Mažiausią Lietuvoje šilumos energijos kainą molėtiškiams užtikrina kasmet atnaujinama ir modernizuojama biokuro katilinė, išlaikyta savivaldybės rankose.

Jau ne vienus metus molėtiškiai už šilumą moka dvigubai mažiau nei kitų Lietuvos miestų gyventojai. Jiems tai, žinoma, didžiulis pranašumas ir sėkmė. Šią žiemą Molėtuose sąskaitos už šildymą taip pat mažiausios šalyje. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos duomenimis, gruodžio mėnesį šilumos energija Molėtuose kainavo 18,38 ct už kilovatvalandę (ct/kWh), o, tarkim, anykštėnai už šildymą moka beveik dvigubai daugiau – 35,83 ct/kWh.
Pigią šilumos kainą gyventojams lemia tai, kad deginamas biokuras (šiuo metu tai pigiausia kuro rūšis), tačiau kituose miestuose, pavyzdžiui, Utenoje, Radviliškyje, Šilutėje, Šilalėje, kur jis taip pat naudojamas, šilumos energijos kaina vis tiek didesnė nei Molėtuose. Taigi kokia šio rajono savivaldybės sėkmės paslaptis?

Pirmasis katilas – danų dovana

Antrą kadenciją Molėtų rajono savivaldybei vadovaujantis meras Stasys Žvinys išskiria du svarbiausius dalykus, kurie ir garantuoja molėtiškiams mažiausias šalyje sąskaitas už šildymą. Tai laiku, dar 1994 m., pastatyta biokuro katilinė ir vietos politikų sprendimas išsaugoti ją savivaldybės rankose. „Supratom, kad pardavę šilumos tiekimo įmonę susikursime daug problemų. Juk verslo atstovai siekia maksimalios naudos, todėl privatų subjektą labai sudėtinga kontroliuoti. O dabar mes galime patys priimti tiek su vadyba susijusius, tiek technologinius sprendimus“, – dėsto S.Žvinys.
Prisiminęs, kodėl buvo pereita prie biokuro, jis pasakoja, kad 1992–1993 m. savivaldybės administracijos vadovai, ieškodami alternatyvų mazutui, kuris tuo metu buvo naudojamas šilumai gaminti, tačiau brango dienomis, nusprendė išnaudoti malkinės medienos išteklius.
Meras atskleidžia, kad Molėtams labai pasisekė, nes pirmąjį katilą padovanojo danai. „Tai buvo dovana Lietuvai. Matydami, kad naudojame brangų kurą ir technologiniu požiūriu esame atsilikę, pasiūlė savo pagalbą. Jie įvertino, kad mūsų miestelis nedidelis, taip pat įsikūręs netoli Vilniaus – logistikos atžvilgiu patogioje vietoje, investavo 7,5 mln. Lt., tikėdamiesi, kad vėliau biokuro katilus iš jų pirks kitos savivaldybės“, – prisimena S.Žvinys, nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo priklausantis Molėtų rajono savivaldybės tarybai.
Tiesa, danų pastatyto dviejų megavatų galios katilo Molėtams neužteko, tačiau įsitikinus, kokios mažos yra biokuro sąnaudos ir didelės jo vietinės atsargos, 2001 m. nuspręsta pastatyti dar vieną, galingesnį katilą. Tad dabar Molėtai šilumos energija apsirūpina naudodami vien tik biokurą – degindami medžio drožles.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/2012-nr-52 internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Keiksnodami centralizuotos šilumos tiekėjus gyventojai vis dažniau ima galvoti, ar nebūtų išeitis iš viso atsijungti nuo centralizuotų vamzdynų ir pasitelkti alternatyvius energijos šaltinius. Tokias mintis paskatina ir namų renovacija – o gal vienu sykiu galima susitvarkyti viską? Juo labiau pavyzdžių jau yra.

Sprendimas turi būti kompleksinis

Pasak Nacionalinės pasyvaus namo asociacijos vadovo Aido Vaičiulio, visa ko pagrindas turi būti kompleksiškumas. Dar dažnai pasitaiko, kad kai kurie su pastato atnaujinimu susiję darbai padaromi neva laikinai, žinant, kad po kurio laiko bus atliekamas namo modernizavimas ir tuos pačius darbus reikės perdaryti iš naujo. Arba būna, kad taupant kai kurių darbų atsisakoma, bet ilgainiui juos vis tiek neišvengiamai reikia padaryti.

Dažniausiai taip pasitaiko atnaujinant šilumos ūkį. A. Vaičiulio nuomone, pirmiausia reikia pamatuoti poreikį ir rengti bendrus projektus. Šitaip tikrai bus sutaupyta lėšų, laiko ir rastas racionaliausias sprendimas.

