3 klausimai apie šilumos  ūkį ir šildymo kainas Vilniaus vicemerui Valdui Benkunskui

– Nors dažnai teigiama, kad prekių ir paslaugų kainą lemia rinkos dydis, šilumos kainoms masto ekonomijos dėsniai negalioja – Vilniuje šildymas gyventojams kainuoja brangiau nei kai kuriuose mažesniuose miestuose ir miesteliuose. Kodėl?

– Kiekvienas miestas turi savo specifiką. Vilniaus atveju galima sakyti, jog konkurencija šilumos gamybos sektoriuje nesuveikė, nes visų pirma „Vilniaus energija“, kaip nuomininkė, 15 metų buvo nesuinteresuota, kad atsirastų nepriklausomų šilumos gamintojų, o šie būtų skatinami mažinti kainas ir taip konkuruoti. Buvo vienas monopolinis žaidėjas su dideliais pajėgumais, o jo pagrindinis interesas buvo ne šilumos kainos vartotojams mažumas, bet kuo didesnis pelnas.

Antra priežastis, kodėl Vilniuje, turinčiame didžiausią vartotojų skaičių, neveikia masto ekonomija, yra ta, kad šilumos gamybos šaltiniai pas mus – neefektyvūs ir seni, jie yra dujiniai, miestas neperėjo prie biokuro.

Ilgą laiką, ypač 2010–2012 m., kai vyko valstybės kova su koncernu „Gazprom“ dėl dujų kainos, o ši kaina buvo pasiekusi nežmonišką lygį, vartotojai mokėjo labai brangiai. Vėliau, kai atsirado dujų terminalas, o dujų kaina sumažėjo, tai pasijuto ir vartotojams.

– „Vilniaus energija“ praėjusią savaitę visą sostinės šilumos ūkį perdavė savivaldybės įmonei Vilniaus šilumos tinklams. Tai vadinama „Rubikono eros“ pabaiga. Kokių permainų sostinės šilumos ūkyje galima tikėtis?

– Vilniaus tarybos tikslas buvo susigrąžinti iš privatininko šilumos tinklus, ir daugiau apie jokias partnerystes negali būti nė kalbos. Reikia ant kojų pastatyti savo įmonę, veikti visiškai skaidriai, atverstos knygos principu, atlikti modernizaciją, kuri būtina tam, kad būtų užtikrinta mažiausia kaina vartotojams. 15 metų istorija parodė, kad tokio sektoriaus, kaip šilumos ūkis, kurio paslauga gyventojams yra būtina ir kurios jie negali atsisakyti, negalima atiduoti verslui. Nes verslas suinteresuotas pelnu ir socialinė funkcija jam mažiausiai rūpi.

Savivaldybei perėmus šilumos tinklus padėtis neišvengiamai keisis. Jau dabar pradedame derybas su „Lietuvos energija“, kuri Jočionių gatvėje planuoja statyti kogeneracinę elektrinę. Ši turės du blokus – atliekų ir biokuro, ir kai bus pastatyta ši jėgainė, energijos gamybos struktūra Vilniuje pasikeis, o tai leis mažinti šilumos kainą. Žinoma, pirmiausia reikia susitarti su „Lietuvos energija“, nes savivaldybė siekia tapti jėgainės akcininke, kad galėtų turėti įtakos reguliuojant šilumos kainą.

Be to, Vilniaus šilumos tinklai turi peržiūrėti ir kitus šilumos gamybos resursus, nes kai kurie katilai vis dar veikia deginant mazutą.

– Na, o kaip šilumos kainą paveiks PVM lengvatos šildymui panaikinimas? Kiek šiluma dėl to brangs vilniečiams ir kitiems Lietuvos gyventojams?

– Matematika labai paprasta: jei PVM didės nuo 9 iki 21 proc., vadinasi, šiluma brangs 12 proc.

Dėl jautriausių socialinių sluoksnių, kuriems taikomos lengvatos, sprendimo dar nėra, nes Vyriausybė blaškosi. Dabar nustatyta, kad kompensuojama tiems vartotojams, kurių mėnesio sąskaita viršija 20 proc. pajamų. Šias lubas buvo žadama sumažinti iki 10 proc., dabar, kiek teko girdėti, siūloma 15 proc. Bet kokiu atveju didžiajai daliai vilniečių šiluma dėl šio sprendimo brangsta 12 proc.

BFL

Lietuvos krepšinio lygoje šį sezoną sėkmingai startavusi „Vytauto“ ekipa į areną kviečia sirgalius iš dviejų miestų – nuo šio rudens „Vytautas“ yra bendra Birštono ir Prienų miestų komanda. Bet pinigų bilietams prieniškiai ir birštoniečiai gali skirti nevienodai: lapkritį Prienų gyventojai už šildymą mokės brangiausiai Lietuvoje – dvigubai daugiau nei šios srities lyderis Birštonas.

Dovaidas PABIRŽIS

Kai prieš 15 metų savivaldybėms buvo perduotas gerokai nudėvėtas šilumos ūkis maždaug trečdalis savivaldybių patikėjo jį privatininkams, o du trečdaliai nusprendė tvarkytis pačios. Šis pasirinkimas didele dalimi nulėmė kiekvieno regiono šilumos ūkio raidą – savivaldybės pamažu perėjo prie kur kas pigesnio biokuro, o tarp brangiausiai mokančių vyrauja privačių investuotojų valdytų ar vis dar valdomų katilinių, daugiausia kūrenamų brangiomis dujomis, šilumos vartotojai.

Kaimynai skiriasi kaip diena ir naktis

Kaip pasakoja įmonės „Birštono šiluma“ direktorius Albertas Kandrotas, tai, kad kurorto gyventojai lapkritį už šilumos kilovatvalandę mokės 4,72 cento, nėra loterija ar sėkmė, bet daugelio metų darbas ir jo rezultatai. Lapkritį kurorte 83 proc. šilumos bus pagaminama naudojant biokurą. Jau dešimtmetį šiluma šiame kurorte gaminama kūrenant medžio drožles.

Prieš kurį laiką buvo sumontuotas ir kondensacinis dūmų ekonomaizeris, kuriam esant apie 20 proc. šilumos pagaminama iš dūmų: 120–150 laipsnių dūmų temperatūra, pašildžiusi vandenį, krinta bent 40 laipsnių.

„Birštono šilumos tinklai niekada nebuvo išnuomoti, tvarkėmės patys. 1999–2000 m., kai daug kur prasidėjo nuoma, miesto taryba nutarė to nedaryti. Atlikome studiją, nustatėme investavimo tvarką, tuo metu nebuvo ir paramos fondų, ėmėme paskolas, kurias išmokėjome. Dabar matome, kad pasirinkta kryptis buvo teisinga. Jau su struktūrinių fondų parama renovavome ir tinklus. Šiemet už teisingus sprendimus energetikos srityje Birštonas apdovanotas Energetikos ministerijos Auksine krivūle“, – džiaugiasi A.Kandrotas.

Birštonas nesieks šimtaprocentinės šilumos gamybos iš biokuro, nes kurorte veikia sanatorijos, SPA centrai, o jų šilumos naudojimas nėra lengvai prognozuojamas. Procedūroms būtina greitai sušildyti patalpas, o su biokuru tai padaryti sudėtinga. Todėl ir toliau šiluma bus gaminama apytikriu santykiu 80:20. Reikšmingesnio pokyčio nesukels ir įsibėgėjanti renovacija – šilumos poreikis nesumažės dėl sanatorijų plėtros.

O štai brangiausiai už šildymą Lietuvoje mokančių Prienų rajono meras Alvydas Vaicekauskas guodžiasi nebent tuo, kad 2000-aisiais sudaryta ir 15 metų turėjusi galioti sutartis su „Eenergija“ šį rugsėjį buvo nutraukta. Mieste pagaliau pradėjo veikti biokuro katilinė, kuri turėtų sumažinti šilumos kainas. Iki tol šiluma, pagaminta naudojant gamtines dujas, sudarė 90 proc. visos šilumos.

„Šilumos ūkį perdavėme savivaldybės įmonei „Prienų šilumos tinklai“, pradėjo veikti katilinė, kaina po truputį mažės, tačiau tai pamatysime tik šildymo sezono pabaigoje. Rajone yra likusi tik viena mokykla, kurioje katilinė dar nepakeista, o pačiuose Prienuose, kol dar nėra labai šalta, visą šilumą gauname iš biokuro, likusi tik viena dujinė globos namų katilinė“, – vardija meras.

