„Visą Lietuvos valdžios ir Vyriausybės veiklą vertėtų koncentruoti, – mano Laisvosios rinkos instituto prezidentas Žilvinas Šilėnas. – Iš tiesų nereikia bandyti išspręsti visų problemų ar juo labiau problemų, kurių valdžia negali ir neturi spręsti. Tarkime, ūkinė ir komercinė veikla – verslininkų užsiėmimas, o ne Vyriausybės. Todėl valstybei priklausančių įmonių, bendrovių ir kitų ūkinių vienetų kiekį būtina mažinti. Jei dėl politinių priežasčių tam tikrų įmonių privatizuoti nenorima, jas reikia pavesti valdyti profesionaliems vadovams ir valdyboms. O visą Vyriausybės energiją derėtų koncentruoti į kelis paprastus tikslus – laisvę ir turtą. Kitaip tariant, kad Lietuvoje žmonės būtų laisvi ir turtingi.“
Tad ką Laisvosios rinkos instituto prezidentas darytų, jei būtų premjeras. Ž.Šilėnas pateikia keletą plačių, beveik visoms sritims pritaikomų principų, kuriuos valdžia galėtų įdiegti.

Pirma, reikalinga „leidimo prezumpcija“. Ūkinės veiklos reguliavimas, arba, trumpiau sakant, biurokratiniai suvaržymai, atsiranda iš paprasto fakto, kad valdininkas gali ko nors neleisti, pavyzdžiui, neišduoti leidimo užsiimti prekyba. Kad leidimą gautų, verslininkas turi „įtikinti“ valdininką, jog yra vertas užsiimti prekyba ar kita ūkine veikla. O jei galų gale valdininkas leidimo neišduoda, tai priimama kaip normali praktika. Vadinasi, verslininkas valdininko „neįtikino“.
Tačiau gali ir turi būti atvirkščiai. Pagal Konstituciją, šalies ūkis remiasi privačia iniciatyva. O valdžios ir valdininkų mėgstamas straipsnis „Valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei“ reiškia ne tai, kad valdžia gali kištis ar neleisti vykdyti ūkinės veiklos. Atvirkščiai: šis straipsnis įpareigoja valdžią nesudaryti kliūčių bet kokiai ūkinei veiklai, kuri nėra žalinga.
Paprastai tariant, ne valdininko reikalas mąstyti – verta ar neverta verslininkui leisti užsiimti veikla. Jei veiklai reikia leidimo, licencijos, parašo ar pan. – tai turi būti išduodama. Nebent valdininkas gali įrodyti, kad tokia veikla būtų žalinga. Bet „įtikinėjimo“ našta šiuo atveju būtų jau ne ant verslininko pečių. Įgyvendinus „leidimo prezumpciją“ verslas pradėtų lengviau kvėpuoti, o korupcijos mastai sumažėtų tiesiog drastiškai. Kam papirkinėti valdininką, jei jis yra įpareigotas išduoti leidimą.
Antra, reikia nustoti darbdavius ir darbuotojus dirbtinai stumti į skirtingas barikadų puses. Privačiame sektoriuje jie yra toje pačioje valtyje ir irkluoja į tą pačią pusę – kuria turtą. Kuo lengviau ir paprasčiau jiems tarpusavyje susitarti, tuo daugiau bus darbo vietų, tuo daugiau nedirbančiųjų bus įtraukta į darbo rinką. Ir apskritai – reikia kuo greičiau išmesti kolektyvizmo dvasią ir pripažinti, kad tiek verslininkai, tiek darbuotojai yra nepriklausomi ir savarankiški žmonės (ar ūkiniai vienetai). Tik derėdamiesi jie gali sutarti dėl jiems geriausių sandorio sąlygų.
Šioje vietoje labai naudinga būtų pereiti prie sistemos, kai visus mokesčius sumoka pats darbuotojas. Kalbant techniniais terminais – sulyginti algos į rankas ir darbo vietos kainą. Dabar yra taip: jei alga į rankas yra 1000 Lt, darbo vietos kaina – apie 1600 Lt. Nesvarbu, kad formaliai žiūrint apie 400 Lt mokesčių sumoka darbdavys, o apie 200 Lt – darbuotojas. Realiai tie 600 Lt yra pinigai, kurių dėl mokesčių darbuotojas negavo. Teisinga ir veiksminga būtų, jei tuos mokesčius mokėtų pats darbuotojas, juolab kad šiuolaikinėmis technologijomis tai padaryti labai nesunku.
