Paaiškėjus, kad garsus krepšininkas Žydrūnas Ilgauskas, ilgą laiką žaidęs NBA krepšinio lygoje, tapo JAV piliečiu ir dėl to praras Lietuvos pilietybę, atsinaujino diskusijos, ar neatėjo laikas liberaliau žiūrėti į tai, kad Lietuvos piliečiai galėtų turėti ir kitos valstybės pilietybę.

Rasa Vaitkevičienė

Norint leisti plačiam ratui

asmenų būti Lietuvos ir kartu kitos valstybės piliečiais, teks keisti Konstituciją. Apie dvigubos pilietybės reikalus, Konstitucijos keitimą „Veidas“ kalbasi su Mykolo Romerio universiteto profesoriumi, buvusiu Konstitucinio Teismo teisėju Vytautu Sinkevičiumi.

VEIDAS: Kodėl Lietuva taip stipriai riboja dvigubą pilietybę? Kitos valstybės į galimybę turėti dvigubą pilietybę žiūri daug atlaidžiau – gal metas ir mums pakeisti savo įstatymus taip, kad nesusidarytų tokia padėtis, į kokią pateko Žydrūnas Ilgauskas?

V.S: Pakeisti vien Pilietybės įstatymo nepakaks, nes dvigubos pilietybės ribojimai kyla iš Konstitucijos. Konstitucinis Teismas yra daug kartų konstatavęs, kad pagal Konstituciją dvigubos pilietybės atvejai gali būti labai reti. Seimas kelis kartus bandė plėsti šiuos atvejus keisdamas tik Pilietybės įstatymą, tačiau Konstitucinis Teismas pakeitimus pripažindavo prieštaraujančiais Konstitucijai.

Tad be Konstitucijos pataisos neišsiversime, o ją galima padaryti tik referendumu. Kadangi referendumu pakeisti Konstituciją nėra paprasta, neretai bandoma gudrauti: esą galima pakeisti tik Pilietybės įstatymą, o Konstitucijos keisti nereikia. Nieko gero iš to nebus.

Rengiant Konstitucijos projektą ilgai diskutuota, bet apsispręsta griežtai riboti dvigubą pilietybę. Prisiminkime, kad tuo metu Lietuvoje dar buvo dislokuota okupacinė Rusijos kariuomenė, dar buvo gajos atskirų Lietuvos regionų „autonomijos“ idėjos, Lietuvos valstybingumas nebuvo toks stiprus kaip dabar.

Leidus dideliam Lietuvos piliečių skaičiui tuo pat metu turėti ir kitos valstybės pilietybę, galėjo kilti pavojus Lietuvos nepriklausomybei, nes nebuvo aišku, ar balsuodami Seimo, Respublikos prezidento, savivaldybių tarybų rinkimuose jie besąlygiškai remtų tik tas politines jėgas, kurios stiprins Lietuvos nepriklausomybę ir valstybingumą, ar tarnautų kitoms, Lietuvai nedraugiškoms valstybėms, kurių pilietybę jie turės ir su kuriomis bus susaistyti politinio bei kitokio lojalumo reikalavimais. Buvo remtasi ir prieškario Lietuvos konstitucine tradicija: 1918–1940 m. galiojusios Konstitucijos taip pat gana griežtai ribojo dvigubą pilietybę.

Kol Konstitucija nepakeista, visi privalome jai paklusti. Kalbėdamas apie Ž.Ilgausko atvejį negaliu pritarti požiūriui, kad tam, kuris gerai žaidžia krepšinį, Konstitucija ir įstatymai negalioja, kad jam turėtų būti taikomos kokios nors specialios, kitokios taisyklės, nei tos, kurios taikomos visiems kitiems Lietuvos piliečiams.

Jeigu žmogus pats sąmoningai pasirenka kitos valstybės pilietybę, gerai žinodamas, jog dėl to neteks Lietuvos pilietybės, tai reiškia, kad jis pats netiesiogiai atsisako Lietuvos pilietybės. Ir nėra ko užsipulti Lietuvos pareigūnų, kurie šiuo atveju tik vykdo Konstituciją ir įstatymus.

Tuo labiau nėra jokio reikalo postringauti apie tai, kad Lietuva esą padarė klaidą, ir pan. Viešai duoti priesaiką Jungtinėms Amerikos Valstijoms, kuria atsisakoma bet kokio lojalumo ir ištikimybės kitai valstybei, kurios pilietis asmuo yra, taigi ir Lietuvai, o po to kaltinti Lietuvą, neva ši jį atstūmė ir nuskriaudė, – tai primena krokodilo ašaras ir rodo nepagarbą Lietuvai bei jos Konstitucijai.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-45-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Rolando Pakso kandidatavimas prezidento rinkimuose, referendumas žemės pardavimo klausimais ar valdininkų algų atstatymas – pastaruoju metu Konstitucinis Teismas tarė galutinį žodį teise itin didelio rezonanso dilemose. Ar kritika kai kuriems iš šių sprendimų argumentuota? Kaip atsitinka, kad tą patį Teismo nutarimą abi konflikto pusės sugeba suprasti kaip savo pergalę? Galų gale, ar Konstitucinis Teismas tikrai mato, kaip kad derėtų, ne tik Konstitucijos raidę, bet ir dvasią?

To klausiame konstitucinės teisės autoriteto 1999 – 2008 m. Konstitucinio Teismo teisėjo, dabar Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto prof. Vytauto Sinkevičiaus.

VEIDAS: Nors Konstitucinis Teismas ką tik pareiškė, kad stojimo į Europos Sąjungą sutarties nesilaikymas de facto prieštarauja Lietuvos Konstitucijai, tačiau Vyriausioji rinkimų komisija balsuodama nesustabdė referendumo dėl draudimo parduoti žemę užsieniečiams, nors tai prieštarauja mūsų europiniams įsipareigojimams. Kaip teisiniu požiūriu vertintina tokia situacija?

