Premjero Andriaus Kubiliaus kritikos dėl nepakankamo sąskaitų skaidrumo sulaukusi “Vilniaus energija” pati sukurs programą, kuri leis teikti išsamius duomenis apie gyventojų sąskaitas šilumos tiekimo bendrovei.

“Lietuvos rytas” rašo, kad pasak ministro pirmininko, “Vilniaus energija” nesilaiko praėjusių metų pabaigoje pasirodžiusio energetikos ministro įsakymo pateikti išsamią informaciją apie sunaudotą šilumą. “Vilniaus energijos” komercijos direktorius Rimantas Germanas dienraščiui aiškino, kad pagal naujus ministro reikalavimus sąskaitų aiškinimai užimtų iki šešių lapų.

“Bet tam reikia sukurti programą, kuri sutvarkytų skaičiavimus. Mes paskelbėme konkursą, tik neatsirado nė vieno norinčio dalyvauti”, – sakė R.Germanas.

Pasak jo, vien tik Vilniuje reikia išsiųsti 195 tūkstančius sąskaitų.

“Klaidų jose būti negali”, – pažymėjo R.Germanas.

Nesulaukusi nė vieno pasiūlymo “Vilniaus energija” pati ėmėsi kurti programą.

Vyriausybė nelinkusi laukti ir grasina sankcijomis. Nustačius pažeidimų šilumos tiekėjams gali grėsti iki 0,5 proc. metų apyvartos dydžio bauda.

+370 5 2058518

Vyriausybei susirūpinus dėl smarkiai išaugusių sąskaitų už šildymą gruodžio mėnesį, premjeras pareiškė, kad Vilniaus gyventojams turės būti pateiktos išsamesnės sąskaitos už sunaudotą šilumą. Valdžia prakalbo ir apie galimas sankcijas “Vilniaus energijai”, jei paaiškėtų, kad ji pažeidė energetikos ministro nustatytą tvarką.

“Vilniaus šilumos ūkyje nėra vykdomi tie teisės aktų reikalavimai, kurie kitose savivaldybėse vykdomi – dėl to, kaip turi atrodyti žmonėms pateikiamos sąskaitos”, – antradienį po specialaus pasitarimo dėl sąskaitų už šildymą sostinės gyventojams žurnalistams sakė premjeras Andrius Kubilius.

Pasitarimui vadovavęs ministro pirmininko kancleris Deividas Matulionis teigė, jog nustačius Vilniaus gyventojams šilumą tiekiančios įmonės pažeidimą, jai gali grėsti iki 0,5 proc. metų apyvartos dydžio bauda.

“Mums visų pirma sukėlė abejonių tai, kad sąskaitose nėra skaidrumo”, – aiškino D.Matulionis, pridūręs, jog Vartotojų teisių apsaugos tarnyba galėtų turėti nepriklausomus sąskaitų vertintojus.

“Vilniaus energijos” atstovai į susitikimą nebuvo pakviesti.

Vilniaus vicemeras Romas Adomavičius savo ruožtu pridūrė, jog gyventojai turėtų gauti informaciją apie suvartotą šilumą tiek kilovatvalandėmis, tiek pinigais, bei kitų namų suvartotos šilumos vidurkį.

R.Adomavičius taip pat teigė negalintis pasakyti, kodėl “Vilniaus energija” nuo vadinamojo ekonominio šildymo režimo daug kur perėjo prie “komfortinio”.

“Tą aiškinomės jau gerokai prieš mėnesį. Visa problema, kad “Vilniaus energija” – anot jų – taip pat nori, kad Vilniaus gyventojai mažiau mokėtų, dėl to jie tai darė. Antradienį susitarėme, kad galbūt galima būtų nuleisti (šilumos lygį – BNS) iki žemutinės sanitarinės ribos – 18 laipsnių, bet čia vėl pasipils skundų iš kitos pusės”, – kalbėjo vicemeras.

“Vilniaus energijos” komercijos direktorius Rimantas Germanas BNS sakė, kad ekonominiu režimu temperatūra patalpoje turi siekti bent 18 laipsnių, komfortiniu – 22 laipsnius šilumos.

Pasak R.Adomavičius, nutarta, jog Energetikos ministerija paruoštų tvarką, pagal kurią visų daugiabučių vidines inžinerines šilumos tiekimo sistemos turėtų būti renovuotos.

“Tam Vilniuje reikėtų apie 50 mln. litų ir tie pinigai atsipirktų per dvejus metus. Šitas sumanymas yra labai geras. Tada atsirastų individualus šilumos valdymas, apskaita ir visa kita”, – kalbėjo R.Adomavičius.

Premjeras kalbėjo, kad bus aiškinamasi, kokių veiksmų reikia imtis, kad būtų tiksli informacija, kiek suvartojama šilumos ir kodėl žmogus turi mokėti nurodytą sumą. Anot premjero, šilumos tiekimo įmonės turėtų užtikrinti didesnį skaidrumą ir klientams teikti išsamią informaciją apie šilumos sunaudojimą, kad nekiltų klausimų dėl sukčiavimo.

Vyriausybės vadovas dar kartą pripažino, kad Vyriausybė neturi daug galių paveikti šilumininkus, nes šilumos ūkis priklauso savivaldybėms. A.Kubilius taip pat išreiškė viltį, kad išsamiais duomenimis apie šildymą, jo kainą pavyktų žmonėms objektyviai parodyti daugiabučių renovavimo naudą.

Premjeras taip pat pripažino, jog sostinės gyventojų gaunamos sąskaitos už šilumą nėra didžiausios šalyje.

D.Matulionis teigė, jog šio susitikimo rezultatai bus aptarti po dviejų savaičių.

Premjeras kaltina bendrovę “Vilnius energija” neetišku politikavimu, kartu su sąskaitomis platinant ir laiškus, esą dėl išaugusių kainų kalta valstybė.

Į daugiau nei septynis mėnesius trunkantį Ukmergės savivaldybės ir buvusios šilumos ūkio nuomininkės – privačios įmonės “Miesto energija” karą jau įtraukti ir Ukmergės gyventojai, rašo “Lietuvos rytas”.

Pastarosiomis dienomis ukmergiškiai savo pašto dėžutėse randa bendrovės “Miesto energija” pasirašytą raginimą nemokėti už šildymą ir karštą vandenį.

Bendrovės “Miesto energija” direktorius Artūras Stravinskas patvirtino, kad Ukmergėje išplatino 7 tūkstančius tokių pranešimų.

“Pirmiausia norėjome pasveikinti su šventėmis visus savo vartotojus, su kuriais mūsų įmonė yra sudariusi sutartis. Šalia sveikinimo pateikėme ir savo vertinimą bei nuomonę. Tai leidžia įstatymai. Mūsų manymu, ukmergiškiai neprivalo mokėti už paslaugas, gaunamas vykdant nelegalią veiklą”, – sakė A.Stravinskas.

Jis pabrėžė, kad tiekti šilumą ir karštą vandenį Ukmergėje gali tik bendrovė “Miesto energija”, turinti tam licenciją.

Tokius buvusio šilumos ūkio nuomininko raginimus vartotojams Ukmergės valdžia pavadino dar viena juodųjų viešųjų ryšių technologijų apraiška.

“Jeigu gyventojai paklausys tokių raginimų, turės skolų. Bendrovės “Miesto energija” siūlomos nemokamos konsultacijos – dar vienas bandymas nuteikti vartotojus prieš savivaldybę ir jos įmonę”, – teigė Ukmergės rajono meras Algirdas Kopūstas.

