Vakar „Vilniaus energija“, iš Energetikos ministerijos gavusi užklausą dėl ženkliai – apie 17 proc. – išaugusio vilniečių suvartotos šilumos kiekio, pateikė informaciją apie lapkritį Vilniuje vyravusią žemesnę oro temperatūrą, tačiau pamiršo ją palyginti su temperatūra kituose miestuose.

Ministras Pirmininkas A. Kubilius tokius šilumininkų viešus pasiaiškinimus vadina neįtikinamais ir reikalauja skubaus priežiūrą atliekančių institucijų tyrimo bei atsakymo į klausimą – kodėl Vilniuje taip išaugo sąskaitos už šilumos suvartojimą.

„Bandoma paaiškinti, kad puse laipsnio ar vienu laipsniu Vilniuje temperatūra šiais metais buvo mažesnė negu praėjusiais metais. Tai tikrai neįtikina, ypač kai matai, kad Kaune, kaip rodo duomenys, temperatūra buvo panaši kaip Vilniuje, tačiau jei Vilniuje šilumos suvartojimas padidėjo apie 15 proc., tai Kaune sumažėjo beveik 5 proc.“, – teigia Ministras Pirmininkas Andrius Kubilius.

„Čia yra klausimas atitinkamoms tarnyboms – ir Konkurencijos tarnybai, ir vartotojų teisių priežiūros institucijai, ir įvairioms institucijoms, užsiimančioms energetikos priežiūra. Tai tikrai tas klausimas, į kurį nedelsiant turi būti rasti atsakymai. Visų pirma savivaldybės turi tinkamai prižiūrėti jų teritorijoje veikiančius šilumos ūkius“, – sako Premjeras.

„Vilniaus energijos“ teigimu, 2010 metų lapkričio mėnesio vidutinė temperatūra Vilniuje buvo +4 °C, o 2011 m. lapkritį ji buvo žemesnė ir siekė + 3 °C, todėl šilumos suvartojimas vilniečiams šiemet išaugo. Toks paaiškinimas nėra įtikinamas, kadangi Kaune lapkričio mėnesio temperatūra taip pat buvo žemesnė nei praėjusiais metais, tačiau miestas šilumos suvartojo 4 proc. mažiau.

Meteorologų duomenimis, Vilniuje šiais metais vidutinė lapkričio mėnesio temperatūra buvo 0,8 laipsnio žemesnė nei pernai. Kaune šiemet buvo 0,5 laipsnio šalčiau.

Kasmet didėjant šildymo išlaidoms, vis daugiau Lietuvos gyventojų pareiškia norą atsisakyti centrinio šildymo. Į didžiųjų miestų savivaldybes su prašymu atsijungti nuo šios sistemos kasmet kreipiasi po 400–600 būstų savininkų.

Iš jų teigiamą atsakymą gauna vienetai. „Mano žiniomis, nuo centrinio šildymo sistemos per metus atsijungia keliolika vartojų, bet naujai prie šios sistemos prisijungusių vartotojų skaičius kasmet padidėja net 10 tūkst. (tai daugiausia nauji daugiabučiai), – tvirtina Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos prezidentas Vytautas Stasiūnas. – Mano nuomone, atsijungti nuo centralizuoto šildymo neapsimoka, nes šildantis tokiu būdu mokama net pigiau, nei šildantis autonomiškai gamtinėmis dujomis. Štai įmonės „Balterma“ administruojamų namų Salomėjos Neries gatvėje Vilniuje gyventojai šildosi dujiniais katilais ir tai, kad moka 20 Lt pigiau, laiko išsigelbėjimu nuo pabaisos monopolininko. Tačiau nekreipiama dėmesio, kad sumos lyginamos su kiaurų, nerenovuotų pastatų šildymo sąskaitomis.“
Pasak ekspertų, leidimai atsijungti nuo centrinio šildymo sistemos išduodami itin retai todėl, kad davus tokį leidimą pažeidžiami daugiabučių namų kaimynų interesai, nebent atsijungtų visa laiptinė ar visas viršutinis aukštas. „Bet kokiu atveju – tai ne išeitis. Kur kas išmintingiau rinktis senų daugiabučių renovavimo kelią arba versti savo vietinę valdžią pereiti prie biokuru kūrenamų katilinių. Būtent tai ir mažina sąskaitas už šildymą“, – įsitikinęs „Vilniaus energijos“ atstovas Nerijus Mikalajūnas.