V.S.: Teisiniu požiūriu situacija tikrai yra neįprasta ir gana sudėtinga. Prisiminkime, kad Konstitucinis Teismas 1994 m. viename iš nutarimų yra suformulavęs tokią nuostatą: jei yra surinkta 300 tūkst. piliečių parašų, referendumas turi būti skelbiamas ir jo paskelbimas negali būtų saistomas jokiomis kitomis sąlygomis ir jokių institucijų sprendimais.

Tačiau užpraėjusią savaitę Konstitucinis Teismas pateikė konstitucinių pataisų darymo taisykles, kurių viena sako, kad negalima padaryti tokių konstitucinių pataisų, kurios paneigtų Lietuvos valstybės įsipareigojimus, kylančius iš Lietuvos narystės Europos Sąjungoje. Kitaip tariant, teismas pasakė, kad norint nustatyti kitokią taisyklę, nei kylančią iš Lietuvos įsipareigojimų būnant Europos Sąjungos nare, prieš tai reikia išspręsti narystės Europos Sąjungoje klausimą. Taigi pagal aktą dėl narystės Europos Sąjungoje žemė gali būti parduodama užsieniečiams, to negalima drausti, tačiau konstitucine pataisa norima nustatyti priešingai. Konstitucinis Teismas pasakė, kad taip negali būti, nes Konstitucijoje negali būti dviejų skirtingų taisyklių, kurių viena leistų, kita tą patį draustų.

Vyriausioji rinkimų komisija atsidūrė tokioje situacijoje, kai parašai referendumui iš esmės surinkti, tačiau paskelbtos ir Konstitucinio Teismo suformuluotos Konstitucijos keitimo taisyklės. Maža to, Konstitucinis Teismas netiesiogiai pasakė, kad turi įgaliojimus tirti Konstitucijos pataisų atitiktį Konstitucijai ir turi teisę pripažinti jas prieštaraujant Konstitucijai. Vadinasi, Teismas netiesiogiai pasakė, kad jei tokia Konstitucijos pataisa, kuri nustatytų draudimą užsieniečiams pirkti žemę, bus padaryta, Teismas pripažins ją prieštaraujančia Konstitucijai. Vadinasi, turime situaciją, kai visi suprantame, kad referendumas yra beprasmis, nes jo rezultatas bus niekinis: net jei žmonės pritars neleisti parduoti žemės užsieniečiams, tai bus pripažinta prieštaraujančiu Konstitucijai.

VEIDAS: Jei referendumui niekinis, bet parašų jam surinkti bus pakankamai, kas turi teisinį galią jį sustabdyti?

V.S.: Dabar iš tiesų labai svarbus klausimas, kuri institucija gali oficialiai konstatuoti, kad toji siūloma Konstitucijos pataisa, prieštarauja Konstitucijai, ir kas gali priimti sprendimą sustabdyti tokį referendumą, kuris iš esmės beprasmiškas, nes jo rezultatas vis tiek bus pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai.

VRK priėmė sprendimą toliau tikrinti parašus. Turbūt dabar vienintelis būdas išspręsti klausimą, ar galimas toks referendumas – dar kartą kreiptis į Konstitucinį Teismą. Jei VRK patvirtins, kad 300 tūkst. rinkėjų parašų, atitinkančių reikalavimus, surinkta, Seimas turės priimti nutarimą ir paskelbti referendumą. Tą Seimo nutarimą, kuriuo bus skelbiamas referendumas, galima bus apskųsti Konstituciniam Teismui prašant ištirti, ar jis neprieštarauja Konstitucijai, ar nėra pažeidžiamos konstitucinių pataisų darymo taisyklės, apie kurias Konstitucinis Teismas ką tik pasakė nagrinėdamas Seimo narių klausimą dėl Lietuvos banko. Kreipimuisi pakanka 29 parlamentarų parašų.

Konstitucinis Teismas gali atsakyti, ar gali referendumas būti vykdomas iš anksto žinant, kad juo pateiktas klausimas prieštarauja Konstitucijai. Toks būtų teisinis klausimo sprendimas ir tokiu būdu gautume oficialų atsakymą, ar toks referendumas gali įvykti ar ne. Kad VRK nutarė toliau tikrinti parašus, tai savaime negarantuoja, jog referendumas tikrai įvyks, nes jei Konstitucinis Teismas pasakytų, kad negalima skelbti tokių referendumų, nors ir yra surinkti parašai, referendumas ir neįvyktų. Atsižvelgdamas į savo pastarąjį nutarimą Konstitucinis Teismas tuo pačiu galėtų pakoreguoti ir savo 1994 m. doktriną.

VEIDAS: Bet jei VRK būtų sustabdęs referendumo iniciatyvą, ar nebūtų apkaltintas Konstitucinio Teismo išaiškinimo dėl referendumų nesilaikymu?

V.S.: Tokiu atveju VRK sprendimas galėjo būti skundžiamas Vyriausiajam administraciniam teismui. Tokiu atveju gal ir šiame etape šis teismas galėjo pasakyti savo žodį.

VEIDAS: Vis dėlto ar teisūs tie, kurie mano, kad VRK turi teisę tiesiog neregistruoti referendumo iniciatyvos, jei ir be Konstitucinio Teismo buvo aišku, kad Konstitucijoje įrašyta prievolė laikytis ES duotų įsipareigojimų?

V.S.: Grįžtame prie to paties klausimo – kas gali pasakyti, kas prieštarauja Konstitucijai. Ar VRK turi tokią teisę? Teisinio aiškumo, kas, kokiame etape ir kokį sprendimą gali priimti, stokojama. Šią spragą gali užpildytu Konstitucinis Teismas, jei į jį bus kreiptasi dėl žemės pardavimo referendumo. O pagrindo kreiptis tikrai yra. Juolab susiduriame su klausimu, ar reikia išmesti milijonus į balą, žinant, kad referendumas, net jei rinkėjai palaikys siūlomą nuostatą, vis tiek bus pripažintas antikonstituciniu ir bus niekinis. Konstitucinis Teismas yra vienintelė institucija, kuri gali šiuo klausimu įnešti aiškumą.

