Sirenos

Festivalio „Sirenos“ užsienio programoje  žiūrovams bus pristatyti spektakliai iš Graikijos, Portugalijos, Vokietijos, Lenkijos, Izraelio ir Šveicarijos. Graikų „Švarus miestas“ domėsis, kodėl dauguma Atėnų valytojų yra moterys ir imigrantai. Vokiečių spektaklyje „Nutekinimo pamokos“ į jauno viešųjų ryšių specialisto rankas pakliūva itin slapta informacija, kurios nutekinimas turėtų ryškių pasekmių visai Europai, o žiūrovams tenka priimti atsakingą sprendimą: nutekinti ją ar sulaikyti. Portugalų „Pirmadienis – atsargiai iš dešinės“ vyksta bokso ringe, kuriame puldami vienas kitą kumščiais ir argumentais tautiečiai galiausiai susivienija, kad žodžiai virstų veiksmu. Izraelio menininkai  projekte „Ginkluotos merginos. Vilniaus atgavimas“ kvies į pasivaikščiojimą, įkvėptą vietos istorinės praeities ir jos reikšmės nūdienos miesto gyvenime. Žymiausios festivalio žvaigždės lenko Krzysztofo Warlikowskio spektaklis „Varšuvos kabaretas“ grąžina į 1930-ųjų reviu, kuriame intensyvūs ritmai bando nuslopinti artėjančio militaristinio maršo nuojautas. Šveicaro Christopho Marthalerio muzikiniam vaidinimui „Karališko dydžio“ muzikinių motyvų ieškoma nuo J.S.Bacho iki Jacksonų penketuko, o pagrindinė šerdis – kontrastas tarp to, kokį „King size“ gyvenimą sau įsivaizduojame, ir to, koks jis yra iš tikrųjų.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

G. Bresadola nuotr.

„Sirenos“ – festivalis, kurį atsargūs tradicinio teatro gerbėjai, mėgstantys raudonus kilimus ir aprangos kodus, verčiau apeina ratu: čia nebūna išpuoselėtų savimi besigėrinčių žvaigždžių, nebūna saugios pramogos, netgi scena būna ne visada. Tačiau „Sirenos“ puikiai tinka bet kokio amžiaus nesupančiotam kodų ir tradicijų žiūrovui, ieškančiam savojo, labiausiai jaudinančio teatro.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Panašūs ieškojimai, žinoma, neišvengiamai susiję su rizika rasti ne tai, ko tikiesi. Todėl į Lietuvą atvykstantiems teatralams pati mieliausia atrodo publika, neturinti jokių išankstinių lūkesčių.

Nepasakosime apie lietuviškąją festivalio programą, kurios spektaklius bus progų išvysti ir vėliau, „Sirenoms“ nutilus. O štai užsieniečių atvežamų spektaklių mūsų krašte daugiau išvysti nebepavyks, todėl apsispręsti, verta ar neverta leistis į teatrines paieškas, reikėtų greitai.

Šeima ekologinės katastrofos veidrodyje

Jau pirmadienį savo dviračius Menų spaustuvėje mins britų režisierės Katie Mitchell spektaklio „Plaučiai“ herojai. Mins ne susikaupusią energiją degindami, o priešingai – ją gamindami: mat šeši dviratininkai čia savo kojomis „išmina“ ekologišką elektros generatorių, aprūpinantį spektaklį šviesa, garsu ir videoprojekcijomis. Tad simuliacija scenoje tampa tiesiog fiziškai nebeįmanoma.