Prienų santykiai su privačiu investuotoju pastaruoju metu buvo blogi: kad ir ką jis darė, šilumos kaina vis tiek nemažėjo. Nuomos sutartyje daug kas buvo neapgalvota, todėl ji iš esmės miestui buvo nenaudinga.

Pasak mero, Prienų ir kitų mažesnių miestelių patirtis rodo, kad vienam privačiam tiekėjui atiduoti visą šilumos ūkį labai rizikinga. Didesniame mieste, kur galima konkurencija, situacija yra kitokia, tačiau rajono centruose privatininkai tokiu atveju įgauna beveik visišką veikimo laisvę, o vienintelis jų tikslas – pelnas.

Ilgalaikė klaidingų sprendimų kaina

Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos duomenimis, pigiausiai už šildymą lapkritį mokės Jonavos gyventojai – 4,52 ct/kWh. Toliau rikiuojasi Birštonas, Utena, Elektrėnai ir Klaipėda.

Vis dėlto, pasak „Jonavos šilumos tinklų“ direktoriaus Alfredo Sadzevičiaus, tai, kad Jonava pirmauja, nieko nereiškia. Mat įmonė šį mėnesį pigiai nusipirko gamtinių dujų su nuolaida, kuri numatyta kaip kompensacija už permoką koncernui „Gazprom“. Jau kitą mėnesį dujas Jonava vėl pirks iš terminalo, todėl šilumos kaina tikrai kils. Biokuras sudaro maždaug du trečdalius Jonavos šilumos gamybos šaltinio.

A.Sadzevičiaus teigimu, dėl likusio trečdalio pokyčio apsispręsti neskubama, nes Jonavoje intensyviai vyksta renovacija ir kol kas neaišku, kokia bus jos įtaka bendram šilumos poreikiui. Jei šilumos vartojimas sumažės trečdaliu, galbūt naujų biokuro katilų visai neprireiks.

Palyginę prieš penkerius metus „Veido“ skelbtą sąrašą miestų ir rajonų, kuriuose šildymo kainos yra didžiausios, su 2015-ųjų lapkričio duomenimis, matysime, kad daug kas kartojasi. Ir prieš penkerius metus brangiausiai šildymas kainavo Prienuose, o į dešimtuką patenka tie patys Šalčininkai, Anykščiai, Palanga, Trakai, Ukmergė. Tai rodo, kad pokyčiai šilumos ūkyje neįvyksta per naktį, o klaidingi sprendimai lemia dideles kainas daugeliui metų į priekį.

Anykščių rajono savivaldybės, kurioje per penkerius metus iš biokuro gaminamos šilumos dalis padidėjo vos procentu, vadovas Kęstutis Tubis pasakoja, kad prieš daugiau nei dešimtmetį buvo priimtas klaidingas sprendimas miestą suskaidyti į 11 kvartalinių katilinių ir taip panaikinti bendrą šilumos tinklą. Tai lėmė labai išaugusią šilumos kainą, nes gamtines dujas Anykščiai privalėjo pirkti brangiau už kitus miestus, tai darydami mažmenininkų sąlygomis. Pasak miesto vadovo, už katilinių statybą ir kitas sąnaudas miestui dar liko per 4 mln. eurų skolų, be to, savivaldybė dar moka palūkanas.

Anykščių problemos sprendimo formulė tokia pati: prieš kurį laiką čia pradėjo veikti biokuro katilinė, kuri biokuro dalį miesto šilumos ūkyje padidins iki 49 proc., todėl nuo lapkričio pabaigos šiluma vartotojams atpigs penktadaliu. K.Tubio teigimu, už biokuro biržoje perkamą biokurą mokama 3,7 karto mažiau nei už dujas.

Lūžio metai

2015-ieji taps lūžio metais Lietuvos energetikoje: šiemet pirmą kartą centralizuotos šilumos ūkyje biokuro bus suvartota daugiau nei gamtinių dujų – apie 54 proc. 2007-aisiais ši dalis sudarė apie 17 proc., pernai – beveik 48 proc. Prognozuojama, kad per artimiausius penkerius metus, kai Vilniuje ir Kaune pradės veikti didelės kogeneracinės elektrinės, biokuro dalis išaugs iki 75 proc. O gamtinėms dujoms, kurioms kadaise teko bent 90 proc., teliks maždaug penktadalis.

Lietuvos biomasės energetikos asociacijos „Litbioma“ direktoriaus Virginijaus Ramanausko žodžiais tariant, einame keliu, kuriuo skandinavai nuėjo dar prieš 30 metų. Miškų Lietuvoje daug, biokuro gabenimas 50 ar 100 kilometrų spinduliu nesukuria didelių logistikos išlaidų, todėl vyraujantis biokuras yra skiedros iš miško. Miškai Lietuvoje užima apie 2,2 mln. hektarų, jų metinis prieaugis siekia 18,2 mln. kubinių metrų.

„Tai nesustabdomas procesas, kurį reikia sveikinti. Tai vietinis, o ne atvežtinis kuras. Ne viena studija rodo, kad mūsų ištekliai yra pakankami, biokuro nepritrūksime. Gamtinės dujos tampa antrarūšiu kuru, praktiškai jos reikalingos tik Jonavos „Achemai“, o dideliems vartotojams reikalingų dujų reikia mažai“, – teigia Lietuvos pramonininkų konfederacijos direktoriaus pavaduotojas Vidmantas Jankauskas.

Pasak jo, tenka tik apgailestauti, kad Lietuvoje labai didelės investicijos buvo skirtos dujų infrastruktūrai, tačiau tuo pat metu buvo intensyviai plėtojamas ir biokuro naudojimas.

Kaip pabrėžia Lietuvos atsinaujinančių išteklių energetikos konfederacijos prezidentas Martynas Nagevičius, pagrindinį prizą už atsinaujinančių išteklių naudojimą centralizuotame šildyme derėtų skirti „Gazpromui“. Mat nuo 2013-ųjų gamtinių dujų su transportavimo sąnaudomis ir biokuro kainos santykis skiriasi du tris kartus. 2013-ųjų rugsėjį gamtinės dujos kainavo 514, biokuras –173 Eur/tne, šių metų rugsėjį – atitinkamai 469 ir 137 Eur/tne.

Biokuro kainos skirtinguose Lietuvos regionuose ir vietovėse svyruoja nedaug – maždaug 10–15 proc. Lietuvoje veikia ir pirmoji pasaulyje biokuro birža, kuri šiuos skirtumus dar labiau išlygina: biokuro prekyboje dalyvauja miškų urėdijos, iš esmės tai galima daryti turint vos vieną sunkvežimį produkcijai gabenti. Šiuo metu šilumos gamintojai įpareigoti 50 proc. biokuro pirkti per biržą, o nuo kitų metų visa prekyba vyks tik biržoje. Tikimasi, kad ši taisyklė dar labiau padidins konkurenciją ir sumažins biokuro kainą.

Pasak M.Nagevičiaus, galutinė biokuro kaina susidaro iš užmokesčio tiekėjams, miško darbuotojams, technologijų gamintojams ir mokesčių. Tik apie 18 proc. komercinės biokuro kainos sudaro nelietuviški degalai, technologijos ir kitos sąnaudos. „Vadinasi, jei Lietuva būtų bendrovė ir biokuras (visiškai teorinis variantas) kainuotų tris kartus daugiau už gamtines dujas, vis tiek labiau apsimokėtų naudoti brangesnį biokurą, nes visi šie pinigai lieka Lietuvoje“, – papildomą biokuro naudą apibrėžia ekspertas.

Pastaruoju metu galima stebėti biokuro naudojimo mažėjimo tendenciją individualiuose namuose. Pagrindinės priežastys – emigracija ir judėjimas iš kaimo į miestą. Todėl namai, kurie anksčiau buvo šildomi malkomis, šiandien apskritai nešildomi. Kita, malonesnė priežastis – vis daugiau gyventojų susitvarko savo namus, pakeičia neefektyvius sovietinius katilus į modernesnius ir tai leidžia naudoti mažiau kuro.

Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos prezidento Vytauto Stasiūno teigimu, turint centralizuotas šilumos sistemas, kūrenti gamtines dujas katile yra didelė prabanga, nes ši sistema leidžia panaudoti įvairias atliekas ir skiedras.