Pasak mero, gruodžio 13 dienos Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas panaikinti savivaldybės administracijos direktoriaus išduotas licencijas bendrovėms “Ukmergės šiluma” ir “Dainavos energetika” yra apskųstas ir neįsiteisėjęs.

Ukmergės rajono savivaldybė pavasarį vienašališkai pirma laiko nutraukė šilumos ūkio nuomos sutartį su “Miesto energija”.

Kol abiejų pusių skundus išnagrinės šalies teismai, gali praeiti ne vieni metai.

+370 5 2058511

Šildymo pinigai – į orą

Lapkričio viduryje orai vis dar rudeniški, bet nešalti – termometro stulpelis neretai kyla iki 10 laipsnių Celsijaus ar dar aukščiau. Tačiau kai kuriuose nerenovuotuose daugiabučiuose radiatoriai plieskia karščiu tarsi speiguotą viduržiemį. Priversti per atvertus langus leisti į lauką brangią šilumą ir savo pinigus jų gyventojai nerimastingai spėlioja, kad mėnesio pabaigoje šilumininkų pateiktos sąskaitos bus ne ką mažesnės nei gilią žiemą.

„Lietuvos žinios” rašo:

„Namuose – kaip pirtyje, temperatūra kambariuose siekia 25 laipsnius Celsijaus, o kartais ir daugiau. Negalime užmigti, langų neatidarę. Skundžiausi namą administruojančiai įmonei, žadėjo pasidomėti, bet niekas nepasikeitė”, – pasakojo LŽ skaitytoja Nijolė iš Vilniaus Justiniškių mikrorajono. Skirtingai nei daugumos šio namo gyventojų, neseniai suremontuotame ponios Nijolės bute įdėti nauji langai, sienos papildomai apšiltintos iš vidaus.

“Bijau, kad už tokį šiltą lapkritį gausiu kosminę šildymo sąskaitą. Gal kitiems kaimynams ir šalta, bet kodėl aš turiu mokėti už šilumą, kurios man nereikia?” – piktinosi vilnietė. Ji sako praėjusios žiemos mėnesiais už šildymą mokėjusi daugiau nei po 600 litų.

“Prakaitą nuo kaktos braukiame, langai dieną naktį atlapoti. Tačiau kiti mūsų namo gyventojai sako, kad jiems taip šiltai gyventi patinka, ir atsisako sumažinti šildymą”, – sakė kita LŽ skaitytoja.

Nors pastaraisiais mėnesiais šilumos energija kai kuriuose miestuose pigo, veikiausiai naujasis šildymo sezonas daugeliui daugiabučių gyventojų gali tapti didesniu išbandymu nei pernai. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (VKEKK) duomenimis, lapkritį Lietuvoje vidutinė centralizuotos šilumos kaina, palyginti su praėjusių lapkričiu, padidėjo dar 13 proc. ir siekė 23,98 ct (su PVM) už energijos kilovatvalandę. Tiesa, lapkritį, palyginti su spalio mėnesiu, vidutinė šilumos kaina sumažėjo 1,5 procento.

Tačiau skirtinguose miestuose šilumos kaina kito labai skirtingai. Per kalendorinius metus Vilniuje ji sumažėjo 6,5 proc., o Kaune augo 21,8 proc., Klaipėdoje – 4,4 proc., o Šiauliuose – 4,2 proc. Tik Panevėžyje šilumos kaina beveik nekito.

Kainų “išsibarstymas” Lietuvos miestuose – didžiulis. Tarkime, šį lapkritį Tauragėje šilumos kilovatvalandė kainuoja 17,67 ct, Utenoje – 18,19 ct., Molėtuose – 18,48 ct, o Prienuose, Trakuose, Pakruojyje, Joniškyje jos kaina siekia 30,73-31,66 ct už kWh.

Specialistai nurodo, kad sąskaitų už šilumą dydis priklauso ne tik nuo kilovatvalandės kainos (ją kiekvieno miesto šilumos tiekėjui tvirtina VKEKK, atsižvelgdama į kintančias kuro kainas bei kitas sąnaudas), bet ir nuo suvartotos šilumos kiekio kiekviename name. “Kiaurų” ar šilumos netaupančių namų gyventojai moka itin brangiai, nes didelis kiekis energijos tiesiog išleidžiamas lauk. Kartu ir pinigai.

Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos (LŠTA) duomenimis, senos statybos nerenovuotuose namuose, kuriuose gyvena per milijoną gyventojų (tai apie 56 proc. visų šalies daugiabučių), už vidutinio 60 kv. m. ploto buto šildymą tenka mokėti vidutiniškai po 345 litus kiekvieną mėnesį. Dar beveik pusė milijono žmonių gyvena itin prastos šiluminės izoliacijos namuose (22 proc. visų daugiabučių) ir už tokio pat ploto būsto šildymą vidutiniškai moka po 483 litus kiekvieną mėnesį.

“Tai yra vidutiniai skaičiai, išdalyti visiems metų mėnesiams. Šildymo sezono metu kai kurie žmonės už 60 kv. metrų būsto šildymą per mėnesį moka po 900-1000 litų ir net daugiau”, – LŽ nurodė Vytautas Stasiūnas, LŠTA prezidentas.

“Sunku patikėti, kad lapkritį namuose buvo per karšta. Priešingai – nuo lapkričio 2 dienos sumažinome temperatūros grafiką ir jau gavome daugiau nei šimtą skundų, esą butuose per šalta. Tiesa, nė vienas tų skundų nepasitvirtino”, – LŽ informavo sostinę centralizuota šiluma aprūpinančios “Vilniaus energijos” komercijos direktorius Rimantas Germanas.

Rimantas Zabarauskas, Lietuvos nacionalinės vartotojų federacijos energetikos ekspertas, įsitikinęs, kad nepasitenkinimo šilumininkų darbu būtų gerokai mažiau, jei gyventojai turėtų galimybę individualiai reguliuoti šilumą bute, o atsiskaityti pagal faktišką šilumos suvartojimą.

“Atsižvelgiant į vartotojo interesus, lengviausias būdas sumažinti sąskaitas yra galimybė, esant norui, pačiam sumažinti šilumos vartojimą. Tam reikėtų radiatoriuose įmontuoti termoreguliatorius ir įdiegti šilumos daliklių sistemą, leidžiančią individualiai išmatuoti bute suvartotą šilumos kiekį”, – LŽ teigė R.Zabarauskas. Tokiu atveju, vieno buto gyventojams nusprendus gyventi vėsiau ir sumažinti būsto šildymą, sutaupyta šiluma nebūtų išdalijama visam namui, o “laimėjimas” atitektų būtent vėsiajam butui.

“Šiandien žmonės jaučiasi bejėgiai – gauna didžiules sąskaitas už šildymą, o sumažinti bute temperatūros jie neturi jokios galimybės”, – sakė ekspertas. Jo teigimu, šilumos daliklių sistemos Lietuvoje yra mažai paplitusios, nors tokį techninį sprendimą galima būtų įdiegti net ir senuose nerenovuotuose daugiabučiuose. “Senos statybos namuose gali būti problemų, kad individualiai reguliuojant išbalansuojama namo šildymo sistema, bet ir tai galima įveikti, priemonių tam yra”, – aiškino R.Zabarauskas.

