Abkaiko miestelis, Saudo Arabijos Rytinėje provincijoje įkurtas 1940-aisiais, iš kitų per daug neišsiskiria – jame gyvena keli tūkstančiai gyventojų, o dauguma jų dirba arba čia pat esančioje didžiausioje pasaulyje naftos išgryninimo gamykloje, kurioje iš naftos šalinamas vandenilio sulfidas, arba rūpinasi jau išvalytos naftos eksportu į Ras Tanuros uostą.
Rima JANUŽYTĖ
Nafta Saudo Arabijoje buvo aptikta 1938-aisiais, praėjus vos šešeriems metams nuo šios valstybės įkūrimo. Dar po poros metų nafta staiga praturtėjusios Saudo Arabijos dykumoje ėmė rastis nauji miestai, tokie kaip Abkaikas. Visi jie dygo Rytinėje provincijoje, kurioje esantis naftos telkinys pasirodė esąs didžiausias pasaulyje, nes jame telkšantys naftos klodai sudaro ketvirtadalį planetos naftos atsargų – 260 mlrd. barelių.
Rimčiau pagarsėjęs Abkaiko miestas buvo tik kartą – 2006-aisiais, kai čia esančią naftos gavybos platformą susprogdino „Al Qaeda“. Platforma netrukus buvo atstatyta, o incidentas, tuokart pasaulinę naftos kainą biržose trumpam kilstelėjęs dviem JAV doleriais už statinę, pasimiršo. Saudo Arabijos valdžia padarė viską, jog įtikintų pasaulį, kad jos Rytinė provincija yra saugi ir stabili.
Vis dėlto ramybės šiame Saudo Arabijos regione ne tiek daug. Sunitiškos valstybės Rytinėje provincijoje, tiesiai virš naftos klodų, gyvena Saudo Arabijos šiitų mažuma. Visai neseniai tik nedaug trūko, kad iki jos atvilnytų Arabų pavasario banga, kurią laiku sustabdė represijos ir virtinė mirties bausmių, Saudo Arabijos valdžios profilaktiškai vykdomų iki pat šiol. Pernai karaliaus valdžia net ėmėsi viešųjų ryšių akcijos: paskelbė konkursą į laisvas budelių vietas ir pažadėjo į šį gerai atlyginamą darbą priimti kelis šimtus profesionalų.
2016-uosius budeliai pradėjo be laisvadienių: sausio 2-ąją buvo įvykdyta masinė egzekucija 48 kaliniams, kurių dauguma – su „Al Qaeda“ siejami teroristai. Tačiau ne visi.
Teisuolis ar teroristas?
Po Londono televizijos „Press TV“ reporterės Aminos Taylor 2014 m. lapkritį surengto protesto Dauning Stryte reikalavimai į laisvę išleisti Saudo Arabijoje myriop nuteistą šiitą Nimrą al Nimrą nuvilnijo per visą pasaulį: protestuotojai jo vardą skandavo nuo Kanados iki Indijos, nuo Irano iki Libano.
A.Taylor viena pirmųjų mėgino pasakyti, kad šeichas Nimras – ne teroristas, o politinis kalinys, nepavykusio Arabų pavasario aktyvistas, kovotojas už žmogaus teises, smurto priešininkas. Žodžiu, tikras šventasis. Šiitams netgi ne perkeltine prasme, nes Nimras al Nimras – šiitų dvasininkas, ajatola.
Tačiau sunitams tai nė motais. Šiandien visi 1,6 mlrd. pasaulyje gyvenančių musulmonų sutaria tik dėl to, kad Alachas yra vienintelis Dievas, o Mahometas – jo pasiuntinys. Dar jie visi laikosi penkių ritualinių islamo taisyklių, vadinamų penkiais islamo stulpais, įskaitant ramadaną, ir vadovaujasi šventąja knyga – Koranu.
Toliau prasideda didieji musulmonų nesutarimai, dėl kurių apie 40 proc. sunitų, „Pew Research“ centro duomenimis, šiitų net nelaiko tikrais musulmonais, o šiitai sunitams linkę prikaišioti į ekstremizmą vedantį dogmatiškumą. Mat sunitams svarbiausi yra pranašo mokymai (suna), kurių jie kone aklai laikosi nepaisydami jokių aplinkybių. O štai šiitams svarbiau, ką pasakys jų dvasininkai, arba ajatolos, kuriuos jie laiko Dievo vietininkais žemėje. Nubausti ajatolą mirtimi šiitams yra iš viso nesuvokiamas dalykas.
