Kaip technologiškai pasenęs ir lietuvių keikiamas „Lietuvos telekomas“ tapo viena vertingiausių šalies bendrovių? „Veido“ žvilgsnis į TEO LT ir jos vadovą Arūną Šikštą.

Šiemet sukako dvidešimt metų, kai atskyrus Lietuvos paštą ir telefonų tinklus buvo įkurta valstybės įmonė „Lietuvos telekomas“, kuri 1998 m. privatizuota ir parduota Švedijos bei Suomijos įmonių konsorciumui.
Nors „Lietuvos telekomo“ privatizavimo procesas buvo skubotas ir chaotiškas, ekspertai įmonės privatizaciją laiko viena sėkmingiausių šalies istorijoje, nes iš jos valstybei esą pavyko išpešti tuo metu maksimalią naudą. Tad ekspertų nuomonė vienareikšmiška: šis sprendimas pasiteisino.
Šie du dešimtmečiai „Lietuvos telekomui“, vėliau tapusiam TEO LT, buvo itin permainingi, kaip ir visai valstybei. Vis dėlto reikia pripažinti, kad buvusi valstybės įmonė su pasenusia infrastruktūra ir tragiškai blogu įvaizdžiu, kurios pagrindas buvo kadaise pažangios, bet tuo metu jau gęstančios fiksuotojo telefono ryšio paslaugos, per gana trumpą laiką transformavosi į modernų ir universalų telekomunikacijos bei IT paslaugų operatorių. O šiandien TEO LT jau rikiuojasi greta vertingiausių Lietuvai bendrovių.
Iki privatizacijos „Lietuvos telekomui“ vadovavęs Gintautas Pangonis, dabar AB „Grigiškės“ generalinis direktorius, sako, kad įmonė per šį laikotarpį pasikeitė iš esmės: „Tuo metu telekome buvo sovietinės stotys, daugybė darbuotojų ir visai kitoks požiūris į klientą. Po privatizacijos daug kas pasikeitė – ir technologijos, ir darbuotojų mentalitetas. Tai buvo neabejotinai teisingas žingsnis“, – vertina G.Pangonis.

Šviesolaidžio plėtra – TEO LT nuopelnas

Skandinavų investuotojai savo ilgametę patirtį, kaip veikti naujoje rinkoje, sėkmingai pritaikė Lietuvoje: sumaniai pasinaudoję jau esama nacionalinio operatoriaus infrastruktūra, taip greitai diegė naujus sprendimus ir užėmė vis naujas nišas, kad visi kiti žaidėjai, nuo pat pradžių neturėję tokio konkurencinio pranašumo – monopolininko „Lietuvos telekomo“ bagažo, atsiliko labai toli. Skandinavų investuotojų pranašumas buvo ne tik patirtis, bet ir investicijos, kurios į Lietuvą vis didėjo ir tebedidėja. Taip Lietuvoje susiformavo didžiausia telekomunikacijų ir IT paslaugų bendrovė, kurios veiklos spektras prasiplėtė nuo įprastų balso telefonijos iki interneto, skaitmeninės televizijos, duomenų perdavimo bei IT verslui paslaugų.
Tiesa, net ir po rinkos liberalizavimo TEO kai kuriems konkurentams išliko tuo pačiu monopolininku, pirmiausia todėl, jog nė vienas jų neturi tokios infrastruktūros, kad galėtų teikti interneto ar telefono ryšio paslaugas kone kiekviename Lietuvos taške. Ir nors visuomenė šią įmonę laiko vienu geriausių darbdavių, iš konkurentų ji kartkartėmis vis sulaukia kaltinimų dėl nesąžiningos konkurencijos ir ne visai gražių žaidimų. Šiemet nuskambėjo ir įmonei garbės nedaranti istorija dėl kai kurių paslaugų mokesčių, kuriuos, kaip nutarė teismas, TEO LT iš klientų rinko neteisėtai. Prieš kelerius metus buvo išaiškėjęs faktas, kad TEO tinkle nėra užtikrintas klientų telefono pokalbių saugumas, nes pasinaudodamas paprasta radijo stotele (racija) jų gali pasiklausyti bet kuris gyventojas.
