Jei norite patekti į negausias išrinktųjų gretas, ar pageidaujate, kad prieš jus atsivertų istorijos teatras? Tuomet perkaitykite šią ištrauką, o vėliau ir visą leidyklos “Tyto alba” ką tik išleistą S.S.Montefiore knygą “Stalinas: Raudonojo caro dvaras”.
Po filmų Stalinas įsakydavo Poskriobyševui – šis lydėdavo Staliną visur – iškviesti automobilius, bet jeigu jie vėluodavo, Vadas imdavo drebėti “iš įsiūčio, rėkti, smarkiai gestikuliuoti, jo veidas persikreipdavo, jis paleisdavo užgauliojimų srautą sekretoriui į veidą (…), ir šis baldavo, tarsi jam būtų neatlaikiusi širdis”. Poskriobyševas surinkdavo užtrukusius svečius. Svečiai turėdavo ruoštis toms “vakarienėms” – nusnausti perpietės, nes “užmigdavusiems prie Stalino stalo baigdavosi blogai”, – teigė Chruščiovas. Kartais norėdamas pagyvinti vakarėlius Vadas kviesdavosi savo gruzinus kino režisierius ir aktorius. “Gal žinote, ar Čiaurelis ir Gelovanis šiuo metu Maskvoje?” – klausdavo jis.
Užsienio svečiai važiuodavo su Stalinu. Šis visuomet sėdėdavo ant atlenkiamos sėdynės tiesiai už vairuotojo ir kartais užsidegdavo švieselę viršuje, kad galėtų skaityti. Ant kitos atlenkiamos sėdynės paprastai įsitaisydavo Molotovas, ant užpakalinės – Stalino favoritas Ždanovas su kitais svečiais. Berija su Malenkovu, “ta pora niekšų” – taip juos vadino Stalinas, – visuomet važiuodavo vienu automobiliu. Kai automobiliai lėkdavo iš miesto Stalino mėgstamu pašėlusiu greičiu, jis planuodavo maršrutą ir darydavo “keistus lankstus”, kad suklaidintų teroristus.
Nuvažiavę šešiolika kilometrų vyriausybiniu greitkeliu, prie kontrolės posto jie sukdavo į kairę ir privažiuodavo jauną eglyną. Po antro kontrolės posto jie pravažiuodavo pro Kuncevo vasarnamio vartus.
Ten vestibiulyje kabojo didžiulis žemėlapis; Stalinas, Ždanovas ir Molotovas sustodavo priešais jį: darydavo įspūdingus geopolitinius pareiškimus ir įnoringus sprendimus. Ždanovas, jo varžovas Malenkovas ir Voznesenskis visada turėdavo paruoštus bloknotus ir užsirašydavo Stalino nurodymus; seni bolševikai Molotovas ir Mikojanas manė, kad toks pataikavimas juos žemintų.
Tualetas buvo rūsyje. Kai svečiai mazgodavosi rankas prieš vakarienę, Molotovas prie pisuaro juokaudavo: “Tai vadinama išsikrovimu prieš pasikrovimą!” Šis tualetas buvo viena iš nedaugelio patalpų Maskvoje, kur didžiūnai galėdavo atvirai šnekėtis. Berija ir kiti kuždėdavosi, kaip jiems įgriso Stalino pasakėlės apie Sibiro tremtį. Kai Vadas tvirtindavo nušliuožęs slidėmis dvylika kilometrų ir nušovęs dvylika kurapkų, jau pradėjęs nekęsti Stalino Berija sakydavo: “Jis meluoja, ir tiek!”
Svečiai įeidavo į erdvų valgomąjį su ilgu stalu po maždaug keturiolika patogių kėdžių kiekvienoje pusėje; aukštus langus dengė ilgos užuolaidos, ant sienų kabojo du sietynai ir keli šviestuvai. Kaip ir visuose Stalino namuose, sienos, grindys ir lubos buvo dengtos šviesiomis Karelijos pušų plokštėmis. Kambarys buvo toks švarus, toks “atskirtas nuo viso pasaulio” ir jame tvyrojo tokia “mirtina tyla”, kad svečiai jausdavosi atsidūrę ligoninėje.
Stalinas visada sėdėdavo stalo kairėje, Berija, dažnai atlikdavęs tamados pareigas, – krikštasuolėje, o garbės svečias – Stalinui iš kairės.
Vos visi susėsdavo, prasidėdavo gėrimas. Iš pradžių būdavo geriama kultūringai – vienas kitas butelis vyno, kartais silpnas gruziniškas “raugas” ir truputis Stalino labai mėgstamo šampano. Mikojanas ir Berija iš pradžių atsinešdavo vyno.