VEIDAS: Rolandas Paksas džiaugiasi, kad Konstitucinis Teismas atvėrė jam kelią kandidatuoti prezidento rinkimuose, neva europinę teisę iškeldamas aukščiau nacionalinės. Ar tikrai taip?

V.S.: Konstitucinio Teismo nutarime nėra nė vieno žodžio, ką kalba jūsų nurodytas asmuo ir jo partija. Konstitucinis Teismas apskritai nenagrinėjo santykio tarp Konstitucijos ir ES teisės – tik pasakė, kad jei pagal Konstituciją Lietuva prisiėmė įsipareigojimus, kylančius iš Lietuvos narystės Europos Sąjungoje, tuos įsipareigojimus reikia vykdyti ir negalima nustatyti taisyklių, kurios tuos įsipareigojimus paneigtų.

Buvo pareikšta vieno Konstitucinio Teismo teisėjo nuomonė, kad teismas atidavė prioritetą Europos Sąjungos teisės viršenybei. Tačiau toks požiūris, manau, neturi jokio konstitucinio pagrindo, nes Lietuvos pareiga laikytis įsipareigojimų Europos Sąjungai kyla ne iš Europos Sąjungos teisės, o iš pačios mūsų Konstitucijos: tauta referendumu priėmė sprendimą, kad Lietuva stoja į Europos Sąjungą, tuo pačiu nutardama, kad Lietuva prisiima visas pareigas, visus įsipareigojimus, kylančius iš šitos narystės.

Be to, kandidatai į Lietuvos Respublikos prezidentus registruojami, jei atitinka numatytus reikalavimus pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją ir pagal Lietuvos Respublikos įstatymus, o ne pagal kokį tarptautinio teismo sprendimą. Europos žmogaus teisių teismas ar kiti tarptautiniai teismai apskritai neturi teisės nagrinėti tokių klausimų. Ir šiuo konkrečiu atveju Žmogaus teisių teismas atmetė kaip nepriklausantį jo jurisdikcijai prašymą tirti, ar nebuvo pažeistos asmens teisės uždraudžiant jam kandidatuoti į Lietuvos Respublikos prezidento pareigas, nes Žmogaus teisių konvencija garantuoja asmens teisę būti renkamam į įstatymų leidžiamąją, bet ne į valstybės vadovo instituciją.

Teiginiai, kad Konstitucinis Teismas atvėrė kelią ar sudaro prielaidas registruoti asmenį kandidatu į Lietuvos Respublikos prezidentus, remiantis Europos Sąjungos teise, jos viršenybe neturi jokio teisinio pagrindo. Konstitucinio Teismo nutarime nėra tokių teiginių ir nėra tokių sąvokų.

VEIDAS: O kokia būtų teisinė situacija, jei Seimas būtų priėmęs konstitucinę pataisą, atveriančią R.Paksui kelią kandidatuoti rinkimuose, o sekančią dieną Konstitucinis Teismas būtų paskelbęs, kad tokia pataisa antikonstitucinė?

V.S.: Konstitucijos pataisa įsigalioja ne anksčiau kaip praėjus mėnesiui po jos priėmimo. Jei Seimas būtų balsavęs už pataisą, o Konstitucinis Teismas per tą mėnesį pasakęs, kad ji antikonstitucinė, ji negalėtų įsigalioti. Bet tam tikros teisinės sumaišties, žinoma, būtų.

Konstitucinis Teismas nagrinėjo kitą klausimą – ar Konstitucijai neprieštarauja jos 125-ojo straipsnio pataisa, susijusi su Lietuvos banku. Jos esmė – ar Seimo komitetas gali pakeisti iniciatorių – ketvirtadalio Seimo narių pateiktą tekstą. Teismas pasakė, kad negali, kitaip tariant, suformulavo taisyklę, kuri turi būti taikoma ir Konstitucijos 74-ojo straipsnio pakeitimo dėl kandidatavimo į prezidento pareigas atveju. Bet akivaizdu, kad ta pataisa, jei būtų buvusi padaryta, būtų antikonstitucinė. Ja negalima būtų remtis, nes negalima eiti į prezidento rinkimus remiantis antikonstitucine Konstitucijos pataisa.

VEIDAS: Seimo teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas Julius Sabatauskas po šio nutarimo reiškė apmaudą, kad Konstitucinis Teismas paverčia Seimą pašto dėžute. Būta politikų nepasitenkinimo ir po Teismo pozicijos, kad Seimas neturi teisės reikalauti generalinio prokuroro ataskaitos. Ar šiuose Teismo sprendimuose neįžvelgiate Seimo galių menkinimo?

V.S.: Seimo nariai neturėtų užmiršti, kad jie, prieš pradėdami eiti šias pareigas, prisiekė gerbti Konstituciją ir įstatymus, o Konstitucijoje nustatyta, kad valdžios galias riboja Konstitucija. Konstitucinis Teismas aiškiai pasakė, kokios yra konstitucinių pataisų darymo taisyklės, ir jos privalomos Seimui ir kiekvienam jo nariui. Teigti, kad Seimas padaromas pašto dėžute, – galbūt daugiau emocija, bet ji nėra grindžiama jokiais teisiniais argumentais.

VEIDAS: Ar nėra pagrindo kalbėti, kad bręsta priešprieša tarp Seimo ir Konstitucinio Teismo?

V.S.: Pastaraisiais metais Seimas nemažai bylų Konstituciniame Teisme pralaimi, ir iš kai kurių Seimo narių, kitų pareigūnų pasisakymų matyti, kad bandoma įteigti visuomenei nuomonę, kad jis nuolat sprendžia ne taip, kaip reikia, pasėti tam tikrą nepasitikėjimą. Bet taip kenkiame visai teisinei sistemai, valstybės autoritetui, taip smukdoma pagarba teisei. Negalima dėl savo politinių, asmeninių, grupinių, partinių ambicijų kelti tam tikrą sumaištį, menkinant Konstitucinio Teismo nutarimus.

VEIDAS: Po Konstitucinio Teismo nutarimo dėl aukštų valdininkų ir teisėjų algų pasigirdo nuomonių, kad biudžeto klausimai neturėtų būti šio Teismo vertinimo objektas. Kaip vertinate tokią nuomonę?

