Vadovas. Lygiai pusė Vakarų laivų gamyklos generalinio direktoriaus Arnoldo Šileikos gyvenimo susieta su šia bendrove, kurioje karjeros laipteliais pakilo nuo pameistrio iki generalinio direktoriaus, o buvusią sovietinę įmonę pavertė viena moderniausių Baltijos šalyse.

Šiuo metu Vakarų laivų gamyklos (VLG) įmonių grupei priklauso aštuoniolika įmonių. Prieš kurį laiką jų buvo net dvidešimt trys, tačiau audringame verslo vandenyne, jei nori ne tik išsilaikyti paviršiuje, bet ir plaukti visu greičiu į priekį, neišvengiami pokyčiai.

Arnoldas Šileika – vadovas, kurio žvilgsnis krypsta toli už horizonto. Jis – didžiulio laivo kapitonas, ir jei mato, kad kažkuri veikla nėra efektyvi, imasi atsakomybės ir veiksmų, kurie dažnai nėra labai lengvi, nes susiję su žmonėmis. „Tuos sprendimus priimti nėra lengva, tačiau būtinybė verčia judėti į priekį, ieškoti optimalių valdymo sprendimų. Jei nieko nedarysi, gali būti per vėlu, neefektyvi veikla gali virsti didžiuliais nuostoliais“, – sako A.Šileika, kuriam jau ne kartą teko imtis ryžtingų sprendimų dėl antrinių įmonių restruktūrizavimo ar jų jungimo.

Kai prieš dvidešimt penkerius metus, vos baigęs Kauno politechnikos instituto Klaipėdos fakultetą ir įgijęs laivų inžinieriaus specialybę, tuometėje Vakarų laivų remonto įmonėje pradėjo dirbti meistro padėjėju, ši buvo specializuota žvejybinių laivų remonto įmonė. Vėliau A.Šileika tapo cecho meistru, viršininko pavaduotoju, cecho viršininku, gamybos direktoriumi ir galiausiai, 2001 m. Estijos koncernui „BLRT Grupp“ privatizavus įmonę, buvo paskirtas generaliniu direktoriumi, kuriam teko tikras iššūkis iš buvusios sovietinės laivų remonto įmonės išauginti naujos kokybės įmonių grupę, pajėgią konkuruoti globalioje laivybos rinkoje. Taip atsirado įmonių grupė Vakarų laivų gamykla, kurios savarankiškų įmonių veikla prasideda įspūdinga laivų statyba ir baigiasi kur kas proziškesnėmis laivų valymo paslaugomis.

Šiandien įmonių grupė tvirtai stovi ant keturių kojų – laivų statybos, laivų remonto, metalo konstrukcijų gamybos bei krovinių krovos ir sandėliavimo paslaugų. Būtent toks veiklų diversifikavimas ir jų sinergija VLG leido išgyventi sunkiausius įmonės istorijoje 2012–2013 metus. Tuomet laivybos sektorius, glaudžiai susijęs su viso  pasaulio ekonomika, patyrė sunkią krizę.

„Laivybos sektorius – labai globalus verslas, atspindintis globalios ekonomikos pokyčius. Apie 90 proc. krovinių pasaulyje yra pervežami laivais. Ir jei šlubuoja pasaulio ekonomika, problemų patiria ir laivybos sektorius – sumažėja krovinių srautai, laivų poreikis. Laivų savininkai nebeuždirba pinigų, neturi galimybių investuoti. Visa tai veikia mūsų verslą – tų, kurie aptarnauja, remontuoja laivus ir juos stato. Sumažėjus užsakymų didėja konkurencija, visa tai kerta per kainas“, – pasakoja A.Šileika.