Demonstruodami asmenine atsakomybe grįstą požiūrį į tvarią viso pasaulio ateitį, pagrindiniai Duncano Macmillano pjesės veikėjai – jauna pora – nejučiomis grimzta į neurotines fobijas, griaunančias jų gyvenimą. Jie gyvena dideliame mieste, yra išsilavinę, turi įdomius darbus ir laiko save padoriais žmonėmis. Todėl perka kavą tik už sąžiningą kainą ir iš principo boikotuoja prekybos centrus. Žiūri nekomercinius filmus originalo kalba su subtitrais ir skaito knygas aktualiomis politinėmis temomis. Taigi puikiai žino, kad pasaulio gyventojų skaičius jau perkopė septynis milijardus, ir kiekvieną sekundę Žemėje gimsta kone trys žmonės. Tokiais tempais žmonija netruks pasiekti dešimties milijardų ribą, maisto ir geriamojo vandens poreikis neišvengiamai išaugs, o gelmių ištekliai – dar sparčiau seks. Galiausiai pritrūks ir deguonies, taigi planetoje taps ankštoka.

Pora ima atsakingai svarstyti, ar, vertinant tokią perspektyvą, verta į tokį pasaulį atvesti dar vieną vaiką. „Galėčiau skraidyti iš Londono į Niujorką kasdien septynerius metus ir vis tiek palikčiau mažesnį anglies pėdsaką, nei susilaukus vaiko. Dešimt tūkstančių tonų CO2: tiek sveria Eifelio bokštas. Aš gimdyčiau Eifelio bokštą“, – gąsdina save šiuolaikinė dėl ekologijos pamišusi miestietė. Ir vis nesiryžta, o laikas negailestingai bėga, santykiai su mylimuoju skyla…

Spektaklį „Plaučiai“ K.Mitchell sukūrė Berlyno „Schaubühne“ teatrui. Šis teatras, vadovaujamas dramaturgo ir režisieriaus Thomo Ostermeierio, garsėja eksperimentinės scenos kalbos paieškomis. Vilniuje jis bus rodomas du kartus – rugsėjo 28–29 dienomis.

Tylūs vyrukai iš šaldytuvo

Spektaklyje „Nekalbame, kad mus suprastų“ priešais žiūrovus stoja visai kitokia pora – du pusamžiai, keisti vyrukai. Vienas jų išlenda iš šaldytuvo, ant kurio spindi pergalingai besišypsančios Hillary Clinton nuotrauka. Dar scenoje regime skrudintuvą, stalą, krėslą, feną ir patefoną, grojantį Antonio Vivaldi „Metų laikus“.

Jų fone iš gestų, judesių ir žvilgsnių kuriamas žaismingas nebylus pasaulis,  balansuojantis tarp primityvaus komizmo ir žiaurios ironijos.

„Kartais geriau patylėti, kad liktum suprastas“, – tvirtina spektaklio kūrėjai iš Belgijos: aktorius, vizualiųjų menų kūrėjas Benjaminas Verdonckas ir šokėjas, choreografas Pieteris Ampe. Tačiau jų kuriama tyla nespengia, tik retkarčiais pribloškia totalios beprotystės gaida. Nors žodžių šiame spektaklyje nėra, pristatomas veiksmas nepalieka erdvės tolimoms interpretacijoms. Intensyvaus ir sveiko humoro kupiname spektaklyje, anot vieno jo kritiko, reikia tiesiog mažiau mąstyti ir daugiau patirti. Belgai norėtų, kad publika, eidama į šį spektaklį, neturėtų jokių lūkesčių, o didžiausias komplimentas jiems – kai žiūrovai tvirtina, kad spektaklis suteikia energijos.

Neseniai šis darbas buvo rodomas dvidešimtmetį švenčiančiame tarptautiniame teatro festivalyje „Homo Novus“ Rygoje. Menų spaustuvėje Vilniuje jis bus rodomas rugsėjo 30-ąją ir spalio 1-ąją.

