Teatro, televizijos ir kino aktoriui Sigitui Jakubauskui balandžio 15-ąją sukako 60 metų. Du trečdaliai gyvenimo – scenoje, dalinant save kitiems - žiūrovams, gerbėjams, kolegoms, bendraminčiams. Talentas įvertintas gausybe apdovanojimų: „Kristoforo“ prizu, Vyriausybės Kultūros ir meno premija, dukart nominuotas Auksiniam scenos kryžiui, Potencijos Pinkauskaitės premija, keturiskart Augustino Griciaus premija, keturiskart Šiaulių miesto geriausio metų aktoriaus vardas ir premija, aštuonis kartus laureatas už vaidmenis įvairiuose teatrų festivaliuose. Bet šįsyk kalbamės apie romantišką pasirinkimą ir sudėtingą buvimą, nuolatines paieškas – jubiliejaus išvakarėse.
Asta Šiukšterienė, menufaktura.lt
- Gal kiek ir banalu klausti, kodėl pasirinkote aktorystę, bet mane suintrigavo kažkada išsakyta Jūsų mintis, jog į teatrą atėjote tam, kad kiti Jus mylėtų labiau negu mylite pats save. Taip ir nutiko?
Pradžioje gal romantizmas, pasaka, išėjimas iš realaus gyvenimo atrodė, bet atsidaviau tam visiškai.
- Ir aš esu apie tai daug galvojęs. Kai pamatau, kiek jaunų žmonių ateina į šitą profesiją, man įdomu, kokios jų mintys būna prieš ateinant, prieš sužinant, kas ta aktorystė. Nors niekada nesužinosi iki galo, kas ta profesija, ji amžina ir visą gyvenimą jos mokaisi. Tai galvoju, kad tuos jaunuolius į aktorystę romantika traukia, kaip ir į kiekvieną meno šaką. Vieni nori į miškus eiti, nes mišką myli, taip ir kiti teatrą myli, muziką myli, dailę myli. Gal tas potraukis ir nėra racionalus, bet jis stiprus, užsifiksavęs dėl kažkada matyto spektaklio arba scenoje, ekrane matyto žmogaus, kuris atrodo kažkoks kitoks, pakylėtas.
- Tai ir Jus paviliojo ta romantika?
- Na taip. Kai man pasiūlė ir patarė jėgas išbandyti aktorystėje, pasijutau oho, o gal ir aš… Žinoma, tai dar nebuvo sąmoningas profesinis pasirinkimas. Pradžioje gal romantizmas, pasaka, išėjimas iš realaus gyvenimo atrodė, bet atsidaviau tam visiškai. Jau pirmame kurse atrodė, kad tu – jau toks didesnis, jau pradėjai suprasti gyvenimą kitaip, kad tu ne smulkmeniškas ir pinigai tau visiškai nerūpi. Va tokia romantinė iliuzija tada mane vedė.
- Dabar tai Jums kelia šypseną, taip nebesijaučiate, nebegalvojate?
- Aš galvoju, kartais net labai analizuoju savo buvimą šitoje profesijoje, kartais ir pykstu, svarstau, kodėl aš čia, kaip aš čia, bet jau labai retai. Paskui sustabdau save, ko aš prisigalvoju: juk čia mano gyvenimas, ir juk tų stebuklų buvo, tų momentų, tų sekundžių, nedaug, bet scenoje jie įvyksta, o kitur galbūt nebūtum to pajutęs. Tai dabar aš šypsausi jau ne ironiškai, tik atsirado suvokimo, kiek čia sunkumų yra, koks tas buvimas scenoje ne vien romantiškas.
- Kaip tie stebuklai scenoje įvyksta: mistika ar meistriškumas?