Išaugusios šilumos kainos verčia sunerimti ir verslininkus, kurių valdomų didžiulių objektų išlaikymas šį šildymo sezoną pareikalaus dar didesnių išlaidų.
Lietuvos energetikos konsultantų asociacijos direktoriaus Martyno Nagevičiaus duomenimis, didelio (27 tūkst. kv. m ploto) prekybos centro su šiuolaikine vėdinimo sistema šilumos sąnaudos per metus siekia apie 35 kWh kv. m. Nuo spalio kilovatvalandės kaina Vilniuje, palyginti su praėjusio šildymo sezono kaina, pakilo 23 proc., iki 25,82 ct (be PVM). Tai reiškia, kad metinės tokio pastato šildymo išlaidos padidėja nuo 7,4 iki 9 Lt už kv. m, arba nuo 33 300 iki 40 500 Lt per mėnesį (jei šildymo sezonas trunka pusę metų). Direktorius pabrėžia, kad jei prekybos centras būtų senesnis ir neturėtų modernios vėdinimo sistemos, šį skaičių reikėtų dauginti iš keturių kartų. Tai reiškia, kad mėnesinė šildymo kaina išauga iki maždaug 160 tūkst. Lt – apie 30 tūkst. Lt daugiau nei tokiu pačiu laikotarpiu pernai.
215 prekybos centrų tinklą valdančios bendrovės „Maxima LT“ atstovė Olga Malaškevičienė patvirtino, kad šildymui šiemet planuojama išleisti 20 proc. daugiau nei pernai. Kiek bendrovei kainuoja prekybos centrų šildymas, ji neatskleidė.
Šildymo kainą paslaptimi laiko ir sostinės prekybos centro „Panorama“ atstovai, tačiau jie neslepia, kad išlaidas stengiamasi sumažinti reguliuojant šilumos kiekį pagal orų permainas.

Artėjantis šildymo kainų šokas pažadino ir Lietuvos valdžią, per du su trupučiu nepriklausomybės dešimtmečius nedaug tepadariusią, kad sumažintų priklausomybę nuo rusiškų dujų vamzdžio, ir gyventojus, lig šiol neskubėjusius renovuoti savo būstų. Pasipylė siūlymai, kaip mažinti sąskaitas už šildymą, Energetikos ministerija neseniai net įsteigė naują viceministro šilumos sektoriaus klausimais pareigybę.
Ar visas šis vajus – trumpalaikė akcija, ar pagaliau tvarios šilumos ūkio pertvarkos pradžia? Apie tai kalbamės su naujuoju energetikos viceministru Kęstučiu Žilėnu, iki šio paskyrimo vadovavusiu ministerijos Energijos išteklių, elektros ir šilumos skyriui.