DANFOSS UAB, prekiaujančios šildymo, šaldymo ir pramonės automatikos produktais, inžinierius Andrius Timofejevas LŽ patvirtino, kad techniškai tokią sistemą būtų galima įrengti ir viename namo bute, tačiau praktiškai ją reikėtų diegti visame daugiabutyje. “Viename bute įrengti prie radiatorių termostatus galima, jokių techninių problemų nėra. Tačiau iškyla klausimas dėl apskaitos: įsirengti apskaitą vienam butui teoriškai galima, praktiškai – neįmanoma. Iš principo apskaitą kiekvienam butui turėtų įsirengti visas daugiabutis, visur įrengiant šilumos skaičiavimo daliklius, pagal kuriuos ir būtų nustatoma kiekvieno buto suvartota šiluma. Tam reikia viso namo susitarimo. Be to, reikėtų įrengti ir šildymo stovų balansavimą, kad visame name esančių butų gyventojai gautų reikiamą kiekį šilumos”, – LŽ sakė A.Timofejevas.

Anot R.Germano, prieš kelerius metus “Vilniaus energija” įgyvendino projektą, kompensuodama didžiąją dalį išlaidų individualiai apskaitai įrengti. Tačiau iniciatyva didelio populiarumo nesulaukė. “Norėjome, kad žmonės pamatytų individualios apskaitos naudą, todėl skyrėme 20 mln. litų, kad būtų įgyvendinti parodomieji projektai. Norėjome, kaip geriau, o išėjo kaip visada: iš kokių 100 projekte dalyvavusių namų vos keli žmonės buvo nepatenkinti, tačiau atsirado valdininkų ir politikų, kurie jais pasinaudojo ir ėmė rėkti, esą sistema bloga”, – tvirtino “Vilniaus energijos” komercijos direktorius.

Jo teigimu, namų, kuriuose buvo įdiegta individuali apskaita, gyventojai už šilumą moka vidutiniškai penktadaliu mažiau nei ten, kur name suvartojamos šilumos kiekis dalijamas butams pagal kiekvieno jų plotą. “Buvo ir tokių, kurie mokėjo 30 proc. mažiau, tačiau buvo ir tokių, kurie nieko nesutaupė – matyt, reguliatorių atsuko iki galo ir taip paliko. Jie ir kėlė vėją. Patenkintieji paprastai tyli ir jų balso tiesiog negirdėti”, – sakė R.Germanas.

KOMENTARAI

Ekspertai sako, kad lietuviai, pagal savo pajamų lygį, už energijos išteklius moka itin didelę kainą ir daugelis gyvena vadinamajame energetiniame skurde. Pagal Didžiojoje Britanijoje numatytą energetinio skurdo apibrėžimą, jei namų ūkis už energiją išleidžia daugiau nei 10 proc. gaunamų pajamų, gyventojai skursta. Nors Lietuvoje tikslių skaičiavimų nėra, apklausos rodo, kad nemaža dalis namų ūkių, ypač miestuose, kur didžioji dalis būsto šildoma centralizuotai, mokesčiams už energetinius išteklius išleidžia 30-55 proc. gaunamų pajamų. “Namų ūkių išlaidos energetikai sudaro vis didesnę pajamų dalį. Tai tampa nacionaline nelaime”, – tvirtino R.Zabarauskas.

Pasak LŠTA vadovo V.Stasiūno, gyventojų mokesčiai už šildymą gerokai sumažėtų, jei būtų įgyvendinta stringanti daugiabučių renovavimo programa, o šilumos įmonės daugiau energijos gamintų ne kūrendamos importines gamtines dujas, kurių kaina linkusi didėti, o pigesnį vietinį biokurą. “Kuro kaina sudaro apie 80 proc. šilumos savikainos, taigi jei brangsta dujos, brangsta ir šiluma”, – sakė V.Stasiūnas. Asociacijos skaičiavimais, Švedijoje, kur 80 proc. centralizuotos šilumos gaminama kūrenant biokurą, šilumos kilovatvalandė vidutiniškai kainuoja 18 ct, o Lietuvos šilumos tiekimo įmonių, kurių pagrindinis kuras – rusiškos dujos, tiekiama šiluma kainuoja 21-29,41 ct už kWh.

“Jeigu pavyktų pakeisti šilumos gamybos šaltinius – pereiti nuo brangaus importinio iškastinio kuro prie daug pigesnio biokuro ir atnaujinti daugiabučius, mokesčiai už šilumą sumažėtų apie tris kartus”, – tikino jis. Vidutinės mėnesio sąskaitos už 60 kv. m. ploto būstą tokiu atveju esą siektų vos 110 litų. Šiuo metu iš biomasės Lietuvoje pagaminama apie 20 proc. centralizuotos šilumos.

Martynas Nagevičius, Lietuvos energetikos konsultantų asociacijos direktorius, teigia, kad perėjimo prie biokuro efektas gali būti ir ne toks ryškus. “Biokuro naudojimas yra geras dalykas, tai gali prilaikyti ir net sumažinti šilumos kainą. Tačiau tik iki tam tikros ribos. Mat kuo labiau plėsis biokuro vartojimas, tuo mažiau bus išnaudojamos naujos investicijos. Paprastai biokuro pirmasis katilas dirba ir žiemą, ir vasarą, nes gamina ir šilumą, ir karštą vandenį, antras reikalingas tik žiemą, trečias – tik šalčiausiais žiemos mėnesiais. Kiekviena nauja investicija duoda vis mažesnę finansinę naudą”, – nurodė jis.

Anot M.Nagevičiaus, visos katilinės, kurios kūrena biomasę ir gamina pigiausią šilumą, yra arba seniai pastatytos ir statybos investicijos jau atsipirkusios, arba pastatytos iš Europos Sąjungos (ES) fondų paramos lėšų. “Tačiau ES paramos lėšos jau baigėsi, o įmonėms statant iš nuosavų lėšų sumažinti šilumos kainą galima nebent tuose miestuose, kur biokuras dar išvis nenaudojamas. Visur kitur papildomi pajėgumai bus naudojami trumpiau ir kainos nesumažins. Biokuro plėtra galima tik Vyriausybei radus galimybių tokius projektus subsidijuoti”, – paaiškino energetikos konsultantas.

"Veido" archyvas

1 kv. m šildymo kaina nuosavame name mažesnė nei daugiabutyje, tačiau ir namų savininkus sąskaitos žiemą verčia ieškoti mažiau patogių, bet pigesnių šildymosi galimybių

Individualių namų šildymo įrangą parduodančių įmonių vadovai pastebi, kad pastaruoju metu vėl pradėjo didėti kietojo kuro, tai yra malkų arba medžio granulių, katilų paklausa. Modernių automatizuotų dujinių ar dyzelinio kuro šildymo sistemų privalumus ekonomikos augimo metais jau spėję įvertinti lietuviai praėjusią žiemą griebėsi už galvų, mat dujininkų sąskaitos už mėnesį persivertė per tūkstantį litų.

Dideli ir ilgai užsitęsę šalčiai tapo išbandymu ir itin progresyvioms geoterminio šildymo sistemoms: jas brangiai įsirengusieji tikėjosi nemokamai naudotis žemės šiluma, tačiau lietuviška realybė pasirodė esanti rūstesnė už mokslinius apskaičiavimus, tad teko šildytis brangiausiu būdu – elektra.

Užsakymų trūkumu net ir sunkmečiu nesiskundžia židinių statytojai – ypač dabar paklausios sandarios židinių sistemos, kurios per ortakius gali prišildyti dalį ar net visą namą.

