3 klausimai apie šilumos  ūkį ir šildymo kainas Vilniaus vicemerui Valdui Benkunskui

– Nors dažnai teigiama, kad prekių ir paslaugų kainą lemia rinkos dydis, šilumos kainoms masto ekonomijos dėsniai negalioja – Vilniuje šildymas gyventojams kainuoja brangiau nei kai kuriuose mažesniuose miestuose ir miesteliuose. Kodėl?

– Kiekvienas miestas turi savo specifiką. Vilniaus atveju galima sakyti, jog konkurencija šilumos gamybos sektoriuje nesuveikė, nes visų pirma „Vilniaus energija“, kaip nuomininkė, 15 metų buvo nesuinteresuota, kad atsirastų nepriklausomų šilumos gamintojų, o šie būtų skatinami mažinti kainas ir taip konkuruoti. Buvo vienas monopolinis žaidėjas su dideliais pajėgumais, o jo pagrindinis interesas buvo ne šilumos kainos vartotojams mažumas, bet kuo didesnis pelnas.

Antra priežastis, kodėl Vilniuje, turinčiame didžiausią vartotojų skaičių, neveikia masto ekonomija, yra ta, kad šilumos gamybos šaltiniai pas mus – neefektyvūs ir seni, jie yra dujiniai, miestas neperėjo prie biokuro.

Ilgą laiką, ypač 2010–2012 m., kai vyko valstybės kova su koncernu „Gazprom“ dėl dujų kainos, o ši kaina buvo pasiekusi nežmonišką lygį, vartotojai mokėjo labai brangiai. Vėliau, kai atsirado dujų terminalas, o dujų kaina sumažėjo, tai pasijuto ir vartotojams.

– „Vilniaus energija“ praėjusią savaitę visą sostinės šilumos ūkį perdavė savivaldybės įmonei Vilniaus šilumos tinklams. Tai vadinama „Rubikono eros“ pabaiga. Kokių permainų sostinės šilumos ūkyje galima tikėtis?

– Vilniaus tarybos tikslas buvo susigrąžinti iš privatininko šilumos tinklus, ir daugiau apie jokias partnerystes negali būti nė kalbos. Reikia ant kojų pastatyti savo įmonę, veikti visiškai skaidriai, atverstos knygos principu, atlikti modernizaciją, kuri būtina tam, kad būtų užtikrinta mažiausia kaina vartotojams. 15 metų istorija parodė, kad tokio sektoriaus, kaip šilumos ūkis, kurio paslauga gyventojams yra būtina ir kurios jie negali atsisakyti, negalima atiduoti verslui. Nes verslas suinteresuotas pelnu ir socialinė funkcija jam mažiausiai rūpi.

Savivaldybei perėmus šilumos tinklus padėtis neišvengiamai keisis. Jau dabar pradedame derybas su „Lietuvos energija“, kuri Jočionių gatvėje planuoja statyti kogeneracinę elektrinę. Ši turės du blokus – atliekų ir biokuro, ir kai bus pastatyta ši jėgainė, energijos gamybos struktūra Vilniuje pasikeis, o tai leis mažinti šilumos kainą. Žinoma, pirmiausia reikia susitarti su „Lietuvos energija“, nes savivaldybė siekia tapti jėgainės akcininke, kad galėtų turėti įtakos reguliuojant šilumos kainą.

Be to, Vilniaus šilumos tinklai turi peržiūrėti ir kitus šilumos gamybos resursus, nes kai kurie katilai vis dar veikia deginant mazutą.

– Na, o kaip šilumos kainą paveiks PVM lengvatos šildymui panaikinimas? Kiek šiluma dėl to brangs vilniečiams ir kitiems Lietuvos gyventojams?

– Matematika labai paprasta: jei PVM didės nuo 9 iki 21 proc., vadinasi, šiluma brangs 12 proc.

Dėl jautriausių socialinių sluoksnių, kuriems taikomos lengvatos, sprendimo dar nėra, nes Vyriausybė blaškosi. Dabar nustatyta, kad kompensuojama tiems vartotojams, kurių mėnesio sąskaita viršija 20 proc. pajamų. Šias lubas buvo žadama sumažinti iki 10 proc., dabar, kiek teko girdėti, siūloma 15 proc. Bet kokiu atveju didžiajai daliai vilniečių šiluma dėl šio sprendimo brangsta 12 proc.

„Jaučiuosi savas“, – prisipažįsta doktorantas Nerijus Rinkevičius, po 15 metų vėl pravėręs 2000-aisiais su šilumos ir atomo energetikos specialisto magistro diplomu rankose uždarytas Kauno technologijos universiteto (KTU) duris. Prie šio grįžimo į Alma mater itin prisidėjo neįprasta paskata – darbdavių įsteigta viena pirmųjų Lietuvoje pramonės finansuojama doktorantūros vieta.

Inga Jarmalaitė

Statistikos departamento duomenimis, Lietuvoje tik kas šešioliktas verslo įmonėse mokslo tiriamąja veikla užsiimantis darbuotojas turi mokslo laipsnį: 2014 m. iš 4,4 tūkst. tyrėjų mokslo laipsnį turėjo tik 279 (210 vyrų ir 69 moterys). Aukštojo mokslo ir valdžios institucijose šis santykis tolygesnis: iš 18,8 tūkst. mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros srityje dirbančių žmonių 7,9 tūkst. tyrėjų turėjo mokslo laipsnį.

Ar verslui nereikia atitinkamą mokslo laipsnį turinčių darbuotojų? Kažin. Galbūt mokslas per lėtai reaguoja į verslo lūkesčius bei rinkos pokyčius ir laiku nepasiūlo reikiamų studijų? Arba mūsų įmonėms, palyginti su Vakarų šalių, mokslo reikia mažiau ar visai nereikia, nes sėkmingai veiklai pakanka tokių gebėjimų, kaip verslumas, sumanumas?

„O tie žmonės, kurie gali kurti, galbūt neturi tokių savybių kaip verslumas“, – svarsto bendros KTU ir Lietuvos energetikos instituto energetikos ir termoinžinerijos mokslo krypties studijų doktorantas Nerijus Rinkevičius.

Brandesnės studijos

Ne paslaptis, kad po bakalauro ir magistro studijų nemažai jaunų žmonių dar nežino, kur eis ir kokių konkrečių žinių jiems labiau reikės. Įgytas žinias pritaikius praktikoje atsakyti į šiuos klausimus tampa paprasčiau. KTU Mechanikos inžinerijos ir dizaino fakulteto (MIDF) dekanas Andrius Vilkauskas neabejoja, kad tie, kurie padirbę nusprendžia toliau žengti mokslo keliu, geriau žino, ko nori, todėl jų tolesnės studijos būna kur kas brandesnės ir naudingesnės tolesnei jų karjerai.

N.Rinkevičius neslepia, kad po magistrantūros net nesvarstęs toliau mokytis, nes nenorėjęs teorinio darbo. Pertrauka buvo naudinga suvokti, ar tinkamą sritį pasirinko ir ko iš tiesų norėtų. „Padirbęs supratau du pagrindinius dalykus. Pirma, kad tai tikrai mano sritis. Antra, kad papildomos mokslo žinios nepamaišytų“, – prasitaria doktorantas, kurį į šias studijas pastūmėjo darbdaviai.

Žinių prireikia dėl to, kad mokslas nestovi vietoje. Kaip sparčiai kinta inžineriniai sprendimai, rodo toks pavyzdys. Prieš 15 metų N.Rinkevičius universitete apie kondensacinį ekonomaizerį, suteikiantį nemokamą papildomą šilumą ir iš dūmų išvalantį kietąsias daleles, buvo girdėjęs. Bet tik kaip apie bandomąjį projektą, o ne realų įrenginį, prie kurio sukūrimo ir įdiegimo jis ir pats prisidėjo.

Kodėl dar ne taip seniai ši sritis nebuvo išplėtota? Todėl, kad sovietmečiu energetikos kaina nebuvo svarbi, todėl nei kokios medžiagos naudojamos, nei kiek tai kainuoja taip pat niekam nebuvo įdomu. O prisitaikyti prie naujos situacijos ir šilumą taupyti padedantiems įrenginiams sukurti prireikė laiko. Sukūrus ekonomaizerius ir juos pritaikius biokuro katilams, minimaliomis sąnaudomis energijos gamyba padidėjo 20–30 proc.

„Tai jau apčiuopiama nauda“, – sako šiluminių procesų specialistas N.Rinkevičius, prisipažindamas, kad jei mokslas būtų tik teorinis ir iš jo nieko realaus nebūtų galima sukurti, jis net nebūtų svarstęs galimybės tęsti studijų.

Iš inžinerinės pusės projektuojant tam tikrus įrenginius, prireikia įvairiapusių žinių: reikia daryti prielaidas, priimti supaprastintus variantus, o ne tik skaičiuoti taip, kaip teoriškai būtų teisinga.

„Skaičiuojant sudėtingiau, labiau iš mokslinės pusės, galima sukurti skaičiavimo modelį, kuris padėtų tiksliau optimizuoti pramoninio biokuro ir buitinio kuro katilams skirtus ekonomaizerius. O ėmus efektyviai dirbti tokioms grandims, kaip šilumos gavyba ir jos tiekimas, tai yra energetiką padarius efektyvesnę, tobulesnę, kaip galutinis mokslo ir tyrimų rezultatas ateityje būtų mažesnės šilumos kainos vartotojams“, – loginę seką nuo mokslinių skaičių iki kiekvieno piniginės turinio brėžia N.Rin­ke­vi­čius, prasitardamas, kad toks ir yra jo, kaip inžinieriaus kūrėjo, tikslas.

Bendrauti ir bendradarbiauti

Tam, kad mokslas nenueitų į vieną pusę, o gyvenimas ir verslas – į kitą, abi šios sritys turi bendrauti ir bendradarbiauti. Nors apie tai seniai kalbama, bendravimo dar trūksta – ne visada bendrą kalbą randa ne tik mokslas su verslu, bet ir mokslo įstaigos tarpusavyje.

Kai verslas ateina į mokslo įstaigą ir pasako, ko jam konkrečiai reikia, aukštosioms mokykloms tai viena didžiausių įmanomų pagalbų. Žinodamos nūdienos rinkos padėtį, verslo lūkesčius ir poreikius, kokios veriasi perspektyvios sritys, jos gali kur kas greičiau reaguoti, ruošti paklausius specialistus ir atlikti rinkai reikalingus tyrimus.

„Abipusis bendradarbiavimas suteikia konkurencinio pranašumo ir verslui, ir mums, kaip organizacijai, nes palyginti su kitomis aukštosiomis mokyklomis galime greičiau reaguoti ir su­taupyti patį brangiausią dalyką – laiką“, – pabrėžia KTU MIDF dekanas A.Vilkauskas.

Tad jei verslo įmonė turi perspektyvų žmogų ir negali laukti, kada atsiras tinkamas tos srities mokslininkas, jai daug paprasčiau įkurti pramoninės doktorantūros vietą ir taip pat sutaupyti neįkainojamą dalyką – laiką. Beje, šį modelį ketinama panaudoti ne tik doktorantūros, bet ir magistrantūros studijose.

Kai studijuoti nusprendžia gausų žinių bagažą sukaupęs, įdirbį jau turintis ir konkrečių žinių pasisemti ateinantis specialistas, aukštoji mokykla susiduria su iššūkiu – turi per trumpą laiką susiorientuoti ir rasti trūkstamos kompetencijos specialistų, galinčių suteikti specifinių žinių. Vėl atsiranda akstinas bendradarbiauti, pasižvalgyti į kitus universitetus.

„Universitetas nėra parduotuvė, kurioje sudėliotos prekės ir belieka užsukti bei pasiimti tai, ko reikia. Verslas ateina su savo specifiniais poreikiais, bet mums tai stimulas judėti į priekį, išsiaiškinti savo galimybių ribas ir jas praplėsti“, – sako KTU MIDF dekanas.

Atsivežti ar užsiauginti?

Šiuo metu verslas, ypač orientuotas į inovacijų kūrimą, susiduria su ne vienu iššūkiu, iš kurių bene aktualiausias – reikiamos kvalifikacijos specialistų trūkumas. Užduotis tokį rasti dar labiau pasunkėja, jeigu pats esi tos srities novatorius. Vienas galimų šio klausimo sprendimo būdų – trūkstamo specialisto ieškoti užsienyje. Juk kaip verslas veikia pasaulinėje rinkoje, taip ir darbo rinka darosi globali. Tai ypač akivaizdžiai matyti IT sektoriuje, kai pasaulinės bendrovės atėjo plėtoti verslo į Lietuvą. Taigi, kaip įmonei spręsti dilemą – nusipirkti ar užsiauginti reikiamą specialistą?

