BFL

K.Ž.: Yra suskaičiuota, kad už 60 kv. m standartinio buto šildymą sąskaita šiemet gali būti vidutiniškai 60–80 Lt per mėnesį didesnė nei pernai. Bet taip pat yra daug veiksnių, kurie tą kainą gali mažinti. Seimui priėmus prezidentės pateiktas Šilumos ūkio įstatymo pataisas ypač didelę naudą pajus didieji miestai – Vilnius ir Kaunas. Skaičiuota, kad sostinės daugiabučių gyventojai sutaupys apie 7 proc., arba 2 ct nuo kWh, vadinasi, 60 kv. m standartiniam butui sąskaita sumenktų apie 30 Lt. Sąskaitos mažės ne tik dėl to, kad iš tarifo išimamas šilumos punktų priežiūros mokestis, bet ir dėl galimybės gyventojams patiems pasirinkti vartojimo režimą, kiek namui šilumos reikia, ar vienodai šildytis dieną ir naktį. Tai gali leisti sutaupyti dar iki 30 proc. šilumos kainos.
Energetikos ministerija pasiūlė dar vieną mechanizmą – kad Lietuvos elektrinė perteklines dujas perleistų termofikacinėms elektrinėms, kas dar galėtų sumažinti šilumos kainą 3–4 ct už kWh, tai yra dar apie 12–15 proc. Skaičiuojant 60 kv. m butui tai būtų dar minus 30–40 Lt per mėnesį. Vadinasi, susumavus Šilumos ūkio įstatymo ir ministerijos siūlymo naudą, sąskaita padidėtų jau nebe 80, o tik 20–30 Lt.
VEIDAS: Tačiau kai kurie ekspertai tikina, kad, skaičiuojant ilgesniu laikotarpiu, dėl Šilumos ūkio įstatymo pataisų vartotojams šiluma gali netgi brangti, nes gyventojai turės patys prižiūrėti šilumos punktą, vadinasi, ir keisti įrangą.
K.Ž.: Netiesa. Esame suskaičiavę, kad dabar už šilumos punkto priežiūrą, kuri įtraukta į šilumos kainą, 72 butų namas Vilniuje per metus turėtų sumokėti 16 tūkst. Lt. Pagal įstatymo pataisas išeliminavus iš šilumos tarifo mokestį už punkto priežiūrą vidutiniškai toks namas per metus mokės apie 5 tūkst. Lt, tai yra tris kartus mažiau nei dabar. Jei šilumos punkto nusidėvėjimo terminas 10 metų, tai per šį laikotarpį šilumos tiekėjui namas sumokėdavo apie 160 tūkst. Lt, dabar tai atsieis apie 50 tūkst. Lt, vadinasi, gyventojai sutaupys 110 tūkst. Lt. O galingiausias šilumos punktas kainuoja 30 tūkst. Lt.
VEIDAS: Ar lapkritį, kaip žadėjo energetikos ministras, bus išbandyta Jūsų minėta Lietuvos elektrinės ir termofikacinių elektrinių schema, nepaisant to, kad Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (VKEKK) pirmininkė Diana Korsakaitė pareiškė, jog komisija vis tiek neperžiūrės kainos, nes tai neskaidrus, neatitinkantis teisės normų, konkurenciją iškraipantis ir dalį vartotojų diskriminuojantis siūlymas?
K.Ž.: Dabar intensyviai dirbame su termofikacinėmis elektrinėmis, jos atlieka skaičiavimus. Projektą deriname, kad jis atitiktų visus įstatymų, jų įgyvendinamųjų aktų reikalavimus ir VKEKK šilumos kainos nustatymo metodiką. Radus bendrą sprendimą, tikimės, ir VKEKK nuomonė turėtų pasikeisti. Laikomės atverstos knygos principo – skaidrumas turėtų būti maksimalus. Tikrai nepriimsime tokio sprendimo, kuris neatitiktų teisės aktų reikalavimų.
VEIDAS: O kuo blogas Vilniaus mero Artūro Zuoko siūlymas perskirstyti elektros kvotas ir daugiau jų skirti termofikacinėms elektrinėms, kas leistų atpiginti šilumą sostinėje?
K.Ž.: Idėja svarstytina, bet realizacija šiuo metu netinkama. Pagal dabar galiojančius teisės aktus ir VKEKK kainų nustatymo metodikas šilumos vartotojai naudos iš to sulauktų tik nuo 2013 m. Be to, tik 40 proc. naudos galima būtų skirti šilumos kainai mažinti, o kita pelno dalis – 60 proc. – elektros gamintojams. Tad didžioji dalis naudos liktų tik „Vilniaus energijai“.
VEIDAS: A.Zuokas taip pat pareiškė įtariantis, kad Vyriausybės planai turėti visą Lietuvos metinį poreikį patenkinantį suskystintų gamtinių dujų terminalą stabdo biokuro plėtrą, nes šildymui pradėjus naudoti biokurą terminalo projektas gali pasirodyti nepatrauklus statytojams. Ar ši sąmokslo teorija turi pagrindo?
K.Ž.: Tie projektai visai nesusiję. Pagal įstatymus savivaldybės turi išimtinę kompetenciją organizuoti šilumos tiekimą savo teritorijoje vartotojams pigiausiu ir naudingiausiu būdu. Ir turime puikių pavyzdžių, kai savivaldybės ne politikuoja, o dirba, su šilumos tiekėju ieškodamos bendrų sprendimų. Štai šią vasarą Naujojoje Akmenėje, kur šiluma buvo viena brangiausių Lietuvoje, perėjus prie biokuro, šildymas nuo rugsėjo 1 d. tapo pigesnis nei Vilniuje. Kitas pavyzdys: Radviliškis, pasistatęs naują biokuro katilinę, taip pat atpigino šildymą. Štai jums ir atsakymas į A.Zuoko klausimą.
