BFL

Antradienį su šalies merais susitikusi prezidentė Dalia Grybauskaitė pabrėžė, kad vietos valdžia yra labiausiai atsakinga už šilumos kainas ir paragino savivaldos atstovus imtis veiksmų joms mažinti. Tuo metu savivaldybių asociacijos prezidentas, Druskininkų meras Ričardas Malinauskas teigia, kad savivaldybės turi per mažai galių tai padaryti.

“Būtent pačių savivaldybių atsakomybė yra vis tik tai, kokios yra nustatomos kainos. Nors čia įvyko tam tikra diskusija, merai akcentavo, kad čia labiau yra Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos lyg ir tokia atsakomybė. Bet iš tikrųjų savivalda nustato kainas, komisija jas tvirtina, ir prezidentė akcentavo, kad būtent savivaldybių rankose, savivaldos valioje ir galioje yra gyventojams garantuoti mažesnes šilumos kainas. Būtent ne tik per kainos nustatymą arba tvirtinimą, bet ir šilumos ūkio valdymą, katilinių, kuro pasirinkimą – tai, kas tikrai išimtinai priklauso nuo pačios savivaldos ir ką prezidentė paragino savivaldybes daryti”, – po susitikimo žurnalistams sakė prezidentės atstovas Linas Balsys.

“Šiuoje vietoje aš pasiliksiu prie savo nuomonės, kadangi esu praktikas ir šios srities, sakykime, specialistas, baigęs mokslus. Šiandien pagal galiojančius įstatymus nepriklausomai nuo to, kokia kaina yra nustatoma savivaldybės tarybos, Kainų komisija arba ją patvirtina, arba nustato savo kainą (…). Savivaldybės gali ją arba tvirtinti arba ne, bet galioja Kainų komisijos patvirtinta kaina”, – žurnalistams sakė Prezidentūroje šalies vadovės kvietimu su kitais merais apsilankęs R. Malinauskas.

Jo teigimu, norint, kad merai labiau prisidėtų prie šilumos kainų nustatymo, reikalingi įstatymai, suteikiantys tokią galimybę.

Tuo metu Prezidentūros po susitikimo išplatintame pranešime pabrėžiama, kad “savivaldybės, demonopolizavusios komunalinių paslaugų rinką, naudojančios alternatyviuosius energijos šaltinius ar kurą, užtikrina žmonėms mažesnes paslaugų kainas”.

Pasak šalies vadovės, “ūkiškas požiūris” būtinas ir organizuojant atliekų tvarkymą, pertvarkant mokyklų bei sveikatos priežiūros įstaigų tinklą. Prezidentės teigimu, visoje šalyje turi būti peržiūrėta socialinės paramos sistema. Būtina daugiau dėmesio skirti ne socialinių pašalpų skirstymui, o vietos bendruomenių stiprinimui ir pagalbos vieni kitiems projektams.

Šildymo kainos Lietuvos miestuose skiriasi 1,7 karto. Pigiausiai šildymas atsieina uteniškiams, kurie už vieną kWh moka 18,5 cento, o brangiausiai prieniškiams – beveik 32,3 cento. Atsakymą, kaip sumažinti gyventojų išlaidas už šildymą, diktuoja ir toks skaičius: iš penkiolikos pigiausios šilumos miestų dvylikoje biokuras sudaro daugiau kaip 50 proc. Lietuvos energetikos plėtros strategijoje ir numatyta, kad iki 2020 m. biokuras sudarytų apie 50 proc. visos šalies šilumos ūkio.

Tiesa, perėjus prie biokuro šiluma laikinai gali net pabrangti. Štai Kazlų Rūdos gyventojai – brangiausios šilumos trejetuke, nors čia 70 proc. šilumos gaunama iš biokuro. “Biokuro nauda akivaizdi – jis pigesnis už dujas, tačiau įrenginių statyba kainuoja. Įmonių, kurios gavo ES ar kitų fondų paramą, teikiamos šilumos kainose biokuro nauda pajuntama greičiau. Tačiau jei įmonė investuoja savo lėšas ar skolina, kaina vartotojui sumažėja tik tada, kai grąžinami kreditai, maždaug po 5–7 metų”, – aiškina Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos pirmininkės pavaduotojas Danas Janulionis.

