Laimonas TALLAT-KELPŠA

Lietuvos ambasadorius Indijoje

Sausio viduryje pasirašytą Lietuvos ir JAV sutartį dėl amerikiečių karių statuso Lietuvoje sveikinome kaip dar vieną konkretų žingsnį, įtvirtinantį Lietuvą Vakarų erdvėje. Šiuo keliu mūsų šalis nuosekliai eina jau daugiau kaip du dešimtmečius, o žvelgiant istoriškai – turbūt visą savo valstybingumo laikotarpį. Nuo Mindaugo laikų Vakarų kryptis lėmė mūsų veiksmus ir mūsų politinę savimonę.

Tačiau Europos geopolitika pastarąjį dešimtmetį išgyvena reikšmingus poslinkius. Ne visi jie matomi plika akimi, tačiau neišvengiamai turės ilgalaikės įtakos. Štai keli skaičiai: 2005 m. Europos Sąjungos prekyba su „Rytais“ (Kinija, Japonija, Pietų Korėja, ASEAN ir SAARC šalimis) sudarė 560 mlrd., su „Vakarais“ (EFTA šalimis, JAV ir Kanada) – 711 mlrd. eurų. 2015 m. šie skaičiai susilygino ir atitinkamai siekė 1,04 bei 1,07 trln. eurų.

„Rytų“ ir „Vakarų“ geografines ribas galima tikslinti, tačiau esmės jos nekeičia: Europos politika gręžiasi Rytų kryptimi. Šiandien ant ES derybininkų stalo – visas pluoštas laisvosios prekybos susitarimų (su Japonija, Indija, ASEAN šalimis), kurie dar labiau paskatins prekių ir paslaugų mainus tarp dviejų žemynų. O kur dar besiplečiantis bendradarbiavimas Pietų kryptimi, kurį žymi ekonominiai susitarimai ir paramos paketai su Afrika ir Artimųjų Rytų šalimis?

Šiuo požiūriu Europos politika neatsilieka nuo JAV. Garsųjį Baracko Obamos „posūkį į Aziją“ bene geriausiai įprasmino pernai pasirašytas Ramiojo vandenyno šalių partnerystės susitarimas (TPP), kuris įtraukia ne tik JAV, bet ir Japoniją, Australiją bei kitas regiono valstybes.

Pokyčiai JAV administracijoje bei Europos politikoje („Brexit“) kurį laiką mus ir vėl atgręš „Vakarų“ kryptimi. Kai kurie pasiekti susitarimai bus peržiūrėti, kiti (pvz., JAV dalyvavimas TPP) – jau oficialiai atšaukti. Tačiau ilgalaikėje perspektyvoje trauka „Rytų“ pusėn tik stiprės – būtent Azijoje šiandien formuojasi nauji augimo centrai, čia gyvena pusė pasaulio gyventojų: šiandien – pigi darbo jėga, rytoj – aktyvūs prekių ir paslaugų vartotojai.

Šiuo metu prekyba tarp Rytų ir Vakarų vyksta daugiausia jūromis. Prekiauti sausuma trukdo ne tik neišplėtota infrastruktūra, bet ir nestabili geopolitinė padėtis plačioje valstybių juostoje nuo Maskvos iki Jemeno. Būtent čia šiandien verda didieji konfliktai ir bandoma perbraižyti valstybių sienas.

Europos (ir JAV) laimėjimai šiame regione – kol kas labai trapūs. Taip, Ukraina, Moldova ir Gruzija įtrauktos į ES laisvosios prekybos režimo erdvę. Su Moldova jau veikia, o su Ukraina ir Gruzija, tikimės, netrukus įsigalios bevizio režimo susitarimai. Taip, rastas diplomatinis sprendimas Irano branduolinei programai. Kita vertus, Sirijoje iniciatyva iš esmės perleista Rusijai, Turkijai ir Iranui. „Įšaldyti“ konfliktai Rytų kaimynystėje ir toliau nesprendžiami. Į valdžią kai kuriose regiono šalyse grįžta Kremliui simpatizuojančios jėgos.

Ar susiims Europos Sąjunga, pati draskoma didžiulių vidinių įtampų, ar panorės šiame strateginiame „koridoriuje“ išlikti svarbi, įvykių raidą lemianti žaidėja – nuo to priklausys ne tik šio regiono, bet ir platesnė pasaulio geopolitika.

O mes kuo čia dėti, paklaustų dažnas. Lietuvos vaidmens nereikėtų iš anksto nuvertinti. Nepamirškime, kad europinės Rytų kaimynystės politikos sėkmę lėmė pirmiausia Lietuvos ir jos partnerių sutelktas veikimas. ES ir vėl svarstant, ką toliau daryti su visa Rytų kaimynyste, pabandykime ją integruoti į didesnį paveikslą. Saugi ir stabili Rytų kaimynystė svarbi ne tik regioniniu požiūriu, bet ir kaip esminė jungtis su Turkija, Iranu, o per jas – su prekybos partneriais Didžiojoje Azijoje. Projektas „Vikingas“ – tik simbolis to, kas galėtų būti sukurta per artimiausius dešimtmečius. Ir sykiu pavyzdys, kiek dar kliūčių reikia įveikti, kad prekyba šia kryptimi pajudėtų be trukdžių.