VEIDAS: Kuras galutinėje kainos struktūroje sudaro apie 70 proc., tačiau 81 proc. šilumos gaminama iš brangių ir vis brangstančių dujų. Kaip priversti visas savivaldybes pereiti prie biokuro?
K.Ž.: Vienas variantas – planavimą ir reguliavimą atiduoti į valstybės rankas, savivaldybėms paliekant tik vykdytojų funkciją. Tačiau toks variantas savivaldybėms nepatrauklus. Kitas variantas – kad savivaldybės dirbtų savo darbą, kaip šiemet padarė Naujoji Akmenė, Radviliškis, anksčiau Molėtai, Ignalina, kur šilumos kWh kainuoja 18–20 ct, o ne 30 ct. Tai efektyviau, nei kurti sąmokslo teorijas, kad dujų terminalas, kuris atsiras tik 2014 m., trukdo pereiti prie biokuro ir sumažinti šilumos kainą vartotojams.
VEIDAS: O gal vis dėlto teisi Savivaldybių asociacijos direktorė Roma Žakaitienė, kuri piktinasi, kad kaltė dėl padėties šilumos sektoriuje verčiama savivaldybėms, tačiau dabar jos neturi daug įtakos šilumos kainoms?
K.Ž.: Faktai kalba patys: teisinė bazė nesikeitė nuo 2003 m., priėmus Šilumos ūkio ir savivaldos įstatymus. Per tą laiką vienoms savivaldybėms galių pakako, kitoms – ne?
R.Žakaitienės kaltinimai turi pagrindo dėl ES struktūrinių fondų paramos. Iš tiesų 2007–2013 m. finansavimo laikotarpiu biokuro plėtrai buvo numatyta nedidelė suma, bet taip buvo sutarusios ankstesnės Vyriausybės. 2014–2020 m. tam sieksime didesnės paramos.
VEIDAS: Kaip pats minėjote, šilumos sektoriuje labai daug politikavimo. Tai kelia ir šilumos kainą. Kaip to atsikratyti?
K.Ž.: Pagrindą politikavimui labiausiai išmuša viešumas. Dabar politikavimas kyla iš reguliacinės sistemos: jei techninį, ekonominį sprendimą dėl konkrečių kainų priima savivaldybės taryba, sunku išvengti politikavimo. Energetikos ministerijos siūlymas: viską, kas susiję su šilumos ūkio plėtra, planavimu, kainodara, turi nustatyti nepriklausoma institucija – nepriklausomas reguliuotojas, kuris vadovautųsi ne politiniais argumentais, o tik įstatymais ir visiems aiškiomis metodikomis.
Žinoma, yra kita alternatyva, kurią remia tik savivaldybės, – joms atiduoti visą atsakomybę už šilumos ūkį ir kainas. Ir šis variantas gali būti svarstomas, tačiau jei savivaldybės turės sprendimo teisę, gali būti sunku pasiekti valstybės strateginių tikslų, pavyzdžiui, kad 2050 m. 60 proc. šilumos būtų gaunama iš biokuro.
VEIDAS: Ar palaikote siūlymus, kad, kaip Lenkijoje, neūkiškai tvarkomų daugiabučių gyventojams būtų panaikintos valstybės mokamos kompensacijos už šildymą, o už normatyvą viršijančios energijos suvartojimą gyventojai mokėtų kaip už teršalus?
K.Ž.: Lenkijoje tokie principai paspartino renovaciją. Nors nieko nauja neišrasta: principas aiškus – teršėjas moka. Nesugalvosime didesnės renovacijos paskatos, kaip per ekonominius svertus. Teisybės dėlei reikėtų pasakyti, kad kompensacijos diskriminuoja dalį šilumos vartotojų: daugiabučiuose gyvena 70 proc., tačiau tie, kurie šildosi individualiai, negauna jokių kompensacijų. Prievartos renovuoti namus neturi būti, bet panaikinus kompensacijas renovacija paspartėtų savaime, nes žmonės natūraliai pradėtų skaičiuoti savo pinigus. Aš palaikyčiau tokį siūlymą.
VEIDAS: Esate pripažinęs, jog Vyriausybė ne viską padarė, kad mažėtų šildymo kainos. Kokių ilgalaikių priemonių šilumos sektoriaus problemoms spręsti siūlote?
K.Ž.: Ką tikrai reikia daryti, tai keisti galiojančią reguliacinę sistemą, kuri dabar nepakankamai skatina šilumos tiekimo įmones siekti efektyvesnių rodiklių. Parengtas projektas dėl naujos infrastruktūros reguliuotojo tarnybos, kuri sujungtų į vieną dabar tris tarnybas – VKEKK, Ryšių reguliavimo tarnybą ir Valstybinę energetikos inspekciją. Ši nauja institucija būtų pajėgi peržiūrėti reguliacinę sistemą, metodikas, sudėlioti reikiamus kriterijus ir siektinus rodiklius. Turėtų būti nustatytas efektyvios įmonės modelis, o tiems šilumos tiekėjams, kurie jo neatitiktų, būtų numatytas laikotarpis nustatytiems rodikliams pasiekti. Jei to nevyktų, savo veiklos neefektyvumą (t.y. šilumos kainos skirtumą) jie turėtų kompensuoti savo pelno sąskaita.
Antra, sieksime skatinti biokuro dalies šilumos ūkyje didinimą: jei nesi žaliosios energijos gamintojas, vadinasi, esi teršėjas, o teršėjas turi už tai mokėti atitinkamą mokestį. Taip pat esame pateikę projektą dėl energijos išteklių biržos steigimo: ji paskatintų konkurenciją, o vartotojai ir šilumos tiekėjai galėtų biokurą pirkti už skaidrią ir prieinamą kainą, nors ir dabar ji dukart mažesnė nei gamtinių dujų.