Ką tai pakeistų? Pirma, sumažėtų vokelių. Žiūrint iš darbdavio perspektyvos, tarp vokelio ir legalaus mokėjimo nebeliktų skirtumo. Antra, civilinius santykius tarp ūkio subjektų primenantys darbo santykiai ir toks mokesčių mokėjimo būdas pradėtų trinti ribą tarp samdomo darbuotojo ir verslininko. Iš darbuotojo tapti verslininku taptų vis paprasčiau ir natūraliau. Tai turėtų daug didesnį postūmį verslumo skatinimui nei visos verslumo skatinimo programos kartu sudėjus.

Energetika: atpiginti energiją
Elektros energija vartotojams yra nepigi, tačiau iš esmės ne todėl, kad energiją brangu įsigyti. Galutinėje (apie 50 ct/kWh) kainoje apie 20 ct sudaro mokesčiai – VIAP (viešuosius interesus atitinkančios paslaugos) ir PVM. Energijos įsigijimas atsieina tik apie 16 ct. Palyginti su 2009-aisiais, per 2013 m. VIAP perskirstomos lėšos padidėjo apie 50 proc. – iki beveik 1 mlrd. Lt. Mano įsitikinimu, reikėtų reformuoti VIAP sistemą, mažinti VIAP biudžetą. Tinklų (perdavimo ir skirstymo) paslaugos galutinėje elektros energijos kainoje sudaro beveik tokią pat dalį kaip ir elektros energijos įsigijimas. Jei vartotojai savo lėšomis gali pasirūpinti alternatyviais apsirūpinimo energija būdais (pvz., tiesioginėmis linijomis), nėra jokių priežasčių jiems trukdyti tai daryti.
Didėjant atsinaujinančios energijos gamybos apimtims ir remiamos elektros energijos supirkimui, auga ir išlaidos šiai veiklai remti. 2007 m. tam buvo išleidžiama vos 17 mln. Lt, o 2013 m. jau bus išleidžiam 184 mln. Lt. Atsinaujinančios energijos supirkimas nustatyta kaina, tai yra didesne nei rinkos kaina, didina galutinę energijos kainą vartotojams. Todėl reikia mažinti remiamos energijos gamybą ir keisti rėmimo schemą. Remti, subsidijuoti, lengvatiniais tarifais pirkti vertėtų tik tokį elektros energijos iš atsinaujinančių šaltinių gamybos kiekį, koks reikalingas ES reikalavimams įvykdyti. Superkant elektros energiją remiamais tarifais neišskirti atskirų energijos šaltinių ar technologijų, taip priverčiant konkuruoti tarpusavyje mažesne kaina.
Gamtinių dujų apmokestinimas akcizo, importo ar kitais mokesčiais padidintų gamtinių dujų, elektros energijos, šilumos energijos ir pramonės žaliavų kainas. Tai būtų žalinga visam ūkiui ir gyventojams. Tokį pat poveikį turėtų ir nemokestiniai apribojimai, nes jų poveikis būtų toks pat – didesnė dujų kaina. Todėl Vyriausybė turėtų pasirūpinti, kad papildomo energijos apmokestinimo iniciatyvų neatsirastų Lietuvoje ar ES lygmeniu.
Jei kalbėsime apie ES 3-iojo energetikos paketo įgyvendinimą, nereikėtų pamiršti, kad šalims narėms suteikta daug laisvės, kaip įgyvendinti ES direktyvas. Kiekvienos šalies atstovams turi pakakti kompetencijos ir atsakomybės reikalavimus įgyvendinti taip, kad ūkiui būtų kuo mažiau žalos ir daugiau naudos.
Šilumos gamyba ir tiekimas nepigs, jei į šį sektorių nebus investuojama. Atsižvelgiant į valstybės ir savivaldybių finansinę padėtį, investicijos be privataus kapitalo sunkiai įmanomos. Todėl centralizuotos šilumos gamybos bei tiekimo srityje reikia išlaikyti esamus investuotojus ir pritraukti naujų, o ne užsiiminėti investuotojų išvarymu, kaip, tarkim, numatyta naujame Šilumos ūkio įstatymo projekte. Taip pat būtina leisti vartotojui rinktis, keisti apsirūpinimo šiluma būdą, keičiant specialiuosius šilumos ūkio planus, plečiant konkurencines zonas.
Nauji ar „strateginiai“ projektai yra galimi, bet tik su ekonominiu atsiperkamumu, investuotojais ir neužkraunant naštos vartotojams. Apie bet kokius įpareigojimus vartotojams – kaip suskystintų gamtinių dujų terminalo atveju pirkti 25 proc. dujų iš terminalo – negali būti nė kalbos.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-47-3 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.