V.S.: Konstitucinis Teismas veikia pagal įgaliojimus, kurie nustatyti Konstitucijoje, o pagal ją jis turi tirti visų įstatymų, taip pat ir susijusių su biudžetu, ekonominiais dalykais atitiktį Konstitucijai. Ar reikia apriboti jo įgaliojimus? Manau, ne, nes tada atsirastų labai didelė sritis, kurios teisinis reguliavimas nepakliūtų į konstitucingumo kontrolę ir tai atrištų rankas politinei valdžiai nepaisyti Konstitucijos siekiant savo trumpalaikių tikslų.

Pavyzdžiui, buvo nustatytas toks reguliavimas – nemokėti policininkams už viršvalandžius. Tai taip pat susiję su biudžeto lėšomis. Jei Konstitucinis Teismas neturėtų įgaliojimų tirti tokio klausimo, kas apgintų jų teises? Konstitucinis Teismas turi teisę ir pareigą ginti visų asmenų teises. Siaurinti jo įgaliojimus Lietuvos sąlygomis, kai čia tokia menka teisinė ir ypač politinė kultūra, būtų neteisingas žingsnis.

VEIDAS: Pastaraisiais metais Konstitucinis Teismas svarstė itin daug rezonansinių, visuomenę audrinančių klausimų. Gal tai bręstančio Konstitucijos peržiūros poreikio ženklas?

V.S.: Konstitucijos stabilumas yra didelė konstitucinė vertybė, nes ji leidžia prognozuoti valstybės, visuomenės raidą – politinę, ekonominę socialinę. Todėl Konstituciją reikia keisti tik tada, kai tai neišvengiama ir ne tik šios dienos, bet ir ilgalaikėje perspektyvoje, tada, kai tokia pataisa kyla iš objektyvaus poreikio, o ne kažkokių politinių ar kitokių interesų.

Neretai tai, kas atrodo neišspręsta Konstitucijoje, gali išspręsti konstitucinė doktrina, kitaip tariant, Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstituciją gali pritaikyti jos nuostatas šių dienų poreikiams – tekstas yra nekeičiamas, bet jis įgyja platesnę prasmę, o naujoji išplėtota konstitucinių nuostatų samprata atitiks naujus visuomenės, valstybės, asmens poreikius. Vadovaujantis tokiu požiūriu nematau kažkokių Konstitucijos nuostatų, kurios trukdytų dabartinei visuomenės ir valstybės raidai, neleistų apginti žmogaus teisių ir laisvių.

Klausimus apie atskirų transporto šakų ateitį pateikėme šalies susisiekimo ministrui Rimantui Sinkevičiui.

VEIDAS: Neseniai pasirašyta sutartis dėl Palangos aplinkkelio tiesimo ir eksploatacinės priežiūros – pirmasis viešojo ir privataus sektorių partnerystės (VPSP) pavyzdys kelių tiesime. Kaip manote, kokiu mastu VPSP principas gali būti taikomas Lietuvos transporto sektoriuje? Ar iš tiesų tokia partnerystė, turint omenyje į sąmatą įskaičiuojamas ilgalaikes rizikas, valstybei apsimoka?
R.S.: Tokia partnerystė ne tik gali, bet ir bus taikoma transporto projektams, nes tai vienintelis būdas greičiau ir didesne apimtimi plėtoti viešąją infrastruktūrą. Ypač tai aktualu mažėjant valstybiniam finansavimui. Pasirinkus VPSP, projektų įgyvendinimo pradžioje reikia mažesnių investicijų, nes išlaidos patiriamos lygiomis dalimis per visą sutarties įgyvendinimo laikotarpį. Taip pat žinome, kad ES struktūrinių fondų skiriama parama kelių sektoriui 2014–2020 m. gali mažėti, tad tenka ieškoti naujų finansavimo šaltinių. Prieš investuojant būna rengiamos galimybių studijos, kuriose ekonominiais skaičiavimais ir prognozėmis nustatoma, ar projektas valstybei naudingas. Jei projektas yra nenaudingas, jo įgyvendinimas būna stabdomas. Palangos aplinkkelio atveju prognozuojamas naudos ir sąnaudų santykis – 1,28. Visuomenė gaus naudą dėl sutrumpėjusio kelionės laiko, sumažėjusių transporto priemonių eksploatacinių išlaidų, pagerės Palangos kurorto patrauklumas.

VEIDAS: Grįžtama prie Lietuvos oro uostų jungtinio valdymo idėjos. Pagrindinis kontrargumentas – tai, kad tokiame junginyje dominuos stipriausiojo, t.y. Vilniaus tarptautinio oro uosto interesai, o likusieji taps „podukromis“. Ar tai nepagrįstos baimės? Kiek lėšų būtų sutaupyta veikiant vienai oro uostus prižiūrinčiai bendrovei?
R.S.: Kol kas neturime galutinių skaičių, kuriais galėtume iliustruoti vienokio ar kitokio sprendimo naudą, poveikį ir perspektyvą – galutinė ataskaita šiuo metu rengiama. Tačiau preliminarūs duomenys leidžia palyginti keletą galimų scenarijų. Vertinant poveikį Lietuvos ekonomikai, o ne individualiai kiekvienam oro uostui, nelieka abejonių, kad nedaryti nieko nebūtų geriausia išeitis. Lietuvai kur kas naudingiau turėti sveiką ir perspektyvią trijų oro uostų grupę, kurios veikla būtų protingai koordinuojama, nei palikti juos stagnacijai ar nelygiai tarpusavio konkurencijai. Iš kitos pusės, tie patys skaičiavimai atskleidžia, kad sujungus įmones greitų rezultatų tikėtis nereikėtų: tai būtų žingsnis, orientuotas į ilgalaikę perspektyvą. Po vienos įmonės skėčiu dirba oro uostai ar dalis jų Estijoje, Švedijoje, Ispanijoje ir kitose šalyse. Vargu ar ten pamatysite „podukrų“: koordinuota oro uostų veikla leidžia ne tik subalansuoti rezultatus ar išgryninti perspektyvą, bet ir pasiūlyti lankstesnę oro transporto produktų pasiūlą.