Spektaklis mirusiai mamai

Italų režisieriaus Pippo Delbono trupė su spektakliu „Orchidėjos“ Lietuvoje viešės tik vieną dieną – spalio 2-ąją, tačiau vaidins dvigubai daugiau žiūrovų galinčiame priimti Nacionaliniame dramos teatre. „Mano draugas man kartą sakė, kad orchidėjos yra gražiausios ir pavojingiausios gėlės, nes neatskirsi tikros nuo dirbtinės. Taip pat mūsų laikais yra ir su tiesa“, – pabrėžia režisierius, anksčiau vaidinęs Peterio Greenaway’aus, Lucos Guadagnino, Bernardo Bertolucci ir kitų garsių režisierių filmuose.

Spektaklio pradžioje jis pasakoja apie savo mamos mirtį, jos paskutines akimirkas ligoninėje. Su mama jam buvo pavykę iš naujo tapti draugais po ilgų konfliktų ir išsiskyrimo metų. Jam bręstant, kaupiant išmintį, mama sendama pamažu vaikėjo. Ją praradus atsivėrė ertmė: „Aš tapau nieko vaiku. Be meilės.“

Ypač jautriame ir makabriškame P.Delbono spektaklyje „Orchidėjos“ pasitelkiami Williamo Shakespeare‘o, Antono Čechovo, Georgo Büchnerio, Jacko Kerouaco, Peterio Weisso ir kitų autorių tekstai. Spektaklyje vaidina ir ištikimas režisieriaus bendražygis, 45 metus psichiatrijos klinikos palatoje praleidęs sutrikusio vystymosi nebylys Bob?, tapęs jo kūrybos talismanu. Taip pat ir kiti „gyvenimo artistai“ – benamiai, emigrantai, psichikos ligoniai, paženklintieji kitoniškumo žyme.

Visuose savo spektakliuose dalyvauja ir pats P.Delbono – aukštas, stambus, pliktelėjęs vyras ilgomis nepaprastai plastiškomis rankomis. Anksčiau režisierius yra dirbęs Vokietijos Vupertalio šokio teatre kartu su žymia choreografe Pina Baush, tačiau savo spektakliuose italas remiasi ne tobulai nuglaistytu, o naiviu ir natūraliu judesiu.

Seno žmogaus šokis

Šokių netrūks ir muzikiniame spektaklyje „Senasis vienuolis“ (angliškai – „An Old Monk“, su aliuzija į džiazo legendą Thelonious Monką). Kol grupė apšilinėja, Senasis Monkas palieka pianiną, ištiesia surambėjusias galūnes ir imasi šokti, džiaugsmingas ir vienišas.

„Šiame spektaklyje pereiname tris etapus – jaunystę, brandą ir senatvę. Būdami jauni mes šokyje ieškome idealaus kūno, kuris tiktų kaip pirštinė. Vėliau šokti liaujamės, tampame įkalinti savo pačių brandos, gyvenimas pamažu tampa niūrus, o tuomet ateina metas, kai tari sau: gana. Ir pradedi vėl justi norą šokti. Ne dėl suvaikėjimo, tačiau vien dėl to, kad tau tai patinka. Spektaklis „Senasis vienuolis“ ir yra tas šokis. Seno žmogaus šokis apie norą gyventi bet kokia kaina“, – pasakoja vienas spektaklio autorių – belgų teatro ir kino kūrėjas, aktorius ir rašytojas Josse de Pauwasas.

„Senajį vienuolį“ jis kūrė kartu su Europos džiazo scenoje puikiai pažįstamu džiazo kompozitoriumi Krisu Defoortu ir jo vadovaujamu trio. Spektaklis nėra tiesioginis pasakojimas apie Thelonious Monko gyvenimą, tačiau autoriai naudojasi šio žymaus džiazo muzikanto muzika tarsi kelrodžiu. Jo melancholiška muzika aprėpia tiek liūdesį, tiek saviironiją.

Spektaklį prodiusavo LOD muzikinis teatras iš Gento ir Lozanoje įsikūręs dinamiškasis Vidy teatras, kuriame kaip namuose jaučiasi tokie Europos režisieriai, kaip Thomas Ostermeieris, Krystianas Lupa ar Heineris Goebbelsas. Menų spaustuvėje jų bendras kūrinys skambės spalio 3–4 dienomis.