Šildymo kainų sumažinimas dabar yra prioritetinis klausimas ir įgyvendinant energetikos ministro Arvydo Sekmoko pirmadienį pasiūlytą schemą tai tikrai galima pasiekti jau šį šildymo sezoną, tikino Premjeras Andrius Kubilius.

Trečiadienį po Vyriausybės posėdžio Premjeras sakė tikįs, kad diskusijos su Valstybine kainų ir energetikos kontrolės komisija (VKEKK) bus rezultatyvios. Komentuodamas VKEKK pirmininkės Dianos Korsakaitės žodžius, kad A. Sekmoko schema neatitinka teisės aktų, A. Kubilius teigė, kad tai buvo aptarta su Vyriausybės teisininkais, ir jie jokių teisinių problemų neįžvelgė.

“Bet kuriuo atveju mes turime suvokti, kad galimybės padėti mūsų gyventojams realiai egzistuoja, ir jeigu yra kokių nors teisinių kliūčių, tas kliūtis reikia spręsti ir pašalinti. Prioritetas – vartotojų interesai”, – pabrėžė Vyriausybės vadovas.

Premjeras taip pat teigė, kad ypatingą vaidmenį siekiant, kad šiluma vartotojams būtų kuo pigesnė, vaidina ne tik Vyriausybė ar VKEKK, bet ir savivaldybės. Pasak jo, kai kuriose savivaldybėse, pavyzdžiui, Molėtų ar Radviliškio, kurios daug investavo į šilumos ūkio sutvarkymą, šilumos kainos yra 18-20 ct/kWh, o kitose savivaldybėse, pavyzdžiui, Vilniaus, kurios to nepadarė, kainos siekia beveik 30 ct/kWh.

“Mes nenusišalinam nuo problemų sprendimo, bet problemas turi spręsti savivaldybės. Mes pasiruošę joms padėti, bet jos pačios turi ieškoti efektyviausių būdų”, – tvirtino Premjeras.

Energetikos ministerija inicijavo siūlymą, kaip šalies didmiesčiuose centralizuotai tiekiamą šildymą atpiginti 4 ct/kWh. Tai būtų padaryta iš Elektrėnų “Lietuvos elektrinės” perteklines dujas nemokamai perdavus termofikacinėms elektrinėms, kurios iš jų gamintų šilumą ir elektrą.

Pasak A. Sekmoko, tai leistų sumažinti šilumos kainą iki 4 ct/kWh. Šilumos kaina sumažėtų Vilniaus, Kauno, Panevėžio, Klaipėdos ir Alytaus savivaldybių šilumos vartotojams, arba 60 proc. centralizuotą šildymą vartojančių Lietuvos vartotojų.

VKEKK pirmininkė D. Korsakaitė žiniasklaidai yra sakiusi, kad tokie A. Sekmoko planai neatitinka nei Lietuvos, nei europinių teisės aktų.

Šildymo dalis lietuvių namų ūkio išlaidose devyniskart didesnė nei skandinavų, nes pleškiname brangų kurą ir 42 proc. intensyviau.

Už šildymą brangiau nemokėsime; šildymas brangs. Tokias kardinaliai priešingas tezes, neprisiimdamas atsakomybės už savo paties žodžius, pastaraisiais mėnesiais žarsto pagrindinis valstybės energetikos strategas ministras Arvydas Sekmokas. Ramiai jo žodžių gali klausytis tik tie, kurie šildosi ne dujomis, bet tokių vos apie ketvirtadalį, naujų ar renovuotų daugiabučių gyventojai, tačiau tokių namų tik 4,6 proc. Ramesni gali būti ir nuosavų namų šeimininkai, nors ir jiems šiluma šiemet brangs, nes kilo praktiškai visų kuro rūšių kainos.
Tad kaip gelbėtis nuo didelių šildymo sąskaitų?

Panevėžyje – pirmas europietiškai renovuotas namas
“Praėjusią žiemą butuose pagaliau buvo šilta – ne 14–15 laipsnių, kaip kad anksčiau. Ir karšto vandens galime taip nebetaupyti. O sąskaitos už šildymą ir karštą vandenį sumažėjo dvigubai. Už 57,5 kv. m buto šildymą, vandenį, laiptinės šildymą, gyvatuką viduržiemį moku apie 270 Lt per mėnesį”, – neatsidžiaugia Panevėžio Marijonų g. 31 namo bendrijos pirmininkė Birutė Valkiūnienė. Pernai namas dar net nebuvo apšiltintas, nebuvo pastatytos saulės baterijos.
Prieš pusšimtį metų statyto 36 butų namo šildymo sistema ir pats pastatas buvo tokie kiauri, kad kitos išeities nebuvo – tik keisti visą šildymo sistemą. Namo gyventojai pasistatė savo gamtinių dujų katilą, pakeitė visus vamzdžius, radiatorius, atsijungė nuo centralizuoto šildymo sistemos.
Vokiečių bendrovė “Oventrop” viską apgalvojo iki smulkiausių detalių. Pavyzdžiui, kiekvienam butui skaičiuota, kiek reikia radiatorių, o jų priekinė plokštuma kaista labiau nei nukreiptoji į sieną. Kiekvienas butas turi savo šilumos mazgą, arčiausiai karšto vandens čiaupų vandenį pakaitina ne dujos ar elektra, o termofikacinis vanduo, tiekiamas iš bendros namo katilinės. Name nėra šildymo sezonų – šiluma į butus tiekiama nuolat ir butų šeimininkai nusprendžia, kada pradėti ar baigti šildytis, kokią temperatūrą palaikyti, kokios temperatūros karštą vandenį ruošti, kada ir kiek eksploatuoti vonios gyvatuką.
Tai pirmas Baltijos šalyse pagal europinius standartus renovuotas namas. Šiemet jis dar ir apšiltintas, bus sumontuotos saulės baterijos. Jos iš Austrijos atvežtos dar kovo mėnesį, bet lig šiol tebedulka sandėlyje, nes, B.Valkiūnienės apmaudui, kaip ir visuose kituose renovavimo darbuose, reikia daug jėgų biurokratiniams trukdžiams įveikti.
Žinoma, kyla natūralus klausimas – kiek visa tai gyventojams kainavo? Bendrijos pirmininkė vardija skaičius: jos butui namo renovavimas kainavo apie 12 tūkst. Lt, tad dabar už banko paskolą su 3 proc. palūkanomis ji kas mėnesį moka 60–70 Lt. Saulės baterija nebrangi, nes pasaulyje tai nėra nauja: vienam butui su montavimu kainuos šiek tiek daugiau nei tūkstantį litų, o jos priežiūra per mėnesį visam namui – vos aštuonis litus. Kitas išlaidas panevėžiečiams pavyko padengti iš ES fondų lėšų.