Per dvejus metus prie biokuro perėjo ar šiuo metu stato įrenginius dešimt miestų – Radviliškis, Tauragė, Kretinga, Šiauliai, Prienai, Zarasai, Kazlų Rūda, Mažeikiai, Alytus, Akmenė. Tobulina biokuro įrenginius ir Vilnius, kuriame šio kuro dalis sudaro 11 proc., o šilumos kaina 23 ct už kWh yra arti vidutinės Lietuvoje.

Prieš dešimtmetį savivaldybių atsakomybei atiduotas katastrofiškai nudėvėtas šilumos ūkis, kurio trečdalį jos patikėjo privatininkams, ir šiandien tebelaukia esminės reformos.

Dvigubi šilumos kainų skirtumai, dešimties metų technologinis atsilikimas skirtinguose miestuose, visiškai nevaldomas šilumos suvartojimas, didėjantis gyventojų nepasitenkinimas ir socialinė įtampa, skirtingų energetikos grupuočių interesai, monopolininkų piktnaudžiavimas – taip šiandien atrodo Lietuvos šilumos ūkis.

Atrodytų, keista, bet net ir dabar maždaug kas ketvirtas centralizuotos šilumos vartotojas Lietuvoje vis dar nesuinteresuotas ko nors keisti. Mat šiemet 170 tūkst. gyventojų sąskaitas už šildymą iš dalies apmoka visi mokesčių mokėtojai. Vidutiniškai būsto šildymo išlaidų kompensacijos vieno mėnesio dydis šildant būstą centralizuotai siekia 95 Lt, kitų rūšių kuru – 102 Lt. Šiemet šios paramos gavėjų 40 tūkst. daugiau nei pernai, už juos šilumininkams valstybė perves daugiau nei 100 mln. Lt. Kitąmet valstybės biudžete tam numatyta 127 mln. Lt. Tuo tarpu pernai kompensacijų dydis siekė 65 mln. Lt, užpernai – 38 mln. Lt.

Nepaisant to, kai kurios savivaldybės yra priėmusios sprendimą iš savo biudžeto papildomai dotuoti kelis šilumos kainos tarifo centus. Prieš rinkimus tai skamba herojiškai, tačiau juk už tai sumoka visi kiti mokesčių mokėtojai, kurie nei šildosi centralizuotai, nei yra skurstančių savivaldybių gyventojai.

Taigi net ir praėjus 20-iai metų po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje taupyti šilumos energijos neapsimoka.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, kompensaciją už šildymą gauna kas penktas Akmenės rajono gyventojas ir kas dešimtas ukmergiškis, kuriuos šildo “E energijos” grupės įmonės. Dar keturių į daugiausiai kompensacijų gaunančių savivaldybių dešimtuką patekusių rajonų gyventojus taip pat šildo privati kompanija – įmonių grupės “Dalkia” bendrovės “Litesko” filialai.

Iš esmės įvairių miestų ir rajonų šilumos ūkiuose vyko labai skirtingos reformos, taigi ir rezultatai skiriasi stulbinamai. Vienos savivaldybės, tarkime, Tauragės ar Molėtų, nusprendė, kad jų katilinės bus kūrenamos daugiausia biokuru, be to, vietos politikai šilumos tinklų nusprendė neatiduoti privatininkams, taigi šiandien šių rajonų gyventojai už centrinį šildymą moka pigiausiai. Kitų savivaldybių politikai nusprendė pasirinkti paprasčiausią kelią – katilines kūrenti dujomis ir jų priežiūrą bei tvarkymą perduoti privačioms bendrovėms. Būtent šių savivaldybių gyventojai už šildymą šiuo metų moka daugiausiai, nes dujos stipriai pabrango, o ir privatūs šilumos ūkių valdytojai į jokias kalbas nesileidžia.