- Oi, kartais net nežinai, kaip tie stebuklai nutinka, tu jų nelauki specialiai, negali ir suplanuoti, gal per darbą ateina. Net ne konkretus spektaklis ar vaidmuo lemia, vaidini tą patį jau kažkelintame spektaklyje ir netikėtai užklumpa atradimas – o! Taigi, čia taip yra! Ir tas stebuklas trunka gal sekundę, gal kelias. Tai – tyla, kai tiesos, atjautos akimirką ir tu tyli, ir žiūrovai tyli. Apima tylos džiaugsmas. O ir tavo kasdienis gyvenimas, tavo aplinka, žmonės į spektaklį kartais atneša visai kitokių spalvų.
- Atvirkščiai juk irgi būna, atsikartoja scena gyvenime?
Žinoma, kai įeini į sceną, tavęs paties beveik nelieka. Išeini – vėl tu. Aišku, tave atpažįsta.
- Būna, bet tokiose ironiškose situacijose, buityje. Dar svarbu, su kokia medžiaga dirbi, koks autorius. Kartais tave labai paveikia, bet negalima sakyti, kad „įeini į vaidmenį“. Man tai labai nepatinka. Juk čia darbas: įeini ir išeini. O darbo metu perimi daug ką iš autoriaus, režisieriaus, scenos partnerių, susidraugauji ir kažkuria prasme jie visada tavy lieka. Ir scenoje labiau tave pakeičia ne grimas, ne rūbas, o tavo vaidmens psichologinis piešinys, nes turi suvokti to personažo būseną, bandai jį suprasti, vertini. Žinoma, kai įeini į sceną, tavęs paties beveik nelieka. Išeini – vėl tu. Aišku, tave atpažįsta. Juk todėl ir būna aktoriai kažkuo išsiskiriantys, vienas – toks, kitas – va, šitoks.
- Ar gerai, kad aktorius skirstoma ir renkamasi pagal tipažus?
- Oi, ne. Aš manau, kad čia senas būdas, kuris visai netinka teatro žanrui. Pagal tipažus renkamasi tik kine, serialuose arba saviveikloje. Visas išorinis aktoriaus tipažas – tik žaidimo priemonė, o pirmiausia – psichologija, supratimas personažo, jo logikos, jo gyvenimo, jo tikslų. Tada gali būti negražus ir piktas arba gražus ir negeras ir panašiai. Svarbiausia mūsų amate – psichologija.
- Ar teko „sutikti tokių žmonių“ (kalbu apie personažus), kuriuos perprasti, prisijaukinti buvo sunkiausia, kurie ilgai dar liko su Jumis?
- Iki galo turbūt nei vieno neįmanoma perkąsti. Aišku, yra tokių, kurie labiau atitinka tavo jausmą, patirtį ar požiūrį, yra tokių, kurie visai kaip ne tu. Teatre būna labai gerai – tu gali pasislėpti už personažo. Gali padaryti ir išsakyti tai, ko net pats sau neprisipažįsti, kokių minčių sau neišsakai. O tas kalbėjimas su savimi irgi labai įdomus dalykas, nes žmogus, turbūt, nepažįsta savęs iki mirties.
Labai įdomūs „blogiečiai“: kodėl jie taip daro, juos teisini, gal jų vaikystėje kas nors buvo, analizuoji, kaip jie gyveno anksčiau, dar iki tos dramaturgijos.
Vaidmens prisijaukinimas įvyksta savaime. Nebuvo tokių, dėl kurių patyriau didelių prieštaravimų. Bet buvo tokių, kuriuos sukūrei, o vėliau net nebeprisimeni – vadinasi, kažkas neįvyko su personažu, su tavimi ar su spektakliu. Labai įdomūs „blogiečiai“: kodėl jie taip daro, juos teisini, gal jų vaikystėje kas nors buvo, analizuoji, kaip jie gyveno anksčiau, dar iki tos dramaturgijos.
- Ar daug Jums teko „blogiukų“ vaidmenų?