Ieškoti užsienyje – logiškas, grįstas noru turėti čia ir dabar kelias. Bet užsieniečiui greičiausiai teks taikytis ir prie bendrovės, ir prie vietos rinkos specifikos. O gal trūkstamas darbuotojas jau dirba įmonėje, o darbdaviams tiesiog reikia atidžiai apsižvalgyti? Užsiauginti specialistą – ne toks greitas, bet perspektyvus ir atsakingas kilusios dilemos sprendimo būdas. O žvelgiant į ilgalaikę perspektyvą, ateityje ne tik įmonei, bet ir valstybei leisiantis įgyti konkurencinį pranašumą.

Tą patį galima pasakyti ir apie trūkstamas žinias: jų galima įgyti kartu keliant ne tik darbuotojo, savo įmonės, bet ir visos dominančios srities mokslo ir tyrimų bazių lygį bei specialistų kvalifikaciją.

„Toks atvejis, kad studijas finansuotų verslas – bene pirmasis Lietuvoje“, – apie biomasės deginimo technologijas kuriančios ir diegiančios įmonės UAB „Enerstena“ generalinio direktoriaus Virginijaus Ramanausko sprendimą KTU MIDF Šilumos ir atomo energetikos katedroje įsteigti inovacijų doktorantūros vietą sako šio fakulteto dekanas A.Vilkauskas.

KTU rektorius Petras Baršauskas taip pat džiaugiasi nauja tendencija, kad ne tik valstybė, bet ir mūsų verslas ima remti mokslą. Investuodamas į žmogų Lietuvoje ir pasirinkdamas mokymo įstaigą verslas kartu kuria dabartinės dinamiškos darbo rinkos ir verslo lūkesčius atitinkančią specialybę ir bazę, kuria naudojantis ugdoma daugiau gebančių kurti specialistų.

„Verslas tampa pajėgus kurti pridėtinę naudą, kartu tobulindamas ir savo produktą, o ne, tarkime, jį gamindamas pagal užsienio kūrėjų brėžinius. Ne paslaptis, kad pas mus vyrauja gana įprasta apdirbamoji pramonė, mums trūksta stiprių savų produktų, arba, kaip dabar populiaru sakyti, „brendų“, kurie duoda daugiausia naudos. Todėl kai atsiranda žmonių, gebančių tokius dalykus kurti, kartu kuriama ir aplinka, palanki naujiems protams atsirasti. Vadinasi, investuodamas į žmogų Lietuvoje iš tiesų investuoji ir į būsimą aplinką, ir į naujus produktus. Įdėdami kelis eurus, kartu su verslu užkuriame didelį energinį variklį“, – dėsto A.Vilkauskas.

Kodėl šį energinį variklį KTU pirmoji užkūrė būtent energetikos bendrovė, MIDF dekanas turi savų įžvalgų. „Energetikos sritis – tam tikra prasme kaip vanduo ir oras. Nė vienas mūsų negyvena be energijos – vienokiu ar kitokiu pavidalu visi esame jos vartotojai, jai išleidžiantys labai daug pinigų. Jeigu suskaičiuotume, kokia atlyginimo dalis tenka susimokėti už energiją, pamatytume, kad mes esame jos vergai“, – atkreipia dėmesį A.Vilkauskas.

Mažinti vartojimą sudėtinga, todėl belieka ieškoti sprendimų, kaip sutaupyti. Jeigu energijai išleistume mažiau, daugiau galėtume skirti papildomiems naujiems produktams kurti ar įvairesnėms verslo įmonėms atsirasti. Todėl žinios tampa ypač vertingos.

Užs. Nr. AJG 8122

Lietuvos šilumos ūkis išgyvena sparčius pokyčius – statomi nauji terminalai, keičiasi šilumos gamybai naudojamų kuro rūšių proporcijos, skiriamas vis didesnis dėmesys ekologijai. Apie svarbiausius pokyčius šioje ūkio šakoje per pastaruosius dešimtmečius ir tai, kokių šilumos kainų vartotojams tikėtis netolimoje ateityje, kalbamės su UAB „Mažeikių šilumos tinklai“ direktoriumi, buvusiu Seimo nariu Jonu Jurkumi.

VEIDAS: Kaip vertinate visos šalies šilumos ūkio evoliuciją per pastaruosius kelis dešimtmečius? Kokius žingsnius šiame sektoriuje Lietuvos mastu laikote sėkmingais?

J.J.: Vertinu labai teigiamai, nes lietuviai perėmė geras tradicijas iš Europos Sąjungos. Daug keliauju po Daniją, Švediją, kitas šalis ir matau, kad biokuro plėtros požiūriu tikrai nesame nuo šių valstybių atsilikę. Ir projektuotojai, ir mokslininkai, ir gamintojai gamina puikius biokuro katilus. Manau, mūsų bėda tik ta, kad mus, kurie biokuro plėtrą pradėjome vieni pirmųjų, po daugybę kartų tikrindavo, ar tinkamai investavome lėšas. Tai atmušdavo norą pradėti ką nors nauja. Bet vis dėlto manau, kad tai, ką mes darome, yra labai gerai ir tai būtina tęsti.

VEIDAS: O ar buvo padaryta esminių klaidų?

J.J.: Apie klaidas kalbėti labai sunku, bet, žinoma, jų yra. Esu įsitikinęs, kad Vilnius, Kaunas turėtų investuoti ne į biokurą, o į kogeneracines jėgaines, kurios kūrentų mūsų atliekas. Tai sėkmingai daro Danija, Švedija ir kitos valstybės. Biokurą reikėtų palikti antros pakopos įmonėms, o didžiosios turėtų kūrenti atliekas, nes biokuras bet kuriuo atveju pradeda brangti.

VEIDAS: Kokios per pastaruosius dešimtmečius investicijos buvo svarbiausios šilumos ūkiui Lietuvoje? O Mažeikiuose? Kurios iš jų buvo nepakankamos?

J.J.: Manau, kad Lietuvos šilumos ūkiui apskritai buvo skiriama per mažai dėmesio. Pavyzdžiui, vandentiekio ir kanalizacijos įmonės gaudavo šimtus milijonų litų paramos, o mums, nuo 2000 m. pradėjus įsisavinti biokurą,

parama siekė apie milijoną litų, nors prie biokuro mes, galima sakyti, buvome priversti pereiti dėl brangių gamtinių dujų.

Beje, pačioje pradžioje, kai biokurui pritaikėme nuo tarybinių laikų turėtą katilinę, kasmet pridarydavusią po 600 tūkst. Lt nuostolių, paramos iš viso negavome nė lito, bet vis tiek sugebėjome pasiekti, kad ta katilinė pradėtų duoti nedidelį pelną.

Beje, ir vartotojams gaminama šiluma Mažeikiuose ilgą laiką buvo viena pigiausių Lietuvoje. Tik perėjus prie gamtinių dujų situacija pasikeitė, nes turime vieną didžiausių gamtinių dujų perdirbimo mokesčių. Dabar perdirbti 1000 kub. m gamtinių dujų kainuoja 540 Lt, kai visoje Lietuvoje kaina siekia apie 150 Lt. Bet nuo kitų metų atsisakysime gamtinių dujų ir bandysime išsiversti be jų.

Be to, šiemet užbaigta 10 mv biokuro katilinė, kurios statybos 50 proc. išlaidų buvo padengta iš paramos. Taigi vienoje įmonėje turime dvi katilines ir tikimės, kad 97 proc. šilumos energijos bus pagaminta iš biokuro. Na, o jei gausime paramą ir pasikeisime senus katilus į naujus, manau, kad biokuras sudarys ir visus šimtą procentų.

VEIDAS: Kokia jūsų nuomonė apie investicijas į suskystintų gamtinių dujų terminalą bei Būtingės terminalą? Kaip šie terminalai keičia šalies šilumos ūkį?

J.J.: Abu terminalai yra svarbūs, bet suskystintų dujų terminalas, mano nuomone, yra per didelis. Jis arba turėjo būti mažesnis, arba jį turėjo statyti kelios valstybės, nes mūsų šaliai vienai tokio jo nereikia. Atsižvelgiant į tai, kaip mažėja dujų panaudojimas, ir į tai, kad gali ir nebūti jungčių su Latvija bei Lenkija, toks didelis terminalas neigiamai atsilieps vartotojų kišenei.

Juk kas iš to, jei Mažeikiuose pastatysi Vilniaus dydžio katilinę? Tai nepraktiška.

VEIDAS: Kokie pokyčiai laukia Lietuvos šilumos ūkio po euro įvedimo? Ar didės šilumos kaina vartotojams visoje Lietuvoje?

J.J.: Abejoju, kad ji didės. Šilumos kainą lemia naudojamas kuras, technologijos ir namų renovacija.

Technologijų požiūriu Lietuvoje padėtis yra gana gera – lietuviai patys gamina puikius katilus, keičiami vamzdynai. Mažeikiai šiuo atžvilgiu netgi lenkia daugelį kitų Lietuvos šilumos ūkio įmonių.

Jei kalbėsime apie kurą, daugelyje rajonų, daugelyje įmonių vadovai anksčiau skeptiškai žiūrėjo į biokurą. Esą tai grįžimas į praėjusį šimtmetį. O dabar daugelis jų jau yra pastatę biokuro katilines – viską nulemia kaina. Taigi einame teisingu keliu. Na, o dėl renovacijos Mažeikiuose padėtis irgi labai gera, renovuota jau per 40 daugiabučių.

Taigi, kad kaina po euro įvedimo nedidėtų, šilumos įmonėms reikia modernizuotis, taip pat – paspartinti namų renovaciją, nes tai dar viena šilumos kainą lemianti sudedamoji dalis, ir galėsime pamiršti dideles šilumos kainas.

VEIDAS: Kodėl vienuose Lietuvos miestuose, kuriuose šiluma gaminama naudojant biokurą, šilumos energija yra viena pigiausių (pavyzdžiui, Tauragėje, Molėtuose), o kituose (Aukštadvaryje, Lentvaryje, net Vilniuje) – viena brangiausių šalyje? Kokią reikšmę kainai turi tiekėjai, kiek lemia kiti veiksniai?

J.J.: Sunku atsakyti, nes tam reikia analizės. Reikia įvertinti ir investicijas, ir konkursus. Kuo mažesnis miestelis, tuo jam sudėtingiau. O jei dar bandoma išsiversti be paramos, tuomet kaina ir nekrinta, nes tik gavus europinę paramą galima atpiginti objektus.

VEIDAS: Ar, jūsų vertinimu, Lietuvoje galima pasiekti, kad šilumos gamyba būtų ekologiškesnė? Ir kaip?

J.J.: Prieš 12 metų Mažeikiuose šilumos gamybos tarša buvo viena didžiausių, o dabar, pereinant prie biokuro, CO išmetimas bus vienas mažiausių, nes biokuras yra viena ekologiškiausių kuro rūšių. Tuo labiau daugelis įmonių dabar stato ekonomaizerius, kuriuose dūmas pereina per specialius įrenginius ir išeina baltas, gražus, tris kartus vėsesnis, todėl gauname dar ir šilumos energijos. Tokie įrenginiai labai brangūs, bet atsiperka per kelerius metus. Pavyzdžiui, praėjusiais metais “iš dūmo” gavome 2,2 mln. Lt naudos, o už šiuos pinigus įsigijome biokuro.

BFL

Vyriausybė praėjusią savaitę apsisprendė kogeneracinių elektrinių Vilniuje ir Kaune statybos bei rekonstrukcijos projektus patikėti valstybės kontroliuojamoms bendrovėms. Tikimasi, kad tai ne tik sumažins šilumos kainą šių miestų gyventojams, bet ir reikšmingai padidins šilumos iš biokuro gamybą Lietuvoje.

Šiuo metu šalyje iš biokuro pagaminama daugiau nei trečdalis (33 proc.) šilumos, bet Vilniaus ir Kauno dalis čia menka. Mat biokuro plėtros projektų didžiuosiuose šalies miestuose, kurie sunaudoja maždaug pusę visos Lietuvoje pagaminamos šilumos, iki šiol nebuvo daug.
Biokurui kūrenti pritaikytas vienas iš Vilniaus antrosios termofikacinės elektrinės katilų, Naujosios Vilnios katilinė ir katilinė “Aliejaus investicijos”, o Kaune veikia trijų nepriklausomų šilumos gamintojų – “GECO Kaunas”, “Lorizon Energy” ir “Pramonės energijos” biokuro katilinės.
Tiesa, artimiausiu metu Kaune numatomas įspūdingas proveržis – suplanuota apie 10 naujų atsinaujinančios energijos katilinių ar kogeneracinių elektrinių, kurias statys ar jau stato nepriklausomi šilumos gamintojai ir bendrovė “Kauno energija”. Bendra jų galia turėtų sudaryti daugiau nei 300 MW – tiek galios Kaunui vidutiniškai pakanka žiemos šildymo sezonu.
Kalbos apie Vilniaus šilumos ūkio perėjimą prie gerokai už rusiškas dujas pigesnio biokuro taip pat nuolat sklando ore.