Kad ir kaip būtų, šiandien TEO LT yra daugiausiai investuojanti ir daugiausiai mokesčių valstybei sumokanti telekomunikacijų bendrovė Lietuvoje. Reikia pripažinti ir tai, kad būtent dėl TEO LT investicijų Lietuva pirmauja Europoje pagal šviesolaidinio tinklo plėtrą. Į šviesolaidinio ryšio (angl. fiber to the home, FTTH) tinklą įmonė lig šiol investavo 373 mln. Lt, tai sudaro apie 80 proc. visų investicijų į šviesolaidinio ryšio plėtrą Lietuvoje.
Šis skandinavų investuotojų žingsnis, be abejo, irgi buvo gerai pasvertas: rugsėjo duomenimis, 41 proc. visų įmonės interneto paslaugų vartotojų prie interneto jungėsi jau per šviesolaidinę prieigą. Likusieji apie 60 proc. klientų toliau naudojasi senos kartos interneto ryšiu, tačiau per ateinančius kelerius metus dauguma jų taip pat turėtų pereiti prie šviesolaidžio (vien pernai tokių vartotojų padaugėjo 35 proc.). Faktas ir tai, kad įmonė šiandien užima didžiąją dalį šalies šviesolaidinio interneto rinkos: TEO dalis siekia beveik 40 proc., o kito artimiausio žaidėjo – tik kiek daugiau nei 8 proc.
1998–2005 m. įmonės valdybos pirmininko pareigas ėjęs Gintautas Žintelis primena, kad privatizuotas telekomas turėjo licenciją teikti ir mobiliojo telefono ryšio paslaugas, tačiau kadangi tie patys akcininkai įsigijo ir „Omnitel“, įmonei kelias tapti dar vienu mobiliojo ryšio operatoriumi buvo užkirstas. Šią nišą galiausiai užėmė „Tele2“.
„Atiduoti licencijos nesinorėjo, nes tais laikais atrodė, kad išgyventi neteikiant mobiliojo ryšio paslaugų tiesiog neįmanoma, – prisimena G.Žintelis. – Situacija tikrai neblizgėjo, bet išėjo taip, kad šiandien įmonė laikosi ne blogiau negu bet kuris mobiliojo ryšio operatorius.“
G.Žinteliui teko dirbti su visais tuomečio „Lietuvos telekomo“, o vėliau – TEO LT generaliniais direktoriais: iš pradžių – su Tapio Paarma, vėliau apie metus – su Kjelliu Ove Blomu, o nuo 2004-ųjų – ir su ligšioliniu, ilgiausiai šias pareigas einančiu A.Šikšta. Visi jie, pasak G.Žintelio, įmonėje atliko tam tikrą svarbų vaidmenį. Tarkime, T.Paarma padarė juodžiausią darbą – ėmėsi radikalių reformų, sumažino darbuotojų skaičių nuo 11 tūkst. iki 3 tūkst. Jam vadovaujant telekomo įvaizdis itin smuko.
„Kai visas juodas darbas buvo atliktas, akcininkai išsikvietė mane į Stokholmą ir pasakė, kad T.Paarmą reikia skubiai atleisti, nes jis įmonei tapo stabdžiu. Pakeisti neigiamą opiniją apie bendrovę paliekant tą patį vadovą buvo neįmanoma. Be to, kaip vadovas, T.Paarma netiko tolesnei plėtrai“, – pasakoja G.Žintelis.
Vietoj T.Paarmos paskirtas kitas užsienietis K.O.Blomas, bet jis, pasak G.Žintelio, buvo priimtas tik kaip pakaitinis vadovas, kol bus surastas lietuvis generalinis direktorius.