Tačiau nei protestuotojų balsai, nei įvairių tarptautinių organizacijų mėginimai paveikti Saudo Arabijos valdžią, nei paties šeicho Nimro prašymai suteikti malonę nepadėjo: šių metų sausio 2-ąją jam drauge su kitais 46 nuteistaisiais buvo nukirsdinta galva, o šeimai neleista net jo palaidoti.
Iš Abkaiko kilusiems Nimro al Nimro artimiesiems jis yra jau antras mirtimi nubaustas namiškis per keletą metų. 2014 m. toks likimas ištiko tuomet 19-metį šeicho Nimro sūnėną Ali Mohammedą Baqirą al Nimrą, mirtimi nubaustą už dalyvavimą 2011–2012 m. protestuose.
Tiek sūnėnas, tiek jo dėdė šeichas Nimras Saudo Arabijoje buvo apkaltinti terorizmu ir prilyginti Al Qaedos“ kovotojams, nors abu pasisakė prieš smurtą ir net ragino valdžios kulkas atremti krūtine ir žodžiais.
Tiesa, Saudo Arabijoje mirtimi nubausto šiitų dvasininko Nimro al Nimro draugai ir bičiuliai nebuvo vien taiką mėgstantys pacifistai. Įkvėpimo šis šiitas, gyvenęs sunitiškoje valstybėje, semdavosi iš kraštutinumu pasižymėjusio Irako ajatolos Muhammado al Hussaini al Shirazi, palaikiusio ilgamečius ryšius su kai kuriais Irano radikalais.
Tarp žinomiausių Nimro al Nimro rėmėjų buvo ir Abd al Raoufas al Shayebas – Bahreino pilietis, neseniai Didžiojoje Britanijoje nuteistas už bendradarbiavimą su teroristais.
Tačiau įvykdydama mirties bausmę šiitų dvasininkui Saudo Arabijos vyriausybė siekė ne teisingumo – šalies valdžia puikiai suvokė, kad Nimras al Nimras nebuvo nei nusikaltėlis, nei teroristas. Išpuoliams jis nekurstė netgi savo sekėjų. Užtat be atvangos kritikavo Saudo Arabijos karaliaus vyriausybę, o ginti savo interesų telkė visus šalies rytuose gyvenančius šiitus.
Bet dar svarbiau, kad Saudo Arabijoje įvykdyta šiitų ajatolos egzekucija sukrėtė ir neadekvačiai elgtis privertė Iraną – šiitų pasaulio centrą, kuris buvo bepradedąs nusimesti tarptautinių sankcijų skarmalus ir dabintis puošniais naftos eksporto lyderio apdarais.
„Raugas tarp galingiausios sunitų valstybės Saudo Arabijos ir šiitų centro Irano brendo ištisus dešimtmečius, tačiau pernai Teheranui pasirašius branduolinę sutartį su Vakarų šalimis jis ėmė lipti per kraštus. Saudo Arabija ir jos partnerės nerimauja, kad Iranas ims eksportuoti vis daugiau naftos ir užsidirbs daugiau pinigų, o tuomet, įgavęs daugiau jėgų ir pasitikėjimo savimi, pradės plėsti savo įtaką regione. Teheranas jaučia nuoskaudą, kad Saudo Arabija pasinaudojo Teherano izoliacija ir per pastaruosius metus stipriai padidino savo pačios vaidmenį ne tik regione, bet ir tarptautinėje prekybos nafta rinkoje“, – aiškina Londone įsikūrusios konsultacinės bendrovės „Energy Aspects“ analitikas Richardas Mallinsonas.
Taigi Saudo Arabijai Irano atkutimas – pats blogiausias scenarijus, kuriam išvengti ji buvo pasiryžusi bet kam, net rizikuoti labai patogiu ir pelningu JAV sąjungininkės statusu.
Dėl to JAV prabilus apie santykių su Iranu atšilimą Saudo Arabija taip spjaudėsi, grūmojo ir žaidė naftos kainomis. Dabar ji ėmėsi kitos, dar rizikingesnės strategijos.