„Visuose Lietuvoje miestuose yra įrengtas centralizuotas šildymas ir mes galime naudotis šiais privalumais. Mieste pati brangiausia šildymo grandis yra miesto tinklai, tačiau mes juos turime įrengtus ir nesame už tai niekam skolingi. Pamažu Lietuvoje tai pradedama suprasti ir nebėra kalbų apie atsijungimus, kaip būta anksčiau. Mūsų miestai švarūs, be kaminų, tačiau didžiausia bėda, kad susidarė didelis skirtumas tarp šilumos gamybos ir namų, kurie neapšiltinti, todėl vartoja labai daug šilumos, būklės. Tai, kas padaryta šaltiniuose ir trasose, kur esame netoli ES vidurkio, su namais tik pradedama“, – aiškina V.Stasiūnas.

Pasak jo, turime Dievo dovaną – didelius biokuro atliekų išteklius. Tarkim, anglai kūrena biokurą, bet jis tris kartus brangesnis, nes miškų jie beveik neturi, tad tenka importuoti medžio granules iš Kanados.

Kompensacijų nemažėja

Nors per penkerius metus pokyčių šalies šilumos ūkyje įvyko tikrai daug, tai iš esmės beveik nepakeitė gyventojų, kurie nesuinteresuoti ko nors šioje srityje keisti ir gauna valstybės kompensacijas už šildymą, skaičiaus.

Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, 2010-aisiais tokių buvo 170 tūkst., pernai – 163 tūkst. 2015 m. duomenų ministerija dar negalėjo pateikti.

Daugiausia kompensacijų pernai gavo Akmenės rajono gyventojai – 15,2 proc. Daugiau nei dešimtadalis gyventojų kompensacijas gavo Druskininkuose (14,8 proc.), Visagine (14,3 proc.) ir Anykščiuose (11,4 proc.).

Didžiuosiuose miestuose kompensacijas gaunančių gyventojų dalis mažesnė: Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje jas gavo kiek daugiau nei 4 proc. gyventojų, Šiauliuose ir Panevėžyje – daugiau kaip 7 proc. Mažiausia kompensacijų dalis teko Neringos (1,3 proc.), Klaipėdos rajono (1,8 proc.), Panevėžio rajono (1,9 proc.), Alytaus rajono (2,1 proc.) ir Kauno rajono (2,6 proc.) gyventojams.

Vidutinis būsto šildymo išlaidų kompensacijos dydis vienam asmeniui per vieną 2014 m. šildymo sezono mėnesį, būstą šildant centralizuotai, sudarė apie 100 Lt, būstą šildant kitomis energijos ir kuro rūšimis – 137,4 Lt. 2014-aisiais būsto šildymo išlaidų kompensacijoms išleista 88,7 mln. Lt – maždaug trečdaliu mažiau nei rekordiniais 2012-aisiais, kai tam skirta daugiau nei 140 mln. Lt.

Šiemet, kai kompensacijų skyrimas ir mokėjimas perduotas savivaldybėms, sausio–rugsėjo mėnesiais išleista 12,3 mln. eurų.

Vakaruose įprasta praktika, kai gyventojai už šildymą ir žiemą, ir vasarą moka vienodą įmoką. Pranašumas – nereikia su nerimu laukti šalčių ir gąsdinančių sąskaitų už šildymą.

Pasak V.Stasiūno, šis modelis Lietuvoje nėra populiarus ir todėl, kad mažesnes pajamas gaunantys žmonės, kurie žiemą moka didelius mokesčius, taip užsitikrina sau kompensacijas. Jei visus metus būtų mokama po lygiai, kompensacijų gavėjų sumažėtų.

Asociacijos duomenimis, 2015-ųjų pradžioje skolos už šildymą sudarė 275 mln. Lt, iš kurių 150 mln. Lt buvo skolingi privatūs vartotojai.

Ministro Pirmininko interviu Lietuvos radijui

Premjere, Jūs inicijuojate pasitarimus ir toliau aiškinatės padėtį dėl Prancūzijos koncerno „Dalkia“ valdomos centralizuotos šilumos tiekimo įmonės „Vilniaus energija“ veiklos. Tas aiškinimasis jau trunka ne vienerius metus – ar vartotojams nuo to padėtis negerėja?

Pirmas dalykas, kurį reikia pastebėti – šiais metais tik Vilniaus savivaldybė iš tikrųjų susiklostė pakankamai skandalinga situacija. Tuo užsiima ir atitinkamos tarnybos, įskaitant Energetikos inspekciją, kuri neseniai paskelbė savo tyrimų rezultatus, kitos tarnybos taip pat artimiausiu metu paskelbs savo tyrimo rezultatus. Kaip žinote, Energetikos inspekcija dėl Vilniaus šilumos reikalų kreipėsi į Generalinę prokuratūrą, kad jinai pradėtų savo lygmens tyrimą, o iš Energetikos inspekcijos paskelbtos ataskaitos norėčiau pabrėžti keletą dalykų. Pirmas dalykas, Energetikos inspekcija nustatė, kad problemos, tokios, kokios yra žinomos ir aptariamos viešumoje, yra stebimos tik Vilniuje,  kai lapkričio mėnesį 2011 metų, esant praktiškai tai pačiai temperatūrai kaip ir 2010 metais, šilumos energijos suvartojimas Vilniaus miesto gyventojams išaugo po 12-15 procentų.

Beje, „Vilniaus energija“ atmeta kaltinimus dėl didesnio šilumos suvartojimo sąlyginai dėl šilto lapkričio.

Gali atmesti, kiek nori kaltinimus, bet mes remiamės tuo, ką sako Energetikos inspekcija. Tai yra objektyvūs duomenys, kuriuos pateikė Energetikos inspekcija, ir labai aiškiai galima matyti, kad tokios problemos stebimos tik Vilniaus mieste. Dabar antras dalykas, ką Energetikos inspekcija taip pat savo tyrime atskleidė, tai skandalingą situaciją, kai per paskutines dvi praeitų metų spalio mėnesio savaites „Vilniaus energija“ Vilniaus mieste iš 6600 šilumos punktų prižiūrėtojų pakeitė 4400. Per dvi savaites, keičiant štai tokiu drastišku būdu visą prižiūrėjimo sistemą, be abejo, yra sukeliama sumaištis. Klausimas, ar jinai buvo sukeliama sąmoningai, ar dėl tokio netinkamo valdymo, bet akivaizdu, kad tokios sumaišties metu yra labai nesudėtinga pasiekti, kad šilumos vartotojai tikrai nebūtų tinkamai ginami ir kad jiems būtų teikiama perteklinė šiluma ir didelės sąskaitos, ir daug kitų dalykų. Tenka pastebėti, kad tokia sukelta sumaištis, kuri iš tikrųjų yra verta ir teisėsaugos institucijų atitinkamo dėmesio, yra visų pirma savivaldybės politinės atsakomybės reikalas. Vilniaus miesto savivaldybė yra vienintelė visoje Lietuvoje savivaldybė, kuri šitaip netinkamai prižiūri arba neprižiūri sau priklausančio šilumos ūkio.

O šilumos ūkį galėtų perimti valstybė, taip sako Lietuvos bankų valdybos narys Raimundas Kuodis. Anot jo, gyventojai negauna naudos, kai šį kontroliuoja privačios bendrovės, o Vilniaus meras Artūras Zuokas sako tam pritariantis. O ką jūs manote, Premjere?

Tai yra didelė, skaudi, bet vienos savivaldybės, nesugebančios tvarkytis, tinkamai vykdyti savo pareigų, politinės atsakomybės, pareigų klausimo problema. Galime svarstyti įvairias struktūrines pertvarkas ateityje, kaip turėtume geriau tvarkytis šilumos ūkyje. Bet nesugebant vienai savivaldybei tinkamai tvarkytis, neturėtume spręsti apie visas savivaldybes.

Ką daryti? – natūraliai kyla klausimas.

Tvarkyti savo ūkį taip, kaip priklauso pagal turima atsakomybę. Kodėl sugebama tvarkytis Klaipėdoje, kodėl sugebame tvarkytis Šiauliuose, kodėl sugebama tvarkytis Kaune, o Vilniuje nesugebama tvarkytis? Vilniaus vadovybė, Vilniaus miesto savivaldybė, Vilniaus miesto gyventojai turi visą teisę reikalauti iš Vilniaus miesto savivaldybės vadovybės tinkamai vykdyti savo pareigas.