K.Ž.: Yra suskaičiuota, kad už 60 kv. m standartinio buto šildymą sąskaita šiemet gali būti vidutiniškai 60–80 Lt per mėnesį didesnė nei pernai. Bet taip pat yra daug veiksnių, kurie tą kainą gali mažinti. Seimui priėmus prezidentės pateiktas Šilumos ūkio įstatymo pataisas ypač didelę naudą pajus didieji miestai – Vilnius ir Kaunas. Skaičiuota, kad sostinės daugiabučių gyventojai sutaupys apie 7 proc., arba 2 ct nuo kWh, vadinasi, 60 kv. m standartiniam butui sąskaita sumenktų apie 30 Lt. Sąskaitos mažės ne tik dėl to, kad iš tarifo išimamas šilumos punktų priežiūros mokestis, bet ir dėl galimybės gyventojams patiems pasirinkti vartojimo režimą, kiek namui šilumos reikia, ar vienodai šildytis dieną ir naktį. Tai gali leisti sutaupyti dar iki 30 proc. šilumos kainos.
Energetikos ministerija pasiūlė dar vieną mechanizmą – kad Lietuvos elektrinė perteklines dujas perleistų termofikacinėms elektrinėms, kas dar galėtų sumažinti šilumos kainą 3–4 ct už kWh, tai yra dar apie 12–15 proc. Skaičiuojant 60 kv. m butui tai būtų dar minus 30–40 Lt per mėnesį. Vadinasi, susumavus Šilumos ūkio įstatymo ir ministerijos siūlymo naudą, sąskaita padidėtų jau nebe 80, o tik 20–30 Lt.
VEIDAS: Tačiau kai kurie ekspertai tikina, kad, skaičiuojant ilgesniu laikotarpiu, dėl Šilumos ūkio įstatymo pataisų vartotojams šiluma gali netgi brangti, nes gyventojai turės patys prižiūrėti šilumos punktą, vadinasi, ir keisti įrangą.
K.Ž.: Netiesa. Esame suskaičiavę, kad dabar už šilumos punkto priežiūrą, kuri įtraukta į šilumos kainą, 72 butų namas Vilniuje per metus turėtų sumokėti 16 tūkst. Lt. Pagal įstatymo pataisas išeliminavus iš šilumos tarifo mokestį už punkto priežiūrą vidutiniškai toks namas per metus mokės apie 5 tūkst. Lt, tai yra tris kartus mažiau nei dabar. Jei šilumos punkto nusidėvėjimo terminas 10 metų, tai per šį laikotarpį šilumos tiekėjui namas sumokėdavo apie 160 tūkst. Lt, dabar tai atsieis apie 50 tūkst. Lt, vadinasi, gyventojai sutaupys 110 tūkst. Lt. O galingiausias šilumos punktas kainuoja 30 tūkst. Lt.
VEIDAS: Ar lapkritį, kaip žadėjo energetikos ministras, bus išbandyta Jūsų minėta Lietuvos elektrinės ir termofikacinių elektrinių schema, nepaisant to, kad Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (VKEKK) pirmininkė Diana Korsakaitė pareiškė, jog komisija vis tiek neperžiūrės kainos, nes tai neskaidrus, neatitinkantis teisės normų, konkurenciją iškraipantis ir dalį vartotojų diskriminuojantis siūlymas?
K.Ž.: Dabar intensyviai dirbame su termofikacinėmis elektrinėmis, jos atlieka skaičiavimus. Projektą deriname, kad jis atitiktų visus įstatymų, jų įgyvendinamųjų aktų reikalavimus ir VKEKK šilumos kainos nustatymo metodiką. Radus bendrą sprendimą, tikimės, ir VKEKK nuomonė turėtų pasikeisti. Laikomės atverstos knygos principo – skaidrumas turėtų būti maksimalus. Tikrai nepriimsime tokio sprendimo, kuris neatitiktų teisės aktų reikalavimų.
VEIDAS: O kuo blogas Vilniaus mero Artūro Zuoko siūlymas perskirstyti elektros kvotas ir daugiau jų skirti termofikacinėms elektrinėms, kas leistų atpiginti šilumą sostinėje?
K.Ž.: Idėja svarstytina, bet realizacija šiuo metu netinkama. Pagal dabar galiojančius teisės aktus ir VKEKK kainų nustatymo metodikas šilumos vartotojai naudos iš to sulauktų tik nuo 2013 m. Be to, tik 40 proc. naudos galima būtų skirti šilumos kainai mažinti, o kita pelno dalis – 60 proc. – elektros gamintojams. Tad didžioji dalis naudos liktų tik „Vilniaus energijai“.
VEIDAS: A.Zuokas taip pat pareiškė įtariantis, kad Vyriausybės planai turėti visą Lietuvos metinį poreikį patenkinantį suskystintų gamtinių dujų terminalą stabdo biokuro plėtrą, nes šildymui pradėjus naudoti biokurą terminalo projektas gali pasirodyti nepatrauklus statytojams. Ar ši sąmokslo teorija turi pagrindo?
K.Ž.: Tie projektai visai nesusiję. Pagal įstatymus savivaldybės turi išimtinę kompetenciją organizuoti šilumos tiekimą savo teritorijoje vartotojams pigiausiu ir naudingiausiu būdu. Ir turime puikių pavyzdžių, kai savivaldybės ne politikuoja, o dirba, su šilumos tiekėju ieškodamos bendrų sprendimų. Štai šią vasarą Naujojoje Akmenėje, kur šiluma buvo viena brangiausių Lietuvoje, perėjus prie biokuro, šildymas nuo rugsėjo 1 d. tapo pigesnis nei Vilniuje. Kitas pavyzdys: Radviliškis, pasistatęs naują biokuro katilinę, taip pat atpigino šildymą. Štai jums ir atsakymas į A.Zuoko klausimą.
VEIDAS: Kuras galutinėje kainos struktūroje sudaro apie 70 proc., tačiau 81 proc. šilumos gaminama iš brangių ir vis brangstančių dujų. Kaip priversti visas savivaldybes pereiti prie biokuro?
K.Ž.: Vienas variantas – planavimą ir reguliavimą atiduoti į valstybės rankas, savivaldybėms paliekant tik vykdytojų funkciją. Tačiau toks variantas savivaldybėms nepatrauklus. Kitas variantas – kad savivaldybės dirbtų savo darbą, kaip šiemet padarė Naujoji Akmenė, Radviliškis, anksčiau Molėtai, Ignalina, kur šilumos kWh kainuoja 18–20 ct, o ne 30 ct. Tai efektyviau, nei kurti sąmokslo teorijas, kad dujų terminalas, kuris atsiras tik 2014 m., trukdo pereiti prie biokuro ir sumažinti šilumos kainą vartotojams.
VEIDAS: O gal vis dėlto teisi Savivaldybių asociacijos direktorė Roma Žakaitienė, kuri piktinasi, kad kaltė dėl padėties šilumos sektoriuje verčiama savivaldybėms, tačiau dabar jos neturi daug įtakos šilumos kainoms?
K.Ž.: Faktai kalba patys: teisinė bazė nesikeitė nuo 2003 m., priėmus Šilumos ūkio ir savivaldos įstatymus. Per tą laiką vienoms savivaldybėms galių pakako, kitoms – ne?
R.Žakaitienės kaltinimai turi pagrindo dėl ES struktūrinių fondų paramos. Iš tiesų 2007–2013 m. finansavimo laikotarpiu biokuro plėtrai buvo numatyta nedidelė suma, bet taip buvo sutarusios ankstesnės Vyriausybės. 2014–2020 m. tam sieksime didesnės paramos.
VEIDAS: Kaip pats minėjote, šilumos sektoriuje labai daug politikavimo. Tai kelia ir šilumos kainą. Kaip to atsikratyti?
K.Ž.: Pagrindą politikavimui labiausiai išmuša viešumas. Dabar politikavimas kyla iš reguliacinės sistemos: jei techninį, ekonominį sprendimą dėl konkrečių kainų priima savivaldybės taryba, sunku išvengti politikavimo. Energetikos ministerijos siūlymas: viską, kas susiję su šilumos ūkio plėtra, planavimu, kainodara, turi nustatyti nepriklausoma institucija – nepriklausomas reguliuotojas, kuris vadovautųsi ne politiniais argumentais, o tik įstatymais ir visiems aiškiomis metodikomis.
Žinoma, yra kita alternatyva, kurią remia tik savivaldybės, – joms atiduoti visą atsakomybę už šilumos ūkį ir kainas. Ir šis variantas gali būti svarstomas, tačiau jei savivaldybės turės sprendimo teisę, gali būti sunku pasiekti valstybės strateginių tikslų, pavyzdžiui, kad 2050 m. 60 proc. šilumos būtų gaunama iš biokuro.
VEIDAS: Ar palaikote siūlymus, kad, kaip Lenkijoje, neūkiškai tvarkomų daugiabučių gyventojams būtų panaikintos valstybės mokamos kompensacijos už šildymą, o už normatyvą viršijančios energijos suvartojimą gyventojai mokėtų kaip už teršalus?
K.Ž.: Lenkijoje tokie principai paspartino renovaciją. Nors nieko nauja neišrasta: principas aiškus – teršėjas moka. Nesugalvosime didesnės renovacijos paskatos, kaip per ekonominius svertus. Teisybės dėlei reikėtų pasakyti, kad kompensacijos diskriminuoja dalį šilumos vartotojų: daugiabučiuose gyvena 70 proc., tačiau tie, kurie šildosi individualiai, negauna jokių kompensacijų. Prievartos renovuoti namus neturi būti, bet panaikinus kompensacijas renovacija paspartėtų savaime, nes žmonės natūraliai pradėtų skaičiuoti savo pinigus. Aš palaikyčiau tokį siūlymą.
VEIDAS: Esate pripažinęs, jog Vyriausybė ne viską padarė, kad mažėtų šildymo kainos. Kokių ilgalaikių priemonių šilumos sektoriaus problemoms spręsti siūlote?
K.Ž.: Ką tikrai reikia daryti, tai keisti galiojančią reguliacinę sistemą, kuri dabar nepakankamai skatina šilumos tiekimo įmones siekti efektyvesnių rodiklių. Parengtas projektas dėl naujos infrastruktūros reguliuotojo tarnybos, kuri sujungtų į vieną dabar tris tarnybas – VKEKK, Ryšių reguliavimo tarnybą ir Valstybinę energetikos inspekciją. Ši nauja institucija būtų pajėgi peržiūrėti reguliacinę sistemą, metodikas, sudėlioti reikiamus kriterijus ir siektinus rodiklius. Turėtų būti nustatytas efektyvios įmonės modelis, o tiems šilumos tiekėjams, kurie jo neatitiktų, būtų numatytas laikotarpis nustatytiems rodikliams pasiekti. Jei to nevyktų, savo veiklos neefektyvumą (t.y. šilumos kainos skirtumą) jie turėtų kompensuoti savo pelno sąskaita.
Antra, sieksime skatinti biokuro dalies šilumos ūkyje didinimą: jei nesi žaliosios energijos gamintojas, vadinasi, esi teršėjas, o teršėjas turi už tai mokėti atitinkamą mokestį. Taip pat esame pateikę projektą dėl energijos išteklių biržos steigimo: ji paskatintų konkurenciją, o vartotojai ir šilumos tiekėjai galėtų biokurą pirkti už skaidrią ir prieinamą kainą, nors ir dabar ji dukart mažesnė nei gamtinių dujų.