Permainas paskatino konkurentai
Kitur Lietuvoje jau gerokai anksčiau, o pastaraisiais metais ypač intensyviai vyko biokuro katilinių plėtra: buvo statomos naujos katilinės, biokurui naudoti pritaikomos šilumos įmonių senosios dujinės katilinės.
Praktiškai beveik visi šalies rajonai savo šilumos gamybos balanse turi mažesnę ar didesnę biokuro dalį, tik Šalčininkuose, Prienuose, Elektrėnuose šilumai gaminti biokuras kol kas nenaudojamas.
Užtai Ignalinos, Molėtų, Lazdijų rajonuose centralizuotai tiekiama šiluma gaminama vien tik iš biokuro, Utenos, Tauragės rajonų katilinėse biokuras sudaro 80–90 proc. Todėl šių savivaldybių gyventojai gali džiaugtis mažiausiomis šilumos kainomis šalyje.
Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos duomenimis, šių metų kovo mėnesį “Utenos šilumos tinklų” tiekiamos šilumos kaina buvo mažiausia – 17,58 ct/kWh, o didžiausia kaina – 33,84 ct/kWh šilumą tiekė “Fortum Joniškio energija”, šilumai gaminti naudojanti tik 9 proc. biokuro.
Joniškio rajono meras Gediminas Čepulis džiaugiasi, kad Joniškyje investavo nepriklausoma šilumos gamintoja bendrovė “GECO Investicijos”, pastatydama kad ir nedidelę 4 MG biokuro katilinę, kurios gaminamą pigesnę šilumą privalo pirkti suomių valdoma “Fortum Joniškio energija”. Atsiradusi konkurencija, pasak G.Čepulio, ir pastarąją paskatino investuoti į biokuro katilinės projektą, kuris šiuo metu yra rengiamas. Todėl meras tikisi, kad rekonstravus katilinę šiluma atpigs ir Joniškio rajono gyventojams.
Tarp didžiausių brangininkų – ir Anykščių rajonas, kuriame šilumos kilovatvalandė šių metų kovo mėnesį kainavo 30,66 cento. Bendrovės “Anykščių šiluma” direktorius Virgilijus Vaičiulis pasakoja, kad didžiuoju akmeniu po jų kaklu kabo 14 mln. Lt (pradinė 19 mln. Lt) paskola, už kurią dar 1999 m. Anykščiuose buvo rekonstruotas šilumos ūkis, įrengiant gamtinių dujų katilines. Pabrangus dujoms šilumos kaina šoko į neregėtas aukštumas. Pavyzdžiui, šių metų sausio mėnesį kvadratinio metro šildymas anykštėnams kainavo 7,20 Lt, už 60 kv. m buto šildymą teko pakloti po 430–440 Lt.
Tačiau jau šiemet, iš ES fondų gavę 3,1 mln. Lt paramą, antra tiek investavę patys, anykštėnai statys biokuro katilą, todėl tikisi šilumos kainą atpiginti bent 4–5 centais už kilovatvalandę.
“Daugiau sumažinti kainos iš pradžių neišeis, nes turime mokėti paskolą. Be to, daug kainavo “Anykščių vyno” gamyklos katilinė, kurioje ir įrengsime biokuro katilą”, – skaičiuoja V.Vaičiulis.
Jam pritaria ir Lietuvos biomasės energetikos asociacijos LITBIOMA prezidentas Remigijus Lapinskas, sakydamas, kad esminę klaidą daro tie, kurie neįvertina su biokuru susijusių investicijų svorio.
“Visi pripažįsta biokuro pranašumus: tai tris kartus už dujas pigesnis kuras, iš vietinių atsinaujinančių žaliavų, ypač svarbus dėl regioninės plėtros galimybių. Tačiau visi nori pasinaudoti biokuro teikiama nauda nedelsiant – pastatė katilinę, ir nori iš karto gauti pigesnę šilumą. Bet kadangi katilinės rekonstrukcijai, pritaikant biokurui, ar naujos katilinės statybai reikia didelių investicijų, didžiąją dalį kurių tenka skolintis iš banko, visa tai biokuro naudą gerokai mažina”, – aiškina R.Lapinskas.
Pasak jo, neatsitiktinai biokuro katilinių statybos ar pritaikymo projektai remiami ES fondų lėšomis. Daugelis miestų šilumai gaminti iš dalies ar visiškai pradėjo naudoti biokurą pasinaudoję šia parama.
Tiesa, praėjusiu 2007–2013 m. finansiniu laikotarpiu ES paramos suma buvo ribojama 6 mln. Lt suma, todėl pirmiausia renovuoti imtos nedidelės dujinės katilinės mažesniuose šalies miestuose, kur parama sudarė pusę reikalingų sąnaudų. Tačiau tokia suma aiškiai per maža didiesiems miestams, todėl Vilniaus, Kauno šilumos gamybos balanse biokuras iki šiol sudaro labai nedidelę dalį.

Didės paklausa, kils ir kainos
Kaip numatyta praėjusią savaitę Vyriausybės patvirtintame Nacionalinės šilumos ūkio plėtros 2014–2020 m. programos projekte, Vilniuje numatoma pastatyti apie 145 MW elektrinės galios atliekų ir biokuro kogeneracines elektrines, o investicija į jų statybą siektų apie 1,135 mlrd. Lt. ES fondų parama sudarytų 567 mln. Lt.
Kaune siūloma statyti apie 50 MW elektrinės galios atliekų ir biokuro kogeneracines elektrines. Investicija siektų 478 mln. Lt, ES parama sudarytų apie 239 mln. Lt. Tikimasi, kad įgyvendinus šiuos projektus šilumos kaina Vilniuje ir Kaune sumažėtų beveik trečdaliu, o iki 2020 m., kaip numatyta, iš biokuro galėtume pasigaminti apie 70–80 proc. visos šaliai reikalingos šilumos.
“Kogeneracija – pats efektyviausias biokuro panaudojimo būdas. Iš biokuro Lietuvoje galima pagaminti apie 80 proc. centralizuotos šilumos ir apie 20 proc. mums reikalingos elektros. Tiesa, dėl savo sudėtingumo kogeneracinės elektrinės yra keletą kartų brangesnės. Jų Lietuvoje kol kas turime nedaug: Vilniaus antrosios termofikacinės elektrinės katilas pritaikytas gaminti šilumai ir elektrai, “Marijampolės šilumos”, “Plungės bioenergijos”, Šiaulių kogeneracinės elektrinės”, – vardija R.Lapinskas.
Tiesa, jis perspėja, kad jei Vilnius ir Kaunas šilumai gaminti imtų naudoti skiedras, jų poreikis didelio galingumo elektrinėse būtų labai didelis, dėl to skiedrų kainos regionuose, kaip prognozuojama, pakiltų 20–25 proc. – nuo 600 Lt už toną naftos ekvivalento iki 800–900 Lt/tne. Vadinasi, aplinkiniuose rajonuose brangtų ir šiluma.
“Nepadarykime klaidos ir nesukelkime nereikalingos įtampos biokuro rinkoje. Lietuva gamina kelis šimtus tūkstančių tonų šiaudų ir medžio granulių. Tos gamybos apimtys gali dar didėti, todėl elektrinėse Vilniuje ir Kaune reikia naudoti šiaudų ir medžio granules. Šilumos gamybos technologija ir pats kuras yra šiek tiek brangesni, tačiau kur kas labiau pritaikyti tai didžiajai energetikai, kuri skaičiuoja šimtus megavatų galios”, – įsitikinęs R.Lapinskas.
Lietuvos atsinaujinančių išteklių konfederacijos prezidentas Martynas Nagevičius taip pat svarsto, ar pavyks atsilaikyti prieš didžiųjų miestų interesą projektus įgyvendinti mažųjų sąskaita.
“Matau grėsmę, kad bus sukurtos vienodos paramos sąlygos medienos ir šiaudų biokurui. Tuomet Vilnius ir Kaunas pasirinks pigiausias investicijas – skiedras, o regionų gyventojai ir tie, kurie namus šildo malkomis, dėl padidėjusios skiedrų paklausos mokės brangiau. Todėl kuriant paramos schemas reikia pirmiausia galvoti, kas naudinga valstybei, o ne atskiram miestui. Paramos intensyvumas medienos ir šiaudų biokurui turėtų būti skirtingas”, – mano M.Nagevičius.

Atšalus orams Virtualus šilumos taupymo konsultacijų centras www.taupykimesiluma.lt sulaukia tris kartus daugiau gyventojų klausimų, susijusių su šilumos taupymu bute ir bendrose patalpose. Didžioji dauguma užklausų – kaip elgtis per didžiuosius šalčius, jog į lauką nebūtų švaistoma brangi šiluma.
Kai už lango oro temperatūra buvo artima nuliui, Virtualus šilumos taupymo konsultacijų centras per dieną vidutiniškai sulaukdavo 10 gyventojų klausimų. Tačiau vos tik Lietuvą sukaustė šalčiai, užklausų skaičius išaugo tris kartus – iki 30 klausimų per dieną.
„Paspaudus šaltukui gyventojų aktyvumas pastebimai išaugo. Žmonės rašo mums laiškus ir teiraujasi, kaip išsaugoti šilumą ir tuo pačiu išvengti didelių sąskaitų. Gyventojai domisi tiek paprastais, tiek sudėtingesniais inžineriniais sprendimais. Vieniems aktualu langų ir durų keitimas bendrose patalpose, kitiems – šilumos punkto modernizavimas. Nesvarbu, kokio sudėtingumo klausimas, visiems stengiamės suteikti išsamią ir naudingą informaciją“, – sako Virtualų šilumos taupymo konsultacijų centrą sukūrusios bendrovės „Mano būstas“ Inovacijų ir energetinio efektyvumo grupės vadovas Donatas Karčiauskas.
Eksperto teigimu, pastaruoju metu sulaukiama dažnai pasikartojančio klausimo – kodėl tame pačiame daugiabutyje vienuose butuose šilčiau, o kituose šalta. D.Karčiauskas pastebi, kad šis klausimas aktualus ketvirtadaliui šilumos taupymo reikalais besidominančių gyventojų.
„Iš patirties galiu pasakyti, kad netolygiai šilti butai – tai išsibalansavusios šildymo sistemos pasekmė. Ši problema aktuali nemažai daliai senos statybos daugiabučių namų. Vienintelė išeitis – tinkamai subalansuoti šildymo sistemą taikant įvairius balansavimo sprendimus“, – pabrėžė D.Karčiauskas.
Apsilankius interneto svetainėje www.taupykimesiluma.lt galima ne tik užduoti klausimą ekspertui, bet ir perskaityti praktinių patarimų, padėsiančių taupyti šilumą daugiabutyje. Čia išsamiai pristatyta „5 žingsnių šilumos taupymo programa“, prie kurios jau prisijungė per 800 daugiabučių namų visoje Lietuvoje. Šios programos tikslas – paprastais, greitai atliekamais veiksmais ir racionalia elgsena užkirsti kelią šilumos švaistymui daugiabučiuose namuose ir suvartoti jos tik tiek, kiek tikrai reikia gyventojams.
„Mano būstas“ vienintelis Lietuvoje paslaugas teikia vadovaudamasis pastatų priežiūros standartu.  „Mano būsto“ standartas užtikrina patikimas ir kokybiškas paslaugas pastatų savininkams ir naudotojams.  Inovacijų ir energetinio efektyvumo sprendimai yra viena iš „Mano būsto“ standarto sudėtinių dalių.

Žiema atnešė net tik šaltojo sezono pramogas. Žemyn kritęs termometro stulpelis daugeliui siejasi su didėjančiomis sąskaitomis už šildymą. Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų pažangių valstybių, vis daugiau gyventojų šią problemą spendžia savarankiškai, iš esmės ir ilgam.