„Ne vienoje savivaldybėje teko dalyvauti diskusijose su gyventojais. Kartais tenka išgirsti apie projektus, kai planuojama kvartalinė daugiabučių renovacija, šilumos tinklus paliekant už borto. Galvojama, kad geriau pasitelkti alternatyvius šilumos šaltinius, bet poreikis nepamatuojamas. Juk kai bus aiškūs renovacijos tikslai, laukiami rezultatai, bus aišku ir koks galėtų būti tinkamiausias šilumos šaltinis. Gal tuomet geriau paskatinti šilumininkus atnaujinti tinklus sumažinant vamzdžių diametrą. Gal nebereikės kaip sovietmečiu didelio diametro vamzdžių, nes šilumos poreikis gali būti kitoks. Žodžiu, viską reikia naudoti taupiai“, – teigė A. Vaičiulis.

Namas – kaip senas automobilis

Kompleksinio požiūrio sprendžiant pastatų atnaujinimo klausimus pasigenda ir bendrovės „Steltronika“ komercijos direktorius Remigijus Simanavičius. Anot jo, kompleksinis požiūris – tai esamų rezultatų auditavimas ir naujų veiksmų modeliavimas. Reikia žiūrėti, nuo ko pradėti ir kokius veiksmus daryti, kad žengus žingsnį nebereikėtų jo taisyti.

„Apskaičiuota, kad kiekvienas veiksmas turi savo sąnaudas. Jeigu izoliuojamos pastato sienos, bet nekeičiami langai, sumanius daryti šį darbą vėliau reikės iš naujo organizuoti visą procesą, perdaryti kai kuriuos darbus, atliktus šiltinant fasadą. Tad atskirai organizuojant pavienius darbus sąnaudos bus kur kas didesnės, negu vienu metu viską numačius ir padarius“, – sakė R. Simanavičius.

Siekiant energinio efektyvumo, suplanuoti visus veiksmus labai svarbu. Nuo to, kokios priemonės bus numatytos, kokie veiksmai bus padaryti, priklauso ir rezultatai. R. Simanavičius senų daugiabučių renovaciją palygino su seno automobilio remontu –
kartais paaiškėja, kad lėšos buvo panaudotos neracionaliai, jas reikėjo skirti kitokiems darbams atlikti, o gal ir visai neskirti.

Nevertėtų vadovautis nuogirdomis

Kokiam šildymui priklauso ateitis? Bendrovės „Steltronika“ atstovas tikrai nesiryžo tvirtinti, kad šilumos siurbliai yra išsigelbėjimas nuo didelių sąskaitų už šildymą ir kitokių problemų sprendimo būdas. Šilumos siurbliai turi būti kompleksinių sprendimų dalis.

„Kartais galvojama, kad išeitis yra įsidiegti pigesnę šilumą gaminantį šaltinį, neva sumažės sąskaitos ir visi bus patenkinti. Tačiau bet kurių atsinaujinančių energijos šaltinių taikymas daug energijos naudojančiuose pastatuose jau savaime nėra geras sprendimas. Tuomet reikalingi didesnio pajėgumo įrenginiai, jie irgi naudos nemažai energijos. Pirmiausia reikia pasistengti, kad pats pastatas neeikvotų daug energijos“, – sakė R. Simanavičius.

Atsinaujinančių energijos šaltinių sistemas galima diegti tik ten, kur jos būtų ir techniškai, ir ekonomiškai pagrįstos. Jeigu kurio nors daugiabučio gyventojai nuspręstų atsijungti nuo centralizuoto šildymo ir įsirengti geoterminį šildymą, pirma reikia išanalizuoti, koks bus rezultatas.

R. Simanavičius patvirtino, kad geoterminis šildymas ar kitokie šilumos siurbliai negali būti centralizuoto šildymo alternatyva, jie dažniau gali būti tik papildomas šilumos šaltinis. Pirmiausia vis tiek reikia stengtis, kad pats pastatas naudotų kuo mažiau energijos. „Turi būti energijos taupymo kultūra. Nereikia manyti, kad įsirengsime šilumos siurblius ir energijos naudosime kiek širdis geidžia. Jeigu ji bus taupoma, bus patrauklu įsidiegti ir alternatyvius energijos šaltinius“, – pasakojo R. Simanavičius.

„Steltronikos“ atstovas kaip pavyzdį paminėjo vieną Alytaus daugiabutį, kuriame šilumos siurblys buvo įsirengtas nerenovavus pastato. Techninis sprendimas šiuo atveju nebuvo gerai išanalizuotas. „Kai įgyvendinami tokie projektai, diskredituojamas atsinaujinančių šaltinių vardas. Sumontuoti šilumos siurblius nerenovuotuose namuose – tikrai ydingas požiūris“, – tvirtino R. Simanavičius.

Praėjusiais metais buvo atliktas tyrimas apie gydymosi įpročius. Paaiškėjo, kad iš visų Europos šalių lietuviai dažniausiai linkę į savigydą: patys nusistato diagnozę, patys nusprendžia, kokių vaistų reikia, patys tuos vaistus nusiperka.