Ką jūs manote apie galimybę nacionalizuoti šilumos tiekimo įmonę „Vilniaus energija“?

Mes to tikrai nesvarstom. Vilniaus mieste, kaip ir kituose miestuose, savivaldybės, būdamos atsakingos už šilumos ūkius, turi savo pareigas tinkamai vykdyti. Jei nesugeba vykdyti pareigų, tai yra ir politinės atsakomybės klausimai, ir galų gale teisinės atsakomybės klausimai, kuriuos keliame tiems, kurie yra atsakingi už savo pareigų vykdymą.

Premjere, Lietuvos valdžios sprendimu sumokėta 60 milijonų litų už darbą nedidelei kvalifikuotų ekspertų grupei, administruojančiai banką „Snoras“. Žiniasklaida paskaičiavo, kad biudžete dėl trūkstamų 60 milijonų, tam, kad jie būtų surinkti į biudžetą, reikėjo įvesti naujus mokesčius – tokios paralelės kyla.

Iš „Snoro“  banko lėšų yra išmokėta berods 16 milijonų litų laikinajam administratoriui, kuris su visa savo komanda padėjo Lietuvos bankui ir Vyriausybei tinkamai suvaldyti labai sudėtingą krizę – „Snoro“ banko griūtį.  Bankroto administratoriui, kurį skiria teismas, yra taip pat numatytos jo atlyginimo sąlygos, bet jas galutinai turės tvirtinti kreditorių susirinkimas, kuris, kiek žinau, netrukus ir bus surengtas. Kalbėti apie kažkokius 60 mln. kol kas nėra visiškai tikslu. Dabar svarbiausias dalykas, tai turime atsiminti, kad kalbam apie  „Snoro“ banko turto (kurio vertė, jų pačių skelbimu, buvo apie 7 mlrd., bet yra randama virš 4 mlrd. litų vertės turto) tinkamą suvaldymą, tinkamą pardavimą ir pinigų atgavimą Lietuvos valstybei ir visiems mokesčių mokėtojams ir indėlininkams. Tai štai, tas tinkamas tokio mąsto turto suvaldymas reikalauja ir labai gero išmanymo, ir tinkamos ekspertizės, ir tarptautinės patirties. Turime reikalą su galimai nusikalstama buvusių akcininkų veikla, kuri buvo vykdoma plačiu tarptautiniu mastu. Mūsų didžiausias rūpestis yra, kad su štai tuo turtu, kuris yra likęs „Snoro“ banke, būtų tinkamai elgiamasi ir kad tai, ką mums teko padaryti sprendžiant visų pirma draustų indėlininkų problemas, kad tai būtų grąžinta atgal į valstybės iždą, grąžinti pinigai, ir mokesčių mokėtojai nepatirtų dėl to didesnių nuostolių.

Premjere, dabar kai kuriuos mokslų ir studijų įstatymo punktus Konstitucinis Teismas paskelbė antikonstituciniais. Kokių veiksmų turėtų imtis Vyriausybė? Ar būtina neeilinė Seimo sesija šio klausimo sprendimui, kaip to primigtinai reikalauja opozicija?

Po Konstitucinio Teismo sprendimo reikia gerai išanalizuoti tą sprendimą. Tam reikia šiek tiek laiko. Tenka labai aiškiai pastebėti, kad iš esmės Konstitucinio Teismo sprendimas liečia tik keletą aukštojo mokslo įstatymo straipsnių. Visų pirma daugiausia dėmesio Konstitucinio Teismo sprendime yra skirta dviem straipsniams, kurie apibrėžia universitetų savivaldą, universitetų autonomiją, universitetų valdymo dviejų institucijų galias ir jų sudarymo tam tikrus mechanizmus. Tai liečia iš esmės universitetų tarybas ir senatus. Šioje vietoje Konstitucinio Teismo pastabos yra svarbios, bet jos nekeičia esminių Aukštojo mokslo sistemos reformos dalykų. Na, o tai, kad vadinamoji rotacija tų pačių studijų krepšelių turėtų vykti ne kas dvejus metus, o turėtų vykti po kiekvienos sesijos, ką Konstitucinis Teismas yra pasakęs, tai vėl iš esmės nekeičia pačios esmės. Kaip turi vykti gerai besimokančių studentų vertinimas, Konstitucinis Teismas pasiūlė savo sprendime, kad tai turėtų vykti po kiekvienos sesijos. Tai iš tikrųjų yra nesudėtinga taip pat realizuoti.

Premjere, šiomis dienomis pažymimas Prezidentės Dalios Grybauskaitės kadencijos mediumas. Kaip Jums Premjere, kaip Vyriausybei per šį laikotarpį sekėsi bendradarbiauti su Prezidente?

Norėčiau pasinaudodamas proga pasveikinti Jos Ekscelenciją Prezidentę su šia data ir taip pat norėčiau pasveikinti visus Lietuvos rinkėjus, kurie prieš daugiau nei porą metų padarė tinkamą pasirinkimą. Su Prezidente tikrai neblogai sutariame ir to rezultatais galime visi kartu pasidžiaugti. Tiek ieškant tinkamų sprendimų, reikalingų suvaldyti ekonomikos ir finansų pasaulinės krizės poveikius Lietuvai, tiek sprendžiant energetikos reikalus, tiek siekiant apvalyti Lietuvą nuo korupcijos apraiškų, ar teisėsaugoj, ar politinėse partijose, ar galų gale ir suvaldant tokią krizę, kaip „Snoro“ banko krizė. Mūsų supratimas, kokių veiksmų reikia imtis ir kaip juos reikia realizuoti, yra pakankamai geras, tinkamas, ir aš tuo tikrai noriu nuoširdžiai pasidžiaugti. Sutariame neblogai. Tai nereiškia, kad mūsų nuomonės absoliučiai visais klausimais būna vienodos – ir diskutuojame, ir ginčijamės, gauname ir kritinių pastabų, bet bendras rezultatas yra tas, kuriuo aš noriu nuoširdžiai pasidžiaugti.

Premjere, interviu pabaigoje norėčiau Jūsų paklausti apie įvykius Vengrijoje, kur prieš keletą savaičių įsigaliojo nauja prieštaringai vertinama Konstitucija, priimta valdančiųjų daugumos balsais. Pasaulio ir Europos Sąjungos politikai sunerimę, kad suvaržomos Vengrijoje Konstitucinio Teismo galios, kyla grėsmė žiniasklaidos pliuralizmui, baigiasi teismų nepriklausomybė. Koks būtų Jūsų vertinimas šių įvykių Vengrijoje?

Aš tikrai nesiimu kaip nors vertinti.

Ar gali tai pasikartoti Lietuvoje?

Kas pasikartoti? Kad dešinieji turėtų du trečdalius parlamentinės daugumos? Tai aš to visiškai nebijočiau. Vertinti, ar varžoma, ar nevaržoma, aš tikrai nesiimu. Noriu pastebėti, kad Vengrijoj nuo sausio pradžios įsigaliojo naujoji Konstitucija, kurią priėmė demokratiškai išrinktas Vengrijos parlamentas, kuriame dviejų trečdalių daugumą turi dešinieji. Kiek tenka suprasti, tai yra pirmoji Vengrijos Konstitucija, priimta naujaisiais laikais, nes iki šiol vengrai gyveno pagal 1949 metais, dar Stalino laikais, parašytą Konstituciją, kuri tiesiog buvo lopoma ir taisoma. Vengrija šiuo metu pergyvena gana sudėtingą ekonominį laikotarpį, ir šioj vietoj iš tikrųjų galima suprasti tas problemas, kurias tenka spręsti Vengrijos Vyriausybei. Kitus dalykus – Konstitucijos nuostatas, sprendimus atskiruose priimtuose įstatymuose, ar tai būtų susieta su žiniasklaida, ar teismais – aš tikrai nesiimu vertinti, kadangi tikrai nesu su tais įstatymais labai nuosekliai susipažinęs, o, deja, tenka pastebėti, kad labai dažnai yra viešoje erdvėje atkartojami opozicijos kritiniai žodžiai apie tuos priimtus įstatymus. Tai ne visada pakanka vien tiktai žinoti opozicijos kritiką tokiems sprendimams, kad galėtum pasidaryti objektyvią savo išvadą.