Vienas iš būdų  efektingai mažinti energijos suvartojimą ir taupyti – bute ar name įrengti automatizuotas namų valdymo sistemas, kurios optimaliai reguliuoja patalpų šildymą, vėdinimą, apšvietimą ir kitus energiją eikvojančius procesus. „Priklausomai nuo patalpų ploto ir energijos panaudojimo racionalumo, automatinės namų valdymo sistemos leidžia sumažinti energijos suvartojimą nuo 25 iki 40 proc.“, – sakė Raimundas Skurdenis, „Jung Vilnius“ kompanijos direktorius. Automatizuotas namų valdymo sistemas diegiančios kompanijos atstovas įvardijo 5 būdus, kaip išmanusis namas gali taupyti jūsų pinigus žiemą ir ne tik.

1 būdas. Skirtingi šildymo režimai. Išmanieji namai automatiškai reguliuoja patalpų šildymą – palaiko skirtingas temperatūras pagal gyventojų iš anksto pasirinktus prioritetus. Pavyzdžiui, kai su šeima vakarosite namuose, įsijungs komforto režimas ir bus šilta, o kai ryte išvyksite į darbą arba naktį, miegant, kuomet sveikiau žemesnė temperatūra, įsijungs ekonominis režimas.

Apie žmogaus buvimą patalpoje, kaip ir apie temperatūrą joje, išmaniuosius namus įspėja specialūs davikliai. Pavyzdžiui, jei virtuvėje gaminate maistą ir viryklė tampa papildomu šilumos šaltiniu, šildymo sistemos į tai atsižvelgs ir eikvos mažiau energijos. Sistemą galima suprogramuoti taip, kad skirtingose patalpose būtų palaikoma skirtinga temperatūra. Taip, pvz., galima taupyti pagalbinių, sandėliavimui skirtų patalpų sąskaita.

2 būdas. Įsisavina šilumą iš lauko. Išmanusis namas ar butas reaguoja į aplinkos temperatūrą, todėl gali panaudoti net saulės šilumą. Išmaniojo namo sistemas galima sureguliuoti taip, kad langų žaliuzės pasikeltų tuomet, kai į langus plieskia saulė ir taip nemokamai prišildo jūsų patalpas. Ir atvirkščiai: žaliuzės gali nusileisti ir taip dar geriau izoliuoti namą, kai, pvz., naktį, už lango siaučia vėjas.

3 būdas. Protingai vėdina. „Kai kurie žmonės taupo šilumą užkamšydami namuose ventiliacijos angas ar per žiemą nebeatidarinėdami langų. Bet taip gyvendami prasilenkiame ir su higienos normomis, ir juolab su komfortu“, – sakė „Jung Vilnius“ vadovas. Išmaniuosiuose namuose automatizuotos šildymo ir patalpų vėdinimo sistemos veikia išvien. Pavyzdžiui, vos tik patalpoje atidaromas langas, sistema mažina šildymą tam, kad šiluma neišeitų per langą. Namuose esantys davikliai nuolat fiksuoja oro kokybę, atvirus / uždarytus langus ar duris, todėl optimaliai šildomos arba vėdinamos tik tos patalpos, kuriose šis poreikis yra. Pavyzdžiui, sistemą galima užprogramuoti taip, kad name būtų vėdinami tik tie kambariai, kuriose yra žmonių, gyvūnų ar net augalų.

4 būdas. Optimalus apšvietimas. Žiemą, kai dienos trumpos, elektros sunaudojama daugiau. O ką pasakytumėte, jei jūsų namas sugebėtų išnaudoti natūralius šviesos šaltinius? Išmaniajame name šviestuvų intensyvumas reguliuojamas šviesai jautriais jutikliais, todėl šviestuvai niekada nešvies maksimaliai tuomet, kai yra papildomų šviesos šaltinių. Kai apšvietimas įsijungia, davikliai matuoja patalpose esantį šviesumo / tamsumo laipsnį ir veikia tik tokiu intensyvumu, kokio reikia, – dienai už lango blėstant, šviesa kambariuose automatiškai darysis vis ryškesnė ir jaukesnė. Tokie šviestuvai leidžia taupyti keliais aspektais: kai tausojama energija, ir šviestuvai veikia mažesniu galingumu, tad elementai, lempos ir visa kita elektronika nesusidėvės žymiai ilgiau.

Išmaniųjų namų šviestuvai leidžia rinktis dar vieną alternatyvą: šviesa automatiškai išsijungs tose patalpose, kuriose jūsų nėra. Tad niekuomet nebeteks pergyventi ar pyktis su aplinkiniais dėl kitame namo gale paliktos ar per naktį vonioje degusios šviesos.

5 būdas. Pakilusi nekilnojamojo turto vertė. Perkant ar parduodant namus, butus, vienas svarbiausių šiuolaikinių kriterijų – ekonominis efektyvumas. „Veiksmingai taupyti leidžiančios išmaniosios sistemos name ar bute – investicija į nekilnojamojo turto vertę ateityje, o tai – ženklios, dešimtimis ir šimtais tūkstančių skaičiuojamos sumos“, – sakė R. Skurdenis.

Europos Sąjunga (ES) skiria didelį dėmesį efektyviam energijos naudojimui ir iki 2020 metų siekia įgyvendinti tokius tikslus:

• didinti energinį pastatų efektyvumą, kuris leistų sumažinti bendrą energijos naudojimą 20 proc. (palyginti su 2005-ųjų lygiu);

• pasiekti, kad atsinaujinančioji energija sudarytų 20 proc. bendro sunaudojamos energijos kiekio (11,5 proc. viršyti 2005 metų indėlį);

• 20 proc. sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų, išmetamų į atmosferą, kiekį, palyginti su 1990 metais į atmosferą išmestų dujų kiekiu (14 proc., palyginti su 2005-aisiais).

Pastatai yra didžiausias energijos naudotojas ES (sunaudoja apie 40 proc. visos energijos) ir daugiausia prisideda prie šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio susidarymo. Skaičiuojama, kad iš pastatų į atmosferą išmetama apie 36 proc. visoje ES susidarančio CO2 kiekio, iš jų 63 proc. – iš gyvenamųjų namų. Pasauliniai rodikliai yra panašūs. Tačiau skirtingos klimato sąlygos, statybos tradicijų įvairovė ir vis kitas ekonominės plėtros lygis paslepia daug problemų.

Energijos naudojimo pastatuose tendencijos yra tiesiogiai susijusios su energetikos infrastruktūros atnaujinimu, naujų pastatų statyba, senų pastatų modernizavimu, jų priežiūra, šildymo, vėdinimo ir vėsinimo sistemų pakeitimais, pastatų nugriovimu.

ES yra apie 160 mln. pastatų. Būsto fondas ES naujais pastatais pastaruoju metu papildomas maždaug 1–1,5 proc. per metus. Tačiau ne tik – per metus pastatų nugriaunama apie 0,2–0,5 proc. Manoma, kad ši tendencija artimiausiu metu nekis. Senų pastatų per metus atnaujinama apie 2 proc. Kasmet šildymo sistemos yra pakeičiamos maždaug 5 proc. pastatų. Tokios pat tendencijos taikytinos ir negyvenamuosiuose objektuose: mokslo, medicinos įstaigose, sandėliuose, nors jų statybos ar atnaujinimo tempai priklauso nuo pastatų tipo.

ES kelia valstybėms narėms tikslą, kad nuo 2020 metų visi naujai statomi pastatai būtų kone nulinės energijos naudojimo klasės – t. y. beveik nenaudotų energijos, pagamintos iš iškastinio kuro. Tačiau jei tuoj pat būtų pradėti statyti tik tokie pastatai, ženklių pokyčių pasireikštų tik po dviejų dešimčių metų. Nepaisant to, tokie veiksmai yra neatidėliotini.

Lietuvoje yra apie 640 tūkst. pastatų, neskaičiuojant pagalbinių. Jie skirstomi į gyvenamuosius ir negyvenamuosius. Šiems priskiriami administraciniai, verslo (viešbučiai, prekybos, paslaugų, maitinimo ir poilsio pastatai), gamybos, pramonės, sandėliavimo, transporto, kultūros, mokslo ir sporto, gydymo, žemės ūkio (fermos, kitokie ūkiniai pastatai, šiltnamiai), sodų, specialiosios, religinės ir kitos paskirties statiniai.

Gyvenamieji namai būna vieno ir dviejų butų bei trijų ir daugiau butų (daugiabučiai). Šiai kategorijai dar priklauso įvairių socialinių grupių gyvenamieji namai. Gyvenamieji namai apima per 55 proc. bendrojo visų pastatų ploto ir viršija 100 mln. m2. Vieno ir dviejų butų namai, kurių yra apie 411,6 tūkst., kartu su gyvenamaisiais sodų namais užima apie pusę šio ploto. Likusią dalį sudaro daugiabučiai, kurių yra 37,55 tūkst. Kadangi daugiabučiu laikomas namas, kuriame yra trys ar daugiau butų, tai apie 21 tūkst. daugiabučių yra vieno ir dviejų aukštų pastatuose, nors jie tesudaro 15 proc. bendrojo visų daugiabučių ploto. Tokiuose namuose vidutiniškai yra po
6 butus. Apie 65 proc. daugiabučių ploto užima 3–5 aukštų namai, kuriuose yra vidutiniškai po 40 butų. Tokių pastatų yra maždaug 14,4 tūkst. Aukštesnių daugiabučių tėra apie 2,5 tūkst., ir juose yra vidutiniškai po 72 butus.

Per pastaruosius 10 metų Lietuvos gyvenamasis fondas per metus vidutiniškai pasipildydavo apie 0,5 proc. Tiesa, 2008 metais miestuose jo metinis prieaugis buvo beveik 2 proc.

Kaip ir Švedijoje, taip ir Lietuvoje beveik pusei būstų šiluma tiekiama centralizuotais šilumos tinklais. Po Danijos ir Suomijos esame treti pagal šį rodiklį pasaulyje. Pusę likusių būstų šildo vietos katilinės, kitus – įvairios šildymo priemonės (krosnys, elektros įrenginiai ir kt.).

Būstui, vandeniui, elektrai, dujoms, kurui ar šilumai kiekvienas Lietuvos miestų gyventojas, 2008 metų duomenimis, vidutiniškai skiria 13,5 proc. savo išlaidų arba 10,7 proc. disponuojamų pajamų. Didesnę dalį sudaro tik maisto išlaidos, atitinkamai 32,6 ir 25,7 proc. O štai poilsiui ir kultūrai tenka tik 5,3 ar 4,2 proc. išlaidų. Panašios išlaidos – ir sveikatos.

Už energijos paslaugas Lietuvos pastatuose 2011 metais vartotojai sumokėjo apie 6 mlrd. litų. Iš šios sumos namų ūkiuose gyventojai už elektrą sumokėjo apie 1,18, už medieną kurui 0,45, už gamtines dujas 0,38, už kitą kurą 0,20, o už centralizuotą šildymą 1,48 mlrd. litų. Taigi namų ūkiams energija atsiėjo 3,7 mlrd. litų. Šių išlaidų struktūra parodyta 2 paveiksle. Matyti, kad šilumai tenka daugiausia išlaidų. Kas lemia tokias dideles išlaidas? Formulė paprasta:

Šilumos išlaidos (Lt) = šilumos kiekis (kWh) × šilumos kaina (Lt už kWh)

Taigi šilumos išlaidas galima sumažinti visų pirma jos mažiau naudojant. Reikia sumažinti savituosius pastato šilumos nuostolius, jo šilumos laidumą. Tuose pastatuose, kur šilumos laidumo kriterijus atitinka šiuolaikinius reikalavimus, išlaidomis už šildymą nėra skundžiamasi. Tačiau dar nemaža dalis gyventojų tuo piktinasi. Tai rodo ir duomenys apie šilumos sąnaudas Lietuvos daugiabučiuose 2008–2009 metų šildymo sezono metu.

Vidutiniškai per septynis šildymo mėnesius šie skaičiai maža kuo skiriasi. Dideles šilumos sąnaudas ir didelius mokesčius už šilumą lemia ne šildymo būdas ar kuras, bet prastos šiluminės pastatų charakteristikos, sena šildymo įranga. Taigi trims ketvirtadaliams butų kol kas išlaidos už šildymą yra labai aktualios, nes pastatai, kuriuose yra tie butai, yra prastos kokybės. Tokius statinius reikia atnaujinti. Šilumos tiekėjai taip pat suinteresuoti racionaliu šilumos naudojimu pastatuose, nes:

• perteklinės energijos sąnaudos kenkia valstybės ekonomikai – didina šilumos tiekimui naudojamo iškastinio kuro importą. Dėl didelių tokio kuro sąnaudų šilumos tiekėjai beveik neuždirba pelno;

• decentralizuoto šildymo gamtinėmis dujomis alternatyva didina gamtinių dujų ir specialios įrangos importą;

• decentralizuoto šildymo gamtinėmis dujomis verslui ir jo perspektyvai labiausiai kenkia išlaidomis nepatenkinti klientai, vartotojai;

• ES siekiant tausoti energiją ir mažinti klimato kaitą, kiauri namai kenkia valstybės, jos politikos įvaizdžiui, aprūpinimo šiluma verslui.