VEIDAS: Ar tikite, kad kone dešimtmetį buksavę „Rail Baltica“ trasos geležinkelio rekonstrukcijos darbai Lietuvoje bus laimingai užbaigti dar šioje ES finansinėje perspektyvoje, tai yra iki 2015-ųjų rudens? Kiek šis skubėjimas papildomai kainuos, turint omenyje papildomas rangovams keliamas sąlygas (trumpėjančius darbų atlikimo terminus, privalomą eismo praleidimą ir pan.)?
R.S.: Labai noriu tikėti, kad šio geležinkelio ruožo pertvarkymas bus baigtas iki 2015 m. pabaigos. Siekiant padidinti konkurenciją ir sudaryti galimybę rangos darbų konkursuose dalyvauti kuo platesniam ratui įmonių, o ne tik pačioms stambiausioms, ilgesni ruožai suskaidyti statiniais. Potencialūs rangovai, įvertinę savo pajėgumus, kvalifikaciją, gali dalyvauti tiek vieno statinio, tiek ir kelių statinių rangos darbų pirkimo atviruose konkursuose. Manau, kad tai leis laiku įgyvendinti projektus, lanksčiau reaguoti į eismo pertraukas ir kitus faktorius bei nedidinti rangos darbų kainų.

VEIDAS: Rudenį turėtų pradėti veikti Klaipėdos keleivių ir krovinių terminalas, tačiau iki šiol nėra žinoma, ar prie naujojo pirso švartuosis anksčiau Klaipėdoje nedirbusių laivybos kompanijų keltai, ar savo reisus į naująjį terminalą, kuriame bus sukurtos palankesnės sąlygos keleiviams, perkels „DFDS Seaways“. Gal turite patvirtinimų, kad naujojo terminalo atidarymas nevirs formaliu juostelės perkirpimu?
R.S.: Naujojo terminalo operatorius vykdo derybas su keltų linijų operatoriais dėl galimų naujų linijų atidarymo ir konkurencingų sąlygų suteikimo. Taip pat stebimas didelis miesto įmonių susidomėjimas dėl terminalo patalpų panaudojimo. Negalėčiau įvardinti, su kokiais operatoriais vedamos derybos, nes tai konfidenciali informacija. Tačiau Klaipėdos keleivių ir krovinių terminalo atidarymas nebus tik iškilmingas juostelės perkirpimas ar formali viešųjų ryšių akcija.

VEIDAS: Ką galvojate apie baltarusiško kapitalo atėjimą į Klaipėdos uosto stividorinę rinką? Ko šiame reiškinyje įžvelgiate daugiau: ar privalumų (solidaus kaimynų krovinių srauto ateičiai užtikrinimas), ar grėsmių, kad ilgainiui Klaipėdos uoste, kuriame nuomojamų krantinių ir šalia jų esančios teritorijos pasiūla itin kukli, pereis į užsienio verslininkų rankas?
R.S.: Investuotojo ir krovos savininko atėjimas pozityviai paveiktų Klaipėdos uostą ir visą šalies ekonomiką, nes būtų daugiau garantijų dėl krovinių pervežimų per Klaipėdos, o ne konkuruojančius uostus. Tuo būdu valstybė saugiau investuotų į uosto infrastruktūrą, o papildomų investuotojo lėšų pritraukimas pagerintų terminalų pajėgumus ir našumą. Tikėtina, kad Klaipėdos uosto krovos rodikliai kiltų sparčiau nei dabar.