Du kraštutiniai – pigiausios ir brangiausios šilumos energijos – Lietuvos rajonų pavyzdžiai liudija, kad ilgametė koncesija, kai šilumos ūkiai buvo ilgam išnuomoti privačioms bendrovėms, nepasiteisino. Šiluma pigiausia ten, kur jos ūkį savo rankose išlaikė savivaldybės. Dabartinei mažai kainai svarbiausios yra investicijos į tinklų sutvarkymą, biokuro katilinių statybą. Tuo tarpu privatus verslas tik nuolat dejavo, koks nepelningas esąs šilumos tiekimas, ir tesiūlė vienintelę išeitį – dujų brangimą įkalkuliuoti į šilumo kainą.
Utenos rajono meras Alvydas Katinas net ir bauginantį šių metų šildymo sezoną pasitiks ramus: dujų kainų šuolis bus neutralizuojamas daugiau šilumos gaminant biokuro katilinėse, kurių tinklą planuojama ir toliau plėsti. O Prienų rajono galva Vytas Bujanauskas šalčių laukia su dideliu nerimu: šiame rajone susidariusios sąlygos tik tolesniam šilumos energijos brangimui, nes ji gaminama vien tik dujinėse katilinėse.
“Veido” skaitytojams – skirtingi abiejų merų atsakymai į tuos pačius klausimus.

VEIDAS: Kodėl šiluma Utenos rajone yra pigiausia visoje Lietuvoje – pastarąjį šildymo sezoną ji tesudarė 18,6 ct/kWh?
A.K.: Viską lėmė laiku padarytos investicijos. Čia nieko gudraus nesukombinuosi, nepadės jokios įmantrios formulės, jokie ginčai Valstybinėje kainų ir energetikos kontrolės komisijoje, jei tavo paties šilumos ūkis nesutvarkytas. Ne tik šilumos ūkis, bet ir visi kiti ūkiniai reikalai – laiku neinvestavusios į tokias strategines sritis, kaip šiluma, vanduo, nuotekos, atliekų tvarkymas, savivaldybės dabar yra pralaimėjusios.
VEIDAS: Kodėl šiluma Prienų rajone yra brangiausia visoje Lietuvoje – pastarąjį šildymo sezoną ji pasiekė 32,5 ct/kWh?
V.B. Todėl, kad turime vien tik dujomis kūrenamas katilines. Meru tapau neseniai, bet pastaruosius ketverius metus dirbau rajono taryboje ir per tą laiką nuolat derėjomės su Prienų šilumos ūkį 15-ai metų išsinuomojusia bendrove “E energija”. Ir nieko! Jie tvarkosi jau dešimtmetį, bet tik dabar, kai iki sutarties pabaigos liko penkeri metai, pradėjo kažką siūlyti. Tačiau tie jų siūlymai mums nepriimtini – už dabar keliais centais pigesnę šilumą jie mainais prašo tokių sąlygų, kurios ilgalaikėje perspektyvoje dar labiau pablogintų savivaldybės situaciją, nes ateityje jie kainą vėl galėtų padidinti ir mes nebeturėtume jokių svertų. Pavyzdžiui, jie siūlo ES lėšomis modernizuoti šilumos trasų sistemą ir perimti ją savo dispozicijon, o baigiantis sutarties laikui – beje, keliama papildoma sąlyga ją dar pratęsti – savivaldybė turėtų tas trasas išsipirkti. Mes liktume be nieko ir net jei patys investuotume į naujas katilines, “E energija” ir toliau diktuotų sąlygas, nes būtų šilumos tinklų savininkė.
VEIDAS: Kokių investicijų Jūsų rajono šilumos ūkyje būta per pastaruosius keliolika metų?
A.K.: Iš viso jau esame investavę apie 46 mln. Lt, iš jų – tik 6 mln. Lt, gautų iš ES. Visa kita – nuosavos lėšos, kurias sugebėjo investuoti savivaldybės rankose išlaikyta UAB “Utenos šilumos tinklai”. Utenoje mes išlaikėme savo rankose visas ūkines įmones, ir esu tikras, kad Lietuvoje tai pas teisingiausias kelias.
Nuolatos atnaujiname savo tinklus, pasistatėme biokuro katilines ir dabar turime galimybę naudoti trijų rūšių kurą: dujas, dyzeliną ir biokurą, renkamės tą, kuris tuo metu rinkoje pigiausias. Iki šiol biokuras užėmė tik 20–30 proc. mūsų rajono rinkos, tačiau prognozuojame, kad per artimiausius kelerius metus jo naudosime jau 70–80 proc.
V.B.: Per tą laiką “E energija” tik truputį paremontavo trasas keliose vietose – ten, kur buvo jau visiškai išėjusios iš rikiuotės. Bet apie kažkokias strategines investicijas – nė kalbos, sėdime vien tik ant senų dujų katilų.
VEIDAS: Ar planuojamos tolesnės investicijos? Kaip jos atsilieps šilumos kainai?
A.K.: Taip, kol kas mūsų rajonui sustoti anksti. “Utenos šilumos tinklai” savo lėšomis (3 mln. Lt) dabar stato dar vieną biokuro katilą. Taip pat pradedame didelės termofikacinės elektrinės statybą – ji kainuos apie 30 mln. Lt, pusę šios sumos planuojame gauti iš ES fondų.
Šilumos kaina Utenoje dėl nuolatinių investicijų nuolatos didėjo, bet mes visada išlikdavome pigiausių rajonų penketuke. Susitvarkėme, susiremontavome, išsiplėtėme, bet, kaip matote, tie, kurie nedarė nieko, dabar moka kur kas brangiau.
Mūsų kainos pernelyg nešokdavo todėl, kad didžiąją dalį investicijų sudarė ne paskolos, o šilumos įmonės apyvartinės lėšos. Be to, juk investicijos išsidėlioja per 10–15 metų, o šilumos savikaina per tą laiką jau būna sumažėjusi – viskas susibalansuoja. Tai užburtas ratas: jei laiku investuoji, net ir perkeldamas dalį investicijų į kainą, ją padidini nedaug, o savikaina mažėja dėl naujų rūšių kuro.
Tiesą sakant, net neįsivaizduoju, ko dabar griebtis tiems rajonams, kuriuose kaina ir taip jau didžiausia ir jiems dabar verkiant reikia investicijų į biokuro katilines, – net ir imdami didelę kainą iš gyventojų jie neturi lėšų rezervo, nes yra priversti pirkti nežmoniškai brangias dujas.
Dabar vyksta arši kova tarp Vyriausybės ir savivaldybių dėl esą prastų kainos skaičiavimo metodikų, fomulių. Bet visa tai – smulkmenos, kova dėl kelių centų už kilovatvalandę. Padėtį iš esmės keičia tik ūkiškumas ir savalaikės, strategiškai suplanuotos investicijos. Nebūkime galvą į smėlį sukišę stručiai ir neieškokime kitokių išeičių, negu investicijos į alternatyvaus dujoms kuro katilines, ir nebereikės verkšlenti – oi, dujos per brangios, oi, Vyriausybė bloga, nes nesudera mažesnių dujų kainų.
V.B.: Manome, kad savivaldybei reikia pačiai statytis naują biokuro katilinę. Skaičiuojame, kad ji kainuotų apie 6 mln. Lt, pusę šių lėšų planuojame gauti iš ES fondų. Aišku, kad investicijas turėtume įtraukti į kainą, bet juk šilumos savikaina sumažėtų vos pradėjus veikti naujai katilinei, taigi bendra kaina gyventojams neturėtų didėti.
VEIDAS: Tačiau biokuras taip pat brangsta. Kokios kainos Jūsų rajono gyventojų laukia šį šildymo sezoną?
A.K.: Kainos formulėse kuro kainų svyravimas jau yra numatytas, tad didelių pokyčių šiemet neturėtų būti. Be to, kad ir kiek bet koks kuras brangtų, mes išliksime mažų kainų Lietuvos rekordininkai – juk turime galimybę rinktis net iš trijų rūšių kuro.
Nusišnekėčiau, dabar ėmęs žadėti, kad kada nors Utenoje šiluma tekainuos 13 ct. Ne, visos tendencijos liudija tik vieną kryptį – energijos išteklių brangimą, kokie nors kitokie pažadai tėra populizmas. Žinoma, ir pas mus šiluma greičiausia brangs – vien jau dėl to, kad biokuro katilinių Lietuvoje daugėja ir jo tiekėjai jau kelia kainą. Bet galvojame ir apie tai – jau žvalgomės į 2 ha aikštelę šalia didžiausios savo katilinės, nes manome, kad verta būtų kaupti biokuro atsargas, jį perkant tada, kai atpinga.
V.B.: Bet ar mes turime kitokių alternatyvų? Biokuras juk vis tiek pigesnis nei dujos. Mūsų rajonas nebegali daugiau miegoti ir nieko nedaryti. Turime seną nebeveikiančią katilinę prie buvusios pieninės, ten ir planuojame statyti tuos naujus biokuro katilus.
Bet naujos katilinės šiemet dar nespėsime baigti, tai kito šildymo sezono viltis. O šio sezono laukiame su labai dideliu nerimu – jau dabar dviejų kambarių buto šildymas žiemą pas mus kainavo 600–700 Lt per mėnesį, tai kas bus, jei jis dar brangs? Bandome greitai kažką daryti, deramės su “E energija”.
VEIDAS: Kas šilumos ūkyje tvarkosi geriau – pačios savivaldybės ar ten įsileistos privačios bendrovės?
A.K.: Esu įsitikinęs, kad tas paslaugas, kurias gyventojams pagal įstatymą privalo teikti savivaldybė – šilumos, vandens tiekimo, atliekų tvarkymo, – ji ir turėtų išlaikyti savo rankose. Teoriškai privatizacija turi daug pliusų, privatus savininkas turėtų sugebėti tvarkytis geriau, bet Lietuvos šilumos ūkyje tokių praktinių pavyzdžių nematome.
Tiesą sakant, mane stebina šilumos ūkio bendrovių nesugebėjimas tvarkytis kituose rajonuose. Tarifai mūsų rajone – ne tik šilumos, bet ir vandens – vieni mažiausių visoje Lietuvoje, bet mūsų įmonės veikia pelningai, nors ir investuoja. Vadinasi, kitur kažkas blogai valdoma, blogai kontroliuojama. Nepatikėsite, bet “Utenos šilumos tinklams” jau keliolika metų vadovauja tas pats žmogus – Gintaras Diržauskas. Dabar nemadinga stagnacija, reikalaujama vadovų rotacijos, bet kai kuriais atvejais stabilumas, pasirinktos krypties išlaikymas ir pagarba savo darbą išmanantiems įmonių vadovams duoda kur kas geresnių rezultatų. Matyt, ne veltui prezidentas Valdas Adamkus vienoje savo kalbų Uteną yra kėlęs pavyzdžiu Seimui dėl politinės kultūros, rajono interesų iškėlimo virš partinių. Man gaila tų Lietuvos miestų, įskaitant Vilnių, kuriuose valdžia neišsilaiko net vienos kadencijos ir keičiasi kas dveji metai, o naujai atėjusieji imasi revoliucijų. Taip pramiegamos investicijos, ES parama, progresas.
V.B.: Prienai – puikiausias blogas pavyzdys, kas atsitinka šilumos ūkį perleidus į privačias rankas. Šis kadaise priimtas sprendimas dabar yra virtęs dideliu mūsų galvos skausmu – jokių remontų, jokių rekonstrukcijų ir rekordinės šilumos kainos. Beje, pažiūrėkite, kokios problemos ir Ukmergėje, kur šilumos ūkis atiduotas tai pačiai “E energijai”!
Todėl ir naują katilinę jau galvojame statytis patys. Yra norinčiųjų į ją investuoti, tačiau net jei ir įsileisime privatų kapitalą, savivaldybė turės išlaikyti savo rankose mažiausiai 51 proc. akcijų. Ačiū, jau pasimokėme valdymą perleidę kitiems, o rūpestį dėl šilumos kainų gyventojams pasilikę sau.