Svarbų vaidmenį šioje grandinėje suvaidins Turkija. Nuo tolesnės įvykių raidos šioje NATO valstybėje smarkiai priklausys ir mums artimų kaimynų (pirmiausia Ukrainos), ir mūsų pačių likimas. Kieno sąlygomis vyks prekyba tarp Rytų ir Vakarų – Europos ar Rusijos? Dažnai mes linkę manyti, kad didiesiems pasaulio uždaviniams esame „per maži“. Bet juk ne vieną šimtmetį Europos reikalams santykiuose su Osmanų imperija atstovavo Lietuvos diplomatai. Ne vieninteliai, bet vis tiek įnešę svarų indėlį.

Ne paskutinėje vietoje – ir mūsų santykiai su Didžiaisiais „Rytais“ (Kinija, Japonija, Pietų Korėja, ASEAN ir SAARC valstybėmis). Geopolitinė padėtis čia keičiasi itin sparčiai. Kinijos galia jau ne vien ekonominė, ir ji daro vis didesnę įtaką regiono valstybių tarpusavio santykiams. Pietų Kinijos jūra virsta didžiuliu įtampos židiniu. Šiaurės Korėja sparčiai plėtoja branduolinių ginklų kūrimo programą. Kaimynų grėsmės akivaizdoje Japonija ir Pietų Korėja – abi JAV sąjungininkės – ieško regione papildomos geopolitinės atsvaros. Dalis Pietryčių Azijos siekia pakeisti tradicinius aljansus, pavyzdžiui, Filipinai pastaruoju metu užmezgė glaudų dialogą su Kinija bei Rusija ir prabilo apie galimą JAV karinių bazių iškeldinimą.

Kinija vis labiau matoma ir Pietų Azijoje, kur iki šiol svarbiausią vaidmenį vaidino Indija. Nepale, Bangladeše, Šri Lankoje, netgi Maldyvuose – visur sparčiai randasi kiniškų investicijų į vadinamąją strateginę infrastruktūrą. Kai kuriose šalyse klausimas „su kuo draugauti – Indija ar Kinija?“ jau tapo sudėtine vidaus politinių debatų dalimi. Su Pakistanu Kinija plėtoja ambicingus infrastruktūros projektus, kurie sujungs Kinijos vakarines provincijas su Indijos vandenynu. Savo ruožtu tiesiog akyse stiprėja ir plečiasi Indijos, tradiciškai laikytos artimesne Maskvai, ryšiai su JAV, apie kuriuos dar prieš dešimtmetį mažai kas būtų netgi drįsęs pagalvoti.

Visa tai mums gali atrodyti tolimi ir su mumis niekaip nesusiję įvykiai. Tačiau diena, kai būsime įtraukti į Azijos geopolitinį verpetą, neišvengiamai ateis. Štai Branduolinių tiekėjų grupėje, kurios narė yra Lietuva, Indija ir Pakistanas siekia visateisės narystės. JAV atvirai remia Indijos kandidatūrą, o Kinija – Pakistano. Diskusijos jau verda, atverdamos naują sprendimų lauką ir Lietuvai.

Lietuvos prekyba su „Rytais“ (Kinija, Japonija, Pietų Korėja, ASEAN ir SAARC šalimis) 2015 m. sudarė 1,5 mlrd. eurų, iš jų prekyba su Kinija – net 57 proc. Lietuvai, kaip ir kitoms ES šalims, teks vis dažniau atsigręžti į visas Azijos regiono šalis, tarp jų – ir Indiją, Bangladešą, Nepalą, Šri Lanką. Pažvelgti į jas ne tik kaip į potencialias rinkas, bet ir kaip į galimus politinius bei diplomatinius partnerius – tam, kad ateityje turėtume laisvesnes rankas ir didesnį pasirinkimų spektrą savo užsienio politikoje. ■

* ASEAN šalys – Brunėjus, Filipinai, Indonezija, Kambodža, Laosas, Malaizija, Mianmaras, Singapūras, Tailandas, Vietnamas.

** SAARC šalys – Afganistanas, Bangladešas, Butanas, Indija, Maldyvai, Nepalas, Pakistanas, Šri Lanka.

Scanpix

Prieš savaitę Singapūras atsisveikino su savo „tėvu“ – pirmuoju šio miesto-valstybės premjeru, paklojusiu pamatus tam, kad šiandien Singapūras rungtųsi su labiausiai klestinčiais pasaulio megapoliais.

Lee Kuan Yew būtų labai nusiminęs, jei būtų sužinojęs, kad nesulauks vos po kelių mėnesių vyksiančių Singapūro 50-mečio iškilmių. Tačiau jis vis tiek gali ilsėtis ramybėje, žinodamas, kad šalis, kuriai jis vadovavo nuo 1959 iki 1990 m., dabar yra labiausiai klestinti buvusi kolonija visame pasaulyje. Ir ne tik kolonija. Singapūras pagal įvairius kriterijus kaip lygiavertis varžovas rungtyniauja su Londonu ar Niujorku, o valstybių lygoje varžosi ne su kuo kitu, kaip su Šveicarija.

Tai, ko pasiekė Singapūras, iš tiesų stebina. Ko vertas vien tūkstantį kartų išaugęs šalies BVP vienam gyventojui: 1965 m. šis rodiklis sudarė 516, o dabar – 55 tūkst. JAV dolerių.