Su statiniais procesas panašus. Žmonės įvairiausias nuogirdas priima kaip absoliučią tiesą ir neturėdami specialių žinių mėgina „gydyti“ pastatus. Veiksmai dažnai būna neteisingi ir tik paplonina piniginę, užuot sutaupę.

Vladas ŠERELIS

sa.lt

Į konferenciją Vilniuje susirinkę šalies energetikos ekspertai, šilumos tiekėjai ir teisininkai ragino valstybę aktyviau skatinti daugiabučių renovaciją ir biokuro suvartojimą šilumos gamyboje. Renginio organizatoriai teigė siekę šioje konferencijoje depolitizuoti diskusijas šilumos ūkio valdymo tema.

Konferencijoje „Šilumos energetikos sektoriaus pertvarkymas: esama situacija ir galimybės“ vieni pagrindinių siūlymų mažinant gyventojų ir valstybės lėšų švaistymą šildymui – keisti įstrigusios daugiabučių renovacijos modelį ir šilumos gamybai naudoti atsinaujinančius energetinius šaltinius.

„Perėjimas prie šildymo biokuru, kurio ištekliai Lietuvoje yra dvigubai didesni, nei mes suvartojame, ir daugiabučių namų šiltinimas yra du svarbiausi projektai, kuriuos mes turime įgyvendinti“, – sakė Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos prezidentas Vytautas Stasiūnas. Jis pridūrė, kad renovuotuose maždaug 60 kv.m. ploto butuose tose savivaldybėse, kurių šilumai gaminti deginamas biokuras, mėnesinės išlaidos šildymui gali būti daugiau kaip tūkstančiu litų mažesnės nei senos statybos nerenovuotuose daugiabučiuose, kurių šildymui naudojamos dujos.

„Artimiausiu metu šilumos kainai mažėti nėra pagrindo, todėl valstybės ir gyventojų išlaidos toliau didės. Nevykstanti renovacija daro didelę žalą ne tik vartotojams, bet ir valstybei ir todėl manome, kad valstybė tikrai turi įsikišti į šitą reikalą daug aktyviau ir atsisakyti tų mechanizmų, kurie 20 metų neveikė ir tikėtis, kad mentalitetas pasikeis“, – konferencijoje sakė Lietuvos energetikos konsultantų asociacijos prezidentas Valdas Lukoševičius. Pasak V. Lukoševičiaus, dėl šilumą švaistančių pastatų valstybė kasmet praranda apie 200 mln. litų.

Apie būtinybę keisti renovacijos modelį didinant valstybės įtaką kalbėjo ir diskusijoje dalyvavęs Lietuvos banko valdybos narys ekonomistas Raimondas Kuodis.

„Jau šimtą metų žinomas toks agregavimo paradoksas, kai vienam žmogui koks nors sprendimas gali neapsimokėti, bet tų žmonių visuomenei ‑ apsimoka. Tad renovacija puikiausiai iliustruoja šią idėją“, – sakė R. Kuodis. Kalbėdamas apie būtinybę imtis pertvarkų energetikos sektoriuje ekonomistas pabrėžė, kad alternatyvų turi būti ieškoma ne politikams rašant koncepcijas, o pasitelkiant matematinius modelius, pirmiausia – sąnaudų ir naudos analizę.

Renginio organizatoriai sakė šia konferencija siekę atriboti diskusijas dėl miestų šilumos ūkių pertvarkos nuo politikos ir tinkamiausių sprendimų ieškoti ekspertų įžvalgose.

„Šilumos energetika yra viena kontraversiškiausių temų mūsų visuomenėje. Šis klausimas yra itin politizuotas. Todėl brėžiant energetikos sektoriaus raidos galimybes ir svarstant alternatyvas svarbu depolitizuoti diskusiją ir pakelti ją į ekspertų lygį. Dažnai diskusija supaprastinama ir apsiriboja samprotavimais, kokia šilumos ūkio valdymo forma yra veiksmingesnė priešpastatant privačių asmenų ir valdymą viešajam, organizuotam savivaldybės“, – atidarydamas renginį sakė konferenciją organizavusios advokatų kontoros „Bernotas ir Dominas GLIMSTEDT“ partneris Linas Sesickas.

"Lrytas" nuotr.

Ketvirtadienio rytą Vilniaus centre, šalia Lukiškių aikštės, iš šulinių iškilo įspūdinga garų uždanga – dėl šalčio įvyko avarija šilumos trasoje.

Įvykio vietoje dirba „Vilniaus energijos“ tarnybos.

Neabejojama, kad avarija įvyko dėl itin žemos temperatūros. Šiuo metu Vilniuje spaudžia apie 25 laipsnių speigas.

Šilumos trasa, kurioje įvyko avarija, aprūpina šiluma apie 40 namų Vilniaus centre. Šiuo metu šiluma namams neatjungta, bet dėl remonto darbų gali tekti ją atjungti.