Tačiau vienareikšmiškai atsakyti, kuris šildymo būdas individualių namų savininkams Lietuvoje yra tinkamiausias ar patraukliausias, – sudėtinga. Mat kietojo kuro katilai ar židiniai – pigiausias šilumos šaltinis, bet jie reikalauja nuolatinės priežiūros. O juk retas šiais laikais turi noro dirbti “pečkuriu”. Dujinis šildymas švarus ir patogus, tačiau šio kuro kaina kasmet šuoliuoja tik aukštyn. Panaši alternatyva – dyzelinio kuro katilinės, bet jos suryja dar daugiau pinigų. Ką jau kalbėti apie pigiausius įrengti, bet kas mėnesį įspūdingiausias sąskaitas prisukančius elektrinius radiatorius.

Malkų renesansas

44-erių metų Gintautas Jankūnas dabar kiekvieną dieną pradeda vizitu į savo šeimos nuosavo namo rūsyje įrengtą katilinę. Įmeta kelias malkas į per naktį dar ne iki galo atvėsusią krosnį, ir netrukus po namus pasklinda šiluma. 200 kv. m name prieš penkerius metus buvo įrengta automatizuota dujinio šildymo sistema, tačiau kartu į bendrą šildymo sistemą įmontuotas ir kietojo kuro katilas, nes kadaise, prieš dešimt metų statant namą, dujos iki namo dar nebuvo atvestos ir kūrenti malkomis šeimai pasirodė priimtiniausia. “Dabar labai džiaugiuosi, kad įsirengdamas dujinę sistemą pasilikau ir senąjį katiliuką. Praėjusios žiemos sąskaitos už dujas pribloškė visus nuosavų namų savininkus”, – “Veidui” pasakoja ponas Gintautas.

Pernai per šalčius namo šildymas jam atsiėjo iki 600 Lt per mėnesį, todėl šios žiemos Gintautas laukia apsirūpinęs gerokai didesniu kiekiu malkų. “Man jos praktiškai nieko nekainuoja – turiu nuosavo miško, tad su sūnumi susipjovėm, susikapojom ir parsivežėm”, – džiaugiasi ūkiškas vyras.

Jis nebamba, kad dabar tenka nemažai laiko praleisti namo katilinėje kūrenant krosnį, valant pelenus: “Džiaugiuosi, kad apskritai turiu tokią galimybę. Per sunkmetį šeimos pajamos sumažėjo, tad augančios šildymo sąskaitos būtų pernelyg skausmingos”.

Šio namo šeimininko pavyzdys puikiai iliustruoja individualių namų šildymo įrangos rinkos aktualijas: visi “Veido” kalbinti šildymo įrangos pardavėjai nurodė dabar labiausiai didėjant kietojo kuro katilų paklausą. “Iki krizės labiausiai augo dujinių sistemų pardavimas. Dabar jas jau pradeda lenkti malkomis kūrenami katilai”, – sako šildymo įranga prekiaujančios individualios įmonės savininkas Saulius Štarulis.

Daugelio Vakaruose žinomų šildymo katilų prekybos teises turinčios bendrovės “Durupis” projektų vadovas Audrius Būtėnas taip pat skaičiuoja, kad kietojo kuro katilai šiuo metu baigia aplenkti dujinius. “Anksčiau pirkėjams labiausiai rūpėdavo komfortas: užprogramavai sistemą pageidaujamai temperatūrai, ir ji pati sau reguliuoja, kada atvėso ir reikia šildyti labiau, o kada apsukas galima mažinti. Dabar viskas atsiremia į kainą – ir ne tiek į vienkartinę šildymo sistemų įrengimo, kiek į kasmėnesinių mokesčių išlaidas”, – aiškina specialistas.

Pašnekovai pastebi, kad ypač didėja susidomėjimas medžio granulėmis kūrenamomis šildymo sistemomis. Jos yra tarpinis variantas tarp visiškai automatizuotų dujinių ar dyzelinio kuro katilų ir nuolatinės priežiūros reikalaujančių kūrenamų malkomis.

Medžio granulių šildymo sistemą savo name Vilniaus pakraštyje įsirengęs 35-erių metų Gintaras Mickus jai priekaištų neturi: katilinė automatizuota, užtenka specialią talpyklą kartą per savaitę pripildyti granulių ir savaitgalį išvalyti pelenus, kurių prisikaupia maždaug kibiras. 150 kv. m namui apšildyti šeima kasmet perka granulių už maždaug 2,5 tūkst. Lt. Dar maždaug 600 Lt tenka išleisti malkoms – jomis kūrenamas svetainėje įrengtas židinys, ortakiais pašildantis tris namo kambarius. “Kol nėra šalčių, pakanka ir židinio. Šiemet katilinę užkūriau tik nuo lapkričio”, – sako G.Mickus.

Išbandymai modernioms technologijoms

Penkerius metus name netoli Vilniaus gyvenantis 45-erių metų Algimatas Š. yra įsirengęs dyzelinio kuro katilinę ir iš esmės ja sako esąs patenkintas – technologija švari ir komfortiška. “Žinoma, mieliau būčiau rinkęsis dujinį šildymą, tačiau mūsų namas stovi atokiau, tad atvesti dujas būtų kainavę pernelyg brangiai”, – dėsto pašnekovas. Tiesa, dabar kas mėnesį jam tenka apmokėti gana dideles šildymo sąskaitas – maždaug po 700 Lt per mėnesį už 250 kv. m namą. Be to, dar teko įsirengti specialias kuro talpyklas. Kita vertus, patį dyzelinį kurą, kuris namams šildyti parduodamas be akcizo mokesčio, šis šeimininkas gali pirkti bet kada, nutaikęs momentą, kai jis būna pigesnis.

“Dabar viską daryčiau kitaip – gyveni ir mokaisi. Visų pirma negailėdamas investuočiau į namo sandarumą, tada įrengčiau malkomis kūrenamų židinių su ortakiais sistemą ir tik šalia jos – automatizuotą katilinę”, – įžvalgomis dalijasi “Veido” pašnekovas.

Uždaras židinių su ortakiais sistemas įrengiančios bendrovės “Statybininkas” direktorius Vidas Norbutas tvirtina, kad tokia įranga šilumą name palaiko iki 12 valandų, tad malkų užtenka įmesti du kartus per parą. “Žinoma šalia būtinai turi būti alternatyvi automatinė sistema, kuri įsijungia, kai temperatūra labai nukrinta”, – aiškina jis.

Šildantis šiuo būdu patalpų temperatūrą nesunku reguliuoti mechaniškai: įleidus daugiau deguonies, malkos dega kaitriau. Beje, ši įmonė siūlo dar ir modernesnę sistemą – į ją įjungiamas ir vandens šildymo boileris, kurį kaitina šilumos energija, susigrąžinama iš kamino. “Per kaminą paprastai iškeliauja apie pusę šilumos, o mes bent dalį jos susigrąžiname”, – tvirtina V.Norbutas, už tokios sistemos įrengimą maždaug 150 kv. m name prašantis 12 tūkst. Lt.

Kitas vilnietis, 35-erių metų Mindaugas Pocius, pernai pirmą kartą žiemojo savo moderniame 250 kv. m name, kuriame įrengta geoterminio šildymo sistema. “Tikėjausi minimalių sąskaitų – juk į įrangą investavau apie 70 tūkst. Lt. Tačiau šalčiausią mėnesį ji siekė net tūkstantį litų”, – stebisi šeimininkas. Tąsyk, spaudžiant rekordiniams šalčiams, žemės šilumos nebeužteko, sistema persijungė į šildymo elektra režimą.