28 proc. Lietuvos gyventojų įsigydami būstą neatsižvelgia į tai, kokia šildymo sistema jame įrengta. Jei turėtų galimybę rinktis, daugiau nei trečdalis gyventojų prioritetą teiktų grindiniam šildymui, nes mano, kad jis padėtų sutaupyti šildymo išlaidų.

Tokie duomenys paaiškėjo santechnikos ir šildymo sistemas gaminančios bendrovės UPONOR užsakymu „Vilmorus“ atlikus Lietuvos gyventojų apklausą.

„Tyrimas parodė, kad daugiau nei ketvirtadaliui lietuvių nerūpi, koks šildymo sistemos tipas įrengtas jų būste. Dar retas kuris susimąsto, kad jis yra vienas lemiamų veiksnių, nuo kurio priklauso šildymo kaina. Žinoma, ne visada galimybė pasirinkti egzistuoja – nors grindinis šildymas tampa vis populiaresnis, nemažai nekilnojamo turto vystytojų renkasi kiek pigiau įrengiamą, tačiau mažiau ekonomišką šildymo radiatoriais sistemą“, – teigia K. Balčiūnas, bendrovės UPONOR generalinis direktorius.

Apklausa taip pat parodė, kad daugiau nei pusė šalies gyventojų mano, jog šildymas radiatoriais yra pigesnis nei grindinis šildymas, 61 proc. turėdami galimybę šį būdą rinktųsi būstui apšildyti. Didžiąją dalį jų sudaro vyriausi šalies gyventojai, jaunesni ekonomiškesniu laiko grindinį šildymą.