Po antrojo spektaklio finalinis „Sirenų“ festivalio veiksmas persikels į muzikos klubą „Tamsta“, kur gros ne tik lietuvių muzikantai, bet ir spektaklyje grojęs K.Defoorto trio. Įėjimas į klubą bus laisvas, taigi užsukti kviečiami visi norintys susipažinti su festivalio komanda bei kūrėjais.

Ketvirtadienį lietuviškų spektaklių programa prasideda dešimtasis Vilniaus tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“. Savaite vėliau startuosiančioje užsienio programoje spektaklius parodys penkios trupės iš Norvegijos, Gruzijos, Italijos, Latvijos ir Didžiosios Britanijos. Rugsėjo 30 d. bus galimybė išvysti Oslo nacionaliniame dramos teatre Oskaro Koršunovo šįmet režisuotą “Perą Giuntą”, pelniusį lietuviui prestižinį Norvegijos teatro apdovanojimą “Heda”. „Ir šiandien gatvėse sutinkame daug perų giuntų – egocentriškų pagyrūnų, avantiūristų, bet mažai solveigų, kurios besąlygiškai mylėtų, kantriai lauktų ir aukotų gyvenimą dėl kito žmogaus“, – sako O.Koršunovas.

„Sirenos“ – smalsiems, bet iššūkių nebijantiems žiūrovams.

Jei akylieji lietuvių Dievo karvedžiai, draudžiantys bažnyčiose atlikti dainas Maironio tekstais, nesurinks savo ištikimosios kariuomenės, neišrikiuos jos šalia Nacionalinio dramos teatro ir leis tyliai ramiai vaidinti Romeo Castellucci trupei „Societas Raffaello Sanzio“ – italų aktoriai namo veikiausiai grįš nusivylę. Juk Paryžiuje šiaip jau sekuliaresni, bet be galo mėgstantys protesto demonstracijas prancūzai juos apmėtė smirdinčiomis petardomis ir supuvusiais kiaušiniais. Grupelė radikalių jaunuolių teatre „Theatre de la Ville“ rodomą spektaklį nutraukė pakilę iš žiūrovų kėdžių ir užlipę ant scenos su transparantu „STOP Christianophobia“. Kol likusioji publikos dalis šaukė „būū“, jaunuoliai laužė scenografiją, o paskui suklaupė veidu į žiūrovus ir išsitraukę rožinius ėmė melstis.
„Atleidžiu jiems, nes jie nežino, ir tas nežinojimas yra kur kas labiau arogantiškas ir destruktyvus, nes susijęs su tikėjimu“, – tuomet pareiškė režisierius. Nors R.Castellucci pusėn stojo tokios garsenybės, kaip aktorė ir dailininkė Juliette Binoche, tai nesulaikė radikalų nuo protestų kituose senosios Europos miestuose.
Suprantama, kad spektakliui „Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją“ jie pasitarnauja kaip nemokama reklama. Antra vertus, studentų mieste Vroclave, kur užvertęs galvą senamiestyje galėtum ilgokai skaičiuoti gotikinių bažnyčių bokštus, italų pasirodymas tarptautiniame festivalyje „Dialog“ radikaliųjų katalikų nesudomino. Arba lenkai tiesiog sąmoningai vengė tapti nepriimtino kūrinio propagandos instrumentu.