"Veido" archyvas

Geoterminis šildymas: nemokama žemės šiluma, bet brangu įsirengti sistemą, be to, šis būdas neefektyvus spaudžiant šalčiams

Beje, moderniausios technologijos sunkiai skinasi kelią ne tik Lietuvoje – jų plėtra nedidelė ir kur kas turtingesnėse Vakarų šalyse. “Vokiečiai labai racionalūs, pirmiausia suskaičiuoja, per kiek metų jiems viskas atsipirks. Todėl geoterminis šildymas yra greičiau entuziastų daržas, nei naujakurių kasdienybė”, – “Veidui” aiškina 43-ejų metų Pietų Vokietijoje, Heidelberge, gyvenanti Rita H.

Pasak jos, ir saulės baterijų sistemos čia populiarios tik dėl to, kad jas dosniai dotuoja vyriausybė. Pati Rita su vyru Peteriu gyvena nuosavame 250 kv. m name, šildomame dujomis. Mėnesio sąskaita šildymo sezono metu siekia apie 150 eurų (518 Lt). “Dujų ir dyzelinio kuro katilinės – du populiariausi šildymo būdai vokiečių namuose. Malkas perkame nebent židiniams, kurie pas mus įrengiami tik dėl jaukumo”, – užbaigia pašnekovė.

1 kv. m šildymo kaina nuosavame name mažesnė nei daugiabutyje, tačiau ir namų savininkus sąskaitos žiemą verčia ieškoti mažiau patogių, bet pigesnių šildymosi galimybių

Malkos: pigu, bet nepatogu – tenka nuolat dirbti “pečkuriu”

Medžio granulės: veikia automatiškai, bet kuras nepigus

Dujos: labai patogu, bet jau gana brangu

Dyzelinis kuras: nereikalauja priežiūros, bet itin brangu

Geoterminis šildymas: nemokama žemės šiluma, bet brangu įsirengti sistemą, be to, šis būdas neefektyvus spaudžiant šalčiams

Lentelė
Šildymo būdų palyginimas
150 kv. m namas su karšto vandens poreikiu keturių asmenų šeimai, kai šilumos poreikis 19 800 kW per metus (vidutinio komforto lygis)
Šildymo būdas    Kuro kaina per mėnesį    Įrangos kaina    Savybės
Šildymas malkomis    248 Lt    Iki 6 tūkst. Lt    Minimalus komfortas – reikia dažnai kūrenti, temperatūra svyruoja priklausomai nuo kūrenimo intensyvumo
Šildymas medžio granulėmis    249 Lt    Apie 17 tūkst. Lt    Patogus būdas – reikalauja mažai priežiūros (jei katilas su visa automatika)
Šildymas dujomis    297 Lt    Apie 12 tūkst. Lt    Patogus būdas – lengva eksploatuoti. Priklausomybė nuo kylančios dujų kainos
Geoterminis šildymas    371 Lt    Iki 70 tūkst. Lt    Patogus būdas. Kai lauko temperatūra žemesnė nei minus 5 °C, reikalingas papildomas šilumos šaltinis
Šildymas dyzeliniu kuru    424 Lt    Apie 25 tūkst. Lt    Patogi alternatyva, kai nėra galimybės įsivesti dujų. Reikalingos kuro talpyklos
Šildymas elektra    743 Lt    Iki 3 tūkst. Lt    Pats paprasčiausias, bet brangiausias būdas
Šaltinis: www.namusildymas.lt

Prieš dešimtmetį savivaldybių atsakomybei atiduotas katastrofiškai nudėvėtas šilumos ūkis, kurio trečdalį jos patikėjo privatininkams, ir šiandien tebelaukia esminės reformos.

Dvigubi šilumos kainų skirtumai, dešimties metų technologinis atsilikimas skirtinguose miestuose, visiškai nevaldomas šilumos suvartojimas, didėjantis gyventojų nepasitenkinimas ir socialinė įtampa, skirtingų energetikos grupuočių interesai, monopolininkų piktnaudžiavimas – taip šiandien atrodo Lietuvos šilumos ūkis.

Atrodytų, keista, bet net ir dabar maždaug kas ketvirtas centralizuotos šilumos vartotojas Lietuvoje vis dar nesuinteresuotas ko nors keisti. Mat šiemet 170 tūkst. gyventojų sąskaitas už šildymą iš dalies apmoka visi mokesčių mokėtojai. Vidutiniškai būsto šildymo išlaidų kompensacijos vieno mėnesio dydis šildant būstą centralizuotai siekia 95 Lt, kitų rūšių kuru – 102 Lt. Šiemet šios paramos gavėjų 40 tūkst. daugiau nei pernai, už juos šilumininkams valstybė perves daugiau nei 100 mln. Lt. Kitąmet valstybės biudžete tam numatyta 127 mln. Lt. Tuo tarpu pernai kompensacijų dydis siekė 65 mln. Lt, užpernai – 38 mln. Lt.

Nepaisant to, kai kurios savivaldybės yra priėmusios sprendimą iš savo biudžeto papildomai dotuoti kelis šilumos kainos tarifo centus. Prieš rinkimus tai skamba herojiškai, tačiau juk už tai sumoka visi kiti mokesčių mokėtojai, kurie nei šildosi centralizuotai, nei yra skurstančių savivaldybių gyventojai.

Taigi net ir praėjus 20-iai metų po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje taupyti šilumos energijos neapsimoka.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, kompensaciją už šildymą gauna kas penktas Akmenės rajono gyventojas ir kas dešimtas ukmergiškis, kuriuos šildo “E energijos” grupės įmonės. Dar keturių į daugiausiai kompensacijų gaunančių savivaldybių dešimtuką patekusių rajonų gyventojus taip pat šildo privati kompanija – įmonių grupės “Dalkia” bendrovės “Litesko” filialai.

Iš esmės įvairių miestų ir rajonų šilumos ūkiuose vyko labai skirtingos reformos, taigi ir rezultatai skiriasi stulbinamai. Vienos savivaldybės, tarkime, Tauragės ar Molėtų, nusprendė, kad jų katilinės bus kūrenamos daugiausia biokuru, be to, vietos politikai šilumos tinklų nusprendė neatiduoti privatininkams, taigi šiandien šių rajonų gyventojai už centrinį šildymą moka pigiausiai. Kitų savivaldybių politikai nusprendė pasirinkti paprasčiausią kelią – katilines kūrenti dujomis ir jų priežiūrą bei tvarkymą perduoti privačioms bendrovėms. Būtent šių savivaldybių gyventojai už šildymą šiuo metų moka daugiausiai, nes dujos stipriai pabrango, o ir privatūs šilumos ūkių valdytojai į jokias kalbas nesileidžia.

Visų šių politikų sprendimų pasekmėsslegia tik gyventojų pečius. Ir slegia gana skausmingai – daugėja žmonių, nebeišgalinčių susimokėti už šildymą. Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos (LŠTA) duomenimis, pernai vartotojai šilumininkams buvo skolingi 180 mln. Lt, ir vien per metus ši skolos kupra padidėjo 50 mln. Lt. Labai tikėtina, kad ir šių metų įsiskolinimas didės panašiai. Beviltiškos skolos nurašomos į nuostolius, o šie įskaičiuojami į tarifus. Taigi jokios verslo rizikos, tokia veikla teisėta.

Priminsime, kad prieš dešimt ir daugiau metų su savivaldybėmis pasirašę šilumos ūkių nuomos sutartis privatininkai pasižadėjo daug investuoti. Taip, šiek tiek investicijų tikrai būta, išnuomoti šilumos ūkiai kažkiek atnaujinti, bet dauguma jų pririšti prie dujų vamzdžio, o dabar pamačius, kad tai buvo klaida, ir pradėjus statyti modernias biokuro katilines už dvigubas investicijas teks susimokėti ne nuomos sutartis pasirašiusiems vietinės valdžios atstovams, ne šilumos ūkių tvarkytojams, o skurstantiems gyventojams.