Vidiniai Lietuvos ekonomikos sunkumai daugiausia iš eksporto gyvenančios įmonės nepalietė, tačiau globalūs pasaulio uraganai aptalžė gana smarkiai. 2012–2013 m. krizė laivybos versle buvo didžiojo ekonomikos burbulo pasekmė, kai pakilimo bangos pagauti verslininkai investavo ne tik į nekilnojamąjį turtą, bet ir į laivų statybą. Buvo pristatyta daug laivų, o krovinių jiems ėmė trūkti. Tuomet krito laivų nuomos kainos, įmonės bankrutavo, daug laivų buvo parduota, supjaustyta į metalo laužą. Didžiausią nuosmukį VLG įmonių grupėje tuomet patyrė laivų statybos verslas, o išgyventi pavyko kitų veiklų sąskaita.

Sėkmingai audras atlaikęs A.Šileika sako, kad 2014-ieji buvo pakankamai geri ir įmonių grupė pernai dirbo pelningai, daugėjo naujų laivų statybos užsakymų, geri pagrindai buvo padėti ir šiems metams. „Turime nemažai užsakymų ir į ateitį žvelgiame optimistiškai“, – džiaugiasi vadovas.

Vadovauti tokio dydžio įmonių grupei, kurioje dirba daugiau nei pusantro tūkstančio žmonių, – didžiulis iššūkis. Tačiau jį priimti nėra jau taip sunku, kai dirbi mėgstamą darbą ir šalia turi profesionalų komandą, kuria gali pasitikėti kaip pats savimi. „Turiu puikią vadovų komandą, labai ja džiaugiuosi ir esu jai dėkingas. Reikėjo ne vienų metų, kol tokia komanda buvo suformuota, išugdyta, kartu mokėmės ir tobulėjome“, – tvirtina A.Šileika.

Tomas Pauliukas šios komandos nariu tapo būdamas 25-erių. Tuomet vos trejus metus įmonėje dirbusį jaunuolį A.Šileika paskyrė vadovauti didžiulės įmonių grupės buhalterijai. „Tai iš tiesų buvo gana drąsus sprendimas, bet A.Šileika nepabijojo suteikti man tokių įgaliojimų, pasitikėjo ir leido imtis didžiulės atsakomybės“, – sako dabartinis įmonių grupės finansų ir ekonomikos direktorius.

Pasak T.Pauliuko, A.Šileika visuomet pasižymėjo drąsiais sprendimais, jam vadovaujant įmonė išgyveno didžiules mentaliteto, veiklos transformacijas. „Įsivaizduokit, tai buvo tik siauroje laivų remonto srityje veikianti buvusi sovietinė įmonė, kuri vadovaujant A.Šileikai buvo suskaidyta į atskiras įmones, turinčias savarankiškai dirbti ir užsidirbti. Buvo pradėti visiškai nauji laivų statybos, metalo konstrukcijų ir krovos verslai. Dabar pajamos iš laivų remonto sudaro vos 18 proc. grupės pajamų. Visa kita – nuo nulio išauginti verslai, dabar sudarantys VLG branduolį“, – pasakoja T.Pauliukas.

Jo teigimu, A.Šileika – užsispyręs gerąja prasme, ambicingas ir darbštus vadovas, didelius reikalavimus pirmiausia keliantis sau, o tada ir kitiems. Jis turi nuomonę, bet girdi ir kitus, diskutuoja ir skatina diskusijas. „Jei ateini su gera idėja, visuomet palaikys, nenužudys iniciatyvos. Rankos visada atrištos darbui – tik eik, daryk, duok rezultatą. Žinot, aš esu jaunas, bet kartais ir mane stebina generalinio direktoriaus energija, užsidegimas. Stovėti vietoje jam tas pats, kas kristi atgal. Todėl visą laiką eina ir mus veda į priekį, yra smalsus, novatoriškas ir nuolat siekiantis pažangos“, – gerų žodžių vadovui negaili kolega.