Šildymo sąskaitos – apie 20 proc. didesnės
Vis dėlto, nepaisant Vyriausybės deklaracijų, naujos statybos ar renovuotų daugiabučių – vos 4,6 proc. Kas laukia šį šildymo sezoną visų kitų? 74 proc. šilumos Lietuvoje gaunama iš vienos brangiausių kuro rūšių – gamtinių dujų. Skaičiai komentarų nereikalauja: molėtiškiai, perėję prie biokuro, už kWh moka 18,92 Lt, prieniškiai, 88 proc. besišildantys dujomis, – 36,46 Lt. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (VKEKK) skaičiavimu, rugsėjo pradžioje, palyginti su pernai rugsėju, dujos pabrango 37 proc., o biokuras – apie 7 proc.
“Vietinis kuras – mediena, šiaudai, šiaudų granulės, degiosios komunalinės atliekos, prieš kurių deginimą visi taip kovoja”, – tinkamiausias kuro rūšis vardija energetikos konsultacijų įmonės “Terma Consult” direktorius dr. Vykintas Šuksteris.
“4 mln. t šiaudų, iš kurių 2 mln. t galima kūrenti, 1,3 mln. t kūrenamų komunalinių atliekų. Biokuro turime tiek, kad užtektų visai reikalingai šilumai pasigaminti. Kitos ES šalys šildosi biokuru, o mes pleškiname dujas”, – piktinasi Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos (LŠTA) prezidentas Vytautas Stasiūnas.
Taigi vietinio ir pigesnio kuro turime į valias. Tokį kūrena visa ES. Tad kodėl per 21 metus tik 19 proc. centralizuoto šildymo perėjo prie biokuro? Kas mus taip laiko pririšę prie rusiškų dujų su politine kainodara? V.Šuksterio manymu, pagrindinė priežastis – atsakomybės skirstant ES paramą stoka, nes be paramos energetikos projektai sunkiai atsipirktų.
Tačiau įmonių paraiškų dėl projektų pereiti prie biokuro svarstymai sustoję, renovacija pagal jau šios Vyriausybės patvirtintą programą sustojusi, išreklamuotas “Jessicos” fondo milijardas nepajudintas, komunalinių atliekų deginimui priešinasi gyventojai ir savivaldybių politikai. O kainos, deja, nestovi vietoje.
VKEKK skaičiavimais, dėl pabrangusių dujų šildymas vidutiniškai brangs apie 17 proc. – bus apie 25,5 ct/kWh be PVM. Senos statybos 60 kv. m buto šildymas kainuos 60–70 Lt per mėnesį daugiau nei pernai.
V.Stasiūnas prognozuoja dar didesnes kainas. “Jei namui nieko nedaryta, o Lietuva į Madagaskarą, kaip siūlė Kazys Pakštas, neišsikėlė, vadinasi, prie pernai mokėtos sumos reikia pridėti apie 20 proc. Vienos kWh kaina nuo dabar 24 ct be PVM kils iki 30 ct, nors perėjus prie biokuro būtų apie 20 ct. Tačiau sąskaitos priklausys ir nuo namo būklės. Už analogiško dydžio butą vieni vilniečiai moka 450, kiti – 100 Lt. Renovacija ir perėjimas prie biokuro – du pagrindiniai keliai šildymo sąskaitoms sumažinti. Kitkas – tik takeliai”, – tvirtina V.Stasiūnas.

Etaloninė Skandinavija – už centralizuotą šildymą
Gal pigiau bent jau atsiskirti nuo centralizuotos šildymo sistemos? “Kiek per 15 mano darbo šioje srityje metų skaičiavau objektų atsijungimo atsiperkamumą, net jei kuro dalis kainoje būdavo mažesnė, skaičiuojant su visomis investicijomis į naujos katilinės statybą, banko paskolas, ekonomiškai tai apsimoka nebent atskirais atvejais, kokioje Kuršių nerijoje, kur kainos ypač didelės”, – tikina V.Šuksteris.
Jis primena, kad pasaulyje sektinu pavyzdžiu laikoma Skandinavija su efektyviai veikiančiu centralizuotu šildymu. Švedai, suomiai, danai centrinio šildymo tinklą plečia kiek galėdami plačiau – prie jo jungiasi net privatūs namai, kaimai su šimtu namų turi centralizuotą šildymą, nors už prisijungimą prie sistemos reikia mokėti mokestį. Bet tai apsimoka. Šiose šalyse 50 kv. m būsto šildymas sudaro 1,5 proc. visų namų ūkio išlaidų, Lietuvoje – 13,3, Vidurio Europos šalyse – 10,8, Estijoje – 8 proc. Švedijoje biokuras, atliekos sudaro 62 proc., o Lietuvoje – vos 14–15 proc.
Kardinaliai skiriasi ir šilumos suvartojimas: 2009 m. Lietuvoje vidutinės šilumos energijos sąnaudos buvo 220 kWh, Skandinavijoje – 42 proc. mažesnės, o ES naujų pastatų standartas – 77 proc. mažiau nei Lietuvos vidurkis. Beje, naujų ar renovuotų namų imlumas energijai 48 proc. mažesnis nei vidutiniškai Lietuvoje.
Privačiuose namuose, žinoma, pigiausia šildytis kūrenant medieną, tačiau tam reikia nuolat “pečkuriauti”. Be to, ir šis kuras pabrango, pavyzdžiui, skaldytos beržinės malkos – nuo 120 iki 135 Lt už kubinį metrą. Vilniaus rajone, Mickūnuose, keturių butų name gyvenanti moteris sakosi perkanti šildymo sezonui tris mašinas malkų, viena – 900 Lt, tad jai šildymas kainuoja ne ką pigiau nei sostinės daugiabučio gyventojui.
Kur kas patogesnė, bet ir brangesnė, pusiau automatinė sistema su medienos granulėmis, kurią užtenka užprogramuoti kartą per savaitę ar dvi. Dar brangiau atsieina dujos arba centralizuotas šilumos tiekimas. Komfortą ir visiškai automatinę sistemą žada geoterminis šildymas, bet tokį įsirengti – brangi investicija, apie 40 tūkst. Lt kainuoja vien įranga. Be to, energija pati juk neateina – 1 kWh elektros gali pagaminti 2,5 kWh šilumos.
Pasak V.Šusterio, be valstybės ar ES dotacijų nei geoterminis šildymas, nei saulės baterijos neatsiperka. ES skatina naudoti aplinkai nepavojingų atsinaujinančių šaltinių energiją ir daugelyje šalių, pavyzdžiui, Vokietijoje, Austrijoje, geoterminio šildymo įrengimas dotuojamas iki 30 proc. Tačiau jis efektyvesnis šiltesnio klimato šalyse, nes esant šaltam orui šildymas persijungia prie elektrinio. O elektra šildytis brangiausia.

ES direktyvos – viltis mūsų piniginėms
Tad kodėl šildomės brangesniu kuru, kokio sau neleidžia net turtingi vakariečiai? Gal todėl, kad iš 500 Lt, kuriuos žmogus moka už buto šildymą, per 400 Lt važiuoja tiesiai į Rusiją? Arba kodėl lenkai renovuojasi namus net be finansinių dotacijų, estai – su 10 proc. parama, o mes delsiame? Gal kad kuo prastesnė pastatų būklė, tuo didesnį pelną krauname Rusijos dujininkams?
Šilumos ūkio tvarkymas Lietuvoje – vienas svarbiausių politinių klausimų, deja, kol kas sprendžiamų ne Lietuvos gyventojų naudai. Per 21 su puse metų netoli nutolome nuo Rusijos bambagyslės, tad didžiausia viltis, kad europėti privers tik ES direktyvos dėl atsinaujinančių šaltinių energetikos plėtros, pastatų naudingumo, ekonomiškų, vadinamųjų pasyvių namų statybos. Priešingu atveju, Lietuvos ekspertų prognozėmis, 2020 m. šildymas dujomis kainuos 45 ct už kWh be PVM.