Situacija, kai po šiitų dvasininko Nimro al Nimro egzekucijos Irane buvo padegta Saudo Arabijos ambasada, primena padėtį, kai Teherane 1979 m. buvo užpulta JAV ambasada. Saudo Arabijos politikai šiuos du įvykius bemat susiejo ir ėmė kelti klausimą, ar JAV vis dar nori į lygiavertę politinę areną grąžinti Iraną, o kitos sunitiškos šalys – palaikyti su Iranu diplomatinius ir prekybinius santykius.
Du pusmėnuliai
Mirtimi nubaudusi neįtikusį šiitų aktyvistą, Saudo Arabija išjudino du pasaulius – sunitų ir šiitų, kurių pirmajam diriguoja Saudo Arabija, o antrajam – Iranas. Ir ėmė telkti sąjungininkus bei skaičiuoti karinius pajėgumus.
Du musulmoniškus pasaulius skirianti riba yra ne tik religinė, bet ir politinė. Taip pat ir geografinė. Šiitų pusmėnulio „kūną“ sudaro Iranas, sunitų – Saudo Arabija. Šalyse, kuriose jie susiliečia į apskritą pilnatį, gyvena didelės sunitų ir šiitų bendruomenės, tad čia verda aistros. Daug šiitų gyvena Sirijoje, Jemene ir Libane, kuriame įsigalėjo ekstremistinis šiitų judėjimas „Hezbollah“. Nemažai šiitų yra Irake, šiek tiek – Turkijoje. Daug jų gyvena Omane, Bahreine, Kuveite.
Šiose šalyse gyvenantys sunitai pastaruoju metu sulaukia vis didesnės finansinės paramos iš sunitiškojo pusmėnulio, ypač turtingosios Saudo Arabijos, tad šiitai jaučia vis didesnį nesaugumo ir netikrumo jausmą.
Tiesa, iki šiol tarp šiitų ir sunitų niekada nebuvo tokių kruvinų ir daugybės gyvybių pareikalavusių susirėmimų, kokius Europoje išgyveno katalikai ir protestantai XVII a. Tačiau gyventojų pusmėnulių sandūroje esančiose šalyse daugėja, o jų kova dėl išteklių, pavyzdžiui, gėlo vandens, didėja. Tad dviejų pusmėnulių tektoninio lūžio vietoje prasidėjusios revoliucijos, pilietiniai karai ir teroristiniai išpuoliai tik dažnės, o vien XXI a. jie jau nusinešė apie milijoną gyvybių. Antai Sirijoje vien pernai žuvo apie 50 tūkst., Irake apie 14 tūkst., Jemene – 6 tūkst. žmonių.
Tarp dviejų pasaulių vyksta ir nesibaigianti žodinė dvikova. Iranas ir Saudo Arabija be paliovos kaltina viena kitą brutalumu, represijomis ir nesiskaitymu su žmogaus teisėmis. O pastaruoju metu – dar ir bendradarbiavimu su vadinamąja Islamo valstybe. Iranas niršta, kad Saudo Arabija remia prieš Basharo al Assado režimą kovojančius sukilėlius sunitus ir bombarduoja šiitus Jemene. Saudo Arabija negali pakęsti minties, kad Iranas galbūt turi branduolinį ginklą, dėl kurio tektų su juo rimtai skaitytis.
Vis dėlto svarstykles nusveria sunitiškasis pusrutulis, kuris šiitiškąjį lenkia ne tik gyventojų skaičiumi, bet ir tarptautine parama.
Iranas iš esmės neturi tikrų draugų. Vienintelis tikresnis jo sąjungininkas – Omanas, bet ir tas tyli ausis suskliautęs, mat balansuoja tarp draugystės su Iranu ir ekonominių saitų su svarbiausiomis partnerėmis sunitų pasaulyje – Saudo Arabija, Kataru, Jungtiniais Arabų Emyratais (JAE), Kuveitu ir Bahreinu, sunitų monarchijos valdoma valstybe, kurioje daugumą sudaro šiitai.
Šis šešetas tradiciškai laikomas vienu kumščiu, tačiau po šiitų ajatolos egzekucijos kilęs diplomatinis chaosas parodė, kad tas kumštis ne toks jau tvirtas. Saudo Arabijai nutraukus su Iranu diplomatinius santykius, jos pėdomis nedelsdamas pasekė Bahreinas, o štai JAE tik atšaukė savo ambasadorių iš Irano ir pažemino diplomatinius santykius su Teheranu iki reikalų patikėtinio lygio.