„Natūralu, kad vyresni žmonės yra įpratę prie radiatorinio šildymo, tačiau rengiantis įsigyti naują ar renovuoti seną būstą, svarbu apgalvoti, kurią šildymo sistemą pasirinkti – radiatorius ar šildomas grindis. Tyrimais įrodyta, kad įrengus grindinio šildymo sistemą, galima palaikyti 2 laipsniais mažesnę temperatūrą nei šildant radiatoriais, tačiau patalpose bus juntama tokia pat šiluma. Tokiu būdu, šildymo sąnaudas galima sumažinti apie 12 proc.“, – skaičiuoja K. Balčiūnas.

Remiantis apklausos duomenimis, populiariausia šildymo sistema Lietuvoje yra radiatorinis šildymas – jis įrengtas 83 proc. apklaustųjų gyvenamosiose patalpose. Po jo seka kitos šildymo sistemos – orinis šildymas, saulės energija, krosnys, kurios įrengtos beveik 13 proc. gyventojų būstuose. Maždaug 4 proc. gyventojų  namuose įrengtas ir grindinis, ir radiatorinis šildymas, t.y. kombinuota sistema, kai dalis būsto šildoma grindimis, dalis – radiatoriais.

Tuo tarpu Europoje grindinis šildymas užima apie 25 proc. šildymo sistemų rinkos. Šioje srityje Lietuvą lenkia kaimyninė Estija, kur grindinis šildymas įrengtas apie 80 proc. individualių namų, apie 25 proc. komercinės paskirties, negyvenamųjų namų ir apie 5 proc. daugiabučių.

Tyrimo, kuris buvo vykdomas rugsėjo mėnesį reprezentatyvios apklausos būdu, metu apklausta 1000 vyresnių negu 18-os metų Lietuvos gyventojų. Apklausą atliko viešosios nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovė „Vilmorus“.

UAB UPONOR yra tarptautinio koncerno „UPONOR Corporation“, vieno didžiausių vandentiekio ir šildymo sistemų gamintojo pasaulyje, atstovė Lietuvoje. Pagrindinės UPONOR veiklos sritys – gyvenamųjų, viešųjų, komercinių bei pramoninių pastatų mikroklimato (šildymo ir vėsinimo) bei vandentiekio sistemos. Bendrovės gamyklos įsikūrusios 11-oje šalių Europoje ir JAV, jos padaliniuose daugiau nei 30-yje pasaulio šalių dirba 3200 darbuotojų.

Tik 15 proc. šalies gyventojų gali pasidžiaugti mažomis šildymo išlaidomis, nes jie būsto šildymui išleidžia iki 20 proc. savo pajamų. Visų kitų namų ūkių biudžetuose būsto šildymo išlaidos sudaro gana ženklią dalį, o penki procentai gyventojų šildymui turi atidėti daugiau nei pusę savo pajamų. Tai paaiškėjo iš “Veido” užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės “Prime consulting” atliktos naujausios sociologinės apklausos. Pasak “Prime consulting” direktoriaus Sauliaus Olencevičiaus, nemaža dalis respondentų minėjo, kad dar turi skolų nuo praėjusio šildymo sezono ir negali įsivaizduoti, kaip reikės išgyventi šią žiemą, kai šildymas dar brangsta.
Na, o pasidomėjus, kam tenka didžiausia atsakomybė dėl didelių šildymo kainų Lietuvoje, dauguma respondentų minėjo, kad vieno kaltininko nėra, atsakomybė esą tenka kelioms organizacijoms: tiek rusų bendrovei “Gazprom”, tiek mūsų energetikos įmonėms, tiek šilumos tinklų operatoriams, tiek politikams.

Kokią dalį jūsų išlaidų sudaro būsto šildymo išlaidos? (proc.)

21–30 proc.    48,6
31–40 proc.    20,8
11–20 proc.    13
41–50 proc.    10,2
51–60 proc.    3,4
Iki 10 proc.    2,27
Daugiau nei 60 proc.    1,6
Nesakysiu    0,2

Jūsų vertinimu, kam tenka didžiausia atsakomybė dėl didelių šildymo kainų Lietuvoje? (proc.)

Energetikos įmonių neūkiškumui    29,8
Lietuvos centrinės valdžios politikams    10,6
Rusų bendrovei “Gazprom”    8,8
Šilumos tinklų operatoriams    5,4
Šilumos tiekimo įmonių godumui    3
Lietuvos vietinės valdžios politikams    1,2
Visoms minėtoms organizacijoms    40,2
Kita    0,2
Nežinau / nesakysiu    0,8

Šaltinis: “Veido” užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės “Prime consulting” 2011 m. rugsėjo 26–28 d. atlikta Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų apklausa. Cituojant apklausą, nuoroda į “Veidą” būtina.

Šiandien Seimo opozicijos lyderis, Darbo partijos frakcijos seniūnas Vytautas Gapšys užregistravo Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo pakeitimą, numatantį nulinį PVM tarifo taikymą šilumos energijai, tiekiamai gyvenamosioms patalpoms šildyti ir į gyvenamąsias patalpas tiekiamam karštam vandeniui. Seimo narys įsitikinęs, kad tai yra veiksmingas ir labai paprastas būdas sumažinti šildymo kainas artėjant žiemai.