Gerinant energines pastatų ypatybes šilumos tiekėjų pajamos gali sumažėti. Tačiau jos gali būti kompensuojamos prisijungiant naujiems klientams ir plečiant pastatų sistemų priežiūros paslaugas.

Taupant energiją, palankias prielaidas aprūpinimo šiluma verslo plėtrai sudaro intensyvėjantis biokuro naudojimas. Šis kuras yra pigesnis nei importuojamas, gaminamas Lietuvoje ir neteršia aplinkos.

Daugiabučių namų modernizavimo 2004–2008 metų programos įgyvendinimo rezultatai parodė, kad daugumoje atnaujintų daugiabučių pavyko dukart sumažinti šilumos sąnaudas, taigi ir išlaidas už šildymą. Svarbu, kad net 95 proc. apklaustų programos dalyvių pareiškė, jog patartų kitiems daugiabučių gyventojams pasinaudoti programos galimybėmis. Vadinasi, beveik absoliuti dauguma gyventojų yra patenkinti daugiabučių atnaujinimo programa. Jau pirmas žvilgsnis į atnaujintų daugiabučių namų nuotraukas tarsi pasako, kad modernizuotuose pastatuose gyventojams rūpesčiai dėl brangstančios šilumos nėra tokie baisūs.

Prof. habil. dr.

Vytautas MARTINAITIS,

VGTU Pastatų energetikos katedros vedėjas

“Statyba ir architektūra”

2005–2012 m.  – per aštuonerius metus -  renovuota 500 daugiabučių. Aplinkos ministerija žada, kad po tiek bus užbaigiama renovuoti kasmet.

„Pavasarį Lietuvoje bus masiškai statomi pastoliai ir pradedami darbai. Tad kitų metų pabaigoje turėsime šimtus renovuotų daugiabučių“, – žada aplinkos ministras Valentinas Mazuronis.

Beliktų džiūgauti, kad pagaliau bus pasiektas proveržis sprendžiant šią problemą, opią ir visai valstybei, kasmet sumokančiai Rusijai devynženkles sumas už dujas, ir šildymo kainų prispaustiems daugiabučių gyventojams.

Tačiau ministro pažadai labai jau primena ankstesnės Vyriausybės vizijas, taip ir netapusias realybe. Pagal reklamuotą “Jessica” programą 2008–2012 m. Lietuvoje renovuoti vos aštuoni daugiabučiai. Tad kas teikia pagrindo tikėtis, kad proveržis šįsyk bus tikras?

Pradėta nuo kiauriausių daugiabučių

Kol premjeras Algirdas Butkevičius ir dauguma ministrų pirmus kadencijos metus koncentravosi į darbo grupių steigimą, taip lig šiol ir nepriimdami konkrečių sprendimų, aplinkos ministras Valentinas Mazuronis ėmėsi konkrečių darbų daugiabučių renovacijai išjudinti. Juolab atidėlioti laikas seniai pasibaigęs: nuo 2005 m. Lietuvoje renovuota beveik 500 daugiabučių – lašas, palyginti su renovuotinų skaičiumi, siekiančiu per 24 tūkst.

Renovacijos eigą išjudino 2013-ųjų pradžioje pradėta įgyvendinti nauja daugiabučių atnaujinimo (renovacijos) programa. Visos savivaldybės paragintos atrinkti neefektyviausiai energiją vartojančius pastatus, šildymui suvartojančius daugiau kaip 150 kWh/m2 per metus. Per pirmą etapą atrinkta 840 namų.

Renovacijos procesai pajudėjo, tad suradus finansinių išteklių liepą savivaldybės paakintos teikti paraiškas antram programos įgyvendinimo etapui. Pirmame etape buvo laikomasi proporcingumo principų, o antrajame viskas priklausė nuo pačių savivaldybių iniciatyvos. Savivaldybės pasiūlė atnaujinti dar 1682 daugiabučius, Vilnius – net 211, Kaunas – 95, Marijampolė – 65, iš mažesnių savivaldybių Mažeikių rajonas – 82, Palanga – 57, Jurbarko rajonas – 50.

Šiuo metu pagal naują renovacijos programą suderinta 1270 investicijų projektų, iš jų gyventojai susirinkimuose pritarė jau 855-ių įgyvendinimui, arti pusės jau turi bankų pritarimą dėl finansavimo, dalyje pradėti statybos rangos darbų konkursai, o 155-iuose jau pradėti darbai.

„Kalbant apie artimiausius planus, pavasarį pastoliai stovės prie maždaug 500 šalies daugiabučių, o iki metų pabaigos jų dar padaugės. 2015 m. forsuoti renovacijos proceso neketiname, tad tikimės panašių skaičių. Tokie tempai leis atnaujinti nemažai daugiabučių, o tuo pačiu nebus didelio chaoso ir bus galima sistemingai prižiūrėti visą procesą”, – pasakoja renovacijos klausimus kuruojanti aplinkos viceministrė Daiva Matonienė.

Nors renovuotinų pastatų dar begalė, vis dėlto reikia skaičiuoti valstybės finansines galimybes paremti šiuos procesus, galų gale, reikia pamatuoti ir statybinių organizacijų pajėgumą.

Beje, antrame renovacijos etape nedalyvauja tik dvi šalies savivaldybės – Ignalina, nes čia renovacija jau eina į pabaigą ir nebeliko ko renovuoti, bei Visaginas, kuris ketina pasinaudoti Ignalinos atominės elektrinės uždarymo lėšomis.

Išjudino nauja finansavimo tvarka

Renovaciją išjudino nauja jos finansavimo tvarka. “Anksčiau žmonių nėjo prikalbinti, nes jiems patiems reikėjo eiti paskolų į banką. Dabar – kitas reikalas. Be to, 40 proc. išlaidų dengia valstybė – nepalyginsi su ankstesniais 15 proc. Kol išsimokės už renovaciją, atnaujinto namo gyventojai už šildymą mokės panašiai tiek pat, kiek dabar, gal net 10 proc. mažiau. O po šešerių septynerių metų, kai renovacijos išlaidos atsipirks, šildymo išlaidos smarkiai sumažės”, – pranašumus vardija aktyviai renovacijos procese pagal naują tvarką dalyvaujančios Marijampolės meras Vidmantas Brazys.

Vergo pančiais dar neseniai vadintas centrinis šildymas ne vienam vartotojui šiandien atrodo geidžiamas būsto šildymo būdas. Ypač jei šiandienė alternatyva – mediena kūrenamas židinys, o įmetėjusiam vartotojui malkų skaldymas ar židinio kurstymas nebeatrodo nei paprasta, nei patraukli užduotis. Klausimas tik tai, ar vartotojus nenoriai į laisvę paleidusios šilumos tiekimo įmonės visada džiaugsis galimybe juos susigrąžinti. „Statyba ir architektūra“ aiškinosi nedidelių miestų šilumos tiekimo įmonių poziciją.

Nuostolius sumažino
optimizavę tinklą

Dzūkijos krašto atstovas – bendrovės „Varėnos šiluma“ direktorius Virginijus Guoga – pasakojo, kad nepriklausomybės metais prasidėjęs vartotojų, panorusių atsijungti nuo centralizuotai tiekiamos šilumos tinklų, vajus Varėnos rajone buvo didelis. Įvertinę šilumos brangimą, senos statybos, energijai imlių individualiųjų namų gyventojai pradėjo atsisakinėti „Varėnos šilumos“ paslaugų: pjovė vamzdžius, vieni statė kietojo kuro ar dujų katilus, kiti kūreno malkomis, ir visi džiaugėsi, kad pigiai moka.

Šioms permainoms neprieštaravę šilumos tiekėjai galiausiai vieną dieną turėjo konstatuoti, kad kai kuriais atvejais teikti paslaugą atskiriems vartotojams tiesiog nebeturi teisės – tai būtų pačios įmonės varymas į bankrotą. Problema tai, kad senos trasos, einančios per gyventojų, atsijungusių nuo šildymo, sklypus, namų rūsius ir kita, kurių techninės būklės prižiūrėti ar remontuoti privačioje teritorijoje šilumos tiekėjai neturėjo teisės, dažnai ėmė kelti avarines situacijas. „Varėnos šilumos“ tiekiama šiluma šildė ne namus, o pievas, dėl to susidarydavo didelių nuostolių, už kuriuos kažkam reikėjo sumokėti. Tokiomis įmonei visiškai neparankiomis aplinkybėmis vienintelė išeitis buvo optimizuoti tinklą.

„Jei kvartale, kur 25 namai, yra likęs vienas namas kvartalo gale, kurio savininkas nenori ar neturi kur pasistatyti šildymo katilo, o šiluma turi nukeliauti visą ilgą trasą, šildymo paslauga mums tampa labai nuostolinga“, – aiškino
V. Guoga. „Varėnos šilumos“ administracija nusprendė, kad įmonei tokiu atveju parankiau suderėti su tuo paskutiniu vartotoju, individualiojo namo savininku, dėl jo atjungimo sumokant kompensaciją, kad šis turėtų už ką pasistatyti, tarkime, biokuro katilą. Tokia praktika ir buvo įvesta.

Tokiu pat būdu Varėnos šilumininkai atjungė nuo centralizuotų šilumos tinklų ir įmonę „Dzūkijos šilas“ – apskaičiavo, kad paslaugos teikimas kilometro ilgio trasa per metus generuoja maždaug 100 tūkst. litų nuostolį. Įvyko derybos, susitarta. Šiai įmonei irgi buvo sumokėta kompensacija.

„Rezultatas – mūsų trasų nuostoliai smarkiai sumažėjo: pernai šis „Varėnos šilumos“ rodiklis buvo kone skandinaviško lygio – 12 proc.“, – pasidžiaugė įmonės vadovas.

Kalbėdamas apie šiandienes galimybes prie centrinio šildymo sistemos prisijungti individualiesiems namams, V. Guoga nejučia pradėjo agituoti už individualius sprendimus. „Juk galima visai patogiai kūrentis medžio granulėmis“, – sakė įmonės direktorius ir atvirai pripažino, kad sprendimas prijungti pavienius vartotojus šiandien apsvarstomas ypač reikliai.

„Neseniai skaičiavome vieno kvartalo prijungimo galimybę. Trasoms reikėtų daugiau kaip 1 mln. litų, o naudojimas čia bus nedidelis. Žodžiu, vesti tokiose vietose tinklus būtų galima tik tokiu atveju, jei atsirastų projektų, finansuojančių tokius neatsiperkančius planus, – svarstė V. Guoga. – Projektų atsiras, jei žmonės, potencialūs vartotojai, reikš pageidavimų. Tokios iniciatyvos turi kilti iš apačios. Bet vargu ar tai nutiks, nes tas klausimas aktualus tik pavieniams gyventojams. Tokiais atvejais įprastai priimami ir politiniai sprendimai – tiesiog nutariama, kad kažkas už tai sumokės. Bet greitos galimybės prijungti individualiųjų namų kvartalus nematau – tam juk irgi reikėtų skolintis taip pat, kaip ir naujiems biokuro katilams montuoti ar tinklų renovacijai.“

V. Guoga atkreipė dėmesį: atjungus individualiuosius namus nuo centrinio šildymo, nebenaudojami, taigi neužpildyti, vamzdynai sunyksta ypač greitai. Tad nėra ko tikėtis, kad problema bus išspręsta vėl privirinus nupjautą čiaupą – trasas reikia tiesti iš naujo. Vadinasi – brautis į žmonių valdas, derinti projektus ir kita.

„Varėnos šiluma“ šiandien daugiausia šildo daugiabučius namus, ligoninę, polikliniką, mokyklas, prekybos centrus – visi naujai pastatytieji prisijungė prie centrinio šildymo sistemos. Dar vienas prekybos centras planuojamas, šilumos tiekėjai laukia ir pristabdytų daugiafunkcio komplekso statybų pabaigos. Tai – dar vienas būsimas „Varėnos šilumos“ klientas.

Sprendimus lemia net
santykiai su kaimynais

Įmonės Tauragės šilumos tinklų vadovą Vaclovą Karbauskį kolegų iš Varėnos praktika mokėti kompensacijas vadinamaisiais „apendicitais“ tapusiems vartotojams nustebino. „Už ką turėtume mokėti? Mes taip nedarome“, – patikino V. Karbauskis. Tiesa, jis pripažino, kad tokiais atvejais, kai kurioje nors atkarpoje iš dešimties vartotojų lieka vienas, ieškoti techninių sprendimų būtina. Tauragiškiai šią problemą rimtai analizuoti ėmėsi šiemet.