Įkirtos:

A.Katinas: “Laiku neinvestavusios į šilumą, vandenį, nuotekas, atliekų tvarkymą savivaldybės dabar yra pralaimėjusios.”
V.Bujanauskas: “Ačiū, jau pasimokėme valdymą perleidę kitiems, o rūpestį dėl šilumos kainų gyventojams pasilikę sau.”

BFL

Seimo Pirmininkė Irena Degutienė kreipėsi į Ministrą Pirmininką Andrių Kubilių su prašymu jau artimiausiame Vyriausybės posėdyje apsvarstyti Šilumos ūkio įstatymo pataisas, kurios griautų monopolijas šilumos ūkio sektoriuje ir per konkurencijos įtvirtinimą leistų mažinti šilumos kainas gyventojams.

“Daugiau nei prieš mėnesį, t. y. šių metų balandžio 6 d., Seimo valdyba kreipėsi į Vyriausybę, prašydama Seimui pateikti išvadas dėl Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo ir papildymo projekto, tačiau Seimas atsakymo negavo iki šiol”, – rašte premjerui rašo I. Degutienė.

Seimo Pirmininkė pažymi, kad šis projektas yra labai svarbus nemažai daliai Lietuvos gyventojų: juo siekiama užtikrinti komunalinių paslaugų vartotojų daugiabučiuose namuose interesų apsaugą ir sąžiningą konkurenciją komunalinių paslaugų sektoriuje.

“Šiuo projektu norima suskaidyti susidariusias komunalinių paslaugų monopolijas, jį priėmus daugiabučių namų administratoriais nebegalės būti šilumos, elektros, dujų, geriamojo vandens tiekėjai, asmenys, teikiantys atliekų išvežimo ar kitas komunalines paslaugas, nurodytoms veikloms naudojamų medžiagų, apskaitos prietaisų ir kitų įrenginių gamintojai. Tikimės, kad priėmus šį projektą paslaugų kaina ir kokybė geriau atitiks konkretaus namo gyventojų poreikius”, – laiške A. Kubiliui rašo I. Degutienė.

Seimo Pirmininkė atkreipia premjero dėmesį, kad iki pavasario sesijos pabaigos beliko šešios savaitės, tad Vyriausybei toliau delsiant pateikti savo išvadas ir Seimui nespėjus priimti šio projekto pavasario sesijoje, ji nebus įgyvendintas iki kitos žiemos, todėl sunku bus tikėtis, kad ir kitą žiemą daugiabučių namų gyventojams kainos už šildymą bus mažesnės.

Šių metų gegužės 9 d. Vyriausybės pasitarime Energetikos ministerijos prašymu išvadų dėl šio įstatymo projekto svarstymas buvo atidėtas.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė siūlo Seimui demonopolizuoti šilumos ūkį – atskirti šilumos ūkio priežiūrą nuo šilumos tiekimo veiklos.

Prezidentės teigimu, su komunalinių paslaugų įmonėmis susiję namo administratoriai rūpinasi ne gyventojų interesais, ekonomiškesniu šildymu ar vandens tiekimu, o atvirkščiai – yra suinteresuoti kuo didesniu vartojimu ir kuo brangesne namo priežiūra.

Tokia praktika, pasak D.Grybauskaitės, turi baigtis.

“Šalies gyventojus šią žiemą šokiravusios sąskaitos už šildymą – aiškiausias daugelį metų toleruotos monopolininkų ir jiems dirbančių namų administratorių savivalės pavyzdys. Kai ir paslaugos teikimas, jos priežiūra ir namo administravimas yra vienos įmonės rankose, vartotojų interesai niekam nerūpi. Situacija gali pasikeisti tik išskaidžius šilumos ir kitų komunalinių paslaugų teikimą”, – pranešime spaudai sakė ji.

Praėjusią savaitę šalies vadovė pripažino, kad teisės aktų pataisas paskatino koncerno “Icor” įmonių dominavimas šilumos ūkio sektoriuje.

Teikiamas įstatymų pataisų paketas užtikrins skaidresnes ir labiau konkurencingas komunalines paslaugas ir leis daugiabučių gyventojams sumažinti išlaidas už šilumą, vandenį, elektrą, šiukšlių išvežimą bei kitas paslaugas.

Seimui siūlomos Šilumos ūkio ir Konkurencijos įstatymų bei Civilinio ir Administracinių teisės pažeidimų kodeksų pataisos.

Civilinio kodekso pataisomis siūloma daugiabučių namų administratorius atskirti nuo komunalinių paslaugų teikėjų. Administratoriumi negalės būti šilumos, elektros, dujų, geriamojo vandens tiekėjai, asmenys, teikiantys atliekų išvežimo ir kitas komunalines paslaugas, apskaitos prietaisų ir kitų įrenginių, taip pat biokuro gamintojai ir prekybininkai.