Tas pats – ir su Kataru bei Kuveitu, kurie, Saudo Arabijos nuostabai, visai neskuba nutraukti diplomatinių ryšių su Iranu. O apie kokius nors galimus karinius veiksmus niekas net nekalba. Tiesa, kai kurie analitikai įsitikinę, kad ginkluoto konflikto tarp Saudo Arabijos ir Irano klausimas yra ne „ar“, o „kada“.
Kariniai ir ekonominiai pranašumai
Ekonomiškai Iranas gerokai atsilieka nuo Saudo Arabijos. Irano metinis biudžetas – 10 mlrd., O Saudo Arabijos – 40 mlrd. JAV dolerių. Pirmoji karinėms išlaidoms skiria maždaug 3 proc. BVP, antroji – tris kartus daugiau.
Užtat kariniu požiūriu bent iš pažiūros atotrūkis ne toks jau didelis, o kai kuriais atvejais Iranas netgi šiek tiek lenkia Saudo Arabiją. Daug metų trukusi tarptautinė izoliacija paskatino Iraną tapti nuo kitų kariniais pajėgumais nepriklausoma valstybe ir net susikurti savo unikalią amuniciją. Irano armija yra beveik tris kartus didesnė už Saudo Arabijos. Be to, Iranas turi daugybę savos gamybos tankų „Zulfiqar“.
Tačiau daugiau nereiškia geriau. Saudo Arabijos tankų parkas gal ne toks didelis, bet gerokai pažangesnis – Saudo Arabijos armija ginkluota amerikietiškais „Abrams“. Be to, Saudo Arabija gali sau leisti įsigyti pažangiausios ir brangiausios ginkluotės, kokią tik gamina Didžioji Britanija, Prancūzija, Kinija, o Iranas tam neturi ne tik finansinių, bet ir teisinių galimybių.
Iranas turi nepalyginti didesnį karinį laivyną – Saudo Arabijos karinis laivynas penkiskart mažesnis nei Irano, bet jis yra puikiai sukomplektuotas iš naujausių, technologiškai pažangių laivų ir karinio jūrų laivyno lėktuvų.
Saudo Arabija yra daugiau investavusi ir į savo karines oro pajėgas, kurios laikomos vienomis galingiausių Artimuosiuose Rytuose. Jos arsenale yra F-15 bei „Eurotyphoons“, be to, netrukus Saudo Arabija ketina iš JAV įsigyti prestižinį naikintuvą F-35.
Iraniečių karinės oro pajėgos, nors skaičiumi ir didesnės, neturi kuo pasipuikuoti – tik senstelėjusiais reaktyviniais lėktuvais „Grumman F-14 Tomcats“.
Karas per atstumą
Ar juos kada nors teks panaudoti? Ekspertų nuomone – vargu. Greičiausiai visa ši amunicija pasitarnaus vadinamajame kare per tarpininkus (angl. „Proxy War“).
Tikėtina, kad tiek Iranas, tiek Saudo Arabija didins paramą skirtingoms grupėms konfliktų apimtose regiono šalyse, kuriose netiesioginis karas vyksta jau senokai. Šių dviejų šalių įtaka matoma bet kuriame karštame Artimųjų Rytų taške – Libijoje, Irake, Sirijoje.
Kovodama su husiais Jemene bei remdama sukilėlius Sirijoje Saudo Arabija netiesiogiai mušasi su Iranu. Tiesa, Jemeno atvejis šiek tiek kitoks, nes čia Saudo Arabijos pajėgos veikia tiesiogiai. Irano teigimu, net ir atakų objektais kartais pasirenkami ne Jemeno gyventojai, o iraniečiai. Irano užsienio reikalų ministerija išplatino pareiškimą, kuriame kaltinama, kad Saudo Arabijos lėktuvai Jemene tyčia atakavo Irano ambasadą Sanoje.
Tiesa, nenurodoma, kada šis tariamas antskrydis įvyko. Na, o Saudo Arabija dar kartą patikino, kad 90 proc. koalicijos operacijų Jemeno sostinėje Sanoje yra nukreipta prieš raketų paleidimo įrenginius „Scud“, – nei prieš civilius, nei juolab prieš Irano ambasados darbuotojus jėga nenaudojama.