Ne be reikalo Singapūras gali pasigirti didžiausiu milijonierių skaičiumi, tenkančiu tūkstančiui gyventojų. O jei šiame mieste-valstybėje likimas lėmė gimti neturtingoje šeimoje, tuomet, skaičiuojama, šansai prasimušti iki gerai uždirbančio visuomenės sluoksnio yra dukart didesni negu JAV.

Be to, Singapūras kartu su Niujorku ir Londonu patenka į miestų, kuriuose geriausia gyventi, trejetuką. Čia ne tik mokami didžiausi pasaulyje atlyginimai vyriausybės darbuotojams – čia yra ir mažiausiai korupcijos mūsų planetoje. Singapūras pirmauja ir pagal Pasaulio banko „Doing Business“ verslo sąlygų indeksą.

Pagal pasaulio ekonomikos forumo skaičiuojamą konkurencingumo indeksą Singapūras yra antras pasaulyje ir nedaug nusileidžia tik Šveicarijai.

Jo ekonomikos strategija iš tiesų skamba kaip puikus verslo planas, o Singapūras neretai pavadinamas geriausiai pasaulyje valdoma įmone.

Svarbiausias šios „įmonės“ valdybos pirmininkas kaip tik ir buvo Lee Kuan Yew.

Ne veltui JAV politologas prof. Samuelis Huntingtonas jį yra pavadinęs vienu XX a. „statybos meistrų“.

Lee Kuan Yew vadovaujama Liaudies veiksmo partija (angl. „People’s Action Party“) laimi rinkimus nuo 1959 m., kai Singapūras dar buvo britų kolonija. Nepriklausomybės metais (1963-iaisiais, gavus nepriklausomybę nuo Didžiosios Britanijos, ir 1965-aisiais, atsiskyrus nuo Malaizijos) Lee Kun Yew išbandė net kelis Singapūro „statybos“ modelius. Jis keliavo po įvairias buvusias Didžiosios Britanijos kolonijas ieškodamas sėkmės istorijų ir apsilankė daugybėje jų, nuo Šri Lankos iki Jamaikos. Singapūre jis išmėgino daugelį valdymo ideologijų, pradedant socializmu, baigiant libertarizmu. Singapūrui  Lee Kun Yew nusprendė pritaikyti Nyderlandų urbanistinio planavimo ir melioracijos sistemą bei naftos ir dujų milžinės „Royal Dutch Shell“ vadybos modelį, papildydamas juos geriausia kitų šalių patirtimi.

Iš Izraelio jis „pasiskolino“ ir Singapūrui pritaikė karinės prievolės idėją, iš Vakarų nusižiūrėjo tokį elektroninį kelių apmokestinimą, siekiant išvengti spūsčių, koks dabar naudojamas Londone ir Stokholme. Lee nuopelnas yra ir Singapūro saugumas – savais metodais jis pasistengė, kad Singapūras taptų antru pagal saugumą didmiesčiu pasaulyje po Tokijo.

Tokios vadovo sėkmės paslaptis – geležinė tvarka, kuri jam buvo svarbesnė net už teisę (nors pats buvo baigęs teisės mokslus Kembridže). Tvarka jam reiškė pirmiausia viešąjį saugumą ir politinį nuspėjamumą. Tai reiškia, kad Lee Kun Yew nė kiek nevengė politinių oponentų bauginimo, kad ir kas jie buvo – rašytojai, profesoriai, žurnalistai, teisininkai. Jo pastangomis jie arba bankrutuodavo, arba pakliūdavo į kalėjimą, o kai kuriais atvejais – ir viena, ir kita. Demokratinių šalių žiniasklaida akcentuodavo fizines bausmes už kramtomosios gumos vartojimą ar grafičius ant sienų.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-13-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Nedidelė valstybėlė Singapūras yra pavyzdys, kaip įgyvendinus teisingas ekonominės politikos priemones ir nuosekliai dirbant galima tiesiog plyname lauke sukurti vieną turtingiausių pasaulio ekonomikų.