Tik Europa privers lietuvius pigiau mokėti už šilumą

Kuro kainos (be PVM, Lt/tne )
Kuro rūšis    Vidutinė kaina 2010 m. liepos mėn.    Vidutinė kaina 2011 m. liepos mėn.
Dyzelinas    1980,90    2253,73
Mazutas iki 1 proc. sieringumo    965,83    2000,00
Suskystintos dujos    1395,18    1675,6
Mazutas daugiau nei 1 proc. sieringumo    1340,24    1645,76
Skalūnų alyva    1293,81    1483,39
Gamtinės dujos    1189,09    1481,61
Medžio granulės    1088,75    1207,29
Biodujos    1050,75    1050,68
Biokuro mišinys    708,60    825,16
Medžio drožlės    628,34    680,13
Akmens anglys    488,74    657,35
Skiedros    437,19    579,23
Malkinė mediena    333,21    540,76
Pjuvenos    370,75    532,87
Durpės    407,98    443,92
Šiaudai    455,79    411,27
Panaudota alyva    306,34    401,53
Šaltinis: Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija

Centralizuotai tiekiamos šilumos kuro rūšių pokyčiai 2006–2020 m. (proc.)

2010 m.: gamtinės dujos – 74, biokuro mišinys – 12, mazutas – 5, pjuvenos – 4, malkinė mediena – 2, skiedros – 2, akmens anglys – 0,3, šiaudai – 0,3, skalūnų alyva – 0,4, dyzelinas – 0,1
Šaltinis: Šilumos tiekėjų asociacija, Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija

Į “Veido” klausimus atsako Lietuvos energetikos konsultantų asociacijos prezidentas doc. dr. Valdas Lukoševičius

“Veidas”: Jūsų vertinimu, ar teisūs tie, kurie tvirtina, kad siūlomos Šilumos ūkio įstatymo pataisos šią žiemą niekaip nepaveiks šilumos kainų?
V.L.: Aptariamu įstatymu norima šilumos gamybą atskirti nuo tiekimo vamzdynais ir tiekimą pastato sistemose nuo pastato sistemos priežiūros. Bet gyventojo mokamą mokestį už šildymą sudaro keturios dedamosios: mokestis už šilumos gamybą, už tiekimą vamzdynais, už tiekimą pastato vidaus sistemomis ir už šių sistemų priežiūrą. Tas pastato vidaus sistemų priežiūros mokestis yra visiškai atskiras tarifas, neįdėtas į šilumos kainą, ir žmonės jį moka atskirai. Tuo tarpu šilumos tiekėjas gauna vadinamąją pardavimo kainą (į kurią sudėtos sąskaitų už šilumą išrašymo ir pinigų surinkimo sąnaudos), ir tiek.
Jeigu šilumos punktų priežiūros mokestį perkels į kitus tarifus, tai nuo to bendri mokesčiai nesumažės. O jeigu šilumos tiekimo nuo katilo iki buto grandinėje atsirastų dar vienas administruojantis subjektas, tai tokiuose namuose mokesčiai gali netgi padidėti. Mat pradinė Prezidentūros koncepcija numatė atskirti šilumos gamybą nuo perdavimo, vaizdžiai sakant, katilus nuo vamzdžių. Tam pasipriešino Savivaldybių asociacija, nes mažuose miesteliuose yra tik viena nedidelė šilumos gamybos ir tiekimo įmonėlė. Įsivaizduokite – dabar ją skaidyti į du subjektus, padaryti dvi administracijas. Kas nuo to pasikeis?
Įstatymas ir taip leidžia, kur tik įmanoma, konkurenciją šilumos gamybos srityje. Pavyzdžiui, Klaipėda iki 30 proc. šilumos perka iš pigesnių šaltinių. Šilumos tiekėjas ir šiandien privalo supirkti šilumą iš kitų gamintojų, jeigu jų šiluma pigesnė nei tiekėjo nuosava. Kur tik atsiranda tokios šilumos – Klaipėdoje, Kėdainiuose, Kupiškyje, ji sudaro didelę tiekimo dalį. Bet tokios pigios šilumos nėra daug, tad teisiškai gali kiek nori atskyrinėti įmones – padėtis nesikeis. Siūlomos Šilumos ūkio įstatymo pataisos niekaip nepaveiks, tarkime, atliekomis kūrenamų katilinių statybos ar dujų keitimo biokuru.
“Veidas”: O kaip būtų galima sutvarkyti šilumos tiekimo tvarką, kad šilumos kaina tikrai imtų mažėti?
V.L.: Lietuva yra vienintelė Europos šalis, kurioje šilumos tiekėjai turi sutartis su butais, o ne su namu. Tokia tvarka nustatyta 1993 m., kai, nesugebant surinkti mokesčio už šilumą, tuometė Energetikos ministerija nutarė, kad šilumos tiekėjas šilumą tiekia ne pastatui, o tiesiogiai kiekvienam konkrečiam butui ir pats renka pinigus iš gyventojų. Ne per administratorių, bet tiesiogiai. Tam, kad galėtų patiekti šilumą iki buto, šilumos tiekėjas turi būti atsakingas už pastato vidaus sistemas. Todėl jis turi arba pats administruoti tas sistemas, arba ieškoti kito subjekto, kuris tai darytų. Bet dauguma iš šalies neieško, prižiūri patys. Tai nėra gerai. Daugiabučių pastatų administravimas Lietuvoje labai painus, daug atsakingų subjektų, daug mokesčių, o kai reikia atlikti konkretų darbą, nėra kam.
Norint išspręsti problemą, reikia labai aiškiai atskirti šilumos gamybą ir teikimą vamzdynais nuo to, kaip šiluma paskirstoma pastato viduje. Name turi būti vienas šeimininkas, kuris sutaria su gyventojais, koks turi būti šildymo režimas, energijos vartojimo mastai, apskaitos ir paskirstymo būdai, atsiskaitymo tvarka. Tokia yra europinė praktika, bet jos niekaip nepavyksta įgyvendinti Lietuvoje. Reikia keisti visą įstatymų paketą – nuo Energetikos įstatymo iki Šilumos ūkio įstatymo bei šilumos ūkio administravimo nuostatų. Tai didžiulis darbas, kurio politikai nesiima. Prezidentūros siūlomos Šilumos ūkio įstatymo pataisos gali išspręsti tik vieną didelės problemos epizodą, bet niekaip nesprendžia namo gyventojų ir šilumos tiekėjų santykių.