Žiemą dreba ir nuo šalčio, ir nuo sąskaitų

Ypač liūdnos nuotaikos Prienuose, kurių gyventojai už šildymą moka brangiausiai. Čia žmonės turi tik dvi išeitis – kentėti arba parduoti brangiai išlaikomą būstą. LŠTA duomenimis, šių metų sausį didžiausia sąskaita 60 kv. m ploto buto Prienų gyventojui siekė per 900 Lt. Ne ką geresnė padėtis ir Pakruojyje: čia gyventojai irgi baiminasi prieš paimdami sąskaitą už šildymą, ir vienintelis jų noras – kad kuo ilgiau išsilaikytų pliusinė temperatūra.

Pakruojiškis Jonas Čepulis piktinasi, kad trisdešimties metų senumo vamzdynuose “išgaruoja” ketvirtadalis šilumos, už kurią sumoka žmonės. Esą šilumos ūkyje besitvarkanti savivaldybės įmonė lyg ir investuoja į trasų atnaujinimą bei šiam šildymo sezonui pastatė naują biokuro katilą, tačiau dėl lėšų stokos tai daroma itin lėtai.

“Dabartinėmis aplinkybėmis gyventi ne tik šiltai, bet ir taupiai galima ir Pakruojyje. Mūsų daugiabučio gyventojai kasmet savo lėšomis renovuoja namą. Efektą jau jaučiame. Už 1 kv. m šildymą mokame 3 Lt, o yra namų, kurie moka ir po 9 Lt”, – dėsto J.Čepulis.

Beje, paaiškėjo, kad šilumos ūkius valdančios privačios bendrovės daugelyje rajonų gana stipriai susiniokojo reputaciją, tad absoliuti dauguma rajonų sutarčių nebepratęs, o tos, kurios savo šilumos ūkio nebuvo išnuomojusios, to daryti, žinoma, ir neketina. “Nesvarbu, kad savivaldybė neturi pinigų trasoms atnaujinti. Gal jų pavyks gauti iš ES, bet ateiti privačiai bendrovei į rajono šilumos ūkį žmonės tikrai neleis. Matome, kas kitur vyksta. Tragedija kažkokia”, – dėsto J.Čepulis.

O joniškietis Povilas Bareika pabrėžia, kad spręsti šildymo sistemų efektyvinimo problemą daugiabučiuose trukdo valstybės skiriamos kompensacijos už šildymą. Paklaustas, ar jam, kaip gyventojui, aišku, kodėl jis už šilumą turi mokėti dvigubai daugiau nei Tauragės ar Molėtų gyventojas, P.Bareika atsidūsta: “Mūsų katilinė parduota suomių kompanijai “Fortum” ir kelio atgal jau nebėra”.

Esą gyventojams valdžia pasiteisino neturėjusi lėšų investuoti į senus šilumos tinklus. “Nors savivaldybei priklauso 26 proc. akcijų, šilumininkai su gyventojais visiškai nebesiskaito”, – dėsto Joniškio gyventojas.

P.Bareika prisimena, kad parduodant šilumos tinklus Joniškis dar nebuvo dujofikuotas ir buvo šildomas mazutu, o šiam pabrangus nuspręsta atvesti iki Joniškio dujas ir taip visiems laikams gyventojus “pasodinti” ant dujų vamzdžio. Todėl dabar apie jokią šviesią ir pigią biokuro ateitį rajone net nekalbama.

Kiekvienas meras fantazavo savaip

Kad nebuvo iš ko mokytis gerų pavyzdžių – netiesa. Šiandien nenusifantazavusia galima būtų pavadinti Ignalinos savivaldybę, jau nuo pirmųjų nepriklausomybės metų pasirinkusią biokurą. Rajono meras Bronis Ropė prisimena, kad kai prieš dvidešimtmetį pabrangus mazutui reikėjo ką nors daryti, prisimintas švediškas medžio drožlių jėgainės pavyzdys. “Nebuvome pirma kregždė Lietuvoje, bet turėjome nuolat atremti privatininkų įtikinėjimus savo šilumos ūkį atiduoti į jų rankas”, – prisimena Ignalinos meras.

Birštono savivaldybei priklausančios įmonės “Birštono šiluma” direktorius Albertas Kandrotas taip pat pripažįsta, jog nedaug trūko, kad ir jų miesto šilumos ūkis 2000-aisiais būtų buvęs privatizuotas. Tačiau esą tada laiku atsipeikėta ir nuspręsta atlikti šilumos ūkio analizę, numatyti ekonomiškiausių investicijų kryptis. Tada Lietuvos energetikos instituto atlikta analizė parodė, kad šilumos ūkio renovaciją pajėgi atlikti pati savivaldybės šilumos ūkio įmonė. Dabar birštoniškiams pavydi už kelių kilometrų 10 centų brangiau už šilumą mokantys ir į šilumos ūkį privatininkus įsileidę prieniškiai. “Šiandien dideliu mokslininku būti jau nereikia, kad suprastum, kas geriau gyventojams”, – pabrėžia A.Kandrotas. Pasak jo, gerai ūkiškai tvarkomas savivaldybių šilumos ūkis privatininkams jau neįdomus, nes jiems nebūtų iš ko uždirbti.

Vertinimams, kad centralizuotos šilumos kainos tarifas priklauso nuo to, kas šeimininkauja miestų šilumos ūkyje, prieštarauti bando Druskininkų meras Ričardas Malinauskas. Jo pastebėjimu, prieš dešimtmetį ne visos savivaldybės turėjo po keletą alternatyvų – išnuomoti ar valdyti pačioms. Esą Druskininkų padėtis tuo metu buvo itin sunki, šilumos ūkio įmonės skola siekė 12 mln. Lt, o visas turtas tebuvo vertas pusės tiek. Todėl sąlygas diktavo bankas, pasiūlęs surasti investuotoją arba parduoti turtą iš varžytynių. “Tokių problemų prispaustos savivaldybės dažniausiai rinkosi šilumos ūkio nuomos kelią”, – teigia R.Malinauskas.

Jis primena ir dar vieną aplinkybę, kad iki 2008 metų ES parama biokuro katilams miestų katilinėse statyti galėjo naudotis tik savivaldybių įmonės, todėl privačių bendrovių tvarkomi ūkiai ir investavo į dujinius katilus. “Nors savo šilumos ūkį esame išnuomoję, bet nuomininkus esame prispaudę kaip tikri šeimininkai. Visos nuomininkų administracinės ir investicinės sąnaudos šilumos kainos tarife yra tokio paties dydžio kaip Kaune ar Vilniuje. Mes su kažkieno apetitais susitvarkome. Problema – kuras, kurį gauname ne iš “Lietuvos dujų”, bet iš bendrovės “Haupas”. Ir jeigu vien pakeistume dujų tiekėją, tai mūsų šilumos kaina būtų artima miestams, kurie šildosi biokuru. Dujų tiekėjas mus informavo, kad galimybės pakeisti dujų kainos nėra, todėl ateis laikas, kai jo verslas Druskininkuose pasibaigs”, – įspėja meras R.Malinauskas.

Kartu meras atkreipia dėmesį, kad nėra vieno bendro recepto visoms savivaldybėms, kokią šildymo sistemą rinktis, daug kas priklauso tiesiog nuo ūkiškumo.