“Pastarosiomis savaitėmis paaiškėjo, kad dar neprasidėjus šildymo sezonui šilumos kaina kyla pusei Lietuvos gyventojų, kai kur ji padidės beveik iki 7 proc. Energetikos ministerija ir visa Vyriausybė gyvena iliuzijomis ir yra šventai įsitikinusi, kad šildymas kainuos tiek pat, kiek ir pernai, tačiau nereikia būti dideliu ekspertu, kad suprastum, jog Vyriausybės pažadams nelemta išsipildyti. Todėl mes siūlome labai paprastą išeitį. Manau, kad netaikant PVM šilumos energijai pavyktų net sumažinti gyventojų sąskaitas už šildymą”, – įsitikinęs V. Gapšys.

Seimo opozicijos lyderis supranta, kad jo siūloma pataisa sumažins įplaukas į valstybės biudžetą, bet jis mano, kad valstybės iždui dar yra kur susitraukti. “Daug kartų girdėjome iš Ministro Pirmininko Andriaus Kubiliaus lūpų, kad šiuo metu Lietuvoje yra sunkmetis ir laikas susiveržti diržus. Tiesa, pati Vyriausybė šito taip ir nepadarė. Geriausias mano žodžių patvirtinimas – padidinti ministrų ir ministerijų valdininkų atlyginimai. Tai reiškia, kad Vyriausybei pinigų tikrai netrūksta ir valstybės biudžetą dar galima mažinti, palengvinant Lietuvos žmonių gyvenimą. Be to, A. Kubilius gyrėsi, kad 2011 m. ketina gauti 1 mlrd. Lt iš šešėlinės ekonomikos ir kontrabandos, tad bent dalį šios sumos galima būtų skirti PVM sumažinimo kompensacijai”, – teigia Seimo Darbo partijos frakcijos seniūnas.

 

Ketvirtadienį Seimo socialdemokratų partijos frakcijos nariai Edvardas Žakaris, Edmundas Jonyla ir Valerijus Simulik įregistravo pridėtinės vertės mokesčio įstatymo pataisą, kuria siūloma taikyti didesnę PVM lengvatą gyvenamosioms patalpoms šildyti kiekvienais metais nuo balandžio 1 d. iki spalio 31 d.

“Šildymo sezonas Lietuvoje prasideda spalio ir baigiasi balandžio mėnesį. Sezono pradžios ir pabaigos konkrečią datą kiekviena savivaldybė nustato ir skelbia individualiai. Didelė dalis daugiabučių namų gyventojų, neturėdami finansinių galimybių mokėti už šildymą, savo sveikatos sąskaita stengiasi kuo vėliau pradėti ir anksčiau baigti šildymo sezoną.

Neretai kyla konfliktų tarp didesnes ir mažesnes pajamas gaunančių daugiabučio gyventojų”, – sako LSDP frakcijos narys E. Žakaris.

Šiuo metu šilumos energijai lengvatinis 9 proc. PVM tarifas taikomas iki 2011 m. gruodžio 31 d. Seimo nariai siūlo taikyti 0 proc. tarifą šildymui kiekvienais metais nuo balandžio 1d. iki spalio 31d.

“Daugiabučių namų gyventojai turėtų labiau rūpintis savo sveikata. Priėmus įstatymo projektą, šildymo kaina, pirmą ir paskutinį šildymo mėnesį, sumažėtų 9 proc. Tai skatintų žmones anksčiau pradėti ir vėliau baigti savo būsto šildymą, mažėtų žmonių sergamumas”, – teigė parlamentaras.

Lietuvos laukia brangiausias šildymo sezonas. Ekspertai jau beveik neabejoja, kad dujos iki naujo šildymo sezono pradžios brangs mažiausiai 30 procentų.

Bliūkšta premjero Andriaus Kubiliaus ir energetikos ministro Arvydo Sekmoko pažadai dar šiemet išsiderėti iš Rusijos dujų milžinės “Gazprom” bent 15 proc. mažesnes dujų kainas. Iš antraeilių pareigūnų sudaryta derybų grupė bei jai premjero suformuluota “kieta” derybų pozicija nedavė apčiuopiamų rezultatų, rašo “Lietuvos žinios”.

Buvęs Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos pirmininkas prof. Vidmantas Jankauskas mano, kad, iš anksto užėmusi kategorišką poziciją, Lietuva neturėjo jokių galimybių išsiderėti mažesnę gamtinių dujų kainą.

“Matau, kaip kitos šalys sunkiai derasi dėl dujų kainos formulės peržiūrėjimo, aukščiausiu lygiu kalbasi su premjeru Vladimiru Putinu, bet Rusija nelabai leidžiasi į derybas. Todėl nelabai tikiu, kad Lietuva ką nors gali pasiekti. Dujų kaina auga ir rudenį dar augs”, – teigė V.Jankauskas.

Energetikos ekonomistas mano, kad griežti energetikos ministro A.Sekmoko pareiškimai bei ultimatumai Rusijos monopolininkui ir vieninteliam dujų tiekėjui į Lietuvą buvo labiau skirti vidaus vartojimui.