- Tai kad beveik visi mano vaidmenys blogiukai. Kad ir Puntila (B. Brechto „Ponas Puntila ir jo tarnas Matis“ – Aut.) – girtuoklis, bet jis nėra blogas. Ir Ričardas III kažkuo geras. Iš žanrų man tragedija gražiausia. Bet nedaug mes jų vaidiname, grynosios tragedijos ir nesu vaidinęs. Nors tragedijos galima visur rasti: kad ir „Juozapas Šveikas“, kuriame ypač daug tragedijos. Juodasis humoras. Bet ar ten linksma? Man tai buvo vienas liūdniausių vaidmenų. Šveikas tik prisitaikęs prie šio pasaulio optimistas, humanistas, labai vitališkas žmogus.
- Pasiilgstat jo?
- Ne. Nepasiilgstu jokių vaidmenų. Kartais, aišku, prisimenu. Kai spektaklis išeina, tai ir vaidmuo išeina, kartais net citatas sunku atsiminti. O gal ir pats supranti, kad baigta ir atsisveikini. Kai pradedi galvoti, kad ir tą vaidinai ir aną vaidinai, tai išsigąsti – „Kiek čia tų metų?“
- Tai kiek čia tų metų?
- Valstybiniame Šiaulių dramos teatre – nuo pat studijų, nuo 1977 metų. Bet tuos metus skaičiuoti man nelabai sekasi: ar čia dveji, ar penki, ar jau dešimt metų pradėjo. Nežinau, ar aš bijau metų, bet atsimenu tik tas datas, kada gimiau, kada į teatrą atėjau, kada vaikai gimė. Negalėčiau pasakyti, kada kuri premjera išėjo ar koks vaidmuo apdovanotas buvo – viskas bendrame prisiminimų katile.
- Ar sapnuojate teatrą?
Jaunystėje tikrai neskyriau savo gyvenimo ir teatro, man atrodė, kad visas mano gyvenimas yra teatras, bet paskui pasirodė, kad klydau.
- Ne, paprastai ne. Gal esu sapnavęs tik tokį stresą, kad ateinu į spektaklį, diplominio gynimas ir nieko nėra, kostiumų nėra, tekstų nėra. O teatras ir mano gyvenimas? Kad kas pasakytų, kaip juos atskirti. Jaunystėje tikrai neskyriau savo gyvenimo ir teatro, man atrodė, kad visas mano gyvenimas yra teatras, bet paskui pasirodė, kad klydau. Gyvenime taip gražiai kaip teatre nebuvo. Nors, gal ir teisus Shakespeare´as, pasakęs kad gyvenimas – tai teatras. To įsitvėrę, visi, ypač politikai, nori aktoriais pasivadinti. Artistai, jei ne aktoriai. O būti aktoriumi? Tegu pabando. Ne taip jau lengva.
- Turbūt ir Jūs nemanėt, kad sunki profesija, kai rinkotės šį kelią?
- Romantiškai atrodė: jausmą, ašarą parodysi – visi žavėsis. Kuo daugiau tu verki – tuo visiems nuobodžiau. Tik, kai pradedi suprasti, kad ne save reikia rodyti, kūryba atsiranda. Bet tai labai sunku. Jaunam žmogui, studentams net neįmanoma to paaiškinti, nes jie nesupras, to nepajutę. Juk tik baigęs studijas, jaunas žmogus lipa į sceną pasirodyti, koks jis. Scena – tokia pakylėta vieta. Net ir eilinis žmogus užlipęs į sceną kokį sveikinimą pasakyti įsitempia, nes jis save analizuoja.
Reikia daug metų, kad patirtum džiaugsmą ne pats, o su personažu į sceną išeiti. Su personažu daug lengviau, nes tu už jo pasislepi ir gali daug ką pasakyti. O išeinant į sceną man, kaip Sigitui, net ir dabar visokių minčių kyla: ar gerai atrodau, gal batai ne tie, o gal pilvas per didelis atrodo. Su personažu kitaip.
Interviu pirmą kartą publikuotas svetainėje menufaktura.lt 2016 m. balandžio 15 d.
Loading ...