Shutterstock nuotr.

Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ

XXI amžiaus rykšte pramintas lėtinio nuovargio sindromas koją kiša geriausiems įmonės darbuotojams. Nuolat pirmi, aplinkinių giriami ir vertinami, bet už tai sumokantys asmeninės sveikatos kainą.

„Pakeičiau darbą, taigi reikėjo įrodinėti, kad nesu iš kelmo spirta: nešdavausi namo šūsnis dokumentų, sėdėdavau prie jų iki išnaktų, norėjosi pateisinti darbdavio pasitikėjimą, lūkesčius. Nežinau, kiek ilgai dar būčiau taip save alinusi, jei ne sušlubavusi sveikata“, – prisimena 28-erių šiaulietė Ilona.

Į ligoninę dėl patinusių limfmazgių ir šoktelėjusios temperatūros paguldyta moteris vis nerimo, atsakinėjo į darbo skambučius, kol iš medikų išgirdo, kad jai, matyt, onkologinė liga. Per naktį bluosto nesudėjusi šiaulietė prisiekė sau, kad jei pakils iš patalo, pakeis savo gyvenimą 180 laipsnių kampu.

Labai greitai pavargdavau, dėl menkiausio mažmožio puldavau į ašaras, slėgė laukiantys darbai ir nežinomybė dėl ateities.

Ryte vėžio diagnozę atšaukę medikai jos ligos istorijoje įrašė virusinę infekciją ir pasiūlė nuvykti konsultacijos į Santariškių klinikas. Dar ne kartą konsultacinės poliklinikos duris varsčiusi moteris iš medikų girdėjo skirtingas diagnozes. Jos negalavimų simptomai priminė kone baisiausias galimas ligas, tik nuo kurios iš jų tiksliai gydyti, niekas nežinojo.

„Labai greitai pavargdavau, dėl menkiausio mažmožio puldavau į ašaras, slėgė laukiantys darbai ir nežinomybė dėl ateities: su vyru buvome tik pasiėmę paskolą būstui, o čia iškrito kone mėnesio nedarbingumas“, – pasakoja pusmetį nežinia nuo ko gydyta pacientė.

Po lovos režimo, atidesnio žvilgsnio į poilsį ir mitybą jos gyvenimas grįžo į įprastas vėžias. „Matyt, labiausiai padėjo ramybė ir sumažėjęs darbo krūvis“, – svarsto pašnekovė, tikrąją sa­vo diagnozę sužinojusi tik pagerėjus savijautai.

Apie lėtinio nuovargio sindromą iki tol ji nebuvo nieko girdėjusi, o aplinkiniams jos diagnozė skambėjo kaip geras anekdotas. „Nė nenoriu prisiminti, kiek per tą pusmetį mane siuntinėjo iš kabineto į kabinetą ir vis piktinosi, kad sveika būdama ligų ieškau“, – stebisi Ilona.

Respublikinės Kaunos ligoninės Krizių intervencijos centro vedėja gydytoja psichiatrė Aušra Andriuškevičienė sako, kad tik pačių pacientų atkaklumas ir atveria duris į pasveikimą. „At­metus netinkamas diagnozes pacientui lieka tikroji jo negalavimo priežastis, svarbu iki jos nueiti. Niekada nepasiduokite“, – ragina vis dažniau persidirbusių žmonių sulaukianti psichiatrė.

Kur jūs matėte, kad darbininkas kastų griovį 18 valandų per parą? Bėda, kad dirbant biure žmogaus darbo diena išsitęsia iki neriboto skaičiaus valandų prie kompiuterio.

Tokią tendenciją ji vadina XXI amžiaus rykšte ir primena, kad smegenims negaunant poilsio organizmo veikla išsiderina: „Kur jūs matėte, kad darbininkas kastų griovį 18 valandų per parą? Bėda, kad dirbant biure žmogaus darbo diena išsitęsia iki neriboto skaičiaus valandų prie kompiuterio. Ta pačia veikla užsiimame darbe, namie, kelionėse, viešajame transporte, jei prireikia – ir atostogų metu. Nieko stebėtino, kad po tokio savęs alinimo juntama tik emocinė tuštuma.“

Lėtinio nuovargio sindromą Respublikinės Kauno ligoninės Krizių intervencijos centro vedėja apibūdina kaip daug pasiekusių ir sėkmės lydimų žmonių negalavimą. Jis pasireiškia tuomet, kai žmogus net ir po 24 valandų poilsio ar atostogų jaučiasi mažiau aktyvus nei iki tol. Medikė siūlo atskirti natūralų nuovargį, juntamą po sunkios darbo dienos, nuo to, kuris reikalauja nuolatinio gydymo.