“Ministras pareikalavo per du mėnesius sumažinti kainą. Nuo to laiko praėjo jau daugiau kaip trys mėnesiai. Tokios kategoriškos nuostatos nieko neduoda. Galima griežčiau kalbėtis, kai turime alternatyvą, tačiau jos nėra”, – sakė skeptiškai V.Jankauskas.

Dienraštis rašo, jog su “Gazprom”, didžiausia ir galingiausia Europos ir pasaulio energetikos bendrove, dėl dujų kainų derasi ne premjeras Andrius Kubilius ir net ne energetikos ministras A.Sekmokas, o gerokai žemesnio rango pareigūnai Premjero potvarkiu šiai darbo grupei pavesta derėtis su “Gazprom” siekiant ištaisyti 2004 metų sausio 23 dienos AB “Lietuvos dujos” privatizavimo sutarties, sudarytos tarp Valstybės turto fondo ir OAO “Gazprom”, pažeidimus.

Banko “DnB Nord” vyriausiasis ekonomistas prof. Rimantas Rudzkis mano, kad jokios derybos su “Gazprom” iš esmės nevyksta.

“Norint ką nors susiderėti, reikia derėtis, o ne per spaudą aiškintis. Užimta derybų pozicija – nekonstruktyvi”, – komentavo jis.

R.Rudzkis abejojo, ar Lietuva turi rimtų argumentų, kurie įtikintų vienintelį tiekėją pakeisti nustatytą dujų kainos nustatymo formulę. “Visoje Europoje dujų kaina siejama su alternatyviais energijos šaltiniais. Kadangi mes neturime suskystintų dujų terminalo, kainos numušti negalime”, – sakė R.Rudzkis.

Maždaug kas trečias Lietuvos gyventojas, jei turėtų galimybę, rinktųsi šildymą kietu kuru – anglimis, malkomis, o centrinį šildymą pasirinktų penktadalis gyventojų, rodo BNS užsakymu tyrimų bendrovės “Rait” atlikta apklausa.

Apklausos duomenimis, šildymą kietu kuru rinktųsi 38 proc. gyventojų, 21 proc. – centralizuotą šildymą, 14 proc. – geoterminį šildymą, 13 proc. – šildymą dujomis, o 6 proc. gyventojų pasirinktų šildymą elektra. 5 proc. apklaustųjų negalėjo atsakyti į šį klausimą.

Centralizuotą šildymą dažniau rinktųsi 65-74 metų amžiaus gyventojai, apklaustieji su pradiniu, pagrindiniu, specialiuoju viduriniu arba aukštesniuoju išsilavinimu, miestelių (iki 30 tūkst. gyventojų) ir miestų (iki 180 tūkst.) gyventojai.

Gyventojai su specialiuoju viduriniu bei aukštesniuoju išsilavinimu, didmiesčių (daugiau kaip 180 tūkst. gyventoju) gyventojai dažniau minėjo, kad rinktųsi šildymą dujomis.

Asmenys su pradiniu, pagrindiniu, bendru viduriniu išsilavinimu, žemesnėmis pajamomis (iki 600 litų vienam šeimos nariui per mėnesį), kaimų gyventojai, darbininkai, ūkininkai, bedarbiai dažniau minėjo šildymą kietu kuru.

Jaunesni respondentai (25-34 metų), asmenys su aukštuoju išsilavinimu, su didžiausiomis pajamomis (daugiau nei 1,1 tūkst. litų vienam šeimos nariui per mėnesį), tarnautojai, specialistai dažniau minėjo geoterminį šildymą.

Moksleiviai, studentai dažniau nurodė, kad turėdami galimybę rinktųsi šildymą elektra.

Vasario 3-14 dienomis apklausta 1020 nuolatinių Lietuvos gyventojų nuo 15 iki 74 metų amžiaus.

Išaugusios sąskaitos už šilumą darbdavius verčia taupyti, o pardavėjai, sandėlių sargai, troleibusų vairuotojai skundžiasi per žema temperatūra darbo vietose.

Valstybinės darbo inspekcijos (VDI) specialistams pastaruoju metu tenka kasdien aiškinti, kokia temperatūra turi būti biure, penktadienį rašo dienraštis “Lietuvos rytas”.

“Žmonės ne tiktai teiraujasi, bet ir skundžiasi, kad esant žemai temperatūrai neįmanoma dirbti. Skambučių lavina užgriūva pirmadieniais, po savaitgalio, kai patalpos dažnai būna visai nešildomos”, – sakė VDI nelaimingų atsitikimų ir profesinių ligų skyriaus vyriausioji darbo inspektorė Rita Zubkevičiūtė.

Tačiau darbuotojai šąla ne tiktai po savaitgalio. Prekybos tinklų pardavėjos skundėsi, kad prekybos salėje temperatūra nesiekia 17 laipsnių – toks yra minimalus reikalavimas, o biure temperatūra turi siekti bent 20 laipsnių šilumos.

Visai nešildomose patalpose dirbantiems žmonėms inspektoriai primena, kad jiems priklauso 10 minučių pertraukos kas pusantros valandos.