Jau netrukus, 2003-iųjų viduryje, užsienio galvų medžiotojų komanda pasiūlė kandidatą – A.Šikštą, tuometį banko „Hansa-LTB“ valdybos pirmininką. „Aš irgi tame procese dalyvavau ir pasisakiau už A.Šikštą, nes jis iš karto išsiskyrė savo kompetencija, įspūdį darė ir darbas bankų kūrimosi stadijoje. Vėliau ne kartą įsitikinau, kad sprendimas buvo teisingas – A.Šikšta yra puikus vadovas, gebantis matyti visumą, nuspėti, kas laukia ateityje, mokantis parinkti komandą ir nuosekliai dirbti. Jis tikrai pranoko savo pirmtakus užsieniečius“, – neabejoja G.Žintelis.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-49-2012-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryj

Į „Veido“ klausimus atsako TEO LT generalinis direktorius Arūnas Šikšta.

VEIDAS: Jus vadina vizionieriumi, gebančiu numatyti, su kokiais iššūkiais telekomunikacijų ir IT rinka susidurs ateityje. Tačiau kieno žodis dažniau būna lemiamas priimant strateginius sprendimus – jūsų ar akcininkų?
A.Š.: Nelaikau savęs vizonieriumi, greičiau priskirčiau save prie ieškotojų. Nors daug kas sako, kad krizė mus stabdo daugelyje atskirų ekonomikos sektorių, tačiau jei kalbame apie technologijas, jų pažangą, įvairiausių vartotojų poreikius, mes gyvename itin greitai besikeičiančioje aplinkoje. O mes, kaip operatorius, iš tų nuolat atrandamų technologijų, kurios visą laiką tobulinamos, labai greitai turime sukurti paslaugą, produktą. Tad aš tiesiog sėkmingai dalyvauju tose paieškose, kaip ir visa kompanija.
O dėl sprendimų – džiaugiuosi, kad turime tokią tiek privačių, tiek strateginių akcininkų struktūrą, leidžiančią turėti paritetą. Kai kalbame apie konkrečias investicijas šioje rinkoje, kartais pirmauja mūsų komandos – TEO vadovų ir ekspertų – paritetas, kartais – investuotojų, o taip būna dažniausiai dėl labai geros tiek mūsų kolegų, tiek kitų vartotojų Skandinavijos, Baltijos šalių rinkose praktikos, kurią būdami didelėje korporacijoje mes galime susieti ir naudoti.
Tad patirties ir idėjų kaita yra labai intensyvi, šiuo atveju net nekyla minties, kieno žodis turi būti lemiamas. Aš vis dėlto manau, kad lemiamą žodį turi tarti vartotojai. Jei mes, dirbantys šioje rinkoje, ir investuotojai ilgai ginčysimės, o koks šimtas vartotojų per dieną tuo metu atsisakys mūsų paslaugų, tada tai netenka jokios strateginės vertės. Kartais mūsų patirtis būna skausminga, mes per vėlai sužinome, kodėl vartotojas jau nebe su mumis, bet netgi jei jo fiziškai nėra šalia, investuotojai, akcininkai bei įmonės ekspertai ir vadovai visada galvoja, ką vartotojas pasakytų dėl to šiandien priimamo sprendimo.
VEIDAS: Vis dėlto kaip jums pavyksta įtikinti skandinavų akcininkus investuoti tokias lėšas į šviesolaidinio interneto plėtrą Lietuvoje?
A.Š.: Tai ilgalaikių investicijų reikalaujantis verslas. Čia ne spekuliacijos akcijomis biržose. Tokia yra telekomunikacijų ir IT paslaugų rinkoje egzistuojanti verslo logika: jei mes norime dirbti inovacijų principu, turime diegti naujausias technologijas, naudoti technologinius sprendimus, kurie net jei yra atrasti, nebūtinai iki galo baigti.
Nuo to laiko, kai žmogus išrado šviesolaidį ir gavo Nobelio premiją, tas šviesolaidis taip pasikeitė, ir mes, operatoriai, pagal vartotojų poreikius jį taip ištobulinome… Ir tam kartais reikia dešimtmečių.
Esame patenkinti, kad turime labai gerus strateginius investuotojus, kurie patys dirba šioje srityje ir supranta ilgalaikių investicijų svarbą. Eidami šiuo keliu mes vieni iš kitų mokomės. Džiaugiamės, kad kartais mums Lietuvoje kas nors pavyksta net geriau nei kolegoms Skandinavijos šalyse ir turime galimybę netgi patalkinti tobulinant kai kuriuos kolegų sprendimus.