Beviltiškos pastangos

O pasipiktinimą sukėlusio spektaklio siužetas labai paprastas: sūnus mėgina nuprausti sunkiai sergantį tėvą ir sugrąžinti jam orumą. Jo ilgas bergždžias pastangas iš scenografijos dalimi tapusios Antonello da Messinos paveikslo reprodukcijos nebyliai stebi Išganytojas. O žiūrovai priversti uosti kvapą išmatų, kurių negali sulaikyti ligonis.
„Iki Nikėjos susirinkimo bizantiškosios krikščionybės tradicijoje Kristaus veido garbinimas ikonose buvo laikomas šventvagišku ir stabmeldišku dalyku“, – primena spektaklio režisierius, pridurdamas, kad matyti tėvą pasruvusį savo paties išmatomis – taip pat šventvagiška. R.Castellucci Jėzus tėra tik vardas, kuris taip stipriai įsirėžė į žmogaus sąmonę, kad tapo beveik nepastebimas. Jėzus egzistuoja už sąmonės ir mokslo, jausmų ir istorijos ribų. Jo egzistencija – radikali ir esminė, nepriklausoma nuo niekieno valios.
Kovotojų prieš krikščionofobiją juoduosiuose sąrašuose yra ir dar vienas „Sirenų“ svečias – argentinietis Rodrigo Garcia su trupe „Skerdykla“ ir jos spektakliu „Mirtis ir reinkarnacija į kaubojų“. Prieš septynerius metus ši trupė Vilniuje triukšmingai užbaigė festivalį, iš peties apmėtydama salę „Vilniaus prekybos“ dosniai pristatytais nelikvidžiais maisto produktais. Pirmose eilėse sėdinčiųjų nuo trykštančių kečupo fontanų tuomet neapsaugojo nė iš anksto padalytos polietileno skraistės…
Šįkart tiek ekstremalių pavojų nežadama, nors laukti staigmenų iš R.Garcios – natūralu. O spektaklio „Mirtis ir reinkarnacija į kaubojų“ siužetas vėlgi gana paprastas: du vieniši kaubojai stoja į tragikomišką kovą su šiandienine vartotojų visuomene, kuri nubloškia juos kažkur giliai giliai į socialinius užkaborius. Šioje beviltiškoje kovoje atsiskleidžia po komfortiškos turtuolių egzistencijos „viršeliu“ slypinti vertybių krizė ir jos pasekmės. (…)

„Sirenų“ festivalio užsienio programa
Rugsėjo 30, spalio 1 d. 19 val. Menų spaustuvėje – „Apie gyvenimo trumpumą“. Rež. Michelis Schroderis
Spalio 4 d. 18.30 val. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre – „Mirtis ir reinkarnacija į kaubojų“. Rež. Rodrigo Garcia
Spalio 6, 7 d. 18.30 val. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre – „Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją“. Rež. Romeo Castellucci

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-38) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Tarptautinis Vilniaus teatro festivalis „Sirenos“ šiemet – jau devintą kartą – pakvies užčiuopti neramų naujosios Europos teatro realybės pulsą: rudenį užsienio spektaklių programoje bus parodyti trijų šiuolaikinio Europos teatro vizionierių darbai.

ilniuje viešės didysis scenos provokatorius Romeo Castellucci (Italija), socialinės realybės dekonstrukcijos meistras Rodrigo García (Ispanija-Argentina) bei popkultūros tyrinėjimo ekspertas Michel Schröder (Šveicarija). Trys spektakliai, kuriuos išvys „Sirenų“ žiūrovai – tai trys pasaulio vizijos, išsitenkančios mažame užantyje tarp tikėjimo ir erezijos.

„Sirenos“ devintuosius festivalio metus pasitinka su naujais virtualiais namais – internetine svetaine www.sirenos.lt bei staigmena teatro mylėtojams – galimybe įsigyti išankstinius bilietus į festivalį už simbolinę kainą.

Šiemetinio festivalio „Sirenos“ tema – „Šiuolaikinio Europos teatro vizionieriai“.