Pats A.Šileika sako, kad darbe tenka būti visokiam: jei reikia, būna ir labai griežtas. „Šiuo metu mano vadovavimo stilius yra demokratiškas, ugdantis. Bet skirtingais įmonės gyvavimo etapais tenka elgtis skirtingai. Nežinau, kas gali nutikti rytoj“, – juokiasi jis.

Šiemet penkiasdešimtmetį švęsiantis VLG vadovas savo pirmojoje ir vienintelėje įmonėje jau išdirbo ketvirtį amžiaus, bet sako turįs dar daug nepadarytų darbų ir galimybių tobulėti. Savęs jis neįsivaizduoja jokioje kitoje srityje. „Mes esame inžinerinės pramonės įmonė ir čia reikalingos žinios, kad nepadarytume klaidų. Procesų gausa ir projektai, kuriuos vykdome, yra gana sudėtingi. Kai gali derinti savo profesinį inžinerinį išsilavinimą ir verslo patirtį, rezultatai išeina neblogi. Vienodų dienų pas mus nebūna ir nuobodžiauti nėra kada. Kiekviena diena pilna atradimų, pokyčių. Judėjimas ir verslo dinamika – didžiulė“, – apie savo kasdieninį darbą kalba  A.Šileika.

Beje, šiemet įmonių grupė ir jos vadovas sulaukė ne vieno solidaus įvertinimo. Lietuvos pramonininkų konfederacija Metų gaminio aukso medaliu apdovanojo VLG  pastatytą laivą, laikomą vienu moderniausių žvejybinių laivų visoje Europoje. Taip pat už pasiekimus plėtojant laivų statybos pramonę Lietuvoje, mokslo ir verslo bendradarbiavimo iniciatyvas, mecenatinę veiklą Petro Vileišio vardo garbės apdovanojimas buvo įteiktas ir VLG įmonių grupės generaliniam direktoriui A.Šileikai.

Neseniai VLG įmonių grupę pasiekė dar viena džiugi žinia – ji tapo Ūkio ministerijos surengto Nacionalinio kokybės vadybos prizo konkurso laimėtoja didelių įmonių kategorijoje. Šis prizas rodo, kad įmonė atitinka itin aukštus vadybos reikalavimus. Skiriant šį prizą vertinama įmonės vadovo, kaip lyderio, veikla, įmonės politika ir strategija, procesų ir išteklių valdymas, taip pat klientų, darbuotojų poreikių tenkinimas.

Nesunku nuspėti, kad iš visų didžiulės įmonės veiklų A.Šileikai mieliausia laivų statyba. „Iki rakto“ pastatyti laivai – neabejotinai didžiausias visos įmonių grupės pasididžiavimas. „Laivų statyba pagal projektų sudėtingumą prilyginama kosminių raketų pramonei. Laivų statybos „iki rakto“ projektai reikalauja labai daug vadybos, inžinerijos, technologinių žinių, taip pat finansų. Įmonė turi būti gerai pasirengusi tokio lygio projektams: laiku juos įgyvendinti, viską kokybiškai atlikti, atitikti visus reikalavimus. Tai tikrai nėra paprastas verslas, ir man pačiam džiugu, kad Lietuvoje jis yra, o tokio lygio ir masto įmonė kaip mūsų – vienintelė ne tik Lietuvoje, bet ir Baltijos valstybėse“, – didžiuojasi A.Šileika.

Didžiausia Lietuvoje inžinerinės pramonės įmonių grupė Vakarų laivų gamykla  garsina Lietuvos, kaip jūrinės valstybės, vardą ir pasaulyje. Lietuvių pastatyti laivai plaukioja visame pasaulyje, o pagrindiniai jų užsakovai – danai, vokiečiai, suomiai. Pernai įmonių grupės antrinė įmonė Vakarų Baltijos laivų statykla pastatė ir pirmą laivą lietuvių užsakovams – tai mokslinių tyrimų laivas „Mintis“, skirtas Klaipėdos universitetui. 39 metrų ilgio ir 12 metrų pločio katamarano tipo laivas bus naudojamas tiek moksliniams tikslams, tiek įvairių jūrinio sektoriaus veiklų poreikiams: stebės jūrinę aplinką, atliks žuvų išteklių tyrimus, reaguos į taršos incidentus, vykdys palaidoto cheminio ginklo taršos monitoringą.