Vilniaus savivaldybės meras Artūras Zuokas ir koalicijos partneriai šiandien pristatė planus, kaip būtų galima 23 procentais sumažinti šilumos kainas Vilniaus mieste.

Tam užtektų padidinti elektros supirkimo kvotą Vilniaus termofikacinei elektrinei Nr.3 ir gauti už jos gaminamą elektrą tokią pačią kainą, kokią nustatė Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija „Lietuvos elektrinei“ Elektrėnuose.

„Mes šiandien kreipėmės į Vyriausybę, premjerą, Energetikos ministeriją, Valstybinę kainų ir energetikos kontrolės komisiją su aiškiais siūlymais, kaip šilumos kainą Vilniuje galima sumažinti. Tam, kad jų sprendimai būtų patvirtinti, nereikia keisti jokių įstatymų“, – sakė Vilniaus meras A.Zuokas.

Sumažinti šilumos kainą galima būtų padidinus elektros supirkimo kvotą Vilniaus elektrinei Nr. 3 nuo 457 GWh iki 962 Gwh ir mokėti už elektros kiekį tokią kainą, kokią nustatė Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija pagal Lietuvos elektrinės (Elektrėnų) elektros 1KW gamybos savikainą.

Šie sprendimai leistų šilumos kainą Vilniaus mieste sumažinti 6 centais. Tai yra – 23 proc.

„Bendrovei „Vilniaus energija“ šiais sprendimais nesukuriama jokia nauda, nes pelnas yra skaičiuojamas nuo turto, kuris dalyvauja elektros gamybos procese – tai yra nepriklauso nuo pagamintos elektros kiekio“, – pabrėžė A.Zuokas.

Šiuo metu vilniečiai moka 25,97 cnt/kWh, tačiau priėmus šiuos sprendimus, naujojo šildymo sezono kaina galėtų sumažėti iki 19,91 ct/kWh.

„Vilniečiai per metus iš viso sutaupytų 156 mln. Lt. Kitais žodžiais tariant – kiekvienas 50 kv.m. buto savininkas per šildymo sezoną sutaupytų apie 700 Lt., kuriuos galėtų išleisti kitoms savo reikmėms“, – sakė Vilniaus miesto vicemeras Romas Adomavičius.

Vilniaus tarybos narys Šarūnas Birutis atkreipė dėmesį, kad ekonomiškai pagrįstas ir teisingas elektros kvotų paskirstymas, kartu gaminant šilumą, yra optimaliausias sprendimas, kadangi, remiantis Europos Sąjungos direktyvomis – dalis elektros energijos, kuri galėtų būti pagaminama, jei šiluma ir elektra būtų gaminama kartu, yra nepagaminama. Efektyvios kogeneracijos būdu pagamintai elektros energijai galima taikyti finansinės paramos mechanizmus.

Vilniaus savivaldybė atkreipia dėmesį, kad šis siūlymas yra lengvai įgyvendinamas, nes priklauso tik nuo Energetikos ministerijos priimtų sprendimų.

„Nesuprantama, kodėl Lietuvos elektrinė šildo ežerą, kai galima gaminti elektrą ir šilumą, o tai atpigintų šilumą dar šį sezoną. Sumažinus šilumos kainą, mums reikėtų mokėti mažiau socialinių išmokų ir kompensacijų už šildymą“, — sakė Vilniaus miesto vicemeras Jaroslav Kaminski.

Pritarus Energetikos ministerijai ir Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai, Vilniaus valdžios siūlomi sprendimai galėtų būti įgyvendinti jau artėjant šildymo sezonui.

Mažėjant šilumos kainai, gyventojams atitinkamai 23 procentais sumažėtų ir sąskaitos už karštą vandenį bei vadinamasis gyvatuko mokestis.

Toks pats metodas padėtų sumažinti šilumos kainą Kaune, Panevėžyje, Alytuje – ten kur yra kogeneracinės elektrinės.

BFL

Seimo LSDP frakcijos narė Birutė Vėsaitė kreipėsi į Vilniaus merą Artūrą Zuoką, prašydama stabdyti Vilniaus šilumininkų savivalę.

“Pastaruoju metu į Seimo narius kreipėsi daug Vilniaus miesto daugiabučių namų bendrijų pirmininkų ir savininkų, kurie skundžiasi, jog pastaruoju metu “Vilniaus energija” agresyviais būdais bando perimti bendrijų ir kai kurių administruojančių įmonių nekilnojamąjį turtą”, – sako Seimo narė B.Vėsaitė.

Pasak jos, “Vilniaus energija” šių metų balandžio 8 d. išplatino raštus, kuriuose nurodyta ne vėliau kaip iki šių metų balandžio 30 d. jų įmonės nuosavybėn perduoti bendrijų renovuotus šilumos punktus su tolesne (“Vilniaus energija”) šių punktų priežiūra.

Vilniuje iš viso yra daugiau nei 6,7 tūkst. šilumos punktų. Iš jų 3,8 tūkst. punktų priklauso “Vilniaus šilumos tinklams”, 2,9 tūkst. yra gyventojų nuosavybė.

“Vilniaus energijos” noras perimti daugiabučių savininkų bendrijų renovuotų šilumos punktų priežiūrą savo žinion yra suprantamas, nes jis kvepia dideliu pelnu. Perėmus šiuos punktus, šiluminės energijos kilovatvalandė gyventojams pabrangsta daugiau nei 2 centus”, – sako politikė.

Tarifas, kai šiluma tiekiama iš individualių gyventojams priklausančių šilumos punktų, sudaro 25,81 ct/KWh (Su 9 proc. PVM). Šilumos kaina, kai šiluma tiekiama iš šilumos tiekėjui priklausančių punktų, sudaro 27,83 ct/kWh (su 9 proc. PVM).

B.Vėsaitės teigimu, dėl tokio pasipinigavimo ir gyventojų apiplėšimo nesibaiminama pažeisti ir Šilumos ūkio įstatymą bei ignoruoti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (VKEKK) išaiškinimą dėl daugiabučių namų šilumos punktų priežiūros.