Šilumos ūkio įstatymo pataisos administratoriui draus šildymo sistemų prižiūrėtoju samdyti su šilumos tiekimu susijusius asmenis. Savo ruožtu prižiūrėtojas negalės samdyti kito prižiūrėtojo.

Pataisomis taip pat keičiama daugiabučių administratorių skyrimo tvarka – jų negalės, kaip dabar, skirti savivaldybė, juos turės pasirinkti patys gyventojai, o jiems to nepadarius – teismas. Administratorius bus skiriamas 3 metams.

Netinkamai pareigas atliekantiems šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtojams numatoma administracinė atsakomybė – bauda nuo 500 iki 4 tūkst. litų.

Prezidentės teigimu, Vyriausybė šiemet turėtų iš esmės peržiūrėti šilumos ūkio sąrangą ir parengti naują Šilumos ūkio įstatymo redakciją.

“Icor” Lietuvos šilumos ūkyje veikia kartu su partnere, Prancūzijos energetikos bendrove “Dalkia”. Įmonės Vilniuje valdo centralizuotai šilumą tiekiančią įmonę “Vilniaus energija”, o mažesniuose šalies miestuose veikia bendrovė “Litesko”, turinti padalinius Alytuje, Marijampolėje, Kazlų Rūdoje, Sargėnuose, Palangoje, Telšiuose, Vilkaviškyje, Druskininkuose, Biržuose, Kelmėje.

Prancūzijos koncerno “Dalkia” valdomos šilumos tiekimo įmonė “Vilniaus energija” ramiai reaguoja į sostinės politikų užmojus peržiūrėti šilumos ūkio nuomos sutartį. Esą savivaldybė neturi galimybės šią sutartį nutraukti, rašo “Vilniaus diena”.

“Sutartyje tokia galimybė nėra numatyta. Sutarties nutraukimas yra galimas dviem atvejais: šalims susitarus arba dėl esminių pažeidimų. Esminių pažeidimų konstatavimo tvarka taip pat yra labai aiškiai apibrėžta”, – sakė “Vilniaus energijos” komercijos direktorius Rimantas Germanas.

“Vilniaus energija” tvirtina, kad sutarties nė sykio nepažeidė, taigi savivaldybė neturi teisės vienašališkai nutraukti sutartį.

“Jeigu mes būtume per šiuos devynerius metus padarę kokių nors pažeidimų, tai jau seniai už tai būtume atsiėmę”, – pridūrė R.Germanas.

Pasak jo, “Vilniaus energija” yra pasiruošusi derėtis dėl sutarties peržiūrėjimo ir kol kas neatmeta jokių variantų.

“Viskas yra įmanoma, jeigu yra tikslas susitarti. Jokios oficialios pozicijos iš savivaldybės dar negavome. Kai gausime – spręsime. Žinoma, negalime nekreipti dėmesio į tai, ką sako savivaldybė. Esame visada pasiruošę atsiliepti į normalius įvairių valstybės institucijų, taip pat – sutarties šalies, pageidavimus. Visada tą darėme ir darysime ateityje”, – sakė “Vilniaus energijos” komercijos direktorius.

R.Germanas teigė nenorįs vertinti savivaldybės politikų sprendimo peržiūrėti šilumos ūkio nuomos sutartį būtent dabar, likus porai savaičių iki rinkimų. “Nenoriu būti dar kartą apkaltintas politikavimu”, – sakė R.Germanas.

Vilniaus valdžia peržiūrės šilumos tinklų nuomos sutartį su Prancūzijos koncernu “Dalkia”. Tam trečiadienį pritarė posėdžiavusi Vilniaus taryba.

Projekte, kurį pristatė tarybos narys, Liberalų sąjūdžio frakcijos vadovas ir susisiekimo viceministras Arūnas Štaras, pažymima, kad per vieną mėnesį Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius turės pradėti esminį nuomos sutarties peržiūrėjimą. Jei per keturis mėnesius nebus pasiektas sutarimas su “Vilniaus energija” ir “Dalkia”, administracijos direktorius pradės sutarties nutraukimo procedūrą.

Sutarties nutraukimo iniciatoriai sako, jog “Vilniaus energija” nesiekia tiekti šilumos energijos kuo mažesne kaina. Anot jų, išnuomotą bendrovės “Vilniaus šilumos tinklai” turtą faktiškai valdo ne Prancūzijos įmonė “Dalkia”, o bendrovė “Icor” (buvusi “Rubicon group”).

Vyriausybė svarsto, kaip nuosavybės atskyrimo principą būtų galima pritaikyti šilumos ūkyje. Vienas iš siūlymų – vamzdynus perimti į savo rankas, – tam būtų sukurtos dvi trys valstybinės įmonės, dėl to būtų keičiamas ir Šilumos ūkio įstatymas. Apie tai užsimena Vyriausybės kancleris Deividas Matulionis, tačiau kartu pabrėžia, kad tai – tik vienas iš premjero pasiūlytų variantų. Iki konkrečių sprendimų esą dar kiek toloka.

Premjero patarėjas Kęstutis Škiudas nurodo, kad gamybos ir perdavimo tinklų atskyrimo principas, priešingai nei dujų ar elektros ūkiuose, šilumos tiekimo atveju nėra toks akivaizdus. K.Škiudas abejoja, ar mažesniuose miestuose, kur konkurencijos tiekiant šilumą tiesiog nėra, toks gamybos ir perdavimo sistemų (katilinių ir vamzdynų) atskyrimas duotų kokių nors rezultatų. “Tad permainos greičiausiai paliestų tik didžiuosius miestus”, – mano K.Škiudas. Jo teigimu, taip pat būtų galima galvoti, pavyzdžiui, apie biokuro biržą, nes šilumą gaminančios bendrovės dažnai jį perka aukštesnėmis nei rinkos kainomis ir iš susijusių bendrovių.

“Vyriausybės pasirinktas kelias nėra įprastas – kas valdo šilumos šaltinius, tam priklauso ir vamzdynai”, – tvirtina energetikos ekspertas, buvęs Valstybinės kainų ir energetikos komisijos pirmininkas prof. Vidmantas Jankauskas. Anot jo, Europoje šilumos ūkyje tokios tinklų ir katilinių atskyrimo praktikos nėra. V.Jankauskas primena, kad ir dabartiniame Šilumos ūkio įstatyme numatyta, jog pigiau gaminamą šilumą jos tiekėjui privalu supirkti – taip yra Klaipėdoje, Kėdainiuose. V.Jankauskas sako, kad yra tiesiog per mažai šilumos gamintojų, tad naujovė nepasiteisins.

K.Škiudas atkreipia dėmesį, kad yra ir kitų, nors ir smulkesnių, tačiau labai svabių problemų. “Tarkime, namo administratorius dažnai būna susijęs su pačiu šilumos tiekėju. Šilumos mazgų prižiūrėtojas – taip pat. Tas veikas reikėtų išskaidyti”, – įsitikinęs pašnekovas.

Tuo metu šilumos tiekėjai skundžiasi, kad Vyriausybė su jais apskritai kol kas nesitaria. Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos prezidentas Vytautas Stasiūnas akcentuoja, kad šilumą galėtų atpiginti tik perėjimas prie biokuro ir namų renovacija. “Bet šis projektas stringa. Tad Vyriausybė prieš rinkimus pradėjo eskaluoti apie šilumos tiekimo iki namų dalį. Vis dėlto problema yra ne šilumos gamyba, o jos vartojimas”, – dėsto jis.

Šią savaitę Vyriausybė planuoja sudaryti specialią darbo grupę, kuri pradės rengti Šilumos ūkio įstatymo pataisų gaires, planuojama priimti Vyriausybės nutarimą, kad Vartotojų teisių gynimo tarnybai būtų suteikta daugiau galių tirti, ar šilumos tiekėjai neužsiima nesąžininga komercine veikla.

Į ginčus su verslininkais dėl šilumos ūkio nuomos įsivėlusi Ukmergės savivaldybė, skelbdama viešuosius konkursus, didžiąją jų dalį įgyvendino pažeisdama įstatymą. Tokių konkursų 2009-2010 metais buvo 12 iš 19-kos, pranešė Viešųjų pirkimų komisija, atlikusi patikrinimą savivaldybėje.

Patikrintusi 19 vykdytų viešųjų pirkimų, tarnyba pareiškė, kad savivaldybė 12-koje konkursų pažeidė Viešųjų pirkimų įstatymą, neužtikrino lygiateisiškumo ir skaidrumo principų bei tikslo racionaliai naudoti tam skirtas lėšas.