Vakarų laivų gamykla nesiorientuoja į masinių krovininių laivų gamybą, o stato specializuotus laivus: jūrinius vilkikus, uosto gilinimo laivus, laivus, skirtus vėjų parkams jūroje statyti, automobilių, keleivių keltus. Pernai buvo pastatytas išskirtinis žvejybinis laivas, kurį Lietuvos pramonininkų konfederacija ir apdovanojo Metų gaminio aukso medaliu. Pasak A.Šileikos, šis vienai Danijos kompanijai pastatytas laivas pernai buvo didžiausias ir moderniausias tokio tipo laivas Europoje. Jis yra skirtas gaudyti žuvims, kurios laivo viduje suleidžiamos į specialias talpyklas, bet neužšaldomos, o atšaldomos jūros vandeniu ir gyvos atkeliauja į žuvų perdirbimo gamyklas.

„Galime didžiuotis projektais, kurie garsėja visoje Europoje, – sako A.Šileika. – Vieni pirmųjų Europoje pastatėme vėjo jėgainių montavimo ir aptarnavimo jūroje laivą. Unikaliame laive sumontuoti keli kranai, sraigtasparnio nusileidimo aikštelė ir kita moderniausia įranga. Taip pat atlikome keletą puikių laivų korpuso pailginimo projektų. Turėjome ir daugiau įdomių projektų, kai galėjome pademonstruoti, ką sugebame.“

Pagrindiniai lietuvių konkurentai laivų statybos versle – Lenkijos laivų statybos įmonės. Tačiau kadangi verslas globalus, tenka konkuruoti ir su kitų Europos šalių laivų statybos ir remonto įmonėmis, taip pat ir su Azijos šalių laivų statybos kompanijomis. „Vien Europoje yra 300 laivų statybos ir remonto įmonių. Daug jų Vokietijoje, Italijoje, Prancūzijoje. Dėl kiekvieno užsakymo vyksta kova, ir norėdamas jį gauti turi būti geresnis nei kiti. Mūsų esminiai konkurenciniai pranašumai – darbų atlikimo terminai, kokybė ir kaina“, – pasakoja A.Šileika.

Jis pripažįsta, kad ir ateityje laukia nemažai iššūkių. Šiandien laivybos sektoriuje statomi vis didesnių parametrų ir tonažo laivai, todėl norint išlikti konkurencingiems būtina prisitaikyti prie šių rinkos poreikių. Įmonei būtina pagerinti uosto infrastruktūrą, įsirengti didesnius laivų dokavimo pajėgumus. Į Klaipėdos uostą atplaukiančių laivų skaičius  mažėja arba išlieka toks pat, o krovinių daugėja. Tai rodo, kad laivų parametrai, tonažas didėja, todėl būtina adekvačiai reaguoti į rinkos paklausą. Įmonei prireiks ir nemažų investicijų, siekiant išplėsti savo galimybes laivų statybos, remonto ir krovos versle.

„Mūsų strategija – kokybiškas įmonės šuolis į kitą lygą, kurioje įmonė būtų pajėgi atlikti didelio tonažo ir gabaritų laivų remonto, pertvarkymo darbus. To nori ir laukia ne vienas mūsų klientas, dažnai klausiantis, kada gi mes būsime tam pasirengę“, – ateities planais dalijasi A.Šileika.