Prieš vidurdienį lokalizavus avarijos židinį paaiškėjo, kad avarijos mastas didesnis, nei pradžioje manyta. Šildymas atjungtas ne kelioms dešimtims, o 143 Gedimino prospekto namams. Šąla ir Seimas, ir Lukiškių kalėjimas, ir daugybė kitų Gedimino prospekte įsikūrusių įstaigų.

Pasak „Vilniaus energijos“ atstovo, stengiamasi, kad šiluma vėl būtų pradėta tiekti, kol radiatoriai Seime ir Lukiškėse dar nespėjo atšalti.

Jeigu gedimo pašalinti nepavyks, šiluma bus tiekiama taip, kaip tiekiama dabar. „Bus matomi šitie garai, ir tai tęsis tol, kol tęsis speigas. Tokiu atveju remontą tęsime jau po didžiųjų šalčių“, – žadėjo  “Vilniaus energijos” atsovai.

„Vilniaus energijos“ vaidinamas spektaklis – iliustracija, kodėl mokame už šilumą keliskart daugiau nei civilizuoti europiečiai. Tačiau pokyčius politikai, taip pat ir dabartinė Vyriausybė, blokuoja.

Sunku sugalvoti didesnį cinizmą už „Vilniaus energijos“ dvigubą „paketą“: rekordines šildymo sąskaitas po šilto lapkričio, sutapusias su reklamos ataka, raminant, kad ir „Vilniaus energijos“ darbuotojai – mūsų kaimynai, todėl, suprask, taip pat moka nenormaliai daug.
Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos (LŠTA) skaičiavimais, nerenovuoto, bet ir nevisiškai kiauro daugiabučio, kokių Lietuvoje daugiausiai, 60 kv. m buto šildymo vidutinė sąskaita už mėnesį – apie 420 Lt. Dabar tokiems namams šildyti vidutiniškai naudojama 20 proc. biokuro ir 80 proc. dujų, tačiau jei šios proporcijos susikeistų vietomis, mėnesiui užtektų 300 Lt, o jei dar namas būtų atnaujintas – vos 120 Lt.
Tad kodėl mokame pusketvirto karto brangiau, nei galėtume?

Savivalda ar savivalė
Šių metų sausį vidutinė šilumos kaina Lietuvoje buvo 25,67 ct už kWh be PVM, pernai – 22,03 ct. Labiausiai šiluma brango ten, kur šildomasi daugiausia gamtinėmis dujomis. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (VKEKK)  duomenimis, Kaune, Vilniuje, Klaipėdoje, Šiauliuose per metus ji pabrango per 20 proc., tačiau, pavyzdžiui, Akmenėje nuo 29,11 ct sumažėjo iki 27,77 ct, nes biokuro dalis nuo 1 proc. išaugo iki 52 proc.
Skirtingose savivaldybėse tarifai skiriasi ne procentais, o kartais. Už 60 kv. m buto šildymą apšiltintame name tauragiškiai lapkritį mokėjo apie 100 Lt, o prieniškiai už analogiško dydžio neapšiltinto buto šildymą – 544 Lt, nes Prienų centralizuotame šilumos ūkyje naudojama vos 12 proc. biokuro, daugiabučiuose daugybė nuo centrinio šildymo atsijungusių vartotojų, politikai ir šilumos tinklų nuomininkai niaujasi, vadinasi, nėra ir tinkamų investicijų. Tiesa, naujasis Prienų meras Vytas Bujanauskas tikina, kad savivaldybė bando atsiimti nuomojamą turtą, ir tai duoda rezultatų: savivaldybei perėmus savo žinion vieną katilinę, tarifą pavyko sumažinti 2 ct už kWh.
Tarifų skirtumai labiausiai priklauso nuo kuro, tad turtingi švedai šildosi pigiai: centralizuoto šildymo sistemoje biokuras ten sudaro 80 proc., o Lietuvoje – vos 19 proc. Biokuras dabar perpus pigesnis nei gamtinės dujos, kurios per metus pabrango apie 37 proc., o biokuras – 16 proc. Ką jau kalbėti, kad biokurui būtų naudojamos vietinės žaliavos, o joms paruošti – vietinė darbo jėga. Dabar per metus Rusijai už dujas sumokame apie 4 mlrd. Lt.
Pagal strateginius planus, 2020 m. Lietuvoje biokuro dalis šildymo sistemoje turėtų pasiekti 85 proc., tačiau kol kas kai kurios savivaldybės ignoruoja šias direktyvas, prisidengdamos šventa savivaldos teise, kurią tiksliau pavadinti savivale. Kad ir kaip drastiškai skamba, gal premjeras Andrius Kubilius teisus, gąsdindamas, kad iš tų savivaldybių, kurios nesugeba atlikti konstitucinės pareigos – tinkamai tvarkyti šilumos ūkio, jį turi perimti valstybė. O Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojas Raimondas Kuodis siūlo dar drastiškesnę išeitį – steigti nacionalinę bendrovę, kuri perimtų visų savivaldybių šilumos ūkius, ir taip užkirsti kelią monopolininkams šokdinti, kaip kad dabar, vietos politikus.
Merai teisinasi, kad biokuro katilinių plėtra brangi, tad tam reikia ES ir centrinės valdžios finansinės paramos. LŠTA prezidento Vytauto Stasiūno skaičiavimais, keli milijardai tam reikalingų investicijų dėl atpigusio šildymo atsipirktų per kelerius metus. Tačiau atsinaujinančių šaltinių energetikos, šilumos bei vandens tiekėjų asociacijos sausį net paskelbė viešą pareiškimą, kad dabartinė šalies atsakingų valstybinių institucijų politika ne tik neskatina, bet netgi žlugdo tokios energetikos plėtrą. Pasak jų, centrinės valdžios mėginimų palengvinti ir paspartinti šį procesą investicijomis ar lengvatomis nėra. O didesnė viešuosius interesus atitinkančių paslaugų (VIAP) mokesčio dalis skiriama importuojamomis dujomis kūrenamai Lietuvos elektrinei, bet ne deklaruojamam tikslui – atsinaujinančių šaltinių energetikai, kuriai lieka vos 17 proc. šių lėšų. Dėl vilkinamos energijos efektyvumo programos įšaldytos ES lėšos.
Tiesa, A.Kubilius pareiškė, kad sugebančioms tvarkytis savivaldybėms dar šiemet galima rasti 100 mln. Lt papildomų europinių lėšų šilumos ūkiui modernizuoti. Gaila, kad iš dangaus mana ima kristi tik rinkimų metais.