VEIDAS: Kaip atrodys Lietuvos telekomunikacijų ir IT rinka dar po dešimtmečio?
A.Š.: Plėtra vyko ir vyks. Bet koks įrenginys turės būti ne dešimt ir ne dvidešimt kartų universalesnis, leisiantis naudotis vartotojui įvairiomis technologijomis, sprendimais.
Jei kalbėsime apie mūsų rinkos žaidėjus, manau, jie turės patirti konsolidaciją. Šiandien Lietuvos telekomunikacijų ir IT rinka yra persotinta: turime daugiau nei šimtą interneto paslaugų teikėjų, kurie dirba savo tinkluose arba naudojasi kad ir iš mūsų, didžiausio tinklo turėtojų, nuomojama infrastruktūra, ir, regis, 26 universalias telekomunikacijų paslaugų bendroves, taip pat kone ne po vieną kabelinę televiziją beveik kiekviename rajone.
Spaudimas mažesniems žaidėjams dirbti skaidriai, valdyti savo sąnaudų struktūrą bus vis didesnis, nes turėsime įstengti mokėti valstybei vis didėjančius mokesčius. Tuo labiau kad investicijų poreikis išliks, nes vartotojai reikalaus kokybinių sprendimų. Tokioje nedidelėje rinkoje tiek daug žaidėjų egzistuoti negali, tad jie turės jungtis, o vartotojai dėl to, be abejo, išloš.
Lietuvių perkamoji galia gerokai mažesnė nei ES vidurkis, tačiau technologijos brangsta, o mes jas diegdami mokame tą pačią kainą kaip ir bet kuris kitas Europos telekomas, tad įtampa bei krūvis, norint būti universaliam ir maksimaliai ekonomiškam, kokybiškam ir pelningam, labai didėja. Tokia yra perspektyva, o kaip mums seksis, pamatysime. Kas žino, galbūt ir mes pradėsime teikti mobiliojo balso paslaugas ir taip padarysime savo paslaugų portfelį visiškai universalų bei visavertį.

VEIDAS: Kodėl turėdamas tiek patirties ir žinių nekuriate savo verslo?
A.Š.: Kai valstybė sumažins fizinių asmenų pajamų mokesčius ir leis kaupti privatų pensijų fondą, o ne tuščiai atiminės į seniai bankrutavusį Socialinio draudimo fondą, gal tuomet man pavyks kažkiek sutaupyti, kad galėčiau tą verslą pradėti (šypsosi). Šiandien aš neturiu tiek pradinio kapitalo, kad galėčiau savo idėjas realizuoti, o idėjų yra ne viena. Finansinių įstaigų pozicija žvelgiant į potencialius paskolų gavėjus taip pat nėra pati geriausia. Tad verslui, ko gero, dar ne laikas.
VEIDAS: Ar jūsų vaikai jaučia, kad turi tėvą, – ar pakanka laiko šeimai?
A.Š.: Niekada nesupratau tų vadovų, kurie šneka, kad atidavė darbui viską ir kad ne tik šeimai, bet ir sau nieko nepasiliko. Tai ne tiesa, o tik dirbtinis savo įvaizdžio kūrimas. Aš galiu bet kada vidury dienos atsistoti ir išeiti iš įmonės, jeigu tik nėra gaisro bei evakuacijos, ir susitikti su savo sūnumi ir dukra. Mano vaikai tikrai turi tėvą. Ir galiu sau leisti po beveik dešimties metų darbo, kai įmonėje viskas gerai, vasarą išeiti vieno mėnesio nemokamų atostogų, kad ilgiau pabūčiau su vaikais, nes jie paaugliai ir jiems manęs iš tikrųjų reikia.
Tad neverta iš savęs kurti darboholiko. Mes tokiais tampame, kai nemokame planuoti nei savo, nei kolegų ar darbdavių laiko.