Tarnyba BNS pranešė, kad vienas tokių buvo 3,414 mln. litų pradinės vertės Ukmergės miesto teritorijų, želdinių ir kitų komunalinio ūkio objektų priežiūros 2009-2012 metais paslaugų konkursas, su kurio laimėtoja įmone “Izobara”, pasiūliusia 2,595 mln. litų kainą (su PVM), buvo pasirašyta sutartis.

Pasak VPT, pasirašydama sutartį savivaldybė pakeitė pirkimo dokumentų sąlygas bei nustatytą įkainį – vietoj 21,35 lito už kubinį metrą jis buvo padidintas iki 67,92 lito, todėl sutarties kaina nuo 2,595 mln. litų padidėjo iki 3,042 mln. litų ir viršijo antroje vietoje buvusios įmonės “Ukmergės versmė” pasiūlymą – 2,949 mln. litų.

Bendrovė “City Service” konkursui pateikė brangiausią pasiūlymą – 5,691 mln. litų, o jame taip pat dalyvausi įmonė “Skongalis” – 2,735 mln. litų.

Kito – miesto sąvartyno priežiūros ir eksploatacijos operatoriaus – konkurso procedūros taip pat pažeidė įstatymus, nes savivaldybė, 2008 ir 2010 metais pasirašydama papildomus susitarimus, padidino pirkimo kainą, negavusi Viešųjų pirkimų tarnybos sutikimo.

Be to, paskelbusi 2,655 mln. litų preliminarios vertės socialinių paslaugų centro pastato dalies rekonstrukcijos konkursą, savivaldybė jo nugalėtoja pasirinko bendrovę “Ukmergės statyba, pasiūliusia 2,083 mln. litų kainą (su PVM), nors įmonė “Pireka” pasiūlė mažiau – 1,726 mln. litų.

Viešojo pirkimo komisija, pasak VPT, nenurodė, kodėl netiko “Pirekos” pasiūlymas bei nevertino brangiausią pasiūlymą pateikusio konsorciumo, kuriame buvo įmonės “Mantista”, “Pakruojo arka” ir “Statinių projektavimo biuras” kvalifikacijos. Pastarųjų įmonių pasiūlyta kaina buvo 3,505 mln. litų.

Seimas neįveikė prezidentės Dalios Grybauskaitės veto Šilumos ūkio įstatymo pataisoms. Už tai, kad būtų priimtos parlamentarų kartą jau priimtos pataisos be šalies vadovės siūlomų pakeitimų, antradienį balsavo 17 Seimo narių, prieš – 53, o susilaikė 43 parlamentarai.

Vėliau Seimas priėmė prezidentės pasiūlytas pataisas: už balsavo 68 Seimo nariai, prieš – vienas (konservatorius-krikdemas Mantas Adomėnas), o susilaikė 42 parlamentarai.

Valstybės vadovė pasiūlė pataisas, kurios, pasak jos, sustiprintų šilumos gamybos bei pardavimo kontrolę, o vartotojams garantuotų mažesnes kainas.

Prezidentė pasiūlė nustatyti, kad nepriklausomiems šilumos gamintojams šilumos gamybos kainodara, kuri nustatyta Šilumos ūkio įstatyme, yra privaloma kaip ir kitiems šilumos tiekėjams.

Esant pagrįstam nepriklausomo šilumos gamintojo prašymui, Kainų komisija turi teisę priimti sprendimą netaikyti privalomos šilumos gamybos kainodaros nepriklausomam šilumos gamintojui.

Tačiau toks sprendimas galėtų būti priimtas tik tada, jei nepriklausomas šilumos gamintojas ar susijusių tarpusavyje tokių gamintojų grupė vienoje centralizuoto šilumos tiekimo sistemoje gamina šilumos kiekį, nedarantį reikšmingos įtakos galutinei tos centralizuoto tiekimo šilumos sistemos kainai arba jų veiksmai nedaro įtakos ūkinei veiklai toje centralizuoto tiekimo šilumos sistemoje.

Prezidentė pataisomis pasiūlė įpareigoti Kainų komisiją nustatyti šilumos supirkimo iš nepriklausomų šilumos gamintojų tvarką ir sąlygas.

Prezidentės pataisos numato, kad visais atvejais šiluma, superkama iš nepriklausomų šilumos gamintojų, negalėtų būti brangesnė negu šilumos tiekėjo palyginamosios šilumos gamybos sąnaudos.

Parlamentarų priimtos Šilumos ūkio įstatymo pataisos numatė, kad šilumos tiekėjai turės supirkti iš nepriklausomų gamintojų šilumą, pagamintą iš atsinaujinančiųjų energijos šaltinių, už nepriklausomo gamintojo siūlomą kainą, kuri negalėtų būti didesnė nei paties šilumos tiekėjo gamybos kaina.

Kai kurie Seimo nariai dėl jų ryšių su biokuro gamybos verslu turėtų susilaikyti nuo Šilumos ūkio įstatymo pataisų, pareiškė prezidentė Dalia Grybauskaitė.

“Manyčiau, kad ypač Seimo nariams, kurie patys asmeniškai ir jų šeimos nariai turėjo tiesioginį susilietimą su tomis kompanijomis, kurioms tai naudinga, turėtų susilaikyti nuo tokių pataisų siūlymų”, – trečiadienį lankydamasi Vilniaus universiteto Botanikos sode žurnalistams teigė D.Grybauskaitė.

Anot jos, Seimo priimtu ir jos vetuotu Šilumos ūkio įstatymu dalis kainodaros būtų perduota monopolininkams.

“Pagrindiniai argumentai, kad tiesiogiai aš, Specialiųjų tyrimų tarnyba ir energetikos ministras matome interesų konfliktą – kad įstatymu atiduodama dalis kainodaros energetikos monopolistams, ir tai tiesiogiai kels gyventojams energijos ir šilumos kainas”, – sakė D.Grybauskaitė.

Šilumos ūkio įstatymo pataisų autorius parlamentaras Jonas Šimėnas anksčiau sakė nematąs interesų konflikto dėl to, kad pats anksčiau yra dirbęs Lietuvos biokuro gamintojų ir tiekėjų asociacijos (LITBIOMA) direktoriumi. Jo darbo pobūdis buvo įvardijamas kaip “biomasės ir biokuro gamybos ir naudojimo plėtra”.

Valdančiųjų konservatorių atstovas J.Šimėnas praėjusią savaitę pareiškė, kad pataisų blokavimas naudingas tik dujininkams. Jis nepagrįstais vadino prezidentės ir Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) perspėjimus, kad siūlomi įstatymo pakeitimai leistų šilumos iš biokuro gamintojams pelnytis gyventojų sąskaita.

Įstatymą vetavusi prezidentė paskelbė, kad įstatyme numatyta metodika atvertų kelią iš biokuro gaminamą šilumą pardavinėti tokiomis pat kainomis, kaip ir iš gamtinių dujų, nors iš biokuro pagaminta šiluma yra pigesnė.

STT pabrėžė, kad “kainų suktuką” užprogramuoja galimybė vadinamajam nepriklausomam šilumos gamintojui pačiam nustatyti šilumos kainą – tik ne didesnę nei šilumos tiekėjo gamybos kaina. Perspėjama, kad nepriklausomam šilumos gamintojui nustačius didžiausią galimą kainą, šilumos tiekėjas privalės ją supirkti, todėl sumažės poreikis šilumai iš iškastinio kuro. Tokiu atveju dėl išaugusios savikainos Kainų komisija galėtų pakelti kainą, o po to iki šios ribos kainą padidinti ir šilumos iš biokuro gamintojas.

“Prezidiumas vienbalsiai nutarė, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybai priklausantys socialdemokratai turėtų nebalsuoti už šilumos ūkio sutarties pratęsimą su prancūzų kompanija “Dalkia”. Partija turi pakankamai informacijos, kad priimtų savo galutinį sprendimą. Akivaizdu, kad per aštuonerius metus bendrovė siekė išspausti kuo daugiau naudos sau, neatsižvelgdama į Vilniaus miesto gyventojų poreikius. Klaidų kartoti negalima. Todėl mūsų partijos nariams savivaldybės taryboje pavesta nebalsuoti už tai, kad sutartis su šia bendrove būtų pratęsta “, – sako LSDP pirmininkas Algirdas Butkevičius.