Taigi, jei nuovargio jausmas, bendras silpnumas ir raumenų skausmas, kartkartėms pasireiškiantis šaltkrėčiu, jūsų neapleidžia jau pusmetį, reikėtų skubiai atlikti tyrimus, padėsiančius nustatyti, ar tai ne XXI amžiaus beždžione medikų pramintas lėtinio nuovargio sutrikimas, įprastai mėgdžiojantis daugelio ligų simptomus.

Realybės šou ištisą parą

1984 m. pirmą kartą spaudoje aprašytas lėtinio nuovargio sindromas (LNS) medikų apibūdinamas kaip itin sekinantis ir komplikuotas sutrikimas, galintis pasireikšti visišku organizmo išsekimu.

Šis negalavimas atkartoja daugelį ligų: pradedant skydliaukės ir antinksčių patologija, baigiant onkologinėmis ligomis.

„Įprastai pacientai nesupranta, kas jiems darosi: dažnas skundžiasi bendru silpnumu, neapleidžiančiu nuovargio jausmu (net ir po laisvadienių), kai kuriems jų laikosi kelios dalys temperatūros, patinsta limfmazgiai, labai greit pavargstama emociškai ir fiziškai. Ieškodami negalavimo priežasties žmonės apsilanko ne pas vieną gydytoją, tačiau rasti negalavimų priežastį pavyksta retai. Šis negalavimas atkartoja daugelį ligų: pradedant skydliaukės ir antinksčių patologija, baigiant onkologinėmis ligomis (silpnumas ir mieguistumas gana dažnai išskiriamas ir kaip pirmasis onkologinių ligų simptomas)“, – pasakoja ne vietą tokį atvejį savo darbo praktikoje turėjusi A.Andriuškevičienė.

O knygos „Kaip įveikti nuovargį ir jaustis puikiai“ autorė bendrosios praktikos medikė dr. Sohere Roked atkreipia dėmesį, kad sutrikus antinksčių veiklai (jų išskiriami vadinamieji streso hormonai adrenalinas, kortizolis ir pan.) vystosi lėtinis pervargimas, tačiau šeimos gydytojai tam skiria vis dar per mažai dėmesio, o kai kurie jo tiesiog neatpažįsta. Taigi paprasta kaip dukart du: kuo daugiau žmogus stresuoja, tuo greičiau pervargsta. Sutrikus antinksčių veiklai po akimis pasirodo juodi ratilai, pilvo srityje kaupiasi riebalai ir pan.

Imunologinių pakitimų žmogaus kraujyje sukeliantis lėtinio nuovargio sindromas,  kartais dar vadinamas neurastenija, žmogaus organizme „aptinkamas“ atlikus kraujo tyrimą ir užfiksavus sumažėjusį limfocitų skaičių. Gana dažnai medikai aiškina, kad tai esanti virusinė liga, tačiau jai užsitęsus iki pusmečio ar metų savo diagnozę keičia.

Nors šiandien šio negalavimo priežastys iki galo nėra žinomos, manoma, kad jis pasireiškia po tam tikrų infekcinių ligų, sutrikdančių žmogaus imuninę sistemą, persirgus plaučių uždegimu, Epšteino-Baro virusu (EBV), viršutinių kvėpavimo takų infekcija, raudonuke ar pienlige. Esama hipotezių, kad šį sindromą gali lemti ir hormonų apykaitos sutrikimai. Tyrimais nustatyta, kad žmonių, sergančių šiuo sindromu, kraujyje pastebėtas šiek tiek mažesnis kiekis antinksčių hormono kortizolio.

„Uždegimą slopinančiu poveikiu pasižymintis hormonas padeda pavargusiam kūnui atsigauti, o šio hormono drastiškai sumažėjus neapleidžia nuovargio, nusivylimo gyvenimu jausmas“, – pasakoja psichoterapeutas Zenonas Streikus.

Jis aiškina, kad daugelis mūsų koncentruodamiesi į fizinio kūno maistą pamiršta kur kas svarbesnį – emocinį: „Nuolatinis neišsimiegojimas, pervargimas, nerimas, baimės ir abejonės itin sekina žmogaus adaptacinę sistemą. Stresogeninis mąstymas, kai įkyrios mintys ir emocijos nepaleidžia ištisą parą, organizmą gana greitai nualina. Todėl labai svarbu išmokti susitvarkyti su didžiausiais mūsų energijos vagimis – juodomis mintimis.“

Išmokti savęs nebegraužti galima vos per kelias savaites, bet kaip išmokti sustoti ir pasakyti greitam gyvenimo tempui „ne“?