VLG grupės ateitis nemažai priklauso nuo bendrų Klaipėdos uosto plėtros tendencijų. Per pastaruosius metus uoste įvyko daug pokyčių, daug investuota ir į uosto plėtrą. Visa tai didina uosto patrauklumą, augina krovinių srautus, kuria darbo vietas ir pridėtinę vertę. Prie Klaipėdos uosto patrauklumo nemažai prisideda ir įmonių grupės VLG siūlomos paslaugos, nes į uostą su kroviniais atplaukę laivai gali pasinaudoti ir laivų remonto bei statybos paslaugomis.

„Aš manau, kad Klaipėda – labai konkurencingas uostas. Jis nėra labai didelis, bet gerai tvarkomas, saugus, jame teikiamos aukštos kokybės paslaugos, generuojama didžiulė pridėtinė vertė. Klaipėdos uostas tarp Baltijos valstybių neabejotinai yra lyderis. Gerėjant santykiams su kaimynais, keičiantis geopolitinei situacijai, krovinių srautai didės, todėl didės ir uosto reikšmė, galimybės bei svoris“, – įsitikinęs A.Šileika.

Aušra Pocienė

Apie Vakarų laivų gamyklos įmonių grupę

Pardavimo pajamos: 2013 m. – 110 mln., 2014 m. – 96 mln. Eur

Darbuotojų skaičius: 1641

Eksporto apimtys: 2013 m. – 81 mln., 2014 m. – 60 mln. Eur

Eksporto šalys: Danija, Vokietija, Suomija

Labdara: 2013 m. – 94 tūkst., 2014 m. – 102 tūkst. Eur

Arnoldas Šileika

Amžius: 49 metai.

Profesija: laivų inžinierius.

Alma mater: Kauno politechnikos institutas (Klaipėdos fakultetas).

Darbo patirtis: įmonė „Vakarų laivų remontas“, įmonių grupė Vakarų laivų gamykla.

Šeima: žmona Diana turi savo floristikos verslą, sūnus Mažvydas dirba SEB banke, duktė Kotryna Vilniaus universitete studijuoja mediciną.

Pomėgiai: darbą pradėti 6 val. ryto, žaisti tenisą ir klausytis muzikos.

Visuomeninė veikla: Lietuvos laivų statytojų ir remontininkų asociacijos prezidentas, Klaipėdos universiteto tarybos pirmininkas.

Karjeros laipteliais – nuo pameistrio iki generalinio direktoriaus

Į klausimą, ar niekada nebuvo atsidūręs „galvų medžiotojų“ taikinyje, kitaip sakant – bandomas pervilioti vadovauti kuriai nors kitai Lietuvos arba užsienio įmonei, Arnoldas Šileika atsako tiesiai: „Kai „medžiotojai“ perskaito, kiek metų dirbu toje pačioje įmonėje – patys susivokia, kad neturi šansų. Esu tikras Vakarų laivų gamyklos (VLG) patriotas, iškart po studijų pradėjęs karjerą joje nuo žemiausios – meistro padėjėjo pakopos. Vėliau tapau vamzdžių cecho meistru, perėjau į medienos apdirbimo cechą, ten dirbau viršininko pavaduotoju. Grįžau į vamzdžių cechą viršininku. Po to buvau paskirtas gamybos direktoriumi ir galiausiai – generaliniu direktoriumi“, – nuosekliai karjeros laiptelius vardija A.Šileika.
Nors VLG vadovauja jau dešimtmetį, permainų sako nepasiilgstantis – jų buvę užtektinai. 1969 m. pradėjusią veikti įmonę, skirtą didelio tonažo žvejybinių laivų remontui, teko perorientuoti į Vakarų rinkas, pritaikyti laivų statybos veiklai. 2001 m. VLG įsigijo Estijos koncernas „BLRT Grupp“. 2010 m. tas pats koncernas įsigijo Baltijos laivų statyklą Klaipėdoje, kuri buvo sujungta su VLG antrine įmone ir tapo Vakarų Baltijos laivų statykla. „Ramaus gyvenimo tikrai nebuvo. Juokauju, kad generalinio direktoriaus kėdėje praleistus metus gyvenime turėčiau skaičiuoti daugindamas iš dviejų“, – tikina pašnekovas.