Visų šių politikų sprendimų pasekmėsslegia tik gyventojų pečius. Ir slegia gana skausmingai – daugėja žmonių, nebeišgalinčių susimokėti už šildymą. Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos (LŠTA) duomenimis, pernai vartotojai šilumininkams buvo skolingi 180 mln. Lt, ir vien per metus ši skolos kupra padidėjo 50 mln. Lt. Labai tikėtina, kad ir šių metų įsiskolinimas didės panašiai. Beviltiškos skolos nurašomos į nuostolius, o šie įskaičiuojami į tarifus. Taigi jokios verslo rizikos, tokia veikla teisėta.

Priminsime, kad prieš dešimt ir daugiau metų su savivaldybėmis pasirašę šilumos ūkių nuomos sutartis privatininkai pasižadėjo daug investuoti. Taip, šiek tiek investicijų tikrai būta, išnuomoti šilumos ūkiai kažkiek atnaujinti, bet dauguma jų pririšti prie dujų vamzdžio, o dabar pamačius, kad tai buvo klaida, ir pradėjus statyti modernias biokuro katilines už dvigubas investicijas teks susimokėti ne nuomos sutartis pasirašiusiems vietinės valdžios atstovams, ne šilumos ūkių tvarkytojams, o skurstantiems gyventojams.

Žiemą dreba ir nuo šalčio, ir nuo sąskaitų

Ypač liūdnos nuotaikos Prienuose, kurių gyventojai už šildymą moka brangiausiai. Čia žmonės turi tik dvi išeitis – kentėti arba parduoti brangiai išlaikomą būstą. LŠTA duomenimis, šių metų sausį didžiausia sąskaita 60 kv. m ploto buto Prienų gyventojui siekė per 900 Lt. Ne ką geresnė padėtis ir Pakruojyje: čia gyventojai irgi baiminasi prieš paimdami sąskaitą už šildymą, ir vienintelis jų noras – kad kuo ilgiau išsilaikytų pliusinė temperatūra.

Pakruojiškis Jonas Čepulis piktinasi, kad trisdešimties metų senumo vamzdynuose “išgaruoja” ketvirtadalis šilumos, už kurią sumoka žmonės. Esą šilumos ūkyje besitvarkanti savivaldybės įmonė lyg ir investuoja į trasų atnaujinimą bei šiam šildymo sezonui pastatė naują biokuro katilą, tačiau dėl lėšų stokos tai daroma itin lėtai.

“Dabartinėmis aplinkybėmis gyventi ne tik šiltai, bet ir taupiai galima ir Pakruojyje. Mūsų daugiabučio gyventojai kasmet savo lėšomis renovuoja namą. Efektą jau jaučiame. Už 1 kv. m šildymą mokame 3 Lt, o yra namų, kurie moka ir po 9 Lt”, – dėsto J.Čepulis.

Beje, paaiškėjo, kad šilumos ūkius valdančios privačios bendrovės daugelyje rajonų gana stipriai susiniokojo reputaciją, tad absoliuti dauguma rajonų sutarčių nebepratęs, o tos, kurios savo šilumos ūkio nebuvo išnuomojusios, to daryti, žinoma, ir neketina. “Nesvarbu, kad savivaldybė neturi pinigų trasoms atnaujinti. Gal jų pavyks gauti iš ES, bet ateiti privačiai bendrovei į rajono šilumos ūkį žmonės tikrai neleis. Matome, kas kitur vyksta. Tragedija kažkokia”, – dėsto J.Čepulis.