Šiuo metu Lietuva užima pirmą vietą Europoje ir septintą pasaulyje pagal optines interneto galimybes. Kaip mums tai pavyko? Ir kaip bendrovės “Teo” vadovybei pavyksta įtikinti akcininkus, kad šie leistų kasmet investuoti po 150 mln. Lt į moderniausias technologijas? Nuo to pradėjome pokalbį su “Teo” generaliniu direktoriumi Arūnu Šikšta.

A.Š.: Taip, “Teo” investicijos šioje srityje yra didžiausios – per 90 proc. mūsų reinvesticijų per pastaruosius penkerius metus skiriama technologiniam tinklo atnaujinimui. Kitaip tariant, mes esame skaidrūs, o štai kitų investuotojų indėlis į optinį kabelį Lietuvoje nėra žinomas.
VEIDAS: Ar švedai, kurie pagal optines technologijas nuo mūsų atsilieka, mums nepavydi šio privalumo?
A.Š.: Švedija yra didesnė, sudėtingesnė geografiškai, joje daug kalnų, tad norint pasiekti gerų rezultatų reikia daug daugiau investuoti. O jei kalbame apie mus, tai mums įtikinėti švedų nereikia – reikia skaičiuoti, reikia matyti, ką įmonė Lietuvoje turėjo prieš privatizavimą, ką turėjo po privatizavimo ir ką turi dabar. Iš tiesų bendrovei “Teo” teko dideli išbandymai ir iššūkiai. Juk 1995 m. didžiąją dalį bendrovės pajamų sudarė pajamos iš balso telefonijos, ir buvo tikrai baisu, kai kas mėnesį po 10 tūkst. klientų atsisakydavo laidinių telefonų. Dabar mūsų pajamų struktūra visiškai kitokia, paslaugų amplitudė plati, o klientų skaičius didėja. Mes žinome, kad naujos kartos šviesolaidis gyvuos iki 60 metų, taip pat žinome, kad varinis kabelis yra nenašus ir stabdo progresą, todėl ir investuojame ir optinį kabelį.
VEIDAS: O kodėl dubliuojasi “Teo” ir valstybinio optinių technologijų RAIN tinklai? Kodėl mokesčių mokėtojų pinigai leidžiami tam, kas gali būti daroma privačiomis lėšomis?
A.Š.: Manau, jog tai kažkieno ekonominis ir politinis interesas, kad būtų elgiamasi neekonomiškai ir neprotingai. Kodėl mūsų valstybė naudoja mokesčių mokėtojų pinigus, finansuodama optinio kabelio tiesimą, kur jau yra investavusi “Teo” bendrovė, sunku suprasti.
Šiaip jau mes, lietuviai, esame unikalūs tuo, kad labai daug kalbame. Apie viską, o ypač apie projektus ir investicijas. Daugiausiai tokių kalbų būna prieš rinkimus. Bet daug pakalbėję susitarti, pasirodo, negalime. Todėl svarbūs projektai į viešumą dažnai patenka tinkamai neparengti ir sukelia daug nereikalingų diskusijų. Matau, kaip Estijoje trys ar keturi rinkos žaidėjai rado sąlyčio taškų, sugebėjo susitarti ir projektus įvykdė privačiomis bei ES investicijomis, taigi mokesčių mokėtojų pinigai naudojami nebuvo.
O jei kalbėsime apie Lietuvą, ekonomiškai aš negaliu pagrįsti, kodėl tas RAIN projektas daromas. Jei investuojama būtų ten, kur mes neinvestavome, tada puiku, o dabar nieko nesuprantu.
VEIDAS: Jau daug metų dirbate skandinavų bendrovėse. Jūsų vertinimu, ar yra skandinaviškas verslo modelis, ar galima kalbėti apie skandinavišką verslo etiką?
A.Š.: Iš tiesų jokio skirtumo nėra. Tiesiog yra uždarosios akcinės bendrovės ir akcinės bendrovės. Akcinės bendrovės turi būti itin skaidrios, tenka investuoti į savęs pristatymą ir papildomą skaidrumą, ypač kai esi akcijų biržoje. O kai esi UAB, viskas šiek tiek paprasčiau ir pigiau. Aš daug metų dirbu “Teo” ir turiu pasakyti, kad čia nėra nė vieno suomio ar švedo. Dirba lietuviai, žinoma, kartu mes bendradarbiaujame ir mokomės iš savo partnerių.