Sumaištis toliau verda

Buitinių vartotojų sąjungos prezidentas Antanas Miškinis neabejoja, kad kartu su šilumininkais prie amžinai degančios ir pinigus ryjančios centralizuotos šilumos krosnies pasišildo ir merai. “Tikiu, kad mažesnių miestelių merai yra ūkiškesni ir atsakingesni gyventojams. Bet vis tiek nustatomų šilumos kainų tarifai turi būti nuolat nuodugniai tikrinami. Didžiausia Lietuvos šilumos ūkio problema, kad jį reguliuojančios institucijos pačios kuria metodikas, pačios jas taiko, o įmonių audito neatlieka, nors to labai reikėtų”, – pabrėžia A.Miškinis. Jis įsitikinęs, kad atidžiau peržiūrėjus kainų dedamąsias būtų galima atrasti nemažai rezervų.

Vienas iš pavyzdžių – šilumos tiekėjams palikta galimybė į šilumos tarifą įtraukti patiriamas didesnes sąnaudas dėl kuro suvartojimo mažėjimo. Priminsime, kad šiuo metu daug kur pereinant prie biokuro dujomis kūrenamų katilinių pagaminamos šilumos tarifas pučiasi. Taip buvo sugalvota siekiant apsaugoti šilumininkus nuo vartojimo svyravimo dėl temperatūros skirtumų. Tačiau suvartojimui natūraliai mažėjant aiškėja, kad tai virsta legaliu vartotojų apiplėšimu.

Šiandien Energetikos ministerija, matydama tokią padėtį, jos priežastis sieja su administraciniais gebėjimais ir esą dėl to jau pradeda esminę šilumos ūkio reformą. “Reformos tikslai: gyventojai už šilumą turi mokėti tiek, kiek ir efektyviai šilumą vartojančių valstybių gyventojai, tarkime, skandinavai. Priemonės: pereiti prie biokuro, efektyvinti šilumos vartojimą, nes dabar mes suvartojame pustrečio karto daugiau šilumos nei ES vidurkis (efektyvesnis įmonių darbas, namų šiltinimas), sureguliuoti namų šildymo sistemas taip, kad jos atitiktų projektinius reikalavimus (taip galima taupyti iki 30 proc. šilumos, nes sistemos išbalansuotos, gyventojai prisistatė papildomų radiatorių ar kitais veiksmais jas išbalansavo). Konkretūs veiksmai (kokie įstatymai bus keičiami, koks finansavimo modelis pasirinktas) bus žinomi pavasarį”, – rašoma iš Energetikos ministerijos “Veidui” atsiųstame laiške.

Vartotojų atstovas A.Miškinis kritikuoja, kad išbalansuota šilumos ūkio sistema atsirado ne iš niekur, o dėl to, kad gyventojai, nesulaukę kompetentingų energetikų rekomendacijų, vertėsi patys, kaip galėdami ir išmanydami.
Tuo tarpu paprasta išeitis subalansuoti namų šildymo sistemą, kas priklauso šios sistemos prižiūrėtojams pagal prižiūrėtojui privalomų funkcijų sąrašą, šiandien įvardijama kaip nauja reforma.

Laukia permainos, kurioms nesirengiama

Energetikos ministerijos planuojamos šilumos ūkio reformos Lietuvos energetikos konsultantų asociacijos prezidentas dr. Valdas Lukoševičius tokiais žodžiais nepavadintų. Jo vertinimu, tai viso labo pastatų reforma, ir kalbama tik apie šilumos energijos vartojimo mažinimą, o bręstančių naujų šilumos ūkio problemų sprendimas toliau atidedamas.

“Dabar geriausia išeitis miesteliams – pereiti prie biokuro, t.y. bėgti nuo dujų. Bet atsiranda kita problema – nėra lėšų. O politikai, matydami Ukmergės pavyzdį, jau bijo savo šilumos ūkius atiduoti į operatorių rankas. Todėl gali būti, kad šilumos ūkius laikys iki krizinės situacijos. Tai rodo Pakruojo pavyzdys. Iš tiesų tėra vienintelis kelias – investuoti. Galimybė – ES lėšos, bet savivaldybės nepajėgios finansuoti netgi mažesniosios savo dalies. Taigi ir vėl bus prieita iki tos pačios kryžkelės, vėl teks skelbti konkursus ir kviesti operatorius investuoti. Bet jiems keliama užduotis turi būti ne tik investuoti, bet ir atpiginti šilumą statant biokuro katilines. Dabar dėl neryžtingumo tiek laikas, tiek pinigai išmesti vėjais”, – konstatuoja V.Lukoševičius.

“Didžioji dalis šilumos įmonių šiuo metu priklauso viešajam kapitalui dėl istoriškai susiklosčiusių aplinkybių, o ne dėl to, kad viešasis kapitalas veiktų geriau už privatų. Apie efektyvumą spręsti vien lyginant šilumos kainas tarp privačių ir savivaldybės valdomų įmonių nėra įžvalgu, nes šilumos kaina kiekvienoje įmonėje priklauso nuo vartotojų skaičiaus, naudojamo kuro ir ankstesnių investicijų. Išsamesni tyrimai, pavyzdžiui, valstybės valdomo komercinio turto apžvalga, aiškiai rodo, kad viešojo kapitalo įmonėms efektyvumo trūksta”, – dėsto Laisvosios rinkos instituto vyresnysis ekspertas Žilvinas Šilėnas.

Jis konstatuoja, jog norint sumažinti centralizuotos šilumos kainą ar užtikrinti, kad ji smarkiai nedidėtų, reikia investicijų. O esą turint galvoje prastą valstybės finansų padėtį ir planuojamas investicijas (pvz., atominė elektrinė, suskystintų dujų terminalas) akivaizdu, kad valstybei nusisukant tik privatus kapitalas būtų pajėgus investuoti į šilumos sektorių.

Visi “Veido” pašnekovai sutinka, kad Lietuvos šilumos ūkį “išdujofikuoti” galėtų padėti Europos Sąjungos pinigai. Tačiau visi investiciniai planai yra savivaldybių rankose, o neturint savų pinigų įtikti gyventojams labai sunku. Tai rodo sostinės pavyzdys, kai artėjant šilumos ūkio nuomos sutarties pabaigai su įmonių grupe “Dalkia” valdžia jau spaudžiama apsispręsti – investuoti į biokuro katilus ir pratęsti nuomos sutartį ar, kol sutartis pasibaigs, investuoti į brangius dujomis kūrenamų krosnių kaminų filtrus. Tik su nuomos sutarties pratęsimo sąlyga privatus investuotojas žada mažesnes kainas vartotojams, o jei to nebus, kainos vartotojams tik didės.

Šiandien Andrius Kubilius priėmė Vyriausybės atstovą Vilniaus apskrityje Jurgį Jurkevičių ir aptarė šilumos ir karšto vandens tiekimo situaciją Ukmergėje.

Ministras pirmininkas nusprendė sudaryti darbo grupę, kuri įvertintų Ukmergės atvejį, išsiaiškintų priežastis, dėl kurių kilo ši konfliktinė situacija, ir pateiktų savo siūlymus dėl sisteminių sprendimų, kad nesikartotų panašios situacijos. Darbo grupėje dirbs Ministro pirmininko tarnybos, Vidaus reikalų ministerijos, Energetikos ir Teisingumo ministerijų atstovai.

Iki šios dienos dalis gyvenamųjų namų ir keletas miesto mokyklų bei darželis nėra šildomi, todėl šildymas turi būti pradėtas tiekti nedelsiant. Vyriausybės atstovas patikino, kad nuo šiandien bus pradėta tiekti šiluma ir karštas vanduo be šilumos vis dar likusioms mokykloms ir darželiui.