Privatininkai tvarkosi neefektyviai
Atrodytų, siūlymai atimti šilumos ūkius iš savivaldybių ir steigti nacionalinę instituciją neracionalūs, nes dalis jų perduota valdyti privačiam verslui, o juk jis efektyvesnis nei valstybinis. Tačiau Lietuvoje ši aksioma negalioja – kaip „Veidui“ konstatavo VKEKK pirmininkė Diana Korsakaitė, šiluma brangesnė tose savivaldybėse, kuriose šilumos tinklus valdo privačios bendrovės. Neefektyvumo sąskaitą apmoka vartotojai, be tam įrodyti reikia Šerloko Holmso gebėjimų.
Štai vilniečių šildymo detektyvą tyrė ar tebetiria daugybė institucijų: Vilniaus savivaldybės komisija, VKEKK, Valstybinė energetikos inspekcija, kuri dar kreipėsi į Generalinę prokuratūrą, Konkurencijos tarybą, Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą. Energetikos inspekcija nustatė, kad lapkritį „Vilniaus energija“ pagamino 2,5 proc. daugiau šilumos, tačiau pardavė 11,5 proc. daugiau. Neatitikimus galėjo lemti ne tik priskaičiuotas mokestis už ilgesnį laikotarpį, bet ir pasinaudojimas tuo, kad nuo lapkričio įsigaliojo Šilumos įstatymo pataisos, pagal kurias vartotojams turėjo būti perduoti daugiabučių šilumos punktai, panaikinant jų priežiūros mokestį. Tačiau nuotolinio valdymo mechanizmas liko „Vilniaus energijos“ rankose.
Deja, niekas, taip pat ir energetikai, netiki, kad kas nors bus ištirta. Technologinių gudrybių, kaip paslėpti visus galus, gali pamokyti bet kuris bent kiek apie šią sistemą tuokiantis meistrelis. Pavyzdžiui, vienas jų internete aiškina, kad, nedidinant nustatytos termofikacinio vandens šilumnešyje temperatūros, tereikia padidinti jo pratekamumą į namo vidaus sistemą, ir kilovatvalandžių daugės, o vandens nutekėjimą galima reguliuoti nuotolinėmis priemonėmis. Gal ne veltui įtarinėjama, esą šilumos tiekėjai taip kerštauja prezidentei, kad ši drįso iš jų atimti mokestį už šilumos punktų priežiūrą, o išskirtinis reklaminis šou skirtas atsidėkoti kokiam jiems palankesniam politikui, iš anksto apmokant ir jo rinkimų viešuosius ryšius. Juk jei „Vilniaus energijai“ rūpėtų vartotojai, reklamos kampaniją ji būtų skyrusi tam, kad paaiškintų, kaip valdyti šilumos punktus.