Žodyje „vizija“ telpa daug prasmių: vaizduotės sukurtas paveikslas, haliucinacija, dieviška inspiracija, ateities tendencijų nuspėjimas. Vizionierius – tai žmogus, kurio regos laukas platesnis nei įprasta, nebūtinai suprastas, bet būtinai suprantantis ir matantis. Tuo tarpu eretiko pažiūros radikaliai prieštarauja visuotinei nuomonei, o iš graikų kalbos „hairesis“ – tai atskiras, nuosavas tikėjimas. Visi trys menininkai, kurių darbus išvysime „Sirenose“ – pasižymi ne tik matymu, bet ir turėjimu – atskiro, savito tikėjimo teatro misija išjudinti tai, ką visuotinai priimta laikyti neišjudinamu.

Šveicarijoje reziduojančio vokiečių režisieriaus Michel Schröder spektaklis „Apie gyvenimo trumpumą“ – tai žmogaus būties vizija – su visomis jai būdingomis formomis, tačiau be cinizmo ir moralizavimo. Perskaitęs Romos filosofo Senekos esė „De brevitate vitae“ pavadinimą, režisierius susimąstė apie žmogaus pastangas išlikti nepaisant esminės aplinkybės – gyvenimas vis tiek vieną dieną baigsis. Kam tuomet apskritai stengtis išlikti? Kokius tikslus turėtume sau kelti, kad norėtume gyventi ir turėtume dėl ko kovoti? Koliažo principu sudėliotame spektaklyje šmaikščiai ir rimtai, jautriai ir triukšmingai šveicarų trupė „Kraut_produktion“ pasakoja apie žmogiškąją būtį ir jos iššūkius.

Režisierius ir dramaturgas Rodrigo García garsėja tekstais, kurie sprogsta lyg bombos. Jo spektaklis „Mirtis ir reinkarnacija į kaubojų“ – tai uždaras, savitas pasaulis, kuriame du vieniši kaubojai stoja į kovą prieš šiandieninę vakarų visuomenę. Režisieriaus pasakojama istorija žiūrovus nukelia į reklamos pasaulį, prasiskverbusį į kiekvieną mūsų egzistencijos užkampį, pakeitusį politiką ir vyriausybes. Ir nubloškia į giliausius vertybių krizės ir jos pasekmių užkaborius. O jie slypi visai čia pat komfortabilios, bet tuo pat metu tragiškos ir groteskiškos, mūsų egzistencijos. Spektaklio „Mirtis ir reinkarnacija į kaubojų“ premjera įvyko 2009 m., už šį darbą menininkui įteiktas prestižinis Europos Naujosios teatrinės realybės prizas.

Visiems, smalsaujantiems koks yra šiuolaikinis Europos teatras, tiesiog privalu pamatyti bent vieną italų teatro režisieriaus Romeo Castellucci spektaklį – su savo trupe „Societas Raffaello Sanzio“ jis kuria tai, kas neretai klasikinio teatro gerbėjams atrodo kaip erezija ar šventvagystė scenoje. Europos teatro enfant terrible, Romeo Castellucci į Lietuvą grįžta jau trečią kartą ir pristato spektaklį „Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją“.

Spektaklis paprasta kadrų seka pasakoja apie sūnaus mėginimą nuprausti seną tėvą ir sugrąžinti jam orumą. Sceną „stebi“ įdėmus Antonello da Messinos nutapytas Išganytojo portretas, kuris tampa nebyliu sūnaus nesėkmės liudininku. Castellucci vizijos ašis ir kodas – Jėzus. Kaip simbolis, ikona, provokacija mąstyti apie žmogaus būseną. Spektaklyje religija pateikiama ne kaip mistinė ir teologinė manifestacija, bet kaip esminių teatrą dominančių įvaizdžių ir praktikų rinkinio dalis.

Nors festivalis vyks rugsėjo 27 – spalio 7 dieną, „Sirenų“ rengėjai jau dabar siūlo pasinaudoti išskirtine galimybe ir gegužės 17-31 dienomis įsigyti išankstinius bilietus į festivalio užsienio programą už simbolinę kainą. Įspėjama, kad nuo birželio 1 dienos bilietai ženkliai brangs. Išsamesnė informaciją apie renginį – naujoje „Sirenų“ internetinėje svetainėje www.sirenos.lt. Lietuviškoji festivalio programa bus paskelbta vėliau.