Singapūro BVP, tenkantis vienam gyventojui, skaičiuojant perkamosios galios paritetu (PPP), dabar siekia maždaug 60 tūkst. PPP dolerių ir užima 3–5 vietą pasaulyje (Lietuvos rodiklis tėra 20 tūkst. PPP dolerių). Tačiau labiausiai stebina tai, kad dabartinis Azijos ekonominis tigras vos prieš penkis dešimtmečius tebuvo eilinė trečiojo pasaulio šalis su ką tik į rankas nukritusia nepriklausomybe.
Per pusę amžiaus Singapūro ekonomika perėjo visus tradicinius ekonominės plėtros etapus: 1) pigios darbo jėgos naudojimo gaminant importuojamos produkcijos pakaitalus; 2) pigios darbo jėgos naudojimo gaminant eksportuojamas prekes; 3) brangesnės ir labiau kvalifikuotos darbo jėgos naudojimo gaminant vidutinės pridėtinės vertės eksportuojamas prekes; 4) aukštos kvalifikacijos darbo jėgos naudojimo didelės pridėtinės vertės gaminių ir paslaugų eksportui.
Lietuva nepriklausomybės aušroje 1990 m. buvo kažkur tarp antro ir trečio plėtros etapo, tačiau mažėjant darbo jėgai ir didėjant jos kainai privalėsime gaminti bent vidutinės pridėtinės vertės prekes. Jei rimtai galvojame apie tolesnę ekonomikos plėtrą ir iš esmės aukštesnį gyvenimo lygį, pažvelkime į šio Azijos tigro pamokas.
Singapūras yra buvusi Didžiosios Britanijos kolonija ir pagrindinė Didžiosios Britanijos jūrų laivyno bazė Rytų Azijoje. 1959 m. įgijęs savivaldos teises, 1963 m. miestas-valstybė tapo Malaizijos Federacijos dalimi, tačiau dėl įtampos tarp skirtingų etninių grupių 1965 m. teritorija buvo išprašyta iš Federacijos ir tapo nepriklausoma valstybe. Vis dėlto švęsti gautą nepriklausomybę priežasčių buvo nedaug: dėl konflikto su Malaizija sala neteko didžiulės potencialios rinkos savo prekėms, visuomenė buvo skurdi, tautiškai nevienalytė (74 proc. kinų, 13 proc. malajų, 9 proc. indų), vyravo skirtingos kalbos ir religijos, dažni kruvini rasiniai neramumai. Nedarbo lygis siekė 10 proc., o gyventojų skaičius didėjo po 2–3 proc. kasmet. Trūko būstų, iš esmės neveikė švietimo sistema.
Tuo laiku 70 proc. šalies ekonomikos buvo susijusi su uosto veikla – gamybinės pramonės praktiškai nebuvo. Kaimyninės Indonezijos noras dominuoti aplinkiniuose vandenyse ir britų planai atitraukti savo kariuomenę iš Singapūro reiškė neaiškią uosto ateitį ir dar mažėsiančius užsakymus laivų statytojams ir remontininkams. Šios aplinkybės suformavo Singapūro vyriausybės (iš esmės parengtos dar prieš tai valdžiusių britų) suvokimą, jog ji privalo imtis veiksmų, kad pakeistų esamą padėtį. Situacijos fatališkumo suvokimas iki dabar išlieka viena iš šalies lyderių varomųjų jėgų.
Pirmieji vyriausybės veiksmai buvo nukreipti į darbuotojų užimtumo didėjimą, o tai iš esmės reiškė gamybos skatinimą. Tam buvo įvesta aiški mokesčių sistema, kviečiami užsienio investuotojai, siūlant jiems palankias verslo sąlygas ir lengvai prieinamą (nors tuo metu dar nekvalifikuotą) darbo jėgą, o ne subsidijas. Pagal šalies palankumą verslui Singapūras jau ilgą laiką pirmauja pasaulyje.
Po dešimtmečio sumažėjus nedarbo lygiui susigriebta, kad reikia kurti švietimo sistemą, nes investuotojai pradėjo steigti kvalifikacijai imlias darbo vietas. Iš esmės nuo nulio buvo sukurta dabar viena geriausių pasaulyje laikoma švietimo sistema, kurioje stiprus verslo balsas ir kuri nuolat peržiūrima, kad atitiktų ekonomikos poreikius.
Singapūro viešasis sektorius laikomas efektyviausiu pasaulyje, o projektų planavimas, įgyvendinimas ir įgyvendinimo vertinimas atliekamas taip pat kaip privataus verslo srityje. Šalyje vyrauja griežta netolerancijos korupcijai politika, sudarytos palankios ir stabilios sąlygos verslui plėtoti. Vyriausybė pasisako griežtai prieš įmonių ar projektų subsidijavimą. Jei projekto esmė yra ekonominė, jis turi išsilaikyti pats ir duoti pelno.
Valstybės biudžetas subalansuotas. Tiesa, jį subalansuoti padeda ir kultūrinė bei demografinė padėtis – biudžeto beveik nevaržo išlaidos senatvės pensijoms, nes jaunoje visuomenėje vyresnių žmonių palyginti mažai, jais rūpinasi giminės. Tačiau tokia padėtis nesitęs amžinai, ir šalis tam jau ruošiasi: yra įvestos privalomo taupymo senatvei schemos, kad kintant demografinei padėčiai gyventojai patys galėtų pasirūpinti savimi ateityje. Net ir sukūrusi visiškai liberalią ekonomiką vyriausybė nebijo kištis į ūkį, jei mato, kad rinkos dėsniai neišspręs problemos.
Čia paminėta tik maža dalis mažojo Azijos tigro laimėjimų. Galbūt juos pasiekti padėjo ir palankiai susiklosčiusios aplinkybės: valdančioji partija buvo autokratiška, iki šiol šalyje iš esmės nėra opozicijos, kritikuoti valdžią nerekomenduojama. Nesant valdančiųjų partijų kaitos projektų tęstinumo tikimybė padidėja. Taigi galbūt šaliai tiesiog pasisekė su „apšviestu autokratu“, kurio komanda nuosekliai ir nesiblaškydama sugalvojo, planavo ir įgyvendino reikalingas reformas? Gal, pavyzdžiui, sukurti efektyvią švietimo sistemą nuo nulio yra daug lengviau, nei ją reformuoti esant stipriai suinteresuotų veikėjų grupei jos viduje? Kartu britų valdžios palikimas galėjo suformuoti efektyvaus viešojo sektoriaus ir netolerancijos korupcijai aplinką. Tačiau jei pažvelgtume į Estijos sėkmės istoriją, pamatytume, kad ir demokratinėje valstybėje reformų tęstinumas, sėkminga kova su korupcija ir viešojo sektoriaus efektyvumo didinimas yra įmanomas.
Tad, atmetus demokratijos suvaržymus, iš Singapūro galime pasimokyti, kad bet kokia problema yra išsprendžiama, jei pritaikoma paprasta ir veiksminga politika, turint aiškų įgyvendinimo planą. Įgyvendinimo data turi būti iš anksto nustatyta ir priėmus strategiją negali būti keičiama. Projektų tęstinumą užtikrintų vienodi vertinimo kriterijai. Pavyzdžiui, jei Lietuvoje visi viešieji projektai būtų vertinami sąnaudų ir naudos analizės pagrindu, pelningų (naudingų) projektų nereikėtų nutraukti vien dėl to, kad keičiasi valdžios, nes būtų aiškus jų ekonominis pagrindimas. Be to, į valdžią einančios partijos turėtų padaryti rimtus namų darbus ir parengti savo planuojamų veiksmų planą dar prieš patekdamos į valdžią. Veiksmų plane turėtų būti ne daugiau kaip 3–5 strateginių problemų sprendimai.
Pagrindiniai Lietuvos ekonominės plėtros stabdžiai yra būtent ekonominės politikos nestabilumas, aiškių tikslų nebuvimas, nesugebėjimas planuoti ilgesniu laikotarpiu, esminių problemų ignoravimas, manant, kad jos išsispręs pačios. Tiesiog pasirinkime tris šiuo metu didžiausias problemas, parinkime sprendimus ir įgyvendinkime juos.