Tauragės šilumos tinklų direktorius teigė, kad masinio atsijungimų vajaus nepatyrė. Paraiškų iš atskirų daugiabučių butų nebuvo jau kelerius metus, o individualiajame sektoriuje judėjimas vyksta abiem kryptimis. Vieni prisijungia, kiti prašo atjungti. Privačių namų savininkų noras atsisakyti centralizuoto šildymo, anot V. Karbauskio, dažnu atveju susijęs su nemenka problema – ima kiurti senos, privačiomis lėšomis statytos trasos.

„Žmonės nenori jų renovuoti savo lėšomis, be to, juos gąsdina formalioji šių darbų dalis: daugeliu atvejų prieš 30 metų įrengtos trasos nebuvo priduotos, dabar gyventojams reikia tvarkytis servitutus, spręsti įvairius kitus su kaimynyste susijusius klausimus. Ir žmonės išsigąsta laukiančių problemų – jiems paprasčiau ne bandyti susikalbėti su kaimynais, o nusipirkti šildymo katilą, tad paprašo atjungti nuo centralizuotų trasų ir statosi nuosavą įrenginį, – aiškino V. Karbauskis. – Čia nieko negali padaryti. Bet mes tokias problemas nagrinėjame labai rimtai, inventorizuojame kiekvieną situaciją atskirai, kalbamės su kiekvienu vartotoju, taip pat – potencialiu vartotoju, išsiaiškiname norus, perspektyvas. Kalbamės ir su tais, kurie turi prieigą prie centralizuoto šilumos tiekimo, bet porą metų ja nesinaudoja – gal norėtų sugrįžti. Jei vis dėlto atsakymas neigiamas, turime atlikti būtinus darbus – tą dalį galutinai atjungti: atsikasti, įrengti papildomas sklendes ir t. t. Žodžiu, darbų turime tikrai bent porai metų.“

Vartotojų skaičius – stabilus

Bendrovės „Radviliškio šiluma“ vadovas Pranas Mickaitis didelių perspektyvų didinti individualių šilumos vartotojų skaičių nemato. „Po vieną kitą naują abonentą kasmet prijungiame. Visi tie, kuriems tiekti šilumą ekonomiška, efektyvu, kur nereikia tiesti pernelyg ilgų tinklų, jau prijungti – praktiškai nebeturime, iš ko išspausti naudos, – sakė P. Mickaitis. – Didžiąją dalį gamybininkų šildome mes. Tačiau mes ir neturime tokių didelių objektų kaip Utena ar Birštonas, gal tik įmonė „Lietuvos geležinkeliai“ dar liko. Jai, beje, labai mielai tiektume šilumą.“

P. Mickaitis pabrėžė: maksimalus galimas vartotojų skaičius Radviliškio rajone šiandien fiksuojamas todėl, kad čia nebuvo atsijungimų: „Esame dėkingi rajono valdžiai, kad nepaleido šitos nesąmonės ir tai neišpopuliarėjo. Teko su kai kuriais, tiesa, pasipykti, net pasibylinėti… Bet išlaikėme visus. Žinokite, atsijungti nėra paprasta – juk nė vienam to nedraudėme ir nedraudžiame, tik surašome visas technines ir juridines sąlygas, kurias reikia įvykdyti.“

Klientai grįžta atpigus paslaugai

Bendrovės „Širvintų šiluma“ direktorius Sigitas Jozonis irgi nebemato didelio privačių vartotojų prisijungimo potencialo – bemaž visi pageidaujan-
tys ir esantys arčiau centro jau naudojasi centrinio šildymo privalumais. „Ilgas mūsų miestelis, pakraščių siekti mums nė neapsimoka. Niekada neatsipirktų investicijos – juk apkrovos čia nebus didelės“, – komentavo
S. Jozonis.

„Širvintų šilumos“ vadovas pasidžiaugė: 2002–2003 metais centrinio šildymo atsisakę didieji pastatai dabar grįžta su prašymais prijungti prie sistemos: „Nesistebiu – tai tikrai labai pigus šildymas. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija kaip tik patvirtino: nuo sausio
1 dienos kaina pigs dar 2 centais – kainuos apie 18 centų už kilovatvalandę, o Vilniuje – 28 centus. Anksčiau mus pirštais badydavo, dabar mes galime tai sau leisti daryti.“

“Statyba ir architektūra”

Prasidėjęs šildymo sezonas vėl priminė įstatymo pataisas dėl daugiabučių vidaus sistemų priežiūros

Šilumos ūkio įstatymo pataisos, draudžiančios šilumos tiekėjams prižiūrėti daugiabučių namų šildymo ir karšto vandens sistemas, priimtos prieš porą metų, tačiau šis sprendimas vis dar kelia aistrų. Pakeitimai, oponentų įsitikinimu, ne tik įnešė daug sumaišties, bet ir vietoj lauktos naudos veikiau pridarė žalos. Vis dėlto ir be įstatymo pataisų ne vienus metus tokia praktika besivadovaujantieji tikina, kad ji pasiteisino.

Eliminavo profesionalus

Vadovaujantis 2011 metų lapkričio 1-ąją įsigaliojusiomis Šilumos ūkio įstatymo pataisomis, pastato šildymo ir karšto vandens sistemos prižiūrėtojais negali būti šilumos tiekėjai bei asmenys, susiję su šilumos tiekėju darbo santykiais ar teikiantys jam prekes, paslaugas, pavyzdžiui, skaitiklių gamintojai.

Respublikinių būsto valdymo ir priežiūros rūmų prezidento Juozo Antanaičio įsitikinimu, į šią kategoriją įeina faktiškai visi, kurie išmano apie šilumos sistemų priežiūrą.

Už name esančius šilumos punktus, taip pat jų paruošimą šildymo sezonui, priežiūrą bei remontą atsakingi tapę tik patys gyventojai gali samdyti prižiūrėtoją – fizinį ar juridinį asmenį, turintį tinkamą kvalifikaciją, kurią liudija tokiai veiklai išduotas Valstybinės energetikos inspekcijos atestatas.

„Tačiau kiekvienas turi užsiimti savo darbu. Pats geriausias variantas, kai šildymo sistemą reguliuoja, prižiūri, tvarko ne atsitiktiniai nežinia kokius kursus baigę žmonės, turintys kitus darbus ir užsiimantys tokia priežiūra tik laisvalaikiu, bet šios srities profesionalai, kurie galėtų ne tik sukioti varžtelius, bet ir analizuoti naudojimą, priimti siūlymus būsto valdytojams, kaip pagerinti šilumos sistemos funkcionavimą“, – kalbėjo pašnekovas.

J. Antanaitis apgailestavo, kad Lietuvoje įprasta vadovautis draudimais, o ne stiprinti kontrolės sistemą. Tokiu rezultatu esą tapo ir priimtosios Šilumos ūkio įstatymo pataisos, užuot pasistengus tiesiog pagerinti galiojusią sistemą.

Sprendimą vadina politizuotu

Respublikinių būsto valdymo ir priežiūros rūmų prezidentas be užuolankų teigė, kad tokios tvarkos įteisinimas – paprasčiausias politinis žaidimas.

„Buvo siekiama šilumos išoriniais tinklais tiekėją atskirti nuo vidinių šilumos tinklų, esą šilumos tiekėjas neva pripumpuoja šilumos į namą. Ir tarsi taip gauna naudos – kuo daugiau pardavė, tuo daugiau uždirbo. Nors ir Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, ir kiti specialistai tvirtino, kad šilumos tiekėjo pelnas priklauso ne nuo parduoto šilumos kiekio, o nuo valdomo turto vertės. Tad ekonomiškai tai buvo jokios naudos neduodantys sprendimai, vis dėlto labai parankūs politikams, kurie prieš Seimo rinkimus siekė užsitikrinti gyventojų palankumą. Realių šildymo sąnaudų sumažėjimo nerenovuotuose namuose nėra, todėl galėtume grįžti prie normalios tvarkos ir nemeluoti turintys politinių tikslų. Todėl mūsų siekis – kad būtų atsisakyta apribojimų, kurie buvo nepamatuoti ir nedavė rezultatų“, – teigė J. Antanaitis.

Pašnekovas neabejoja, kad būtent dėl šių įstatymo pakeitimų šiemet Vilniuje du trečdaliai daugiabučių namų nepridavė pastato šilumos įrenginių parengties šildymo sezonui pasų.

„Pagal teisę ir pareigą šilumos tiekėjas turi užtikrinti atitinkamą temperatūrą bute, tačiau jis nežino, ar ta sistema, šilumos punktas name veikia tinkamai, nes negali prie jos prieiti. O kai žmonės naudoja nepatikrintas sistemas, gresia avarijos, nuostoliai“, – įspėjo
J. Antanaitis.

Be to, kadangi į šilumos kainą nebeįtraukiamos šilumos punktų priežiūros sąnaudos, gyventojams tenka atskirai mokėti už sugedusių šilumokaičių, sklendžių ar kitų mechanizmų, kurie gali kainuoti ne vieną tūkstantį litų, keitimą. Būta atvejų, kai šilumokaičio namas laukdavo ir keletą savaičių, nes neturėjo sukaupto reikiamų lėšų rezervo.

Nemato reikalo landžioti

„Jei teisinė bazė būtų gerai reglamentuota, gal šilumos tiekėjui ir nebūtų reikalo landžioti į tą namą. Yra prižiūrėtojas – jis ir turėtų būti atsakingas už šildymo sistemą, šilumos punktą, tvarkingą jo įrenginių naudojimą“, – svarstė Kauno savivaldybės Energetikos skyriaus vedėjas Algirdas Vaitiekūnas.

Anot valdininko, šiandien bene didžiausia problema – šilumos tiekėjų nuosavybe daugiabučiuose likę įmonių įrengti šilumos mazgai.

„Jei kas nors sugenda ar prireikia pakeisti detalę, mechanizmą, iš karto kyla klausimas, kas turėtų mokėti. Logiškai mąstant, turto turėtojas. Tačiau šilumos tiekėjui buvo uždrausta eiti į namą, o išeina, kad jis privalo mokėti už remontą ar detalę. Kaip turto turėtojas gali būti tikras, kad prižiūrėtojas atsakingai vykdo savo pareigas, ar kas nors negera įvyko dėl jo, ar ne dėl jo kaltės? – retoriškai klausė pašnekovas. – Tokius punktus šilumos tiekėjui reikėtų arba perduoti pagal panaudą, arba išnuomoti, už tvarkingą to punkto įrenginių eksploataciją, remontą atsakomybę perkeliant namo atstovams ar prižiūrėtojams.“

Kauno savivaldybės atstovas pripažino, kad šilumos punktų perdavimo procesas irgi turi savo niuansų. „Pavyzdžiui, jei šilumos tiekėjas sakys, kad likutinė šilumos įrenginių vertė siekia 30 tūkst. litų, ar namas juos pirks? Gal žmonės sakys, kad patys juos pasiimtų, nes galima pasistatyti pigiau. Taigi likutinė vertė nėra rodiklis, ji neretai nėra maža“, – pripažino A. Vaitiekūnas.

Pakeitimai buvo formalumas

Pastatų šilumos ūkį prižiūrinčios bendrovės „Sobo sistemos“ vadovo Zigmo Šlepečio teigimu, prieš porą metų įsigalioję Šilumos ūkio įstatymo pakeitimai bent jau uostamiestyje jokios sumaišties ar nepasitenkinimo nesukėlė.

„Ir iki tol Klaipėdos šilumos tiekėjas daugiabučių šildymo sistemų faktiškai neprižiūrėjo. Šios funkcijos pagal miesto rajonus, valdas skirtingoms įmonėms buvo deleguotos dar 2000 metais. O iki įstatymo pataisų „Klaipėdos energija“ prižiūrėjo tik vienos – „Marių valdos“ – namų šildymo sistemas. Šie pakeitimai buvo skirti Vilniui, o kalbant apie Klaipėdą tai buvo formalumas, nes uostamiestyje tokia tvarka sėkmingai egzistuoja daugiau kaip dešimt metų“, – aiškino įmonės vadovas.

Z. Šlepetis teigė manantis, kad tuo metu miesto priimtas sprendimas pasiteisino – gyventojai ėmė naudoti mažiau šilumos.

„Pavyzdžiui, šilumos tiekėjas kiekvieną mėnesį mums pateikia maksimalias šilumos naudojimo ribas, kiek pagal atitinkamą mėnesio temperatūrą klaipėdiečiai gali daugiausia mokėti už 1 kvadratinio metro šildymą. Ir šiandien faktiškai 70 proc. namų moka iki 50–60 proc. tos nustatytos normos“, – teigė bendrovės „Sobo sistemos“ vadovas.