Šią savaitę tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“ sostinės publikai rodys trijų užsienio trupių spektaklius.

Nebe pirmą kartą svarbiausi festivalio spektakliai į Vilnių keliauja iš Vengrijos ir Italijos. Vengriją mūsų teatro festivaliuose iki šiol dažniausiai reprezentuodavo režisieriaus Arpado Schillingo griežta ranka valdoma uždara aktorių bendruomenė „Kretakor“, ne kartą stebinusi aktualiais ir nestandartiniais sprendimais. Nesvarbu, ar žiūrėdavome iš pačios trupės kurtų realistinių etiudų sudėliotą spektaklį, ar Antono Čechovo „Žuvėdros“ interpretaciją, „Kretakor“ lietuvių žiūrovams sugebėdavo pristatyti Vengriją kaip aukštos teatrinės kultūros šalį.
Šįkart festivalyje viešės kita įdomi jauna vengrų trupė „HOPPart“, kurios spektaklis „Koriolanas“ tėvynėje ką tik pripažintas geriausiu praėjusio sezono pastatymu. Būtent šį režisieriaus Csabos Polgaro darbą, kurios pagrindu tapo Williamo Shakespeare’o tragedija, pirmadienį ir matysime Lietuvos nacionaliniame dramos teatre.
„Nors veiksmas vyksta Romoje, tai galėtų būti ir Budapeštas arba Vilnius. Elementarus pavyzdys: nuskurdusioje, badaujančioje šalyje visus turtus sukaupia maža elito grupuotė. Liaudis reikalauja, kad turtuoliai maisto perteklių atiduotų tiems, kuriems jo trūksta. Bet kodėl aš turėčiau jiems duoti valgyt, jei jie nedirba? Juk taip žmonės pripras viską gauti šiaip, be pastangų. Kita vertus, jie negali dirbti, nes miršta badu“, – apie uždarą socialinių konfliktų ratą, itin aštriai jaučiamą kapitalizmo keliu pasukusioje Rytų Europoje, svarsto Cs.Polgaras.
Spektaklio veikėjas Koriolanas yra pusėtinai subrendęs vyras, juntantis jo gyvenimą tvarkančios motinos įtaką. Todėl jam pasirodo neįmanoma paklusti demokratijai ir atstumti šeimoje paveldėtus aristokratiškus įpročius. „Bet kas yra ta demokratija? Kažkas, ką mes, vengrai, karštligiškai vaikomės pastaruosius du dešimtmečius. Mes kaip kokie Jehovos liudytojai laukiame draugiško liūto ir avinėlio apsikabinimo. Ir tuo pat metu bendrijos susirinkime nesugebame pasiekti susitarimo dėl prakiurusio namo stogo remonto. Mums reikia tokių koriolanų, kurie už mus padaro juodus darbus ir kurių galime atsikratyti, kai mums jų nebereikia“, – sako režisierius.

Disidentų tragedijos
Italijoje, kaip žinome, lietuvių teatras garbstomas labiau nei pačioje Lietuvoje. Nenuostabu, kad ir „Sirenose“ italų spektaklių regime kone kasmet. Ne visuomet tai būna toks didingas reginys kaip Romeo Castellucci pastatymai, tačiau italų teatras Lietuvoje turi išsikovojęs neblogą reputaciją. Šįmet ją bandys palaikyti jauna trupė „Muta Imago“, vadinanti save meninių tyrimų projektu. Jos idėjiniai lyderiai – režisierė Claudia Sorace ir dramaturgas, garso dizaineris Riccardo Fazi.
Spektaklis „Displace“ („Išvietinimas“) sumanytas kaip trilogija. Italijoje neseniai įvyko antrosios trilogijos dalies premjera, o šįkart festivalyje matysime pirmąją „Displace“ dalį „Raudonasis įtūžis“. Ji – apie savidestrukcinę Vakarų civilizacijos prigimtį, apie migrantų ir disidentų patirtį, apie vieno tėvynės netekusio žmogaus tragediją, atspindinčią visos tautos likimą. Ir apie tai, kad praradus viską, kas ligi šiol žmogaus turėta, kyla didžiulis noras keršyti.