Iš Singapūro galime pasimokyti, kad bet kokia problema yra išsprendžiama, jei pritaikoma paprasta ir veiksminga politika, turint aiškų įgyvendinimo planą.

Iš pirmo žvilgsnio Singapūras – europietiškas miestas-valstybė, papuoštas stikliniais dangoraižiais ir išpuoselėtais parkais, tačiau viena detalė su Europa niekaip nesiderina: Singapūrą valdo autoritarinis režimas, o fizinės bausmės čia plačiai paplitusios.

Iš kitų Pietryčių Azijos šalių Singapūras išsiskiria tarsi aristokratas tarp valstiečių – šioje mažytėje, tankiai apgyvendintoje saloje nepamatysi visam regionui įprastų lūšnelių su šalia bėgiojančiais nuogais vaikais, apdriskusių vietinių, miesto centre akis badančių šiukšlinų gatvelių ir nesibaigiančio turgaus. Užsukęs į miestą-valstybę Singapūrą pasijunti tarsi sugrįžęs į Europą: čia naktį šviečia dangoraižiai, švarios asfaltuotos gatvės, skuba kostiumuoti tarnautojai, tarp kurių daugybė vakariečių, ir visur skamba anglų kalba.
Atvykęs į šią šalį nebesistebi, kodėl Singapūras visuomet iškopia į inovatyviausių ir moderniausių pasaulio šalių reitingų, kad ir kas juos sudarytų, viršūnes. Ši šalis itin sėkmingai pritraukia investuotojų, inovatyvias įmones steigiantiems užsienio verslininkams siūlydama vizas, pinigų verslo pradžiai, mokesčių lengvatas ir net privačius vaikų darželius, tad europietiškų ir amerikietiškų prekių ženklų įvairovė, prekybos centrų gausa čia ne mažesnė nei Vakarų šalyse, o naujos statybos virte verda.
Singapūras, kuriame gyvena 4,8 mln. gyventojų, taip pat ir viena turtingiausių bei konkurencingiausių pasaulio šalių, kurios BVP 2011 m. siekė 270 mlrd. JAV dolerių – septynis kartus daugiau nei Lietuvos. (…)

Dangoraižių miškas

Beje, Singapūras traukia ne tik inovatyvius verslininkus, bet ir turistus, dažnai įtraukiančius šį miestą-valstybę į kelionių po Pietryčių Aziją planus. Atvykus į Singapūrą, greitai išvykti nesinori, nes po Pietryčių Azijos chaoso čia tikra oazė – moderni, įdomi ir jauki.
Singapūre smagu aplankyti kelis išlikusius gražesnius britų kolonijinius pastatus, turtingus muziejus, leistis į žygius nacionaliniuose parkuose ar pasivartyti dirbtiniame paplūdimyje Sentosos saloje. Vis dėlto viena įspūdingiausių Singapūro vietų – dangoraižių rajonas centrinėje miesto dalyje. Kad ir kur nuklysi vaikštinėdamas po centrą, beveik visur prieš akis išnirs Singapūro simboliu tapęs laivas, besiilsintis ant trijų dangoraižių viršūnių. Šiame įspūdingame komplekse įsikūręs viešbutis, o laivo “denyje”, 55 aukšte, tarp palmių įrengtas milžiniškas baseinas, kuriame pliuškendamasis jautiesi tarsi ant pasaulio krašto ir gali stebėti dangoraižių miško panoramą. Jei pasikelti į baseiną neleidžia plona piniginė, sutemus verta įsitaisyti upės pakrantėje ir pažiūrėti šalia šio komplekso vykstantį lazerių, ugnies ir muzikos šou. (…)