O joniškietis Povilas Bareika pabrėžia, kad spręsti šildymo sistemų efektyvinimo problemą daugiabučiuose trukdo valstybės skiriamos kompensacijos už šildymą. Paklaustas, ar jam, kaip gyventojui, aišku, kodėl jis už šilumą turi mokėti dvigubai daugiau nei Tauragės ar Molėtų gyventojas, P.Bareika atsidūsta: “Mūsų katilinė parduota suomių kompanijai “Fortum” ir kelio atgal jau nebėra”.

Esą gyventojams valdžia pasiteisino neturėjusi lėšų investuoti į senus šilumos tinklus. “Nors savivaldybei priklauso 26 proc. akcijų, šilumininkai su gyventojais visiškai nebesiskaito”, – dėsto Joniškio gyventojas.

P.Bareika prisimena, kad parduodant šilumos tinklus Joniškis dar nebuvo dujofikuotas ir buvo šildomas mazutu, o šiam pabrangus nuspręsta atvesti iki Joniškio dujas ir taip visiems laikams gyventojus “pasodinti” ant dujų vamzdžio. Todėl dabar apie jokią šviesią ir pigią biokuro ateitį rajone net nekalbama.

Kiekvienas meras fantazavo savaip

Kad nebuvo iš ko mokytis gerų pavyzdžių – netiesa. Šiandien nenusifantazavusia galima būtų pavadinti Ignalinos savivaldybę, jau nuo pirmųjų nepriklausomybės metų pasirinkusią biokurą. Rajono meras Bronis Ropė prisimena, kad kai prieš dvidešimtmetį pabrangus mazutui reikėjo ką nors daryti, prisimintas švediškas medžio drožlių jėgainės pavyzdys. “Nebuvome pirma kregždė Lietuvoje, bet turėjome nuolat atremti privatininkų įtikinėjimus savo šilumos ūkį atiduoti į jų rankas”, – prisimena Ignalinos meras.

Birštono savivaldybei priklausančios įmonės “Birštono šiluma” direktorius Albertas Kandrotas taip pat pripažįsta, jog nedaug trūko, kad ir jų miesto šilumos ūkis 2000-aisiais būtų buvęs privatizuotas. Tačiau esą tada laiku atsipeikėta ir nuspręsta atlikti šilumos ūkio analizę, numatyti ekonomiškiausių investicijų kryptis. Tada Lietuvos energetikos instituto atlikta analizė parodė, kad šilumos ūkio renovaciją pajėgi atlikti pati savivaldybės šilumos ūkio įmonė. Dabar birštoniškiams pavydi už kelių kilometrų 10 centų brangiau už šilumą mokantys ir į šilumos ūkį privatininkus įsileidę prieniškiai. “Šiandien dideliu mokslininku būti jau nereikia, kad suprastum, kas geriau gyventojams”, – pabrėžia A.Kandrotas. Pasak jo, gerai ūkiškai tvarkomas savivaldybių šilumos ūkis privatininkams jau neįdomus, nes jiems nebūtų iš ko uždirbti.

Vertinimams, kad centralizuotos šilumos kainos tarifas priklauso nuo to, kas šeimininkauja miestų šilumos ūkyje, prieštarauti bando Druskininkų meras Ričardas Malinauskas. Jo pastebėjimu, prieš dešimtmetį ne visos savivaldybės turėjo po keletą alternatyvų – išnuomoti ar valdyti pačioms. Esą Druskininkų padėtis tuo metu buvo itin sunki, šilumos ūkio įmonės skola siekė 12 mln. Lt, o visas turtas tebuvo vertas pusės tiek. Todėl sąlygas diktavo bankas, pasiūlęs surasti investuotoją arba parduoti turtą iš varžytynių. “Tokių problemų prispaustos savivaldybės dažniausiai rinkosi šilumos ūkio nuomos kelią”, – teigia R.Malinauskas.