– Judu kaukaziečiai, tad apie vyną išmanote geriau negu kiti. Paragaukite <…>, – ragindavo Vadas.
Netrukus paaiškėjo, kad jis nori įsitikinti, jog svečių vynas neužnuodytas, todėl juodu nustojo jį nešęsi. Stalinas vaišindavo savo vynu ir pats maloniai atkimšdavo butelius. Po kiek laiko svečiai tostais būdavo vis įkyriau raginami išgerti baltosios, pipirinės ir brendžio, tad galop net tie užkietėję girtuokliai nusitašydavo kaip gaidžiai. Stalinas dėl to nesaikingo gėrimo kaltindavo Beriją. Paprastai per gruzinų vaišes šeimininkas juokais verčia svečius gerti, o jeigu jie priešinasi, įsižeidžia. Bet dabar šis tariamas vaišingumas tapo bjauriai iškreiptas ir virto baimę keliančiu galios demonstravimu. Stalinas taip ūžavo 1944–1945 metais, kad profesorius Vinogradovas įspėjo jį gerti mažiau. Tuomet Vadas perėjo prie vyno, skiesto mineraliniu vandeniu. Vis dėlto ir tada jis kartais persigerdavo; kartą Svetlana matė jį dainuojantį duetu su nebesilaikančiu ant kojų, bet išdidžiu sveikatos apsaugos ministru. Stalinui tapo pramoga tiek privaišinti savo bendražygius, kad šie nebekontroliuotų savęs, – tada jis pajusdavo juos valdąs.
Gėrimą pradėdavo ne Berija, o Stalinas: jis “versdavo mus gerti, kad atsirištų liežuvis”, – rašė Mikojanas. Stalinui patiko senų laikų žaidimas atspėti temperatūrą ir išgerti taurelę už kiekvieną apsiriktą laipsnį. Djilasas matė, kaip Berija suklydo trimis laipsniais ir turėjo išlenkti tris burneles degtinės. Berija – Svetlana jį vadino “puikiu šiuolaikiniu gudraus dvariškio pavyzdžiu” – tenkino Stalino troškimą matyti, kaip jo dvariškiai praranda orumą, ir akylai stebėdavo, kad nė vienas nepraleistų tosto.
– Nagi, išgerk kaip visi, – Berija kankindavo Molotovą, nes šis “visada norėdavo pasirodyti prieš Staliną – jei šis ką nors įsakydavo, visada paklusdavo”. (…)
Kartais per tas bakchanalijas buvo tiek daug geriama, kad didžiūnai, it kokie senstantys, pilvoti studentai, išsvirduliuodavo iš valgomojo vemti, apsidirbdavo ar jų apsaugininkams tiesiog tekdavo nešte nešti juos namo. Stalinas girdavo Molotovą už tai, kad pajėgia daug išgerti, bet kartais užsienio reikalų ministras irgi pasigerdavo.
Daugiausiai vemdavo Poskriobyševas. Tarp daugiausiai geriančių buvo Chruščiovas – jis troško įsiteikti Stalinui visai kaip ir Berija. Kartais Chruščiovas taip nusilesdavo, kad Berija parveždavo jį namo ir paguldydavo į lovą, – Nikita bemat ją prišlapindavo. Ždanovas ir Ščerbakovas negalėjo nustoti gėrę ir tapo alkoholikais; pirmasis bandė atsikratyti šio žalingo įpročio, antrasis 1945 metais mirė nuo širdies smūgio, ištikusio po baisių išgertuvių. Bulganinas buvo “beveik alkoholikas”; Malenkovas tik dar labiau išpampo.
Berijai, Malenkovui ir Mikojanui pavyko papirkti padavėją, kad ši vietoj svaigalų piltų jiems “nuspalvintą vandenį”, bet Ščerbakovas išdavė juos Stalinui. Kartą išgėręs įspūdingą kiekį brendžio Mikojanas išsvirduliavo iš valgomojo ir netoliese aptiko kambarėlį su sofa ir praustuvu. Jis apsišlakstė veidą vandeniu, atsigulė ir jam pavyko kelias minutes nusnūsti. Tai tapo slaptu jo įpročiu, bet Berija įskundė Mikojaną Stalinui, jau pradėjusiam justi armėnui antipatiją.
– Nori būti gudresnis už kitus, ar ne? – iš lėto iškošė Stalinas. – Žiūrėk, kad vėliau netektų to gailėtis!
Stalino namuose šie žodžiai visada buvo baisiausias grasinimas.