Valdo dvidešimt tris įmones

Dvidešimt trijų VLG priklausančių įmonių veiklos diapazonas labai platus: nuo Vakarų Baltijos laivų statyklos iki „Vakarų buities“, siūlančios apgyvendinimo ir patalpų valymo paslaugas. „Visų savo įmonių konkurencingumą vertiname pagal teikiamų paslaugų kokybę ir kainą, domimės, kokios analogiškos paslaugos siūlomos išorėje. Nė viena VLG įmonė negali būti rami dėl savo ateities: jau buvo tokių, su kuriomis teko atsisveikinti“, – pasakoja A.Šileika.
Yra buvę ir taip, kad kartą uždarytos įmonės atgimdavo iš naujo: taip atsitiko, pavyzdžiui, su prieš keletą metų darbo pritrūkusia senus laivus metalo laužui pjaustančia „Vakarų refonda“. Šiuo metu, susiformavus rinkoje laivyno pertekliui, įmonės atsisako vis „jaunesnių“, nė dviejų dešimtmečių netarnavusių laivų, kurių nei išlaikyti, nei modernizuoti dėl susitraukusių naujų laivų statybos kainų nebeapsimoka. Todėl laivų pjaustytojams vėl išaušo darbymetis.
Norėdami sparčiau perimti pasaulinę patirtį, VLG steigia bendras įmones su garsiais užsienio partneriais. Tokia taktika ne tik suteikia prieigą prie naujų technologijų, bet ir leidžia įsilieti į tarptautinius tinklus, įgyti klientų pasitikėjimo. Naujausias pavyzdys – kartu su Suomijos bendrove „Cargotec“ rudenį įsteigta krovinių valdymo ir aptarnavimo sprendimų įmonė „McGregor BLRT Baltic“.
O štai bendradarbiavimas su Norvegijos laivų statykla „Fiskerstrand Verft AS“ leidžia laivų statybos užsakovams pasinaudoti itin palankiomis šios šalies eksporto rėmimo sąlygomis. Be to, lietuviams, kurie patys nieko panašaus pasiūlyti negali, būtų sunku konkuruoti su turtingose Europos šalyse – Vokietijoje, Olandijoje, Ispanijoje veikiančiomis laivų statyklomis.

Baltijos šalyse – stambiausi, Europos masteliu – maži

Nenuostabu, kad stambiausiai Baltijos šalyse laivų statybos ir remonto bendrovei vadovaujantis A.Šileika yra ir Lietuvos laivų statytojų ir remontininkų asociacijos prezidentas. Ši asociacija prieš keletą metų tapo Europos laivų statyklų asociacijų bendrijos (CESA) nare. Šiuo metu CESA užsibrėžė didinti savo vaidmenį pasaulinėje rinkoje, kurią iškraipo nesąžininga konkurencija Pietryčių Azijos valstybėse, subsidijuojančiose ten strategine laikomą pramonės šaką. Siekdama sustiprinti pajėgas, CESA nuspręsta jungti su Europos laivų įrenginių gamintojų taryba (EMEC). Naujoji organizacija nuo šiol bus vadinama EMITA – Europos jūrinės pramonės ir technologijų asociacija. Ji turėtų svariau atstovauti jūrinės pramonės interesams ir ES institucijose, kuriant palankesnę sektoriui politiką.
„Šiaip ar taip, galiu pasidžiaugti, kad Europos laivų statytojai išlaikė savo konkurencingumą, ypač sudėtingų specializuotų laivų bei kruizinių laivų statybos rinkoje. Nors Pietryčių Azijos (pirmiausia Pietų Korėjos ir Kinijos) statyklos gviešiasi ir tokių užsakymų, tačiau techninė mintis, inžinerinis potencialas, moksliniai tyrimai ir inovacijos kol kas yra mūsų pranašumas“, – tvirtina A.Šileika.
Europos šalių laivų statytojai šiuo metu užima maždaug penktadalį pasaulio rinkos. Jų metinis pardavimas, įskaitant tiek komercinių, tiek karinių laivų statybą, siekia 35 mlrd. eurų. Europoje veikia pusantro šimto stambių laivų statyklų, jose triūsia 120 mln. žmonių.
Vakarų laivų gamyklos apyvarta 2011-aisiais buvo 430,7 mln. Lt. Iš jų 290 mln. Lt (arba 67 proc.) gauta iš laivų statybos ir remonto veiklos. „Savo vadovų komandai aiškinu: matote, kokie Europos mastu esame mažučiai. Tad norėdami išlikti ir apsirūpinti užsakymais, privalome judėti, žvalgytis, būti stiprūs derybininkai ir geri komersantai. Man pačiam jau netgi planuoti darbotvarkę darosi sudėtinga: dažnai ryte nenumanai, kur atsidursi vakare“, – prisipažįsta dažnai keliaujantis A.Šileika.