VKEKK savo išaiškinime rašo, kad vartotojai, kuriems nuosavybės teise šilumos punktai priklauso, vadovaudamiesi teisės aktais, šilumos punktų priežiūros (eksploatavimo) darbus organizuoja patys ir atsiskaito už juos papildomai. Vartotojai, kurių daugiabučių namų šilumos punktai priklauso šilumos tiekėjams, už šilumos punktų priežiūrą (eksploataciją) niekam neturi mokėti papildomai, nepriklausomai nuo to, ar šilumos tiekėjas pats vykdo šilumos punktų priežiūrą (eksploataciją), ar samdo šiems darbams atlikti rangovus.

“Mere Artūrai Zuokai, neleiskite šilumininkų savivalės. Jūs vadovaujate Vilniaus miesto savivaldybės tarybai, o ji yra Vilniaus šilumos tinklų nuomotoja ir tiesiogiai atsakinga savo rinkėjams – Vilniaus gyventojams”, – į sostinės vadovą kreipiasi Seimo narė B. Vėsaitė.

Šilumos kaina ateinantį šildymo sezoną gali būti beveik penktadaliu didesnė nei galiojanti šiuo metu., prognozuoja Kainų komisijos narys D.Janulionis.

Dienraščiai “Vilniaus diena” ir “Kauno diena” rašo, kad nafta nepaliaujamai brangsta, nuo sausio nesustoja augti ir gamtinių dujų kaina.

“Tai ne pirmi metai, kai dar nepasibaigus šildymo sezonui paskelbėm kito sezono kainas, mums didelį nerimą kelia dabartinės naftos kainos ir jos, deja, kol kas neturi prielaidų kristi”, – sakė D.Janulionis.

Remiantis dabartinėmis prognozėmis, vidutinė šilumos kaina Lietuvoje dėl brangstančių dujų rudenį turėtų išaugti 18 proc. Kaune šiluma brangtų beveik 16 proc: nuo 25,66 cento už vieną kilovatvalandę (kWh) su pridėtinės vertės mokesčiu (PVM) iki 29,73 cento už 1 kWh su PVM; Klaipėdoje – apie 15 proc. iki 25,97 cento.

Vilniuje brangimas būtų didžiausias ir siektų 22 proc. iki 28,08 cento.

Kainų komisija pastebi, kad “Vilniaus energijos” kaina nesikeitė nuo 2010 m. gegužės, todėl galiojančioje įmonės šilumos kainoje gamtinių dujų kaina yra 2010 m. kovo mėnesio – 10 proc. mažesnė nei šiuo metu.

Šiuo metu Kainų komisijos patvirtintoje “Vilniaus energijos” programoje, galiojančioje iki įmonės “Dalkia” sutarties su Vilniaus savivaldybe galiojimo pabaigos, per penkerius metus numatyta investuoti apie 120 mln. litų.

“Iš tų 100 mln. litų numatyta šiek tiek paremontuoti trasas, šiek tiek paremontuoti kaminus, ir nieko, kas ilgainiui galėtų pakeisti situaciją Vilniuje, tarkime, šilumos generavimo šaltinių pakeitimo požiūriu. Nieko. Šita programa bus įgyvendinta, įmonė tai įsipareigojo, tie pinigai numatyti tarifuose, atlikę numatytus darbus, greičiausiai išvengsime avarijų, bet kainai sumažėti prielaidų nėra. Tai yra programa, kurią patvirtino savivaldybės taryba. Ji svarstė ir kitą programą, pagal kurią norėta pasiekti tam tikrą biokuro lygį. Štai ką gali atlikti arba ne politikai”, – teigė D.Janulionis.

Gyventojams rekomenduojama prieš būsimą šildymo sezoną užsisakyti energinį būsto auditą, imtis renovacijos ar apšiltinimo darbų.

Šildymo sezonas jau baigiasi, tačiau jau aiškėja, kokia šilumos kaina Lietuvoje bus kitą sezoną, nes pasaulyje brangstanti nafta pažėrė blogų nuojautų dėl dujų kainos ateityje.

Kainų reguliuotojai įspėja, kad dujos prieš naująjį sezoną brangs 30 proc., pirmadienį rašo dienraštis “Lietuvos rytas”.

“Jei naftos kaina nekils ir išsilaikys ties šiandieniniu lygiu, dujos rudenį turėtų brangti 30 proc. Mes taip prognozuojame įvertinę ateities sandorių kainas”, – sakė Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos pirmininko pavaduotojas Danas Janulionis, pasak kurio, šiuo metu jau galima kalbėti apie pirmą būsimo šildymo sezono pusę.

Gamtinių dujų kaina paprastai 6 mėnesiais atsilieka nuo naftos produktų kainų pokyčių – kiek pabrangsta nafta, tiek šokteli ir dujų kaina.

Šildymo sezonas pernai prasidėjo galiojant balandžio mėnesio naftos kainai – tuo metu barelis naftos kainavo apie 85 JAV dolerius, o vėliau net šiek tiek nukrito.

Šildymo sąskaitas savotiškai pakoregavo ir itin šalta žiema.

“Niekas negalėjo nuspėti, kad įvykiai Libijoje taip suaktyvės ir kad reikės įsikišti tarptautinėms pajėgoms”, – sakė finansų maklerių įmonės “Orion Securities” investicijų valdymo skyriaus vadovas Karolis Pikūnas.

Dujų tiekėjai irgi jau perspėja, kad mūsų šalies laukia šilumos kainų šuolis.

“Naftos kainų didėjimas labai paveiks ne tik Lietuvos, bet ir viso pasaulio ekonomiką. Jeigu nafta kainuos daugiau kaip 140 JAV dolerių už barelį, gali kilti naujos ekonomikos krizės pavojus”, – sako dujų tiekimo bendrovės “Dujotekana” prezidentas Vladimiras Orechovas.

Gamtinių dujų kainos Lietuvai nustatomos pagal formulę, susietą su naftos produktų kainų pokyčiais rinkoje. Tačiau pakeisti formulę, tiekėjų teigimu, bent jau kol kas nėra jokių galimybių.

“Dujų kainų apskaičiavimo formulės keisti negalima, nes ji numatyta ilgalaikėje dujų tiekimo sutartyje su bendrove “Gazprom”. Bet mes su Rusijos koncernu tariamės, kad Lietuvai būtų taikomos lengvatos”, – tvirtino V.Orechovas.

Dujininkai prognozuoja, kad dabartinio naftos kainų pakilimo įtaką dujų kainai Lietuvos vartotojai turėtų pajusti jau vasaros viduryje.