Stalino vasalams iš Vidurio Europos sekėsi ne ką geriau. Kartą Gottwaldas tiek pasigėrė, kad paprašė priimti Čekoslovakiją į SSRS sudėtį. Su juo atėjusi žmona didvyriškai pasisiūlė: “Drauge Stalinai, leiskite man gerti vietoj mano vyro. Gersiu už mus abu.” Rakosi kvailai pareiškė, kad sovietų žmonės – “girtuokliai”.
– Mes dar pažiūrėsim, kas girtuokliai! – nusišaipė Stalinas ir kartu su Berija “pripumpavo” vengrą svaigalų.
Valgomajame pasirodydavo tarnaitės – storos valstietės, it kokios karalienės Viktorijos laikų slaugės pasirišusios baltas prijuostes, nešinos daugybe gruziniškų patiekalų. Juos sudėdavo ant bufeto ar ilgojo stalo gale ir dingdavo.
Kartą viena jų stabtelėjo pilstydama arbatą Stalinui ir svečiams lenkams. Vadas iškart tai pastebėjo:
– Ką ji nori nugirsti?
Jeigu iškilių svečių iš užsienio nebūdavo, vakarienę patiekdavo kuri nors namų šeimininkė, paprastai Valečka, ir vienas apsaugininkas. Svečiai įsidėdavo maisto, tada sėsdavo prie stalo kartu su Stalinu.
“Pamažu Stalinas ėmė labai domėtis tuo, ką valgo”, – prisimena Mikojanas.
Nuvargęs generalisimas pildė senkančios energijos atsargas “milžinišku kiekiu maisto, kurio būtų užtekę kur kas stambesniam vyrui”.
“Jis suvalgydavo mažų mažiausiai dvigubai daugiau už mane, – rašė Mikojanas. – Imdavo gilią lėkštę, prisipildavo į ją dviejų karštų sriubų, paskui kaimiečių papročiu, žinomu man iš mano paties kaimo, pritrupindavo į lėkštę duonos, uždengdavo kita, tada išsrėbdavo iki paskutinio lašo. Paskui valgydavo užkandžius ir pagrindinį patiekalą su daugybe mėsos.” Stalinui “dar patiko žuvis, labiausiai silkė, be to, mėgo paukštieną – vištieną, antieną” ir virtas putpeles. Jis net sugalvojo naują patiekalą ir pavadino jį aragvi – avieną su baklažanais, pomidorais, bulvėmis ir juodaisiais pipirais. Šį patiekalą, kurį dažnai užsisakydavo, jis pagardindavo pikantišku padažu. Tačiau Stalinas pasidarė toks įtarus, kad paprastai bandydavo prikalbinti Chruščiovą, ėdriausią iš savo didikų, paragauti avienos ar silkės ir tik tada valgydavo pats…
Iš anglų kalbos vertė Vytautas Petrukaitis
Apie autorių
Simonas Sebagas Montefiore (g. 1965 m.) – britų rašytojas, 2009 m. Vilniaus knygų mugės svečias, kurio pasauliniais bestseleriais tapusios knygos jau išverstos į daugiau nei 35 kalbas. Lietuviškai jau išleista “Stalino jaunystė” pelnė ne vieną įvertinimą: “LA Times Book Prize for Biography” (JAV), “Costa Biography Award” (JK), “Kreisky Prize for Political Literature” (Austrija) ir “Le Grand Prix de la Biographie Politique” (Prancūzija). Jos tęsinys – “Stalinas: Raudonojo caro dvaras” laimėjo “2004 British Book Awards” Metų istorinės knygos titulą. Rašytojas, Karališkosios literatūros draugijos narys, gyvena Londone. Su autoriumi skaitytojai gali susisiekti per “Facebooką”, o daugiau informacijos rasti adresu www.simonsebagmontefiore.com.
Garsiojoje savo knygoje “Stalinas: Raudonojo caro dvaras” autorius bando pavaizduoti Staliną, dvidešimt įtakingiausių jo didžiūnų ir jų šeimos narius, taip pat parodyti, kaip jie valdė ir kaip gyveno savo valdžios apogėjuje.
Penktojo dešimtmečio pabaigoje Stalinas kelis mėnesius per metus valdydavo šalį iš savo naujų namų Naujajame Atone; labiausiai jis mėgo šį pastatą
Išsekęs niūrus Stalinas veda Beriją, Mikojaną ir Malenkovą per Kremlių prie mauzoliejaus prieš 1946 m. Gegužės pirmosios paradą. Nors jie eidavo ranka rankon, tame gyvatyne jų draugystė buvo apsimestinė: kiekvienas stengsis sunaikinti kitus