Pašnekovas tvirtino, kad bent jau šios įmonės specialistams nėra tekę patirti problemų ir dėl tų namų, kuriuose veikia šilumos tiekėjo įrengti ir jam priklausantys karšto vandens ruošimo mazgai. Mat pavyko prieiti bendrą susitarimą, kad šiais įrenginiais tiekėjas naudojasi, kad galėtų suteikti savo paslaugas, tačiau už šilumos sistemos gedimus moka patys gyventojai. „Kiek tokių pastatų yra mieste, konkrečiai įvardyti sunku, tačiau nemanau, kad didelė dalis“, – pridūrė Z. Šlepetis.

Lina BIELIAUSKAITĖ

“Statyba ir architektūra”

Tinkamai sureguliavus daugiabučių vidaus šildymo sistemas už paslaugas galima mokėti iki trečdalio mažiau

Gali nuskambėti nepopuliariai – norint pradėti taupyti šilumą tam ne visuomet būtina visa daugiabučio renovacija. Tai galima atlikti keliais etapais, ir pirmasis gali būti vidaus šildymo bei karšto vandens sistemų rekonstrukcija, atverianti kelią tolesnei renovacijai. Šią tiesą įrodė bendrovės „Vilniaus energija“ specialistų atlikta sostinės daugiabučių būklės ir energijos naudojimo studija.

Abejonės dėl sertifikatų

Energijos naudojimą pastatuose galima įvertinti keletu būdų: energinio naudingumo sertifikatu, energiniu auditu ir pagal mokėjimų už šildymą sąskaitas.

Pirmas būdas, bendrovės „Vilniaus energija“ šilumos analitikų grupės vadovo dr. Romano Savicko vertinimu, yra geriau nei nieko. Nors numatytos septynios energinio naudingumo klasės, šitą metodą specialistai linkę vadinti daugiau teoriniu. Faktiškai daugiabutis pastatas gali naudoti visiškai kitokį energijos kiekį, negu numatyta sertifikate.

„Atlikome daug daugiabučių namų vertinimų ir palyginimų. Iš jų matyti, kad realus namo energijos naudojimas priklausomai nuo pastato tipo ir statybos metų gali 30–50 proc. skirtis nuo nurodyto sertifikate. Todėl kyla labai pagrįstas klausimas: ką rodo energinio naudingumo sertifikatas, kokia jo paskirtis? Energinio naudingumo sertifikatai – tai puiki informacinė priemonė plačiajai visuomenei, daugiabučių pastatų gyventojams, bet ne specialistams. Šiuo metu investiciniai įgyvendinamos daugiabučių renovacijos planai grindžiami energinio naudingumo sertifikatų duomenimis. Bet ar galima kelių milijonų litų investicijas vertinti pagal sertifikatus, kurių kaina – vos keli šimtai litų, o realus energijos naudojimas gali skirtis? Šį darbą atliekantys žmonės konkuruodami dar labiau mažina kainas ir iškreipia energinio naudingumo sertifikato esmę“, – tvirtino R. Savickas. Suteikta galimybė perkant ar parduodant nekilnojamąjį turtą sutarti, kad už mažiausią kainą pastatas būtų įvertintas žemiausia, o ne realia klase, irgi įveda sumaišties.

Jo nuomone, investiciniai renovacijos planai turėtų būti grindžiami atliekant energinį pastatų auditą ir neapsiribojant tik projektinės dokumentacijos įvertinimu, o tai daroma išrašant energinio naudingumo sertifikatus. Energinio audito metodika nuolat tobulinama, jį atliekant renkami ir analizuojami duomenys, atliekami matavimai, peržiūrima ir projektinė dokumentacija, suvedamas teorinio ir faktinio pastato energijos naudojimo balansas ir tik tuomet skaičiuojama renovacijos grąža.

Energinis auditas turi būti atliekamas žiemos periodu – tik tuomet galima tiksliai įvertinti pastato šilumos nuostolius, atlikti matavimus. Todėl specialistams labai didelių abejonių kelia vasaros metu atliktas energinis auditas, kai nematuojama vidaus patalpų temperatūra ir kiti parametrai. Vien dėl neišmatuotos vidaus patalpų temperatūros nustatant kokią nors reikšmę gali susidaryti iki 30 proc. energijos naudojimo paklaida. Vis dėlto realybėje tokių atvejų pasitaiko.

Vertinant pastato energijos naudojimą galima remtis ir mokėjimų už šildymą sąskaitomis, tačiau atlikdami išsamius energijos naudojimo vertinimo skaičiavimus specialistai turėtų vadovautis kuo tikslesnėmis metodikomis.

Priežiūrą patiki bet kam

Vakarų Europos valstybėse yra įprasta praktika atlikti nuolatinę energijos naudojimo pastatuose stebėseną (ang. Energy management). Lietuvoje žengiami tik pirmieji su tuo susiję žingsniai, nors R. Savickas tai daro jau daugiau kaip 10 metų. Jis ėmėsi iniciatyvos rinkti duomenis dešimtyje šalies miestų, lyginti energijos naudojimą atskiruose pastatuose, stebėti, kokios priežastys lemia didesnes ar mažesnes išlaidas.

„Daugeliu atvejų labai didelę reikšmę tolygiam šilumos energijos naudojimui turi tinkama vidaus sistemų priežiūra. Jeigu sistemos nebus subalansuotos, vieniems butams bus tiekiamas per didelis šilumos kiekis, ir gyventojai bus priversti praverti langus. O kituose to paties namo butuose termometro stulpelis rodys vos šešiolika laipsnių šilumos“, – pasakojo R. Savickas.

Jo teigimu, sistemų priežiūrai dėmesio neskiriančių pastatų gyventojai nuolat susidurs su panašiomis problemomis. Norėdami taupyti ir šilumos punktų priežiūrą patikėję savamoksliam santechnikui, jie patirs dar daugiau išlaidų.

„Vilniaus energijos“ specialisto duomenimis, yra pastatų, kuriuose už šildymą per sezoną išleista nuo kelių iki keliolikos tūkstančių litų daugiau vien todėl, kad į kai kuriuos butus tiektas per didelis šilumos kiekis. Kitaip tariant, kai kurie butai buvo paprasčiausiai peršildyti.

Aiškiai matyti, kad šilumos punktų priežiūrai sutaupyti pinigai nublanksta palyginti su gyventojų patirtomis išlaidomis už sunaudotą šilumą.
R. Savicko nuomone, gerai, jeigu objektas priskiriamas mažo faktinio energijos naudojimo klasei. Tačiau jeigu jis patenka į daug šilumos naudojančių pastatų klasę, tuomet jau reikia analizuoti, kodėl taip yra.

Visi pastatai skirtingi

Norėdamas įvertinti faktinį energijos naudojimą, R. Savickas pritaikė paties sugalvotą metodiką. Pagal ją daugiabučiai suskirstyti į faktinio energijos naudojimo klases, įvertinami faktiniai vandens pašildymo ir faktiniai cirkuliacijos duomenys. Tokiu būdu skaičiuojamas ne normatyvinis naudojimas, pasitelkiami ne deklaruojami duomenys, bet realus naudojimas.

„Daugiabučiai namai pagal šią metodiką suskirstyti į penkiolika klasių. Energiškai efektyviausieji patenka į pirmą klasę, neefektyviausieji – į penkioliktą. Visi namai suskaidyti į grupes pagal tipus. Reikia atkreipti dėmesį, kad vienodų daugiabučių nėra, jie tik iš pažiūros atrodo tipiniai. Pastatų modifikacijų yra daug, ir jos turi nemažą reikšmę šilumos naudojimui. Dėl to galima tiksliai atsakyti į klausimą, kodėl tai pačiai energinei klasei priskiriamuose daugiabučiuose komforto lygis kardinaliai skiriasi“, – sakė R. Savickas.

Atlikdami analizę „Vilniaus energijos“ specialistai iš viso nustatė daugiau kaip 300 tipinių daugiabučių projektų su įvairiomis modifikacijomis. Vertinant pagal energijos naudojimą penkiolikos klasių skalėje daugiausia daugiabučių priskirtini septintai klasei. Daug energijos eikvojančių pastatų, kaip ir mažai naudojančių, nėra gausu. Nauji ar atnaujinti daugiabučiai pagal energijos naudojimą priskiriami 2–5 klasei.

Nors, anot R. Savicko, maža energijos naudojimo klasė būtų siektina, lyginant antrą klasę su, pavyzdžiui, ketvirta, energijos naudojimas skiriasi dukart. Daugiausia šilumos energijos išeikvojantis naujos statybos daugiabutis yra priskirtas šeštai klasei.

„Nereikia manyti, kad naujos statybos daugiabučiai yra ypač energiškai efektyvūs. Yra visokių. Vieni galbūt nelabai tinkamai suprojektuoti, kiti – pastatyti prasčiau, trečiuose yra daug stiklinių atitvarų, ketvirtuose – daug metalo konstrukcijų, kurios tampa šalčio laidininku. Esame išanalizavę pastatus pagal jų tipus, statybos metus, kitus parametrus. Iš turimų duomenų aišku, kiek pastatas vidutiniškai turi naudoti energijos. Ir jeigu matome, kad namas pagal energijos naudojimą turėtų būti priskiriamas šeštai ar septintai klasei, bet patenka tik į dešimtą ar vienuoliktą, vadinasi, jame neprižiūrima arba netinkamai prižiūrima vidaus šildymo sistema“, – įsitikinęs R. Savickas.

Taupyti leis nedidelės investicijos

Priemonių, padedančių subalansuotai veikti vidaus šildymo sistemai, yra keletas. Visų pirma turi būti tinkamai suderintas šilumos punkto automatikos valdiklis. Šiuolaikinės technologijos leidžia tai daryti belaidžiu nuotoliniu būdu, nedelsiant pakeisti šildymo ar karšto vandens parametrus, stebėti gedimus, atlikti monitoringą ir tokiu būdu taupyti energiją, palyginti su sistema, kurią reikia valdyti rankomis, o šildymą sureguliuoti santechnikas ateina tik po savaitės ar vėliau. Reguliuoti šilumą labai padeda šildymo sistemos subalansavimas, dalikliai, termostatiniai ventiliai, karšto vandens skaitiklių butuose pakeitimas. Vienvamzdę šildymo sistemą galima patobulinti pervirinus vamzdžius prie radiatorių, sumontuoti trieigį ventilį, balansavimo diafragmą ir termostatinį ventilį.

Tokia minimali, tačiau efektyvi sistemos pertvarka viename bute gali užtrukti pusdienį ar visą dieną. Investicijos gali siekti apie 50 litų kvadratiniam metrui. Tad tipinio trijų kambarių 60 kvadratinių metrų ploto buto gyventojams į tokį sistemos pertvarkymą reikėtų investuoti apie 3 tūkst. litų. Į kainą būtų įskaičiuota ir nuotolinė daliklinė sistema, mėnesio gale nuskaitanti šildymo ir karšto vandens duomenis, kad nereikėtų lankyti kiekvieno buto.

„Tokios investicijos leidžia sutaupyti maždaug iki 25–30 proc. šilumos energijos, priklausomai nuo individualių žmogaus poreikių šildytis. Neturint pakankamai pinigų visai pastato renovacijai, toks sprendimas būtų tikrai racionalus, ir tai būtų pirmas žingsnis tolesnės atitvarų rekonstrukcijos link. Šios investicijos nenueitų veltui, nes leistų taupyti net ir nerenovavus pastato. O apšiltinus sienas, stogą, pakeitus langus ir atlikus kitus modernizavimo darbus, bus sutaupoma dar daugiau“, – įsitikinęs R. Savickas. Be to, rekonstruoti atitvaras ir palikti seną sistemą yra neracionalu – vis tiek tai anksčiau ar vėliau reikės padaryti.

Skeptikai gali tvirtinti, kad toks sutaupymas – tik komforto sąskaita. „Vilniaus energijos“ specialistas su tuo sutinka. Bet atkreipia dėmesį, kad nesubalansavus sistemos vieni žmonės tame pačiame name gyvena perkaitinami, o kiti turi taikytis su vos drungnais radiatoriais. Sutvarkius sistemą, ją subalansavus šiluma į visus butus tiekiama tolygiai, mažėja šilumos srautas, vadinasi – ir nuostoliai. Pakeisti karšto vandens skaitikliai taip pat leidžia taupyti energiją, nes sumažėja nesąžiningų gyventojų.