Pasivaikščiojimas medžių viršūnėmis

Singapūras modernios ir išradingos šalies įvaizdį kuria kruopščiai, pabrėždamas tai kiekvienoje detalėje. Štai liepą netoli centro atverti sodai, kurių ryškiausias akcentas – tarsi iš fantastinių pasakų persikėlę 16 aukštų futuristiniai dirbtiniai medžiai, tarp kurių viršūnių įrengtas pasivaikščiojimo takas danguje. Šie vadinamieji supermedžiai 101 ha užimantiems sodams po atviru dangumi suteikia siurrealistinį vaizdą. Beje, jie ne tik įdomiausia šių sodų detalė, bet ir naudingi įrenginiai, nes surenka lietaus vandenį ir gamina saulės energiją.
Soduose prie įlankos, suskirstytuose pagal rūšis į japonų, kinų, orchidėjų ir t.t. sodus, auga ketvirtis milijono retų augalų. Įėjimas į sodus nemokamas, bet kai kurie kompleksai ir atrakcijos kainuoja po kelis dolerius.
Nemokamas kelias medžių viršūnėmis Singapūre nutiestas ir tikrame miške. Macritchie rezervuare išdrįsus įveikti 11 km trasą pėsčiomis lauks apdovanojimas – 250 metrų ilgio kabantis tiltas tarp medžių viršūnių, 25 metrų aukštyje. Tiesa, šis miestas-valstybė tankiai apgyvendintas, todėl laukinių džiunglių beveik nelikę – dauguma miškų jau urbanizuoti, per juos įrengtos įvairiausio ilgio pėsčiųjų trasos. Žygiuojant šiomis trasomis greičiausiai pavyks sutikti ir beždžionių, tačiau įpratusios iš praeivių gauti maisto, jos įžūlios ir ne visada nusiteikusios draugiškai.
Kur kas draugiškesni gyvūnai gyvena Singapūro zoologijos sode, kuris įrengtas atsisakant ankštų narvų. Naktinio safario metu galima pamatyti visai čia pat vaikštinėjančius tigrus, liūtus, leopardus. Singapūre yra ir Jurong paukščių parkas, kuriame gyvena 8 tūkst. paukščių, ir povandeninis pasaulis – vaikščiojant stikliniu tuneliu galima stebėti prieš nosį kitapus stiklo plaukiojančius ryklius ir kitus jūros gyvūnus. (…)

Už valgymą metro ar gumos kramtymą – baudos

Būtent autoritarinis valdymas modernų bei turtingą Singapūrą labiausiai ir skiria nuo Europos. Žmonių teisių gynėjai Singapūrą kritikuoja dėl žodžio, susirinkimų, politinės veiklos laisvės suvaržymų, cenzūros, valstybės kontroliuojamos spaudos. Kita vertus, korupcijos lygis čia vienas mažiausių pasaulyje.
Lankantis Singapūre autoritarinio valdymo ženklų netrunki pastebėti. Prie kiekvieno kampo čia kabo keisčiausi draudimai, o už jų nepaisymą laukia solidžios baudos. Ne veltui Singapūras dar vadinamas draudimų šalimi. Atsigėrei arba užkandžiauji metro – klok 500 Singapūro dolerių (1 doleris – 2,2 Lt); dviračiu pervažiavai požeminę perėją – mokėk tūkstančio dolerių baudą. Tiek taip pat kainuos cigaretės surūkymas metro ir pažvejojimas centre draudžiamose vietose, 5 tūkst. dolerių – degių medžiagų įsinešimas į metro, 300 dolerių – šiukšlinimas gatvėje ar pasmaguriavimas kramtomąja guma, su kuria Singapūro valdžia kovoja tarsi su didžiausia grėsme šalies stabilumui. Šis Vakarų šalyse pamėgtas saldumynas, kurį išspjautą sunku nuvalyti nuo šaligatvio, švara itin besirūpinančiame Singapūre uždraustas: jo ne tik čia nenusipirksi, bet net negali įsivežti.
Nors tokia griežta kova su kramtomąja guma vakariečiui kelia šypseną, akivaizdu, kad griežti draudimai savo tikslą pasiekia: vaikštinėjant Singapūro centre negali nepastebėti, kad gatvės ir šaligatviai atrodo lyg išblizginti, o besimėtanti šiukšlė – tikra retenybė. Prisiminus kitose Pietryčių Azijos šalyse prie šaligatvių pūpsančias krūvas šiukšlių ar net čia pat gamtinius reikalus atliekančius suaugusiuosius (Kambodžoje tokį vaizdą teko matyti net tris kartus!), tie draudimai nebeatrodo tokie keisti. (…)

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

REUTERS

Singapūre prasidėjo šalies parlamento, renkamo penkeriems metams, rinkimai. Valstybei, kurioje gyvena penki milijonai gyventojų, teks išrinkti 87 deputatus. Už naująją aukščiausiojo įstatymų leidybos valdžios organo sudėtį teisę balsuoti turi per 2,2 mln. šalies piliečių.

Rinkimų apylinkės bus atidarytos iki 20.00 val. vietos laiku. Preliminarūs rinkimų rezultatai paaiškės vėlai vakare, o galutiniai – bus paskelbti sekmadienį ryte.

Prognozuojama, kad rinkimuose ir vėl nugalės valdančioji partija (PAP), esanti valdžioje nuo 1965 m., kai Singapūras tapo nepriklausomas. Ši partija išlieka faktiškai vienintelė alternatyvos neturinti politinė jėga. Per paskutiniuosius 2006 m. vykusius visuotinius rinkimus ši partija gavo 82 ši 84 galimų parlamento vietų, ir tik du deputatų mandatai atiteko opozicijai.