Šiandien Ministro pirmininko kancleris Deividas Matulionis taip pat raštu kreipėsi į Ukmergės rajono savivaldybės merą Algirdą Kopūstą. Kancleris išreiškė susirūpinimą dėl padėties Ukmergės šilumos ūkyje, o ypač dėl gyventojų interesų. Laiške pabrėžiama, kad aprūpinti gyventojus šiluma ir karštu vandeniu yra išimtinė savivaldybės funkcija, kurią ji privalo vykdyti besąlygiškai ir sklandžiai.

Lietuvoje pradedamas šildymo sezonas ir vėl apipintas gyventojų nepasitenkinimo dėl didelių šildymo sąskaitų bei įtarimų dėl nesąžiningos kai kurių rajonų šilumos ūkių veiklos.

“Veidas” nutarė išsiaiškinti, ar Lietuvos gyventojai jaučia ir mato savo valdžios pastangas bent šiek tiek palengvinti jų pečius slegiančią šildymo išlaidų naštą. Iš “Veido” užsakymu tyrimų bendrovės “Prime consulting” atliktos apklausos sužinojome, kad absoliuti dauguma respondentų prieš šildymo sezoną jaučiasi palikti likimo valiai – net 85 proc. apklaustųjų nepastebėjo jokių ryžtingų valdžios pastangų sumažinti šildymo kainas.

Dar liūdnesni gyventojų išlaidų šildymo sąskaitoms apmokėti rezultatai – beveik pusė jų šildymui išleidžia 21–30 proc. visų savo pajamų. Įdomu, kad pagal oficialiąją statistiką daugumos Lietuvos gyventojų išlaidos šildymui nesiekia nė 20 proc.

Lietuvoje prasideda šildymo sezonas. Ar per sunkmetį buvo imtasi reikalingų sprendimų, kurie padėtų sumažinti šildymo kainas?

Ne, nieko ryžtingo nebuvo padaryta    85 proc.
Taip, kai kuriais sprendimais valdžiai pavyko pristabdyti kylančias šildymo kainas    11,8 proc.
Nežinau    3,2 proc.

Kurią dalį savo pajamų išleidžiate būsto šildymo sąskaitoms apmokėti?
21–30 proc.    49 proc.
31 proc. ir daugiau    35,2 proc.
11–20 proc.    12,4 proc.
0–10 proc.    3,4 proc.

Šaltinis: “Veido” užsakymu tyrimų ir konsultacijų bendrovės “Prime consulting” 2010 m. spalio 4–6 d. atlikta 500 didžiųjų Lietuvos miestų gyventojų apklausa. Cituojant apklausą nuoroda į “Veidą” būtina.

Vilniaus miesto savivaldybės tarybos frakcijos Tvarka ir teisingumas nariai užregistravo sprendimo projektą nutraukti dar Artūro Zuoko meravimo laikais pasirašytą sostinės šilumos ūkio nuomos sutartį.

“Sutartis yra ne tik plėšikiška ir nenaudinga sostinės gyventojams, bet ir neatitinka šiandien galiojančių teisės aktų, o nuomotojai nevykdo nuomos sutarties sąlygų. Todėl, remiantis atitinkamais tos pačios nuomos sutarties punktais, mes siūlome nutraukti tarp savivaldybės ir nuomotojų pasirašytą nuomos sutartį”, – sakė “tvarkiečių‘ frakcijos Vilniaus miesto savivaldybėje vadovas Gediminas Rudžionis.

Politiko teigimu, Valstybės kontrolė yra konstatavusi, kad šilumos ūkio nuomos sutartis daugiau kaip 30 atvejų prieštarauja galiojančioms Lietuvos įstatymų nuostatoms, nuomos sutarties pažeidimus ir netinkamos jos vykdymo atvejus yra nustačiusi ir Vilniaus miesto savivaldybės kontrolės ir audito tarnyba.

Anot Seimo nario Kęstučio Daukšio, Ministras Pirmininkas Andrius Kubilius kalba vienaip, o jo bendrapartiečiai elgiasi visiškai priešingai.

„Seimas turėjo pradėti svarstymo procedūras dėl mokestinių lengvatų šildymui ir karštam vandeniui taikymo ir po šių metų rugpjūčio 31 dienos, deja, Jurgis Razma pasiūlė šį klausimą apskritai pašalinti iš darbotvarkės. Taigi procesas dar net nepradėtas, nors laiko svarstymams komitetuose, derinimui su Europos Komisija reikia tikrai nemažai“, — kalbėjo vienas pataisų iniciatorių K. Daukšys.

J. Razma Seimo posėdyje teigė, kad dar šių metų biudžete sukuriamas deficitas, todėl būtina pateikti biudžeto pataisas mažinančias išlaidas. „Vyriausybė giriasi planus viršijančiu biudžeto surinkimu, tas lėšas ir būtų galima panaudoti PVM lengvatų tęstinumui išlaikyti“, — kalbėjo K. Daukšys. Pagal projektą lengvatinį 9 proc. PVM tarifą numatoma taikyti dar bent metus, bet to, jame numatyta suvienodinti visų piliečių teises taikant tą patį apmokestinimą ir šildymui naudojamoms malkoms, anglims, dujoms bei elektrai.

„Susidaro negeras įspūdis — viešai kalbama viena, tačiau realiai nieko nedaroma, kad tą valią įtvirtinti įstatymiškai. Procesas vilkinamas dangstantis formalumais, nors šioje vietoje reiktų veikti greitai ir ryžtingai. Žinant kokiomis sąlygomis šiandien gyvena dauguma Lietuvos žmonių, būtų nusikaltimas dar pabranginti šildymą ir karštą vandenį. Vis tik tikiuosi, kad konservatoriai pagaliau paklausys, ką kalba jų lyderis ir nustos vilkinti šio, itin svarbaus įstatymo priėmimą. Jau šiandien pradėsiu rinkti Seimo narių parašus, kad kitą savaitę projektas iš naujo būtų teikiamas Seimui“, — teigė K. Daukšys.

Visa Lietuva pavydi Utenai: uteniškiams žiemos šalčiai kainavo vos ne perpus mažiau nei, pavyzdžiui, pakruojiškiams. Tad ką daryti, kad visur būtų kaip Utenoje?

Paaiškėjo, kad apie 30 proc. kWh kainos priklauso nuo fiksuotų sąnaudų, susijusių su infrastruktūros priežiūra. Tačiau kintamosios sąnaudos, kurios sudaro apie 70 proc. kWh kainos, tiesiogiai priklauso nuo sunaudotų kilovatvalandžių kiekio ir kuro kainos. “Taigi šilumos kainos mažėjimo galimybės gali būti siejamos tik su pigesnio kuro naudojimu. Šiuo metu pigiausias biokuras”, – aiškino Valstybinės kainų ir energetikos komisijos (VKEK) pirmininkė Diana Korsakaitė. Štai pigiausiai mokančioje Utenoje 44 proc. šilumos gaunama deginant medieną, o brangiausiai mokančiame Pakruojyje – 0 proc.

Tačiau D.Korsakaitė primena, kad kainą lemia ir jos skaičiavimo metodika, tad VKEK  ketina inicijuoti pakeitimus. Nemažai sprendimų gali padaryti ir vietos savivaldos organai, pavyzdžiui, atsisakyti pelno, atleisti nuo turto nuomos, žemės nuomos įmokų. Taupyti galima ir mažinant šilumos vartojimą – ne tik renovuojant pastatų išorę, bet ir sutvarkant namo vidaus inžinerines sistemas, sudarant galimybę žmonėms patiems reguliuoti šilumą.