Pranašumas – inžinerinė kompetencija

Klaipėdiečiai paklūsta bendroms Europos tendencijoms ir orientuojasi į vienetinius laivus: keleivių ir automobilių pervežimo keltus, vilkikus, jūrines platformas, žemsiurbes. Tokie laivai projektuojami pagal konkretaus užsakovo poreikius. O tai reikalauja tiek inžinerinės kompetencijos, tiek solidžių projektavimo pajėgumų, tiek atidaus visų procesų valdymo, būtino, kad laivas būtų pastatytas laiku ir kokybiškai.
„Rizikų apstu, ypač tuomet, kai statome „iki rakto“. Esi atsakingas už viską: pradedant brėžiniais, baigiant techniniais parametrais, kuriais pasižymės į vandenį nuleistas laivas. Ir visuose etapuose privalai valdyti kilusias rizikas“, – tvirtina VLG generalinis direktorius.
Naujų jūrinių žvejybinių laivų niekam nereikėjo gerą dešimtmetį, tačiau šiuo metu jų paklausa didėja. Vakarų Baltijos laivų statykla su Skandinavijos žvejais pasirašė sutartis dėl septynių žvejybinių tralerių statybos. Dar didesnis potencialas regimas Rusijoje, kur žvejybiniai laivai nestatomi jau ketvirtį amžiaus.
Kartu su partneriais Norvegijoje baigtas statyti suskystintomis dujomis varomas keltas „Boknafjord“ irgi neliks vienišas: laukiama patvirtinimo dėl dar dviejų panašių keltų statybos. Tokių keltų paklausą stabdo tai, kad uostuose trūksta laivų pildymo suskystintomis dujomis stočių, tačiau Skandinavijoje jau pradedami diegti šiam tikslui skirtų suskystintas dujas transportuojančių baržų projektai. Todėl ekologiškesnius degalus naudojančių laivų poreikis turėtų didėti.
CESA aktyviai rėmė Tarptautinės jūrinės organizacijos MARPOL konvencijos, ribojančios sieros junginių kiekį Baltijos ir Šiaurės jūrose plaukiojančių laivų degaluose, pataisas. Nuo 2015 m. į šiame regione esančius ES šalių uostus įplaukiantiems laivams teks pereiti prie ekologiškesnių degalų arba pasirūpinti specialiais išmetamųjų dujų valymo įrenginiais. Tokius įrenginius, pagamintus Suomijos koncerno „Wartsila“, laivuose siūlosi instaliuoti ir klaipėdiečiai. Procesą stabdo tai, kad laivų savininkai tebekovoja dėl šiam tikslui skirtos europinės paramos: mat ekonominio nuosmukio nualintos laivybos kompanijos nebepajėgios tiek investuoti į turimus laivus, kad šie atitiktų griežtus konvencijos reikalavimus.