Prognozuojama, kad šiemet rinkėjų, palaikančių opoziciją, procentas bus didesnis. Tačiau bendrai situacijai dėl vietų pasiskirstymo parlamente tai neturės kardinalios įtakos.

"Veido" archyvas

Singapūras – didžiulis dangoraižių miestas, kuriame susilieja Kinijos, Malaizijos ir Indijos kultūros

Į dangų smingantys milžiniški dangoraižiai, sterili didmiesčio švara, kondicionuojamos gatvės, tautų knibždėlynas ir patys keisčiausi įstatymai – tai tik maža dalis to, kuo nustebina Singapūras.

“Tai daugiau nei paprastas Azijos didmiestis”, – Singapūrą apibūdina ten keliavę turistai. Atvykėlius miestas sužavi visame pasaulyje garsėjančiomis didžiulėmis meno galerijomis, užburia įspūdingais menų festivaliais, neįtikėtinai turtingais muziejais, pedantiškai sutvarkytais parkais, kuriuose galima leistis į naktinius safarius, grožėtis tobulais bonsų sodais ar tiesiog apsistoti su palapinėmis. Be abejo, dalis keliautojų nepraleidžia progos apsilankyti milžiniškuose, ištisus kvartalus užimančiuose prekybos ir lošimo namų kompleksuose ar pramogų saloje.

Dažna lietuvių kelionių agentūra kelionę į Singapūrą siūlo kartu su kelione į Malaiziją, Tailandą ar turistų mėgstama Balio salą. Tokios kelionės kainuoja nuo 7 tūkst. Lt, tačiau Singapūrui skiriama itin mažai laiko – vos pora dienų. Tad geriausia keliauti savarankiškai ir niekur neskubant, kiek širdis geidžia, klaidžioti įdomaus miesto gatvėmis, juolab kad lėktuvo bilietai kainuos perpus mažiau, o apsistoti galima pigiuose nakvynės namuose ar www.couchsurfing.org puslapyje susirasti šeimą, kurios namuose galima apsistoti visiškai nemokamai, tačiau reikia nepamiršti, kad ir patiems gali tekti priimti keliautojus.

Puikiai numatyta ateitis

Priminsime, kad, įvairių istorinių šaltinių teigimu, salose, kuriose įsikūręs Singapūras, žmonės gyveno ir prieš tris tūkstančius metų, o iki XV a. čia buvęs Temaseko miestas žinomas kaip jūrų uostas ir prekybinis centras.

Šiuolaikinis Singapūras savo metus skaičiuoja nuo XIX a. pradžios, kai salose išlipęs britas Thomas Stamfordas Rafflesas nusprendė, kad čia strategiškai patogi vieta dar vienam Didžiosios Britanijos uostui įsteigti. Britai į malajų gyvenamas vietas pritraukė kinų ir indų, kurie dirbo pačius sunkiausius darbus. 1963 m. Singapūras atsiskyrė nuo Didžiosios Britanijos ir puolė į Malaizijos glėbį, tačiau prasidėjus kinų ir malajų nesutarimams po kelerių metų pasitraukė iš šios sąjungos.

Singapūro miesto įkūrėjo intuicija neapgavo, šiandien Singapūras yra viena labiausiai ekonomiškai išsivysčiusių Pietryčių Azijos šalių, kurią aplanko vos ne dvigubai daugiau turistų, nei čia gyvena žmonių.

Keliautojui Nerijui Lamanauskui, kelionės aplink pasaulį metu aplankiusiam 18 šalių, Singapūras padarė bene didžiausią įspūdį. “Prieš 50 metų Singapūras buvo atsilikęs, kaip ir aplinkinės šalys, tačiau per tuos metus padarė tokį šuolį, taip išsivystė, kad primena Vieną ar Stokholmą”, – pasakoja pašnekovas.

Tokiai nuomonei pritaria ir menininkė Rūta Eidukaitytė, kuri keliaudama su šeima po Pietų Aziją užsuko ir į Singapūrą. “Singapūras panašus į Europos miestus savo šiuolaikiškumu, kultūrine aplinka ir kainomis”, – pastebėjo R.Eidukaitytė.

Kultūrų sintezė

Singapūrą galima apžiūrėti keliais būdais: laiveliu plaukiant upe atsiveria milžiniškų dangoraižių panorama, pakilus apžvalgos ratu galima žvilgtelėti į žmonių knibždėlyną iš aukštai, tačiau įdomiausia žingsniuoti pėstute istoriniais kvartalais ir mėgautis netikėtai apstulbinančiais kontrastais. “Singapūras – kultūrų maišalynė. Reikia pasivaikščioti ir tai pajusti. Vienas kvartalas indų, čia indiški restoranėliai, indiški patiekalai, skamba indiška muzika, pereini į kitą kvartalą – o ten jau viskas kitaip…” – įspūdžiais dalijasi ponia Rūta.

Toks padalijimas į kvartalus pagal etnines gyventojų grupes išliko nuo pat miesto įkūrimo. Tad tik pasukus už pastato kampo galima netikėtai atsidurti kinų, musulmonų ar indų kvartale ir grožėtis šiems regionams būdingomis spalvomis, žmonių klegesiu ar pastatais.