Renovacijos programa sužlugdyta
Grįžkime prie šio šildymo sezono sąskaitų aritmetikos: dar daugiau nei perėjimas prie biokuro jas sumažintų namo renovavimas. Mūsų daugiabučių vidutinės šilumos energijos sąnaudos 42 proc. didesnės nei Skandinavijoje. Vakarų Europa jau imasi vadinamųjų pasyvių, energijos beveik nevartojančių namų projektų, o Lietuvoje, nors yra beveik 39 tūkst. energetiškai netaupių daugiabučių, renovuota tik apie 950 (skaičiuojant ir iš dalies renovuotus). Atsinaujinančių energijos šaltinių asociacijos ragina nedelsiant bent jau dabar pradėti naudoti tam skirtame „Jessica“ fonde įšaldytas lėšas – 785 mln. Lt.
Net pačių gyventojų iniciatyvos renovuoti savo būstą vakarietiškomis technologijomis sulaukia už renovaciją atsakingų valdininkų pasipriešinimo ir projektų vilkinimo, kaip buvo dabar moderniausiai Baltijos šalyse renovuoto daugiabučio Panevėžyje, Marijonų gatvėje, atveju.
Išvada daugiau nei aiški: ankstesnės Vyriausybės nusikalstamai vilkino neišvengiamus kuro diversifikavimo ir pastatų renovacijos projektus, tačiau bent turėjo pasiteisinimą – dujos buvo palyginti pigios, šildymo sąskaitos įkandamos. Ši Vyriausybė negali teisintis nė tuo. Premjeras A.Kubilius, tikėtina, vien dėl baimės, kad grius Vyriausybė, visą kadenciją įsispyręs laikosi prieštaringai vertinamo tuometės Tautos prisikėlimo partijos į Vyriausybę deleguoto aplinkos ministro Gedimino Kazlausko, nors šis visiškai sužlugdė renovavimo programą.
Energetikos ministras Arvydas Sekmokas žarstė pažadus, kad privers „Gazpromą“ sumažinti Lietuvai dabar didžiausią Europoje mokamą kainą už dujas, tačiau pažadai pasirodė tušti. Apskritai per šios Vyriausybės kadenciją įsteigta Energetikos ministerija atsinaujinančių šaltinių energetikai pakankamai dėmesio neskyrė, menkiau, nei tikėtasi, pasistūmėjo su suskystintų dujų terminalo projektu. Tačiau valdančioji dauguma tai toleravo, o per likusius nepilnus metus kalnų nebenuvers.
Išeitis? Nebent tikėtis, kad ES privers vykdyti direktyvas dėl atsinaujinančių šaltinių energetikos, arba patiems gyventojams imtis būsto renovavimo iniciatyvos, gal net atsijungiant nuo centralizuotų šilumos tinklų. Pigiau nebus, bet bent žinosite, už ką mokate.

Nerenovuotas daugiabutis, šildomas dujomis
Kuras: biokuras 20 proc., dujos 80 proc.
Šilumos kaina 60 kv. m butui: 28 ct už kWh
Mėnesio sąskaita 60 kv. m butui: apie 420 Lt

Nerenovuotas daugiabutis, šildomas biokuru
Kuras: biokuras 80 proc., dujos 20 proc.
Šilumos kaina 60 kv. m butui: 20 ct už kWh
Mėnesio sąskaita 60 kv. m butui: apie 300 Lt

Renovuotas daugiabutis, šildomas biokuru
Kuras: biokuras 80 proc., dujos 20 proc.
Šilumos kaina 60 kv. m butui: 20 ct už kWh
Mėnesio sąskaita 60 kv. m butui: apie 120 Lt

Šaltinis: Lietuvos šilumos tiekėjų asociacija

Kas Lietuvoje atsakingi už šilumos tarifus ir kainas

Energetikos ministras Arvydas Sekmokas, nors žadėjo suderėti dėl pigesnių dujų, net nebandė to daryti. Be to, mažai dėmesio skyrė atsinaujinančių energijos šaltinių plėtrai, šilumos sektoriui.
Nemažos dalies savivaldybių merai, tarp jų ir Vilniaus – Artūras Zuokas, leidžia savivaliauti šilumos ūkius valdančioms privačioms bendrovėms, nedidina biokuro dalies šildyme.
Aplinkos ministras Gediminas Kazlauskas sužlugdė daugiabučių renovavimo programą.

„Dalkia Eastern Europe“ 500 mln. Lt investuos į naujos biokuro jėgainės statybą Vilniuje. Pasak Vilniaus mero Artūro Zuoko, šilumos kaina dėl to mažėtų 20 proc.

Įgyvendinus šį projektą šilumos gamybai 60 proc. būtų naudojama biokuro, sakė Vilniaus miesto meras.

Investicijos suplanuotos trejiems metams. Statant biokuro gamyklą visi pirkimai būtų vykdomi per Centrinę viešųjų pirkimų organizaciją, patikino A. Zuokas.

Pasak „Dalkia Eastern Europe“ valdybos pirmininko ir prezidento Jeano Sacreste, būtų statoma 300 MW jėgainė, o investicijos siektų 500 mln. Lt. Reikiamas lėšas suteiktų „Dalkia“ investuotojai, tokie kaip Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas (ERPB). Jis akcentavo, kad investicijos Vilnių pasiektų, jeigu būtų tam tikra teisinė aplinka.

„Tokia galimybė atsiranda smarkiai pabrangus dujoms“, – akcentavo meras.

„Mes nuo pavasario teikiame pasiūlymus Energetikos ministerijai ir Vyriausybei pasiūlymus. Mes, vilniečiai, už 450 mln. Lt perkame dujų šildymui, tad iš jų 300 mln. Lt atitektų vietos miškų augintojams“, – naudą įžvelgė Vilniaus vicemeras Romas Adomavičius.