Spektaklį kurs gatvėse
Trečioji atvykstanti festivalio trupė – performansais garsėjantis Notingamo ir Berlyno menininkų junginys „Gob Squad“. Jų pasirodymą „Super Night Shot“ sudaro keturiuose ekranuose rodoma videomedžiaga, nufilmuota spektaklio miesto gatvėse valandą iki publikos atvykimo. Vaizdo įrašas, kurį keturiomis kameromis užfiksuoja keturi atlikėjai, nekarpomas ir neredaguojamas. Taigi galutinis reginio rezultatas itin priklausys nuo atsitiktinai Vilniuje tą vakarą sutiktų žmonių reakcijų.
Projektas „Super Night Shot“ gyvuoja jau aštuonerius metus ir viešėjo daugelyje pasaulio miestų: Berlyne, Sidnėjuje, San Paule, Helsinkyje, Liublianoje, Milane, Vienoje, Kvebeke, Londone. „Gob Squad“ pasirodymuose „namų gamybos“ magija gretinama su kasdienybės banalumu, užtat teatras čia peržengia scenos ribas ir susiduria su tikruoju pasauliu.

„Sirenų“ svečių spektaklių programa
Spalio 3 d. 19 val. Nacionaliniame dramos teatre – „Koriolanas“. Trupė „HOPPart“ (Vengrija)
Spalio 5 d. 19 val. Menų spaustuvėje – „Displace #1 Raudonasis įtūžis“. Trupė „Muta Imago“ (Italija)
Spalio 7, 8 d. 20 val. Menų spautuvėje – „Super Night Shot“. Trupė „Gob Squad“ (Vokietija, Didžioji Britanija)

Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos informuoja, kad spalio mėn. 20 d., trečiadienį, 11 val. 52 min. bus atliekamas gyventojų perspėjimo ir informavimo sistemos techninis patikrinimas, kurio metu 3 minutėms bus įjungiamos elektros sirenos.

Nustojus kaukti elektros sirenoms, 11 val. 55 min. per Lietuvos radijo pirmąją ir antrąją programas bei Lietuvos televizijos programą iš Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Aliarmavimo ir operacijų koordinavimo centro bus skelbiama informacija gyventojams.

Prašome įsijungti radijo imtuvus arba Lietuvos televizijos programą, išklausyti informaciją ir elgtis pagal skelbiamas rekomendacijas. Kartu su centralizuoto valdymo elektros sirenų įjungimu bus organizuojamas vietinio valdymo elektros sirenų įjungimas.

Rytoj, balandžio 28 d. (trečiadienį), 11.52 val. Lietuvoje bus girdimas perspėjimo sirenų kauksmas. Tuo metu Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos (PAGD prie VRM) pradės gyventojų perspėjimo sistemos patikrinimą. Sirenos kauks 3 minutes. Sirenoms nutilus, 11.55 val. per Lietuvos radijo arba vietines radijo programas gyventojams bus skelbiama aktuali informacija.

PAGD prie VRM primena, kad kilus grėsmei ar įvykus nelaimei šalies mastu, gyventojai perspėjami įjungiant elektros sirenas. Įprastai elektros sirenos įjungiamos du kartus per metus, atliekant gyventojų perspėjimo ir informavimo sistemos patikrinimą. Apie numatomą sirenų patikrinimą gyventojai informuojami iš anksto.