Penki klausimai „Sodros“ vadovui Mindaugui Sinkevičiui
VEIDAS: Kaip per pastaruosius keletą metų keitėsi “Sodros” finansinė padėtis – kaip kito pajamos, paskolos, biudžeto balansas?
M.S.: „Sodros“ finansinė padėtis pastaraisiais metais po truputį gerėja. Pavyzdžiui, pernai buvo surinkta 11,56 mlrd. Lt pajamų, tai yra 557,7 mln. Lt daugiau nei 2011 m.
Atkreipčiau dėmesį, kad pernai į prieškrizinį lygį grąžintas pensijų dydis, dėl to „Sodros“ išlaidos 2012 m. buvo didesnės beveik 480 mln. Lt. Dar 515 mln. Lt buvo išleista anksčiau imtoms paskoloms ir jų palūkanoms dengti.
Bendras 2012 m. „Sodros“ deficitas siekia 1,9 mlrd. Lt. Taigi, jei neskaičiuotume skolos aptarnavimo sąnaudų ir išlaidų pensijoms didėjimo, deficitas nesiektų 1 mlrd. Lt. Tačiau ir pridėjus šias išlaidas pernykštis deficitas buvo 492,1 mln. Lt mažesnis, nei planuota, ir 78,3 mln. Lt mažesnis, nei fiksuotas 2011 m.
O jei kalbėsime apie „Sodros“ skolas, paimtų ir negrąžintų paskolų suma praėjusių metų pabaigoje siekė 9,73 mlrd. Lt.
VEIDAS: Ar laukiama kokių nors su naująja šalies valdžia susijusių permainų „Sodroje”, pavyzdžiui, jos koncepcijos, struktūros, darbo organizavimo srityje?
M.S.: Šiuo metu premjero suburta darbo grupė kaip tik analizuoja galimus mokesčių pakeitimus. Jai pateikus išvadas, manau, galėsime tiksliau žinoti, kokios gali būti siūlomos permainos.
VEIDAS: Sociologinės apklausos rodo, kad šalies gyventojai netiki “Sodros” perspektyvomis, dabartine pensijų sistema, tad kaip kitaip, jūsų nuomone, būtų tinkama organizuoti šalies pensijų sistemą arba patobulinti dabar egzistuojančią?
M.S.: Visuomenės apklausos rodo priešingą dalyką. Sausį atliktos apklausos duomenimis („Lietuvos rytas“, sausio 26 d.), „Sodra“ pasitiki per 52 proc. gyventojų. Didesnį pasitikėjimą turi tik Bažnyčia, kariuomenė ir ugniagesiai.
Štai gruodį bendrovės „Spinter“ atlikta reprezentatyvi apklausa parodė, jog apie du trečdalius šalies gyventojų pritaria tam, kad socialinio draudimo sistema būtų ir valstybinė, ir privaloma. Net jei valstybinis socialinis draudimas būtų neprivalomas, apie du trečdalius gyventojų jame dalyvautų savanoriškai.
O dėl patobulinimų, tai bendraujant su Seimo nariais ir Vyriausybės atstovais kalbėta apie tai, jog dabar visiems vienoda bazinė pensijos dalis galėtų būti mokama ne iš Valstybinio socialinio draudimo fondo, bet iš valstybės biudžeto, ir kartu labiau diferencijuojama. Manau, tokia tvarka geriau atitiktų gyventojų lūkesčius, nes jau minėta apklausa parodė, jog daugelis gyventojų pasisako už tai, kad galutinis pensijos dydis labiau priklausytų nuo sumokamų įmokų dydžio.
VEIDAS: Neretai girdimas pasiūlymas “Sodros” biudžetą “perkelti” į valstybės biudžetą. Kaip tokią galimybę vertinate jūs pats?
M.S.: Šiaip jau „Sodra“ faktiškai surenka apie 98 proc. visų priskaičiuotų, tai yra privalomų mokėti įmokų. Kai Latvijoje buvo atlikta reforma ir visas įmokas bei mokesčius buvo pavesta surinkti vienai institucijai – Mokesčių inspekcijai, ten faktiškai surenkamų lėšų dalis smuko iki maždaug 92 proc.
Šis 6 proc. skirtumas reiškia šimtus milijonų nesurinktų pajamų. Taigi, jei „perkėlimas“ būtų vien mechaninis ir turėtume panašias socialinio draudimo išlaidas, tai galiausiai deficitas gali dar labiau padidėti.
VEIDAS: Lietuvos aukštosios mokyklos tikina, kad jeigu “Sodra” teiktų daugiau duomenų apie dirbančius asmenis (apie jų profesijas, išsilavinimą, įsidarbinimą pagal profesiją, atlyginimų pagal profesiją statistiką etc.), mokslo įstaigoms būtų paprasčiau orientuotis, kokie yra darbo rinkos poreikiai. Kaip manote, ar tokie jų lūkesčiai gali būti įgyvendinti ir kodėl to vis dar nėra?
M.S.: Teisės aktai numato, kad draudėjai duomenis apie apdraustųjų asmenų profesiją pagal Lietuvos profesijų klasifikatorių teritoriniams registro tvarkytojams turi pateikti nuo 2013 m. lapkričio 1 d. iki 2014 m. kovo 1 d.
Manyčiau, į klausimą apie tokių lūkesčių įgyvendinimą galėtų atsakyti pačios aukštosios mokyklos arba su tuo susijusį teisės aktą rengusios institucijos. Apie tai yra rašęs ir jūsų savaitraštis.

Trys klausimai Rimantui Sinkevičiui, susisiekimo ministrui

VEIDAS: Kodėl iš posto išvertėte Vilniaus oro uosto direktorių?
R.S.: Jis “nenuimtas”, jis ruošiasi keisti darbo pobūdį, ir aš negalėčiau komentuoti ko nors daugiau, nei pakomentavo Vilniaus oro uosto spaudos tarnyba.
VEIDAS: Kiek vadovų keisite kitose susisiekimo srities valstybės įmonėse? Ar jus tenkina „Lietuvos geležinkelių“, Lietuvos pašto vadovų darbas?
R.S.: Negalėčiau pasakyti, kiek jų keisis, nes dar nesu labai gerai įsigilinęs į jų darbo specifiką ir atliekamas pareigas. Didžioji dalis darbuotojų išliks savo darbo vietose, planinių keitimų nenumatau.
Tas pats liečia ir vadovus. Kol kas, kiek spėjau įsigilinti, jų darbas šiuo metu mane tenkina. Daugiau galėčiau ką nors pasakyti pasibaigus finansiniams metams, maždaug kovo mėnesį, taip pat išklausęs finansines ataskaitas ir perspektyvinius ekonominius bei investicinius šių metų planus.
Lietuvos pašto vadovės veikloje matau tam tikrą progresą, pavyzdžiui, matau rimtus darbus įvedant vadinamuosius „Snoriukus“ į darbą. Neigiamos nuomonės apie jos veiklą nesusidariau, kaip ir nesusidariau neigiamų įspūdžių iš „Lietuvos geležinkelių“ vadovo veiklos.
VEIDAS: Buvusi penkioliktoji Vyriausybė iš valstybės įmonių išsireikalavo rekordinių pelnų ir indėlio į biudžetą dividendų pavidalu. Ar tęsite šią konservatorių pradėtą politiką?
R.S.: Pirmiausia noriu pasakyti, kad šios politikos tęsimui nepritariu konkrečioje įmonėje, Klaipėdos valstybiniame jūrų uoste, iš kurio buvo paimta pusė uždirbto pelno dividendų pavidalu – 32 mln. Lt. Esu tikras, kad Klaipėdos valstybinio jūrų uosto investicijos atsiperka greitai, padeda pritraukti daugiau krovinių tiek krovos kompanijoms, tiek vežėjams. Manau, jog šios įmonės pelnas turėtų būti paliekamas įmonėje su sąlyga, kad jis bus efektyviai investuotas, o ne pravalgytas. Taigi aš oficialiai pradėjau derinimo procesą su Finansų ministerija. Dėl kitų valstybinių įmonių nesu taip tvirtai apsisprendęs. Jei bus įrodyta, kad paliktas pelnas investuojamas su atsiperkamumu, tai gal tas klausimas galėtų būti svarstytinas. Nors tą įrodyti kartais bus sunkoka.
Iš tiesų visos įmonės turėtų siekti pelningos veiklos, žinoma, ne bet kokia kaina, nes kai kurios iš jų turi atlikti tam tikrą joms pavestą socialinę funkciją: „Lietuvos geležinkeliai“, Lietuvos paštas, kuriam pavesta turėti tiek pašto padalinių ar skyrelių, kiek Lietuvoje yra seniūnijų, apie septynis šimtus. Ne visi pašto skyreliai kaimuose ar seniūnijose save išsilaiko, tad verslo logika reikalautų neišsilaikančius skyrius naikinti, tačiau socialinė logika sako, kad šitie padaliniai labai svarbūs gyventojams, ypač nutolusiems nuo rajono centro.
Beje, mano nuomone, valstybinėse įmonėse pirmiausia reikia sutvarkyti turto valdymo reikalus, kad jos disponuotų tik tokiu turto kiekiu, kuris būtinas bendrai funkcijai ir pavestai misijai atlikti arba duotų papildomos finansinės naudos.

