Ilgiausio nepertraukiamo vadovavimo teatrui stažo rekordas šiuo metu priklauso Kauno valstybinio lėlių teatro vadovui, šįmet 70-metį atšventusiam Sigitui Klibavičiui. Jis vadovauja šiam teatrui nuo 1986 m. Pernai balandžio mėnesį S.Klibavičius, Kultūros ministerijos skelbtame konkurse įveikęs kitą kandidatą, buvo patvirtintas naujai kadencijai. „Veidas“ neatsispyrė pagundai pakalbinti teatro vadybos veteraną.
– Kone ketvirtį amžiaus vadovavote teatrui neskaičiuodamas kadencijų, vėliau įveikėte jau du konkursus. Kaip jums atrodo, ar teatrų vadovų kadencijos – reikalingos? O gal konkursai tik sukelia kolektyve bereikalingo sąmyšio?
– Yra ir viena, ir kita pusė. Baigiantis vadovo kadencijai teatre padaugėja įtampos, kolektyvas atsiduria tarsi nežinioje, žmonės nerimauja, kas jų laukia. Tam vadovui, kuris sugeba palaikyti sveiką kolektyvo mikroklimatą, ruošimasis konkursui ir naujos programos rašymas tebus proga įdėmiau apsižvalgyti aplinkui. Nors rašydamas mąstai, kad visa tai tėra formalumas, iš asmeninės patirties galiu pasakyti, jog periodiškas minčių surikiavimas, veiklos gairių išgryninimas vėliau pačiam praverčia darbe. Sunkiau tiems vadovams, kurių kolektyvuose atsiranda povandeninių srovių. Mat užtenka mažos nepalankių žmonių grupelės, kad ji, pasinaudodama situacija, sukeltų tokį skersvėjį, prieš kurį nesugebės atsilaikyti ir pats geriausias vadovas. O teatruose, kur dirba jautrūs, talentingi, bet kartu ir nemažų ambicijų turintys žmonės, kolektyvo išsisluoksniavimai neišvengiami. Neretai susiformuoja dominuoti siekiančios grupuotės, viena kitai įrodinėjančios savo tiesas. Vadovas turi gebėti suvaldyti tokius vėjus, kol jie neįgavo nesveiko pagreičio.
– Kaip jums pavyko net tris dešimtmečius didesnių audrų teatre išvengti?
– Turiu pakankamai lankstumo ir pagarbos skirtingoms nuomonėms, ieškodavau kompromisų. Antra vertus, man buvo lengviau, nes mūsų teatras nedidelis ir jo trupė mažytė: dvylika etatinių aktorių ir keturi pagal autorines sutartis samdomi žmonės. Kadrų kaitos praktiškai nėra. Be to, lėlininkų bendruomenėje neatsiranda tiek „žvaigždžių“, įtikėjusių savo spindesiu, kaip operos ar dramos pasaulyje. O būtent „karūnuotieji“ dažniausiai ir kelia skersvėjus. Todėl, palyginti su įtampa, kylančia dideliuose nacionaliniuose teatruose, mūsų konfliktai tėra audros stiklinėje.
– Ar pats į postą atėjote iš teatrinės bendruomenės?
– Ne. Ir manau, kad man tai padėjo, nes kolektyvo interesai neretai kertasi su asmeniniais kūrybinių darbuotojų interesais. Tuomet iš „savo“ gali lengvai virsti priešu. Aš ir paskirtas buvau todėl, kad tuo metu kolektyvą skaldė vidinės intrigos ir sąmoningai buvo ieškomas žmogus iš šalies.
Vis dėlto teatras man nebuvo visiškai svetimas. Nuo vaikystės buvau statistas Kauno valstybiniame muzikiniame teatre, baigęs mokyklą netgi įstojau į tuometės Valstybinės konservatorijos aktorių kursą. Tačiau sėkmingai įveikęs stojamuosius egzaminus pajutau, kad manyje tarsi kažkas nutrūko… Matyt, tenorėjau išbandyti save, o ne tapti aktoriumi. Laiku susivokiau ir dar tais pačiais metais perstojau žurnalistikon. Baigęs dirbau Lietuvos televizijos Kauno redakcijoje, vėliau „Žinijos“ draugijoje, o iš ten vėl sugrįžau į teatrą.
– Kaip apibūdintumėte dabartinę valstybinių teatrų finansinę padėtį?
– Manau, kad valstybiniai teatrai su savo trupėmis ir pastatais yra didelis valstybės turtas. Bet nežinau, ar ilgai valstybė tą turtą pajėgs ir norės išlaikyti. Valstybinis finansavimas teatrams šiuo metu siekia 70 proc. jų biudžeto – tai nemažai, palyginti su užsienio teatrais, bet ten ir galimybės susirankioti pinigų iš kitų šaltinių gerokai didesnės, ir mecenavimo tradicijos kitokios. Yra unikalių atvejų, kai vieniši turtuoliai testamentu teatrui užrašydavo savo palikimą. O mūsų rėmėjai vis dar aktyviai domisi, kiek ir kokios naudos patys turės iš teatro, kiek kartų jų firminį ženklą sugebėsime prakišti į televizijos ekraną. Tokie „mainai“ tampai ypač neskanūs, kai kalbama apie lėlių teatro žanrą, ištikimai tarnaujantį vaikams. Negalime kelti bilietų kainų, nes taip iš publikos iškart eliminuotume nepasiturinčias šeimas. Todėl sunkiai įsivaizduoju, kad lėlių teatrai iš biudžetinių organizacijų galėtų virsti viešosiomis įstaigomis.
– Ar nemanote, kad reklamos, siekdamos į save atkreipti dėmesį, neretai prasilenkia su spektaklių turiniu?
– Sutinku, kad teatrams lenktyniaujant dėl pajamų ir verčiantis per galvą reklama tampa neadekvati parduodamam produktui. Antra vertus, reklaminis malūno ratas būna užsukamas likus nemažai laiko iki spektaklio užbaigimo ir tikrosios jo vertės suvokimo. Prisapnuoji, kad gimsta šedevras, o galiausiai pamatai, kad yra priešingai. Tai – kaip loterija.
– Šioje kadencijoje jums teks užsiimti ir statybomis, nes jau palaiminta teatro rekonstrukcija.
– Apkvaitom iš laimės sužinoję, kad tam skirta milžiniška lėlininkams atrodanti suma – net pusantro milijono eurų. Bet kai pradėjome dėlioti konkrečius darbus ir jų kainas, paaiškėjo, kad geriausiu atveju įstengsime atnaujinti mažiau nei du trečdalius savo patalpų. Aišku, pirmiausia rekonstruosime žiūrovines erdves, kad mažieji žiūrovai po poros metų jau džiaugtųsi permainomis. Bet kokiu atveju tai pirma reikšminga finansinė injekcija, per 60 metų pasiekianti Kauno valstybinį lėlių teatrą.
Visą savaitraščio “Veidas” numerį skaitykite ČIA
Loading ...