“Darbdaviai šią žiemą ypač taupo, tad ir temperatūrą patalpose laiko žemesnę”, – sakė Lietuvos paslaugų sferos darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkas Aleksandras Posichovas.

Saugos firmų darbuotojai, naktimis budintys sandėliuose, skundžiasi, kad jiems tenka dirbti esant kone minusinei temperatūrai.

Nors darbdaviai bando taupyti, jų skolos nemenksta. Šių metų sausio 1-ąją biudžetinių įstaigų ir verslo įmonių skola šilumos tiekėjams siekė 90 mln. litų. Pernai tuo pat metu ji buvo 20 mln. litų mažesnė.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė mano, kad norint sumažinti sąskaitas už šildymą, reikia ne tik valdžios pastangų – gyventojai turi rodyti iniciatyvą ir burtis į bendrijas, kurių dėka kai kuriais atvejais pavyksta sumažinti išlaidas šilumai beveik du kartus. Prezidentės patarėjo Nerijaus Udrėno teigimu, daugelis dabartinių Vilniaus namų administratorių, kurie yra susiję su buvusia “Rubicon” grupe, nesuinteresuoti mažinti išlaidas už šilumos energiją.

“Jau yra pakankamai daug skundų, kad daugiabučių administratoriai pasirenka ne patį palankiausią gyventojams šilumos tiekimo grafiką-planą, dėl to suvartojama daugiau šilumos, ir kainuoja daugiau. Juo labiau, įtartina, kad, pavyzdžiui, Vilniuje dalis administratorių susiję su šilumos tiekėju ir šilumos prietaisų gamintoju – buvusios “Rubicon” grupės įmonėmis, taigi, klausimų yra labai nemažai”, – interviu Žinių radijui antradienį sakė N.Udrėnas.

Anot jo, namų administratoriai yra nekontroliuojami savivaldybių, nes iš Valstybinės energetikos inspekcijos duomenų aiškėja, kad jie nesiskundžia šilumos tiekėjais ir neprašo pagalbos iš centrinės valdžios institucijų.

“Energetikos inspekcija negavo iš jų jokių skundų, taigi, tikrai reikia pagaliau paaiškinti, kad žmonės, kurie vartoja šilumą, jie turi būti aiškiai informuoti, kur problema, turi gauti daugiau aiškumo. Tačiau po 1997 metų energetikos sistemos pertvarkos atsakomybė už šilumos tiekimo organizavimą tenka savivaldybėms – vienose tai pasiteisino, kurios pakeitė šilumos tiekimo būdą į biokurą, pertvarkė sistemas, kitose buvo tam mažiau skiriama dėmesio”, – kalbėjo prezidentės patarėjas.

Jo teigimu, daugiau šilumos suvartojama ir dėl nesubalansuotos šilumos ūkio sistemos, ir tokia situacija, N.Udrėno teigimu, yra netoleruotina.

“Reikia galbūt sisteminių sprendimų, kaip padėti gyventojams. Vienas būdų – kurtis į bendrijas, jų yra tik 12 proc. nuo visų daugiabučių namų, kai užsienyje – apie 80 proc. Mes turime pavyzdžių, kad vartojimas ženkliai krito tokiais atvejais – beveik dvigubai”, – kalbėjo N.Udrėnas.

Prezidentės patarėjo manymu, vienas būdų, kaip suvienyti centrinės valdžios ir visuomenės pastangas yra Infrastruktūrų reguliavimo tarnybos sukūrimas, į “vieną stiprų kumštį” sujungiant Energetikos inspekciją, Kainų komisiją ir Ryšių reguliavimo tarnybą.

“Antra, su dujų pertvarka, suskystintų dujų terminalo statyba, antrine dujų birža – įgyvendinus tuos projektus, konkurencija dujų sektoriuje padidėtų ir tai leistų sumažinti ir šilumos kainas”, – kalbėjo N.Udrėnas.

kai kurie šalies gyventojai už gruodį gavo labai dideles šilumos sąskaitas. Šilumininkai teigė, kad didelės išlaidos šilumai buvo dėl itin šalto gruodžio mėnesio, tačiau kiti ekspertai nurodo, jog, pavyzdžiui, Vilniuje, vartotojai dar moka kompensaciją šilumininkams už ankstesniais metais negautas pajamas, be to, esą “Vilniaus energija” padidino šilumos temperatūrą ir perėjo nuo vadinamojo ekonominio prie “komfortinio” režimo.

Premjeras Andrius Kubilius teigė, kad didžiules sąskaitas už šildymą galėtų sumažinti daugiabučių renovacija.

Registrų centro duomenimis, “Icor” (buvusio “Rubicon Group”) akcininkai eina vadovaujančias pareigas “Vilniaus energijoje” ir įmonėje “Dalkia Lietuva”.

“Icor” akcininkas Linas Samuolis vadovauja “Vilniaus energijai” ir “Dalkia Lietuvai”, o Andrius Janukonis yra šių abiejų įmonių valdybos narys ir “Dalkia Lietuva” valdybos pirmininkas.