Biokuro jėgainę numatoma statyti prie Trečiosios termofikacinės elektrinės Gariūnuose.

Premjeras Andrius Kubilius sveikina Vilniaus miesto savivaldybę, kurios vadovybė šiandien pranešė apie tai, kad „Dalkia Eastern Europe“ planuoja investuoti 500 mln. Lt į naujos biokuro jėgainės statybą Vilniuje, kuri, anot Vilniaus mero Artūro Zuoko, šilumos kainą sostinės gyventojams sumažintų 20 proc., tačiau tuo pačiu pabrėžia, kad tokius planus turi įvertinti specialistai.

„Nesiimu vertinti, nes nežinome konkretesnių dalykų, bet taip, kaip ir kitose Lietuvos savivaldybėse, gerai, kad ir Vilniuje yra pradedama suvokti, jog Vilniaus savivaldybė ir jos šilumos tinklai yra, visų pirma, Vilniaus reikalas. (…) Galiu pasveikinti, kad atsiranda naujų iniciatyvų.

Vilniaus miesto savivaldybė, remdamasi bendrovės „Vilniaus energija“ pateiktais duomenimis informuoja, kad šilumos gruodį pagaminta 33,3 procentais mažiau, todėl sąskaitos vilniečiams už gruodį neturėtų būti didesnės nei 2010 metų gruodžio mėnesį. Sąskaitoms už šildymą didžiausią įtaką daro per metus net 38 procentais pabrangusios dujos.

Gruodžio mėnesį šilumos kaina siekė 28,72 ct/kWh. Net 70 procentų bendroje sąskaitoje už šildymą sudaro per 2010 metus 38 procentais pabrangusios dujos.

Bendrovė „Vilniaus energija“ gruodį pagamino 352.672 MWh šilumos, kai tuo tarpu 2010 metų gruodį buvo pagaminta 528.667 MWh. Tai, kad bendrovė „Vilniaus energija“ pagamino trečdaliu mažiau šilumos nei 2010 metų gruodį, įtakos turėjo 34 procentais šiltesnis mėnuo.

Vilniaus miesto savivaldybė taip pat tęsia tyrimą dėl padidėjusių sąskaitų už lapkritį. Savo išvadas iki sausio 10 dienos turi pateikti vicemero Romo Adomavičiaus vadovaujama darbo grupė ir speciali nepriklausomų ekspertų komisija.

Sausį centralizuota šiluma brangesnė nei gruodį bus Vilniuje ir Kaune. Kituose didmiesčiuose šios paslaugos kaina nekis.

„Vilniaus energijos“ tinklalapyje pateikiamais duomenimis, sausį šiluma gyventojams bus maždaug 1,3 proc. brangesnė nei gruodį ir kainuos 29,30 ct/kWh su 9 proc. pridėtinės vertės mokesčiu arba 29,17 ct/kWh ir 1,05 Lt butui už šilumos pardavimą.

Panašus brangimas numatomas ir karštam vandeniui. Jis sostinės gyventojams sausį kainuos 20,68 Lt/kub.m, o tik vandens pašildymas – 14,94 Lt/kub.m.

Gruodį palyginti su lapkričiu šiluma Vilniuje pigo 2 proc.

„Kauno energijos“ tiekiama šiluma gyventojams kainuos apie 3,07 proc. brangiau. Vienanarė šilumos kaina sudarys 31,46 ct/kWh, gruodį ji buvo 30,53 ct/kWh.

Karštas vanduo Kaune kainuos 21,98 Lt už kubinį metrą.

Vilniaus daugiabučiuose namuose, kuriuose „City Service“ prižiūri šilumos punktus, šilumos suvartojimo rodikliai per metus pagerėjo 16,2 proc.

Tokie duomenys gauti palyginus šių metų ir praėjusių metų lapkričio mėnesio šilumos suvartojimo charakteristikas 1100 daugiabučių namų. Vidutinis svertinis šilumos suvartojimo koeficientas šių metų lapkritį šiuose namuose siekė 20,7, tuo tarpu pernai – 24,7.

„Šilumos vartojimo rodiklių gerėjimas pasiektas tiek administratorių, tiek šilumos ūkio prižiūrėtojų, tiek pačių gyventojų pastangomis. Mūsų bendrovė savo prižiūrimuose namuose diegia šilumos taupymo priemones, numatytas Nacionalinės pastatų administratorių asociacijos „5 žingsnių šilumos taupymo programoje“ bei šviečia gyventojus. Tiek Vilniuje, tiek visoje Lietuvoje esame ko gero efektyviausi šilumos reguliuotojai“, – sakė „City Service“ atstovas Vilius Mackonis.