Kas pasikeitė patyrusio politiko, spalį trečiąkart į Seimą išrinkto 60-mečio R.Sinkevičiaus gyvenime pradėjus dirbti susisiekimo ministru? „Darbo krūvis ir atsakomybė“, – sako ilgai nesvarstydamas. Nors tuoj pat pasitaiso, kad tikros ministro duonos skonio nė nespėjo pajusti: pirmosiomis savaitėmis buvęs pernelyg užimtas įtemptais Seimo posėdžiais.
„Daugybė dokumentų, daugybė lankytojų, visi veržiasi rankos paspausti ir išdėstyti savo problemų, kažkodėl įsivaizduodami, kad ministras – tai genijus, kuris viską iš karto prisižadės ir įvykdys“, – stebisi R.Sinkevičius.
Kokie prioritetiniai darbai jo laukia, socialdemokratas žino, nes į susisiekimo aktualijas gilinosi vadovaudamas partijos Susisiekimo komitetui, socialdemokratų šešėlinėje vyriausybėje buvo įrašytas susisiekimo ministru.
Vis daugiau reikšmingų transporto projektų įstringa todėl, kad viešųjų pirkimų konkursuose dalyvaujančių rangovų siūlomos kainos nebeįtelpa į valstybės numatytus projektų finansavimo rėmus. Dėl to tūpčioja ir geležinkelio „Rail Baltica“, ir pirmuoju sektoriuje viešosios ir privačios partnerystės projektu žadėjusio tapti automobiliams skirto Palangos aplinkkelio parengiamieji darbai. Metų pabaigoje tapo aišku, kad dėl tos pačios priežasties gali vėluoti ir suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalo infrastruktūros statybos, vykdomos Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos (KVJUD). Nors dar neseniai uosto vadovai mėgdavo girtis, kiek valstybės milijonų pavyksta sutaupyti per viešuosius pirkimus. Kaip, naujojo ministro nuomone, reikėtų gelbėtis nuo šios vis pikčiau puolančios negandos?
„Jeigu žinočiau atsakymą – iš karto jį ir pateikčiau. Bet kol kas tegaliu teoriškai svarstyti, kad tikriausiai nėra pakankamos rangovų konkurencijos. Galiu įtarti visokius negerus dalykus, bet įrodyti jų negaliu. Mūsų srityje konkurencinė aplinka, arba rangovų pasirinkimas, nėra didelis. Jeigu jis būtų gausesnis – ir situacija būtų kitokia. O dabar, jei nenorime stabdyti procesų, nieko kita nelieka, kaip bandyti numušti kainas per tiesiogines derybas. Ypač tai aktualu SGD terminalo atžvilgiu. Derybos vyksta abipusių nuolaidų būdu – gal sugebėsime ką nors padaryti“, – optimistiškai svarsto R.Sinkevičius.
Galbūt užsakovai kartais dirbtinai siaurina galimų pretendentų ratą, keldami rangovams pernelyg didelius reikalavimus? „Galbūt. Perteklinių kosminių reikalavimų, kurie visai nebūtini, versijos taip pat negalėčiau atmesti. Tiesą sakant, kol kas nespėjau įsikirsti į visas viešųjų pirkimų konkursines sąlygas. Reikia būti visapusišku tos srities specialistu norint suvokti, ar ne per daug reikalavimų keliama vienokiems ar kitokiems darbams. Antra vertus, dar nebūdamas ministru stebėjau to paties Palangos aplinkkelio projekto eigą – kainos pūkšt ir išaugo pusantro karto nuo pradinės skaičiuojamosios. Tai gal skaičiavome ne taip? Arba per daug didelius reikalavimus kėlėme“, – svarsto ministras.
O gal viešosios ir privačios partnerystės projektai Lietuvoje apskritai neturi ateities? Kai bankai ir draudikai įvertina visas rizikas, kiek ko per dvidešimt penkerius metus gali nutikti, kainos pasidaro tiesiog neįkandamos. R.Sinkevičius įsitikinęs, kad tokie projektai vis dėlto turi ateitį: „Juk Lietuva – nei Saturne, nei Marse. Esam valstybė Europos Sąjungos narė. Jeigu kitose Europos šalyse viešosios ir privačios partnerystės projektai įmanomi – kodėl pas mus jie negalėtų vykti?“