Kita vertus, Saudo Arabija lygiai taip pat neigia ir Jungtinių Tautų kaltinimus, kad Jemene jos pajėgos naudojo kasetines bombas, nors stebėtojai tikina turį įrodymų, jog būta priešingai.
Irano reikalų specialistė Fatima Alsmadi neabejoja, kad Saudo Arabijos karinės operacijos prieš husių maištininkus Jemene verčia manyti, jog šioje šalyje vyksta ne karas su maištininkais ir net ne sunitiško islamo pasaulio susirėmimas su šiitiškuoju, o Irano ir Saudo Arabijos kova dėl įtakos regione.
„Kai kurie Saudo Arabijos žiniasklaidos kanalai mėgsta konfliktą apibūdinti kaip konfliktą tarp sunitų ir šiitų, kad įgytų sunitiškos Saudo Arabijos visuomenės palankumą ir palaikymą. Šis konfliktas yra politinis galios ir įtakos regione tarp Irano ir Saudo Arabijos konfliktas“, – aiškina F.Alsmadi.
Husiai – svarbi politinė korta Iranui bandant padidinti įtaką regione. Tad dar iki karinių veiksmų pradžios Iranas rėmė husius ginklais ir palaikė artimus ryšius su husių lyderiais, norėdamas ten sukurti teritoriją su Irano įgaliojimais.
Analitikų teigimu, Iranas iš anksto ruošėsi galimai Saudo Arabijos kampanijai Jemene, nors greičiausiai nesitikėjo, kad tiek daug šalių prisijungs prie Saudo Arabijos koalicijos. Šiaip ar taip, Iranas pats vargu ar tiesiogiai įsitrauks į šį konfliktą – veikiausiai jis ir toliau tik stebės įvykius ir galbūt toliau rems husius ginklais, tačiau nerizikuos veltis į karą su visu būriu sunitų valstybių, kurioms veikti Jemene palaiminimą davė ir JAV.
Blogoji žinia ta, kad kruvino konflikto Jemene pabaigos nematyti. Gruodį Jungtinių Tautų organizuotos taikos derybos Šveicarijoje baigėsi be rezultatų. Nedaug vilties, kad proveržis bus pasiektas ir vakar, t.y. sausio 14-ąją, atnaujintose derybose.
Šis konfliktas kelia grėsmę visam Arabų pusiasaliui, o drauge ir Saudo Arabijai, mat susirėmimams nesibaigiant regione tik daugėja teroristinių tinklų, panašių į „Al Qaedą“ ir „Islamo valstybę“ (ISIS). Be to, netiesioginė šio konflikto dalyvė yra ir pati ISIS, mat husiai yra vieni aršiausių kovotojų su Jemeno „Al Qaeda“, kuri pernai prisijungė prie ISIS.
Dar viena netiesioginė Irano ir Saudo Arabijos konfrontacija vyksta kitoje su ISIS aktyviai kovojančioje valstybėje – Irake. Vargu ar atsitiktinumas, kad likus dienai iki Nimro al Nimro egzekucijos Teheranas po daugybės metų pertraukos atidarė savo ambasadą Bagdade.
Šioje šalyje gyvena labai didelės sunitų ir šiitų bendruomenės, tad Irakas yra nepaprastai jautrus sunitų ir šiitų konfliktams kitose šalyse: čia bet kada gali įsižiebti nauji neramumai, ypač jei Saudo Arabijos remiami sunitai ims priešintis šiitiškai Irako vyriausybei.
Net jei blogiausias scenarijus nepasitvirtins, Irako susiskaldymas vis tiek trukdo šiai šaliai tapti stipriu kovos su „Islamo valstybe“ frontu, o Saudo Arabijos ir Irano konfrontacija tokias galimybes netiesiogiai dar labiau silpnina.
Tiesa, kai kurios pastarųjų savaičių Irako pajėgų pergalės prieš ISIS teikia vilties, kad šios teroristinės organizacijos galas nebeišvengiamas. Tačiau Nimro al Nimro egzekucijos išjudinta sunitų ir šiitų priešprieša jį gali atitolinti.
Abkaiko gyventojai dėl to nepaprastai nerimauja. Kartą jie jau yra tapę teroristų taikiniu, o dabar jaučiasi taip, tarsi sėdėtų ant parako statinės – naftos klodų, kiršinančių du sunitų ir šiitų pusmėnulius ir grasinančių ilga, sudėtinga ir protą temdančia pilnatimi.
Loading ...