Apskaičiuota, kad asmenys, butuose turintys daliklius, už šildymą per mėnesį sumoka vidutiniškai apie 100 litų mažiau nei tie, kurie gyvena analogiškuose namuose, bet neturi daliklių.

„Supratome, kad gyventojai per mažai turi informacijos apie galimybę taupyti šilumą nepatirdami didelių investicijų. Todėl skatiname pasidomėti konkrečių pastatų sunaudojamos šilumos energijos kiekiu. „Vilniaus energijos“ interneto tinklalapyje galima rasti visą informaciją, kuriai šilumos naudojimo klasei priskiriamas konkretus namas (nurodoma faktinio energijos naudojimo klasė), ar jis nenaudoja daugiau energijos nei analogiški pastatai, kokie galimi mokėjimai už šildymą“, – pasakojo R. Savickas.

Liutauras Rimkūnas

Kompanijos
„TA Hydronics“ technikos direktorius Baltijos šalyse, Baltarusijoje ir Kaliningrade

Vienas nepriklausomas tyrimų institutas atliko tyrimą ir skaičiavimus, kiek šilumos energijos galima sutaupyti šiltinant pastatus ir kiek – tik sutvarkius vidaus šildymo sistemą. Rezultatai buvo bemaž tokie pat: ir vienu, ir kitu atveju galima sutaupyti iki 35 proc. energijos. Tik šiltinant pastatą investicijos yra šimtus kartų didesnės, negu tvarkant šildymo sistemas.

Akivaizdu, vienvamzdė šildymo sistema, kokia įrengta didžiojoje dalyje daugiabučių, yra tarsi uždelsto veikimo bomba. Tam, kad radiatoriai gerai šiltų, šildymo sistemoje reikia labai tiksliai paskirstyti šilumos srautus. Vienvamzdėje sistemoje dalis šilumnešio teka per radiatorius, dalis juos aplenkia. Kad šildymas būtų tolygus, maždaug 35 proc. šilumos turi būti nukreipta per radiatorius, o apie 65 proc. juos apeiti. Bet dabar naudojamose vienvamzdėse sistemose to pasiekti negalima vien dėl menko vamzdžių diametro pasirinkimo. Todėl ir reikalingas sistemos balansavimas. Bet pirmiausia vienvamzdes sistemas reikia keisti dvivamzdėmis. Tinkamai subalansavus dvivamzdę šildymo sistemą energijos galima sutaupyti kur kas daugiau. Išsivysčiusiose šalyse toks sprendimas yra plačiai naudojamas, jis tikrai pasitvirtino. Kompanijos TA mokslininkai maždaug prieš 60 metų pirmieji pasaulyje pasiūlė sprendimą balansuoti šildymo sistemas. Metodika šildymo ir šaldymo sistemoms subalansuoti, kurią pateikė TA, yra įtraukta į Europos Sąjungos (ES) standartus.

Yra priemonių, leidžiančių šildymo sistemas pertvarkyti greitai, netrikdant žmonių gyvenimo ritmo. Lietuvoje kol kas įprasta rinktis pigesnį pertvarkymo būdą, pasiliekant prie vienvamzdės šildymo sistemos. Tačiau taip problema tik atitolinama. Ir jeigu vykdydami ES teisės aktus turėsime iki 2020 metų pasiekti atitinkamą energijos sutaupymo lygį, permainos yra neišvengiamos. Kitaip sulauksime sankcijų.

Audrius Merkys

Bendrovės „Wilo Lietuva“ inžinierius

Jau seniai pripažinta tiesa, kad norint taupyti šilumos energiją reikia pradėti nuo šildymo sistemos renovacijos. Įvairioms šildymos sistemoms siūlomi skirtingi šildymo sistemos balansavimo būdai.

Naudojant efektyviausiai šilumą taupančią balansavimo armatūrą šildymo sistema iš nekintamo debito sistemos tampa kintamo debito sistema.

Tokiu atveju būtina atkreipti dėmesį į tai, koks naudojamas cirkuliacinis siurblys. Seni, nevaldomų sūkių siurbliai tokioje sistemoje turi kelis pagrindinius trūkumus: jie yra labai neefektyvūs elektros energijos naudojimo požiūriu ir gali sukelti nepageidaujamą hidraulinį triukšmą sistemoje. Hidraulinį triukšmą sistemoje dažniausiai sukelia per dideliu greičiu tekantis vanduo.

O kartais nutinka taip, kad subalansavus sistemą esamas siurblys tampa per galingas, o jeigu nėra galimybės sureguliuoti siurblio sūkius, kai kuriuose sistemos taškuose gali kilti hidraulinis triukšmas, kuris ilgainiui per visą vamzdyną bus perduodamas į gyvenamąsias patalpas.

Kintamo debito sistemoje labai svarbi cirkuliacinio siurblio ypatybė yra automatinis sūkių reguliavimas. Tai leidžia ne tik labai tiksliai parinkti reikiamą siurblio darbo tašką, bet ir ženkliai taupyti elektros sąnaudas. Pavyzdžiui, 100 butų name senas siurblys sunaudoja apie 1700 kWh elektros energijos per metus (maždaug už 850 litų), o elektroninis siurblys „Wilo Yonos MAXO“ sunaudotų tik apie 280 kWh (maždaug už 140 litų).

Vadinasi, per metus galima sutaupyti apie 710 litų. Įvertinus, kad siurblio kaina yra apie 2 tūkst. litų, šis atsipirktų greičiau nei per 3 metus. O atsižvelgiant į tai, kad po šildymo sistemos renovacijos dažnai pakanka mažesnio cirkuliacinio siurblio, elektros energijos sąnaudų mažėjimas gali būti dar didesnis.

Taigi jei jau nusprendėte renovuoti savo šildymo sistemą, nepamirškite ir cirkuliacinio siurblio, nes tai yra dar vienas būdas mažinti pastato energijos sąnaudas.

“Statyba ir architektūra”

Skirtingos šildymo perspektyvų dėlionės Vilniui ir Kaunui.

Nors pavasariui artėjant šiluma centrinio šildymo sistemos vartotojams dėl palengva krintančios gamtinių dujų kainos formaliai pinga, tačiau vėsus pavasaris sąskaitoms aptirpti neleidžia. Lietuvos šilumos tiekėjų asociacija jau paskelbė, kad gyventojų mokesčiai šilumos tiekėjams už besibaigiantį kovą turėtų prilygti rekordinėms vasario mėnesio išlaidoms: už 60 kvadratinių metrų ploto butą įprastiniame nerenovuotame dujomis šildomo didmiesčio daugiabutyje teks pakloti vidutiniškai apie 450 Lt. Tokiuose daugiabučiuose tebegyvena maždaug 60 proc. vilniečių ir kauniečių.
Skaičiuojama, kad šių dviejų miestų savivaldybės suvartoja apie 40 proc. šalies šilumos energijos poreikio. Tačiau būtent didmiesčių gyventojų Vyriausybė, savo dėmesį nukreipusi į šilumos ūkį, artimiausiais metais paguosti nežada: pasak snieguotą Lietuvos pavasarį į žaliuojančią Gran Kanariją iškeitusio premjero Algirdo Butkevičiaus, šiluma vilniečiams ir kauniečiams geriausiu atveju galėtų atpigti po dvejų trejų metų. O blogiausiu?

Parama miestiečių dalios nepalengvins

Šimtadienį atšventusi Vyriausybė yra parengusi strateginį energetikos pertvarkos planą, kuriame atsižvelgiama į pernai Europos Parlamento priimtą direktyvą, įpareigojančią kiekvieną Europos Sąjungos valstybę turėti nacionalinės kogeneracinės plėtros planą. Negana to, ji parengė netgi ne vieną, o du šilumos ūkio pertvarkos planus. Pirmajame numatyta šildymui naudoti 30 proc., antrajame – iki 50 proc. biokuro. Tam tikslui Lietuvos šilumos ūkio pertvarkai iš ES 2014–2020 m. finansinės paramos tektų atidėti daugiau kaip 300 mln. Lt. O jei Vilniaus ir Kauno savivaldybės leistų sau naujų stambių, realiai šildymo kainas galinčių paveikti kogeneracinių elektrinių statybas, lėšų prireiktų mažiausiai antra tiek.
Šiame fone praėjusios savaitės nutarimas 40 mln. Lt nepanaudotų 2007–2013 m. laikotarpio ES paramos lėšų skubiai nukreipti katilinių ir termofikacinių elektrinių modernizavimo ir statybos projektams atrodo kuklokai, tačiau bent jau demonstruoja gerą valią ir atsigręžimą į šilumos ūkio problemas. Praėjusiai Vyriausybei ekspertai kone visą kadenciją badė nosimi, kad gyventojus smaugia ne elektros energijos, o pirmiausia šildymo kainos. Bet veltui, nes tai turėjo mažai ką bendra su tolimos ateities Visagino atominės elektrinės vizija, kuri pati savaime šildymo problemos nesprendžia. Šildymo kainos Vilniuje ir Kaune kol kas tiesiogiai priklauso nuo gamtinių dujų, kuriomis kūrenamos didžiosios termofikacinės elektrinės, kainų, o joms padaryti poveikio praėjusios kadencijos Vyriausybei taip ir nepavyko.
Kadangi pretendentai į jau minėtą 40 mln. Lt „krepšį“ gali tikėtis daugiausiai 6 mln. Lt paramos (su sąlyga, kad patys pridės dar mažiausiai tiek pat), toks „gelbėjimo ratas“, kaip minėjo ir ūkio ministrė Birutė Vėsaitė, greičiausiai tiks nebent brangiai šiandien už šildymą mokančioms smulkioms savivaldybėms. Tą patį pakartojo ir energetikos ministras Jaroslavas Neverovičius: „Šiuo atveju kalbame ne apie didelius projektus, ne apie didmiesčius, o apie mažesnes savivaldybes.“

Pirmosios kregždės nenudžiugino

Didmiesčiuose, kaip rodo patirtis, privataus verslo iniciatyva pradėjusios veikti biokurą deginančios jėgainės šildymo kainoms esminės įtakos nedaro. Naujausias pavyzdys – pernai Kaune pradėjusi veikti naujai pastatyta 20 MW galios „GECO investicijų“ jėgainė, žiemą tenkinanti apytiksliai 8 proc. kauniečių šilumos poreikio. Šilumos kilovatavalandę miestui ji parduoda vos 2 ct pigiau nei dujomis kūrenama Kauno termofikacinė elektrinė. Kitaip sakant, šioje biokuro jėgainėje gaminama šiluma miestiečiams kainuoja ne garsiai biokuro lobistų išreklamuotu trečdaliu, o vos dešimtadaliu pigiau. Perskaičiavus „GECO Kaunas“ elektrinės gaminamos šilumos įtaką galutinei Kauno šilumos tiekėjo kainai, ji tesudaro vos 2,3 proc.
Naujosios elektrinės savininkai nė nebando slėpti: jei rinka brangiausiai už šildymą iš didmiesčių mokančiame Kaune leidžia įdėtas investicijas susigrąžinti greitai (per dvejus ar net pusantrų metų), tai kodėl jie turėtų laukti ilgai? Juk Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija įpareigoja supirkti šilumą iš nepriklausomų tiekėjų, jei jų siūlomos šilumos kaina yra mažesnė už stambiųjų šilumos gamintojų palyginamąsias šilumos gamybos sąnaudas. Kiek kaina turėtų būti mažesnė – nenurodoma.
Nenuostabu, kad šių metų pradžioje „Senukų“ įkūrėjo Augustino Rakausko iš dalies valdoma bendrovė „GECO Investicijos“ atskleidė savo planus dar vieną naują biokuro jėgainę įkurdinti Vilniaus pakraštyje. Bendrovės tinklalapyje nurodoma, kad 25 MW katilinės statybas žadama baigti kitąmet, o investicija sieks 20–30 mln. Lt. Tačiau visam Vilniui žiemą apšildyti reikia daugiau kaip 600 MW galios katilinių, taigi „GECO investicijų“ planuojamas šilumos indėlis sostinėje būtų perpus kuklesnis nei Kaune – vos 4 proc. Toks nereikšmingas šilumos kiekis vargiai sumažintų sumas „Vilniaus energijos“ miestiečiams siuntinėjamose šildymo sąskaitose. Tiesa, patriotiškesni piliečiai galės pasiguosti tuo, kad dalis jų mokamų lėšų, šiuo metu atitenkančių rusiškų gamtinių dujų tiekėjui, nusės arčiau, Lietuvos verslininkų sąskaitose. Na, ir, žinoma, biokuro tiekėjų įmonėse sukurtomis darbo vietomis.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-13-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.