Svarbu, kad nemažėtų tranzitas geležinkeliais
Vardyti pirmaeilius savo, kaip ministro, uždavinius R.Sinkevičius pradeda būtent nuo Susisiekimo ministerijos kuruojamų SGD terminalo parengiamųjų darbų grafiko vykdymo (projektui diriguoja „Klaipėdos naftai“ vadovaujanti Energetikos ministerija). Buvęs KVJUD generalinis direktorius Eugenijus Gentvilas neseniai prisipažino, kad dėl šio projekto, pareikalavusio itin kietų derybų, jam net buvo prasidėję nerviniai traukuliai.
Kitas svarbus klausimas ministrui – tranzito per Lietuvos teritoriją reikalai. „Kalbu ne vien apie viešųjų logistikos centrų ar intermodalinių terminalų statybas, nors jos irgi svarbios. Bet dar svarbiau – kad tranzito judėjimo gijos nebūtų pakreiptos šiauriau Lietuvos, kad nemažėtų tranzitinių krovinių srautas per šalį geležinkeliais ir kad jūrų uosto krovos kompanijos turėtų veiklos. Krovinių siuntėjui, mano įsitikinimu, svarbūs du pagrindiniai veiksniai: laikas, kurį krovinys užtrunka keliaudamas nuo taško A iki taško B, ir tos kelionės kaina.
Savaime suprantama, privačios uosto krovos kompanijos visuomet pageidauja, kad jų tarifai išliktų stabilūs, o valstybinė bendrovė „Lietuvos geležinkeliai“ nuolat mažintų savo tarifus. Bet krovinio siuntėjas vertina galutinę, kompleksinę paslaugos kainą, į kurią įeina ir ekspedijavimo, ir muitinės paslaugų, ir valstybių sienų kirtimo dokumentų apiforminimo rinkliavos. Bet kurią tranzitinio gabenimo kainą sudaro daugelis dedamųjų. Norint būti konkurencingam, reikia, kad visi transporto grandinės dalyviai rodytų norą ir atsakomybę plėtoti tranzito srautus“, – pasakoja R.Sinkevičius.
Jo nuomone, būtina vietoje užtikrinti paslaugos kokybę. Užuot nuolat važinėjus po tarptautinių organizacijų pasitarimus ir konferencijas (nors ir tai neišvengiama), verčiau pasirūpinti mažiau skambiais, bet konkrečiais transporto aptarnavimui svarbiais projektais: pavyzdžiui, Pauosčio ir Draugystės geležinkelio kelynų rekonstrukcija Klaipėdoje, Vilniaus aplinkkelių užbaigimu ir pan. Svarbiu dėmeniu galėtų tapti ir Kauno viešasis logistikos centras, sujungsiantis itin daug transporto rūšių. Su juo siejami ir Kauno oro uosto, turinčio krovinių ir pigių skrydžių aptarnavimo viziją, gaivinimo planai.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/prognozes-2013 internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Dabartinė energetikos strategija akcentuoja tris pagrindines energetinio vystymosi kryptis: tai Visagino atominės elektrinės projektas, jungtys su žemynine Europa per Lenkiją, Švediją, Estiją bei Suomiją ir suskystintų gamtinių dujų terminalas. Gaila, bet kryptis deklaruoti lengviau, nei pradėti jas įgyvendinti. Štai kad ir Visagino atominės elektrinės projektas.

Teoriškai per visą įgyvendinimo laiką jis kainuos apie 23,5 mlrd. Lt, iš kurių trečdalis – Lietuvos pinigai. Labai abejotina, ar ši suma galutinė, nes viršutinės kainos riba dokumentuose nefiksuota, o žinoma, kad bus būtini grunto sutvirtinimo darbai, nes dėl sunkaus reaktoriaus gabenimo teks rekonstruoti nemažai kelių bei tiltų, atsiras kitų nenumatytų išlaidų. Ar tas išlaidas padengs visi projekto dalyviai, ar tik Lietuva? Atrodo, kad tik Lietuva, mūsų turima infrastruktūra Visagine įvertinta tik 50 mln. eurų.
Neatsakyta ir į daug kitų klausimų. Kas ir už kiek padengs elektros trūkumą, sustojus reaktoriui planiniam ar nenumatytam remontui? Tokia studija dar tik bus ir tik 2013 m. pabaigoje. Pagaliau pagal kokius standartus bus vykdoma statyba – Lietuvos, Japonijos, JAV ar ES, kaip jie bus pritaikyti mūsų sąlygomis? Ar ne per daug optimizmo iš mūsų pusės? Ignalinos atominės elektrinės sklandžiai uždaryti nesugebame, net nacionalinio stadiono pastatyti negalime, o čia – šimtus kartų didesnis projektas. Ar tikrai atidžiai įvertinome, ką turime savo piniginėje?
Suskystintų gamtinių dujų terminalas – reikalingas ir svarbus objektas, bet kaip čia išėjo, kad terminalas suprojektuotas 4 mlrd. m3 per metus pajėgumo, o vamzdynų pralaidumas – 1,8 mlrd. m3 per metus. Kas siuva švarką skirtingo ilgio rankovėmis?
Mažai kas ginčija elektros ir dujų jungčių su Europa reikalingumą, juo labiau kad numatomas dalinis finansavimas, bet antroji jungtis su Lenkija tik popieriuje – nei tarptautinių sutarčių, nei žemės paėmimo visuomenės reikmėms, nei poveikio aplinkai vertinimo nėra. Be to, Lietuvos valstybės iždo finansinės galimybės ir galimybės pigiai bei nemažai skolintis yra išsemtos. Galimybių skolintis tokių sumų nelabai turi ir valstybei priklausančios įmonės, nes pelno beveik nėra arba jis paimamas į biudžetą.
Kita vertus, turime užtikrinti energijos (elektros ir šilumos) tiekimo patikimumą ir kainų konkurencingumą. Kaip tai geriausia padaryti? Nedera pamiršti, kad šiuo metu Lietuvai labai svarbu kurti darbo vietas, išlaikyti piniginius srautus šalies viduje ir remtis vietiniais ištekliais. Manau, kad būtina intensyviai vykdyti daugiabučių namų apšiltinimo programą, nepadarant gyventojų bankų įkaitais. Mūsų laimei, dar likę Europos pinigų hidroenergetikai ir biokuro panaudojimui plėtoti – čia galimybių investuoti turi ir verslas, ir valstybė.
Dabar turime vykdyti ES patvirtintą Jungčių planą, pradėti ir užbaigti suskystintų gamtinių dujų terminalo bei vamzdynų statybą, siekti paversti jį regioniniu Baltijos šalims. Derėtų skirti finansavimą skalūninių dujų paieškai ir gavybai. Taigi galima daryti išvadą, kad iniciatyvų ir popierių prikurta labai daug, triukšmo ir svetimų valstybių agentų – vos ne pusė Lietuvos, o realių darbų, projektų, paremtų ekonomine, finansine logika, ne kažin kiek. Taigi kitai Vyriausybei bus ką veikti, ir teks nuveikti.