Tarkime, indų kvartale verta stabtelėti prie puošnios margaspalvės induistų Sri Mariamman šventyklos, o štai kinų kvartale – pasigrožėti pagodos formos bokštais, budistų šventyklomis ir auksine, net 420 kg sveriančia Budos statula, paklaidžioti po turgų, kuriame galima ir suvenyrų įsigyti, ir nusifotografuoti šalia kalnų džiovintų šikšnosparnių, gyvačių ar skorpionų. Musulmonų kvartale įdomu apžiūrėti grakščią mečetę. Atskirai verta paminėti Kwan Im Thong Hood Cho budistų šventyklą. Pasakojama, kad čia sugalvoti norai išsipildo, tačiau šventykla įdomi ne tik dėl šios legendos – akį veria nuostabūs ornamentai ir rytietiški spalvų deriniai. Kvapą gniaužia ir XIX a. Šv. Andriaus katedra, kurios fasadas išdabintas kriauklėmis.

Apskritai mieste begalė vietų, kur galima akis paganyti: stebina šalia stiklinių didingų bokštų jaukiai prigludę šimtmečio senumo keliaaukščiai namai, rodos, netikėtai pėsčiųjų minioje išdygusios žmogaus dydžio skulptūrų grupės – į vandenį šokantys vaikai, britas, besišnekučiuojantis su kinu ir indu, bei kitos. Verta įsiamžinti ir šalia išdidžios pozos miesto įkūrėjo Th.Stamfordo Raffleso statulos ar prie miesto simboliu vadinamo liūto žuvies kūnu, mat Singapūro pavadinimas reiškia Liūtų miestas. Šiuolaikinės architektūros mėgėjas tikrai stabtelės prie Esplanade teatro pastato, vadinamo durijumi, mat jis labai panašus į šį dygliuotą vaisių.

Menas, gamta ir pramogos – visiems

Net ir pasitaikius lietingai dienai neverta nukabinti nosies – tokia diena itin tinkama muziejų lankymui, tereikia apsispręsti, ar labiau norėtųsi į Azijos civilizacijų muziejų, ar į Nacionalinį Singapūro muziejų, ar paklaidžioti Dailės muziejaus salėmis. Meno gerbėjai, atvykę Singapūro meno festivalio metu, bus tikrai nustebinti – daugybė renginių šokio, teatro, muzikos, vizualinių menų mėgėjams. Svarbu, kad nemaža dalis renginių – nemokami.

"Veido" archyvas

Na, o pasisotinus miesto malonumais galima pasirinkti poilsį viename iš daugybės parkų: klaidžioti po įspūdingą zoologijos sodą, kuriame kiekvienam gyvūnui sudaroma jam įprasta aplinka. Dar labiau gyvūnų mylėtojus nustebins naktinis safaris: žingsniuojant dirbtinių džiunglių takeliais galima stebėti naktinį gyvūnų gyvenimą – ne tik naktinių paukščių ar vabzdžių, bet ir, rodos, laisvai grobio ieškančių liūtų, besiganančių dramblių ar begemotų.

Paplūdimių mėgėjai gali pasilepinti Sentosos saloje, kurioje įdomu užsukti į delfinariumą ar apsilankyti Jūrų muziejuje ir pasivaikščioti povandeniniame pasaulyje stikliniu vamzdžiu. Tokios pramogos labai patinka vaikams, tačiau jei to mažiesiems keliautojams pasirodys maža – teks pasukti į karuselių karalystę.

Tobula švara ir drakoniški įstatymai

Beje, Singapūras, ko gero, vienintelė Azijos šalis, kurioje maistą drąsiai galima pirkti gatvėje ir nebijoti apsinuodyti. Singapūro maisto turgeliai tarp viso pasaulio gurmanų garsėja kaip vieta, kurioje už itin mažą kainą galima mėgautis fantastiškais skonių ir kvapų deriniais. “Tautų bei kultūrų įvairovė tikriausiai ir sukūrė tą tokį skanų maistą”, – svarsto N.Lamanauskas. Pasirodo, už šešis litus čia galima sukirsti didžiulę porciją keptų aštrokų daržovių su įvairiausiais pagardais.

Būtina paminėti ir tai, kad Singapūras skelbiasi esąs švariausias pasaulio miestas, stebinantis atvykėlius steriliomis didmiesčio gatvėmis ir išblizgintu oro uostu. Pasak dailininkės Rūtos, miesto gatvės iš tiesų tokios švarios, kad vaikai vaikščiojo basi, tačiau keliautoja atvyko autobusu ir matė kitokį miesto veidą, retai parodomą turistams, – purviną autobusų stotį, elgetas aplink ją.

Na, o tokia preciziška švara pasiekta drakoniškomis baudomis ir įstatymais. Pravartu žinoti, kad ne vietoje numetus šiukšlę, ne vietoje pervažiavus dviračiu, ką jau kalbėti apie spjaudymąsi ar kramtomosios gumos žiaumojimą, gresia tūkstantinės baudos. Na, o už grafičių paišymą gresia nuplakimas lazda ir keli mėnesiai kalėjime. Tai pernai savo kailiu patyrė šveicaras Oliveris Frickeris, kai buvo pagautas terliojantis traukinio vagoną.

Kai kurie įstatymai keliautojus glumina. Štai Rūtos šeimos nepriėmė nė į vienus nakvynės namus, mat pastato pirmame aukšte pardavinėjamas alkoholis, tad vaikams čia ne vieta. Linksmybių ištroškusiems klientams naktinių klubų ir barų durys bus užtrenktos prieš pat nosį, jei šie neįrodys, kad jų amžius jau tinkamas lankytis tokiose įstaigose.