Jis primena ir dar vieną aplinkybę, kad iki 2008 metų ES parama biokuro katilams miestų katilinėse statyti galėjo naudotis tik savivaldybių įmonės, todėl privačių bendrovių tvarkomi ūkiai ir investavo į dujinius katilus. “Nors savo šilumos ūkį esame išnuomoję, bet nuomininkus esame prispaudę kaip tikri šeimininkai. Visos nuomininkų administracinės ir investicinės sąnaudos šilumos kainos tarife yra tokio paties dydžio kaip Kaune ar Vilniuje. Mes su kažkieno apetitais susitvarkome. Problema – kuras, kurį gauname ne iš “Lietuvos dujų”, bet iš bendrovės “Haupas”. Ir jeigu vien pakeistume dujų tiekėją, tai mūsų šilumos kaina būtų artima miestams, kurie šildosi biokuru. Dujų tiekėjas mus informavo, kad galimybės pakeisti dujų kainos nėra, todėl ateis laikas, kai jo verslas Druskininkuose pasibaigs”, – įspėja meras R.Malinauskas.

Kartu meras atkreipia dėmesį, kad nėra vieno bendro recepto visoms savivaldybėms, kokią šildymo sistemą rinktis, daug kas priklauso tiesiog nuo ūkiškumo.

Sumaištis toliau verda

Buitinių vartotojų sąjungos prezidentas Antanas Miškinis neabejoja, kad kartu su šilumininkais prie amžinai degančios ir pinigus ryjančios centralizuotos šilumos krosnies pasišildo ir merai. “Tikiu, kad mažesnių miestelių merai yra ūkiškesni ir atsakingesni gyventojams. Bet vis tiek nustatomų šilumos kainų tarifai turi būti nuolat nuodugniai tikrinami. Didžiausia Lietuvos šilumos ūkio problema, kad jį reguliuojančios institucijos pačios kuria metodikas, pačios jas taiko, o įmonių audito neatlieka, nors to labai reikėtų”, – pabrėžia A.Miškinis. Jis įsitikinęs, kad atidžiau peržiūrėjus kainų dedamąsias būtų galima atrasti nemažai rezervų.

Vienas iš pavyzdžių – šilumos tiekėjams palikta galimybė į šilumos tarifą įtraukti patiriamas didesnes sąnaudas dėl kuro suvartojimo mažėjimo. Priminsime, kad šiuo metu daug kur pereinant prie biokuro dujomis kūrenamų katilinių pagaminamos šilumos tarifas pučiasi. Taip buvo sugalvota siekiant apsaugoti šilumininkus nuo vartojimo svyravimo dėl temperatūros skirtumų. Tačiau suvartojimui natūraliai mažėjant aiškėja, kad tai virsta legaliu vartotojų apiplėšimu.

Šiandien Energetikos ministerija, matydama tokią padėtį, jos priežastis sieja su administraciniais gebėjimais ir esą dėl to jau pradeda esminę šilumos ūkio reformą. “Reformos tikslai: gyventojai už šilumą turi mokėti tiek, kiek ir efektyviai šilumą vartojančių valstybių gyventojai, tarkime, skandinavai. Priemonės: pereiti prie biokuro, efektyvinti šilumos vartojimą, nes dabar mes suvartojame pustrečio karto daugiau šilumos nei ES vidurkis (efektyvesnis įmonių darbas, namų šiltinimas), sureguliuoti namų šildymo sistemas taip, kad jos atitiktų projektinius reikalavimus (taip galima taupyti iki 30 proc. šilumos, nes sistemos išbalansuotos, gyventojai prisistatė papildomų radiatorių ar kitais veiksmais jas išbalansavo). Konkretūs veiksmai (kokie įstatymai bus keičiami, koks finansavimo modelis pasirinktas) bus žinomi pavasarį”, – rašoma iš Energetikos ministerijos “Veidui” atsiųstame laiške.