Psichoterapeutė Genovaitė Petronienė sako, kad norėdami daugiau uždirbti tapome išmanūs, kiaurą parą iš rankų nebepaleidžiantys išmaniojo telefono, darbdavys, kaip ir el. laiškai, pasiekia nuolat, klanksėjimas netyla pertraukėlių metu, vakarieniaujant, pietaujant, savaitgaliais, pabūti tik su savimi šiandien nebėra kada.

Bendrovės „Idea Group“ strateginės ko­man­dos vadovas, lektorius Andrius Gri­gorjevas šiuolaikinio žmogaus kasdienybę prilygina lindėjimui informaciniame burbule, kai net to nesiekiant gaunama informacija, o kasdienis gyvenimas tarsi kokiame „Trumano“ šou dėliojasi visiems visus stebint ir neabejotinai daro įtaką augančiai kartai. Mūsų kasdienybei būdingas ribų tarp asmeninio gyvenimo ir darbo išsitrynimas, įsigalėjimas įrenginių, kurie kuriami taip, kad niekada nebūtų išjungti (televizorius, kompiuteris, išmanusis telefonas ir pan.) ir kuo ilgiau išlaikytų žmogaus dėmesį. Įsikniaubus į virtualią realybę į žmogaus gyvenimą lyg kokia bacila įsimeta skubėjimas: nuolat nėra laiko, kantrybės, santykiai su aplinkiniais ir su partneriu tampa nebe tokie gilūs, nebe tokie kokybiški, vis mažiau judama ir pan.

Karjera sveikatos sąskaita nepasiteisina

Pasidomėjus, kokia išeitis siūloma nuo lėtinio nuovargio kenčiantiems pacientams, paaiškėja, kad šiuo atveju gydymosi metodą renkasi pats žmogus. Psichoterapeutas Z.Streikus siūlo pradėti nuo įtampos, kuri sekina žmogaus kūną, trikdo centrinę nervų sistemą (būtent dėl jos įsitempia raumenys), šalinimo, tik tuomet vertėtų domėtis psichologine puse – ko trūksta žmogaus gyvenime: „Supraskime, pašalinus depresiją džiaugsmo savaime neatsiranda, priešingai – atsiveria tuštuma, kuriai užpildyti būtinas fizinis aktyvumas, pomėgiai ir pan.“

A.Andriuškevičienė antrina, kad kai kada lėtinio nuovargio sindromas sietinas su depresija, tais atvejais be antidepresantų neišsiverčiama, tačiau prireikia ir vaistų nuo skausmo: dažnas pacientas skundžiasi raumenų sunkumu (kai kada pasireiškia fantominiai skausmai), taigi tenka skirti ir vaistų nuo uždegimo.

Veiksmingiausiais metodais, pašnekovų sutarimu, galima vadinti malonumų sąrašą (jame nurodoma, kokių atokvėpio minučių smegenys sulauks už gerai atliktą darbą, tarkime, po darbų planuojama pusvalandį pasivaikščioti, išsirinkti vakarinį filmą ir pan.). Dėliodamas savo darbo­tvarkę žmogus sau tarsi primena, kad laiko užteks darbui, miegui, sportui, laisvalaikiui. Bent trumpas atsitraukimas nuo aktyvios veiklos suteikia jėgų, naujų minčių, neleidžia pamiršti artimiausių bi­čiulių, pomėgių.

Dar viena „Veido“ herojė – vilnietė, me­dikų duris dėl keistos jausenos varstanti trečius metus. „Rytais nubundu krečiama šalčio, o vakarais temperatūra siekia 37,5 laipsnio. Nuolat skauda galvą, įsijungus kompiuterį ji ima tvinkčioti. Jausmas toks, lyg akmenis per dienas kraučiau, o juk dirbu biure, prie kompiuterio“, – pasakoja nuo šios jausenos pavargusi Eglė.

Šiaip ne taip savaitę darbe atkenčianti vilnietė neslepia, kad mėgino keisti veiklos pobūdį, kurį laiko dirbo pagal autorines sutartis ir iš namų, taip bandydama lėtinti darbų tempą, ir tuo metu savijauta buvo šiek tiek pagerėjusi. Tačiau sulaukusi pelningo darbo pasiūlymo nusprendė grįžti į darbo rinką, taigi vėl gyvena nuovargio lydima.

Paklausta, kaip šią problemą siūlo spręsti medikai, Eglė juokiasi sulaukusi patarimų kuo daugiau ilsėtis, tačiau jos kasdienybė neleidžia rinktis. „Tris savaites turėjau nedarbingumo lapelį, bet tai juk ne amžina. Reikia iš kažko gyventi“, – sako šiuo metu viena butą sostinėje besinuomojanti 30-metė.