Pasak jo, kaip ir kiti administratoriai, „City Service“ atstovai rudenį pasirašė deklaraciją, įsipareigodami padėti gyventojams taupyti šilumą. Įgyvendinus visą „5 žingsnių šilumos taupymo programą“, daugiabučiuose šilumos vartojimo rodiklius galima pagerinti daugiau kaip 30 proc.

„5 žingsnių šilumos taupymo programa“:
Gyventojų įsitraukimas: veiksmai, mažinantys šilumos nuotolius butų viduje.
Darbai, mažinantys šilumos nuostolius bendrose daugiabučių namų patalpose.
Šilumos punktų automatizavimas.
Šilumos sistemų balansavimo įrangos montavimas.
Realiu laiku valdomos šilumos sistemos įdiegimas.

Vakar „Vilniaus energija“, iš Energetikos ministerijos gavusi užklausą dėl ženkliai – apie 17 proc. – išaugusio vilniečių suvartotos šilumos kiekio, pateikė informaciją apie lapkritį Vilniuje vyravusią žemesnę oro temperatūrą, tačiau pamiršo ją palyginti su temperatūra kituose miestuose.

Ministras Pirmininkas A. Kubilius tokius šilumininkų viešus pasiaiškinimus vadina neįtikinamais ir reikalauja skubaus priežiūrą atliekančių institucijų tyrimo bei atsakymo į klausimą – kodėl Vilniuje taip išaugo sąskaitos už šilumos suvartojimą.

„Bandoma paaiškinti, kad puse laipsnio ar vienu laipsniu Vilniuje temperatūra šiais metais buvo mažesnė negu praėjusiais metais. Tai tikrai neįtikina, ypač kai matai, kad Kaune, kaip rodo duomenys, temperatūra buvo panaši kaip Vilniuje, tačiau jei Vilniuje šilumos suvartojimas padidėjo apie 15 proc., tai Kaune sumažėjo beveik 5 proc.“, – teigia Ministras Pirmininkas Andrius Kubilius.

„Čia yra klausimas atitinkamoms tarnyboms – ir Konkurencijos tarnybai, ir vartotojų teisių priežiūros institucijai, ir įvairioms institucijoms, užsiimančioms energetikos priežiūra. Tai tikrai tas klausimas, į kurį nedelsiant turi būti rasti atsakymai. Visų pirma savivaldybės turi tinkamai prižiūrėti jų teritorijoje veikiančius šilumos ūkius“, – sako Premjeras.

„Vilniaus energijos“ teigimu, 2010 metų lapkričio mėnesio vidutinė temperatūra Vilniuje buvo +4 °C, o 2011 m. lapkritį ji buvo žemesnė ir siekė + 3 °C, todėl šilumos suvartojimas vilniečiams šiemet išaugo. Toks paaiškinimas nėra įtikinamas, kadangi Kaune lapkričio mėnesio temperatūra taip pat buvo žemesnė nei praėjusiais metais, tačiau miestas šilumos suvartojo 4 proc. mažiau.

Meteorologų duomenimis, Vilniuje šiais metais vidutinė lapkričio mėnesio temperatūra buvo 0,8 laipsnio žemesnė nei pernai. Kaune šiemet buvo 0,5 laipsnio šalčiau.

Vilniaus profesinės sąjungos „Solidarumas“ atstovai pareiškė visapusiškai palaikantys A.Zuoko pasiūlymą dėl šilumos kainų sumažinimo visoje Lietuvoje ir artimiausiu metu žada kreiptis į Vyriausybę bei Energetikos ministeriją su reikalavimu šį pasiūlymą kuo greičiau įgyvendinti.

„Jeigu šilumos kainos Vilniuje nemažės, neatmetame galimybės surengti mitingą, kuriame vienas iš mūsų reikalavimų ir bus sąskaitų už šildymą mažinimas, nes būtent jos atima iš gyventojų pajamas, ypač iš pensininkų“, – sakė Vilniaus profesinės sąjungos „Solidarumas“ pirmininkas A.Liutkevičius.

Vilniaus meras kartu su kitais politikais dar rugpjūčio pabaigoje pateikė pasiūlymą, kaip sumažinti šildymo kainas visoje Lietuvoje. A.Zuokas siūlo padidinti elektros supirkimo kvotas termofikacinėms elektrinėms ir elektrą supirkti už tokią pačią kainą, kokia yra dabar nustatyta Lietuvos elektrinei Elektrėnuose. Taip jau šį šildymo sezoną šilumą visoje Lietuvoje galima bus atpiginti 4 ct/kWh.

Susitikimo metu Vilniaus profesinės sąjungos atstovai taip pat pabrėžė palaikantys mero pasiūlytą reikalavimą vykdant viešuosius pirkimus, įpareigoti tiekėjus mokėti darbuotojams vidutinį darbo užmokestį Vilniaus mieste, kurį apskaičiuoja Statistikos departamentas prie Vyriausybės.

„Taip turėtų elgtis kiekvienas socialiai atsakingas verslas, gerbiantis savo darbuotojus“, – pabrėžė A.Liutkevičius