VEIDAS: Jūsų požiūriu, ar ateityje mobiliųjų telekomunikacijų operatoriai galės konkuruoti su “Teo”, tiekdami interneto paslaugas?
A.Š.: Visi skaičiuoja, kas labiausiai apsimoka. Mes investuojame į optinį kabelį, taigi pinigus tarsi užkasame į žemę 15-ai metų. Jei mobilieji operatoriai norės pasiūlyti tokias paslaugas, kokias mes siūlome ir siūlysime per optinį kabelį, jiems reikės investuoti dešimteriopai. Kokios tada bus jų paslaugų kainos? Manau, masinės infrastruktūros plėtros nebebus.
VEIDAS: Tačiau negalima užmiršti, kad “Teo” ir kiti nacionaliniai telekomai yra monopolininkai, taigi juos privalu deramai kontroliuoti.
A.Š.: Bet Azijoje susitarta, kad tol, kol daromos labai didelės investicijos, reguliavimas yra sumažinamas. Taip skatinamos didelės investicijos į infrastruktūrą. Šiandien Lietuvoje mes turime per šimtą interneto tiekėjų. 26 tiekėjai yra virtualūs, jie naudojasi mūsų sukurta infrastruktūra.
Europos Sąjungoje reguliavimas ryšių srityje labai stiprus. Yra dešimtys institucijų, kurios mus kontroliuoja ir reguliuoja. Tai brangina mūsų veiklą. Dėl perdėto reguliavimo į ryšių technologijas ateina apie 20 proc. mažiau investicijų. Be to, pastebėjau, kad dažniausiai domimasi tik nacionaliniais žaidėjais, kurie yra dideli, apimantys visą šalį, o mažesnių operatorių kontrolė – minimali. Dėl tokio ES perdėto reguliavimo daug investicijų išplaukia į Aziją.
VEIDAS: Ar per sunkmetį skandinavų investuotojai nenusivylė savo investicijomis į Lietuvą? Juk vis daugiau faktų, kad Lietuvoje jie lėtina apsukas: uždaromi bankų skyriai, mažinamas darbuotojų skaičius.
A.Š.: Viskas priklausys nuo rinkų sąlygų. Žiūrint iš ES perspektyvos, mes esame vienas Šiaurės regionas. O ateityje viską lems makroekonominė perspektyva. Kol kas aš matau tas perspektyvas ir kiti mato. Bet tas matymas tik dvejiem ar trejiems metams į priekį. Namų ūkyje esame pasiekę 70 proc. vartotojų, versle – apie 80 proc. Klausimas, ar tų investicijų bereikia.
O jei kalbėsime apie skandinavų elgesį, tai jei jie trauktųsi, tada daug įmonių būtų parduodama. Bet taip nėra. Bankų verslas turi visą verslo grandinę. Jei didėja bankų veiklos rizika, tai jie mažina savo turimą kapitalą. Jei ES sakoma, kad neleisime skolinti asmeniui, kuris neturi 30 proc. lėšų savo būstui ar projektui, akivaizdu, kad tai sunkina bankų veiklą, ir didesnių investicijų nėra.
Taip, aš matau, kad kai kurie bankai mažina skyrių bei darbuotojų skaičių, ir manau, kad kai kur yra persistengta, perlenkta lazda. Nuo to bankai tikrai neišlošia, o pralošia, nes jie mažina dėmesį klientui. Po kelerių metų pasimatys klaidos, tada vėl teks nemažai investuoti, kad būtų atgautos prarastos pozicijos. Nes gali paaiškėti, kad mažesnis, aktyvesnis bankas didesnius pralenkė.
VEIDAS: Šiuo metu 90 proc. viso interneto srauto Lietuvoje tenka piratinei produkcijai ir pramogoms, o ne kokybiškiems dalykams, asmenybės tobulėjimui. Koks “Teo” požiūris į ACTA siūlomą susitarimą?