Prancūzijos komunalinių paslaugų koncerno “Dalkia” valdomos bendrovės “Vilniaus energijos” veiksmais derėtų susidomėti teisėsaugai, teigia sostinės meras Raimundas Alekna.

Taip meras reaguoja į Energetikos ministerijos pateiktus duomenis, esą “Vilniaus energija” nuotolinius prietaisus naudoja ne tik šilumos apskaitai, bet ir tiekiamos šilumos kiekiui reguliuoti be namų administratorių ar gyventojų žinios, penktadienį teigia dienraštis “Vilniaus diena”.

“Manyčiau, kad čia reikalingas išsamus tyrimas. Tokiu atveju, manau, turėtų įsikišti ir teisėsaugos institucijos. Jeigu taip yra, tai visiškas skandalas. Maniau, kad kalbama tik apie skaitiklių duomenis”, – interviu sakė R.Alekna.

Pasak Vilniaus vadovo, paaiškėjus, kad šilumininkai tokiu būdu pažeidžia vartotojų teises, teisininkai galėtų spręsti, ar tai gali tapti motyvu nutraukti šilumos ūkio nuomos sutartį.

“Į šį klausimą gali atsakyti tiktai teisininkai. Bet kuriuo atveju, jeigu buvo sudarytos galimybės piktnaudžiauti, tai yra dar vienas klausimas, kurį turime labai detaliai išanalizuoti”, – įsitikinęs R.Alekna.

Viešųjų pirkimų tarnyba šią savaitę pareiškė stabdanti “Vilniaus energija” viešojo pirkimo konkursą šilumos punktų įrenginių ir šildymo bei karšto vandens sistemų priežiūros paslaugoms įsigyti.

“Vilniaus energija”, anot Energetikos ministerijos, gali kaip panorėjusi didinti ir mažinti sąskaitas už šildymą, esą tai daryti leidžia įtarimų kelianti šilumininkų įranga – šilumininkai patys gali reguliuoti į sostinės namus tiekiamos šilumos kiekį ir apie tai neinformuoti nei namų administratorių, nei gyventojų.

Didžiuosiuose Lietuvos miestuose šilumos kaina nuo kovo nesikeis.

Bendrovės “Kauno energija” ir “Klaipėdos energija” ketvirtadienį paskelbė, kad jų tiekiamos šilumos kainos nuo kovo išliks nepakitusios. Karšto vandens kaina Kaune nesikeis, tačiau Klaipėdoje ji kiek didės.

Bendrovės “Panevėžio energija” darbuotoja BNS pranešė, kad kainų nuo kito mėnesio keisti neplanuojama, o valdyba dėl to spręs penktadienį.

Bendrovių “Vilniaus energija” ir “Šiaulių energija” tinklalapiuose skelbiama, kad jų paslaugų kainos nuo kovo nesikeis.

Vilniuje, Šiauliuose ir Panevėžyje šilumos kaina siekia atitinkamai 23 centus, 24,2 cento ir 22,56 cento už kilovatvalandę (su PVM), Kaune, priklausomai nuo šilumos punktų priklausomybės, – 25,59-26,52 cento už kWh, Klaipėdoje – 21,15 cento už kWh.

Vilniuje kubinis metras karšto vandens ir toliau kainuos 17,18 lito (su PVM), Šiauliuose – 20,17 lito. Kaune, priklausomai nuo nuotolinio duomenų nuskaitymo sistemos buvimo ir šilumos punktų priklausomybės – 19,49-19,58 lito, 17,68-18,89 lito ir 17,28-18,6 lito, Panevėžyje – 18,04 -20,1 lito.

Klaipėdoje ji didės nuo 18,07-18,36 lito iki 18,91 iki 19,21 lito už kubinį metrą.

“Vilniaus energija”, anot Energetikos ministerijos, gali kaip panorėjusi didinti ir mažinti sąskaitas už šildymą, esą tai daryti leidžia įtarimų kelianti šilumininkų įranga.

Energetikos ministerijos pateiktais duomenimis, šilumininkai patys gali reguliuoti į sostinės namus tiekiamos šilumos kiekį ir apie tai neinformuoti nei namų administratorių, nei gyventojų, ketvirtadienį praneša “Vilniaus diena”.

Į kai kuriuos namus patiektos šilumos kiekis yra tiesiog stulbinantis.

Energetikos ministro patarėjas Kęstutis Jauniškis sako, kad ypač šokiruoja šilumos suvartojimas kai kuriuose namuose, kuriuos prižiūri su “Vilniaus energija” glaudžiai susijusi koncerno “Icor” (ankstesnis pavadinimas – “Rubicon Group”) bendrovė “City Service”.

Pasak jo, maksimalios temperatūros nustatymą atlieka ne namo prižiūrėtojas, suderinęs su gyventojais, bet šilumos tiekėjas, ignoruodamas prižiūrėtojus ir vartotojams nesudaroma galimybė patiems spręsti, kokia jiems reikalinga patalpų oro temperatūra, ir tokiu būdu taupyti šilumą bei mažiau mokėti už patalpų šildymą. “Viename skunde vilniečiai palygino šilumos suvartojimą dviejose vienoduose daugiabučiuose namuose Žirmūnų gatvėje. Rezultatai pribloškiantys – name, kurio šilumos punktą prižiūri su šilumos tiekėjais susijusi įmonė “City Service”, šilumos suvartojama ir mokestis už ją didesnis 2,1 karto”, – kalbėjo K.Jauniškis.

Anot jo, tokias manipuliacijas leidžia sostinės šilumininkų naudojama nuotolinio šilumos rodmenų nuskaitymo ir šilumos punktų valdymo sistema. Šias sistemas šilumininkams tiekia ne kas kitas, o “Icor” valdoma bendrovė “Axis Industries”.

“Nesertifikuota ir nelegali nuotolinio šilumos rodmenų nuskaitymo ir šilumos punktų valdymo sistema sudaro galimybes “Vilniaus energijai” piktnaudžiauti gyventojams tiekiant nepagrįstai didelius šilumos kiekius”, – teigia tyrimą atlikusi Energetikos inspekcija.

Tyrimo išvadose konstatuojama, kad neįteisintu įrenginiu galima ne tik nuotoliniu būdu nuskaityti namo įvadinio skaitiklio rodmenis, bet ir rankiniu nuotoliniu būdu keisti darbinius kiekvieno namo šilumos mazgo parametrus, o tai reiškia, kad be jokio gyventojų ir šilumos punkto prižiūrėtojų sutikimo namui gali būti patiekiamas didesnis šilumos kiekis, už kurį turi sumokėti vartotojai.