Vartotojų atstovas A.Miškinis kritikuoja, kad išbalansuota šilumos ūkio sistema atsirado ne iš niekur, o dėl to, kad gyventojai, nesulaukę kompetentingų energetikų rekomendacijų, vertėsi patys, kaip galėdami ir išmanydami.
Tuo tarpu paprasta išeitis subalansuoti namų šildymo sistemą, kas priklauso šios sistemos prižiūrėtojams pagal prižiūrėtojui privalomų funkcijų sąrašą, šiandien įvardijama kaip nauja reforma.

Laukia permainos, kurioms nesirengiama

Energetikos ministerijos planuojamos šilumos ūkio reformos Lietuvos energetikos konsultantų asociacijos prezidentas dr. Valdas Lukoševičius tokiais žodžiais nepavadintų. Jo vertinimu, tai viso labo pastatų reforma, ir kalbama tik apie šilumos energijos vartojimo mažinimą, o bręstančių naujų šilumos ūkio problemų sprendimas toliau atidedamas.

“Dabar geriausia išeitis miesteliams – pereiti prie biokuro, t.y. bėgti nuo dujų. Bet atsiranda kita problema – nėra lėšų. O politikai, matydami Ukmergės pavyzdį, jau bijo savo šilumos ūkius atiduoti į operatorių rankas. Todėl gali būti, kad šilumos ūkius laikys iki krizinės situacijos. Tai rodo Pakruojo pavyzdys. Iš tiesų tėra vienintelis kelias – investuoti. Galimybė – ES lėšos, bet savivaldybės nepajėgios finansuoti netgi mažesniosios savo dalies. Taigi ir vėl bus prieita iki tos pačios kryžkelės, vėl teks skelbti konkursus ir kviesti operatorius investuoti. Bet jiems keliama užduotis turi būti ne tik investuoti, bet ir atpiginti šilumą statant biokuro katilines. Dabar dėl neryžtingumo tiek laikas, tiek pinigai išmesti vėjais”, – konstatuoja V.Lukoševičius.

“Didžioji dalis šilumos įmonių šiuo metu priklauso viešajam kapitalui dėl istoriškai susiklosčiusių aplinkybių, o ne dėl to, kad viešasis kapitalas veiktų geriau už privatų. Apie efektyvumą spręsti vien lyginant šilumos kainas tarp privačių ir savivaldybės valdomų įmonių nėra įžvalgu, nes šilumos kaina kiekvienoje įmonėje priklauso nuo vartotojų skaičiaus, naudojamo kuro ir ankstesnių investicijų. Išsamesni tyrimai, pavyzdžiui, valstybės valdomo komercinio turto apžvalga, aiškiai rodo, kad viešojo kapitalo įmonėms efektyvumo trūksta”, – dėsto Laisvosios rinkos instituto vyresnysis ekspertas Žilvinas Šilėnas.

Jis konstatuoja, jog norint sumažinti centralizuotos šilumos kainą ar užtikrinti, kad ji smarkiai nedidėtų, reikia investicijų. O esą turint galvoje prastą valstybės finansų padėtį ir planuojamas investicijas (pvz., atominė elektrinė, suskystintų dujų terminalas) akivaizdu, kad valstybei nusisukant tik privatus kapitalas būtų pajėgus investuoti į šilumos sektorių.

Visi “Veido” pašnekovai sutinka, kad Lietuvos šilumos ūkį “išdujofikuoti” galėtų padėti Europos Sąjungos pinigai. Tačiau visi investiciniai planai yra savivaldybių rankose, o neturint savų pinigų įtikti gyventojams labai sunku. Tai rodo sostinės pavyzdys, kai artėjant šilumos ūkio nuomos sutarties pabaigai su įmonių grupe “Dalkia” valdžia jau spaudžiama apsispręsti – investuoti į biokuro katilus ir pratęsti nuomos sutartį ar, kol sutartis pasibaigs, investuoti į brangius dujomis kūrenamų krosnių kaminų filtrus. Tik su nuomos sutarties pratęsimo sąlyga privatus investuotojas žada mažesnes kainas vartotojams, o jei to nebus, kainos vartotojams tik didės.