Jai diagnozuotas lėtinis nuovargis nėra iš piršto laužtas – Eglė pasakoja pastaruosius kelerius metus išties labai daug dirbusi ir savęs visai nežiūrėjusi: „Numodavau ranka, sakydavau – esu jauna, kiek man to miego reikia, dirbau savęs negailėdama, tačiau, matyt, kažkurio metu persitempiau.“

Atsakydama į klausimą, kuo būtent ji skundžiasi, moteris mini nusilpusį imunitetą ir padažnėjusį polinkį sirgti. Anksčiau nepraleisdavusi progos pavakaroti su bičiuliais, ji stengiasi nebenaktinėti, nes jau nuo vienos taurės vyno apgirsta, ko anksčiau niekad nepasitaikydavo.

Norėdama bent kiek pagerinti savijautą Eglė paiso medikų rekomendacijų: stengiasi anksčiau baigti darbus, gulasi ir keliasi tuo pat metu, stiprina imunitetą, mažiau laiko praleidžia prie kompiuterio, bet kada organizmas atsigaus, niekas tiksliai pasakyti negali.

Vilnietę konsultavę medikai sutaria, kad lėtiniam nuovargiui tapus neišvengiamu greitėjančio gyvenimo palydovu žmogaus kūnas tiesiog nebesugeba atlaikyti įtampos, kuri dar kitaip vadinama perdegimo sindromu. Tai būdinga žmonėms, įpratusiems iš savęs reikalauti maksimumo tiek profesiniame, tiek asmeniniame gyvenime.

Psichologai pabrėžia, kad laiku neišsprendus šios problemos galima ilgam iškristi iš darbo rinkos. „Vieni slepiasi už alkoholio, kiti – už narkotikų, bet juk visada yra galimybė keistis. Kodėl miškininkai nepatiria streso ir nekenčia nuo perdegimo sindromo? Todėl, kad jie nuolat gamtos apsuptyje. Pagal tai, kokiomis ligomis sergate, galite spręsti, ar esate pasirinkę teisingą egzistavimo šioje žemėje būdą“, – filosofiškai dėsto Z.Streikus.

Druskininkietis posichoterapeutas sako, kad prieš žmogaus išsekimą organizmas siunčia simptomus, bet dažnas į tai tik numoja ranka ir sukasi savo kasdienybės verpete.

Iš lėtinio nuovargio budina malonumai

Vienas didžiausių talentų norint išlikti produktyviam ir lydimam sėkmės šioje visuomenėje, Z.Streikaus teigimu, yra gebėjimas laiku atsitraukti. Tą žino ir didžiausi investuotojai. „Pajutę, kad gyvenimas nebeatrodo džiaugsmingas, nebeteikia pasitenkinimo, daugelis jų, nelaukdami, kol priartės prie perdegimo momento, kraunasi lagaminus ir keliauja atostogų. Jei energijos limitas neviršytas, jau po keleto dienų pasaulis pagražėja. Tačiau norint patirti malonumą svarbu atitrūkti nuo įprastos aplinkos – neužsiimti buto remontu ir pan.“, – pataria specialistas.

Žinoma, kad nuo lėtinio nuovargio kenčia darbingi 25–45 metų asmenys, o juk įprastai būtent iš šios grupės ir tikimasi didžiausio aktyvumo, produktyvumo ir įsitraukimo į darbo procesą.

Mokslininkai jau ne vienus metus svarsto, kodėl tokiame moderniame pasaulyje, kur žmogui tarnauja ir jo gyvenimą palengvina daugybė technikos, vis greičiau pavargstama?

Psichoterapeutai sakosi į šį klausimą jau atsakę: lėtinio nuovargio sindromas pasireiškia dėl psichohigienos nebuvimo. Taigi fiziniu kūnu mes rūpinamės, o psichinį (psichinę savijautą) esame linkę palikti likimo valiai, tačiau laikmetis reikalauja ko kito – nuolat save stiprinti, motyvuoti ir „perkrauti“, kad galėtume funkcionuoti toliau.

Todėl ir besibaigiančią darbo dieną Z.Streikus siūlo vertinti ne pagal tai, kiek naudingų darbų atlikote, o pagal tai, kokia jūsų savijauta po jų: „Jei nesinori po darbo dainuoti ir švilpauti, galbūt gyvenime ne tuo užsiimate? Žmonės nepaprastai sekina darbas, prasilenkiantis su jų pačių vertybėmis, pasirinkus jį dirbti netenkama dvasinės ramybės, apsėda žlugdančios mintys, nerimas dėl ateities, abejonės. Jei šios eilutės apie jus – galbūt reikėtų peržiūrėti gyvenimo planą, tempą, atliekamų darbų kiekį, o jei jaučiate, kad įsipareigojimai per dideli ir slegiantys, kodėl dar kartą visko nepermąsčius ir nepriėmus su esminėmis vertybėmis derančio sprendimo?“