusią biurokratinę naštą.

Septintasis mitas – kasos aparatas užkirs kelią pagrindiniam turgaus principui, galimybei derėtis. Kasos aparatas skirtas tik paimtiems gryniesiems pinigams fiksuoti – pardavėjas išmuš kasos čekį tokiai sumai, kokią iš tikrųjų gavo, o ne kiek parašyta kainos lapelyje prie prekės.

Pabaigoje originaliausias argumentas – turgavietės nėra pagrindinė šešėlinio verslo problema. Labai teisingas argumentas. Kaip ir vagystės, plėšimai bei korupcija nėra pagrindinė nusikalstamumo problema, palyginti su žmogžudystėmis.