A.Š.: Visas pasaulis turėtų susitarti dėl autorių teisių apsaugos. Ir elektra tiekiama geriems dalykams, bet ją galima panaudoti ir blogiems. Mes negalime atsakyti už turinio savininkus, bet į ACTA žiūrime teigiamai. Mes jau turime daug susitarimų su autoriais, turinio savininkais, kurių turinys yra vagiamas. Bet srautas gali keliauti ne tik per mus, bet ir per kitus tinklus. Man pavyzdys yra “Apple” kompanija. Jie sugebėjo sukurti sistemą, kuri turinio savininkams yra priimtina, nes turinio savininkas gauna savo užmokesčio dalį. Aš manau, kad tie, kurie daug šneka apie legalų turinį, nėra tinkamai įvertinę vartotojų poreikių ir jų galimybių.
Mes ar “5 kontinentai”, “Skaidula”, “Alfa komunikacijos” turinio savininkams galėtume kurti galimybę dirbti saugiau. Mes tikrai suprantame, kad turime prisidėti prie autorių turinio saugumo. Bet, tarkime, Vakarų turinys mums dar dažnai neprieinamas dėl mūsų rinkos dydžio. Štai skandinavai bandė nupirkti bent metų senumo Holivudo produkcijos visai savo rinkai, taip pat ir mums, bet paaiškėjo, jog kaina yra tokia, kad tai negali atsipirkti. Kitaip tariant, viską lemia rinkos dydis ir jos mokumas. Be to, turinio savininkai turi suprasti, kad jų kainų politika šiandien taip pat prisideda prie piratavimo.
VEIDAS: Matome, kam internetą naudoja vaikai, ir drįstame teigti, kad tai veda į vaikų degradaciją.
A.Š.: Turiu skaudžiai pripažinti, kad nors kuriame šimtų milijonų vertą interneto tinklą, bet pats savo 9 ir 16 metų vaikams turiu diegti internetą kompiuteryje  ribojančias programas. Jei į jų ateitį nebus investuojama mokant juos gyventi realiame, o ne tik virtualiame pasaulyje, galime padaryti klaidų. Jei vaikas nebeturi laiko bendrauti net su savo tėvais, tada jis nebebus normalus visuomenės žmogus.
VEIDAS: Esate didelės bendrovės vadovas, tad įdomu, kaip vertinate Lietuvos politikų sprendimus įveikiant pastarąjį sunkmetį.
A.Š.: Tenka nemažai dirbti su studentais ir pastebiu, kad beveik visi jie save mato ne Lietuvoje. Didžiulis ir senjorų nusivylimas. Manau, dauguma žmonių apskritai nebesidomi, kas vyksta Lietuvos politiniame gyvenime. Nes ir jie patys nėra įdomūs politikams, nebent jų balsai.
Žinoma, šalyje veikia politinės partijos, jos įgyvendina savo interesus, bet man susidaro toks įspūdis, kad jos nesusikalba, ką ir kaip reikia daryti. Nėra visumos. O laukti visiems jau atsibodo.
Keista ir mūsų skolinimosi politika. Iš tiesų, mano manymu, turėtume skolintis ne pravalgymui, o visiems svarbių programų ir projektų vykdymui. Ir ekspertus reikia samdyti ne tada, kai subyra bankai ir tai mums kainuoja milijardus, o prieš tai.
Beje, jei grįšime prie mūsų bendrovės, mes tikrai Lietuvoje investuotume daugiau, bet to daryti niekas neskatina, nes tai apmokestinama. Yra mūsų akcininkų, kurie sutiktų neimti dešimčių ar šimtų milijonų litų dividendų šiemet ar kitais metais, sutiktų tuos pinigus investuoti, tarkim, į tarptautinį duomenų laikymo centrą kurioje nors Lietuvos laisvojoje ekonominėje zonoje, bet jie nėra gundomi. Kitaip tariant, vietoj labai realių lėšų reinvestavimo Lietuvoje užsiimama naujų investicijų paieška nelabai investuotojams palankioje rinkoje.