Motoriniai dviračiai Darbėnuose

VLG yra viena iš Jūrinio slėnio steigimo iniciatorių, nes suinteresuota tuo, kad Klaipėdos universitetas rengtų aukštos kvalifikacijos inžinierius. Įmonė įsteigė septynias vardines stipendijas šio universiteto studentams. „Tačiau diplomuotus specialistus tenka ilgokai mokyti darbo vietoje, todėl galvojame apie bendras studijų programas, kurias vykdant dalyvautų ir mūsų gamyklos darbuotojai. Taip pat siūlome įvesti naujas studijų programas, pavyzdžiui, pradėti rengti energetinių jėgainių eksploatavimo, priežiūros ir remonto specialistus. Jų stinga ir laivuose, ir krante“, – tvirtina A.Šileika.
Jo brolis dvynys Vaidotas Šileika vadovauja VLG kaimynystėje veikiančiam Klaipėdos konteinerių terminalui. Vadovų posėdžiuose sutikę vieną iš dvynių, uosto senbuviai ligi šiol nedrįsta pirmieji kreiptis vardu: paprasčiausiai bijo apsirikti.
Abu broliai Šileikos kartu baigė vidurinę mokyklą Darbėnuose. „Kaip ir daugelis to meto berniukų, mėgom techniką. Tada buvo populiarūs motoriniai dviračiai, juos ir mėgindavome visaip patobulinti. Netgi varžybose tekdavo dalyvauti“, – prisimena V.Šileika.
Pirmūnai dvyniai nebuvo – pasak Vaidoto, „buvo normalūs mokiniai“. Tik vietoje ilgam nė vienas nenustygdavo, todėl pamokas vedantiems mokytojams kartais sukeldavo rūpesčių.
Kartu dvyniai įstojo ir į tuometį Kauno politechnikos instituto Klaipėdos fakultetą. „Per atvirų durų dienos renginius susižavėjome įdomiu pasakojimu apie laivų mašinų ir mechanizmų specialybę. Todėl ten ir pasirinkome studijuoti“, – pasakoja V.Šileika.
Pasak jo, brolis Arnoldas – kompetentingas ir pareigingas vadovas, sugebantis tinkamai pristatyti įmonę ir nepriimantis neapgalvotų sprendimų. Abiejų darbo diena prasideda šeštą valandą ryto, o kada baigiasi – priklauso nuo darbotvarkės. Netgi laisvalaikiu susitikę dvyniai neretai kalbasi apie darbą.
Kurio vadovo duona skalsesnė – krovos ar laivų statybos įmonės? Ar A.Šileikai niekad nebuvo kilusi pagunda su broliu susikeisti vietomis? „Manyčiau, sunkiau dirbti laivų statybos srityje: čia mažiau pastovumo, daugiau rizikos ir dinamikos. Ne veltui sakoma, kad laivo statyba pagal projekto sudėtingumą ir valdomų procesų skaičių prilygsta raketos statybai“, – primena VLG vadovas.

„Veido“ dosjė

Arnoldas Šileika, Vakarų laivų gamyklos generalinis direktorius. Gimė 1965 metais. Užaugo Darbėnų miestelyje Kretingos rajone. Baigė Kauno politechnikos instituto Klaipėdos fakultetą (dabar – Klaipėdos universitetas). 1989 m., iškart po studijų, meistro padėjėju pradėjo karjerą toje pačioje Vakarų laivų gamykloje, kuriai vadovauja jau dešimtį metų. Yra Lietuvos laivų statytojų ir remontininkų asociacijos prezidentas.
Pomėgis: tris kartus per savaitę žaidžia tenisą.
Žmona Diana – choreografė ir floristė, šiuo metu vadovauja nuosavam gėlių salonui. Sūnus Mažvydas baigia verslo vadybos studijas Didžiojoje Britanijoje, duktė Kotryna – gimnazistė.